Didis rašytojas-romanistas Levas Tolstojus[1] parašė nuostabų pasakojimą „Trys atsiskyrėliai”. Jo amžininkas Nikolajus Rerichas trumpai šią istoriją perpasakojo taip:
„Vienoje saloje gyveno trys seni atsiskyrėliai. Jie buvo tokie paprasti, jog vienintelė malda, kuria jie meldėsi, buvo „Trys mes, Trys Jūs – Viešpatie, palaimink mus!” Didingieji stebuklai vykdavo esant šiai naiviai maldai.
Vietinis vyskupas[2], prisiklausęs apie šiuos tris atsiskyrėlius ir neleistiną maldą, nusprendė juos aplankyti tam, kad išmokytų kanoniškų maldų. Atvykęs į salą, jis atsiskyrėliams paaiškino, kad jų maldos į Dangų buvo nederamos ir išmokė daugelio visuotinai priimtinų maldų. Po to vyskupas išplaukė laivu. Po kurio laiko jis pastebėjo, kad paskui laivą driekiasi spinduliuojanti šviesa. Kai šviesa priartėjo, joje galima buvo įžvelgti tris atsiskyrėlius, kurie, laikydamiesi už rankų, bėgo bangomis, stengdamiesi pasivyti laivą.
– Mes užmiršome maldas, kurių tu mus mokei, – šūktelėjo jie, kai prisivijo vyskupą, – ir paskubėjo paprašyti jas pakartoti.
Vyskupas, apimtas pagarbaus virpulio, palingavo galva.
– Brangieji mano, – kukliai jis atsakė, – gyvenkite kaip ir anksčiau, su savo senąja malda!”
(iš Paramhansos Joganandos „Jogo autobiografija” knygos skyriaus „Stebuklų Įstatymo” skyriaus).
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
[1] Tolstojus turėjo daug bendrų idealų su Mahatma Gandžiu. Abu vienodai žvelgė į klausimą apie prievartos naudojimą. Tolstojus nagrinėjo centrinį Kristaus mokymą kaip nesipriešinimą blogiui (Mt. 5.39), kuriam verta priešintis logiškai efektyvia priešprieša, tai yra, tik gėriu arba meile.
[2] Ši istorija, tikriausiai, turi istorinį pagrindą. Leidėjo pastabose pažymima, kad šis vyskupas sutiko tris vienuolius, kai plaukė iš Archangelsko į Soloviecko vienuolyną, esantį Dvinos žiotyse.
