Latvijoje, Rygoje, metiniame 2017 m. leidinyje išėjo didelis straipsnis apie
Tatjaną Nikolajevną Mikušiną „Padovanoti sielai sparnus”
Straipsnio autorius žurnalistė Liga Zitara.
Siūlome jums šį straipsnį.
Pirmą kartą Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinį Tatjaną Mikušiną aš pamačiau 2015 metų vasarą, kai buvau pakviesta į Rygoje vykusį II-ąjį Tarptautinio visuomeninio judėjimo „UŽ DOROVĘ“ kongresą. Tą kartą Tatjana, kreipdamasi į dalyvaujančiuosius, papasakojo apie savą Dievo ir dorovingumo supratimą. Ji stovėjo scenoje šviesos aureolėje, stipri ir tuo pat metu tokia trapi, artima ir tuo pat tokia tolima nuo mūsų visų, sėdinčių tamsioje salėje. Atrodė, kad žmonės net sulaikė kvapą, kad tik niekas nesutrikdytų tos šventos akimirkos. Kiekvieną jos žodį, kiekvieną mintį gaudė, kaip šviežią, troškulį malšinančio vandens gurkšnį.
2016 metų pavasarį man teko didelė garbė imti interviu iš Tatjanos Mikušinos, ryšium su leidykloje „Sol Vita“ ruošiamomis spaudai knygomis „Senojo Mokymo Sūtros“ ir „Apie sveikatą, laimę, darbą ir pinigus“. Žinoma, buvo noras šią asmenybę pažinti kaip galima giliau, sužinoti, kaip buvo žadinama jos sąmonė, kad ji galėtų priimti Laiškus iš Šviesos Mokytojų, kaip ji savo gyvenimą pašventė tolesniam Laiškų skleidimui. Informaciją rinkau po trupinėlį – įsigilindama į žmonių atsiliepimus, tyrinėdama jos knygų pratarmes, susitikdama su leidyklos vadove Veronika Lace, kuri jau daug metų bendradarbiauja su Tatjana Mikušina, dar ir dar kartą grįždama prie interviu metu išgirstų momentų. Suvokiu, kad straipsnyje akcentuojami šios asmenybės bruožai nėra vieninteliai, bet vieni svarbiausių.
Susipažinkite ir jūs, skaitytojai, su šia žymia asmenybe.
Padovanoti sielai sparnus
Lyga Zitara
Kada susitinki su išskirtine asmenybe, atsiranda palaima ir pagarba. Taip pat ir neužtikrintumas, ar sugebėsi rasti teisingus žodžius, ar tavo supratimas bus viename dažnyje su aprašomos asmenybės vidine esybe. Tai lyg žiūrėti į snieguotas kalnų viršūnes – tokias tolimas ir viliojančias, bet sunkiai pasiekiamas. Tyras spindesys kviečia, bet tuo pat metu įspėja, kad iš toli viskas atrodo kitaip. Reikia pakilti aukščiau, reikia prieiti arčiau, reikia žiūrėti giliau. Aš pakilau labai nedaug – iki pirmo šlaito, kur dar viskas žalia ir žydi. Iki baltų viršūnių keliautojui dar toli.
Prieš jus pasakojimas apie pilną sunkumų Tatjanos Mikušinos, kopiančios į Šviesiąsias viršūnes, gyvenimą.
Kelio pradžia
Viskas prasidėjo tuomet, kai 15-metė Tatjana pateko į ligoninę, kur keletą dienų buvo ties gyvenimo ir mirties riba. Būdama moksleive, Tatjana žaidė krepšinį, dalyvaudavo sąjunginėse varžybose, bet vienų rungtynių metu ji patyrė sunkią dešinės alkūnės traumą. Visa eilė gydytojų klaidų privedė prie kraujo užkrėtimo. Savaitę gydytojai kovojo dėl jos gyvybės. Tatjana išgyveno! Būtent po ligos ji ėmė keistis: ji suvokė, kad žmogaus gyvenimą valdo Dievas ir ji privalo rasti Dievą. Taip pat atsirado dar viena idėja: ji turi mokytis! Bet būtent ko ji turi mokytis, kol kas nežinojo.
Ieškodama Dievo, Tatjana ėmė skaityti knygas. Dažnai skaitymas tęsdavosi iki 2-os valandos nakties. Ji užsirašė į biblioteką ir ėmė kruopščiai studijuoti bei konspektuoti „knygas apie Dievą“, ėmė rašyti dienoraštį, į kurį rašydavo savo apmąstymus apie gyvenimą. Jei anksčiau Tatjana drovėdavosi kalbėti prieš savo bendraamžius atsakinėdama pamokoje, tai dabar ji ėmė treniruotis kalbėti, stovėdama prieš veidrodį.
Vėliau viso to prireikė įgyvendinant aukštą pasiuntinystės misiją.
Po mokyklos baigimo sekė penki mokslo metai Omsko politechnikos institute, studijuojant „radioelektroninės aparatūros konstravimo ir gamybos“ specialybę. Institutą Tatjana baigė su pagyrimu. Tačiau visus tuos mokymosi institute metus jos nepaliko mintis, kad tai yra ne tai, ko jai reikia.
Po to 13 metų darbo inžiniere – konstruktore uždaroje gamykloje.
-Tai buvo sekinantis darbas, – prisimena Tatjana ir juokdamasi priduria: Manau, Valdovai mane treniravo. Tai ištvėrus 13 metų, pilnai galima tapti Pasiuntiniu.
Prasidėjo persitvarkymas, o su juo ir gamybos konversija (pertvarkymas). Nustojo mokėti atlyginimus ir Tatjanai teko ieškoti kito darbo. Sekančius dešimt metų ji dirbo vyriausia buhaltere įvairiose organizacijose. 90-ųjų pradžioje dirbo visuomeninį-politinį darbą: buvo socialinio-ekologinio susivienijimo „Žalias miestas“ pirmininko patarėja, dalyvavo rinkimų organizaciniame darbe, pati balotiravosi į miesto ir rajono Tarybų deputatus savo gimtajame Omsko mieste.
Visa ši veikla nepriartino Tatjanos prie Dievo supratimo, tačiau jos dvasinės paieškos be perstojo tęsėsi.
Priartėjimas prie misijos
1996 metų pabaigoje Tatjana rado Pakylėtųjų Valdovų Mokymą, kuris buvo perduotas per Marką ir Elizabeth Profet‘us, organizacijos „Summit Ligthouse“ Amerikoje steigėjus. Apie tris metus ji lankė Rusijos organizacijos, sekusios šiuo Mokymu, užsiėmimus, skaitė šaukinius, vykdė tarnystę.
2000-aisiais metais Tatjanos gyvenime atsirado žmogus, kuris ją išmokė meditacijos praktikos. To išmokusi, Tatjana įvaldė metodiką, kuri pradžioje leido jai bendrauti su savuoju Aukščiausiuoju „Aš“, o po to girdėti ir Valdovus.
Pradžioje Tatjana užduodavo klausimus ir gaudavo trumpus atsakymus, mokėsi girdėti mintis, kurias jai siųsdavo Valdovai. Maždaug tris metus ši dovana buvo tobulinama.
Valdovams pasiūlius, nuo 2002 metų lapkričio Tatjana pradėjo leisti elektroninį leidinį „Sirius“ (http://sirius-ru.net), kuriame galėjo dalintis savo asmenine patirtimi, pateikti aktualią informaciją dvasinėmis temomis ir suteikti žodį skaitytojams.
Išbandymai
Pradedant nuo to momento, kai Tatjana ėmė girdėti Mokytojus, meditacijų metu Mokytojai dirbo su ja subtiliajame plane – su jos sąmone ir pasąmone, palaipsniui atverdami jos čakras. Išorinis apvalkalas liko tas pats, tačiau subtiliausio juvelyrinio Aukščiausiųjų Būtybių darbo dėka, jos subtilieji kūnai patyrė milžiniškus pokyčius. Tai atsiliepė Tatjanos savijautai: buvo skausmų, visiško jėgų susilpnėjimo periodai. Paaštrėjo jautrumas triukšmui, garsiai muzikai, kvapams, dideliems žmonių susibūrimams – visa tai kėlė diskomforto jausmą. Bendravimo ratas susiaurėjo iki minimumo.
Išbandymų kulminacija įvyko 2002 metų pabaigoje. Tai buvo nepaprastas gyvenimo tarpsnis, kuomet 4-is mėnesius – nuo rugsėjo iki gruodžio – ji patyrė sunkiausius testus. Ją atleido iš darbo, paliko draugai, nepritariantys jos naujiems interesams. Kartais jai trūko jėgų nueiti iki virtuvės ir pasigaminti sau valgį.
Nepaisant blogos savijautos, ji kiekvieną dieną tęsė meditacijas.
Tatjana prisimena:
– meditacijų metu Valdovai siekė tam tikros mano psichologinės būsenos, aukščiausios būsenos. Mano viduje buvo kažkas, ką reikėjo manyje perdirbti arba sulaužyti, kas trukdė man.
Vienąkart, Viešpaties Maitrėjos akivaizdoje aš pasiekiau visišką nuolankumo ir susitaikymo būseną ir supratau, kad jei Dievas davė gyvenimą, tai jis gali jį ir paimti, kad mirties nėra. Tai kažkokia aukščiausia būsena, labai subtilus atsivėrimas.
Trijų dienų meditacijos metu aš pasiekdavau šią aukščiausią būseną. Tuomet Valdovai nusprendė, kad testas baigėsi ir visi skausmai bei kančios praėjo.
Po daugelio metų Tatjana suprato, kad būtent meditacijos metu vyksta didžiulis darbas, kad tai pats didžiausias darbas, kurį ji atliko savo gyvenime.
Pradžioje, meditacijos metu, Tatjana užduodavo Valdovams daugybę klausimų, tačiau dabar klausimų praktiškai neužduoda. Tatjana mano, kad beprasmiška uždavinėti kvailus klausimus. Meditacijos metu vyksta gilus informacinis apsikeitimas, kuris keičia sąmonę. Kaip vanduo plauna kūną, nuplaudamas purvą, taip ir meditacijos metu išplaunamas „purvas” iš subtiliųjų kūnų ir kyla sąmonė. Todėl klausinėti Valdovų apie buitinius dalykus – tai tas pats kaip kalbėti apie stikliukus, kuomet tau pasakoja apie deimantus, rubinus ir safyrus.
Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinys
Perėjusi visus išbandymus, Tatjana įgijo teisę vykdyti Valdovų įpareigojimą – atstovauti Jų interesus fiziniame plane. Tai yra, Tatjana tapo tarpininku tarp Aukščiausiojo pasaulio ir žmonijos, fiziniu laidininku, perduodant Laiškus į žmonių pasaulį.2003 metais Valdovai jai suteikė Pasiuntinio statusą, o sekančiais metais suteikė Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinio Mantiją.
Kas tai yra Pasiuntinio Mantija? Aiškina pati Tatjana Mikušina:
– Tai ne nuopelnas, tai ne ordinas, kuris suteikiamas už tarnybą. Valdovai savo Laiškuose nepateikia „Mantijos“ sąvokos paaiškinimo. Pamėginsiu papasakoti savo supratimą. Tai kažkas panašaus į akreditacinį laišką, kurį kiekvienos šalies ambasadorius pateikia šalies, į kurią atvyksta, prezidentui. Lygiai taip pat ir Valdovai išduoda savo akreditacijos laišką, tik ne fiziniame, o subtiliajame plane. Tai energetinė substancija, tam tikras instrumentas, kuris padeda išgirsti Valdovus.
Taip pat galima sakyti, kad Mantija – tai apsauginė priemonė. Pavyzdžiui, kai žmogus dirba su aukšta įtampa, jis mūvi specialias gumines pirštines ir avi aulinius batus apsaugai. Suprantama, kad dirbant su aukštomis Valdovų energijomis, taip pat reikalingi prietaisai, kurie apsaugotų žmogų.
Dar Mantiją galima būtų sulyginti su antsnukiu ar antkakliu. Jeigu žmogus nukrypsta nuo būtino kurso, tai Valdovai jį gražina atgal.
Atradimas Altajuje
Dar 90-ųjų metų pradžioje Tatjana stropiai skaitė J. P. Blavatskajos „Slaptąją Doktriną“, tačiau perskaityto teksto esmė toli gražu ne visada buvo suprantama.
2004 metų vasarą Tatjana išvyko atostogauti į Altajų, į turistinę bazę netoli Čemalo gyvenvietės. Valdovai parekomendavo jai pasiimti su savimi skaitymui antrąjį „Slaptosios Doktrinos“ tomą.
Pasitraukus toliau nuo turistinės bazės triukšmo, Tatjana įsitaisė ant Katuno upės kranto ir ėmė skaityti. Ji pastebėjo, kad esmė to, kas parašyta, jai suprantama ir toliau skaitė ligi paties vakaro, prisipildydama atradimų džiaugsmo.
Jau vėliau, grįžus į Omską, toliau skaitydama „Slaptąją Doktriną“, Tatjana nustebo, kad vėl nustojo suprasti esmę to, kas rašoma knygoje. Tuomet ji pradėjo eiti į parką kitoje Irtyšiaus upės pusėje ir ten daryti išrašus. O grįžtant iš parko namo, vėl nustodavo suprasti prasmę.
Taip Tatjana padarė atradimą, kad „Slaptąją Doktriną“ galima suprasti tik būnant tam tikrame energetiniame lygmenyje, tam tikrose vibracijose, kurias buvo galima pasiekti tik būnant gamtoje. Ir, žinoma, jai padėjo Valdovai.
Meditacijų metu ateidavo tekstai-junginiai, kurie paaiškindavo atrinktas iš knygos citatas. Sukūrusi naują skyrių, Tatjana iš karto išsiuntinėdavo medžiagą ir patalpindavo į „Siriaus“ svetainę.
Visa ši medžiaga, praktiškai be pakeitimų, sudarė knygos „Gėris ir Blogis. Asmeninis J. P. Blavatskajos „Slaptosios Doktrinos“ perskaitymas“, kuri buvo sukurta 2004 metų rugsėjo-spalio mėnesiais, pagrindą.
Ši knyga tapo kertiniu akmeniu, savos rūšies egzaminu, leidimu priimti Laiškus. Jos parašymui buvo sudarytos visos sąlygos. Po sugrįžimo iš Altajaus, Tatjaną atleido iš darbo, taip jai atsirado laiko darbui su knyga. Valdovai primygtinai patarė parašyti knygą, tam skyrė didžiulę energiją.
Tatjanos sąmonę ruošė palaipsniui. Maždaug prieš metus jai buvo pasakyta, kad Liuciferis yra neteisingai žmonių vertinamas, kad jis „ne toks jau ir blogas“, bet Tatjana nepatikėjo. Ir tik praėjus metams Valdovai vėl grįžo prie šios temos, pasiūlę švariose Altajaus gamtos sąlygose perskaityti autoritetingą Tatjanai šaltinį – antrąjį „Slaptosios Doktrinos“ tomą. Tik pakilus sąmonei, Tatjana suprato Liuciferio žygdarbį, kad Liuciferis buvo apšmeižtas taip pat, kaip ir Nikolajus Antrasis, kaip Grigorijus Rasputinas.
Sutikite, parašyti knygą apie tai, kad Liuciferis, kurį visi keikia ir sieja su tamsa, iš tikrųjų yra „geras“, žmonijos gelbėtojas – tai tikras žygdarbis. Šioje knygoje Tatjana Mikušina, remiantis citatomis iš J. P. Blavatskajos knygos, puikiai atskleidė tiesą apie Liuciferį.
Apie laiškų priėmimą
2005 metų kovo 4 dieną Tatjanos gyvenime atsitiko didžiausias įvykis – tą dieną ji priėmė pirmą Diktavimą, adresuotą ne jai asmeniškai, o visiems Žemės žmonėms.
Po to Laiškai sekė kasdien, keturis mėnesius iki pat birželio 30 d. – taip į pasaulį atėjo 117 pirmo ciklo Laiškų.
– Tai buvo sudėtinga, kadangi gyvenau miesto centre, – sako Tatjana. – Laiškų priėmimas – tai labai subtilus darbas, kuris reikalauja visiškos koncentracijos. Reikia išgirsti negirdimą ir reikia pamatyti nematomą. Po keturių mėnesių nepertraukiamo Laiškų priėmimo aš buvau visiškai be jėgų. Ryte prabusdavau su mintimi, kad reiks priimti Laišką ir vakare su ta pačia mintimi užmigdavau. Nieko daugiau daryti negalėjau.
Kad priimčiau Laišką, pradžioje aš nugrimztu į meditacinę būseną, nustatau ryšį su savo Aukščiausiuoju Aš ir klausiu, kas iš Valdovų nori perduoti Laišką. Pradžioje Valdovai norėjo, kad aš įrašinėčiau audio Laiškus savo balsu, bet kai tik aš išgirdau savo balsą, iš karto praradau ryšį. Tuomet metodas pasikeitė. Aš medituoju gulėdama iki to momento, kol išgirstu liepimą keltis ir įjungti kompiuterį. Sukuriu rinkmeną, užrašau Laišką, ir iš karto, dar esant Valdovui, perdavusiam Laišką, darau audio įrašą.
Būtent meditacinėje būsenoje vyksta apsikeitimas energija. Tai galima paaiškinti tokiu būdu. Man ateina impulsas, tarytum suspausta rinkmena, kuri palaipsniui mano sąmonėje išsipakuoja, išsiarchyvuoja. Žodžiai atsiranda būtent tuo greičiu, kuriuo aš rašau. Pradžioje ateina vienas žodis, kurį būtinai reikia užrašyti ir tik po to seka kiti. Vieną kartą atėjo Arkangelas Mykolas ir sako: „Aš ir mano angelai atėjome, kad pagerbtume mūsų Pasiuntinį“. Aš pagalvojau, kad to nereikia užrašyti. Ir toliau nieko nevyko. Kai tik šią frazę užrašiau, atėjo kiti sakiniai.
Įdomu, kad aš iš anksto nežinojau, kas iš Valdovų ateis ir kokia tema perduos Laišką.
Nuo pat Laiškų priėmimo pradžios aš vykdžiau svarbią Valdovų sąlygą: tą pačią dieną, kai priimamas Laiškas, jis privalėjo būti patalpintas internete. Gal būt tai buvo susiję su tuo, kad ne visi ankstesniųjų pasiuntinių priimti Diktavimai buvo išspausdinti. Valdovai sunaudoja labai daug energijos, kad paruoštų pasiuntinį laiškų priėmimui ir svarbu, kad visa gauta medžiaga pasiektų žmones. Todėl dar žymiai anksčiau iki pradedant priimti Laiškus, man liepė sukurti svetainę „Sirius“.
Kai pirmas Laiškų ciklas buvo priimtas ir paskelbtas internete, pailsėti nepasisekė, nes mane pradėjo kviesti į susitikimus. Aš nuvykau į Novosibirską, po to į Peterburgą, į Maskvą, prie Altajaus, į Bulgariją. Visą laiką kelionėse. Būdavo, kad grįždavau namo dviem – trim savaitėm ir vėl į kelionę.
Iš savo Mokytojo Tatjana sužinojo, kad toliau Diktavimus Omske priimti bus neįmanoma. Reikia ieškoti vietos gamtoje. Į paieškas įsijungė svetainės skaitytojai.
Pradžioje rado namuką Altajuje. Tatjana nuvyko ten 2005 metų pabaigoje. Namelis buvo mažas, be vandens, tualetas – lauke. Kūreno krosnį. Jai padėjo vietinis gyventojas Artūras: kapojo ir atnešdavo malkas, kūreno pirtį.
Tai liudijo, kad patikrinamieji testai tęsėsi. Tatjana žinojo, kad jai reikia išlaikyti, todėl į bet kuriuos sunkumus reagavo, kaip į normalų dalyką. Tai buvo didvyriškumas, dėl kurio ji neprisipažįsta ir ištvermė, kuri buvo išugdyta dar paauglystės metais. Visi sunkumai įveikiami, jei surastas teisingas kelias.
Sekantys trys Laiškų ciklai (3-ias, 4-as ir 5-as) buvo priimti Pamaskvėje, Bulgarijoje ir Vladimiro srityje.
Tačiau jau 2007 metų vasarą eilinis ciklas buvo priimtas Ašrame prie Omsko. Čia buvo priimta 10 ciklų (nuo 6-o iki 15-o), nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2012 metų sausio mėnesio.
Grėsmė
Suprantama, kad vietą, kur vyksta Laiškų priėmimas, Valdovai pripildo galinga Šviesos energija ir išorinis pasaulis pradeda priešintis, mėgindamas grąžinti vibracijų lygį į pirminę būseną. Tai pasireiškia per žmones, kurie priešinasi naujai padėčiai ir smogia smūgį po smūgio.
Netoli nuo Omsko Tatjana Mikušina pasistatė namą, o po to už žmonių paaukotus pinigus netoli nuo namo buvo pastatytas Mokymo Centras.
Mokymo Centrą statė savanoriai, kurie pasirodė iš karto po skelbimo internete, o taip pat žmonės, nusimanantys statybose. Tatjana pati sekė statybų eigą. Trijų aukštų pastatas buvo pastatytas per rekordiškai trumpą laiko tarpą: per pusę metų.
Tačiau greitai žmogus, kuris savo laiku Tatjanai pardavė šią žemę, sumanė susigrąžinti buvusią nuosavybę. Teismai tęsėsi nuo 2008 metų gruodžio mėn. beveik trejus metus, įvairiose instancijose, iki pat Aukščiausiojo Rusijos teismo. Po ilgų teisminių nagrinėjimų buvo prarasta apie 60 ha, tai yra apie 1/3 nupirktų žemių. Liko 100 ha. Dar metus laiko truko žemės nuosavybės dokumentų atstatymas, kurie paslaptingu būdu dingo iš teismų sistemos.
Ir tiesiog sekančią dieną po to, kai tik buvo atstatyti dokumentai, 2012 metų balandžio 19 dieną įvyko gaisras, panašus į mėginimą nužudyti.
Tą dieną Tatjana grįžo iš Mokymo Centro į savo namą, kur jos laukė padėjėja ir bendražygė Tatjana. Viskas buvo labai ramu: nei svetimų žmonių, nei dūmų kvapo – niekas nepranašavo tragedijos. Netrukus, jau būnant name, Tatjana išgirdo keistą šnypščiantį garsą. Žvilgtelėjusi pro langą, pamatė, kad dega 10-15 metrų medinės tvoros. Liepsna kilo į daugiau nei 4 metrų aukštį. Tokia stipri ugnis negalėjo įsidegti per kelias minutes, nes tvora buvo apdorota ugniai atspariu skysčiu. Jokių abejonių, kad tai padegimas, neliko kai ugnis plūstelėjo iš karto iš keturių pusių į aptverto sklypo vidų. Atbėgę iš Mokymo Centro žmonės mėgino kartu su Tatjanomis gesinti gaisrą. Penkiese mėgino išsaugoti pirtį. Nuo tvoros žole ugnis greitai nusigavo iki pušų ir beržų, tame tarpe ir tų, kurie augo prie pat namo, ir jau liepsnojo 15 metrų aukštyje. Ugnis artėjo iš visų pusių ir žmonės užsidarė nuo jos name. Palaipsniui namas pildėsi dūmais. Ėmė lydytis ir atšokinėti stogo danga, po kuria buvo apšiltinimas iš putplasčio, ypatingai degios medžiagos.
Ir tuomet Tatjana į pagalbą pašaukė Arkangelą Mykolą: „Arkangele Mykolai, padėk man, padėk man, padėk man!“ Po to, kai ji iš visų jėgų keletą kartų į erdvę sušuko šį šaukinį, stojo tyla. Siautusi už lango ugnis atsitraukė. Deganti pušis, kurios šakos siekė stogą, užgeso 2-jų metrų aukštyje.
Atvažiavę ugniagesiai, užgesino likusią liepsną ir po kurio laiko žmonės galėjo išeiti iš namo. Rusijos civilinės gynybos ir ekstremalių situacijų ministerijos darbuotojai ilgai rašė protokolą, tačiau gaisro priežastys taip ir nebuvo nustatytos.
Tų pačių metų liepos 19-tą įvyko antras gaisras, šįkart jau netoli Mokymo centro.
Po šių įvykių žmonės iš viso pasaulio ėmė rašyti laiškus, kreipdamiesi į Rusijos prezidentą su prašymu atlikti tyrimą ir apginti Tatjaną. Po kreipimusi buvo surinkta daugiau nei 3,5 tūkstančio parašų. Po laiškų atvykusio policijos papulkininkio apsilankymas taip pat niekuo nepadėjo.
Tuomet Valdovai patys nusprendė apginti savo Pasiuntinį: sekantys šeši Laiškų ciklai buvo priimti jau ne Rusijoje.
Kaip ir visuomet Dievas veikia per žmones. Sužinojusi kas nutiko, leidyklos Sol Vita vadovė Veronika Lace pakvietė Pasiuntinį į Latviją, kad padėtų Tatjanai atsigauti po gaisro.
„Kai tik internete pasirodė informacija apie šią nelaimę, aš tuojau pat paskambinau Tatjanai ir pasiūliau atvykti į Latviją. Ji abejojo ar tai įmanoma, todėl, kad paprastos vizos reikia laukti maždaug mėnesį, – prisimena Veronika Lace. – Aš pažadėjau tai sutvarkyti ir stebuklingu būdu viza buvo gauta per tris dienas. Taip pat greitai atsirado nuostabi vieta už Kuldigos, miško viduryje – neseniai pastatytas ir dar neapgyvendintas namas, be svetimų energijų. Tai pavyzdys, kaip dirba Aukščiausiosios jėgos. Kai teisingai pasirenki, viskas tvarkosi be papildomų pastangų“.
Tiktai šis kelias turi prasmę
Priimdama Laiškus iš Šviesos Esybių – žmonijos Mokytojų, Tatjana skleidžia Dieviškąją Išmintį, deda filosofinio-etinio Mokymo pagrindus, kurie savo ruožtu grindžiami Aukščiausiuoju Dorovingumo Įstatymu, Karmos Įstatymu ir Reinkarnacijos Įstatymu. Paskutinis Įstatymas labai svarbus, kadangi kalba apie amžiną, nemirštančią žmogaus dalį. Kuomet žmogus supranta, kad jis gyvena ne vieną, o daug gyvenimų ir visos jo šiandienos mintys, jausmai bei veiksmai apsprendžia jo artimiausią ir tolimą ateitį, jis pradeda sąmoningiau ir atsakingiau žvelgti į gyvenimą bei kontroliuoti savo reakcijas į besiklostančius įvykius.
Nuo 2005 iki 2015 metų Tatjana Mikušina priėmė daugiau, nei 470 Laiškų, kurie paskelbti knygų „Išminties Žodis“ serijoje, ir yra išleisti latvių kalba leidyklos Sol Vita.
Laiškuose kalbama apie būtinybę keisti žmogaus sąmonę, apie naujos gyvenimo prasmės įgijimą. Laiškai padeda įveikti beviltiškumą, atstatyti gyvybines jėgas ir pakilti dvasia. Apie tai liudija susižavėjimo kupini atsiliepimai, kuriuos Tatjana Mikušina gauna po kiekvienos naujos knygos išleidimo.
„Skaitau Tatjanos Mikušinos knygas jau antrus metus, tai man padėjo sutvirtinti visus mano gyvenimo aspektus. Atėjo džiaugsmo ir ramybės jausmas, kurių anksčiau aš niekada nejausdavau. Pakanka perskaityti netgi eilutę iš Laiško ar Rožinio, kad pagerėtų nuotaika ir pasaulio suvokimas. Darbe aš daugiau jau nebesijaučiu auka ir nustojau kankintis iš gailesčio sau. Aš išmokau bendradarbiauti ir su vadovu, ir su kolegomis. Aš giliai dėkingas Pasiuntiniui Tatjanai Mikušinai, kurios dėka šis Mokymas tapo pasiekiamas visam pasauliui“.
Grant Vosper, Los Andželas, Kalifornija, USA
„Knygos „Gėris ir Blogis“ autorė perskaitė J. P. Blavatskajos „Slaptąją Doktriną“, atskleisdama naują požiūrį, ir didžiulis jai už tai dėkui. Todėl, kad žmonės su nešališku požiūriu į pasaulį, gali duoti naują postūmį sąmonei, naują minties postūmį, kurio rezultate prieini prie tokių netikėtų, paradoksalių išvadų, kurios įkvepia ir džiugina sielą“.
Jelena Iljina, rašytoja, Rusija
„Aš buvau sunkioje depresijoje, kai draugė man davė Tatjanos Mikušinos knygą „Išminties Žodis“, kurioje surinkti Šviesos Mokytojų Laiškai. Mes kartu su ja skaitėme Laiškus, po to skaitėme Motinos Marijos Rožinius, pasninkavome, meldėmės. Dvi savaites mes buvome visiškai izoliuotos nuo sociumo. Tai buvo gilus panirimas į Dieviškojo pasaulio vibracijas. Ir atsitiko stebuklas – visiška transformacija! Aš pajutau jėgų, energijos, kūrybos antplūdį, atsirado troškimas gyventi. Įvyko vertybių pervertinimas – aš naujai gimiau. Dėkingumui nėra galo!!! Lenkiuosi ir be galo sužavėta. Tai iš tikro dieviškas Mokymas, kuris šiuolaikiniam žmogui suteikia šansą gyventi šiame pasaulyje ir džiaugtis bendravimu, džiaugtis meile, harmonija ir integralumu. Duoda šansą suprasti, kad tik su Dievu viskas įmanoma!“
Su dėkingumu ir meile, Donna Luna, Venecija, Italija
„Tatjanos Mikušinos knygos dovanoja mūsų sieloms sparnus, primena apie aukščiausią mūsų gyvenimo tikslą. Jos yra Dieviškasis nektaras, kurio taip išsiilgusi siela ir kurio paragavus, jau nebesinori maitintis tuo, kuo mus maitina masinės informacijos priemonės“
Iš knygos „Išmintis, keičianti gyvenimą!“ pratarmės.
Gyvenu, apsupta šviesos
Gyvenimas žmonių, kurie ilgą laiką bendrauja su Tatjana Mikušina, negrįžtamai keičiasi. Žinoma, į gerą. Nors, galbūt, iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Keičiasi prioritetai, gyvenimo suvokimas, aplinka. Ateina nauji žmonės.
Štai kokie pokyčiai įvyko pas Veroniką Lace:
– pirmiausia pradedi atsakingiau žvelgti į patį save, juk reikia galvoti apie kiekvieną ištartą žodį, apie kiekvieną veiksmą, reikia kontroliuoti savo jausmus, požiūrį į kiekvieną žmogų ir į visą gyvenimą. Mokymas tapo mano gyvenimo sudedamąja dalimi. Pradžioje Tatjanai Mikušinai buvo didelis pagarbumas, po artimesnės pažinties atsirado gili pagarba.
Kuo toliau, tuo viskas sudėtingiau ir rimčiau. Visi įvykiai, visos gyvenimo aplinkybės
suvokiamos naujai. Pradžioje aš galvojau, ką galiu padaryti, kaip padėti Pasiuntiniui. O dabar leidžiu knygas.
Susipažinusi su Pasiuntiniu supratau, kad viskas dar prieš akis, kad dar labai daug ką reikės padaryti.
Kada nors bus sukurtos bendruomenės, kur galės gimti protingi ir gabūs vaikai, dievažmogiai, kurie neturės sąlyčio su prievarta. O per 25-50 metų jie pakeis pasaulį. Numatau, kaip visame pasaulyje atsiras šviesiai mąstančių žmonių bendruomenės. Žmonės daugiau skaitys, jų mintis bus natūrali ir lengva. Ir šis gyvenimo būdas taps lemiamu.
Savo gyvenime sutikau daug iškilių asmenybių, su kuriomis teko laimė būti šalia. Tačiau tai, ką aš jaučiu, būdama šalia Pasiuntinio, neįmanoma perteikti. Aš dėkinga Dievui už šią galimybę. Jai esant negali nedaryti gera, negali būti nesąžiningu, negali nepajėgti.
Aš turiu universalių pasaulio principų suvokimą. Iki tol aš gerbiau visas religijas, kiekvieną Dievo ieškojimą, gerbiau visa kas šventa, bet tik dabar iš esmės supratau, kas tai yra dieviškumas ir kas yra Dievas.
Dievas ne senolis su barzda, kokiu jis egzistuoja daugelio sąmonėje. O mokslas, deja, jokių paaiškinimų nepateikia. Mokytojai nori, kad mes sugebėtume vystytis ir pasiektume dieviškąsias aukštumas. Tam mums reikia įveikti savo „demonus“: aistras, norus mėgautis, ego pasireiškimus ir kitas negatyvias sąmonės būsenas. Pragaras egzistuoja ne kur nors, o čia Žemėje ir nori ar nenori, bet kasdien prisilieti prie jo įvairiais lygiais. Tai pradedi matyti tik tada, kada supranti, kad visuomenės sąmonė degraduoja.
Labai vertingi man tapo Tatjanos Mikušinos seminarai, kuriuose ji aiškino Senojo Mokymo esmę ir darbo su savimi esmę. Iš tikrųjų aš supratau tai tik tada, kai ėmiau pažinti Dievą savyje, savo širdyje. Be Mokymo žinių, kurias Mokytojai perdavė per Tatjaną, tai suprasti nelengva, nors yra daugybė knygų su nereikalingais autorių mentaliniais sudėtingumais ir apribojimais.
Aš darau išvadą, kad antro tokio atsakingo žmogaus, kaip Tatjana, savo gyvenime nesu sutikusi. Jei ji pažadėjo, reiškia taip ir bus. Ji tiki žmonėmis absoliučiai, nepripažindama įtarimo ir abejonių. Tuo pat metu ji jaučia, jei kas nors netvarkoje. Dabar ir aš sugebu labiau atskirti.
Dar kas charakteringa, kad pasikeitė mano bendravimo ratas. Pasikeitė gyvenimo aplinka, bet tai aš pastebėjau tik po kurio laiko. Gyvenu kitame rate, – įsitikinusi Veronika Lace.
Šis šviesos ratas apima kiekvieną, kuris studijuoja Laiškus ir pastebi, kokius pokyčius jo gyvenimui padarė filosofinis – etinis Mokymas, atėjęs iki mūsų Tatjanos Mikušinos dėka. Mes visi – einantys į kalną keliautojai, mes siekiame saulėje spindinčių viršukalnių. Ten, kur Šviesos Mokytojai, apsupti Baltosios Brolijos Pasiuntinių, mojuoja savo pasekėjams: „Eikite, kopimas to vertas!”
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
