(2023-03-21) Apie Didžiąją Baltąją Broliją

N.K. Rerichas. Tangla. Daina apie Šambalą

„Prieš Viešpaties sostą stovi daugybė žmonių baltais drabužiais“ – apsivilkę „spindinčia švaria drobe“. Galima spėti, kad kalbama apie baltą šviesą, gaubiančią jų fizine akimi nematomus „kūnus“.

Tarptautinės asociacijos „Taika per kultūrą“  prezidentės V.M. Sidorovos nuomone, Baltoji Brolija yra „nenupuolusios žmonijos“ sinonimas, nes „dvasinė-religinė krikščionybės tradicija, skirtingai nuo hinduistinės ir budistinės, pagrindinį akcentą deda ant kosminio žmonijos nuopolio dėl nuodėmės“¹¹.

Teosofų veikaluose Didžioji Baltoji Brolija pristatoma kaip žmonijos Mokytojai, atliekantys evoliucijos vadovų misiją ir suteikiantys žmonėms žinias apie Visatos įstatymus per įvairius žmones, vadinamus Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntiniais arba Įšventintaisiais. Teosofų tradicijoje Pasiuntiniais laikomi aukšto dvasingumo žmonės, laisvi nuo destruktyvių jausmų, norų įtakos, turintys aukštą emocinės savikontrolės lygį, gyvenantys dorovingai ir ekologiškai. Didžioji Baltoji Brolija išrenka Pasiuntinius mistiniu būdu, po to jie pereina pasiruošimą – gyvenimiškus išbandymus, kurie yra skirti visiškam išsilaisvinimui nuo žmogiškų negatyvių savybių, tokių kaip pavydas, tingumas, įžeidumas, baimė, puikybė, o taip pat visapusiškam dorybių išugdymui. Pasiuntiniai turi gebėjimą, panaudojant savo sąmonės jėgą, sąveikauti su Mokytojais, esančiais aukštesniuose būties planuose, ir tokiu būdu gauna bei ištransliuoja senąjį mokymą amžininkams suprantama kalba. Taip, teosofų nuomone, informacija pasiekia žmoniją mažiausiai iškraipyta.

Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntiniais save laikė kai kurie teosofinio judėjimo atstovai. „Pasiuntinystės“ apibrėžimas egzistuoja taip pat ir šiuolaikiniuose judėjimuose.

Nepaisant to, kad mistinėje Vakarų tradicijoje Didžiosios Baltosios Brolijos sąvoka buvo žinoma nuo viduramžių, aktyvią sklaidą šis terminas įgavo 19 amžiuje, kai E.P.Blavatskaja parašė savo veikalus¹².

Pasak E.P.Blavatskajos, 1851 metais ji pirmą kartą sutiko mokytoją (tikriausiai El Moriją), kuris supažindino ją su spiritizmu. Vėliau E.P.Blavatskaja daug keliavo po Indiją, Egiptą, Meksiką, Kanadą, JAV, Pietų Ameriką, Tibetą, studijuodama ezoteriką¹³. 1875 metais E.P. Blavatskaja įkūrė Teosofų draugiją, o 1888 metais pasaulį išvydo jos pagrindinė knyga „Slaptoji Doktrina“. Joje detaliai aprašyta kosmogenezė, pagrindiniai Visatos ir žmogaus evoliucijos įstatymai bei principai, paaiškinama senųjų religijų simbolika¹⁴.

Pasak liudininkų „Slaptojoje Doktrinoje“ pateikiamas mokymas buvo perduotas Didžiosios Baltosios Brolijos mokytojų, medžiaga buvo išdėstyta Mahatmų rankraščiuose, padiktuota E.P.Blavatskajai, arba gauta per aiškiaregystę¹⁵. Didžiąją Baltąją Broliją autorė taip pat vadina Didžiąja Baltąja Lože, Slaptosios Brolijos Valdovais.

Savo veikaluose E. P. Blavatskaja rašė, kad vienintelis planetos išsigelbėjimas – tai žmonijos  susijungimas su savo aukštesniąja dalimi – Didžiąja Baltąja Brolija.

Be E.P. Blavatskajos, Didžiąją Baltąją Broliją savo knygose taip pat aprašė teosofijos draugijos nariai  ir kiti žymūs praeities visuomenės veikėjai. Tarp jų Džadž Viljam (angl. Judge William), Henri Olkotas (angl. Henry Olcott), Ani Bezant (angl. Annie Besant), Čarlzas Ledbiteris (angl. Charles Leadbeater), Alisa Baili (angl. Alice Bailey), Rudolfas Štaineris (vok. Rudolf Steiner ir kiti¹⁶.

Nuo 1907 metų Teosofijos draugijai vadovavo E.P.Blavatskajos mokinė Ani Bezant. Ji taip pat buvo daugelio raštų apie teosofiją ir Didžiosios Baltosios Ložės mokymą autorė. Ji nuosekliai atskleidė reinkarnacijos, karmos, o taip pat dvasinės žmogaus evoliucijos įstatymų esmę:

„Tai senas Kelias, visuomet vadintas Kryžiaus Keliu. Kryžius yra gyvybės simbolis – gyvybės, nugalėjusios mirtį, Dvasios gyvybės, nugalėjusios materiją, simbolis“. Šiame Kelyje nėra skirtumo tarp Rytų ir Vakarų, egzistuoja tik vienas okultinis mokymas ir viena Didžioji Baltoji mūsų rasės dvasinių lobių Saugotojų Ložė“¹⁸.

Austrų filosofijos daktaras, pedagogas, lektorius Rudolfas Štaineris taip pat Didžiojoje Baltojoje Brolijoje matė dvasinių žinių nešėjus:

„…mūsų laikais didieji mokytojai, kurie jau Egipto-chaldėjų kultūroje vedė žmoniją,  dvidešimtame amžiuje ves žmones aukštyn į Kristaus, kaip jį pamatė Paulius, kontempliaciją. Jie parodys žmogui, kaip Kristus veikia ne tik Žemėje, bet kaip jis persmelkia dvasia visą saulės sistemą“¹⁹.

Čarlzas Ledbiteris aprašė Didžiąją Baltąją Broliją kaip „Nušvitusią adeptų Bendruomenę Žemėje ir Danguje, sukurtą gerais ketinimais dvasiniam žmonių rasės vystymuisi“, o taip pat kaip didingas būtybes, kurios „domisi ne tik dvasinės žmonių prigimties pabudimu, bet ir visu tuo, nuo ko priklauso žmonių gerovė žemėje“²⁰.

„Baltosios Brolijos“ sąvoka tapo esmine N.K.Rericho ir E.I.Rerich „Gyvosios Etikos“ arba „Agni Jogos“ mokyme. E.I.Rerich tvirtino, kad „kiekvienas Baltosios Brolijos brolis turi daug vardų“. Taip į Didžiąją Baltąją Broliją įeina „kumaros“ – hinduizme ir budizme žinomos dievybės:

„Liepsnos Sūnūs, Brahmos Sūnūs, Didieji Rišos, Kumaros, pirmieji Mokytojai ir Karaliai, religijų, filosofijų ir t.t. įkūrėjai – tai vis tos pačios septynios Didingiausios Individualybės, pasireiškusios mūsų Žemėje savo skirtingais aspektais ir dabar būtent Jos sudaro Baltosios Brolijos Branduolį“²¹.

E.P. Blavatskaja, A. Bezant, N.K. Rerichas ir E.I.Rerich aprašė „nematomų žmonijos mokytojų“ laiškus²², o taip pat numanė apie nematomos pasaulinės Šviesos Vyriausybės, kurią įkūrė Didžioji Baltoji Brolija, egzistavimą Žemėje. E.I.Rerich Didžiąją Baltąją Broliją laikė „Evoliucijos Centru“ Žemėje.

„Didieji Mokytojai, viena ar kita forma nešę žmonijai žinias, skatinę artėjančių, kosminės evoliucijos energetinių procesų sukeltų, pokyčių suvokimą, perėjo per visą žmonijos istoriją. Jie buvo tie, per kuriuos personifikavosi kosminės jėgos, skatinančios evoliuciją visuose jos lygiuose. Be jų šis judėjimas nebūtų įvykęs. Didieji mokytojai buvo dvasiniai vedliai, religiniai reformatoriai, naujų žinių atskleidėjai. Daugelio iš jų vardai mums gerai žinomi. Buda ir Kristus, Zoroastras ir Nagardžuna, Krišna ir Hermis ir daugelis kitų. Kiekvienas iš jų buvo ant savos sudvasinto Kosmoso hierarchijos laiptų pakopos. Ten aukšta vieta yra ir Rerichų Mokytojui. Šie sąlyginiai laiptai yra begaliniai ir kyla į viršų į Begalybę. Ant jų ir Mokiniai ir Mokytojų Mokytojai“²³.

E.I.Rerich manė, kad „Baltoji Brolija turi savo Šviesos Buveinę, arba Dangiškąją Šambalą Subtiliajame Pasaulyje, bet taip pat, kaip jos atspindį, Žemiškąją Šambalą neprieinamoje Himalajų tvirtovėje“²⁴.

Tolesnis žinių perdavimas vyko per Brolijos Pasiuntinius, kurių dauguma buvo Amerikos teritorijoje.

Šiuolaikiniai ezoteriniai mokymai skiriasi  nuo 19-o – 20-o amžiaus pradžios darbų paprastesniu pateikimu, apibūdinančiu dvasinius – dorovinius standartus, kurie turi būti būdingi žmogui. Šiuolaikinių autorių knygose aprašomos konkrečios rekomendacijos ugdant būtinas moralines–etines savybes, nepaisant to, kaip būtų sunku jas įgyti šiuolaikinės civilizacijos kasdienės buities sąlygomis. Mūsų laikais Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntiniai tęsia mokymo perdavimo tradiciją.

Trisdešimtaisiais dvidešimtojo amžiaus metais tokiu Pasiuntiniu save paskelbė Gai Ballard (angl. Guy Ballard) (literatūrinis pseudonimas – Godfre Ray King). Kartu su savo žmona Edna Ballard jis JAV teritorijoje įkūrė organizaciją „Judėjimas Aš Esu“, išleido seriją knygų apie Didžiąją Baltąją Broliją, o taip pat rekomendacijas asmeniniam dvasiniam tobulėjimui.

„Judėjimas Aš Esu“ tapo populiarus JAV teritorijoje ir 1938 metais turėjo apie milijoną pasekėjų.

Ballardai kalbėjo apie Pakylėtųjų Valdovų buvimą – apie Hierarchiją būtybių, pasižyminčių supergaliomis. Šiai Hierarchijai priklausė Valdovai, minimi teosofų, tokie kaip Jėzus Kristus, El Morija Chanas ir dar keletas dešimčių kitų, be tų dvidešimties Pakylėtųjų Senosios Išminties Valdovų, kuriuos aprašė E. Blavatskaja.

Manoma, kad šie Pakylėtieji Valdovai buvo žmonės, kurie gyveno eilę gyvenimų fiziniuose kūnuose. Bet ilgainiui jie tapo labai išsivysčiusiomis sielomis, sugebėjusiomis įveikti persikūnijimų ciklą ir pasiekti „pakylėjimą“, tapdami nemirtingais.

Dvidešimto amžiaus viduryje Markas ir Elizabet Kler Profetai (angl. Mark ir Elisabeth Clare Prophet), užimdami Pasiuntinių pareigas, išpublikavo platų Pakylėtųjų Valdovų mokymą knygose „Išminties perlai“²⁵. 1958 metais Markas Profetas įkūrė organizaciją Summit Light House Vašingtone, JAV. Organizacijos misija buvo publikuoti ir platinti Pakylėtųjų Valdovų Mokymą. Pagal Profetus, pakylėjimas – tai visiškas apvalyto vidinio aš apsijungimas su AŠ ESU Buvimu – tikruoju identitetu, kuris yra unikali Dievo individualizacija kiekviename žmoguje. Summit Lighthouse organizacijos tikslas buvo visų dvasinės laisvės ieškančių sielų išlaisvinimas, visų, kas jaučia asmeninį vidinį Dieviškumą ir nori jį vystyti.

Profetų knygose aprašyti evoliucijos Įstatymai, asmeninio dvasinio darbo būdai, o taip pat pateiktas nuoseklus Didžiosios Baltosios Brolijos narių aprašymas knygoje „Valdovai ir jų buveinės“.

21-o amžiaus pradžioje Rusijos Pasiuntinys Tatjana Nikolajevna Mikušina pristatė naują filosofinį etinį Mokymą, išpublikuotą knygų serijoje „Išminties Žodis“ ir „Išminties knyga“²⁶. Tai holistinis mokymas, kuriame šiuolaikiniams žmonėms pateikiamos Pakylėtųjų Valdovų žinios. Mokymas apima žinias apie kūrinijos sandarą, visos gyvybės tarpusavio ryšį, visatos Įstatymus (Aukščiausią Dorovės Įstatymą, Karmos Įstatymą, Priežasties-pasekmės Įstatymą ir kt.), kalbama apie būtinybę sugrįžti prie bendražmogiškų dorovinių vertybių visuomenėje, pateikiamas naujas žmogaus evoliucijos, kaip jo sąmonės evoliucijos, suvokimas. Be fundamentalių žinių Mokyme yra praktinių patarimų kiekvieno žmogaus gyvenimui.

T.N.Mikušina parašė ir išleido daugiau nei 70 knygų. Išminties Valdovų Laiškai išversti į 19 pasaulio kalbų.

Mokymas gavo nemažai teigiamų atsiliepimų iš mokslo bendruomenės ir visuomenės atstovų.

Šiai dienai teosofinė tradicija Didžiajai Baltajai Brolijai priskiria šiuos asmenis: Sanat Kumara, El Morija, Kuthumi, Sen Žermenas, Hilarionas, Serapis Bėjus, Jėzus, Motina Marija, Guan In, Gautama Buda, Šiva, Sūrja, Atėnė Paladė,  Helijas, Apolonas, Lanto, Porcija, Lanello, Babadži, Zaratustra, Godfri, Maitrėja, Valdovė Clare, Buda Vairočana, Alfa, Džvalas Kulas, Nikolajus Rerichas, Numylėtinis Jonas, Padmasambhava, Elohimas Taika, Mozė, Arkangelas Mykolas, Konfucijus, Laisvės Deivė, Heraklis, Nada, Ciklopėjus, Buda Amitambha, Galingasis Pergalė, Melchisedekas, Paulius Venecijietis, Krišna, Jonas Krikštytojas, Tėvas Pijus ir kiti.

Teosofinės idėjos ir sąvokos, būdingos Didžiajai Baltajai Brolijai – tokios kaip viena dieviškoji pradžia, dvasinė hierarchija, dvasios emanacija į materiją – artimos filosofams neoplatonikams, pradedant jau nuo antikos periodo. Apjungdami Platono ir Aristotelio filosofiją, neoplatonikai, tame tarpe ir žymus neoplatonizmo²⁷ atstovas Plotinas, permąsto ontologines Proto, Sielos, Vienatinio sąvokas ir aiškina visatos atsiradimą Vienatinio nužengimu (emanacija) į žemuosius būties lygmenis. Šis procesas vyksta dėl perteklinės kūrybinės Vienatinio energijos ir Aukščiausiajai būčiai pereinant į žemiausiąją vyksta Gėrio nuosmukis. Tačiau valios pastangų dėka žemiausia būtis turi savybę sugrįžti prie Ištakų ir tai sąlygoja jos siekį eiti evoliucijos keliu. Tokiu būdu, Dvasia, materializuodamasi visatoje, natūraliai praranda Gėrio savybes ir kiekvienas žemesnis materializacijos lygmuo pasižymi vis mažesniu tobulumu. Tuo paaiškinamas blogio buvimas Visatoje – kaip aukščiausio Gėrio nebuvimas. Siekdama sugrįžti į vieningą pradžią, siela pereina tas pačias tobulėjimo pakopas, kildama į vis aukštesnius būties lygmenis.

Rusų filosofo, filosofijos istoriko V.F.Asmuso žodžiais: „Pagrindinė Plotino filosofijos užduotis – palaipsniui išvesti iš dieviškosios vienybės – kaip iš paskutinio bet kokios būties pagrindo – visko kas egzistuoja pasaulyje gradaciją ir nurodyti kelią, vedantį atgal į pradinę vienybę. Šis uždavinys – ne mokslinis ir ne filosofinis, o religinis, teosofinis. <…> Plotinas suvokė visą beribį šio uždavinio sunkumą. Betarpiškai pakilti iki suvokimo apie vienatinį, pripažinti vienatinį kaip besąlygiškai nepriklausomą pradą, įžvelgti jame pagrindą, iš kurio turi kilti viskas,  gali tik genijus, ir be to – genijus, būdamas išskirtinės dvasios būsenos. <…> Įprasti žmonės, visą savo gyvenimą pasinėrę į jausmus, o taip pat žmonės, neilgam pakylantys virš jų, bet po to vėl grįžtantys į įprastą praktišką gyvenimą, eina keliu, priešingu jų tikrajai prigimčiai, ir kuo toliau jie nuo jos nutolsta, tuo sunkiau jiems sugrįžti. Kaip tėvų palikti ir svetimų išauklėti vaikai negali atpažinti savo gimdytojų ir, pamiršę savo kilmę, negali teisingai apibrėžti savęs, taip ir šių žmonių sielos, toli nuklydusios nuo pirminio šaltinio, pamiršta paskutinius būties pagrindus, savo tėvą, pačius save, savo praeitį“²⁸. Neoplatonikai taip pat pripažino ir aktyviai naudojo mistines praktikas, teurgiją, kaip procesą, skirtą susijungti su Dievu maldinių praktikų metu.

Porfirijus, Teodoras Asinietis, Jamblichas, Proklas, Plutarchas, viduramžių filosofai, tarp kurių Origenas, Augustinas Palaimintasis, Pseudodionisijus Areopagitas, M. Ekhartas, Tauleris. Renesanso laikais neoplatonikų idėjas toliau vystė Nikolajus Kuzanskis, Paracelsas, Tommazo Campanella, Džordanas Bruno.

Vėliau neoplatonikų filosofija ir su ja susijusios idėjos atsispindėjo mokslinį metodą vystančių filosofų darbuose: gamtos reiškinių tyrinėtojo Rodžerio Beikono, filosofo-natūralisto Benedikto Spinozos, matematinės analizės kūrėjo Gotfrydo Leibnico, mokslinio metodo kūrėjo Fransiso Beikono. Filosofų nuomone mokslinis metodas suteikia galimybę pažinti dieviškąją prigimtį, nes Dievas „sudaro pirmą ir vienintelę laisvą tiek visų daiktų būties, tiek ir jų esmės priežastį “²⁹. Politinis veikėjas ir filosofas Fransisas Beikonas taip pat buvo laikomas vienu iš rozenkreicerių ordino idėjų apie Universalią Broliją pradininku³⁰.

19-20 amžiuje dienos šviesą išvydus E.P. Blavatskajos darbams ir susikūrus Teosofų draugijai, teologinės ir teosofinės pažiūros vėl tapo populiarios JAV, Europoje, darė ženklią įtaką rusų filosofijai.

Idėjos apie broliją, aukščiausią valią, dorovinį-etinį mokslo pagrindą, dvasinę evoliuciją išsivystė į naują rusų filosofijos ir religinės minties kryptį – „rusų kosmizmą“³¹, kurio ryškiais atstovais filosofų tarpe tapo N.K.Rerichas, V. Solovjovas, N. Berdiajavas, V. Ivanovas, N. Fiodorovas, P. Florenskis, I.Iljin, S. Frankas, arčiau 20-ojo amžiaus vidurio – A.F.Losevas³². Didelę įtaką teosofinių idėjų vystymuisi padarė N.K.Rericho ir E.I.Rerich „Gyvosios etikos“ koncepcijos, o taip pat V. Solovjovo koncepcija apie Sofiją, kaip apie pasaulinę sielą.

Teosofinės ir antroposofinės pažiūros atsispindėjo ne tik rusų filosofų, bet ir rašytojų, mokslininkų, dailininkų, kompozitorių darbuose.

Dvasinis atgimimas, susiliejimas su dieviškumu amžinybėje skamba poetų-simbolistų D.Merežkovskio, V. Briusovo, K. Balmonto, A. Belovo, A. Bloko ir rašytojų F. Dostojevskio, A. Platonovo, S. Bulgakovo kūryboje.

„Mes buvom – prieblandos migla, mes būsime ugningos dvasios“³³.

Etinius mokslo pradmenis vystė K.E. Ciolkovskis, V.I. Verdanskis, A.L.Čiževskis^34.. V.I. Vernadskis manė, kad žmogus nėra tobulas kūrinys ir be jo yra labiau išsivysčiusios būtybės:

„Homo Sapiens nėra baigtinis kūrinys, jis nėra tobulo mąstymo aparato turėtojas. Jis tarnauja kaip tarpinė grandis ilgoje būtybių, kurios turi praeitį ir neabejotinai turės ateitį, grandinėje“³⁵.

K.E. Ciolkovskis nurodė planetų, esančių ant aukštesnių evoliucijos laiptelių ir apgyvendintų „aukštesniais žmonėmis”, egzistavimą³⁶.

„… mes turime pripažinti daugybės pačių įvairiausių rangų dievų egzistavimą. Kuo jie aukščiau, tuo toliau nuo žmogaus, tuo jam sunkiau suvokiami“³⁷.

„Rusų kosmizmo“ tyrėjų nuomone, tai „unikalus rusų kultūros fenomenas“, tačiau „tarybiniais laikais visa įvairovė ir polifoninis rusų kosmizmo, kaip visuminio fenomeno, universalumas buvo uždarytas aiškiai apibrėžtame ideologinių dogmų rate… Praradęs savo dvasinę esmę, kosmizmas praktiškai nustojo egzistavęs tėvynės dirvoje kaip savarankiška filosofinė kryptis“³⁸.

Teosofų  nuomone didieji pasaulinių religijų ir teologinių organizacijų veikėjai, kompozitoriai, mokslininkai, valdovai-humanistai ir daugelis kitų žymių žmonių buvo susiję su Didžiąja Baltąja Brolija: buvo Didžiosios Baltosios Brolijos nariai, arba mokėsi, kontaktavo su jais³⁹. Tačiau istorinių šaltinių, kuriuose būtų minima, kad teosofų pripažintos asmenybės priskiria save Didžiosios Baltosios Brolijos nariams, nėra daug. Tarp istorinių asmenybių, priskyrusių save  Didžiosios Baltosios Brolijos „misionieriams“, minimi filosofai Rodžeris Beikonas (angl. Roger Bacon), Fransisas Beikonas (angl. Francis Bacon) , Tomas Moras (angl. Thomas More), o taip pat Nikolajus ir Jelena Rerichai, E.P. Blavatskaja, A. N. Skriabinas⁴⁰. Taip pat rozenkreicerių ordino nariai savo misija laikė tarnavimą „Universaliai Brolijai“, patikslindami, kad „Universali Brolija“ ir „Šambalos Brolija“  – vienas ir tas pats⁴¹.

Apie kitus Didžiosios Baltosios Brolijos narius, kaip apie istorines asmenybes, iš tikrųjų egzistavusias ir atlikusias žymų vaidmenį žmonijos vystymesi, galima spręsti iš teosofinių veikalų. E.I.Rerich taip aprašė jų padėtį visuomenėje ir misiją“

„… iš Jų kilo visi didžiųjų karalysčių, religijų, filosofijų įkūrėjai, daugelis alchemikų ir atskiros šventųjų figūros, bet neieškokite jų siaurų dogmatikų tarpe. Jie gyvos širdies religijos, bet ne įkalinančių dogmų įkūrėjai“⁴².

Ezoterinė tradicija Šambalos Įkūrėjų įsikūnijimams priskiria tokias istorines figūras kaip Apollonijus Tyanietis, Ramzis II, Pitagoras, Platonas, Origenas, Konfucijus, Lao-Dzi, Šankara, Sergijus Radonežietis, Akbaras Didysis, Jakobas Biome, Dantė, Džordanas Bruno, Žana D’Ark, Kampanella, Sen Žermenas ir daugelis kitų⁴³. Taip pat ezoterinė tradicija tvirtina, kad didieji dvasiniai žmonijos Mokytojai – Krišna, Buda, Jėzus – buvo  „Kosminių Avatarų įsikūnijimai“⁴⁴.

Žinoma istorinė asmenybė yra grafas Sen Žermenas. Teosofai mano, kad jo vardas yra susijęs ne su gimimu, o su jo okultiniais sugebėjimais⁴⁵. Jis [vardas] reiškia „Šventosios brolijos draugas (lot. comes)“⁴⁶.

Jis buvo aprašomas kaip žmogų su išskirtiniais intelektiniais sugebėjimais, puikia iškalba ir paslaptingu gyvenimo būdu, kuris akino ir stulbino visuomenę⁴⁷.

J.P.Blavatskaja rašė:

„Sen Žermenas neabejotinai buvo didžiausias Rytų adeptas, kurį Europa matė per paskutinius šimtmečius. Bet Europa jo nepažino“⁴⁸.

Filos. Dviejų planetų pilietis. Veiksmas vyksta Amerikoje, 19-ame amžiuje. Romane aprašoma Lotiniečių Brolija, kurių mokiniai dar vadinami „Vienatvės Sūnumis“ arba „Dievo Mokiniais“. Mokiniai lyginami su  Indostano jogais, kurie susivienija ne tik turėdami tikslą tyrinėti okultizmą:

„Tas, kuris iš tikrųjų įgyja laimėjimų, pasiekia tai pats, jis auga savarankiškai. Jo žinios nėra bendro su kitais mokymosi rezultatas. Žinios – ne knygose. Kiekvienas Dievo mokinys pats yra spindulingas Dieviškosios išminties centras. Netgi priesaikos, kurių reikalaujama iš pereinančių įšventinimą, yra skirtos tik norint išbandyti, ar mokinys savo esme yra tas, su Kuo jis stengiasi susivienyti“⁴⁹.

Elisabeth Haich. Įšventinimas. Knygoje aprašoma Brolija, arba slaptas ordinas, egzistavęs senovės Egipto laikais, kuriame nebuvo jokių matomų narystės formų.  Sielos gilumoje žmogus priima sprendimą atsisakyti visų prisirišimų prie išreikštojo fizinio pasaulio ir šis sprendimas paleidžia ėjimo Įšventinimų Keliu mechanizmą. Septynis metus iš eilės, neturėdamas kontakto su ordinu, žmogus pereina išbandymus. Tarp jų išsilaisvinimas iš jausmingumo, pykčio, puikybės, godumo, pavydo, jautrumo, sugebėjimas atsispirti išoriniams poveikiams. Po to jis gauna gilesnį pasiruošimą ir specialias užduotis, kaip didžiojo plano tarnautojas. Didėjant dvasiniam išsivystymui auga ir ordino nario atsakomybė už atliekamus veiksmus.

Mokinys. Įšventintojo gyvenimas. Knygoje aprašoma keletas Džastino Moruordo Heigo – Baltosios Brolijos Įšventinto Adepto, gyvenimo metų Londone XIX amžiuje. Autorius tvirtina, kad buvo jo mokiniu ir visų aprašytų istorijų liudininku. Knygoje ne vieną kartą minima Baltoji Brolija ir atskleidžiama tikroji jos tarnavimo Žemės žmonijai prasmė:

„Kalbant apie pastaruosius kelerius metus, kurių eigoje mes taip vieningai dirbome, leiskite man padėkoti Jums už Jūsų simpatiją, padariusią šiuos metus tikrai laimingais, ir už Jūsų imlumą, leidusį man palaipsniui perduoti Jums truputį žinių, kuriomis nusprendė pasidalinti su Jumis Brolija. Juk tai ne mūsų globotiniai turi mums dėkoti už pagalbą – tai mes dėkojame tiems, kas leido mums padėti jiems eiti evoliuciniu keliu, tokiu būdu suteikiant mums galimybę užsiimti tuo, kuo mes trokštame užsiimti labiausiai pasaulyje“⁵¹.

Išgelbėtas Šviesos ⁵² – autobiografinių knygų serija, kuriose autorius Denion Brinkli pasakoja apie tris išgyventas klinikinės mirties patirtis. Kiekviename iš tokių epizodų autorius pakliūdavo į kitą dimensiją, esančią kitame vibracijų lygmenyje. Būdamas kitoje dimensijoje Denion bendraudavo su trylika Šviesos Būtybių, stebinčių žemės evoliuciją. Pasak autoriaus, būtybės padėjo jam suvokti savo, kaip Dievo sukurto žmogaus, degradaciją, davė nurodymus apie žmonijos evoliuciją, o taip pat pranešė kas nutiks žemėje per ateinančius 50 metų. Kaip nurodo pats autorius, Šviesos Būtybės, kurias jis sutiko dvasinėje karalystėje, – tai Pakylėtieji Valdovai, gyvenantys Dvasios pasaulyje.

1. Antarova. Du gyvenimai. Romano herojus Liovuška yra mokomas Šviesiosios Brolijos. Didieji Mokytojai palydi jį į saviugdos ir tarnavimo aukštiems idealams kelią. Jo Mokytojais buvo Hilarionas, Paulius Venecijietis ir El Morija, o taip pat Sanat Kumara, Sen Žermenas ir kiti. Knygoje jie visi yra Baltosios Brolijos Valdovai.

Romane darbas bendram gėriui yra laikomas didžiausia vertybe⁵³. Šviesūs Broliai aprašomi kaip vyresnieji draugai ir dvasiniai vadovai su aukščiausiais dvasiniais doroviniais principais. Šiais principais jie vadovaujasi savo gyvenime kasdien, taip pat mokydami ir kitus žmones, su kuriais susitinka gyvenimo eigoje:

„Štai kaip savo vidine būsena gali būti laimingas žmogus. Štai kur pagalbos jėga žmonėms be žodžių, be pamokslų, vien tik gyvu savo pavyzdžiu“⁵⁴.

Vanga apie Baltosios Brolijos mokymą:

„Naujas Mokymas ateis iš Rusijos – Rusija bus švari, bus Rusijoje Baltoji Brolija. Nuo čia Mokymas pradės plisti per visą pasaulį. Baltosios Brolijos Mokymas… kaip balta gėlė padengs jis žemę ir jo dėka žmonės išsigelbės.

 – Tai Naujas Mokymas – kalbėjo ji, – bet sukurtas ant senų pagrindų. Sena čia galima palyginti su šaknimis, o nauja – kaip saulėje žydinti gėlė. Greitai į žemę ateis seniausias mokymas. Manęs klausia: „Ar greitai ateis tas laikas?“ Ne, negreitai. Dar Sirija nežlugo! “⁵⁵

Literatūra:

^[1] G.S. Gorčiakov. Pasaulio samprata Ugninėje Epochoje. – Tomskas: Tverdynia, 2003, 35psl, 561psl.

^[2] E.I. Rerich. Laiškai. 1929-1938. 2 t. Agni Joga. – Prameb, 1992; Merkulov. Teosofijos abėcėlė – Leidybiniai sprendimai.

^[3] Didžioji Baltoji Brolija. Ezoterinis žodynas; Ani Bezant. Mokinystės kelias. – Direkt-media, 2014.

^[4] E.I. Rerich, N.K. Rerich, A.M. Asejev. Okultizmas ir Joga. Bendradarbiavimo užrašai. Rinkinys. -M: Sfera, 1996, 342 psl.

^[5] Šambala – šiaurinis viso pasaulio išminties šaltinis. Bibliotekar.ru.

^[6] E.P. Blavatskaja. Karma arba priežasčių ir pasekmių Įstatymas. Biblioteka “Mano Šambala”.

^[7] E.P.Blavatskaja. Persikūnijimas, Reinkarnacija, Metempsichozė. Teopedija.

^[8] N.A. Nekrasova, A.G. Sošnina. Kosminė N.K. Rerucho filosofija, kaip dvasinio žmogaus persikeitimo pagrindas. Naučnyj vestnik MGTU GA. 2014, 3 psl.

^[9] A. Strelkov, E. Torčinov, M. Monguš, S. Riabov, Budizmas. kanonai. Istorija. Menas. – Dizain. Informacija. Kartografija, 2006, 600 psl.

^[10] Apaštalas Jonas Teologas. Apokalipsė. – OlmaMediaGrup, 2011.

^[11] V. Sidorov. Parakleto šalis. – AiF-Print, 2002, 284 psl.

^[12] Kalba, pasakyta Tarptautinės asociacijos “Taika per kultūrą” prezidento Valentino Mitrofanovičiaus Sidorovo per Tarptautinės konferencijos, įvykusios Dnepropetrovske 1991 m. rugsėjo mėn., ir skirtos 160-ioms Elenos Petrovnos Blavatskajos gimimo metinėms. Vestnik Belogo Bratstva.

^[13] Natalja Puškariova. Elena Petrovna Blavatskaja. Enciklopedija Krugosvet; E.F. Pisareva. Elena Petrovna Blavatskaja. Biografinė apybraiža. – Kijevas: MP “Eliss”, 1991.

^[14] E.P. Blavatskaja. Slaptojo Doktrina. 1, 2, 3 tomai. – Eksmo, 2015-2018.

^[15] B.K. Bertramo Kijtli ataskaita apie tai, kaip buvo parašyta “Slaptoji doktrina”. Teosofija Rusijoje.

^[16] S.R. Ablejev. Mahatmos ir etinis gnozis. Idėjinės-filosofinės antropokosmizmo tradicijos formavimasis (Teosofija – Gyvoji Etika). Adamant.

^[17] A.R. Ablejev. Literatūriniai-filosofiniai teosofinio mokymo šventovės šaltiniai. Adamant.

^[18] Ani Bezant. Kelias į Įšventinimą ir žmogaus tobulėjimas. Okultines ir teosofinės literatūros biblioteka.

^[19] Rudolf Štainer. Dvasinis žmogaus ir žmonijos vedimas. Dvasinio mokslo biblioteka (2009.02.26)

^[20] Č. Ledbiter. Nematomi pagalbininkai. – Amrita, 2018.

^[21] E.I. Rerich. Laiškai. – Tarptautinis Rerichų Centras, 2003.

^[22] S. Stulginskis. Kosminės Rytų legendos. – 2017, 224 psl.

^[23] N.K. Rerich. Šviesos buveinė. – Tarptautinis Rerichų centras, 1992, 64 psl.

^[24] Elena Rerich. Agni Joga. Gyvoji etika. Pilnas 5 tomų rinkinys. – Ripol, 2004.

^[25] Išminties perlai. 1. 2 tomai. – Longfello, 2007.

^[26] T.N. Mikušina. Išminties Knyga. – Omskas: Sirius, 2018.

^[27] A. Šičalin. Neoplatonizmas. Naujoji filosoinė enciklopedija. Rusijos mokslų akademijos, Filosofijos instituto Elektroninė biblioteka.

^[28] V.F. Asmus. Antikinė filosofija. – Aukštoji mokykla, 2009, 400 psl.

^[29] Benediktas Spinoza. Viki citatos.

^[30] V. Sparov. Pilna slaptų pasaulio bendruomenių ir sektų istorija. Fransisas Beikonas. Viki skaitiniai.

^[31] L.M. Gindilis. Rusų kosmizmas ir gyvoji etika (ru) // Kosmizmas XX-XXI amžių filosofijoje. – 24 psl.

^[32] V.V. Frolov. N.A. Berdiajevo kosmizmas ir Rerichų pasaulėžiūra (ru) // Kosminė pasaulėžiūra – naujas XXI amžiaus mąstymas: tarptautinės konferencijos medžiaga.

^[33] Andrej Belyj. Karma. Rusiška poezija.

^[34] A.G. Nazarov. Kas tai yra kosmizmas noosferos idėjoje. (ru) // Kosminė pasaulėžiūra – naujas XXI amžiaus mąstymas: Tarptautinės konferencijos medžiaga.

^[35] V.I. Vernadskij. Mokslinė mintis kaip planetinis reiškinys / F.T. Janšina. – Maskva: Nauka, 1991, 271 psl.

^[36] K.E. Ciolkovskis. Mokslinė etika. Apybraižos apie Visatą. – Maskva, 1992, 127 psl.

^[37] K.E. Ciolkovskis. Ar yra Dievas? Apybraižos apie Visatą. – Maskva, 1992, 217-256 psl.

^[38] I.J. Salmina, J.V. Kuznecov. Filosofinės religinės ir literatūrinės meninės kryptys XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rusiškojo kosmizmo filosofijoje (ru) / Vestnik MGTU, 2010, t. 13, Nr.2.

^[39] Jelena Rerich. Tai kas antžemiška. 1938. Agni Jogos bendruomenė.

^[40] A. Bandura. Aleksandras Nikolajevičius Skriabinas – kūrybos mistika ir šviesos muzikos magija. (ru) // Vestnik teosofii, 1993 m. Gendel Maks. Rozenkreicerių misterijos. Viki skaitiniai.

^[41] Jan van Raikenborg, Kataroza de Petri. Universalusis gnosticizmas. Teosofija Rusijoje.

^[42] E.I. Rerich. Laiškai. Tomas II (1934 m.). – Tarptautinis Rerichų centras, 2013.

^[43] N. Kovaliova. Kelias į Šambalą, – M: Ripol-klassik, 2004, 318 psl.

^[44] A. Marianis, N. Kovaliova. Šambalos Avatarai. – Eksmo, 2010.

^[45] Pol Šakornak. Legenda apie grafą Sen Žermeną. Kultūriškai švietėjiškas žurnalas “Delfis”.

^[46] Pol Šakornak. Grafas Sen Žermenas. Visų paslapčių saugotojas / M. de Bren. – Veče, 320 psl.

^[47] E.P. Blavatskaja. Astralinės šviesos lentelės. -M: Eksmo-Press, 2002, 534-896 psl.

^[48] E.P. Blavatskaja. Teosofinis žodynas. – Sfera, 2009.

^[49] Filos. Dviejų planetų pilietis / S. Beliajev. – Maskva: Sfera, 2011, 5012 psl.

^[50] Elisabeth Haich. Įšventinimas. – Sofija, 2012, 512 psl.

^[51] Ch.P. Įšventintojo gyvenimas / N. Protasova. – Sfera, 2003, 480 psl.

^[52] Denion Brinkli. Išgelbėtas šviesos. – Maskva: Longfello, 2004, 360 psl.: K. Brinkli, D. Brinkli, Šviesos paslaptys. Apie mūsų Gyvenimą dviejuose pasauliuose. – Maskva: Longfello, 2005, 224 psl.

^[53] A. Milanova. Antarovos “Du gyvenimai” – ezoterika prozoje” (ru) // Etinis filosofinis žurnalas “Epochos briaunos”. – 2018, kovo 5 (Nr. 73).

^[54] K.E. Antarova. Du gyvenimai. 1 dalis. – Maskva: Sirin prema. 230-510 psl.

^[55] Vanga. Pilnas pranašysčių rinkinys. – 2009, 480 psl.