Kaip gi kiekvienam mūsų rasti šį Kelią? Kur jis yra?
Ar sugebėsime mes ten nusigauti, pakilti į spindinčias viršukalnes pavieniui?
Ir kas tas Kelias – Kelias į Šviesą?
Žmonija visada, visais laikais siekė pažinti Tiesą, naudodama įvairius metodus, ar tai būtų mokslas, menas ar religija. Daugelis žmonių šiame tiesos pažinimo procese pasiekdavo didesnio progreso, nei
aplinkiniai. Jie įsteigdavo savo mokyklas, religi – jas, sukurdavo pasaulėžiūros sistemas. Kiti žmonės rinkdavosi sekti viena ar kita išorine dogma, išorine sistema. Vienos ar kitos pasaulėžiūros sistemos, ar religijos įkūrėjas siekė perduoti savo pasekėjams bei mokiniams tiesą taip, kaip jis ją suprato. Bet sutikite, kad bet kuri žmogaus sukurta filosofinė sistema, tikėjimas ar religija yra apribota bent jau dėl tos priežasties, kad žmogaus sąmonė yra ribota. Kaip galima apibūdinti Dievą, Visatos sandarą pakankamai dideliu tikslumo laipsniu, turint savo žinioje netobulus instrumentus? Šis procesas panašus į tai, lyg mes mėgintume paprasta moky – kline liniuote išmatuoti atstumą tarp branduolio ir elektronų atome.
Mūsų sąmonė ribota. O žmonijos vystymasis vyksta per sąmonės plėtimąsi. Kažkas šiame sąmonės plėtimo procese pasiekia didesnių rezultatų, kažkas – nėra toks sėkmingas. Vienintelis skirtumas tarp mūsų ir Pakylėtųjų Valdovų yra mūsų sąmonės lygis.
Kitais žodžiais tariant, galima pasakyti, kad vienintelis skirtumas tarp Dievo ir mūsų yra mūsų sąmonės lygis. Mūsų sąmonės lygis susijęs su mūsų vibracijomis, o kitaip pasakius, mūsų sąmonės lygis susijęs su karma. Juk kas tai yra karma? Mes žinome, kad karma yra neteisingai kvalifikuota energija, kuri nusėda mūsų elektroninėje juostoje kaip „klampus skystis“. Ši energija pririša mus prie materialaus pasaulio, kuriame mes gyvename. Nes ši energija turi sąskambį su mus supančiu pasauliu.
Didžiausi visų laikų išminčiai ir filosofai pasiekdavo savo įžalgas būtent dėl to, kad jų vibracijos savo lygiu skyrėsi nuo daugumos žmonių vibracijų. Tai leido jų sąmonei pasiekti didesnes aukštumas, iš kurių jie sėmėsi savo žinių.
Bet kuri išorinės religijos dogma arba apribojimas, nustatytas jos pradininkų, buvo skirtas tik būti ženklu, priminimu apie tai, ką reikia daryti, kad kelias būtų lengvesnis.
Nežudyk… nevok… nesvetimauk… pasninkauk…melskis…
Visi apribojimai patys savaime nėra panacėja, jie reikalingi kaip pagalbinės priemonės, kad palengvintų Kelią, kad nusimestume šio pasaulio pančius, netobulas energijas, kurios pritraukia mus prie žemės įsikūnijimas po įsikūnijimo.
Ir jeigu mūsų pastangas lydi sėkmė, mūsų sąmonė staigiai pakyla į viršų ir mes jau nematome pasaulio kaip per drumstą stiklą. Mes matome daiktus tokiais, kokie jie yra.
Kristaus, Budos ir kt. pasekėjai, tie iš jų, kurie neturėjo ar neturi praplėstos Kristaus sąmonės, yra linkę susitelkti į išorines dogmas ir apribojimus, užmiršdami apie tai, kam jie reikalingi. Tai panašu, lyg mes kruopščiai ruoštumėmės kelionei, pasiimtume visus reikalingus daiktus, vandens, maisto atsargų, pasibalnotume arklį ir išvyktume į Kelią. Vienintelis dalykas, ko mes nepadarėme, mes nenustatėme mūsų kelionės tikslo, ir mes nežinome į kurią pusę mums keliauti. Bet mes pajudėjome į Kelią.
Jeigu mes nekelsime sau tų tikslų, kurių Dievas nori, kad mes pasiektume, mūsų judėjimas bus beprasmiškas. Taip, mes laikysimės visų apribojimų dėl maisto, elgesio normų, melsimės, bet – kam?
Mes žinome, kad prasidėjo Nauja Epocha, Vandenio Epocha. Naujos energijos pasiekė Žemę. Mūsų sąmonė gavo papildomas galimybes vystymuisi. Gal būt, kažkas turėtų pakisti ir mūsų tiksluose?
Ir iš kur mes turėtume sužinoti apie tai, kad pasikeitė? Apie tai nekalbama per radiją ir televiziją. Vargu ar apie tai galima perskaityti laikraščiuose.
Dievas visada siųsdavo savo pasiuntinius ir pranašus tam, kad žmonės per juos galėtų gauti reikalingą informaciją. Tačiau, kas tokie yra pasiuntiniai ir pranašai? Tai – žmonės, kurie dėl savo pasiekimų praeityje ir naujai įgytų įgūdžių, įgavo gebėjimą girdėti Dievo balsą, suprasti Jo kalbą.
Ir tai gali pasiekti kiekvienas.
Kodėl mes taip dažnai koncentruojamės į apribojimus, dogmas ir kodėl taip retai susimąstome apie tai, ko gi iš tikrųjų iš mūsų nori Dievas?
Dievas nori, kad mes sugrįžtume pas Jį, Namo. Tam mes turime atsisakyti, paaukoti kiekvieną savo mirtingojo aš dalelę. Tai – tiesiog kitas sąmonės lygis, bet jis dabar yra pasiekiamas kiekvienam iš mūsų. Reikia tiesiog atsisakyti dogmų ir siekti Dievo.
Mes paprasčiausiai kiekvieną savo gyvenimo minutę turime suvokti, jog šis fizinis kūnas mums duotas laikinai. Tai – tiesiog Dievo instrumentas, būtinas jam, kad veiktų šiame, fiziniame pasaulyje. Tai ne mūsų kūnas, jis priklauso Dievui. Mes turime nuolatos tai atminti.
Mūsų emocinis kūnas taip pat priklauso Dievui. Mes turime laisvanoriškai atsisakyti, paaukoti mūsų žmogiškus jausmus Dievui. Tuomet vis dažniau ir dažniau mus aplankys Dieviškieji jausmai. Mes sugebėsime jausti besąlyginę, Dieviškąją Meilę.
Mes taip pat turime atsisakyti mūsų mentalinio ir eterinio kūnų, mūsų žmogiškųjų minčių bei siekių. Tuomet Dievas galės veikti per mus.
Taip, maldos reikalingos, jos keičia subtiliuosius pasaulius ir jų veikimas anksčiau ar vėliau pradeda veikti ir mūsų fizinį pasaulį. Bet būtini konkretūs veiksmai fiziniame plane.
Gebėjimas veikti, sąveikauti – tai Meilės savybės pasireiškimas fiziniame plane.
Kiek kas man bekalbėtų apie savo pasiekimus, apie gebėjimą bendrauti su Valdovais, aš žmogaus pasiekimų lygį matau pagal jo gebėjimą veikti. Gebėjimas daryti Dievo Darbus šioje fizinėje oktavoje sako apie aukštą žmogaus pasiekimų lygį. Bet tik daryti būtent tai, ką Dievas nori, kad būtų padaryta, o ne tai, ką mes galvojame, kad Dievas nori, jog būtų padaryta. Yra skirtumas?
Mes čia tam, kad darytume Dievo Darbus. Mes čia tam, kad realizuotume savo Buvimą, kad Būtume Dievu įsikūnijime.
Žinoma, savo laiku ir Jėzus, ir Buda, ir kiti jau viską žmonijai pasakė. Viską, kas buvo būtina. Tačiau Dievas ir toliau siunčia savo pasiuntinius bei pranašus. Kodėl? Todėl, kad šio pasaulio iliuzija stipri, todėl, kad mums yra būtini kamertonai, pagal kuriuos mes galėtume nustatyti mūsų sąskambį su Dievo pasauliu.
Kažkas gali viską pasiekti pats, naudodamasis tik knygomis ir paskaitomis, bet aš esu įsitikinusi, kad yra kažkas, kas perduodama ne per knygas, iš Mokytojo į auros į mokinio aurą. Tik esant betarpiškam bendravimui yra įmanomas pilnas apsikeitimas energijomis tarpusavyje, leidžiantis pakilti į naują sąmonės būseną, įgauti pagreitį, pakelti savo vibracijas. Tokiu atveju laikas kelyje sutrumpėja iki vieno gyvenimo, jeigu, žinoma, mes darome teisingus pasirinkimus.
Mūsų pasaulis dualus. Kiekvienoje religijoje, bažnyčioje visada yra žmonių, kurie renkasi išorinį kelią, bažnytinių dogmų, bažnytinės karjeros kelią. Iš esmės, tai – šio pasaulio kelias, vedantis į mirtį.
Taip pat, kiekviename tikėjime ir religijoje yra žmonių, kurie renkasi vidinį kelią, kurie ieško bei atranda Dievą viduje savęs ir tampa Dievu įsikūnijime. Bet kuri bažnyčia stipri būtent šiais žmonėmis. Išmintinga išorinės bažnyčios vadovybė niekada nepersekios šių žmonių, nes per šiuos žmones yra stipri bet kuri išorinė bažnyčia. Stačiatikybės pavyzdžiu – tai senoliai, šventieji, kurie buvo Rusioje visada. Prisiminkime Sergijų Radonežietį, Serafimą Sarovietį. Tikrai tokių žmonių yra ir dabar, ir juos galima sutikti per kiekvienas mišias, beveik kiekvienoje bažnyčioje.
Aš išdėsčiau savo mintis apie Dievą. Ir aš manau, kad tai padės jums, mano skaitytojai, geriau suprasti mane ir mano siekius.
Su visa mano Meile jums,
Tatjana Mikušina
Medžiaga iš knygos „Pasiuntinys”, aut.-sudar. О.А. Ivanova
http://sirius-ru.net/
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko
