Brangūs draugai!
Artėjančios rugsėjo 1 – mokslų metų pradžios proga siūlome jūsų dėmesiui prof., pedagogikos mokslų daktarės Marinos Leonidovnos Skuratovskajos pranešimą „Televizijos ir interneto įtaka vaikų ir paauglių vystymuisi”. Pranešimas buvo perskaitytas Antrajame Tarptautinio Visuomeninio Judėjimo „UŽ DOROVĘ!” Suvažiavime, kuris įvyko birželio 6 d. Rygoje (Latvija).
Pranešimo video įrašą galite rasti čia: http://youtu.be/qDeo6amwg2k
Televizijos ir interneto įtaka
vaikų ir paauglių vystymuisi
Vienas iš šiuolaikinės civilizacijos ypatumų yra perėjimas į informacinę visuomenę bei audringas televizijos ir internetinių-technologijų vystymasis.
Televizorių atsiradimas kiekvienuose namuose privedė prie to, jog didžiąją laisvalaikio dalį daugelis žmonių praleidžia prie televizoriaus ekranų. Susitikimai su draugais, pasivaikščiojimai, knygų skaitymas, užsiėmimai sportu pakeičiami ilgalaikėmis televizijos programų peržiūromis. Kodėl žmonės taip greitai pakeitė savo gyvenimo būdą? Pasirodo, tam yra moksliškai pagrįstas paaiškinimas.
Mokslininkai mano, jog tokią trauką televizijai formuoja įgimta žmogaus savybė – taip vadinamas tyrimo refleksas, kuris gamtos buvo įdiegtas kaip greita klausos ir regos reakcija į netikėtą ar naują dirgiklį, galintį signalizuoti apie pavojų.
Dar 1986 metais mokslininkai iš Stanfordo ir Misūrio (JAV) universitetų priėjo prie išvados, jog tokie televizijos efektai kaip montažas, plano pakeitimas, priartinimai, triukšmai, šviesa, daro poveikį žmogaus tyrimo refleksui ir gali ilgam pritraukti jo dėmesį. Pavyzdžiui, reklaminiuose, muzikiniuose klipuose vaizdo planai ir rakursai keičiasi vidutiniu vieno objekto per sekundę greičiu, be perstojo dirgindami tyrimo refleksą. Būtent visu pajėgumu veikiančiu tyrimo refleksu galima paaiškinti paplitusius televizijos žiūrovų atsakymus: “Kai aš žiūriu televizorių, jaučiuosi lyg būčiau užhipnotizuotas”, “Jeigu televizorius įjungtas, aš negaliu atitraukti nuo jo akių” ir t.t. (1)
Hipnotinė būsena labai ženkliai apriboja suvokimo procesą bei informacijos apdorojimą, bet sustiprina jos įsiminimą ir elgsenos programavimą.
Tačiau yra ir dar gilesnis reklamos poveikis žmogui. Reklamos ryškumas, spalvingumas veda stipraus nukrypimo prekių vartojime, ne dvasinių, bet išimtinai materialinių interesų stimuliavimo link. Rusijos Tautų draugystės universiteto psichoekologijos katedros akademikas I. V. Smirnov‘as kalba, jog kiekvienos diagnostinės procedūros, atliekamos mokslininkų, metu, būtinai buvo tiriamos ir aukščiausios dorovinės sferos: Dievo sąvoka, šeimos sąvoka, Tėvynės sąvoka ir dar visa eilė panašių esminių sąvokų. Tyrimais buvo nustatyta, jog žmonės neigia pačias aukščiausias, esmines sąvokas. Nuvertinama tai, dėl ko žmogaus gyvenimas įgyja prasmę. Vietoje to, pakišamos materialinės vertybės: vartojimas, pramogos, turtų kaupimas.
Dievo idėja – ne žodžiais, bet kaip giluminis suvokimas, pažymi I. V. Smirnov‘as, visiškai pašalinta iš daugumos šiuolaikinių žmonių sielų. Netgi dvasininkai, kurie dalyvavo psichoekologijos katedroje atliktoje diagnostikoje, nei vienas šios idėjos neturėjo (2).
Prie šio nerimą keliančio reklamos poveikio rezultato akivaizdžiai prisideda dar viena telekomunikacinė technologija – tam tikrų scenarijų „įdiegimo“ į žmogaus gyvenimo ciklą technologija.
Rusijos akademikas, Rusijos kino švietimo ir media pedagogikos Asociacijos narys V. S. Sobkin‘as pažymi, kad: „Prievartos ir erotikos scenų transliacija pakankamai tiksliai atitinka dienos ir savaitės gyvenimo ciklą.<…> Prievartos ir erotikos scenos „diegiamos“ į žmogaus gyvenimo ciklą kaip tik tuo momentu, kada tikėtinas didžiausias atsipalaidavimas, sąmonės kontrolės susilpnėjimas ( pasiruošimo miegui fazės, rytinės išeiginių dienų valandos)“. Vakaro valandoms tenka žymiai intensyvesnė prievartos ir erotikos transliacija, kas veda prie to, jog scenas televizijos žiūrovas pradeda įsisavinti pasąmonės lygmenyje. „Tokiu būdu mes stebime ypatingą socialinę kultūrinę televizijos darbo techniką diegiant oficialiai draudžiamas elgesio normas ir pavyzdžius į masinę sąmonę“(3).
Deja, pastaruoju metu kad ir kokį kanalą įsijungtum – būtinai vis ką nors žudo, pasakojama apie avarijas ir katastrofas. Žiniasklaidos kanalais pateikiamas toks paveikslas: „visur viskas blogai“. Žmonėms, aišku, vienu metu kyla ir apatija, ir agresija. L. S. Vygotskio vardo psichologijos instituto (Maskva) profesorius A. M. Prichožan‘as pažymi, jog televizija vaidina stimuliatoriaus, žadinančio žmoguje negatyvą dėl televizijoje rodomų kriminalinių siužetų gausos, vaidmenį. Nuolatinis vienų ir tų pačių scenų, pavyzdžiui prievartos ir žiaurumo, kartojimas, ne tik silpnina dėmesį ir reakciją į jas, bet, svarbiausia, labai stipriai sumažina atjautą aukoms ir daro prievartą bei grubumą kasdienybe, šiuolaikinio gyvenimo požymiu (4).
Profesoriaus manymu, išeitis iš susidariusios situacijos yra – visiškai nežiūrėti televizoriaus!
A. M. Prichožan‘as pažymi: būtina, kad emociniu ir doroviniu požiūriu pozityvių siužetų kiekis ženkliai viršytų negatyvios televizijos informacijos srautą.
Bet, jeigu televizijos technologijos taip veikia suaugusiuosius, tai kokį poveikį jos daro dar tik besiformuojančiam kūdikio, kuris dar neturi susiformavusių apsaugos mechanizmų, organizmui ir psichikai?
Kūdikio smegenys genetiškai užprogramuotos vystytis nuolatos bendraujant su aplink jį esančiais suaugusiais, o vėliau – su bendraamžiais. Be tokio bendravimo kūdikis, kad ir koks genialus jis būtų gimęs, nesugebės realizuoti savo potencialo – prisiminkime mums žinomas istorijas apie vaikus-mauglius, kurie nuo ankstyvos vaikystės augo tarp gyvūnų ir vėliau, patekę į žmogiškąją aplinką, taip ir nesugebėjo įsisavinti kalbos bei žmogiškojo elgesio formų.
Tai susiję su tuo, jog būtent pirmaisiais gyvenimo metais, bendravimo ir sąveikos su aplinkiniais procese, vyksta efektyviausias neuronų ryšių galvos smegenų žievėje formavimasis, ko dėka kūdikis greitai vystosi ir pažįsta aplinkinį pasaulį. Normaliam kūdikio vystymuisi tiesiog būtinas emocinis ir kalbinis bendravimas su aplinkiniais, bendra veikla, žaidimai su suaugusiais ir bendraamžiais – bet ne su televizoriumi!
Tyrinėtoja Meri Vinn iš Jungtinių valstijų pažymi: „Svarbiausia, ką turi gauti vaikas, nėra: žiūrint televizorių, vaikas nedalyvauja verbalinėje komunikacijoje – šimtai ar tūkstančiai žodžių neištariami ir todėl neturi atgalinės reakcijos, klausimai neužduodami ir į juos neatsakoma, nėra dialogo“ (5).
Viena garsiausių šioje srityje Anglijos mokslininkių Sally Word pažymi, jog tokio vienpusio bendravimo rezultatu tampa vystymosi atsilikimas jau nuo pirmųjų gyvenimo metų. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai, kurių tėvai vietoje auklės naudojo televizorių, nuo savo bendraamžių, jos tyrimo duomenimis, atsiliko jau 1 metais (6).
Todėl suprantama tampa Sjuzan‘os Džonson, tyrinėtojos iš Kalifornijos, tiriančios smegenų ir televizijos tarpusavio sąveiką, nuomonė, jog „televizoriaus negalima naudoti net trumpalaikiam vaiko poilsiui. Vaiko akys iš prigimties skirtos žiūrėti į žmonių veidus. Todėl geriausias poilsis mažam vaikui – tylus bendravimas su mama arba tėčiu“ (7).
Televizijos ir informacinių technologijų įneštą įtakos fundamentalumą mokslininkai lygina su „vizualine“ arba „grafine revoliucija“. Šios vizualinės revoliucijos pasekmė, kaip pažymi amerikiečių sociologas ir kultūrologas, žiniasklaidos kultūros srities specialistas Postman‘as, perduodamos informacijos vienetu tapo ne žodis, kaip tai buvo daugybę šimtų tūkstančių metų, o vizualinis ženklas, be to dažniausiai reklaminis (8). Kaip tai keičia vaiko vystymąsi?
Pirmiausia, skirtingai nei pasisakymui, vaizdui negalima nei pritarti, nei paprieštarauti – jis tiesiog pateikiamas žiūrovui. Bet ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai, kaip pažymi psichologai, nemoka atskirti išsigalvojimų nuo realybės, kritiškai žvelgti į gaunamą informaciją. Į šiuos ypatumus, kaip televizinę informaciją suvokia vaikai, būtina atsižvelgti.
Antra, nepaisant to, jog televizija rodo pažintines ir šviečiamąsias laidas, ji neskatina nuolatinio susidomėjimo mus supančiu pasauliu ir kitais žmonėmis vystymosi. Ji tik sužadina smalsumą, kuris yra tuoj pat patenkinamas dažnu atveju paviršutiniškais, o kartais ir iškraipytais duomenimis, be to pateikiamais dėmesį patraukiančia forma. Moksliniai stebėjimai įrodo, jog padidintas dėmesys televizoriui amžiuje nuo vienerių iki trijų metų nulemia problemų su dėmesio koncentracija atsiradimą septynerių metų amžiuje, t.y. tuo momentu, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. O vaikai, kurie nesugeba sutelkti dėmesio, tiesiog praranda galimybę kažką sužinoti ir įsiminti.
Trečia, su plačiu televizijos ir interneto paplitimu yra susijusi, kaip tai pastebi mokslininkai, dingusio vaikiško smalsumo problema. Aplinkinis pasaulis visuomet kūdikiui keldavo daugybę mįslių, o suaugusieji buvo autoritetas, sugebantis šias mįsles kūdikiui įminti. Internetas ir televizija informaciją daro visiems prieinama, nors toli gražu ne visada patikima. Tuomet suaugusieji nustoja būti kūdikiui autoritetingu žinių šaltiniu. Kaip to rezultatas, dažnai vaikiškas smalsumas pavirsta cinizmu arba arogancija.
Ketvirta, informacijos srautas iš televizorių ekranų gerokai viršija vaiko galimybes jį priimti ir savarankiškai apdoroti. Vaizdų seka televizoriaus ekrane savaime reikalauja nuolatinio vizualinės medžiagos apdorojimo ir suvokimo. Jos sukuriami asociatyvūs vaizdiniai reikalauja tam tikrų intelektualinių ir emocinių pastangų tam, kad juos įvertinti ir pristabdyti. Nervų sistema (ypač vaikų), negalėdama atlaikyti tokio intensyvaus vizualinės medžiagos suvokimo proceso, jau po 15-20 minučių suformuoja apsauginę procesų sulėtinimo reakciją, t.y. hipnotinę būseną, kuri labai ženkliai apriboja informacijos įsisavinimą ir jos apdorojimą, bet sustiprina, kaip jau buvo paminėta, jos užfiksavimo ir elgesio programavimo procesus.
Įvairių šalių mokslininkų atliktų sociologinių tyrimų metu buvo nustatyta, jog vaikas, išaugęs tokiomis sąlygomis, jau būdamas suaugęs nuolatos laukia, jog reikalinga informacija jį pasieks iš išorės. Jis praktiškai nesugeba savarankiškai mąstyti ir generuoti nuosavas idėjas. Dar daugiau, jis neturi noro tai daryti.
Yra dar viena televizijos technologijų įtakos vaikams pasekmė. Jūs, be abejonės, girdėjote apie šiais laikais labai paplitusį tarp vaikų reiškinį, kurį medikai ir psichologai įvardina “dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromu”. Vaikų, kenčiančių nuo šio sindromo, kiekvienais metais atsiranda vis daugiau. Mokslininkai linkę manyti, jog “vaikų nedėmesingumo” fenomenas tam tikru laipsniu susijęs su mirgėjimo efektu. Visa problema yra greitame ir netikėtame paveiksliukų kaitaliojime ekrane. Tai destabilizuoja vaiko dėmesį ir susikaupimą. Vaikas tampa toks pat impulsyvus, nesugebantis ilgai koncentruotis ties vienu užsiėmimu. Jam reikalinga nuolatinė išorinė stimuliacija, kurią jis įprato gauti iš televizoriaus ekrano.
Svarbu suvokti: tai, kas supa vaiką vaikystėje, nulemia visą jo tolimesnį gyvenimą.
Didžiausiame žmonijos išradime – globaliame kompiuterių tinkle – taip pat glūdi potencialios grėsmės. Knygoje “iBrain: kaip išgyventi technologinį smegenų pasikeitimą” jos autorius Garry Small rašo: “…kadangi Internetas mažina gebėjimą koncentruotis ir stebėti, tai… mąstymas tampa fragmentiniu, skaitymas – paviršutinišku. Vartotojai tik pagal įstrižainę peržiūri antraštes ir anotacijas. O smegenų sritys, atsakingos už abstraktų mastymą ir empatiją, praktiškai atrofuojasi (9).
“Internetas sukuria tik informacijos pasiekiamumo ir techninio aprūpinimo iliuziją, – sako monografijos “Smegenų kilmė” autorius, žmogaus morfologijos mokslinių tyrimo instituto RMMA darbuotojas Sergejus Saveljevas. – Taip vadinamiems “skaitmeniniams aborigenams” nuolatos mažėja apkrova smegenims. Net iš programuotojų šiandien nereikalaujamas tas intelektinis lygis, kuris jiems buvo būtinas prieš 10-15 metų. Jie rašo programas – lyg dėliotų kaladėles. Intelektinis degradavimas tokiomis sąlygomis garantuotas” (10).
Besiformuojanti tele- arba interneto priklausomybė keičia ne tik sugebėjimus ir psichologines savybes, bet pakeičia netgi žmogaus smegenis. Grupė kinų mokslininkų iš Uchanj magnetinio rezonanso tyrinėjimų Centro, skenavo 17 suaugusių žmonių smegenis, kuriems buvo pasireiškusi Internetinė priklausomybė. Šiuos rezultatus mokslininkai sulygino su 16 sveikų žmonių duomenimis. Medikų tyrimai įtikinamai parodė, jog tų, kurie daug laiko praleidžia Internete, greitai vystosi dvi galvos smegenų sritys – ta dalis, kuri atsakinga už trumpalaikę atmintį ir centras, atsakingas už greitų sprendimų priėmimą. Tačiau tos smegenų zonos, kurios atsakingos už detalią analizę, giluminį problemos apmąstymą, iš esmės, lieka be apkrovos (11).
Kultūros, dvasingumo, intelekto, mokslo vystymas – tai šalies ateities klausimas. Negali egzistuoti valstybė, jeigu ji nesudarys palankių sąlygų savo piliečių dvasingumo, kultūros ir intelekto vystymuisi. Negali valstybė tik pinigais arba karine jėga, juo labiau valdžios diktatūra, sustiprinti savo pozicijas pasaulyje.
Kultūros klausimai šiandien persipina su politikos ir nacionalinio saugumo klausimais. Šiuolaikiniame pasaulyje šalies galią ir ateitį apsprendžia ne resursai ir gamybinės pajėgos, o didžiąja dalimi – mokslas ir menas, tautos dvasingumas.
Tegu mūsų vaikai rytoj bus tarpe tų, kurie užvaldys kosmoso platybes, statys miestus, kurs nuostabius paveikslus ir puoš žemę. Bet šiandien pradžiai reikia tiesiog išjungti televizorių ir padėti mūsų vaikams išsaugoti savo nepakartojamą unikalumą.
Šaltiniai:
1. Pati lengviausia mirtis (Электрон. данн.) / softmixer. URL: http://www.softmixer.com/2013/05/blog-post_4977.html
2. I.V.Smirnov. Kaip TV niokoja smegenis ir sielą./ Газета «Вечерняя Самара», 24.12.2004 г.
3.V.S.Sobkin, I.I.Kuznecova. Rusijos 90-tųjų paauglys: Judėjimas rizikos link. – М.: Юнеско, 1998. – С. 51.
4. A.M.Prichožan. Elektroninės informacinės aplinkos įtaka jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų asmenybės vystymuisi (Электрон. данн.) // Психологические исследования: электрон. науч. журн. 2010. № 1(9). URL: http://psystudy.ru.
5. M. Vinn. The Plug – In Drug. – N. Y. Penguin. – P.24-25.
6. V.V. Gafner. Informacinis saugumas:mok.priemonė.- Šīńņīā-ķą-Äīķó: Ōåķčźń, 2010. – 324 ń
7. Televizija ir naujagimiai. (Электрон. данн.) / Электронный журнал «Наука и жизнь». URL: http://www.nkj.ru/archive/articles/4099/.
8. N.Postman. Dingstanti vaikystė (Электрон. данн.) // Отечественные записки. 2004. N 3(17). URL: http://www.strana-oz.ru/?numid=18&article=8611988 ,
9.Šiuolaikinės multimedinės paskaitos ir jų įsisavinimas (Электрон. данн.) / Библиотека научных статей. URL: http://www.stattionline.org.ua/pedagog/104/18688-sovremennye-multimedijnye-lekcii-i-ix-usvoenie-studentami.html
10. S.V.Saveljev „Smegenų kilmė“.- М.: ВЕДИ, 2005.
11.Žmogaus smegenys ir internetas (Электрон данн.) / Электронный научно-популярный журнал «Физическая экология человека». URL: http://aurasvit.com/archives/472.
