Šiais metais Litexpo knygų mugė Vilniuje vyko šiek tiek skirtingomis aplinkybėmis, nei įprastai. Vietoje penkių salių, visi parodos dalyviai ir lankytojai turėjo tenkintis tik trimis, nes dvejose salėse vyko remontas. Net ne visų mugėje pageidavusių dalyvauti įmonių paraiškos buvo patenkintos. „Siriaus“ centro stendui taip pat buvo išskirtas vos 2 kv.m. plotelis. Tačiau nei parodos dalyvių nuotaikai, nei bendravimui su lankytojais, tas įtakos neturėjo. Kiekvienais metais džiaugdamiesi pastebime, kad atvyksta labai daug vaikų ir jaunimo. Reiškia spausdintos knygos vis dar reikalingos ir netgi labai. Trečiąją mugės dieną prie bilietų kasų stovėjo ilgiausios eilės. Tam, kad nusipirkti bilietus, prisiėjo laukti apie valandą. Kaip ir visuomet, lankytojus buvo galima skirstyti į tuos, kurie konkrečiai žinojo kokių knygų, ir kur ieškoti. Tuos, kurie tiesiog ateina susipažinti, kas yra naujo ir tuos, kurie eina tiesiog maloniai praleisti laiką. Tačiau, kaip su kolegomis pastebėjome, tai šiek tiek kitoks kontingentas, nei kitų rūšių mugėse. Tai žmonės, kurių daugelio veiduose tvyro ramybė ir šviesa. Tai ieškotojai.
Kaip ir kiekvienais metais, mūsų stende, daugiausia svečiavosi lankytojai, kurie ne tik pirko knygas, bet ir norėjo pasišnekučiuoti, ko nors paklausti. Šie momentai yra abipusiai labai svarbūs. Tuo metu mes ne tik pasikeičiame energijomis, bet taip pat ir dalijamės patirtimi, požiūriais. Tokiais momentais, sulig kiekvienais metais vis labiau imi suprasti, kaip atsakingai privalai elgtis su kiekvienu žmogumi, ne tik rinkdamasis žodžius, bet netgi ir mąstydamas. Ir savaime suprantama, tai turėtų vykti abipusiai. Tada mes tobulėsime. Ir, nors šiais metais mugė vyko Maldinio Budėjimo dienomis, taip pat prieš pat saulės užtemimą, vis tik viskas vyko labai sklandžiai, nebuvo jokių nesusipratimų. Kaip ir visada, žmonės labai nuoširdžiai dalijosi savo įspūdžiais, pasakojo atsitikimus iš savo gyvenimo. Buvo be galo miela matyti šeimą, kurį grįždama iš tarptautinio konkurso, kuriame dalyvavo jų sūnus violončelistas, dar rado laiko aplankyti ir knygų mugę. Kai įsikalbėjome apie Mokymą, mama taip gražiai pasakojo apie sūnų, kuris dar būdamas pradinuku kartą grįžęs namo paklausė: „mama, kažin ar galima pasakyti mokytojai, kad jei ji tikėtų Dievu, jai būtų žymiai lengviau dirbti su vaikais?“ O viena viešnia, kaip vėliau paaiškėjo – matematikos mokytoja, pasakojo įvykį iš savo darbo praktikos. Kartą, savo pamokos metu ji stiprokai išbarė vieną mokinį, kuris buvo labai neramus. Šis atsistojo ir išėjo iš klasės. Sekančią dieną mokytoja pastebėjo, kad šio mokinio jos pamokoje vėl nėra. Tada susimąstė, kodėl taip yra. Ji puikiai suprato vaikus, žinojo, kad ne visų jų šeimose ramu ir yra tinkamos sąlygos netgi ruošti pamokas. Po to sekė savaitgalis, o mokytoja vis mąstė. Sekančią savaitę, mokykloje eidama, ji pastebėjo minėtą mokinuką sėdint klasėje suole. Ji priėjo prie jo ir tarė: „aš noriu tavęs atsiprašyti. Atleisk, kad aš ne iš karto supratau, jog tau matematika yra sunku. Dabar aš suprantu. Ar tu man atleisi?“ Vaikas tylėdamas linktelėjo galvą. Sekančią dieną mokytoja turėjo laisvą pamoką ir sėdėjo savo kabinete. Pasigirdo beldimas į duris ir į kabinetą įžengė tas pats mokinukas. Jis priėjo, nedrąsiai ištiesė mokytojai šokolado plytelę ir tarė: „mokytoja, prašau ir man atleisti“. Mokytoja, pasakodama šią istoriją šypsojosi, sakydama, kad ačiū Dievui, jaučia savo mokinių pagarbą. Visuomet yra nuostabu, kad pagarba ir meilė jaučiama abipusiai.
Parodos dalyviai
