Mokykloje Denisas, pamatęs mane, jau norėjo prasižioti, bet, atsiminęs mano vakarykščią reakciją, nepanoro prasivardžiuoti ir aš ramiai praėjau pro šalį.
Mokytoja tapo palankesnė, nustojo mane kaltinti tuo, ką padarydavo kiti ir bausti. Ksiuša dabar pati per pertraukas prieidavo prie manęs ir mes kalbėdavomės įvairiomis įdomiomis temomis. Treniruotėse berniukai daugiau prie manęs nekibdavo. Ir namuose tėvai nustojo dėl kiekvienos smulkmenos griebtis diržo. Reikės paklausti Iriuso, kas su jais visais atsitiko. Su šiomis mintimis aš nugrimzdau į sapną.
Iriusas, stovėdamas senoje vietoje, gudriai šypsojosi:
– O kaip tu pats Vladai manai, kas vyksta?
Aš jau pripratau prie to, kad Iriusas skaito mano mintis ir pasakiau, kad pats negaliu suprasti, kodėl jie visi taip pasikeitė.
– Vladai, o tu savyje nieko tokio nepastebi? Juk aplinkiniai žmonės nepasikeitė, o pasikeitei tu, paaiškino man Iriusas.
– Kaip čia taip? Ką, ar aš aklas, nieko nematau, nesuprantu ir negirdžiu? Juk tai jie kitaip pradėjo elgtis su manimi!
– Taip, bet priežastis pačiame tavyje. Tai tu ėmei keistis, todėl ir pretenzijų žmonės tau neturi.
– Kaip tai suprasti?
– Yra įstatymas: panašus traukia panašų. Koks tu, tokia ir tavo aplinka. Mes prisitraukiame vieni prie kitų pagal savo vibracijas. Keiti tu save – keičia savo elgesį ir žmonės, esantys aplink tave. Visi žmonės pasąmonės lygyje labai gerai jaučia kitų žmonių vibracijas ir atitinkamai į jas reaguoja. Pavyzdžiui tavo klasėje tie, kurie domėjosi ledo rituliu, pritraukė vieni kitus. Tu prisitraukei prie Kolios, kuris jau seniau domėjosi ledo rituliu ir jūs ėmėte kartu treniruotis. Prie tavęs prisitraukė Vova Lapusinas ir taip pat nuėjo į ledo ritulio treniruotes. Todėl, kad jums visiems reikalingi aktyvūs, judrūs žaidimai, kur yra galimybė išlieti savo energiją. O tie, kurie ramesni, prisitraukė prie kitų užsiėmimų: piešimo, dainavimo, muzikos. Matai, kaip viskas yra tarpusavyje susiję. Gaunasi, kad išraunant iš savęs trūkumus ir tampant geresniais, mes keičiame į gerąją pusę savo aplinką, o tai reiškia ir pasaulį aplamai.
– O kaip padaryti, kad visi užsinorėtų pasikeisti?
– Va tame ir yra sudėtingumas. Dauguma nesupranta, kad pasikeitus pačiam, galima pakeisti pasaulį. O kai kurie tingi. Kad save pakeisti, matai kiek pastangų reikia įdėti? Tu pats tą patiri.
– Tai jau tikrai! O kaip padaryti, kad visi žmonės suprastų visa tai ir užsinorėtų keistis?
– O va, tu pats pagalvok kaip. Tu gabus vaikinas.
– Taip, ir mokytoja tą patį sako. Tik koncentracija bloga. Iriusai, o kaip padaryti, kad būtų gera koncentracija?
– Reikia labai panorėti išspręsti problemą ir susikaupti, galvojant apie tą dalyką, tada ir susikoncentruosi.
– Aišku. Susikoncentruosiu, kad padaryti taip, kad visi žmonės panorėtų mūsų pasaulį padaryti geresniu ir mūsų Žemę taip pat.
– Pagirtina, kad tokios mintys tau ateina į galvą. vadinasi, tu esi savo Žemės patriotas, ištikimas ir mylintis savo planetą – jūsų mėlynąjį Visatos perlą.
– Aš stengsiuosi, Iriusai. O šiandien tu man parodysi kokias nors vietoves?
– Nori pamatyti „Nuoskaudų“ vietovę?
– Aha!
Ir mes su Iriusu greitai ėmėme sliuogti voratinklio gijele. Viskas aplink ėmė keistis. Pasirodė murzinai geltonos spalvos kalvelės, prie kurių stovėjo vieniši namukai. Buvo niūru. Linksmumo ir džiaugsmo čia nebuvo nei kvapo.
– Iš kur čia gali būti džiaugsmas,- išgirdau Iriuso balsą, – jei gyventojai pyksta vienas ant kito?
Matai, nameliai stovi už kalvelių, kad vieni kitų nematytų. Tiek nuoskaudos juos užgriaužė! Nuoskauda pagal vibracijas – panašu, kaip linkėjimas kitam mirties. Lyg strėlės lėktų į tą, ant kurio pyksti.
– Na! Pas mus tai taip negalvojama! Vieną kartą aš taip užpykau ant mamos, kai ji už blogą elgesį nepaėmė manęs kartu su savimi atostogauti į Turkiją. Bet tai nereiškia, kad aš norėjau jai mirties! Nors ir supykau, bet pyktis po to praėjo. Ir savo mamą aš myliu! Ji gera. Tiesa aš dažnai tuo naudojuosi. Bet ką padarysi, kad jau toks mano charakteris!
– Savo charakterį galima keisti, ką tu ir darai. O tai, kad pas jus nuoskauda niekuo blogu nelaikoma, tai rodo, kad jūs daug ko nesuprantate. Bet jūsų gydytojai jau ištyrė, kad tas, kuris dažnai jaučia nuoskaudą, turi problemų su sveikata. Greitai įsižeidžiantiems žmonėms būdingos skrandžio žaizdos.
– Iriusai, kaip tai gaunasi, kad nuoskauda – tai paleistos strėlės į tą, ant kurio pyksti? Ir kodėl tas, kuris pyksta, turi problemų su sveikata?
– O čia veikia vienas Kosminis Dėsnis: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ arba „Kaip pašauksi, taip ir atsilieps“. Pagal šį dėsnį visos paleistos strėlės grįžta atgal. Pasiųsi pasauliui pyktį, pyktis tau ir grįš, pasiųsi gėrį – grįš gėris. Čia veikia dar vienas dėsnis, apie kurį tau anksčiau kalbėjau: “Panašus traukia panašų“. Viskas – ir gėris ir blogis – grįžta pas tave padidinta apimtimi, pakeliui pritraukdamas panašų. Štai ir pagalvok, ar tau verta pykti ar įsižeisti, jei visa tai grįžta atgal pas tave, o dar ir padidinta apimtimi? Ar negeriau kurti gėrį ir gauti jį padidinta apimtimi? Man atrodo tai naudingiau, kaip manai?
– Tai jau tikrai! Daugiau niekada neįsižeidinėsiu!
Įsižiūrėjęs į namelius, aš pamačiau, kad iš kiekvieno jų į griovį teka upeliai.
– Iriusai, o kas čia, ar jie savo nameliuose vandenį pumpuoja?
– Tai jie taip iki ašarų pyksta vienas ant kito. Jie savo nuoskaudose prieina iki tokio laipsnio, kad tampa ligoniais, netgi judėti negali. Ir anksčiau ar vėliau kažkas iš jų pradeda suprasti, kad reikia keisti savo elgesį, kitaip visiškai į ašaras pavirsti galima. Tada namelių gyventojai nustoja pykti ir pradeda bendrauti vieni su kitais. O kai nuoskaudos dingsta ir patys gyventojai dingsta iš šios vietovės.
Iriusas pasuko galvą į dešinę.
– Štai pažiūrėk į du namelius pakraštyje. Upeliai iš jų neteka, nes jų gyventojai ėmė tarpusavyje bendrauti. Jų greit čia jau nebus.
– Tai ir gerai! Žinai, Iriusai, važiuokim iš čia, o tai čia labai liūdna, net verkti norisi.
Mes ėmėme judėti atgal. Ir staiga išgirdau, kad mane šaukia keltis ir ruoštis į mokyklą.
Mokykloje buvo netgi nuobodu: viskas taip ramu. Gerai, kad penktadienis ir tik dvi pamokos. Po to buvo ledo ritulio treniruotė. Bet man kažkaip dingo noras griauti priešininkus iš kojų tam, kad atimčiau ritulį. Stengiausi atimti jį žaidimo eigoje.
O po žaidimo rūbinėje Petia su Stiopa pasiūlė keistis pašto ženklais sportine tematika.
Po to mes su tėvais nuvažiavome į vasarnamį. Ten jau mūsų laukė močiutė su teta. Pajutau – dingo noras erzinti ir išvesti iš kantrybės tetą. Net keista kažko pasidarė! Pasiėmiau dviratį ir išvažiavau pasivažinėti. Juk turi adrenalinas iš manęs išeiti, ledo ritulio man per mažai!
Vakare, tik galvą ant pagalvės padėjau, girdžiu Iriuso balsą:
– Vladai, niekuo nesistebėk!
Ir staiga atsidūriau mūsų įprastoje susitikimų vietoje. Vietoje voro ant kanapės sėdėjo nuostabiais atspalviais tviskantis kamuoliukas su dviem didelėmis, tarsi lėkštelės, akimis priekyje ir viena akimi pakaušyje. Kamuoliukas turėjo keletą letenėlių, kurias laisvai galėjo įtraukti į kūną ir išstumti iš jo. Ant galvos, kaip pas sraigę, buvo antenos-rageliai, kurie sukrutėdavo ir iškildavo!
– Vladai, čia aš! – vėl pasigirdo Iriuso balsas. – Paprasčiausiai man atsibodo būti panašiu į vorą, nutariau tapti panašiu į kamuoliuką. Taip judant, greitis didesnis, be to, ankstesnis kūnas nusinešiojo ir ėmė prarasti įgūdžius. Tiesą sakant, galima buvo jį atstatyti, bet nesinorėjo minties energijos tam eikvoti ir nusprendžiau sukurti naują kūną. Kaip aš tau toks patinku?
– Na lyg ir nieko. Aš ir prie to kūno pripratau. Bet šis, žinoma, linksmesnis. O kada tu mane išmokysi keistis?
– Tu, Vladai, dar sunkokas. Ką gi tu gali sukurti tokiomis sunkiomis energijomis? Pirma įsisavink pagreitintą trūkumų pašalinimo kursą, o paskui tu sau tokį gražų kūną galėsi sukurti, kokį tik tavo fantazija leis.
– Bendrai tai mane tenkina ir šitas. Mano manymu, viskas jame protingai padaryta, – tariau aš.
– Tikriausia tu teisus. Jūsų sąlygomis, tai pati protingiausia konstrukcija. Tik yra vienas trūkumas – jis sunkokas. Jūs minties greičiu negalite keliauti po visą kosmosą, kaip mes. Negalite savo noru sumažinti ar padidinti savo vibracijų dažnio ir tapti nematomais. O juk anksčiau planetoje gyveno žmonės, kurie mokėjo tai daryti.
– Kada tai buvo? Aš kažkodėl neatsimenu!
– Žinoma, iš kurgi tu gali atsiminti, jei tai buvo prieš daugelį tūkstančių metų! Dvi didžios civilizacijos Lemūrijoje ir Atlantidoje, pasinaudojusios super-galingu ginklu, kurio jūs dabar nežinote, mėgino įrodyti vieni kitiems, kas reikšmingesnis. Už Didžiojo Dieviškojo Meilės įstatymo pažeidimą abu žemynai buvo panardinti po vandeniu.
– Reiškia jie buvo labiau išsivystę, negu mes, bet puikybė, kaip ir pas mus, buvo?
– Vadinasi taip. Kūrėjas sukūrė Visatą, naudodamas Meilės vibracijas ir viskas turi atitikti šias vibracijas. O kas jų neatitinka, tai anksčiau ar vėliau turi būti sunaikinta.
– Tikriausia reikės blogas savybes pašalinti iš savęs. Nenoriu būti sunaikintas! – tariau aš.- O į kokią vietovę šiandien mes važiuosime?
– Bangų pagalve riedėsime į vietovę, kuri vadinasi “Depresija ir Nusiminimas“. Įsikibk į mane.
Gal būt tau dabar tai ir neaktualu, bet apsižvalgyk aplink save į suaugusius žmones, gal būt jiems būdingos tos savybės.
Ir mes greitai su Iriusu nuriedėjom į „Depresijos ir Nusiminimo“ vietovę. Ji buvo didžiulėje žemumoje, apgaubtoje pilkai žaliu rūku. Kai papūsdavo vėjas, tada buvo galima įžiūrėti, kas ten vyksta. Kai kurios būtybės gulėjo nejudėdamos murzinai žaliose balose, kai kada jos apsiversdavo ir vėl sustingdavo vienoje pozoje.
– Ką jos daro? – paklausiau aš.
– Jos yra depresijoje ir nusiminime, joms nesinori džiaugtis. Jos taip pasinėrė į savo problemas, kad nenori nuo jų atitrūkti.
– Ir ką, baloje jas sprendžia?
– Kam pakaks nuovokumo, tai gali ir išspręsti. O problemos sprendimas yra tas, kad reikia atsisakyti užsiciklinimo savyje ir savo žvilgsnį perkelti į kitus. Jei jie pamėgins su meile padėti kitoms būtybėms, tai išsilaisvins iš depresijos ir nusiminimo ir išskris iš čia.
– Taip paprasta, o pabandyk susigaudyti! Važiuokime, Iriusai, į kokią nors gerą vietovę, o tai čia nuotaika genda.
Ir tuomet Iriusas nuvežė mane į „Gailestingumo ir Atjautos“ vietovę. Čia dominavo šviesiai žalios, melsvai žalsvos ir jūros bangos spalvos gėlės. Prie ežero stovėjo simpatiški nameliai. Vienos būtybės atvirais vežimėliais vežiojo kitas.
– Kas čia vyksta? – paklausiau aš.
– Čia vyksta reabilitacija arba atstatymas tų, kurie niekaip negalėjo įveikti savęs neigiamų savybių vietovėse.
– Jais rūpinasi tie, kurie sugebėjo tai pereiti sėkmingiau. Šios būtybės dabar mokosi
gailestingumo ir atjautimo patirties. Labiau pažengę tarnauja mažiau pažengusiems. Matai, su kokiu rūpestingumu jie slaugo tuos, kurie turi labai mažai energijos ir dalijasi savo energija su jais. Jie pasitrauks iš čia tiktai tada, kada padės atstatyti jėgas savo draugams, kurie turės grįžti į tas vietoves ir vėl iš naujo imtis šalinti savo trūkumus. Pas jus Žemėje ne visi gali išreikšti gailestingumą ir atjautą kitiems.
– O man, Iriusai, gaila senukų ir ligonių. O taip pat gyvūnų. Pas mus kieme gyvena šuo su trimis letenėlėmis, tai mes su vaikais jį pašeriam. Dar man būna gaila medžių, kai juos pjauna, arba kada padega žolę ir dega medžių kamienai. Taip ir norisi paklausti tų, kas tai padarė, ar jiems neskaudėtų, jei jiems kojas padegtų? Jei medžiai bėgioti negali, tai dar nereiškia, kad jie negali galvoti, kentėti ir mąstyti.
– O, Vladai, turi šauniai žengi pirmyn! Man atrodo, kad draugystė su manimi tau davė naudos.
– Atleisk, Iriusai, mane šaukia. Iki pasimatymo!
