Jau keleri metai aš atlikinėju ritualą, skirtą 23-iai dienai. “Liepsnos Saugotojai“ šią dieną skiria Sirijui. Panorau suprasti, kodėl būtent 23-čioji skiriama Sirijui ir kodėl toks dėmesys skirtas būtent Sirijui. Ir štai ką sužinojau.
Mokslininkai jau seniai žinojo vieną Afrikos gentį Timbuktu rajone (Mali), vadinamą dogonais. Ši gentis saugojo informaciją, kurios, pagal bet kuriuos šiuolaikinės pasaulėžiūros standartus, jie paprasčiausiai negalėjo turėti. Informacija griauna visą mūsų įsivaizdavimą apie save, kaip vieninteles protingas būtybes Visatoje.
Dogonų šalyje yra ola, einanti gilyn į kalnus ir šioje oloje ant sienos yra piešiniai, kuriems daugiau nei 700 metų. Kalbama apie Sirijų, pačią ryškiausią danguje žvaigždę, kuri vadinama „Sirijus A“. Jei pažvelgtume į Oriono juostą (vienoje eilėje išsirikiavusias tris žvaigždes) ir pratęstume liniją žemyn ir į kairę, tai galėtume pamatyti ryškią žvaigždę, kuri ir yra Sirijus A. Informacija dogonų oloje nedviprasmiškai nurodo kitą žvaigždę, besisukančią apie Sirijų. Dogonai labai konkrečiai aprašo šią žvaigždę. Jie sako, kad žvaigždė yra labai maža ir sudaryta iš „pačios sunkiausios Visatoje medžiagos“, kas būtų arti tiesos, tik ne visiškai tikslios. Dar jie sako, kad mažoji žvaigždė apsisuka aplink Sirijų periodiškumu „artimu penkiasdešimčiai metų“.
1982 metais astronomai sugebėjo nustatyti baltojo nykštuko „Sirijaus B“, egzistavimą ir tik prieš dvidešimt metų jie galėjo patvirtinti kitą informaciją. Mokslininkai patikrino, kiek sveria baltasis nykštukas „Sirijus B“. Naujausiais duomenimis jo svoris yra 1,5 milijono tonų į kubinį colį! Nekalbant apie juodąsias skyles, tai iš tikrųjų yra pati sunkiausia medžiaga Visatoje. Be to, kai mokslininkai tikrino Sirijaus B apsisukimo apie Sirijų A periodiškumą, tai aptiko, kad jis trunka 50,1 metų. Kokiu būdu pirmykštė gentis galėjo turėti tokią detalią informaciją apie žvaigždę, kurios parametrus galima buvo išmatuoti tik XX amžiuje?
Yra dar vienas dalykas, kurį žinojo dogonai. Tai mažas piešinėlis ant sienos, bet mokslininkai nežinojo, kas tai…iki to laiko, kai kompiuteriu buvo apskaičiuotos Sirijaus A ir Sirijaus B orbitos. Schema dogonų oloje (vaizdas iš Žemės) identiška Sirijaus B sukimosi apie Sirijų A modeliui tam tikru laiku, kuris atitinka laikotarpį nuo 1912 iki 1990 metų…Ši schema, skirta dabartiniam laikmečiui, dogonams buvo perduota daugiau nei prieš 700 metų!
Afrikoje, kur gyvena dogonai, Sirijaus žvaigždė dingsta iš horizonto ir būna nematoma du mėnesius, o po to liepos mėnesio 23-čiosios ryte vėl pasirodo švytinti, rubiniškai raudona, tiesiog virš horizonto, beveik tiksliai rytuose. Po šešiasdešimties sekundžių pateka saulė. Todėl Sirijų galima stebėti tik akimirką, po to jis nueina. Tai yra taip vadinamas heliaktinis ( ryto aušros spinduliuose) Sirijaus patekėjimas, kuris buvo labai svarbiu momentu didžiajai senojo pasaulio daliai, ne tik dogonams ir Egiptui. Tai momentas, kai Sirijus, Saulė ir Žemė išsirikiuoja kosmose išilgai viena linija. Egipte beveik visos šventyklos, o taip pat sfinkso žvilgsnio kryptis, buvo suderinti su ta linija (beveik tiksliai į rytus). Daugelyje šventyklų yra mažutė anga tam tikroje sienos vietoje, tokia pat anga kitoje sienoje, po dar sekančioje ir t.t. iki kažkokio tamsaus vidinio kambario. Šiame kambaryje paprastai yra kažkas panašaus į kubą arba į auksinio skerspjūvio granitinį stačiakampį, esantį pačiame centre ir turintį nedidelę žymę. Heliaktinio Sirijaus patekėjimo metu rubininė-raudona šviesa keletą sekundžių krenta ant altoriaus, ir tai reiškia naujų metų pradžią pagal sirijietišką arba šimtinį kalendorių (Sotis – senovinis Sirijaus pavadinimas).
Mūsų Saulės sistema kosmose juda ištempta spirale. Tokia spiralė negali atsirasti, jei gravitaciškai mes nebūtume susiję su kitu dideliu kūnu – tokiu, kaip kita Saulės sistema arba dar kažkas didesnio. Tyrimai parodė, kad mes susiję su Sirijaus žvaigždynu – su Sirijum A ir Sirijum B. Mes kosmose judame kartu, sukdamiesi spirale aplink bendrą centrą. Mūsų likimas ir Sirijaus likimas paslaptingu būdu susiję. Mes – vieninga sistema!
Be mūsų Saulės sistemos, toks pats spiralinis judėjimas vienas kito atžvilgiu pastebimas tarp Sirijaus A ir Sirijaus B. Pagal tyrimus, šis spiralinis dviejų Sirijaus žvaigždžių judėjimas primena geometrines DNR molėkulių charakteristikas.
Tarp kitko, informacijai, lygiai tokia pati yra ir sistema Žemė – Mėnulis. Žemė ir Mėnulis sukasi aplink vienas kitą ir tarp jų yra trečia sudedamoji, esanti maždaug vienos trečiosios atstumo tarp Žemės ir Mėnulio nuotolyje ir yra centrinis taškas. Žemė ir Mėnulis sukasi aplink šį tašką spirale lygiai taip pat, kaip jie sukasi aplink Saulę.
Šias žinias aš radau Drunvalo Melchisedeko knygoje „Senoji Gyvybės gėlelės paslaptis“.
Kuomet aš prižiūrėjau anūkėlę, prieš miegą jai paprastai pasakodavau dvi pasakas: pasaką apie ropę ir pasaką apie Lapę ir Zuikį. Mane kažkaip nustebino, kodėl ji visuomet taip dėmesingai šių pasakų klausosi. Pagalvojau, ar tik nėra jose kokios nors ypatingos prasmės, kurios aš nepastebiu, o kūdikis, dar susijęs su kosmosu, supranta kai ką daugiau. Juk Rusijoje pasakas kurdavo išminčiai. Ir tuomet supratau štai ką.
Mūsų Žemė atėjo prie kažkokios ribos, kaip subrendusi ropė ir ją reikia, kaip ropę, išrauti. Ir tam reikia ir senelio, ir močiutės, ir anūkėlės, ir Žučkos, ir Katinėlio dvasinių pastangų, ir netgi Pelytė čia turi lemiamą reikšmę (tėvai veikiausiai panirę į materializmą). Galbūt kiekvieno mūsų atliekamas 23-čiosios dienos ritualas, gali taip pat suvaidinti lemiamą vaidmenį Žemės istorijoje.
O kas gi pasakoje apie Lapę ir Zuikį?
Įvairiuose šaltiniuose užsimenama, kad į Žemę kažkada prasibrovė virusas, kuris kankina žmones, arba, kad Žemėje neteisėtai (pagal Kosminiu dėsnius) įsikūnijo nedraugiškos žemiečiams evoliucijos. Jos gali būti Lapės, kuri išgyvendino Zuikį iš jo paties namų, prototipas. Lokys Zuikiui nepadėjo – Lokys grubios fizinės jėgos įsikūnijimas. Nepadėjo Zuikiui ir Vilkas – piktas mėsaėdis. Tik Gaidys, nešinas dalgiu, atsiliepė. Dalgis primena mirtį, t.y. Gaidys – išminčius, primenantis apie mirtį. Jis tris kartus liepė Lapei eiti lauk. Pradžioje Lapė neskubėjo, laukė, o gal vis tik Gaidžiui pabos laukti ir jis išeis. Tačiau Gaidys atkaklus ir po trečio karto Lapė išsinešdino. o Zuikis ėmė gyventi kartu su Gaidžiu, kuris tris kartus gieda, primindamas, kad jis saugo Zuikį. Ir kiek pamenu, dalgį Gaidys pastatė į trobos kampą.
Yra toks pajuokavimas: gaidys gieda rytais manydamas, jog jei jis neužgiedos, tai Saulė nepakils. Aš manau, kad Gaidys mąsto taip: jei Saulė vienakart ryte nepakils ( o taip vieną kartą yra pasakęs Valdovas Sen Žermenas), tame nebus jo kaltės, kadangi jis savo pareigą bus stropiai atlikęs. Todėl ir aš stengiuosi skaityti maldas, šaukinius ir Rožinius, kad atlikti savo pareigą.
Valentina Leonidovna Krivopusk
Almata, 2010-05-16
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
