5 skyrius. KALNŲ KELEIVIAI

Perpildyta įspūdžiais, Eliza pakilo į savo kambarį. Naująją informaciją reikėjo „suvirškinti“. Tiesą sakant, Ramajano pasakojimas apie reinkarnaciją jai buvo suprantamas. Ji prisiminė, kaip būdama keturių metukų, mėgdavo žiūrėti fotografijas tėtės knygoje pavadinimu „Aukščiausios pasaulio viršukalnės“. Valandomis ji gėrėdavosi snieguotais kalnais, nutviekstais saulės arba priešingai, pusiau paslėptais rūko šyde. O kai po dviejų metų visa šeima keliavo po Altajų, Elizos nepaliko artumo ir giminystės jausmas su šiuo kalnų pasauliu. Įdomu, kodėl ją taip traukia kalnai? Gal būt viename iš praeitų įsikūnijimų ji buvo su jais susijusi?
Tuo momentu Elizos dėmesį patraukė krištolinis rutulys, stovintis ant stalelio šalia lovos. Jame judėjo kažkokios mirgančios dalelės, iš kurių palaipsniui susidėliojo aiškus paveikslėlis. Eliza pamatė kalnus. Vieno iš jų įkalnėje lėtai kepurnėjosi trys tamsūs taškai. „Įdomu, kas tai?“ – pagalvojo mergaitė. Paveiksliukas iškarto priartėjo ir Eliza pamatė tris keliautojus ilgais grubiais rūbais, visai nepritaikytais kopimui kalnuose. Keliauninkai vienas su kitu buvo surišti virve. Štai pirmasis iš jų atmetė gobtuvą ir atsigręžė. „Juk tai Tenčingas!- pažino jaunuolį Eliza. – O kas likusieji du?”. Staiga tas, kuris buvo viduryje, pats mažiausias, neteko pusiausvyros ir ėmė kristi. Tenčingas tuoj pat sugriebė virvę ir pritraukė jį prie uolos.
– Priekyje yra nedidelis iškišulis, ant kurio mes galėsim pailsėti ir užkąsti! – padrąsino jaunuolis savo draugus.
Pagaliau visi trys užsiropštė ant iškišulio. Keliauninkas, ėjęs paskutiniu, taip pat atmetė gobtuvą ir Eliza įžiūrėjo ne vyresnį nei dešimties metų, skustagalvį berniuką.
– Broli, -kreipėsi jis į Tenčingą, – aš dar turiu truputį likusios po pirmo sustojimo campos, pasidalinkime ją į tris dalis!
– Mingiarai, kodėl tu nesuvalgei savo porcijos? – paniuro vyresnis broils. – Tau reiks jėgų kelionei!
– Aš buvau nealkanas, – atsiliepė berniukas, – o jėgų man pakaks!
– Jalochara, – kreipėsi jis į patį mažiausią keliauninką, ėjusį antru, – liko tik trys dienos kelio. Mes būtinai pristatysim tave tavo giminėms Nepale.
Mažylis lėtai atmetė savo gobtuvą ir paaiškėjo, kad tai juodaakė mergaitė. Elizai ėmė tankiai tankiai plakti širdis. Mergaitėje ji pažino… save!
Ir staiga Eliza atsidūrė ten, ant stačios uolos iškišulio drauge su savo palydovais. Ji pasijuto mirtinai nuvargusi. Ji neturėjo jėgų netgi kalbėtis. Rankos tiek nusilpo, kad vos išlaikė puodelį su mažyte campos porcija ant dugno. Taip ir nebaigusi valgyti maisto, Jalochara užsnūdo.
Mergaitė prabudo tuo momentu, kaip pirmieji saulės spinduliai švelniai rožine spalva nudažė gretimų kalnų viršūnes. Ji siaubingai sušalo nuo žvarbaus vėjo ir nusprendė pajudėti, kad sušiltų. Jalochara atpalaidavo virvę ant liemens, ir išnirusi iš kilpos, užsiropštė ant sekančio iškišulio, iš kur jai atsivėrė sukrečiantis vaizdas. „Koks grožis! – susižavėjo mergaitė. – Kaip man norisi susilieti su šiais kalnais! Štai dabar ištiesiu rankas į šonus, žengsiu žingsnį ir nuskrisiu! Ir nebus daugiau šalčio, nuovargio ir kančių! Jalochara išskėtė rankas ir atsistojo ant bedugnės krašto. Bet staiga kokia tai jėga truktelėjo ją taip smarkiai atgal, kad mergaitė nuvirto ant akmenų ir skaudžiai susimušė alkūnę.
– Nedrįsk, Jalochara! – sušuko jai jaunesnysis iš brolių. – Argi tu nežinai, kokia sunki dalia laukia savižudžio sekančiame įsikūnijime?
Ir čia Jalochara pratrūko.
– Kaip tu man įgrisai su savo rūpinimusi! – įširdusi šaukė ji. – Aš pavargau! Aš daugiau nenoriu niekur eiti! Va, dabar imsiu ir nušoksiu nuo uolos ir tavęs nepaklausiu!
Ir ji puolė prie bedugnės krašto, o Mingiaras jai iš paskos. Užvirė kova. Pagaliau Jalochara ištraukė savo ranką ir stipriai atstūmė nuo savęs berniuką. Šis neišsilaikė nat bedugnės krašto ir…nukrito žemyn!
Jalochara iš sustingo iš siaubo, suvokusi, ką ji pridarė. Mergaitė puolė prie skardžio krašto, bet vyresniojo iš brolių rankos sugriebė ją, neleidžiant žengt nei žingsnio.
– Ką aš padariau?! – Jalochara isteriškai blaškėsi prie jaunuolio krūtinės.
Kai jos raudos nurimo, Tenčingas tylėdamas apjuosė ją virve ir antrą galą užtvirtino pas save ant liemens.
– Stokis, mes iškeliaujame! – griežtai pasakė jis. – Mano brolis Mingiaras be globėjo žinios paliko savo vienuolyną, kad padėtų tau pasislėpti nuo persekiojimo. Aš jam pažadėjau, kad padėsiu pristatyti tave giminaičiams. Ir padarysiu tai.
Ir Tenčingas ištiesė ranką Jalocharai.
Eliza atsitokėjo visa paplūdusi ašaromis. Šalia, ant lovos sėdėjo Tenčingas ir laikė jos ranką.
– Man tai prisisapnavo? – su viltimi paklausė mergaitė, tuoj pat suvokdama, kad ryškus vaizdinys nebuvo panašus į sapną.
– Dabar tu žinai, kokiame įsikūnijime mes buvome susitikę, – minkštai tarė Tenčingas. – Tai buvo Tibete. Mes su Mingiaru gelbėjome tave nuo kiniečių persekiotojų.
– Kaip tu gali taip ramiai su manimi kalbėtis? Juk per mane žuvo tavo brolis!
– Eliza, tu juk jau žinai, kad mirtis neegzistuoja. Mano brolio siela labai greitai persikūnijo ir jau ne kartą buvo atėjus į žemę naujoje fizinėje formoje, – paaiškino Tenčingas. – Tuo labiau, kad tu turėjai pagrindo blogai elgtis su Mingiaru. Per jį, vienoje ankstesniųjų inkarnacijų, tu nepasiekei to aukšto tikslo, kurio siekė tavo dvasia.
– Papasakok man apie tai! – paprašė Eliza.
– Tu pati turi visa tai pamatyti. Tau palaipsniui atsivers praeiti gyvenimai ir likimų tarpusavio ryšiai.
– Reiškia, kiekviename savo žemiškajame gyvenime aš susitikdavau su tavimi ir Mingiaru? O gal ir su tėvais, ir su Ramajanu? – svarstė mergaitė. – Nuo pat pirmo mūsų susitikimo man pasirodė, kad Ramajaną aš pažįstu senų seniausiai.
– Karmos gijos pritraukia į tą patį įsikūnijimą daugelį sielų. Likimas juos suveda, kad suteiktų galimybę atiduoti skolas, išrišti karminius mazgus, – tęsė Tenčingas ramiu, lygiu balsu. – Su manimi tu susitikdavai nedažnai. O štai su Mingiaru – kiekviename žemiškajame įsikūnijime.
– Ir šiame taip pat? Kaip man jį pažinti?
– Tu pajusi, kad tai būtent jis.
Eliza įsiklausė į savo širdį, atmintyje perrinkdama visus savo pažįstamus.
– Ne, nieko nejaučiu, – atsiduso ji.
– Tikriausia, jūsų susitikimas dar ateityje, – švelniai nusišypsojo Tenčingas. – O dabar pasistenk užmigti, tau būtina atstatyti jėgas.
Jaunuolis išjungė stalinę lempą ir tylutėliai išėjo.