22 skyriaus 2 dalis

– Ar Jūs galite suprasti, ką Jums sako?- staiga išgirdau sniaukrojantį ausį rėžiantį pakeltą balsą ir iš jo atpažinau mylimiausią, jauniausią Stroganovos sūnų.
– Ne Jūsų man reikia, o Jūsų šeimininkės. Maža kokia fantazija šaus kam į galvą! Šeimininkė galėjo pasisamdyti Jus su išskaičiavimu, kad į tokį jauką bus kam nors malonu pažiūrėti dar kartą ir vis viena kita skrybėle liks mažiau parduotuvėje, bet mums ne skrybėlių reikia. Mūsų reikalo Jūsų makaulė nesupras. Tuoj pat pašaukite šeimininkę,- šaukė įžūlus jaunuolis.
Taip ir įsivaizdavau jo garbanotą, fesu pridengtą galvą, jo gražų kaprizingą veidą, panieką jame, nors ir taip jo išvaizda buvo atstumianti.
Klausydamas, kas ten apačioje dedasi, vis sprendžiau klausimą, kada man įsikišti su savo chemine obstrukcija, kuri, kiek supratau, slypėjo šiame flakone.
Chavos, matyt, stovėjusios nugara į laiptus, žodžių nesupratau, bet jos balsas skambėjo ramiai bei linksmai ir gerokai siutino jaunylį.
Dabar prakalbo kitas, moteriškas balsas; prakalbo iš karto pakeltu tonu. Balso nepažinau, bet po truputį supratau, kad tai Stroganova.
– Mano draugas perdavė Jūsų šeimininkei saugoti kelias savo brangenybes. Jis nori būtinai šiandien per mus atgauti savo daiktus. Jis labai sirgo šiomis dienomis ir negalėjo mūsų paprašyti to anksčiau. Šiandien paskutinė diena; daiktai tuoj pat turi būti jam sugrąžinti. Štai jo laiškas Jūsų šeimininkei, bet perduosiu jį tik aš pati, tiesiai į jos rankas. Eikite ir pakvieskite ją čia. Neverskite manęs lipti į viršų, nes Jums nuo to bus tikrai blogai,- kalbėjo moteris.
– Ką čia iš viso su ja kalbėti! Šalin, pasitrauk!- rėkė sūnelis.
– Nedrįskite prisiliesti prie manęs savo nešvariomis rankomis, nes tada tai jau tikrai Jums bus blogai,- išgirdau tokį stiprų, tokį valdingą ir ramų Chavos balsą, kad net išsižiojau.
Parduotuvėje kažkas nukrito, Stroganova suspigo. Nusprendžiau, kad man laikas veikti, puoliau prie durų, atidariau jas ir jau užsimojau flakonu, kai staiga apačioje įsiviešpatavo tyla.
Persisvėriau per turėklus ir parduotuvės duryse išvydau į juodą apsiaustą įsisupusią figūrą. Prietemoje negalėjau įžiūrėti – ir tik išgirdęs balsą – pažinau I.
– Sėskite, jaunuoli, ir tylėkite, jeigu Jūs blogai išauklėtas ir nežinote, kaip Jūsų amžiaus jaunuoliui derėtų elgtis svetimuose namuose, be to, vienišos dirbančios moters namuose. Po to Jūs atsiprašysite mis Chavos už savo grubų elgesį, o dabar sėdėkite kaip nebylus gyvulys, nes toks ir esate.
Oi, kaip rūsčiai žvelgė I., o jo balsas griaudėjo kaip perkūnas.
– Ko ir kaip Jūs čia atėjote, madam, Stroganova,- kreipėsi jis į moterį, pasislėpusią už sūnaus nugaros.- Jūsų vyras, Anna ir Ananda Jums kategoriškai uždraudė čia lankytis. Kodėl nusprendėte jų nepaklausyti?- klausė I.
– Kas Jums. daktare I.? Aš Jus vos tepažįstu, Jūs man, galima sakyti, pirmas pasitaikęs praeivis, ir staiga drįstate užduoti kažkokius klausimus. Aš Jums ne mergaitė! Būkite malonus, pakvieskite man Žaną. Jeigu ji nepanorės čia tuoj pat nulipti, žinosiu, kad ji pavogė mano draugo jai perduotas ypatingas vertybes. Man teks kreiptis pagalbos į policiją.
I. nusijuokė.
– Ką Jūs labiau vertinate: apyrankę ar peilį, kurį Jūs perdavėte Žanai, kad nudurtų mane? Žmogaus gyvybė Jums neturi jokios vertės, jeigu Jūsų asmeniškai ji nedomina; todėl aš ir neklausiu Jūsų, kiek Jūs vertinate nelaimingos Žanos, mano, Liovuškos, kunigaikščio gyvybes. Aš Jūsų klausiu: ko ieškosite su policija, peilio ar apyrankės?
Stroganova sunkiai sudribo į krėslą. Jos gražus veidas išbalo taip, kad jos tamsi oda net apsitraukė baltu apnašu.
– Aš nepakęsiu Jūsų įžūlumo,- sušnibždėjo ji.- Jūs galite būti visiškai tikras, kad aš be daiktų iš čia neišeisiu. Todėl negaiškite laiko ir neškite juos čia,- vis keldama balsą Stroganova suriaumojo kaip sužeista tigrė.
– Jūs ne tik išeisite be daiktų, kurie Jums, visa laimė, – nors Jūs to ir nesuprantate – nepriklauso, bet dar padėsite ant stalo ir tą amuletą, kurį Ananda padovanojo Annai ir kurį Jūs prieš valandą pavogėte.
– Jūsų niekšybei… – Stroganova nebaigė sakinio.
I. akys sužaibavo kaip du topazai, jis ištiesė link jos ranką ir tarė:
– Galite pažvelgti į savo lepūnėlį. Jeigu Jūs nenorite panašiai atrodyti, prikąskite liežuvį ir prilaikykite manieras padorumo ribose.
Pažvelgiau į lepūnėlį. Jis buvo panašus į pasiutusį šunį. Akyse buvo matyti nepaprastas pyktis, liežuvis karojo nevalingai išlindęs iš burnos ir per barzdą ant akinančiai baltos liemenės tįso seilės. Fesas nusismaukė ant kaktos; jis buvo toks baisus, kad negalėjau į jį žiūrėti.
Motina pamačiusi tokį sūnų nepuolė jam padėti, neištarė nė vieno malonaus žodžio; ji galvojo tik apie save. Ištraukusi iš rankinuko amuletą ir dėdama jį ant stalo pasakė I.:
– Pasiimkite savo amuletą. Pagalvokite, kokia brangenybė! Ir nedrįskite manęs įstumti į tokią bjaurią būseną, kokioje dabar sūnus. Duokite šen apyrankę ir mes išeiname.
Ant stalo gulėjo nuostabus auksinis medalionas, o jo dangtelyje buvo įspausta našlaitė iš ametistų. Iš karto pažinau, kad ir man duotas kapitono žiedas buvo to paties darbo.
– Apyrankė dabar Jūsų pačios namuose. Ji atiduota tam, kam priklausė,- atsakė jai I.
– Tai pats įžūliausias melas,- sušuko Stroganova.- Tas, kam ji priklausė, reikalauja ją nedelsiant grąžinti. Ar Jūs suprantate, kad negaliu be jos iš čia išeiti? Daviau Bracano žodį tuoj pat atvežti jo brangenybes.
– Daug žodžių ir priesaikų Jūs davėte savo gyvenime. Jūs prie altoriaus prisiekėte mylėti savo vyrą – perskaičiuokite, kiek kartų Jūs sulaužėte savo ištikimybę. Prieš trejus metus Jūs pažadėjote Annai daugiau jos nepersekioti ir nelįsti su savo reikalavimais tekėti už Bracano.
Dabar Jūs bijote sulaužyti duotą žodį Bracano tik todėl, kad jis prigrasino Jums ir Jūsų sūnui mirtimi. Taip? Pažvelkite į save. Kieno perlai ant Jūsų kaklo? Kieno žiedai puošia Jūsų rankas? Kieno suknelę apsivilkusi? Iš kur šis rankinukas? Nelaimingoji moterie! Atsipeikėkite, nusimeskite nuo savęs tuos daiktus ir Jūs suprasite bent dalį to siaubo, į kurį pati save įstūmėte.
I. žvilgsnio verčiama Stroganova padėjo ant stalo savo rankinuką, bet I. paliepė Chavai tuoj pat paimti nuo stalo medalioną, kad šis daugiau jau nesiliestų su Stroganovos rankinuku, iš kurio buvo ištrauktas. Lėtai, tarsi apsnūdusi, tingiai nusiėmė Stroganova perlus, auskarus, žiedus ir apyrankes, kurių, Rytų mada, ant jos rankų žvangėjo dešimtys.
Vis didėjant šiai aukso ir brangakmenių krūvai pati moteris darėsi gyvesnė. Pagaliau tarsi nugalėjusi kažkokią paskutinę kliūtį ji iš už korsažo išsitraukė plonytę platininę grandinėlę, ant kurios kabojo didžiulis juodas perlas ir toks pat didelis rausvas briliantas. Padėjusi juos ant stalo ji giliai atsiduso ir nustebusi apsidairė aplinkui.
– Ką visa tai galėtų reikšti, daktare I.? Argi man buvo bloga?- paklausė ji.
– O, taip. Jums buvo labai bloga, bet dabar jau geriau. Juk jau lengviau kvėpuojate?- atsakė jai I.
– Ir kvėpuoju lengviau, ir nesijaučiu taip suvaržyta, bet kodėl visi mano daiktai guli ant stalo?- vėl paklausė ji ir jau tiesė ranką norėdama vėl viską ant savęs susidėti, bet I. sulaikė ją.
– Truputėlį palaukite, pilnai atsigaukite. Išgerkite kavos,- ir jis ištiesė jai kavos puodelį, bet aš pastebėjau, kad jis ten spėjo ištirpinti dalį Ali piliulės.
Chava užlipo pas mane ir paėmė iš manęs sero Vomio flakoną. Jau ruošiausi užuosti baisią smarvę ir labai nustebau, kai pamačiau, kad Chava surinko visus Stroganovos daiktus ant padėklo ir atkimšo flakoną, o jame, pasirodo, buvo tokie patys geltoni milteliai, kokiais seras Vomis apibarstė peilį ir apyrankę kunigaikščio namuose.
I. apibarstė milteliais Stroganovos brangenybes, padegė jas ir tarė man:
– Duok Žanai atsigerti iš ten esančios stiklinės ir pakeisk kompresą.
Greitai įvykdžiau nurodymą. Prabudusi Žana išgėrė gėrimą net nepažinusi manęs, apsivertė ant kito šono ir vėl užmigo.
Kai grįžau į savo stebėjimo punktą, milteliai jau baigė degti. Visas kambarys buvo pilnas dūmų ir smarvės; daiktai ant padėklo sproginėjo, lyg šaudytų iš mažo revolverio; staiga kažkas sprogo su labai didele jėga ir Stroganovai išsprūdo siaubo riksmas.
– Dabar Jums nereikia nieko bijoti,- tarė I.- Nešioti šiuos daiktus buvo baisu. Dabar jie jau nebekenksmingi. Liovuška, tu briliantų apvalymo specialistas, štai tau skystis, nosinė,- pamojo jis man rodydamas į gulinčias brangenybes.
Akimirksniu – ką ten Dilba – atsidūriau greta I. ir ėmiausi darbo. Kaip liūdnai atrodė Stroganovos brangenybės! Puikus juodas perlas išlakstė į smulkius gabaliukus kaip stiklas, vietoje rausvo brilianto gulėjo perskilęs juodas anglies gabalas. Iš visos tos krūvos liko gal tik dešimt puikių daiktų.
– Pažvelkite,- paliepė I. Stroganovai.- Daiktai, kuriuos laikėte auksiniais, pasirodo, tebuvo varis ir sidabras. Paauksavimas nusinėrė, ir pati galite įsitikinti, ko jie buvo verti. Visi brangakmeniai, išskyrus likusius sveikus, tebuvo tik puikiai nušlifuotas kalnų krištolas, o Jūs nešiojote tuos padirbtus daiktus priimdama juos už pasakiškas vertybes.
Stroganova tylėdama lingavo galvą.
– Visus tuos išlikusius daiktus man padovanojo mano vyras, o visą tą šlamštą dovanojo Bracano, įtikinėdamas, kad šių daiktų vertė tokia didelė, jog už juos galima nupirkti ištisą kunigaikštystę,- kalbėjo ji aimanuodama, su apmaudu, irzliu tonu.
– Bracano šie daiktai gal ir buvo vertingi, bet ką jis vadina vertybe, to dabar Jūs nesuprasite, tačiau greitai sužinosite. Jūs galite be baimės užsidėti išlikusius žiedus ir apyrankes. Jūsų rankinuke taip pat nemažai šiukšlių, išmeskite ir jas.
Stroganova užsidėjo brangenybes, atidarė rankinuką ir sušuko. Bracano laiškas, kurį ji turėjo perduoti Žanai, suanglėjo ir subiro.
Pamatęs pelenais pavirtusį laišką Stroganovos sūnelis sumykė ir pradėjo muistytis ant kėdės.
– Užsičiaupkite, nusivalykite seiles, atgaukite žmogišką išvaizdą ir parvežkite savo motiną namo,- paliepiančiai ir rūsčiai kreipėsi į jį I.- Nedrįskite nepaklusti šiam mano įsakymui ir tegul Jūsų atmintyje išlieka ši valandėlė, o ne baimė prieš Bracano. Jūs dar jaunas ir galite ištaisyti viską, ką prisidirbote per savo naivumą. Aš tikiu. kad Jūs dar galite tapti sąžiningu žmogumi. o ne menkysta ir niekšu.
Atsiminkite šią valandą, savo išvaizdą čia ir užsinorėkite ištrūkti iš šarlatano rankų, kuris apipainiojo Jus ir Jūsų motiną hipnozės pančiais,- kalbėjo I. įdėmiai žiūrėdamas į nelaimingą jaunuolį.
Po kurio laiko motina su sūnumi išėjo, aš padėjau Chavai sutvarkyti tas tariamų brangenybių šiukšles, nusiprausiau ir grįžau pas I. Visi kartu užlipome pas Žaną. Ji tebemiegojo. Kvėpavo ramiai ir I. pasilenkęs prie jos pasakė, kad karštis nukrito.
Jis nieko mums nesakė apie visus tuos įvykius, o aš nieko neklausinėjau. Man buvo įdomu, kur Žanos vaikai, nes tylu buvo ir jų kambaryje.
– Chava, Liovuška liks prie Žanos, o mes su tavimi nuvažiuosime pas Anną, kuri dabar priglaudė Žanos vaikus, ir atvešime juos čia. Tiesa. Liovuška, dar dieną norėjau tau pasakyti, kad jau grįžo kapitonas. Aš jau mačiau jį. Jis laksto su reikalais, bet pažadėjo aštuntą valandą ateiti čia. Neabejoju, kad jis išlaikys žodį ir tu galėsi pasidžiaugti susitikimu su mūsų mielu draugu. Neuždedu veto tavo liežuviui, Liovuška. Priešingai, tu padarysi man didelę paslaugą, jeigu papasakosi kapitonui viską, ką per tą laiką išgyvenai. Koks jis mielas žmogus, Dievai žino kaip skubėjo, kad diena anksčiau atplauktų į Konstantinopolį ir galėtų ją praleisti su mumis. Pagal tvarkaraštį jo garlaivis čia stovės penkias dienas. Palaukite abu manęs. Tu, vargšas mano berniuk, seniai nieko nevalgęs, bet užtat po to eisime į konditeriją ir aš pats asmenikai užsakysiu tau patį puikiausią “Bagdadą”.
– Brangus Lolionai, aš pasiruošęs dar dvi dienas nieko nevalgyti ir nieko negerti, kad tik nereikėtų matyti Jūsų ir Anandos liūdesio ir tokio nuovargio. Viską atiduočiau, kad tik Jums būtų lengviau,- šnibždėjau pakibęs ant mielo savo draugo kaklo vos sulaikydamas ašaras.
– Na ir drąsuolis! Kur tai matyta? Suaugęs vyras – o vos neverkia! – staiga šalia savęs išgirdau Chavos balsą. – Malonėkite greičiau gelbėti savo drąsuolio-linksmuolio reputaciją, o tai Jūs ir mano akis paversite į ašarų srautus.
Ji juokėsi, bet tame juoke išgirdau ne kartėlį, o kažką mane ypatingai nustebinusį, ko aš negalėjau net apibūdinti.
Nustebęs pažvelgiau į ją ir tariau:
– Jeigu seras Vomis dar kartą paklaus manęs, kaip juokiasi Chava, tai aš jam atsakysiu, kad jos juoke skamba ne krištolas, o įskilusios porceliano vazos garsas.
– Viešpatie, pone pėdseky, aš Jus maldauju, nepraminkite mano juoko tokiu baisiu vardu,- protestavo Chava,- jau geriau atsakykite jam, kad juodaodžių juokas neharmoningas Jūsų klausai.
– Taip sakyti aš negaliu, nes mano didis draugas Florentietis man vieną kartą išaiškino, kad visų žmonių kraujas raudonas, o I. išmokė mane suprasti, kas yra meilė žmogui. Mūsų teisės į gyvenimą ir darbą sulygina mus abu. Kaip aš galiu sakyti, kad negaliu susilieti su Jumis harmonijoje? Aš galiu nugirsti Jūsų širdies sopulį, tylėti ir niekam apie jį nekalbėti, bet negaliu ištraukti savęs iš tos atmosferos, kurioje, kai Jūs juokiatės, guodžiasi man Jūsų širdis.
Chava skėstelėjo rankomis ir atsisuko į I.
– Pasigailėkite, I. Šis jaunuolis pjauna be peilio.
I. linksmai nusijuokė, paplojo man per petį ir tarė Chavai:
– Greičiau, prašau paskubėti, aš noriu iki devintos valandos grįžti čia. Labai džiaugiuosi ir galiu tik pridurti, kad kūdikių lūpomis byloja tiesa.
Chava tylėdama užsisiautė peleriną ir jie abu išėjo, aš užsirakinau duris ir likau vienas parduotuvėje.
Keista minčių tėkmė atplukdė man mintis apie Žanos miegamojo užuolaidą. Man pradėjo atrodyti, kad ta medžiaga buvo skirta Annai, kad seras Vomis ją vežė jai ir kad pats važiavo čia dėl kažko labai svarbaus ir reikšmingo Annos gyvenime. Jo žodžiai apie Indiją, apie tai, kad jai neliko net vilties ten išvažiuoti – viskas man bylojo, kad Annos gyvenimas turėjo iš pagrindų pasikeisti, bet kad ji pati kažką padarė ne taip ir pavedė ne tik save su Ananda, jo dėdę, bet taip pat ir serą Vomį bei Ali.
“Jeigu taip sunku išlaikyti tą aukštį net tokiems pažengusiems kaip Anna, tai kaip skverbtis tuo gyvenimo taku tokiam berniukui kaip aš? – šmėkščiojo mano galvoje.- Ir kas galėjo sudaužyti Chavos širdį? Kodėl ji nėra visiškai patenkinta gyvenimu, nors gyvena betarpiškai bendraudama su seru Vomiu?”- vis galvojau šokinėdamas mintimis nuo vieno prie kito.
Tos kelios valandos, kurias praleidau dirbdamas su seru Vomiu, suteikė man tiek laimės ir džiaugsmo. Kaipgi galima gyventi greta jo ir nešiotis nors menkiausią sopulį, ir dar širdyje? To niekaip negalėjau suprasti.
Užlipau pas Žaną, įsitikinau, kad čia viskas tvarkoje, vėl nulipau į apačią ir lėtai vaikščiodamas iš kampo į kampą pradėjau laukti kapitono.
Greitai suskambėjo varpelis ir aš atsidūriau savo draugo glėbyje, kartu su didele puokšte kvapnių rožių, skirtų Žanai.
Vienas kitą apipylėme klausimais, stebėjomės vienas kito permaina – ir štai jau mudu kampe ant sofos ir aš patikiu kapitonui visus pastarųjų dienų įvykius.
Daugelyje vietų kapitonas pašokdavo kaip tigras; kitose tik žvelgdavo į mane švelniau už motiną; bet buvo ir tokių, kurių jis iš viso negalėjo suvokti.
Kai savo pasakojime pasiekiau Annos ašaras, jis sustabdė mane kelis ir kartus turėjau jam pakartoti visus sero Vomio žodžius. Kiekvieną kartą, kai tik paminėdavau Bracano vardą, jis įnirtingai gniaužė kumščius.
Baigdamas papasakojau apie Chavą, apie savo baimę B., apie jos laišką ir dovaną man, nepamiršau paminėti ir jos juoko.
Kapitonas juokėsi sakydamas, kad gyvenime dar nebuvo taip linksma.
– Suskilusi negrų vaza! Nuostabu! Kas be Jūsų dar taip sugalvos?
– Na, o kas be Jūsų gali sugalvoti ir padovanoti man tokį žiedą, kokį Jūs man palikote?- paklausiau dėkodamas iš visos širdies,- Štai, grįžta! Žiūrėkite neišduokite manęs Chavai. Pasitelkite visą savo džentelmeniškumą ir nepamirškite, kad jos juodumas jai labai nemalonus.
– Nesijaudinkite, Liovuška. Būsiu malonus, kaip tepalas jos žaizdai.
Net susiriečiau iš juoko, taip ir sutikau besijuokdamas vaikus, Chavą ir I.
Dar truputį užtrukę parduotuvėje mes išėjome į konditeriją. Ten pasistengėme kaip galėdami greičiau numalšinti savo alkį ir gan greitai parėjome namo.
Kapitonas vėl apsigyveno savo kambaryje, o Anandai kunigaikštis pasiūlė kambarį apačioje.
Taip pasibaigė mano pirma sekretoriavimo diena. Atsiguliau miegoti su mintimi, kokius dar siurprizus visiems mums pateiks rytdiena.

Toliau