Antras lordo Benedikto laiškas Dženi. Tendlis kaime, svečiuose pas lordą Benediktą

Grįžęs į savo kabinetą, Florentietis˙ilgai skaitė gautus laiškus. Jis visada pats vedė savo korespondenciją. Vieniems atsakęs keletu eilučių, kitų laiškų paraštėse užsirašęs pastabas, jis susimąstė žiūrėdamas į pastoriaus portretą, pastatytą ant lentynėlės prie rašomojo stalo.
– Taip, mielas drauge, aš pažadėjau pasirūpinti tavo reikalais ir vaikais, – kreipėsi jis į portretą. – Pabandysiu dar kartą parašyti Dženi, nors esu įsitikinęs, kad joje verdančios aistros, įsiūtis ir pavydas jau tiek atvėrė širdies vartus blogiui, kad turbūt nepajėgsiu sustabdyti į ją šliaužiančių gyvačių kamuolio. Manau, kad ją nusineš devintoji banga, bet… vardan tau duoto pažado pasistengsiu jai padėti antrą kartą.
Mačiusiems Florentietį tarp žmonių, mačiusiems jo veide vien žavesį, žvalumą ir džiaugsmą, sunku būtų buvę įsivaizduoti jį tokį, koks jis buvo kalbėdamas su pastoriaus portretu. Jo akyse spindėjo nepaprastas švelnumas ir liūdesys. Veide buvo matyti skausmas ir sielvartas už kito žmogaus kelią, kuriame šis pats susikūrė neįveikiamas kančių kliūtis. Jo nuostabus, visada toks jaunas veidas dabar buvo griežtas, išbalęs ir atrodė taip pasenęs, lyg jį būtų prislėgusi amžių išmintis. Florentietis pasidėjo popieriaus lapą ir vėl susimąstė atidžiai įsižiūrėdamas į tolį.

“Dženi, – rašė jis, – palyginkite Jūsų ir mano laiškų rašymo datą ir valandą. Jūsų laiškas Alisai vis dar tebeguli prieš Jus neišsiųstas, o aš jau žinau ne tik jo turinį, bet ir visą Jus užvaldžiusių minčių ir jausmų chaosą. Prašau įsidėmėti rašymo datą ir valandą, kad po to negalvotumėte, jog aš atplėšiau sergančios Alisos laišką. Jau rašiau, kad ji labai rimtai serga, bet Jūs nė vienu žodžiu neišreiškėte jai užuojautos. Daug ką Jums pasakiau pirmame laiške, bet Jūs jį skaitėte neįdėmiai ir pykčio priepuolio metu suplėšėte.
Aš paaiškinau Jums, kad pyktis nėra nekaltas užsiėmimas. Kiekvieną kartą pykdama Jūs į save iš visų pusių traukiate eteryje tekančias pykčio sroves, kurios apkimba Jus kaip dėlės. Šiandien – kaip ir vis dažniau pastaruoju metu – Jūs visa nuklota juodomis ir raudonomis siurbėlėmis su pačiomis šlykščiausiomis galvutėmis ir žabtais, kokius tik galima įsivaizduoti. Visus juos pagimdė Jūsų aistros, Jūsų pavydas, suirzimas ir pyktis. Po to, kai Jums atrodys, kad jau nurimote ir susivaldėte, Jūsų atmosferoje audra tebesitęs dar mažiausiai dvi paras.
Kaip Jūs įsivaizduojate, Dženi, kas gali prie Jūsų prisiartinti, kol tie bjaurūs padarai čiulpia Jūsų aistras ir jomis maitinasi? Juk šios nematomos dėlės maitinasi Jumis lygiai taip pat, kaip tikrosios siurbia žmogaus kraują. Bet kokia tyra būtybė, labai jautri šių padarų dvokui, bėga nuo tų, kurie apsupti jų žiedu, nuo tų, kurie neturi savitvardos. Tyra būtybė, sutikusi žmogų, nepratusį valdyti savo nervų, kalbantį suirzusiu, pakeltu tonu, amžinai įširdusį, kenčia ne mažiau, negu sutikusi raupsuotąjį. Tuo tarpu blogas žmogus, turintis tik ryžtingą valią, skuba traukiamas tos smarvės ir iš anksto džiaugiasi nauju savo parankiniu. Po veidmainystės kauke slėpdamas tikruosius savo kėslus, apsupa naująją auką išoriniu blizgesiu, gundo turtais, kartais apsimeta įsimylėjusiu ar mylinčiu, bet visada tai – tik melas, intrigos, o esmė – užgniaužti nelaimingojo valią, priversti tarnauti blogiui ir griovimui. Atskleisiu Jums, Dženi, visatos dėsnį, kuriam paklūsta viskas žemėje – ir dvasia, ir materija: žmogaus širdies ramybė nulemia jo vietą visatoje, kaip traukos jėga verčia jį vaikščioti aukštyn galva.
Žmogaus dvasios jėga – tai ta švytinti materija, kurią išaudė jo širdies ramybė. Ši materija kaip ištisas atmosferos srovių rutulys gaubia žmogų, o žemės trauka veda jį per ištisą virtinę jo reikalų ir faktų, kurių apeiti jis niekaip negali. Jums dabar atrodo, kad Jūs sergate, bet tai tik tie pritraukti piktieji gyviai drumsčia Jūsų ramybę. Geriausia išeitis Jums būtų atvažiuoti čia, pas mane. Pabersiu dar keletą Jums visai naujų minčių ir dar kartą – vardan tėvo atminimo – prašau Jus: išmeskite seną įprotį gyventi nuolat suirzusi, kurkite naują gyvenimą ne su egoizmu ir pykčiu, o su meile ir džiaugsmu.
Jus taip gąsdinantis bet koks darbas yra vienintelis kelias į viso žmonių žemiško gyvenimo prasmės suvokimą. Visi, be išimties, privalo žemėje dirbti. Dykinėjimas Jus nuves tik į neviltį. Jei ir toliau taip spyriositės, nekeisite gyvenimo būdo, greitai pati įsitikinsite, kad visa, kas gera ir šviesu, pradėjo Jūsų vengti. Iš to galėsite spręsti, kiek prie Jūsų jau priartėjo blogis. Skubėkite gelbėtis nuo jo! Atvažiuokite čia, gal dar galima viską ištaisyti. Čia Jūs turėsite galimybę susitikti su visais Jums reikalingais ir palankiais žmonėmis, jau kažkiek su Jumis susijusiais, nuo kurių priklauso, į kurią pusę pasuks Jūsų gyvenimas.
Dženi, išgirskite mano šaukimą. Mes niekada nežinome, kas ir kur mūsų laukia, ir nedažnai mums leista suvokti, kokį ratą žmonių liečia mūsų gyvenimas ir veikla. Jeigu per artimiausias tris dienas neatvažiuosite, žinosiu, kad į Jūsų širdį jau nebegali patekti joks gėris. Prašau Jus ir sesers vardu: būkite jai gailestinga. Ji serga, aplankykite ją. Nepradėkite bylos – tai beprasmiška. Jūs jos nelaimėsite, o Alisai suduosite stiprų smūgį. Kadangi jos tyra širdis niekada nejaus pykčio Jums, nors ir kokią kančią jai suteiktumėte, – visą smūgio jėgą pajusite Jūs pati, ji grįš ir smogs į Jus pačią.
Dar vis neprarandu vilties pamatyti Jus pas save ir dar kartą kartoju: Jūs čia galite sutikti labai vertingus, labai Jums reikalingus ir įdomius žmones, čia Jūsų likimas galėtų pasukti į laimę ir džiaugsmą. Tik žinokite, Dženi, kad “gali” dar nereiškia “įvyks”. Tas “įvyks” – tai žmogaus veikla, jo energija, veiksmu paverčianti tai, kas “gali” įvykti.”

Užantspaudavęs voką Florentietis vėl užlipo pas Alisą, kur Nal jau pakeitė Nikolajus, įsitikino, kad tiksliai vykdomi visi jo nurodymai, ir grįžęs vėl sėdo prie rašomojo stalo. Parašė trumpą malonų laiškelį misteriui Tendliui prašydamas atleisti už patirtus įžeidimus ir kviesdamas savaitgalį praleisti pas jį kaime. Parašė ir raštelį Amedėjui kviesdamas užeiti anksti ryte į jo kabinetą dėl reikalų Londone. Nunešęs raštelį į Amedėjaus pašto dėžutę Florentietis, eidamas per savo kabinetą, nusišypsojo pastoriaus portretui, užgesino šviesą ir pasuko į savo miegamąjį.
Mildrėjus po tokios sunkios dienos dar kietai miegojo, kai tarnas jį pažadino ir padavė paštą. Pirmiausia Mildrėjus pastebėjo Florentiečio raštelį ir stvėrė jį, lyg tai būtų buvusi pati didžiausia gyvenime vertybė. Perskaitęs tuoj skubiai apsirengė ir po pusvalandžio jau buvo Florentiečio kabinete. Čia jo jau laukė šeimininkas ir padavė du laiškus prašydamas pirma įteikti laišką Dženi, o po to užvažiuoti į advokato kontorą ir įkalbėti Tendlį atvažiuoti kartu su Mildrėjumi į kaimą. Prašymas išdėstytas ir laiškelyje.
Dženi dar lepinosi lovoje girkšnodama šokoladą, kai jai padavė lordo Benedikto laišką. Ji iš karto atpažino pailgą žalsvą voką ir braižą. Širdis pradėjo smarkiau plakti ir ją užliejo pačių prieštaringiausių minčių ir jausmų gama. Atplėšusi voką ji jau norėjo pradėti skaityti, kai išgirdo motinos žingsnius. Ji užsklendė duris skląsčiu. Pastorienė, pripratusi įsiveržti į kambarį net nepasibeldusi į duris, dabar iš viso negalėjo patekti pas dukrą. Tai ją iš karto supykdė.
– Dženi, tu gavai Mildrėjaus laišką. Ką jis rašo? Atidaryk pagaliau duris! – rėkte rėkė pastorienė.
– Aš dar neskaičiau laiško, mama. Prašau leisti man ramiai jį perskaityti. Juk aš neklausiu, kas Jums parašė vakar atneštą laišką. Tikiuosi, kad galiu ir iš Jūsų reikalauti panašaus mandagumo.
– Kas gi tau, dukra? Nejau nesupranti, kad Mildrėjus būtų vertesnis už Tendlį. Gal dabar jau neverta Tendliui ir laiško siųsti?
– Mama, na kiekgi galima Jums sakyti, kad paliktumėte mane ramybėje, – savo ruožtu supyko Dženi.
Ji prisiminė Mildrėjaus žodžius: “Tokios moterys kaip Jūsų sesuo gali priversti pamiršti, kad pasaulyje egzistuoja kitos moterys”. Vien prisiminus šiuos žodžius ją pervėrė skausmas ir ji dar kartą, tik jau aštriau paprašė motiną pasitraukti.
Per naktį jau kiek aprimusi, Dženi vėl suirzo. Ji perskaitė laišką kartą, du, tris ir kiekvieną kartą jai atrodė, kad prieš tai ji kažko nesuprato. Pirmas impulsas ragino nieko šiame laiške nepripažinti; po antro skaitymo jai atrodė, kad visai malonu būti pakviestai į svečius paties lordo Benedikto, o po trečio karto nusprendė tuoj pat, nedelsdama važiuoti pas jį. Dženi pradėjo rengtis galvodama, kaip reikės motinai pranešti šią naujieną. Dar niekada ji taip nesidžiaugė prasidedančia diena kaip dabar, lyg būtų grįžusi vaikystė, kai tėtė jas veždavosi pas senelį prie eglutės.
Motinos nustebimui, Dženi išėjo iš savo kambario visiškai apsirengusi, ir pastorienė, pripratusi dukrą iki pusryčių matyti tik su chalatu, neteko ˛ado.
– Ką? Tu taip anksti išeini? Kas atsitiko?
– Atsitiko tai, kad aš važiuoju pas lordą Benediktą aplankyti sergančią Alisą.
Pastorienė net atsisėdo ir negalėjo ištarti nė žodžio. Dženi puikiai žinojo, kas slypi už šios tylos, pranašaujančios pasiutimo priepuolį. Ji tikėjosi išsprukti iš namų, kol motina nespėjo atsipeikėti, bet prie pačių durų ši ją pasivijo ir spiegdama įsikibo į ranką. Įsitikinusi, kad tikrai nepavyks ištrūkti, Dženi grįžo į svetainę.
– Ką visa tai reiškia? Kaip tu drįsti viena be manęs ten važiuoti?
– Jūsų ten niekas nekvietė. Kviečia mane. Nejau Jūs galvojate, kad taip visą gyvenimą ir vaikščiosite man iš paskos? Koks gyvenimas manęs čia laukia? – vos neverkė Dženi.
– Duok laišką. Ten tikriausiai slypi šantažas, kurio tu negali net suprasti. Sakau tau, tuoj pat duok laišką.
– Laiško aš Jums neduosiu, bet jeigu pažadate aprimti, galiu jį perskaityti. Dieve, o aš dar galvojau, kad tėtė despotas ir tironas. Tokios tironijos kaip Jūsų net įsivaizduoti negalėjau.
Dženi išsitraukė iš kišenės laišką ir perskaitė jį motinai. Po ilgos tirados ne visai malonių itališkų epitetų lordo, jo sėbrų ir net pačios Dženi adresu ledi Katarina pagaliau išrėkė:
– Nejaugi tu nesupranti, kad jis bijo teismo? Tavo savimeilę glosto pats kvietimas į aristokrato namus, pažadas suvesti su reikalingais ir įdomiais žmonėmis. Tik kam čia prirašyta tų nesąmonių? Jos visos specialiai parinktos taip, kad sveiko proto žmogus nieko nesuprastų. Ar pati tu čia ką nors supratai?
Džiaugsmas, puiki nuotaika, pakilimas, apėmę Dženi, kol ji buvo viena, išsisklaidė. Dabar jai ir pačiai noras kuo skubiau važiuoti pas lordą Benediktą atrodė lengvabūdiškas. Motina taip užkrėtė ją pykčiu, kad Dženi pabūgo patekti į spąstus.
– Klausyk manęs. Išsiųsk Tendliui laišką per pasiuntinį ir lauk atsakymo arba jo paties. Aš įsitikinusi: neprabėgs ir valanda, o jis jau bus čia.
Dar ilgai ledi Katarina įtikinėjo dukrą, o nuo tų žodžių Dženi širdis temo, veidas niaukėsi, visa ji tik gūžėsi, tarsi staiga būtų panirusi į tamsą ir šaltį.
– Mama, am˛inai ta pati daina apie Jūsų meilę, bet, Dieve mano, kokia nuobodi ta Jūsų meilė, kaip Jūs verčiate mane visus įtarinėti nedorumu ir visų nekęsti! Kodėl Jums atrodo, kad lordas Benediktas bijo teismo? Juk negalėjo gi tėtė, nežinodamas įstatymų, visur dėti savo parašą. Kodėl nepatikėti, kad tuose namuose galėčiau sutikti tikrai įdomų ir man netgi reikalingą žmogų?
– Nebūk naivi, Dženi. Tėvužėlis puikiai sutvarkė reikalus, nuostabiai įtaisė Alisą, o mus išmetė lauk – ir toks jis buvo visą gyvenimą.
– Mama, tėvas pirmą kartą gyvenime išvažiavo pailsėti, ir tai tik prieš mirtį. Kam šmeižti? Neturiu daugiau jėgų visa tai pakęsti, – raudojo Dženi.
Niekada nemačiusi dukters ašarų motina suprato, kad savo nesivaldymu gerokai persūdė. Ji puolė prie Dženi, mylavo, bučiavo jos rankas, maldavo atleisti ir davė žodį daugiau neminėti praeities. Gražbyliaudama ji taip piešė ištekėjusios Dženi ateitį, būsimą prabangą, žadėjo gyvenimą be jokio darbo ir rūpesčių, vis kartojo, kad reikėtų kuo toliau laikytis nuo grasaus ir baisaus lordo Benedikto, kalbančio tik apie darbą, jog Dženi nurimo, sutiko išsiųsti misteriui Tendliui laišką ir važiuoti pusryčiauti į miestą.
Kol motina rengėsi, Dženi šiaip taip atgavo išvaizdą, paslėpė ašarų žymes, bet nuotaika nepagerėjo. Ji tarsi prarado kažką labai brangų. Pirmą kartą atsirado jos ašarų liudininkas, pirmą kartą ašaros jai pačiai atskleidė siaubo, abejonių ir netikrumo bedugnę, kurios ji savyje net neįtarė. Lordo Benedikto atvaizdas šmėstelėjo kaip žavus regėjimas ir užgeso, o į sielą įsismelkė šaltis. Užtat vėl įsižiebė atkaklus noras kovoti su lordu ir šis noras vėl užvaldė visas jos mintis. Joje įsižiebė stipri neapykanta Mildrėjui, drįsusiam jos akivaizdoje kalbėti apie sesers žavesį. Dženi vėl įsiuto ir į smulkiausias skiautes suplėšė lordo Benedikto laišką.
Tarpduryje išdygo jau pasiruošusi eiti į miestą pastorienė ir paklausė:
– D˛eni, koks lordo Benedikto kontoros adresas?
Dženi prisiminė, kad laiške buvo prierašas su kontoros adresu: jeigu ji nutartų važiuoti, tereikėtų kreiptis į kontorą ir ją palydėtų iki pat kaimo.
– Nežinau, laišką jau suplėšiau, – niūriai burbtelėjo Dženi.
– Vaikeli, kokia tu neatsargi! Kiek kartų sakiau, kad laiškai – tai dokumentai, rašyti jų nereikia, bet gautus saugoti būtina. Pagalvok, kokią neįkainojamą vertę būtų įgavę tie du laiškai kada nors gyvenime, o tu juos suplėšei.
Nė žodžio netarusi Dženi pasuko į lauko duris ir pastorienei neliko nieko daugiau, kaip tik eiti iš paskos. Sutikusios pirmą pasitaikiusį pasiuntinį, jos perdavė jam Tendliui skirtą laišką ir patraukė pusryčiauti.
Perdavęs Dženi Florentiečio laišką, Mildrėjus nuvyko į Tendlio dėdės juridinę kontorą. Tendlis jau ruošėsi išeiti, bet pamatęs Mildrėjų pagalvojo, kad jis apsilankė oficialiai.
– Laba diena, lorde Mildrėjau, Jūs tikriausiai pas dėdę, bet jis susirgo ir aš šiandien vienas labai greitai sutvarkiau visus reikalus. Tačiau aš Jūsų paslaugoms, jeigu tik galėsiu pakeisti Jums dėdę.
– Ne, misteri Tendli, a˙ kaip tik asmeniškai pas Jus. Atvežiau Jums lordo Benedikto laišką, kuriame jis atsiprašo už vakarykštį liūdną faktą. Lordas Benediktas nori asmeniškai Jūsų atsiprašyti, bet jo namuose dabar yra sunki ligonė, kurios jis negali palikti be savo priežiūros tokiam ilgam laikui kaip kelionė į Londoną ir atgal. Jis mane įpareigojo paprašyti Jus suteikti jam tą galimybę ir nuvažiuoti kartu su manimi pas jį į kaimą. Prašom perskaityti šį laišką, galbūt Jūs neatsakysite primygtiniam lordo Benedikto prašymui.
Misteris Tendlis perskaitė laišką ir visas išraudo iš pasitenkinimo.
– Aš net nesvajojau apie tokią laimę paviešėti pas lordą Benediktą, apie kurį tiek daug girdėjau, bet tiesiog nežinau, kaip man pasielgti su dėde, su kontora; be to, tektų užvažiuoti į namus pasiimti daiktų. Matyt, man teks atvažiuoti rytoj.
– Tai bus sudėtingiau, o Jūs labai pradžiugintumėte lordą atvykdamas šiandien. Aš su karieta, mes užsuktume pas Jūsų dėdę bei į Jūsų namus ir kaip tik suspėtume į traukinį.
Misteris Tendlis pats taip užsinorėjo važiuoti šiandien, kad Amedėjui nebuvo ypatingai sunku jį galutinai įkalbėti. Po keleto minučių jaunuoliai jau važiavo pas Tendlio dėdę. Greitai buvo gautas dėdės sutikimas, nes ir jo savimeilę paglostė šis lordo Benedikto kvietimas. Dar greičiau buvo susiruošta namuose, ir naujieji draugai į stotį atskubėjo paskutinę akimirką. Labai sėkmingai pasiekė lordo Benedikto namus ir buvo sutikti paties žavaus šeimininko, pristačiusio Tendlį visai šeimai. Sužavėtas Nal grožio ir Nikolajaus draugiškumo, Tendlis iš karto pasijuto lyg gimtuose namuose. Jis net nepastebėjo, kaip pralėkė vakaras.
Pasijutęs geriau Sandra taip pat nulipo žemyn ir tuo dar labiau prisidėjo prie puikios Tendlio nuotaikos. Iš pradžių šiek tiek prisibijojęs Nikolajaus ir Florentiečio mokslinio žinių lygio, Tendlis greitai pamiršo drovumą ir pasirodė esąs ne tik kultūringas ir išsilavinęs žmogus, bet ir sąmojingas pašnekovas. Kai visi pakilo eiti miegoti, Florentietis pavedė Sandrai rytoj iki pusryčių palydėti svečią prie ežero, o dieną pats pažadėjo Tendliui parodyti puikiausias apylinkių vietas.
Likęs vienas su Nal ir Nikolajumi Florentietis pasakė, kad Alisos sveikata jau kiek geresnė, kad po trijų dienų ji jau galės sėdėti lovoje, o po to ims greitai sveikti. Į nustebusios Nal klausimus jis atsakė, kad, atvirai kalbant, į Alisos ligą negalima žiūrėti taip, kaip žiūri į ligą medicina, kad Alisai tik susidvejino sąmonė dėl stipraus nervinio šoko, kuris atvėrė galimybę jos sąmonei prasiskverbti į tas vibracijas ir į tą eterio bangų virpesių dažnumą, kurie jai sveikai buvo nepasiekiami.
– Tokios būsenos žmogui gali būti ir pražūtingos, gali baigtis net mirtimi. Tada jam gresia grįžti bepročiu arba su kokios nors baisios ligos priepuoliais; o Alisa dabar grįžta pas mus dar žavesnė, negu buvo. Ta atmosfera – anksčiau jai nepasiekiama, – kurioje šiomis dienomis gyveno jos dvasia, dabar jai bus atvira visą laiką. Ji girdės ją, bendraus su tais, kuriuos ten sutiko.
– Sakyk tėve, kas man dabar būna? Aš ir anksčiau kartais aiškiai matydavau dėdę Ali, lyg ir girdėdavau jo balsą. Tereikėdavo man apie jį įdėmiau pagalvoti, ir aš išvysdavau jį priešais save per atstumą. Dabar, kai sėdėjau prie Alisos lovos, pradėjau ją matyti, bet ne gulinčią lovoje, o lyg nuaustą iš ploniausio švytinčio voratinklio, skraidančią aukštai virš manęs. Ji buvo linksma, džiugi, juokėsi ir kalbėjo man: “Nebijok, Nal, aš grįšiu. Aš jau galėjau grįžti, bet man taip nesinori…” Aš palaikiau visa tai, tėve, fantazija ir savo draugės ligos išgąsdintos vaizduotės kliedesiu, bet po to, ką dabar išgirdau, man pradeda atrodyti, kad tai galėjo būti ir tikrovė, o ne haliucinacija.
– Be jokios abejonės, tu matei realius faktus, Nal, bet tam, kad realūs faktai tų pasaulių, kurie gyvena kitais nei žemė dėsniais ir kitu bangų dažnumu, būtų teisingai žemės žmonių suvokti, reikia ne tik tam skirtų žmogaus organizmo gabumų – gabumas, kaip muzikinis talentas, atitenka tik išrinktiesiems, – bet reikia dar tokio didelio širdies tyrumo, tokio bebaimiškumo ir nesavanaudiškumo, kad niekas negalėtų jų sudrumsti ir nė vienas iš praskrendančių pro šalį nešvarių srautų ar srovių negalėtų rasti tame žmoguje nė kabliuko, už kurio jiems pavyktų užsikabinti. Visais gyvenimo atvejais, kada veiksmui prabunda antgamtiniai žmogaus jausmai, jis patenka į tokias išorines aplinkybes, kurios reikalingos kaip tik jam, kad lengviau juos įvaldytų. Labai dažnai žmogus, įvaldęs galimybę prasiskverbti per sąmoningą į pasąmoningą kūrybą, neatrodo kitiems nei iškilus, nei labai tyras, nei ypatingai mokytas. Žodžiu, žmonių nuomone, neturi jokių ypatingų, vertingų savybių. Tegul tai jūsų, mano draugai, niekada nesutrikdo. Suvokite ir įsitikinkite tiktai vienu: jei prieš jus – fantazuotojas ar melagis arba žmogus, praradęs sveiką protą, tokių žmonių niekada neklausykite. Visi jų sapnai, pasakojimai apie astralinius ir eterinius matymus – tai laisvalaikio paistalai iš neturėjimo ką veikti. Savo gyvenime, Nal, tu jau įsitikinai, kad stebuklų nėra, o tėra žinios ir darbas. Eilinis žmogus pripasakotų apie tave, Liovušką ir Nikolajų, kad kiekvienas iš jūsų per savo trumpą gyvenimą jau ne kartą susidūrėte su stebuklais, o iš tikrųjų su jumis amžių darbu surištų vyresniųjų brolių karminės gijos paprasčiausiai ne kartą persipynė žemėje su kiekvienu iš jūsų, nes kiekviename iš jūsų jau subrendo pakankamas kiekis vientisos, nepajudinamos ištikimybės, kad tokia sąveika taptų įmanoma.
Florentietis atsisveikino su savo vaikais, ir greitai visas namas u˛migo.
Puikus kitos rudens dienos rytas ypač išryškino visą ežero ir krioklio grožį, ir misteris Tendlis lyg užburtas nerado žodžių, kuriais galėtų padėkoti Sandrai už šį rytinį pasivaikščiojimą prieš pusryčius. Mylėdamas gamtą, Tendlis čia įvertino ne tik jos estetinį grožį, bet ir taktą, protą bei meninį skonį, su kuriais buvo paryškintas šis natūralus grožis. Niekur nebuvo pažeista žemės harmonija ir visur jautėsi žmogaus ranka, padėjusi dar ryškiau suspindėti gamtos grožiui. Jaunuolių pokalbis iš pradžių sukosi apie namų šeimininką, bet po truputį Sandra, kurio temperamentui reikėjo būtinai išsilieti, ėmė pasakoti apie pastoriaus mirtį, apie Alisos ligą ir apie pačią Alisą. Negalėjo Sandra nepapasakoti ir apie savo ilgesį netekus draugo, apie savo nepaprastą nusivylimą taip jam kažkada patikusia Dženi.
Paminėjus Dženi vardą, Tendlis nuliūdo, jo veidas atspindėjo vidinį skausmą, ir jeigu Sandra nebūtų taip įsitraukęs į savo jausmų išliejimą, jis, be abejo, būtų pamatęs savo bičiulio permainą.
– Na, Sandra, negaliu pasakyti, kad buvai malonus šeimininkas ir atvedei savo draugą linksmai nusiteikusį, – netikėtai pasigirdo Florentiečio balsas.
– O ką, lorde Benediktai?
– Tu tik įdėmiau pažvelk į mūsų svečią. Pabendravęs su tavimi jis tapo panašus į Liūdnojo Vaizdo riterį. Tau nereikėjo taip entuziastingai pasakoti apie visus savo vargus, tada jautri įspūdžiams misterio Tendlio prigimtis nebūtų taip stipriai reagavusi į tavo kalbas. Neliūdėkite, misteri Tendli, tik iš išorės atrodo, kad gyvenimas varo žmones į priekį negailestingai, o iš tikrųjų visi jo veiksmai mums patiems turi didžiulę gerumo ir išminties prasmę. Kiekviename iš mūsų slypi toks perdėtas jautrumas, kuris pastato mus apnuogintus prieš rūsčius gyvenimo faktus, o mes turime stovėti prieš juos užgrūdinti ir reaguoti į juos kaip galima paprasčiau ir lengviau.
– Taip, lorde Benediktai, visai nepažinodamas manęs Jūs pataikėte į pačią silpniausią mano charakterio vietą. Aš toks jautrus, kad kartais ištisas savaites praraudu vien todėl, kad kažkas man pasakė vienokį ar kitokį žodį – jau nekalbu apie nusivylimus ir nuskrendančias viltis. O kad pasijusčiau užsigrūdinęs – to dar nėra buvę mano gyvenime. Nenoriu tuo pasakyti, kad nemokėjau vyriškai sutikti likimo smūgių ar nelaimių. Mano daliai jų nemažai teko, bet kiekvieną kartą turėdavau sukaupti visą drąsą ir valią, kad galėčiau toliau normaliai gyventi ir neparodyčiau žmonėms, kaip man skauda širdį.
– Spėju, kad vieną iš tokių sunkių periodų Jūs išgyvenate dabar, mano brangus misteri Tendli, – imdamas jaunuolį už parankės kalbėjo Florentietis, – ir jeigu mano mielas draugas, – imdamas kita ranka už parankės Sandrą ir šypsodamasis šiam tęsė jis, – daugiau dėmesio būtų skyręs Jums, o ne savo bėdoms, jis nebūtų palietęs Jumyse tokių skaudžių stygų.
– Vėl kaltas, – priglusdamas prie Florentiečio liūdnai ir vaikiškai ištarė Sandra. – Tūkstančius kartų Jūsų kilniaširdiškumas ir atlaidumas mane pateisina. Iš visos širdies norėčiau pragyventi bent vieną dieną kaip taktiškas žmogus, bet iki šiol neprisimenu nė vieno tokio atvejo.
Kalbėdamiesi apie pakeliui žydinčias gėles, išvestas iš paprastų lauko gėlių, į kurias su jam vienam būdingu taktu lordas Benediktas perkėlė pokalbio temą, visi trys parėjo į namus, kur gyvenimas tekėjo savo vaga ir kur jų laukė pusryčiai. Pamaitinęs svečią namo šeimininkas, žadėjęs pats asmeniškai parodyti parko grožybes, išsivedė Tendlį pasivaikščioti. Nė nepastebėjęs, kaip tai įvyko, Tendlis pradėjo kalbėti apie testamento skaitymą pastoriaus namuose ir apie tą skaitymą lydėjusias sunkias scenas. Kreipiamas Florentiečio klausimų ir skatinamas jo atidaus dėmesio, jaunuolis papasakojo savo atsitiktinės pažinties su Dženi istoriją – apie lenktynes, tolesnius susitikimus ir susižavėjimą ja. Tendlis prisipažino, kad laikė Dženi tėvo tironijos auka – taip dažnai atsitinka didžių mokslininkų namuose, kur tėvas paskendęs moksle ir nori išbandyti ant gyvų žmonių tas ar kitas mokslo problemas, nesiskaitydamas su žmonių individualumu. Florentietis nupiešė jam tikrąjį pastoriaus portretą, papasakojo apie jo ir Alisos gyvenimą jų pačių namuose ir – neliesdamas Dženi – padėjo jaunuoliui suprasti nedarnų šeimos gyvenimą, pačios pastorienės bjaurumą ir jos demoralizuojančią įtaką vyresniajai dukrai.
– Jums atrodė, kad turite vesti Dženi, kad išgelbėtumėte tėvo priespaudos suluošintą merginą. Norėčiau, kad Jūs iki galo suprastumėte visą santuokos rimtumą. Negalima susituokti su kuo nors, jei nesi įsitikinęs, kad tas kas nors iš tikrųjų tave myli. Visos santuokos, kai žmonės tikėjosi išgelbėti kitą, kuris jų nemylėjo arba kurį jie nepakankamai mylėjo, baigiasi krachu. Pats pastorius, kurio vidinę tragediją Jūs jau supratote, tikėjosi išgelbėti savo žmoną, bet net su visu savo iškilumu ir charakterio jėga nepajėgė to padaryti.
– Aš, lorde Benediktai, taip jautriai ir perdėtai reaguoju į aplinką, kad dabar mane nuodija net ne pats faktas, jog Dženi mane skaudžiai įžeidė, bet tai, kad ji, leisdama su manimi laiką, nė karto neatsisakiusi nė vienos mano jai pasiūlytos pramogos, net nepanoro pasidomėti, kas aš toks. Aš per savo kvailumą įsivaizdavau, kad mergina vertina mane kaip žmogų, netgi didžiavausi, kad ji neklausinėja apie mano socialinę padėtį, ir vertinau tai kaip delikatumo viršūnę. Taigi galite įsivaizduoti, iš kokių padebesių nudribau priblokštas mis Vodsvord išsišokimo testamento skaitymo dieną. Ir visgi – kad ir kaip tai kvaila – Dženi tebegyvena mano širdyje ir skausmo čia nesumažėjo.
– Matote, Jūsų širdyje, kuri taip ilgai buvo laisva, dabar pagaliau gyvena “Ji”, Ji kabutėse. Ar leisite man užduoti dar keletą klausimų?
– Be abejo, lorde Benediktai, aš Jums atsakysiu nieko neslėpdamas. Aš nebijau tiesos. Šis tiesos bebaimiškumas daug kartų gyvenime ne tik padėjo man išsisukti, bet ir gelbėjo mane.
– Šią savybę žmonės retai turi, misteri Tendli. Ji labai vertinga ne tik todėl, kad apsaugo žmogų nuo daugelio nelaimių, bet kad apsaugo ir kitus, padėdama jiems nusimesti melo kiautą. Tik tam, kad ši savybė galėtų kūrybiškai padėti žmonėms, pats žmogus turi tiksliai, budriai atpažinti, kiek teisingas jo paties supratimas apie reikalus ir žmones. Ar Jūs žinojote, kad ta Ji, ta Dženi, apie kurią Jūs svajojote kaip apie svetimos tironijos auką, yra pikta, užsiliepsnojanti, įšėlstanti iki įsiūčio priepuolių?
– Ne, lorde Benediktai, man net į galvą nieko panašaus nebuvo atėję. Jos nervingumą aiškinau nepasitenkinimu. Man atrodė, kad protingai moteriai, kuriai tėvas visą laiką draudė mokytis, buvo ankšta kasdienybės narvelyje. Aš svajojau, kad pasiūlysiu Dženi kelionę aplink žemę, parodysiu visą pasaulį ir po to sudarysiu jai sąlygas mokytis, tapti daktare.
Vos pastebima šypsena šmėstelėjo Florentiečio veidu, kai jis atsakė Tendliui:
– Dženi mielai būtų pasivažinėjusi po kai kurias sostines, kad papildytų savo garderobą – nors jos skonio ir saiko jausmo trūkumą Jūs turėjote pastebėti, – bet vykusi ji būtų tik ten, kur ją būtų lydėjęs komfortas ir kur ji būtų galėjusi naudingai demonstruoti savo grožį. Ten, kur būtų tekę kęsti tropikų karštį, dulkes ir nepatogumus – ten Dženi nebūtų važiavusi. Gamtos ji nemyli ir kitokio gyvenimo, be triukšmingo miesto, nepripažįsta. Jai nereikalinga šeima, nereikalingas vyras-draugas. Jai reikalingas patogus vyras su turtais ir titulu, nes patekti į aukštąją visuomenę – jos viso gyvenimo svajonė. Ar panaši ši Dženi į tą portretą, kurį Jūs pats sau nupiešėte?
– Deja, kiekvienu Jūsų žodžiu aš tikiu, ir mano svajonių Dženi visai nepanaši į Jūsų nupieštą portretą, bet man nuo to ne lengviau.
– Jūsų tiesmukiškumas padės Jums ne tik išsivaduoti iš iliuzijos, kurią sau sukūrėte, jis padės Jums apsaugoti visą savo gyvenimą nuo melo ir blogio, nuo susiskaldymo tragedijos šeimoje ir sieloje. Šiandien daugiau nekalbėsiu apie Dženi. Rytoj Jūs pamatysite jos seserį Alisą, kuri yra tiksli tėvo charakterio, gerumo ir proto kopija. Jūs pats suprasite, ar gali šio tipo žmonės ką nors engti. Tik pridursiu, kad jeigu per dvi dienas nieko ypatingo neįvyks, aš Jums daug papasakosiu apie gyvenimą apskritai ir apie Dženi konkrečiai.
Kaip ir numatė Florentietis, Alisos sveikata iš karto pagerėjo ir po dviejų dienų ji nulipo žemyn sulysusi ir išbalusi, bet jau visiškai sveika.
Misteriui Tendliui šios dvi dienos prabėgo kaip viena valanda. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad kažkada gyveno pasaulyje be lordo Benedikto ir jo šeimos, o kai jį pristatė Alisai, tai stovėjo prieš ją tylėdamas, susijaudinęs, sumišęs.
– Kodėl Jūsų tokia nelaiminga išvaizda, misteri Tendli? – paklausė Mildrėjus. – Mes visi pripratome, kad greta mis Alisos Vodsvord žmonės pražysta ir šypsosi. Jūsų sumišusi išvaizda glumina ne tik mane, bet ir mus visus.
– Aš sumišau todėl, kad pasijutau labai kaltas prieš Jus, mis Vodsvord. Aš įsivaizdavau Jus nepalaužiamos, gniuždančios valios, sunkaus charakterio žmogumi. Dabar pamačiau Jus ir supratau, kaip aš klydau. Atleiskite man. Duodu žodį nuo šiol nekurti už akių žmonių portretų, nors ir kas bepadėtų man juos įsivaizduoti.
– Jeigu Jūs piešėte vaizduotėje mano portretą ir dabar nusivylėte į gera, tai už ką gi turiu Jums atleisti? Labai džiaugiuosi, jeigu Jūsų širdyje išnyko nepalankumas man. Man atrodo, kad sunkiausia nebūti savo širdies šeimininku ir nešioti joje kažkokius skorpionus. Jeigu aš Jūsų širdyje iš skorpiono pakilsiu bent į augalų pasaulį – džiaugsiuosi ten būti nors ir dilgėle. Paimkite nuo manęs rožę, galbūt mes dar ir susidraugausime.
– Tai bent Alisa! Ar tai po ligos mano mažoji sesutė tapo tokia kokete?
– Kad ji tapo kokete, Nal, tai dar pusė bėdos, bet kad ji suglumino mūsų mielą svečią, tai jau iš tikrųjų negerai. Panašu, kad nors ir jaunos dilgėlės, bet lapeliai jau dilgina. Malonėk ištaisyti savo nevikrų koketavimą ir pagrok mums ką nors. Ne tik mes, bet ir rojalis pasiilgo tavo garsų, – juokėsi Florentietis.
Alisa sėdo prie rojalio ir ėmė skambinti Šopeną. Kai pasigirdo laidotuvių maršo garsai, Sandra vos sulaikė raudą, o pačios grojančios Alisos ir greta Tendlio sėdėjusių Florentiečio bei Nal veidai taip nustebino jį savo neįprasta išraiška, kad Tendlis negalėjo atskirti nei jų nuo muzikos, nei muzikos nuo jų. Per šiuos žmones jam atsivėrė kažkoks naujas gyvenimas. Jis matė tokią jų jėgą ir tokį dvasinį aukštį, kokių iki šiol dar nebuvo sutikęs. Kaip ir kiekvienas kultūringas žmogus, Tendlis buvo girdėjęs daug muzikos, bet jam nebuvo tekę pajusti tokio jos žavesio.
Visą vakarą Tendlis jautė šių trijų žavių veidų įspūdį ir tą ypatingą išraišką, kurią juose sugavo. Jam atrodė labai keista, kad tragiška muzika galėjo iššaukti galingą šių žmonių džiaugsmą ir šviesą jų veiduose. Kaip šios širdys suprato mirtį, jeigu laidotuvių maršas nekėlė joms liūdesio? Tendlis jau buvo visai nugrimzdęs į savo mintis, kai jį iš ten ištraukė šeimininkas.
– Tai štai, misteri Tendli, rytoj paskutinė Jūsų su mumis buvimo diena. Ar Jūs čia nenuobodžiavote? Ar panorėsite atvažiuoti ir vėl praleisti su mumis kitą savaitgalį?
– Ar panorėsiu? Šis klausimas, lorde Benediktai, man labai keistas, nes aš kaip mokinukas beveik apimtas nevilties, kad man teliko vos viena diena būti Jūsų kompanijoje. Aš visada mėgau Londoną. Iš kur į jį begrįždavau, visada važiuodavau kaip į šventę, o šiandien toks jausmas, kad manyje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Čia mano šventė, čia aš radau kažką naują, netikėtą, nuostabų, lyg būčiau to kažko laukęs visą gyvenimą ir štai dabar jį būčiau radęs. Aišku, Jūs galite daug ką iš to, ką aš dabar kalbu, priskirti mano perdėtam jautrumui, bet ta nauja tyla manyje, kurios aš iki šiol nepatyriau, ta nauja ramybė ir gyvenimo vertinimas taip, kaip jis eina – šito aš niekada nejaučiau ir ši naujovė gimė čia. Man norisi šlovinti savo dieną, šlovinti gėrį ir blogį, sutiktą joje. Labiausiai Jums, lorde Benediktai, noriu pasakyti, kad susitikimas su Jumis ir tais, kuriuos sutikau Jūsų namuose, man parodė, kuo gali tapti žmonių susitikimas. Manau, aš atsakiau į klausimą, ar noriu dar kartą pas Jus atvažiuoti. Yra kitas klausimas: ar drįsiu. Aš įpratęs jaustis ir suvokti save aukščiau už kitus žmones, kurių minoje man tenka sukiotis, o čia, Jūsų namuose, aš jaučiuosi tarsi nepasitikintis savo jėgomis berniukas, tiek suvokiu save žemiau už jus visus. Jūs man atrodote žinantys kažką tokio, apie ką aš ir supratimo neturiu, nepaisant visų mano universitetų.
Trumpam įsivyravo tyla, kurią sudrumstė švelnus Florentiečio balsas. Šiandien jis skambėjo nekasdieniškai, ypatingai švelniai.
– Kiekvieno ˛mogaus gyvenime ateina momentas, kai jis pradeda kitaip vertinti gyvenimo faktus. Visi mes keičiamės, jeigu judame į priekį, bet svarbus ne pats faktas, kad mes keičiamės, o kaip mes įeiname į mus keičiantį gyvenimo judėjimą. Jeigu mes su ramybe ir savitvarda sutinkame išorinius faktus, tenkančius mums tą dieną, mes galime nugirsti juose tos mums išmušusios gyvenimo valandėlės išmintį. Mes galime išvysti visos visatos judėjimą, suvokti save jos dalele ir suprasti, kaip tampriai mes surišti su visu jos judėjimu. Pati paprasčiausia logika gali įvesti mus į naujo vienijimosi su visais gyvenančiais ir dirbančiais bendram labui ratą, nes gamtos gyvenime mes nematome nieko, kas kenktų šiai bendrai gerovei. Jeigu mums kartais atrodo, kad gamta savo kataklizmais kažką sugriovė čia ar ten – tai tik dėl mūsų įpročio gyventi ir mąstyti remiantis išorinio teisingumo prietarais. Didžiajam Gyvenimui, Jo Amžinam Judėjimui nerūpi žmonių prasimanymai ir jų teisingumas. Gyvenimas juda pagal tikslingumo ir dėsningumo dėsnius. Ir žmonės, gyvenantys pagal šiuos dėsnius, neieško apdovanojimų ir pagyrimų, nelaukia asmeninio pagerbimo ir šlovės, nedirba atsiskyrę ir atitrūkę nuo bendro visatos gyvenimo. Šeima tokiems žmonėms – ne miesčioniškos laimės, ne asmeninių aistrų ar komercinių paskatų lizdelis, o idėja surištos širdys, ištikimos viena kitai ir dirbančios bendram labui. Tokią šeimą Jūs matote prieš save, ir nors dauguma iš mūsų jokiais kraujo ryšiais nesusiję, mes sudarome vieną draugišką šeimą.
Tendlis, kaip ir visi aplink, negalėjo atitraukti akių nuo žavaus Florentiečio veido, kuris šiandien ypač traukė į save dėmesį gailestingumo išraiška. Kiekvienas permąstė ir vėl iš naujo išgyveno viską, apie ką kalbėjo šeimininkas, o pats Tendlis, kurio mintys niekada nekrypo į tą pusę, sėdėjo kaip u˛burtas.
– Dabar Jūs, mano mielas misteri Tendli, suprantate, – vėl prakalbo Florentietis, – kad klausimo, ar drįsite dar pas mus atvažiuoti, ir būti negali. Jeigu Jus traukia mūsų bendros meilės magija, mes lauksime Jūsų visam ateinančiam savaitgaliui. Tuo maloniau bus man Jus, naują draugą, vėl greitai pamatyti, kadangi pusė iš mūsų greitai išvažiuos. Mūsų planai buvo truputį kitokie, – apžvelgdamas visus čia esančius ir atskirai stabtelėdamas ties išblyškusiu Sandros veidu tęsė jis, – bet įsiveržė kai kurios blogio audros ir mums dabar nuo jų reikia atsitraukti, o kova su jomis užsiims kiti mūsų draugai. Tačiau Jūs neliūdėkite, misteri Tendli, lordas Amedėjus ir Sandra liks čia.
Sandra sulaikė ašaras, bet dejonės nepajėgė suturėti. Florentietis uždėjo jam ranką ant galvos ir tarė:
– Be to, dar iki mūsų išvažiavimo mano kvietimu čia atvyks žavingiausias žmogus, nepaprastų žinių, valios, begalinio gerumo ir pasiaukojimo pavyzdys. Jo vardas – Ananda. Tarp jo talentų – retas muzikalumas ir balsas, kokį galima išgirsti tik kartą gyvenime. Jūs nebūsite vienišas. Amedėjus ir Sandra gyvens mano namuose Londone, kartu su jais gyvens ir Ananda. Jūs ten turėsite tą pačią mūsų šeimą.
– Man pasirodė, kad aš jau skenduolis, bet Jūs švystelėjote man gelbėjimosi ratą, lorde Benediktai. Mano nedidelė išmintis išmokė mane tik vieno: neturint apie ką nors pakankamai žinių neneigti to, apie ką tau kalba, bet… kad kas nors galėtų prilygti Jums ar pakeisti Jus… – Tendlis giliai atsiduso, pažvelgė į Florentietį. – Bet kuriuo atveju su didžiausiu dėkingumu priimu Jūsų pasiūlymą. Neabejoju, kad Sandra ir Amedėjus priims mane į tą šeimą, kuriai Jūs mane rekomendavote.
Mildrėjus atsistojo ir stipriai paspaudė Tendliui ranką.
– Aš labai gerai pažįstu vienatvę ir dar geriau suprantu Jūsų kankinantį prarandamos laimės jausmą, kurį ką tik radai ir pradedi suvokti, bet laimė pažinti lordą Benediktą, jo draugus ir šeimą tuo ir skiriasi nuo visokios kitokios laimės, kad ji amžina. Vieną kartą surasta, ji negali būti nei prarasta, nei nutraukta, jeigu pats žmogus norės ją išlaikyti savo širdyje. Kur bebūtų pats lordas Benediktas, ką jis mums bepavestų, mes visada jausime jo mintį, gyvenančią greta mūsų, jei tik patys išlaikysime drąsą ir ištikimybę tiems priesakams, kuriuos jis mums davė. Taigi kartu stiprėsime ir stengsimės tapti geresni, kad sulauktume naujo susitikimo su juo ir jo šeima.
Sujaudintas švelnaus Mildrėjaus dėmesio, kurio jis pats jam tiek mažai skyrė šiomis dienomis, Tendlis atsakė karštu rankos paspaudimu.
Sandra, tikėjęsis, kad jį pasiims į Ameriką, dabar buvo visiškai sugniuždytas. Jam tai buvo daugiau nei katastrofa, ir jis vėl prisiminė lordo Benedikto žodžius: “Tu visą gyvenimą prisiminsi, kad buvai silpnesnis už moterį”. Šiuos žodžius jis pastaruoju metu da˛nai prisimindavo. Dabar, sėdėdamas kartu su visais, jis nieko nematė ir nieko negirdėjo, tik tuos žodžius. Prisiminė jis ir Alisos pasakymą apie pavergtą širdį, kurioje gyvena skorpionai. Jaunuolis jautėsi kažkaip dvejopai: iš vienos pusės – išsiskyrimas su Florentiečiu plėšė širdį ir vedė į nusivylimą, iš kitos – jis jautė jėgą ir pasitikėjimą savimi, kad nugalės visas kliūtis, kad tik išlaikytų savo didžio globėjo ir draugo, vienintelio artimo žmogaus, kuriam jis buvo atsidavęs be jokių išlygų, meilę ir draugystę. Sandrai nė akimirkai neatėjo mintis ginčytis su Florentiečiu, maldauti jį pakeisti savo sprendimą. Jis vis aiškiau suvokė, kad privalo išmesti iš širdies jį slegiančius skorpionus, išsilaisvinti nuo silpnybių, bereikalingo jautrumo. Jis suprato, kad visą tą laiką, dvasinio augimo prasme, jis, Sandra, stovėjo vietoje, kai tuo tarpu jo didis draugas vis ėjo į priekį.
Sandrai tapo aišku, kad jeigu jis nori, kad atstumas tarp jo ir Florentiečio nedidėtų, jis turi pats judėti pirmyn, o ne stovėti vietoje. Kuo aiškiau jis ėmė suvokti savo padėtį, tuo teisingesnis jam rodėsi Florentiečio sprendimas, bet… kančios skorpionai vis tebegėlė jo širdį.
Sandra atsitokėjo tik tada, kai žavi Florentiečio ranka nusileido ant jo peties. Sandra pakėlė galvą, ir jam pasirodė, kad jis paskendo meilės jūroje, kuri taip ir liejosi iš Florentiečio akių. Jaunuolis tylėdamas prigludo prie savo draugo jausdamas kaip visada, kada prie jo priglusdavo, džiaugsmą. Jis tylėdamas visiems nusilenkė ir išėjo iš kambario. Greitai visi nuoširdžiai atsisveikino su Tendliu, šeimininkas dar kartą primygtinai pakartojo, kad lauks jo kitą savaitę, o Mildrėjus pažadėjo vėl užvažiuoti pas jį į kontorą ketvirtadienį, dvyliktą valandą. Tendlis, likęs su savo mintimis, pasuko į savo kambarį. Mažai miegojo jis tą naktį, užmigo tik prieš rytą ir iš karto buvo pažadintas, kad suspėtų į pirmąjį Londono traukinį. Jis niekaip nesitikėjo išvysti ką nors iš šeimininkų tokį ankstyvą metą ir todėl sutikęs valgomajame patį šeimininką, asmeniškai vaišinantį jį pusryčiais, labai nustebo ir dar labiau nudžiugo.
– Aš pažadėjau Jums papasakoti kai ką apie gyvenimą apskritai, misteri Tendli, ir apie Dženi gyvenimą konkrečiai. Spręsdamas iš to ištiso spiečiaus minčių, kurios kabo virš Jūsų kaip didžiulė kepurė, apie gyvenimą apskritai aš Jums jau pakankamai prikalbėjau, o kalbėdamas apie Dženi gyvenimą teturiu Jus perspėti dėl trijų dalykų. Pirma – ji negali sau atleisti, kad neįžvelgė ir paleido tinkamą jaunikį. Antra – ji nusprendė ištaisyti šį reikalą ir jos kviečiantis laiškas seniai laukia Jūsų kontoroje. Trečia – ji ir jos motina nori teisme užginčyti testamentą ir išplėšti Alisą iš mano rankų. Trumpai tepasakysiu – po viso to, ką Jūs dabar žinote, Jūs mane suprasite, – aš pažadėjau pastoriui padaryti viską, kad išgelbėčiau Dženi iš blogio, kuriam ji visą laiką plačiausiai atveria duris savo irzlumu ir siutimu. Aš padariau viską, ką galėjau. Du kartus jai rašiau atverdamas jos akis į tą gyvenimą, kurį ji pati sau kuria. Aš kviečiau ją atvažiuoti čia ir paviešėti pas mane tuo pačiu metu, kai pakviečiau ir Jus. Tikėjausi – jeigu gėris būtų persvėręs blogį ir Dženi nors kartą būtų atlaikiusi visišką pergalę prieš motiną, kuri gundo ją turtų spindesiu, – kad Jūsų ir Dženi likimai gali susijungti. Tai niekada nebūtų buvusi laimė Jums, kaip ir dabar dar Jums tebeatrodo, bet tai būtų buvęs išsigelbėjimas jai, nes visas mano pažįstamų ratas ir aš pats būtume padėję Jums kurti šeimyninį gyvenimą. Dženi neatvažiavo. Ji metė savo likimo kortas į blogio nasrus, ir mes su Jumis jos jau nebeišgelbėsime. Jūs sakėte, kad norite tapti mano šeimos nariu. Ar iš tikrųjų to norite? Gal trumpalaikis žavesys jau išsisklaidė?
– Priešingai, lorde Benediktai. Per šią naktį išsisklaidė vienatvės jausmas. Aš tvirtai priplaukiau prie kranto ir mano brigo burės pasiruošusios tik vienai kelionei – Jūsų vadovaujamai. Tai visai angliška: tiksliai, rimtai, nepakeičiamai.
– Tuo atveju, kapitone Tendli, ar Jūs sutinkate, – šypsena atsakydamas į tokį anglo kalbos posūkį paklausė Florentietis, – paklusti savo admirolo nurodymams?
– Apie sutikimą negali būti net kalbos. Klausau, paklusti admirolui!
– Iki mūsų naujo pasimatymo ketvirtadienį – trys paklusnumo punktai. Pirma – jokiu būdu nesusitikinėti su Dženi ir niekuo neatsakyti į jos laišką, kad ir kaip tai Jums atrodytų grubu ir nedžentelmeniška. Antra – papasakoti dėdei viską, ką čia patyrėte, nors Jūs iki šiol niekada nebuvote su juo atviras ir Jums tai atrodo keista. Trečia – nunešti mano laišką vienam jaunuoliui, išgyvenančiam dabar didžiulę materialinę ir dvasinę krizę, pasikamuoti su juo tas dienas, jeigu net jis Jums pasirodytų sunkus, ir visgi padėti jam.
– Ir tai visi Jūsų nurodymai, admirole? Jie tokie lengvi ir paprasti, kad tik labai bukiems kareiviams galėtų pasirodyti sudėtingi. Spręsdamas iš jų galiu suprasti, kad tesu nekoks kapitonas. Ir visgi galiu atsakyti tik viena: būsiu laimingas, tiksliai vykdydamas visus nurodymus. Dėl jaunuolio – pasistengsiu surasti jį šiandien pat, ir jeigu tik drįsiu pajusti, kad man duotas nurodymas sunkus, pažeminsiu save į eilinius, bet tikiuosi atvykti pas Jus ketvirtadienį to paties rango, Jūsų šviesybe.
– Manau, Tendli, kad Jums pasitaikys povandeninių akmenų ir keletą kartų teks prisiminti apie dabar duotą nesulaužomą paklusnumo žodį, – paduodamas Tendliui laišką, lydėdamas jį į ekipažą, atsisveikindamas kalbėjo Florentietis.
– Jeigu prisiminsiu, tai tik tam, kad džiaugčiausi savo naujo ryšio su Jumis laime ir kad geriau patikrinčiau savo garbę, lorde Benediktai.
Tendlis įsėdo į puskarietę, arkliai pajudėjo ir ekipažas greitai išnyko iš Florentiečio akių, bet jis dar ilgai stovėjo prieangyje lyg siųsdamas išvažiuojančiam savo palaiminimą.

Toliau

Trečiasis brolio Nikolajaus užrašas

„…Mūsų paskutinio pokalbio metu mes su tavimi kalbėjome apie mokinystės kelius, apie tai, kad nėra lengvų kelių, kad tobulėjimas iš žmogaus visada ir visose kūrybos srityse reikalauja didelių pastangų. Ir kuo aukščiau pakyla žmogus per savo kūrybą, kuo platesnis tampa jo horizontas, kuo toliau jis mato savo kelią ir pasiekimų galimybes, tuo aiškiau suvokia tobulėjimo begalinumą ir menką savo paties pasiekimų lygį.
Tai būdinga visiems tikrai talentingiems, visiems kuriantiems, o ne “meistraujantiems”, visiems dirbantiems su įkvėpimu, o ne besivartantiems tariamos išraiškos sūkuryje ir besistengiantiems savo patosu plieskiantį dvasios, kūno ir interesų primityvumą iškišti vietoje tikros ugninio įkvėpimo kūrybos.
Bet tarp visų sunkių mokinystės kelių yra trys keliai, kuriuose sunkumai tokie dideli, kad jais gali eiti tik tie išrinktieji, kurie patys yra jau arti tobulumo ribos.
Pirmasis iš šių kelių – meilės kelias.
Antrasis – liūdesio kelias.
Trečiasis – aiškiaregystės kelias.
Matau nuostabą tavo veide. Tau atrodo, kad būtent šie keliai, rodantys aukštą tobulumo lygį, turėtų būti lengvesni už kitus. Tuoj tu suprasi, kur slypi kiekvieno iš šių kelių sunkumas ir ką turi nugalėti savyje kiekvienas žmogus, kad galėtų jais eiti.
Toks meilės kelias, kokį įsivaizduoja žmonės – neegzistuoja. Žmogus, galvojantis, kad jis suprato, kas yra meilė, tesuprato tik viena: Gailestingumas begalinis, pasigailėjimas begalinis ir niekada neatstumia, todėl už viską, ką bepadarytų, jis gaus ne tik indulgenciją iš popiežiaus, bet ir visapusišką atleidimą iš paties dangaus.
Žmogus nuolat puoselėja viltį, kad jį užtars tie šventieji, į kuriuos jis priprato kreiptis savo maldomis, bet kas yra malda, kaip pasiruošti jai, apie tai jis ne tik nepagalvojo, bet net nežinojo, kad reikia.
Jis žino, kaip reikia pasiruošti valgiui, miegui, rimtam pokalbiui, bet į maldą jo požiūris tik toks: paskubom žegnotis, dar skubiau sumurmėti maldą arba graudžiai pavirkauti bei ilgai murmėti ir… atliktas “šventajam” būtinas ritualas.
Žmonių nuomonė apie einančius meilės keliu pasireiškia vien reiklumu jiems. Žmonės nesivaržydami eina pas mokinius, išberia jiems visas savo šiukšles, liedami ašaras dėl tariamai įžeistos savimeilės, ginčų, lėšų stygiaus ir t. t., ir labai įsižeidžia, jeigu juos sutinka ne išskėstomis rankomis ir nepaglosto galvos, o ramiai žiūri į šį jų painiavos periodą. Juk jie atėjo ten, kur juos privalo išklausyti ir paguosti!
Mylėdami dar tik save, o ne žmones, jie ir įsivaizduoti negali, ką pamatė juose mokinys, jau seniai perėjęs iš savimeilės pakopos į tikrąją meilę žmonėms. Patys nematydami, nesuvokdami ir praradę jautrumą tai stingdančio egoizmo drumzlių srovei, kuri kunkuliuoja juose bei aplink juos ir kurią jie įnešė į mokinio namus, žmonės giliai įsitikinę savo tiesa ir išeina suirzę, su įžeistu išdidumu dėl šio tariamo šaltumo, su kuriuo buvo sutiktas jų “atvirumas”, skundai ir aimanos.
Kiekvienas meilės keliu einantis mokinys kasdien dešimtis kartų susiduria su tokiais susitikimais. Kaip brangūs perlai mėšlo krūvoje suspindi tikros nelaimės atvejai, kada visa savo meile mokinys skuba išlaisvinti ir atverti žmogui akis į jo gyvos Meilės turtą, esantį širdyje.
Meilės kelio mokinys ? tai prie tobulumo ribos stovintis tyruolis, kuris nugalėjo visas savo aistras. Tai tas, kuriam jau nėra jo asmeninių savybių ir privalumų, bet kuriame atgijo ir veikia visi Vienatinio aspektai. Toks mokinys, kadangi jame veikia visi Vienatinio aspektai, yra jau ne tik visos visatos dalelė. Jis ? Amžino Judėjimo dalelė, išvalyta nuo savimeilės ir nešanti į žemę vien tik meilės žmonėms džiaugsmą.
Kaip tu įsivaizduoji, kokio patvarumo turi būti šio mokinio harmonija? Kokia turi būti jo jėga, kad atlaikytų nuolatinius aurų smūgius ir nesudužtų nuo susitikimų disharmonijos?
Tokios valios jėgos nėra. Yra tik viena jėga: vientisas susiliejimas su visu Vienatiniu Gyvenimu. Kadangi meilės kelio mokinys jau nugalėjo visą savimeilę ir jame nemirksinčia liepsna dega meilė žmonėms, tai jokie egoistinių aurų smūgiai ir išpuoliai negali sudaužyti jo harmonijos. Jo dvasia – ugnis. Jokios blogio pastangos, jokios žemės gėrybių ieškančių, bet teigiančių, kad ieško Šviesos ir kelių į ją, drumzlės ir skundai jau nebegali šios ugnies ne tik užgesinti ar priversti išblėsti, tačiau negali net suvirpinti jos liepsnos.
Tokia Meilės kelio mokinio dvasia, bet jo kūnas ? žemės dėsniams paklūstanti materija ? neretai būna suskilinėjusi, kenčia nuo sunkių ligų, nes sutraukia į save nuodingas ir dirglias sutiktųjų aurų ugnis.
Tarp visų mokinystės kelių pasitaiko daug kūno ligų. Meilės kelyje jos dažnesnės. Tik nedaugelis, karmų valdovų ištisus amžius ypatingai ruošti uždaviniams tarnauti žmonijai, gali įvaldyti kūno materiją ir savo amžių darbo pamoką praeina su gera sveikata. Bet jie ir kitaip auklėjami bei saugomi aukščiausiomis žiniomis pasiekiamomis priemonėmis, kurių šiuo savo sąmonės išsivystymo momentu tu dar nesuprasi.
Taigi dabar tau aišku, kad meilės kelias – tai ne sentimentali malda už tas ar kitas žmonių nuodėmes ar nelaimes, ne verkiančių mažamečių vaikų guodimas su ledinukais, bet didi pagalbos misija atverti kiekvieno sutiktojo aistrų uždangą, purvinais ir tamsiais sluoksniais dengiančią gyvas žmoguje gyvenančio Vienatinio daleles.
Jeigu pats mokinys dar galėtų turėti nors lašą savo egoistinio “Aš”, jo meilės kelias taptų nepakeliama kančia ir grėstų staigi mirtis.
Bet mylinčio lūpos pražysta gailestingumo šypsena visur, kur tik jis galėjo suimti į save verkiančio sutiktojo drumstą bangą ir iki pat širdies atverti jo tankias uždangas, kad įlietų ten lašą savo Šviesos. Ir šis dvasios perliejimas į kitą širdį visada atsiliepia mokinio kūno materijai. Per kiekvieną tokį susitikimą jis suima į save – į savo nervus, į savo kraują, į savo širdį – sutiktojo purvą ir sielvarto srautą. Šie stiprūs nuodai bei smarvė lieka mokinio kūne, palengvinę sutiktajam.
Be šio sunkio, meilės kelias turi ir dar vieną sunkią pusę. Mokinys dvasios akimis seniai iki pat dugno įžvelgė visas žmogaus dvasios žaizdas, seniai iš jo smilkstančių ir mirksinčių auros ugnių suvokė visas jo galimybes, visą jo būtybės tiesą ir visą melą, o šnekus besiskundžiantysis vis dar tebegražbyliauja kaip užsuktas, stengdamasis kuo labiau išaukštinti, išryškinti ir kuo stipriau atskleisti savo kančią.
Ir čia mokinį gelbsti jo visiškas negalėjimas jausti ką nors kaip dirginantį ar piktinantį faktorių.
Meilės kelio mokinys jau negali eiti per gyvenimą vadovaudamasis vien tik žemės dėsniais, vien tik jos žmogišku, siaurai suprantamu žemės teisingumu. Jis – kaip gyva nuolat judančio gyvenimo dalis – gyvena pagal visuotinį dėsnį: Tikslingumo dėsnį.
Tais momentais, kai žmonių emanacijos ypatingai perkrauna mokinio kasdieninio darbo taurę ir jo dvasia kenčia nuo to sunkio ne mažiau už kūną, mokiniui į pagalbą visada atskuba vienas iš arčiausiai esančių Mokytojų, nors jis nėra jo asmeninis Mokytojas ar laiduotojas.
Šios ypatingai apsunkusios taurės akimirkos – visada nauja pakopa mokinio kelyje į Šviesą ir tobulėjimą. Koks bebūtų mokinio kelias, kur ir ką jis beveiktų tarnaudamas artimui, šios skausmingos tobulėjimo pakopų peržengimo akimirkos neišvengiamai lydi visus mokinius.
Tu stebiesi. Tu jau supratai svarbiausią dvasinio gyvenimo taisyklę: “žinoti – reiškia mokėti”, ir vadovaudamasis žemiška logika sprendi logiškai teisingai. Jeigu mokinys “žino”, jam lengva ir veikti. Tai bus teisinga tuo atveju, jeigu visos mokinio aistros jau tapo džiaugsmo jėga. Tada ir sunkiausiomis atrodančios pakopos tampa vis lengvesnės ir pagaliau mokinys jų net nepastebi ir nejaučia kitaip, kaip tik ypatingo džiaugsmo antplūdį.
Bet į tokią dvasios jėgos būseną, kaip aš tau jau minėjau, ateina tik tie mokiniai, kuriuose atgijo ir veikia visi jų Vienatinio aspektai. Tada dvasinis “žinoti” reiškia “mokėti”.
Meilės kelias neša kiekvienam sutiktajam nusiraminimą – tai ypatingas jo bruožas. Ir būtent dėl šio ypatumo meilės kelias labiausiai vertinamas iš visų mokinystės kelių.
Savo susitikimuose vertink ne tą meilę, su kuria žmonės gieda egzaltuotus himnus savo Dievui, Mokytojui, draugams arba verkia ir dega atsidavimu tau. Šie mylintys iš tikrųjų mažai tesirūpina atidavimu, o pavydžiai seka, ar ne per mažai nuopelnų teks jiems už jų ištikimybę.
Vertink ir skleisk tą meilę, su kuria sutiktasis nesudrumstė kitam ramybės, nesudirgino ir nesupykdė svetimos širdies. Dabar tu iš besidžiaugiančio ir ieškančio pereini į gretas tų, kuriems atsivėrė vienintelis Gyvenimo kelias ir kurie rado jį tarp milijono iliuzijų.
Bet negalvok, kad tuo momentu, kai mokinys randa ir mato Mokytoją, mokinio psichikoje kažkas pasikeičia. Jau minėjau tau mūsų patarlę: “Pasiruošęs mokinys – pasiruošęs ir Mokytojas”.
Aš jau seniai įvairiai reiškiau tau savo buvimą. Kažkada atsiunčiau tau seną keliautoją, kuris išmokė tave pali kalbos, bet tau ir į galvą neatėjo įdėmiau ir giliau įsiklausyti į jo pasakojimus.
Mokeisi noriai, nes troškai perskaityti senovines knygas, kurias atsitiktinai pirkai skurdžioje kalnų lūšnoje ir kurios buvo skirtos sudeginti. Bet skepticizmas trukdė tau įsiklausyti į seno keliautojo žodžius, į jo pasakojimus apie Indiją. Tu jį nepakankamai įvertinai, nepakankamai dėmesio skyrei susitikimui…
Dabar, pasakodamas tau apie kelio sunkumus, ypatingai atkreipiu tavo dėmesį į skepticizmo bruožą žmoguje. Tas, kuris negali tikėti, jausti, būti atsidavęs savo reikalui pilnai ir iki galo, tas iš viso negali būti mokiniu. Kiek nuo pat jaunystės skeptikas beieškotų Dievo ir kelių į Jį, Mokytojo ir susitikimo su juo, jeigu jis nesugeba būti ištikimas iki galo, visi jo ieškojimai veltui. Viena ranka jis ieškos knygų, išsirašinės Išminties žodžius, o kita ? savo kasdieniniais veiksmais – lenta po lentos griaus tiltą, vedantį į tą Išmintį, į Mokytoją, į gyvą dangų.
Į Mokytoją vedantį tiltą kiekvienas stato sau pats. Tiltas išauga iš savos širdies ir tęsiasi taip toli, kiek siekia žmogaus ištikimybė. Kiekvieno mokinio širdies tiltas kitu savo galu būtinai remiasi į Mokytojo širdį. Ir abu galus laiko mokinio ištikimybė.
Dabar pasistenk suprasti, ar gali skeptikas iš savo širdies sukurti tokį tiltą, jeigu jo dvasią nuolat graužia abejonės?
Aš atsiunčiau tau seną keliautoją. Kodėl tu iki galo negalėjai juo patikėti? Tu buvai kupinas iliuzijų apie nepaprastą Mokytojo išvaizdos spindesį. Tu negalėjai suprasti pirminės tiesos: “Niekas tau ne draugas, niekas tau ne brolis, bet kiekvienas žmogus tau didis Mokytojas”.
Prietaras, kai tu norėjai matyti Mokytoją, spindintį šlove ir prabanga, magijos stebuklais ir išoriniu didingumu, trukdė tau skurdžiame elgetoje įžvelgti mano pasiuntinį. Visiems laikams atmink: mūsų pasiuntinys nerėkia kaip turguje, o jeigu mums reikės ? ir skruzdė bus pasiuntiniu.
Dabar, šią akimirką, iš tavo skepticizmo neliko nė pėdsako. Tavo širdyje stabiliai dega ištikimybės energija, bet argi tai įvyko kaip tik šiuo momentu? Argi prieš mėnesį, gelbėdamas merginą iš girtų banditų kompanijos ir ant nepereikliausio žirgo vienas puolęs į penkių tarpą, tu nesušnibždėjai: “Mokytojau, skubėk pas mane”? Ir aš išgirdau tavo šauksmą, atsiunčiau tau savo pagalbą: vėją tavo žirgo kojoms, jėgą tavo kertančiai rankai, vangumą ir siaubą banditų širdims…
Prieš kiekvieną mokinį, einantį Meilės spinduliu, išnyra ne tik abejonių drakonas, bet dar ir gerumo drakonas.
Žemės sąvoka “geras”, t. y. tariamai geras, negali praeiti pro išbandymų vartus, vedančius į bet kurį mokinystės kelią. Taip suprantamas “geras” neįveiks vartų, vedančių į Meilės spindulį. Jis nugalės skepticizmo ir abejonių drakoną, bet bus bejėgis prieš gerumo drakoną.
Kad galėtum nešti per kasdienybę meilės taurę, širdyje reikia turėti ir į dienos veiksmus lieti ne paprastą žmogišką gerumą ir net ne tikrąjį, kitiems spinduliams būtiną gerumą, bet tą patį aukščiausią Gerumą-Išmintį.
Kuo šie gerumai skiriasi? Kas būdinga kiekvienam iš jų? Abu jie – gailestingumo veiksmai, bet ten, kur paprastas gerumas ieškos galimybės paguosti ir nuraminti, aukščiausias gerumas įžvelgs visą žmogaus kelią: jo praeitį, jo dabartį, jo ateitį ? ir ieškos aktyviausių priemonių žadinti žmoguje jo paties energiją ne tik žemės faktų suvokimui, bet ir jų sąryšiui su abiem planais, su visu Gyvenimu, su Amžinybe.
Aukščiausias Meilės kelio gerumas – tai takto, džiaugsmo, saviraiškos ir energijos sankaupa, pažadinanti žmogaus jėgas. Virte verda gerojo dvasia jo Meilės taurėje. Ir kuo laisvesnė jo dvasia, kuo daugiau Vienatinio judėjimo aspektų jo organizme, tuo ryškiau ? visomis vaivorykštės spalvomis – švyti taurėje jo kuriančių jėgų dvasia, daranti kunkuliuojančio, ugninio skysčio įspūdį.
Meilės spindulio gerumą būtų galima pavadinti įžvalgumo gerumu, nes jį turintis mokinys akimirksniu pamato visą kelią, kuriuo galima nukreipti sutiktojo dvasią į ramybę bei savitvardą, įžvelgia jo jėgą bei išminties galimybes ir… retai paglosto galvą. Dažniausiai ima botagą ir varo iš sutiktojo širdies vangumą, savimeilės prietarus, čaižo jo dvasinių horizontų siaurumą.
Prasiskverbdamas į slapčiausias žmogaus kerteles, meilės mokinys sutrauko smulkių nusiskundimų siūlą, vienu griežtu mostu parodydamas žmogui randus nuo tų žaizdų, kurias jis pats sau padarė savo prietarais. Šie prietarai stūkso aplink žmogų kaip šiukšlių kalnai. Jeigu žmogus gali praregėti ir suvokti, kad sėdi susikurtų prietarų apsuptyje, jis įvertina, priima ir laimina savo aplinkybes. Ir jo ryšys su Meilės spindulio mokiniu nusistovi amžiams. Jis eina nurimęs ir anksčiau ar vėliau pasiekia tą dvasinį planą, kuriame gyvenama dviejuose pasauliuose. Jeigu jo smulkmeniškumas prislėgė akimirkai atsivėrusią širdyje Šviesą ir jo švento džiaugsmo prasiveržimas gęsta, gęsta ir susitikimas kaip smilkstančios žvakės dagtis. Ir iki naujo brangaus, veiksmingo susitikimo gali praeiti ištisi amžiai.
Žmogui nuo tokio susitikimo rando neliks, o mokiniui? Ar susitikimas buvo veiksmingas, ar tuščias, abiem atvejais mokinyje lieka pėdsakai. Nuo veiksmingo susitikimo, kai nusistovi ryšys ir žmogus pasuka į išsilaisvinimą, ? mokinio auroje lieka susitikimo žvaigždė kaip veiksmingo Meilės susiliejimo ženklas.
Jeigu mokinys be naudos priglaudė savo Meilės taurę prie žmogaus lūpų, kojų bei širdies ir susitikimas liko negyvas, visam tolesniam jo gyvenimui išlieka šio nesėkmingo susitikimo ryšys. Ir jo Gyvenimo knygoje atsiranda amžių įrašas apie neatliktą pamoką. Kol nauju susitikimu, o kartais ištisa virtine susitikimų mokinys nepasieks kūrybinio rezultato ir nesugebės pasukti sutiktojo dvasios į Šviesą ir ramybę, tol jo Gyvenimo knygos puslapius tebelaikys suklijuotus jo neatliktos pareigos jėga.
Pagalvok apie tai, ką aš tau pasakiau, ir niekada nerankiok pareigų ir įsipareigojimų, kurių tau niekas nedavė.
Tau ne visai aišku, kodėl toks griežtas ir kategoriškas šis laisvanoriško paklusnumo mokinystės dėsnis. Jeigu šis dėsnis nebūtų besąlygiškas ir nesaugotų mokinių, jie amžiams susipančiotų visiškai beprasmiškais įsipareigojimais, kurių per savo nežinojimą prisirinko.
Svarbiausia, be ko neįmanoma nešti Meilės taurės, – tai narsa kančios akivaizdoje. Žmogui atrodo, kad užuojauta ? tai pūkų pagalvė po skaudama galva, o mokiniui ji atrodo kaip peilio ašmenys. Laikinas skausmas gelbsti nuo tikros ir amžinos pražūties. Ne švelnus žodis ir ašaros, bet bebaimiškumas ir žodis, padedantis narsiai atverti dvasines klaidas, nurodyti amžių uždavinį, o ne menką žemiško įsikūnijimo gabalėlį. Mokinio “susitikimo” uždavinys – tai sugebėjimas rasti savyje ir sutiktajame tokias priemones, kurios padėtų abiem įžiebti savyje ramybės ir išminties ugnį ir sulieti jas į vieną bendrą harmonijos laužą, į kurį nenutrūkstamai driektųsi Mokytojo siūlas.
Mokinys, ant kūrybinio širdies tilto visuomet laikantis Mokytojo atvaizdą, turi nugalėti savyje visą pas jį atėjusio žmogaus asmeninį suvokimą. Tik stipriai laikydamas Mokytojo ranką, jo akimis matydamas tą Amžiną, kuris šiuo momentu įvilktas į laikiną formą ir atėjo pas tave kaip žmogus, tu – mano mokiny – sugebėsi būti veiksmingai naudingas savo pašnekovui.
Įsivaizduok, kad pas tave atėjo senas pažįstamas, su kuriuo kažkada buvai artimas ir draugavai, bet kai tarp jūsų įsiterpė tavo intensyvaus dvasinio augimo metai, jie išrausė tarp jūsų ištisą bedugnę. Tu perėjai į visiškai kitus bangų virpesius. Jų dažnis ir ilgis atvėrė tau naujus garsus, spalvas ir formas, bet šie pasiekimai atėjo per tavo ? individualų, nepakartojamą ir kitam neįmanomą – dvasinį kelią. Tu negali jo nei perduoti, nei paaiškinti savo senam draugui, kuris galbūt ėjo savo išsilaisvinimo keliu, bet negali įžengti į tavo išsilaisvinimo ir išsivystymo fazę.
Slogus tavo draugo nepasitenkinimas ? beveik nuolatinis žemiškų draugysčių finalas, nes jos pagrįstos visišku abipusiu nesuvokimu, kas tai yra draugystė, vardan ko ji egzistuoja, kur jos vertė žmogui.
Draugystės, atsiradusios tik todėl, kad vienas yra vienišas ir neturi jėgų džiugiai bei lengvai gyventi savo kasdienybę be fizinės paramos savo dvasinėms jėgoms, o kitas negali atsidžiaugti savo dvasiniais pasiekimais, išlaikyti juos širdyje ir turi perduoti kieno nors ausims bei širdžiai “savo” šviesos srautą, – finalas visada tas pats, nes jau pačioje užuomazgoje slypi žlugimas.
Šie draugai ne Šviesą nešė vienas kito keliui, ne Vienatinio ugnį matė vienas kitame, trokšdami įlieti kuo daugiau ramybės į draugo dieną, kad jame stiprėtų Šviesos jėga, nemirksėtų ir degtų tolygia ugnimi, bet kiekvienas teieškojo, kaip sustiprinti patį save, o Vienatinis švytavo kaip raktų grandinėlės karulis tarp tūkstančio vienokių ar kitokių šią draugystę palaikiusių smulkmenų.
Pasitaiko ir kitokių draugysčių, kai atsidavimas pasiekia fanatizmą. Vienas skuba išpildyti kito norą, bet visada laukia, kad jo draugas apdovanotų jį už šį atsidavimą. Čia abu taip pat akli, nes nė vienas iš jų negali tapti visiškai abejingas ir objektyvus kito reikmėms. Čia jų širdys taip pat neplaka Mokytojo širdies ritmu, kad gyventų tik Amžinojo kūryboje, dviejuose pasauliuose, bet ne vien tik žemėje.
Aš jau nekalbu apie tą begalę išsigimimo atvejų, vadinamų draugyste, kai svarbiausias akcentas – reiklumas žmogui. Apie tai, kaip ir apie reiklumu žmogui pagrįstą meilę, kalbėti neverta. Tai dar tik ta žema dvasinio vystymosi pakopa, kur apie jokią mokinystę, apie jokią Šviesą kelyje ir kalbos negali būti. Tai tik priešaušris, kur dar tik pradeda megztis aukšti pasiaukojimo ir atsidavimo jausmai, bet kurie į veiksmus išsilieja dar tik kaip emocijos bei polėkiai ir niekaip neperauga net į jėgas, ne tik kad į Šviesą.
Kas gi ta mokinių draugystė? Tai paprastas ir aukščiausias gerumas, be sąlyginumų ir prietarų. Jeigu mokinys suteikė savo draugui pagalbą jo sunkią valandą – jis suteikė ją ne jam konkrečiai, ne savo ranka ir ne iš savo dosnumo, bet ėjo kaip Mokytojo pasiuntinys, nes buvo jo pasiųstas ir nešė jo dovaną sutiktajam.
Jeigu jis įsipareigojo kitam, įsipareigojimą prisiėmė ne jis vienas, o visas ratas nematomų pagalbininkų ir gynėjų, t. y. jis buvo dviejų pasaulių pasiuntinys ir atliko gyvo dangaus uždavinį žemėje. Pats jis tik tokiu gyvo dangaus pasiuntiniu ir jautėsi esąs, pamiršęs, kad tarp jo ir jo draugo buvo ištisa sąlyginių formalumų siena, vadinama visuomenine padėtimi, amžiumi, turtu ar neturtu ir t.t.
Mokinių draugystė neatsiranda pagal užsakymą, vien todėl, kad abu eina mokinystės keliu ir “reikia” ugdyti – protu suvoktą ? palankumą. Kiekvienas mokinys, jeigu jis budi greta Mokytojo, supranta visus nesuskaičiuojamus Šviesos kelius. Todėl jis žino, kad nėra jokios galimybės suartėti su tais mokiniais, kurie eina užsispyrėlių keliu.
Tai ypatingas kelias ir šioje savo išsivystymo stadijoje tu nesugebėsi suvokti, kodėl ir kaip žmonės išeina į šį kelią. Ir užsiminiau tau apie jį tik todėl, kad susidūręs su labai išsivysčiusiais žmonėmis, su kuriais suartėti – ne tik susidraugauti – tu negalėsi, atsimintum tai ir suprastum.
Mokinystės pradžioje ir pačiam mokiniui, ir daugeliui jį supančių žmonių, žinančių apie jo mokinystę, atrodo, kad savo gerumu, santūrumu, taktu jis turi tapti vos ne šventuoju, bet lengvabūdiška pačiam ir kitiems iš mokinio reikalauti kažkokių ekstra permainų.
Tai toks pats lengvabūdiškumas, kaip įsivaizduoti, kad mirtis į žmogaus dvasią įneša kažkokius audringus pakitimus ir jis tampa arba šventuoju ir eina į rojų, arba nuodėminguoju ir eina į pragarą, vienu mirties mirksniu užbaigęs visas sąskaitas su ankstesniu gyvenimu. Nėra nei rojaus, nei pragaro. Yra vis tas pats Gyvenimas, besitęsiantis lengvesnėje formoje, lygiai kaip nėra revoliucinių pokyčių mokinystės kelyje. Visi postūmiai, visi kilimai ir kritimai ? tai mokinystės priešaušris.
Kiekvienas giliausias išgyvenimas stumia žmogų į tarpeklį, kur jis graibinėja tamsoje, kol išvysta priešakyje boluojančius vartus. Išvydęs, jis eina į juos tokio lygumo keliu, kokį pats savo Išmintimi nutiesė per blaškymosi ir kančių periodą.
Ko reikia mokiniams, kad tarp jų įsižiebtų draugystė? Abiem būti ištikimiems savo Mokytojui. Ištikimiems iki galo. Tai vienintelė sąlyga. Visa kita neturi reikšmės.
Bet užsispyrėlio kelias ir čia išimtis. Užsispyrėlis gali būti ištikimesnis už visus ištikimus ir visgi jis nueis savo žemės kelią neįsigijęs nė vieno draugo ir dėl vienų ar kitų priežasčių su visais susipykęs.
Peržvelgdamas savo budėjimo dieną, budriai ? budriau už visa kita – išnagrinėk savo takto klaidas. Daug kas gali prasprūsti dienos darbuose, daug ką galima neatlikti iki galo, bet yra trys mokinio elgesio momentai, kur klaidų negali būti. Nuo pat pirmos mokinystės dienos dėmesys turi būti sukoncentruotas į šiuos momentus: taktą, manierų žavesį ir nekandžią kalbą.
Pirmosios pakopos mokiniui jau nebeegzistuoja dvasinė nelygybė, dvasiniai atsiskyrimai, nuo ko jie bebūtų. Aišku, aš nekalbu apie Meilės spindulio mokinius, kuriems reikalingas aukštas dvasinis tobulumas eiti tuo spinduliu, kurio atmosfera aukštesnė už kitų spindulių ir labiau slegia žmones. Nė vienas mokinys, koks nesantūrus iš išorės jis beatrodytų, jau nebeužkibs už svetimos nuodėmės ar aistros. Kiekvienas, priimtas į mokinius, savo vidumi susilieja su Vienatiniu Gyvenimu.
Neturėdamas vidinio geranoriškumo, mokinys gali stokoti takto. Ir tada jo kelyje iš visų pusių iškyla išorinės kliūtys, kaip grandinės, išpintos iš rožių ir akacijų spyglių. Taip, daugeliu atvejų atsivėręs visa savo Išminties jėga, dažną pranokdamas žiniomis ir vidiniu tobulumu, jis gali tebestovėti vietoje savo pirmojoje pakopoje.
Ką mokinys beveiktų savo paprastoje dienoje, jeigu jis kasdien netobulins atliekamų darbų išorinės pateikimo formos, jeigu jis nevystys savo takto, jis mažai tepasieks Mokytojo požiūriu, nors, žmonių nuomone, būtų daug nuveikęs.
Išorinėmis savo budėjimo pateikimo formomis mokinys niekaip negali lygintis su eiliniu žmogumi. Negalima iš karto pasiekti žavesio, jeigu jo neturi iš prigimties, bet galima budriai stebėti netvarką namuose, savo rengimosi manierą, čepsėjimą valgant, palto sagas ir batų raištelius…
Kiekvienas susitikimas, kur buvo parodytas vien tik išorinis, veidmainiškas mandagumas, o viduje krebždėjo mintis: “Eitum tu greičiau iš čia”, tebuvo toks pats iškritimas iš budėjimo kaip ir susitikimas, kurio metu tu padavei samtį gerumo, bet suirzai arba buvai nemalonus.
Trečiasis momentas ? kandus žodis, kuris nusprūdo nuo mokinio liežuvio, turi jam pačiam parodyti jo nevisišką geranoriškumą. Vadinasi, reikia suprasti, kad tą akimirką žmogus iškrito ne tik iš mokinio budėjimo greta Mokytojo, bet ir iš vienijimosi su visais nematomų bendradarbių ratais.
Kaip išvystyti budrų dėmesį šioms trims svarbiausioms saviauklos priemonėms?
Jeigu savo dėmesį sutelksi vien šiems trims uždaviniams, tai tavo darbo diena taps dar sunkesnė, negu buvo vien nuo tavo aplinkybių. Bet jeigu mintyse tiesiog dirbsi greta Mokytojo ir visuose savo veiksmuose jausi jo buvimą, tai tavo dėmesiui nereikės jokių specialių papildomų uždavinių.
Be to, kiekvienam neofitui jo pirmiesiems žingsniams duodamas toks didelis visus jo veiksmus stebinčių nematomų pagalbininkų būrys, kad pradžia jam palyginti nesunki.
Tau, mano drauge, dar teks peržengti daug lemtingų ribų, bet viena iš jų svarbesnė už kitas. Štai ji: tu pripratai prie visiškos nepriklausomybės, visiškos judėjimo laisvės, prie Tiesos ieškojimo be tave nukreipiančių rankų. Dabar, jeigu mano pokalbiai išjudino tavyje kuriančios dvasios ir širdies ugnį, jeigu tu mane supratai ir patikėjai manimi, eik paskui mane, bet eik taip, kaip aš matysiu ir nurodinėsiu.
Aš paaiškinau tau, kad besąlyginio paklusnumo dėsnis laisvanoriškas ir egzistuoja mokinystėje ne tam, jog slėgtų mokinio valią, bet kad apsaugotų jį nuo per karšto jo paties troškimo tarnauti visiems bei kiekvienam ir ? dėl žinių trūkumo – kaupti skolas bei įsipareigojimus, pranokstančius mokinio jėgas. Šis dėsnis apsaugo mokinį nuo blaškymosi. Jis padeda jam tvirtai ir džiaugsmingai stovėti toje vietoje, kur jį pastatė Mokytojas, o ne bėgioti iš vienos vietos į kitą vien todėl, kad kažkas jam šūktelėjo, kad ten labiau reikia jo pagalbos, kad reikia viską mesti ir bėgti padėti būtent ten.
Mokinys savo kasdieniniame budėjime greta Mokytojo turi suvokti save stovintį sargyboje su durtuvu prie to parako sandėlio, prie kurio jį pastatė Mokytojas. Jis negali bėgioti iš vienos vietos į kitą. Jeigu gaus Mokytojo nurodymą pereiti į kitą vietą, netgi pakeisti visą metodą ar kelią ? tai smulkmenų niekas neaiškins.
Pačiam reikia suprasti, kad prie parako sandėlio netinka metalu kaustyti batai, o į kalnus nekopiama su guminiais puspadžiais.
Mokinystėje reikalingas didžiausias savarankiškumas aktyviuose kasdienybės veiksmuose. Ir ugdant tokį savarankiškumą, reikia išmokti vystyti visas savo savybes bei įgūdžius darbui žemėje tarp įvairiausių charakterių, padėčių, išsivystymo lygio žmonių.
Dabar tau aišku, kas tai yra mokinio išsilaisvinimo kelias. Suprask visapusiškai, iki galo. Mokinys priima ne pareigas ar vienuolio įžadų jungą, bet įžengia į naują, platų ir džiaugsmingą gyvenimo tarpsnį, pašvęstą žinioms, kurias jam paduoda kažkieno meilė, išgirdusi jo tyros širdies šauksmą.
Kitą kartą papasakosiu tau apie liūdesio kelią.”

Brolio užrašas baigėsi ir, matyt, tarp šių mano perskaitytų ir naujų eilučių praėjo tam tikras laiko tarpas, nes ir rašalas, ir rašymo maniera buvo kita.
Mane taip pavergė užrašų žodžiai, taip stebino jų turinys, susisiejantis su mano paties patirtimi, kad aš net nepastebėjau, kaip bėgo laikas, kaip Eta pats ėmė malšinti savo alkį ir kaip už lango ėmė temti. Atsiverčiau kitą puslapį ir vėl ėmiau skaityti.

“Likęs vienas, atsipeikėjau ne iš karto. Man vis dar rodėsi, kad girdžiu žemą, stipraus tembro mano nuostabaus svečio balsą.
Keistai jaučiausi. Man atrodė, kad net pūga už lango kaukė kažkaip melodingai. Kambaryje aplink mane tvyrojo tyla, bet ji pirmą kartą gyvenime man buvo ne nebyli ir negyva, o kalbanti, dainuojanti, švytinti!”

O, kaip aš supratau dabar šiuos brolio Nikolajaus žodžius!
Man taip neseniai prabilo gamtos tyla. Taip neseniai pradėjau suprasti tylos balsą. Taip neseniai ėmiau jausti gėlių, žolynų, medžių gyvenimą…
Mano mintys vėl nuklydo į brolio, karininko, gyvenimą. Vėl pagalvojau, kaip sunku jam, matyt, buvo gyventi dvasiškai ir protiškai skurdžioje aplinkoje. Ir kokia turėjo būti paties brolio dvasios jėga, kad jis savarankiškai pasiekė susitikimą su Ali. O kad tai buvo būtent jis, tuo daugiau neabejojau.
Prisiminiau kai kuriuos brolio žodžius ir veiksmus, kurie tik dabar man klojosi į logišką vaizdų virtinę, vis aiškiau suvokiau, kas buvo brolis Nikolajus ir kaip aš gyvenau šalia jo, net neįsivaizduodamas, šalia kokio aukščio žmogaus esu…
Neleidau sau giliau nuklysti į prisiminimus ir ėmiau skaityti toliau.

“Pradėjau pastebėti kai ką nauja ir savyje: tam tikrą praregėjimą. Tarsi visi mano nervai tapo jautresni, klausa subtilesnė, akys matė ryškiau. Tai buvo labai keista ir stebino mane patį. Po pokalbių su nuostabiu draugu jo figūros kontūrai ilgam išlieka užfiksuoti mano atmintyje ir man vis atrodo, kad aš matau švytintį debesį toje vietoje, kur jis sėdėjo.
Mažai tesuvokiu savo buvimą čia ir tik pastebiu, kad staiga atsipeikėju, lyg iš dangaus nukrintu, nes nebylys tarnas paliečia mane ir rankos mostais bei šypsena parodo, jog reikia eiti valgyti ar miegoti, arba nueiti pas arklius, ar dar ką nors.
Keista ? labiau keista negu visa kita ? bet aš ėmiau aiškiai suprasti, kad mano tarnas visai ne nebylys. Ir antra ? iš tikrųjų ėmiau skaityti visas jo mintis, tarsi jo ir mano galvas jungtų judančių vaizdų gija. Iš pradžių mane tai apstulbino ir aš sustingau, žiūrėdamas į nebylį, bet pastebėjęs jo akyse sušvitusį humorą ir išdykėlišką šypseną, su kuria jis dirsčiojo į mane, tuoj pat atsipeikėjau.
Visiškai blaiviai vertinu dar vieną manyje atsivėrusią naują jėgą: aš tiksliai žinau, kada ateis Jis, mano nuostabus draugas. Ir ne tik žinau, kada ateis, bet pajuntu jį dar iš tolo, tik ateinantį, bet nė karto nepavyko užfiksuoti svečio atėjimo momento. Tai nuo didelės laukimo įtampos išvargdavau ir užsnūsdavau, tai kažkur užsižiopsodavau, tai savo iškalbinga tyla mano dėmesį atitraukdavo tarnas, bet kiekvieną kartą krūptelėdavau, visiškai netikėtai susidūręs akimis su nepažįstamuoju.
Jo akių ugnis vis dar sukausto mane, bet aš jau nejaučiu skausmo nuo nepaprastai slegiančio jo tyrumo, kuris pranoksta mane kaip nepasiekiamas Dievo tyrumas ir meilė.
Ir šį kartą nesusekiau, kada jis atėjo: pakėliau akis ir pamačiau jį sėdintį švytinčio debesėlio vietoje, bet dar ryškesnį ir aiškesnį negu praėjusį kartą. Jis iš karto ėmė kalbėti, matyt, jam nereikėjo pasisveikinimo formalumo, kaip nereikėjo jo man, nes visa mano būtybė ne tik godžai laukė jo, bet aš nebuvau su juo net išsiskyręs, tebegromuliuodamas jo paliktas mintis.
“Šiandien noriu papasakoti tau apie reikšmingiausią mokinystės kelią, apie liūdesio kelią.
Visų pirma, kas tai yra liūdesio kelias? Tai nėra paties mokinio išsilaisvinimo kelias, tai didis pasiaukojimas, ryžtantis eiti per žemę liūdesio, nelaimių ir nesėkmių pasiuntiniu visiems tiems, kuriuos siunčia jam karmų valdovai arba Mokytojo ranka.
Kokia liūdesio kelio prasmė žmonėms? Pagal krikščionių tikėjimą, Kristus nužengė į pragarą, kad išgelbėtų nuodėmingas sielas nuo amžinos pražūties. Jo nužengimas į pragarą buvo krikščionybės prognozė, atnešusi naujai žmonijai karmos dėsnį ir išsklaidžiusi geraširdžio, moralaus abejingumo iliuziją kiekvienam gyvenimo tėkmės momentui, tam “dabar”, kuriuo gyvena žmogus, kurį galima praleisti tuščiai, pasikliaujant vien Apvaizda.
Aktyvi energija, kurią Kristus atnešė žmonėms, ištraukė iš po nemokšų kojų pagrindinę veidmainystės atsparą ir parodė veiksmo “iki galo” pavyzdį, asmeninio gerumo ir meilės veiksmo pavyzdį.
Nuodėmingiesiems galima atnešti tik prabudimo žinią, ir tik ji viena bus išsigelbėjimo žinia. Bet atnešti kam nors patį išsigelbėjimą – tai paversti žmogų tik nepatogiai vartomu ir savo padėties nepatogumu besiskundžiančiu šiaudų kūliu ? šią iliuziją sugriovė Kristus.
Jo misija ? pažadinti žmogų pilnaverčiam dvasiniam augimui. Jis tebegyvena ir dabar, gyvena, dirba ir kuria žmonių rankomis ir kojomis. Kiekvienas liūdesio kelio mokinys – Jo artimiausias bendradarbis, Jo pirmutinis ginklas, su kurio pagalba pradedamas formuoti ištiso žmonių būrio dvasinis kelias.
Liūdesio pasiuntinys ? tai visada didžiuliu talentų kiekiu apdovanotas, niekada ne vidutinių gabumų žmogus. Tai paskutinė stadija prieš įsikūnijant genialiai apdovanotu žmogumi.
Liūdesio kelyje, kaip ir kiekviename kitame, yra daug pakopų. Vieni liūdesio kelio mokiniai, dvasiškai labiau išsivystę, eina visiškai suvokdami savo jėgas, neša žmonėms liūdesį patys nekentėdami nuo tų smūgių, kurių pasiuntiniu jie ateina, ir atsineša rankose alyvmedžio taikos šakelę. Tokie mokiniai, smogdami sutiktiesiems, lieja jiems ramybę ir jėgas ne tik prabusti ir praregėti, bet ir išeiti į naują gyvenimą, išmokus mylint nugalėti.
Jų jaunesnieji kelio broliai nežino, kad eina liūdesio keliu. Jie pastebi, kad jų suartėjimas su žmonėmis, jų meilė, jų draugystė suardo žmonių gerovę. Per dideles kančias jie išmoksta nugalėti savo baimę nešti žmonėms nelaimes. Jų talentas padeda jiems vienokiu ar kitokiu būdu prasiveržti į žinias, jie sutinka Mokytoją, ir tada jiems prasideda Šviesos kelias.
Jų sąmonė visiškai išsilaisvina, į jų sukrėstą organizmą ateina ramybė, ir liūdesio kelio mokinys toliau jau lengvai eina savo keliu. Jis suprato, priėmė ir palaimino visas savo aplinkybes, kurias anksčiau laikė tragiškomis. Visiškai suprasdamas, kad nėra gyvenimo atkarpos – vieno atskiro įsikūnijimo, o tėra tik Amžinybė, įlieta į prabėgantį “dabar” kaip į įsikūnijimo formą, mokinys visus savo sutiktuosius pradeda suvokti tik kaip Amžinybės atkarpas.
Pats stovėdamas Amžinybės sargyboje, liūdesio kelio mokinys pradeda suvokti visas laikinų formų nelaimes kaip džiaugsmą, suprasdamas, kad išorinis žmogaus kelias, visa jo dabarties prasmė – greičiau pasiekti išsilaisvinimą, kuo greičiau, paprasčiau ir lengviau nusimesti slegiančias gyvenimo suvokimo kaip vienos tik žemės formos uždangas ir pradėti veikti kaip gyva dviejų pasaulių sąmonė.
Priešais tave šmėkščioja atskiri asmenys iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Gimimų virtinė, mirčių virtinė. Tu gyveni ilgo, žiauraus karo atmosferoje ir žinai, kad iš kiekvieno kalno iškyšulio tave gali pasitikti priešo kulka.
Atrodo, kam tau, aukšto dvasingumo ieškančiam žmogui, su tokiu išsilavinimu, kad tavo erudicijai lygios reikėtų gerai paieškoti, nepaprasto proto ir talento žmogui, – kam tau gyventi nuolatinės mirties akivaizdoje tarp kretinų ir žmogžudžių, tarp bukagalvių ir ištvirkėlių, su kuriais tau tenka susitikti po kelis kartus į dieną?
Mokinystėje nekeliamas išorinio teisingumo klausimas: kodėl ir kam? Tarp žmogiškai traktuojamos “laimės” ir mokinio darbo – meilės ir ramybės darbo – toks pat nuotolis kaip tarp pirmykščio žmogaus, nenutolstančio nuo savo gyvenvietės toliau negu per 10 mylių, ir kultūringo žmogaus.
Ir net šis palyginimas tau mažai tepadės suprasti savo ir kitų žemiškas aplinkybes, jeigu tavo akys dar gali verkti, ausys dar gali girdėti įžeidimus, o liežuvis ? ištarti kandų žodį.
Kol tavyje dar gyvos šios savybės, tu neturėsi jėgų išlaikyti rankose savo Mokytojo, prisiėmusio bendrą su tavimi darbą žemėje, taurę.
Pakilk dabar su manimi virš šio mažo kambario, kuriame mes sėdime, virš savo kasdieninių aplinkybių, virš rūpesčių dėl brolio, virš karo ir nuolatinių susidūrimų su Kaukazo kalniečiais į visuotinės Gyvenimo veiklos areną.
Kokie pagrindai dabar išliko tavyje nepakitę? Ką tu dabar regi tave supančioje šviesoje? Tu regi tik du dalykus, kurių vaisius yra pati žemė ir visa kas ant jos: meilę ir darbą.
Meilė kuria nesustodama. Ir jos darbas, neatskiriamas nuo jos pačios, dvejopas. Ji triūsia, žadindama žmones į aukštą kelią ir padėdama jiems tobulėti. Ir kartu ji išsilieja veiksmais per jų darbą žemėje, suartindama žmones, vienydama juos, augindama juos, kaip žiedus ir vaisius, ateities kartoms.
Tarp tūkstančių ir tūkstančių chaotiškai judančių formų – mirksinčių, smilkstančių ugnių – tu matai atskiras tolygiai degančias ugnis, matai net ištisus plotus, degančius ramia laužo liepsna. Kas tai? Kodėl vienos ugnys – dauguma jų – mirksi ir skleidžia aplink save smarvę? Kodėl atskiros ugnelės negęsta tarp šių pelkės ugnių? Kodėl nesudegina visko aplink save tie degantys stulpai ir liepsnos laužai?
Virpančios, mirksinčios ugnelės – tai dirbantys aistrų ir vienos žemės suvokimo sraute. Visi šių žmonių įsikūnijimai neturi reikšmės, nes niekas iš jų nesuprato, kad stovi prie Amžinybės. Ir jų veikla, tobulinanti jų asmenybę, negali pramušti sąlyginių pertvarų ir neperauga į jų amžiną, dvasinę kūrybą. Jų dvasią teatgaivina asmeninė meilė, reti pasiaukojimo atvejai, grožio troškimas, ji akimirksniui sušvinta ir tuoj pat vėl nugrimzta į asmenybės kiautą.
Dar tu matai visai smulkius, vos rusenančius taškelius. Įsižiūrėk, vieni iš jų šviečia silpna, bet tolygia maža ugnele – tai gyvūnai. Kiti svaidosi žaibais. Tai laukiniai žvėrys, o taip pat ir užgesusios žmonių sąmonės. Dabar tu dar negali atskirti laukinių žvėrių, besitaškančių raudonų kibirkščių pluoštais, nuo tamsių užgesusių žmogiškų sąmonių, taip pat svaidančių kibirkštis ir žaibus. Ir vieni, ir kiti tavo sąmonei dabar vienodai šlykštūs ir vienodai dvokia.
Dabar pažvelk į švytinčius, plačius, tolygiai degančius ugnių plotus. Tai žemės gabalėliai, apvalyti nuo žmonių ašarų, sielvartų ir kančių. Tai vietos, kur gyvena žinantys. Žinantys, kad gyvenimas žemėje – darbo gyvenimas, kuriuo išgyvenamos visos aistros ir per kurį išeinama į Amžinybę. Tai laimingų, iš aistrų išsilaisvinusių, ramiai dirbančių širdžių vietos.
Gyventi žemėje be darbo tolygu gyventi be naudos sau pačiam ir visai visatai. Niekada ir niekam nereikia bijoti per sunkaus darbo, nes kiekviena sunki našta formuoja žmogui įprotį tam tikrai dvasios drausmei.
Yra daugybė žmonių, einančių savo žemės keliais ir sulinkusių nuo nepakeliamo darbo. Niekada negailėk šių žmonių. Tik per šį priverstinį darbą, darbą dėl duonos kąsnio, jie gali suformuoti savyje drausmingo paklusnumo įprotį. Ir šios darbo drausmės užuomazgos laikui bėgant suformuoja jų dvasios branduolį. Tik tas žmogus gali išvystyti savyje visą dvasinę jėgą, kuris pats, be pašalinės pagalbos šioje laikinoje žemės formoje sugebėjo sukurti savo dvasinio branduolio pagrindą. Ir tam jis būtinai turi pasiekti herojinę įtampą. Turi paversti ją savo kasdienine darbo forma, po to pasiekti viso organizmo tvirtą savitvardą, kad jo darbas taptų jam lengvas, ir pagaliau pakilti į tą vidinę harmoniją, kuri suteikia visai darbo dienai ne sunkumo, o žavumo pojūtį.
Tik nuo šio momento atsiveria žmogui galimybė suvokti, kad “diena” tėra tai, ką žmogus į ją įdėjo, o ne tai, kas jam atėjo iš išorės. Ir kuo atkakliau jis tai bando suvokti, tuo aiškiau mato ir supranta, kad visus “stebuklus” nešiojasi savyje. Jis nustoja laukti bei tikėtis ir pradeda veikti.
Grįžk vėl prie savo gyvenimo mažame kambarėlyje. Dabar tu supratai, kad niekas negali būti pamirštas arba paliktas, niekam negali būti duota per mažai, nes kiekvienas – geriau už kitus, aiškiau už kitus – pats demonstruoja savo dvasią. Kiekvienas pats užima savo vietą visatoje – nuo branduolio iki pilnos jo jėgos, ir niekas, be paties žmogaus, negali jo priversti nei ryškiau degti, nei gesti, nei mirksėti.
Kodėl asmeniškai tu dabar gyveni tokioje tau netinkamoje aplinkoje? Ar sutrukdė ji tavo susitikimui su manimi? Ar atitolino ji mūsų susitikimą?
Tave stebina mano klausimai. Tu nė karto ne tik neparodei nepasitenkinimo, kad gyveni tarp bukagalvių, bet net ir neklausei savęs, kodėl tu nugrūstas į tokį užkampį? Dangus iš tavęs tegirdėjo vien padėką už gamtos grožį, kuriame gyveni, bet pykčio, nepasitenkinimo ar pavydo niekas iš tavęs negirdėjo. Tai, kas galėjo trukdyti abejojančiam, tave tik stiprino. Kuo daugiau valstybės turto vagių, banditų, apgavikų ir veidmainių tu matei, tuo aiškesnė tau buvo tavo paties kiekvieno žodžio vertė, tuo atkakliau tu ieškojai galimybės pažadinti sutikto žmogaus Gyvenimo didybės suvokimą. Tu augai savo girtuokliaujančioje, nuodingoje ir išgverusioje aplinkoje, bet nesmukai kartu su ja. Ir visus, kuriuos tik galėjai, tu stiprinai ir švarinai savo paties gyvu pavyzdžiu.
Dabar tau aišku, kad tavo vidinė ramybė, tavo ramus požiūris į supančią aplinką, visų aplinkybių palaiminimas ir skaistus Dievo ieškojimas ne meditacijomis, o kasdieniniu darbu pagreitino mūsų susitikimą, sutrumpino tavo kelią į mane.
Išsiskirti su broliu, kurį tu taip myli, tau teks ne todėl, kad tai sužeistų tavo širdį, bet todėl, kad jam turi atsiverti aiškiaregystės kelias, kuriame nei tu, ir netgi aš, negalime padėti.
Jis pats turi praeiti per savo darbo ugnį, ir kuo aukščiau jam teks eiti, tuo tankesnė bus jo kančių uždanga, kurią jis turės praplėšti. Jo kelias – aiškiaregystės kelias, trečias tarp sunkiausių mokinystės kelių. Apie jį pakalbėsime rytoj.”

Užrašas vėl baigėsi, ir po kelių praleistų eilučių skaičiau toliau:

“Tu mane supratai teisingai: mokinystės kelyje viskas yra griežtai logiška, bet dvasios logikos dėsniai visiškai nepanašūs į žemės logikos dėsnius.
Žemė, jos gyventojų požiūriu, sukasi negyvoje erdvėje, eteryje, kuris jiems atgyja tik tada, kai pati žemė perduoda juo savo žinias arba gaudo jas tomis bangomis, kurias gali sugauti savo fizinėmis priemonėmis.
Mokinystę reikia priskirti prie tų reiškinių, kur fizinės priėmimo ir perdavimo priemonės tevaidina patį nereikšmingiausią vaidmenį.
Mokinio žvilgsnis, net neturintis galimybės matyti daugiau už kitus, turi vidinį lankstumą. Jis širdies šiluma prasiskverbia į visą sutiktojo būtybę ir atmeta savo asmeninį įspūdį, nes jo paties veržimosi į Aukščiausiąjį ugnis iš karto sudegina jame sąlyginį vertinimą.
Mokinys stengiasi negirdėti ir nematyti zvimbiančių strėlių, kuriomis jį užpila sutiktasis. Iš pradžių jam sunku išsilaikyti aukštose eterio bangose. Po to atsiranda įprotis tiesti iš savo širdies pagalbos tiltą, ant kurio švyti jo Mokytojo atvaizdas, ir pagaliau jis išmoksta tiesti ranką visada kartu su Mokytojo ranka. Nuo tada mokinio gyvenimas tampa lengvas ir paprastas.
Šioje stadijoje kiekvienam mokiniui atsiveria koks nors psichinis sugebėjimas: arba jis pradeda girdėti, arba regėti, arba jo laidininke atsiveria naujas menininko talentas.
Toks yra dvasinių jėgų vystymosi kelias žmoguje, praėjusiame ugninę kančių sieną ir praradusiame tose kančiose savo asmenines aistras. Įgydamas dvasinę jėgą, jis išmetė visus savo senų ir naujai įgytų aistrų skudurus ir vėl išėjo į veiklos ir bendradarbiavimo su Mokytoju gyvenimą toks pats nuogas, koks atėjo į šį pasaulį gimdamas žemėje. Visuose mokinystės keliuose išsilaisvinimo kelias visiems vienodas.
Bet trečias iš sunkiausių kelių ? aiškiaregystės kelias ? nepaklūsta šiam dėsniui. Šis kelias bręsta daugelį amžių. Ne vieną kartą žmogus atsineša jį į žemę ir kiekvieną įsikūnijimą skirtingai. Priklausomai nuo amžių karmos žmogus turi arba klausos ir regėjimo talentą nuo vaikystės, arba jis atsiveria tik senatvėje, arba savo staigiu pasirodymu netikėtai sudrebina jaunystę.
Pačiomis įvairiausiomis formomis išsilieja šis žmogaus talentas. Talento sunkumais ir atsakomybe su žmogumi visada dalijasi jo Mokytojas. Aukšta aiškiaregio dvasios jėga toli gražu ne visada pasireiškia visa kiekvieną žmogaus įsikūnijimą. Priklausomai nuo žmogaus atsinešamos karmos grandies, priklausomai nuo ryšio su to įsikūnijimo aplinka, viena ar kita talento dalis pasireiškia stipriau.
Einantis aiškiaregystės keliu neišvengiamai sutinka du sunkius uždavinius: arba jis eina per aistrų gelmę bei ugnį ir turi jose kasdien gyventi, su didžiausiu vargu prasivalydamas save ir savo kelią, arba jį specialiai tam ruošia jį globojantys aukšti pagalbininkai.
Pirmuoju atveju mokiniui skirtas darbas su Mokytoju vien tik žemėje, jos pilkoje kasdienybėje tarp dirbančių žmonių. Pačiomis sunkiausiomis dienomis per jį sukuriami pagalbos židiniai tiems, kurie nori bei ieško išsilaisvinimo ir negali išeiti savarankiškai savo žemiškos kančios valandą.
Aiškiaregiui mokiniui, niekuo neišsiskiriančiam savo kitais sugebėjimais iš jį supančios aplinkos, sunkiausia bendrauti su nepastoviais ir sunkiai dviejų pasaulių gyvenimą suvokiančiais žmonėmis.
Jų nuolatinis reiklumas mokiniams, kuriuos jie laiko savo tarnais, privalančiais rodyti jiems dėmesį visas dvidešimt keturias valandas per parą, dažnai suardo Mokytojo pasiuntinio sveikatą, nes jam nepakanka fizinių jėgų atlaikyti jį supančių nerimstančių aurų atakas. Nuolatinis visos mokinio auros virpėjimas tik tada išauga į ugnies stulpą, kai Mokytojas pridengia jį savo apsiaustu, atsistodamas tarp jo ir žmonių kaip apsauginis buferis. Šiais atvejais Mokytojas vienaip ar kitaip susijęs su mokiniu visada.
Kam ir kodėl tau visa tai kalbu? Kad būtum ramus ir užtikrintas dėl brolio likimo. Jis eis savo aukštų globėjų saugomas, ir tu savo vaidmenį – brolio-tėvo vaidmenį – teisingai supratai ir atlikai. Dabar jis baigtas.
Kai Mokytojas parodo žmogui, kad jo vaidmuo kur nors baigtas, kad jo karma tais ar kitais atžvilgiais baigta, reikia suprasti, jog Mokytojo aiškiaregystei iki galo atverti mokinio keliai.
Palygink Mokytojo aiškiaregystę su tuo lašeliu žinių, kurį turi mokinys.
Kiekvienas mokinys savo dvasinio susikaupimo momentais puikiai supranta didžiulį atstumą tarp abiejų sąmonių ir sau nepasiekiamą Mokytojo atskaitos tašką. Tačiau gavęs iš pasiuntinio žinią jis dažnai stengiasi pakoreguoti tas vietas, kur jis norėtų save matyti visai kitaip.
Jeigu reikia, kad jis sužinotų, jog jo karma su tais, kuriuos jis myli ir gerbia, baigta, ir jam tai pasakoma, jis vis tiek atkakliai aiškins, kad karma sena, kad jis susijęs amžinomis gijomis, lyg sena karma turėtų kokį privalumą ar vertę. Visos senos karmos, kurios iš tikrųjų yra kuo nors svarbios ir vertingos, visada jaučiamos tik kaip švytinti laimė ir niekada nesukels psichinių susirgimų.
Žmonės, ieškantys išsilaisvinimo kelio, nieko savo dvasingumui nesitiki iš tų, kuriems nuoširdžiai tarnauja, ir savo karminę skolą paverčia darbu greta jų. Todėl jie pervargsta, suirzta, bėga pailsėti ir t. t. Ir kai jie gauna iš pasiuntinio žinią, nurodymą ar užduotį, neturi jėgų iš karto herojiškai imtis jiems nurodyto naujo veiksmo, laukia, kad juose pačiuose kas nors subręstų, o iš tikrųjų tikrina pasiuntinio atneštą žinią. Ir dažnai viso įsikūnijimo darbas prapuola, akimirksniu neprisiimtas nurodytas uždavinys lieka neatliktas ir karma, kuria turėjo išlaisvinti savo seną skolininką, užsiveria tvirčiau už sraigės kiautą.
Be tų sunkumų, kurie iškyla visuose mokinystės keliuose, aiškiaregystės kelias turi keletą ypatumų, nebūdingų kitiems spinduliams. Net prieš mažiausiai išreikštą aiškiaregį, kai mokinys tėra tik Mokytojo kalbą perduodantis kanalas, iškyla trys žemės prietarų ir klaidingų pažiūrų kryžiai:
1. Paties mokinio baimė. Jeigu ši baimė iki galo nenugalėta, t.y. jeigu mokinio ištikimybė neišsiliejo per visą jo kelią iki galo, jis bijo ką nors suklaidinti.
2. Mokinio drąsa. Jeigu jo drąsa nesulieta su Mokytojo drąsa iki galo, ji nebus nei drąsa, nei gailestingumas, o tik ašarojimas ir sentimentalumas. Ir per šį ašarojimą mokinys negali nei aiškiai matyti, nei girdėti tai, ką jam sako Mokytojas, nes drąsa grįstas aiškiaregystės spindulio gailestingumas visada ramus, dažnai net griežtas.
3. Regėjimas, kurį mokiniui perduoda Mokytojas, sudegina jo galimybes bendrauti vulgariomis miesčioniškomis bendravimo formomis. Mokinys pasmerktas vienatvei, nes negali, laikydamas Mokytojo ranką, eiti į vulgarią aplinką, o sutikti miesčionys vertina jį kaip išdidų ir nejautrų žmogų.
Šie trys pradinio aiškiaregystės kelio kryžiai apsunksta dar ir nuo atotrūkio, suvokiant pačius paprasčiausius kasdieninius dalykus. Visi, ateinantys pas mokinį, gyvena asmeniniais jausmais: “Mano namas”, “Mano šeima”, “Mano darbai ir pasiekimai” ir t. t. Tuo tarpu mokinys meldžia tik vieno: “Sutraukyk mano sąmonėje suvokimų, trukdančių bendrauti dvasia ir ugnimi, sąlyginumą. Nuimk nuo mano fizinių akių slegiančias sąlyginės meilės uždangas ir vesk mane į dvasios jėgą, kur gyva Meilė sudegina visą ašarų ir kančios galimybę”.
Atitrūkimas tarp aiškiaregio mokinio ir jo aplinkos sąvokų užgula jo kelią ketvirtu kryžiumi, bet tik iki to momento, kol jis pasieks visišką ištikimybę. Susiliejus savo ištikimybe su Mokytoju, mokinio kelias tampa lengvas, paprastas, džiaugsmingas.
Tavo kelyje nėra aiškiaregystės kaip pagrindinio tavo dienos darbo, bet ji eina kaip žmonių minčių skaitymas. Kuo didesni bus tavo tyrumas, garbė ir ramybė, tuo aiškesnis tavo vidiniam žvilgsniui bus sutikto žmogaus dvasinio išsivystymo momentas.
Mokinių kilimas jų dvasinio augimo pakopomis iš viso nepriklauso nuo juose besivystančių ar slypinčių aukštesnės sąmonės jėgų. Tokių mokinių, kuriuose nebūtų galimybės atsiverti aukštesnės sąmonės jėgoms, nėra. Kiekvienas dvasios branduolys, turintis traukos į Šviesą ugnį, turi savyje ir prabudimo jėgą, tiksliau, jėgų prabusti.
Bet ir čia, kaip ir visuose išsilaisvinimo keliuose, ant kelio stovi baimė. Žmogus, visą savo ieškojimų gyvenimą nugyvenęs prietaruose, dažniausiai pats užsitrenkia duris į pažinimą. Jis bijo “be Mokytojo” siekti kokių nors naujų savo vystymosi etapų. Jis skaito knygose apie jogą, kad einant be tikslių nurodymų galima pakenkti savo sveikatai ir smegenims. Bet jis pamiršta, kad iki to laiko, kol jis galės pasiekti kokias nors žinias, kurios duoda galimybę atverti savyje jėgas, jam reikia save išvalyti, sutvarkyti ir suharmonizuoti bent savo fizinį laidininką, o tik tada pradėti galvoti apie viso organizmo harmoniją su dvasinėmis srovėmis, tokią harmoniją, kuri padėtų pasiekti pirmąją savidrausmės pakopą – savitvardą.
Viskas mokinystėje remiasi pirmosiomis saviauklos taisyklėmis: santūrumu ir taktu. Kai pasiektas išorinis išsiauklėjimas, nugalėtas irzlumas ir jau prigijo budrus savęs kontroliavimas, tik tada atsiranda galimybė patekti į Mokytojo akiratį. Liepsna nustoja mirgėti ir gali būti pastebėta.
Budrus savęs kontroliavimas paverčia visas sąvokas “mano” į lengvą savo kuklios vietos visatoje suvokimą. Ir kuo aukščiau pakyla žmogus, tuo aiškiau mato, koks tolimas kelias, kaip sunku juo eiti, kiek mažai pasiekta.
Tik nuo šio momento prasideda organizmo išsivalymas, visada atvedantis žmogų pas Mokytoją.
Baimės, kad jis nuo jogos pratimų taps “apsėstas”, – tik kvailos senų bobų pasakos apie aitvarus ir padedančias ar trukdančias joms dvasias. Jeigu žmogus savo kelyje jau buvo bandęs jėgas juodojoje magijoje, kuriai jis taip pat neturėjo nei ištvermės, nei savitvardos, tai kuriame nors savo įsikūnijime jis sirgs psichinėmis ligomis. Ir niekas negali išlaisvinti jo nuo visatos dėsnio ? priežasčių ir pasekmių dėsnio.
Aiškiaregystės kelyje, labiau negu kuriame nors kitame, reikia įsižiūrėti į savo susitikimus. Tas, kuris eina šiuo keliu, kokiu laikotarpiu beprabustų jo aiškiaregystė ir kaip silpnai jis ją bevaldytų, visada įžengia į tą susitikimų ratą, kuriame jo gyvenimas pereina į kitą ugnies žiedą. Kiekvieno žmogaus ugninio žiedo spalva – tai jo amžių veiklos rezultatas. Čia vis tas pats priežasčių ir pasekmių dėsnis iškerta priešais žmogų ne tik jo paklydimų krūmokšnius, bet išrauna ir didžiulius kelmus nuo kritusių nuodėmės, abejonių, išdavysčių ir vulgarumo medžių.
Prietaringai suprastų “draudimų” baimė lygiai taip pat kaip ir nuolatinis krypimas į autoritetus sustabdo žmogaus dvasios vystymąsi. Ir būtent jie tampa tuo akligatviu, kuriame baigiasi žmogaus ieškojimai ir prasideda “ieškojimai” kabutėse.
Labiausiai žmogui trukdo jo įprotis apgalvoti visus savo sutiktuosius, jų žodžius, jų aplinkybes, o ne veiksmus. Kai žmogus susiduria su kito veiksmais, jis pats iššaukia savyje veiksmingas emocijas. Bet kai jis dėlioja iš vietos į vietą vien tik kito protinį pajėgumą, jis pats gyvena tik ta savo organizmo dalimi, kurioje viešpatauja proto emocijos.
Protas neapsaugo mokinio nei nuo nervų sistemos išsekimo, nei nuo nuovargio, nei nuo silpnaprotiškos senatvės. Protas nualina organizmo ląsteles, nes fizinis organizmas tegali gyventi tik kūrybinėje harmonijoje su dvasios ir širdies ląstelėmis. Tada jis tikrai gyvena.
Atsivėrimas, aiškiaregystės paslaptis – tai Meilė, Dvasia, Išmintis įlieti į organizmą per kundalini. Jie įliejami skirtingai, skirtingais keliais ir priklausomai nuo to atsiveria regėjimas, klausa ar kiti talentai. Bet atsivėrimo kelias visada tas pats: nematomos Dvasios materija tampa matoma smegenimis.
Kelias – paprastas, veiksmai – lengvi. Bet minties skaistumas, kaip Šviesos savyje rezultatas, ateina pas tuos, kurie ieškojo ne džiaugsmo sau, o ištikimybės Mokytojui…”

Užrašas baigėsi. Nenorėjau versti kito puslapio. Viskas, ką aš perskaičiau buvo nepaprastai gilu ir šventa. Pažvelgiau į greta manęs miegantį Etą ir mano mintys nuklydo į praeitus amžius. Dabar man atrodė, kad aš pirmą kartą supratau, kas tai yra veikti. Mane nustebino, koks aš neaktyvus, kiek daug laiko praleidžiu veltui, kiek daug mano laiko pralekia be naudos.
Eta prabudo ir ėmė į kažką įsiklausyti. Aš taip pat įsiklausiau į aplinkinę tylą, bet tegirdėjau vien lengvą palmių šlamėjimą.
Staiga Eta pašoko, nubėgo į balkoną vis atsisukdamas, tarsi kviesdamas ir mane. Atsistojau ir pamačiau prie mūsų balkono ateinantį Franciską.
Jis šypsojosi man ir pamojo ateiti pas jį. Buvau laimingas išvydęs šį nuostabų švytintį veidą. Pamiršau visą žemės liūdesį, man atrodė, kad pats dangus šypsosi man ir kviečia…

Toliau