Viename kaime gyveno šaunūs žmonės. Viskas jiems sekėsi gerai. Tik vandens tekdavo eiti toli – į upelį. Vasarą dar nieko, bet žiemą eiti atrodydavo labai toli.
Vieną kartą pro kaimą ėjo Gerasis Žmogus. Pamatė, kad kaime nėra šulinio, tai ėmė ir iškasė.
Ėmė kaimo gyventojai skanauti šulinio vandenį. Pradžioje atsargiai. Po to įsiragavo: ogi vanduo tai koks skanus! Niekada dar tokio švaraus ir skanaus vandens negėrė!
Už tai kaimo gyventojai leido Gerajam Žmogui apsigyventi jų kaime. Padėjo netgi namą netoliese miške pasistatyti.Tas Žmogus buvo keistas, pasakojo apie visokius stebuklus: apie Dieviškąjį Pasaulį, apie Angelus, apie nykštukus ir fėjas.
Žinoma, niekas juo netikėjo, bet klausė. Pagaliau iš Gerojo Žmogaus ir naudos buvo: tai duodavo patarimą sunkioje gyvenimiškoje situacijoje, tai patardavo, kaip sveikatą pagerinti.
Tame kaime gyveno Blogasis Žmogus. Kadangi jis buvo blogas, tai visą laiką sirgo visokiomis ligomis.
Kažkaip vieną kartą Blogasis Žmogus atėjo pas Gerąjį Žmogų ir paprašė, kad šis padėtų jam pagyti. Gerasis Žmogus patarė: „Nepavydėk, nepyk, nekerštauk – ir būsi sveikas!“
Na, tuomet Blogasis Žmogus ir supyko ant Gerojo Žmogaus.
Kaip šis drįso jį mokinti, kaip gyventi!
Ir pradėjo Blogasis Žmogus kerštauti Gerajam Žmogui. Ėmė jis spjaudyti į šulinį, kurį iškasė Gerasis Žmogus. Pradžioje spjaudė slapta. Vėliau jau pradėjo atvirai, vidury baltos dienos, visiems matant, į šulinį spjaudyti.
Gerasis Žmogus sukvietė žmones ir ėmė pasakoti kažkokius negirdėtus dalykus apie vandenį. Girdi, vanduo viską atsimena ir supranta. Jis gyvas. Vandenį reikia gerbti ir mylėti. Negalima spjaudyti į šulinį.
Ir tuomet Blogasis Žmogus išjuokė Gerąjį Žmogų: „Jūs tik paklausykit, ką jis tauškia! Vanduo jam gyvas!“
Kaimo gyventojai ėmė tartis. Gerasis Žmogus, kad ir geras, bet svetimas. O Blogasis Žmogus – savas. Ir kaip jie gali jam ką sakyti, juk daug metų gyvena su juo greta ir pyktis nesinori? Kam gadinti santykius?
Ir apskritai, pasakė kaimo gyventojai Gerajam Žmogui, kad šis išeitų.
Gerasis Žmogus nesiginčijo ir išėjo.
Blogasis Žmogus triumfavo.
Jauni Žmonės, žiūrėdami, kaip daro Blogasis Žmogus, taip pat ėmė spjaudyti į šulinį.
Netrukus kaime prasidėjo maro epidemija.
Pradžioje ėmė sirgti vaikai, po to seneliai. O po to suaugę žmonės ir jaunimas vienas po kito ėmė mirti.
Taip visas kaimas ir išmirė.
O pasakos išmintis tame, kad Gėrį ginti ir Blogiui priešintis būtina visiems, visame pasaulyje.
Jei to nebus, Blogis nugalės.
O jei Blogis nugalės, gyvenimo nebus niekam.
O Gerasis Žmogus atėjo į kitą kaimą, kuriame šulinio vanduo buvo dingęs ir visame kaime ėmė stigti vandens.
Iškasė Gerasis Žmogus naują šulinį. Vanduo – skaniausias! Kaimo gyventojai neatsidžiaugia! Pastatė naują namą Gerajam Žmogui.
Ir ėmė jis pasakoti vaikams ir jaunimui apie Dieviškąjį Pasaulį, apie Angelus, apie nukštukus ir fėjas.
Apie tai, kad vanduo – gyvas ir kad viskas aplink – Dievas!
Pasakos autorė T. N. Mikušina
Paveikslėliai dailininko V. J. Ždanovo
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
