Motina ir duktė. Džeimsas ir Ananda. Ananda ir pastorienė. Tolesni Nikolajaus ir Dorijos planai

Kitą dieną gyvenimas lordo Benedikto namuose tekėjo sena vaga, jeigu nepaisysime sunkios pastorienės ligos – ją slaugė Alisa ir Dorija, o gydė Ananda, vadovaujamas savo dėdės, kunigaikščio Sanžero. Ledi Katarina nieko nebepažino ir jos sudirgusioje vaizduotėje visą laiką šmėsčiojo kovojančio su Bracano ir nuolat jį nugalinčio pastoriaus šešėlis. Kliedėdama ji garsiai apie tai kalbėjo. Lordas Benediktas užėjo pas Alisą, švelniai apkabino ją, vis dar neatsigaunančią po sukrėtimo teismo kontoroje, ir paaiškino, kad jos motinos kliedesys nėra tiesioginis tiesos atspindys ir kad po kelių dienų motina pasveiks.
– O tau Alisa, reikia labai labai rimtai pagalvoti apie viską, ką pastaruoju metu teko išgyventi, pamatyti ir stebėti. Tu žinai savo didžią pamoką, žinai, ką tau šį įsikūnijimą reikia atlikti, bet aš tau jau sakiau: gali nereiškia įvyks. Tik nesuvirpančios širdys gali įvykdyti joms skirtą uždavinį. Mokinio narsumas, jo bebaimiškumas – tai tik jo ištikimybė Mokytojui. Jeigu jis visa savo ištikimybe seka savo Mokytoju, jis neprašo paaiškinimų, jis eina taip, kaip mato ir veda jį Mokytojas. Dabar taip susipynė didelio žmonių rato likimai ir karmos, kad tu turi galimybę nuolat mane matyti, gali atbėgti pas mane ir paimti mano ranką, bet visą gyvenimą tu nebūsi greta manęs. Apmąstyk, ar užteks tau jėgų nueiti visą kelią nesimatant su manimi, bet taip, lyg aš visą laiką stovėčiau šalia tavęs ir lyg visais gyvenimo atvejais tu laikytum mano ranką.
– Galite toliau nebetęsti, mano drauge, mano tėve, mano globėjau, – atsiklaupdama ant kelių ir priglusdama prie Florentiečio rankos tarė Alisa. – Nebegaliu kitaip gyventi, tik būdama amžinai ištikima Jums, vienybėje su Jūsų veikla ir keliais. Aš nesiekiu nei apdovanojimų, nei pagyrimų, aš žinau, kaip sunku kiekvienam žmogui gyventi žemėje savo aistrų ir asmeninių prisirišimų sukaustytam. Aš eisiu visur taip, kaip mane ves Jūsų meilė ir kaip ji liesis per mane į žemę. Stengsiuosi su visiška savitvarda, taktu nešti kiekvienai to vertai sielai Jūsų pagalbą ir ramybę. Žinau, kokia kukli mano vieta visatoje. Aš kupina nuolankumo bei džiaugsmo ir noriu nuoširdžiai bei stropiai atlikti tuos kuklius uždavinius ir darbus, kuriuos Jūs man pavesite.
– Stokis, kūdiki, ir gerai mane išklausyk. Dabar aš važiuosiu pas Lizos tėvus įkalbėti juos nedaryti iš dukros vestuvių parodos, o tyliai, ramiai sutuokti ją su kapitonu. Antras mano uždavinys – įtikinti tėvus grįžti atgal į tėvynę ir leisti vaikams vieniems su mumis plaukti į Ameriką. Nal vėl laukia jūros liga, nuo kurios jai dabartinėje būsenoje bus dar blogiau. Liza, nors ir pripratusi prie jūros, į kelionę išplauks po širdimi jau nešiodama būsimą kūdikį ir šį kartą taip pat nemažai kentės nuo supimo. Dorija nesitrauks nuo tavo motinos, kurią mes paliksime čia Anandos ir Sanžero globai. Ir Nal, ir Liza kelyje laikysis tik ant tavo vienos pečių. Ledi Cecilijai kelionė taip pat bus sunki, bet ja rūpinsis Henris. Šiuo momentu tik tu viena savarankiškai gali atsakyti į klausimą: ar nori tų sunkumų kelyje – rūpintis dviem sunkiai kenčiančiomis moterimis? Ar nori ir toliau padėti Lizai, kurios nėštumas bus nepaprastai sunkus ne tik jai pačiai, bet ir visiems aplinkiniams? Liza visą laiką bus irzli, tave ji nuolat skriaus, bet… prieš tą, kuris per ją ateina į gyvenimą, tu, vaikeli, kalta. Kažkada labai seniai tas žmogus tave mylėjo tikėdamasis vesti, bet tu išjuokei jį ir atstūmei. Jis tau atkeršijo, išdavė, ir tu buvai nubausta. Dabar tau atsiveria galimybė savo gerumu ir gailestingumu padėti jam užsitarnauti tavo atleidimą, bet nepakanka atleisti žmogui jo kaltę prieš tave. Reikia padėti sukurti tą šeimą, į kurią jis ateis. Reikia iš anksto išrišti visą karmą, kad jis ateitų laisvas ir kad kaip tik tavo širdis, kurdama gerumą, sukurtų jam džiaugsmingą prieglobstį, kuriame jis galėtų gyventi laisvai, paprastai, džiugiai.
– Kokia laimė! Kokia laimė būti naudingai Nal ir Lizai ir dar kartu išpirkti savo kaltę jomis rūpinantis. O, jeigu tėtė būtų gyvas, kaip jis apsidžiaugtų, – visa nušvitusi atsakė Alisa.
– Vaikeli, kad ir kokia stipri bebūtum šią akimirką, spręsdama savo klausimus, pagalvok dar kartą prieš man atsakydama. Kol tu slaugysi savo drauges, kol jos abi pagimdys ir dar kurį laiką po to visas tavo išorinis gyvenimas, mokslas, muzika, menas, teatrai – viskas bus ne tau. Tu būsi pagrindinė kasdieninių namų rūpesčių ašis, bet abi motinos kentės dėl savo pačių kūdikių, o tu…
– O aš be jokios kančios mėgausiuosi laime gyventi prižiūrėdama ir augindama iš karto du kūdikius. Kam mums apie tai daugiau kalbėti, mano Mokytojau. Aš einu. Jūs šiuo momentu su mumis visais. Kokia dar didesnė laimė gali būti už gyvenimą greta Jūsų! Kad tik gyventume taip tyrai, kad nesutrukdytume Jums lieti savo gailestingumą per mūsų fizinius kūnus. Ten, kur Jūs negalite veikti vien todėl, kad atmosfera Jums per žema, tegul mūsų ištikimybė padeda Jums veikti per mus taip, kaip Jūs regite. Žinau, kad Liza ūmi ir nepastovi, irzli ir reikli, bet aš žinau ir tai, kad tikrą talentą lydi milžiniškas darbštumas. Ji išmoks valdytis, nes išmoks kopti į meno viršūnes. Neorganizuotas, nepastovus žmogus niekada negali turėti tikrojo talento, arba jis turės anksti mirti, nes genijus išsekins kiekvieną, nesugebantį pasiekti visišką savitvardą ir tapti vertu – harmonijoje – savo talento. Jeigu Lizai lemta gyventi meno aukštumose, ji išmoks savitvardos. Tuo tarpu aš būsiu laiminga, su meile leisdama jai ant manęs išbandyti savo sunkią pergalę prieš pačią save. Jaučiant Jus – tai taip lengva.
– Ačiū, miela Alisa, iš tikrųjų retai kada vedantysis patiria laimę turėti šalia savęs tokią brangenybę, turėti gyvą ramybės ir meilės taurę. Būk palaiminta. Eik mylima ir mylinti ir saugok visus tuos, kuriuos sutinki. Niekada nieko nebijok. Tu gyveni tam, kad džiaugsmu gintum sutiktuosius.
Florentietis apkabino Alisą, atsisveikino ir išvažiavo pas Lizos tėvus, kur buvo paskyręs pasimatymą Džeimsui.
Tik įžengęs į grafų R. svetainę jis iš karto pastebėjo tėvų ir vaikų nesutarimą, ir pirmieji grafienės žodžiai buvo nusiskundimas vaikų elgesiu. Ji tvirtino, kad vaikai, be abejo, guodėsi laiškuose seneliui dėl pompastiškų, abiejose bažnyčiose turinčių vykti vestuvių, kurias sumanė tėvai, įsitikinę, kad tik tada santuoka bus tikra, kai bus atlikti abiejų religijų reikalaujami formalumai. Grafui atrodė, kad Liza, remdamasi tėvo ir senelio aukštomis pažintimis, turi pati jų kuo daugiau užmegzti, o tai patogiausia atlikti per vestuvių puotą.
Savo laiške senelis, taip retai besikišantis į sūnaus šeimos reikalus, kategoriškai pareikalavo, kad jo anūkės vestuvės būtų kaip galima kuklesnės ir tylesnės ir kad tėvai grįžtų į Gurzufą, leisdami jauniesiems keliauti savarankiškai ir gyventi taip, kaip jiems atrodys reikalinga.
– Tik pagalvokite, lorde Benediktai, kaip aš galiu išleisti į kelionę savo nepilnametę dukrą vieną? Ir dar Džeimsas sugalvojo tą laukinę kelionę į Ameriką. Be to, kaip aš turiu jaustis, kad Liza slapta nuo manęs rašė seneliui. Vadinasi, ji bodisi mumis ir iš karto išmainė mus į Džeimsą.
– Mes su Jumis vieną kartą jau kalbėjomės šia tema. Man atrodo, kad Jūs puikiai prisimenate viską, ką aš tada Jums sakiau. Dabar pasakysiu tik viena: negaliu patikėti, kad Lizai ir kapitonui galėtų prireikti kažkokių slaptų kelių. Abu jie tokie garbingi ir kilnūs, kad ras savyje jėgų apginti savo nuomones atvirame pokalbyje. Aš praleidžiu Jūsų repliką, į ką ir kaip iškeitė savo meilę Liza. Tai nedaro Jums garbės. Manau, ir Jums pačiai sunku nuo tokių minčių. Pakalbėkime apie Jūsų uošvio nuomonę. Man atrodo, jis labai teisus. Dėl ko Jūs ruošiate visą tą šurmulį? Jeigu garbingai prisipažinsite, tai dėl savęs pačios ir savo vyro. Jūs dabar norite viską padaryti taip, kaip kažkada norėjote, kad būtų padaryta Jums per Jūsų palyginti kuklias ir tylias vestuves. Visas tas išorinis turgaus triukšmas, grafiene, – ką jis turi bendra su meile? Jūs sakote, kad negalite leisti dukters vienos gyventi ir važinėti po platų pasaulį. Apie ką tada galvojate, kai taip kalbate ir tuo rūpinatės? Apie ją ar apie save? Kuo Jūs jai padėsite, jei ir atsitiks nelaimė? Ar Jūs tokios tvirtos savitvardos, kad kilus panikai galėtumėte jai įteigti ramybę ir rimtį? Ar savo bebaimiškumu galite sulaikyti ją nuo neapgalvoto žingsnio? Manau, kad Jūs gera, kilni, nuoširdi, bet visas Jūsų gyvenimas prabėgo šuorais ir zigzagais. Ar dažnai Jūs galėjote suvaldyti žodžių srautą, kuriuo užpildavote savo artimuosius? Jeigu Lizos sveikata silpna, tai savo nesivaldymo audromis Jūs skatinote jos nepastovumą. Ir tai ne kartą Jums vienai yra išsakęs senelis, taip karštai gynęs Jus žmonėse, taip riteriškai Jums tarnavęs visą gyvenimą. Kodėl gi Jums dabar nepriimti jo patarimo, didžios Išminties patarimo? Be to, Džeimso garlaiviu plauksiu ir aš pats su visa savo šeima, o mano dukromis Jūs žavitės. Nejaugi, jeigu Lizai prireiks pagalbos, priežiūros ar dar ko nors, mes paliksime ją be jokio dėmesio?
Grafienė tylėjo nuleidusi akis žemyn, bet buvo aiškiai matyti, kad kiekvienas svečio žodis krito į skaudamą vietą. Nė vieno lordo Benedikto žodžio ji negalėjo paneigti ir vis tiek piktinosi jais, bet kuo toliau jis kalbėjo savo švelniu balsu, tuo labiau keitėsi jos nuotaika ir ji pradėjo suvokti, kaip tikriausiai ji pakenkė visiems mylimiems artimiesiems savo nepastovumu, kaip sunkiai tas nepastovumas užgulė jos pačios dukrą.
– Po tėvo laiško, – pratarė grafas, – aš atsisakau savo ankstesnių planų. Tėvas man niekada nieko nedraudė, net tokiais rimtais atvejais kaip vedybos, draugystė, finansinė veikla, nors ir ne visada sutikdavo su mano nuomone, o dabar kategoriškai prašo nedrumsti vienintelės dukters gyvenimo ir paklausyti vidinio meilės bei pagarbos balso. Jūsų balsas, lorde Benediktai, ir yra meilės bei pagarbos balsas, išminties balsas. Prisijungęs prie mano tėvo balso, jis verčia mane šiandien paklusti, nors vakar aš dar būčiau ginčijęsis ir piktinęsis. Mano tėvas senas. Jūs man į daug ką atvėrėte akis. Aš taip pat nebuvau pagarbos vertas savo dukters auklėtojas, kaip nebuvau ir geras tėvo sūnus, bet jis – jis visada buvo man riteriško išsiauklėjimo pavyzdys. Ir aš visada žinojau, kad nepaperkama garbė ir orumas – tai mano tėvas. Jeigu aš visą gyvenimą iki šiol buvau garbingas žmogus, tai tik todėl, kad mačiau greta savęs jo gyvą pavyzdį, o kai nematydavau, tai atsimindavau ir širdyje nešiojausi jo atvaizdą. Aš grįšiu į Gurzufą dabar, iš karto po pačių kukliausių Lizos vestuvių, o grafienei leidžiu elgtis taip, kaip ji pati nuspręs ir panorės.
Grafo balsas, iš pradžių liūdnas ir virpantis, vis tvirtėjo, ir kai jis baigė kalbėti, jau buvo visiškai ramus.
– Ženk, Liza, į gyvenimą, – tarė jis priėjęs prie dukters ir ją apsikabindamas. – Ne man tave mokyti, kokia tu turi būti žmona ir motina. Aš pats mažai apie tai galvojau, man tu vis atrodei maža mergytė. Tik viena žinau tvirtai – kad savo garbe tu visa į senelį. Jei kasdienybėje būsi paprasta ir nesmulkmeniška – visiems papuoši gyvenimą. Vertink laimę, kad išteki už to, kurį myli. Mes su mama tikriausiai sugebėsime tau įrodyti, kad mylime ne save, o tave, – grafas švelniai pabučiavo abi dukters rankas ir sulaikęs jas tyliai pridūrė: – Dabar, kai baigėsi tavo vaikystė, aš turiu tau prisipažinti. Jeigu ne tavo senelis, aš niekada nebūčiau sutikęs, kad tu smuikuotum. Nesmerk manęs griežtai. Kai aš tapsiu seneliu, pasistengsiu perteikti tavo vaikams jų prosenelio atvaizdą. Griežk, Liza, ir dainuok. Žinau, kaip suminkštėja širdis nuo tavo grojimo.
– Grafe, labai prašau Jus aplankyti mano namus rytoj vakare su visa šeima. Pas mane atvažiavo vienas mano draugas, dainininkas kokių reta. Vieną kartą išgirdęs jo balsą, neužmirši per amžius. Tikiuosi, grafiene, Jūs neatsisakysite atvažiuoti rytoj vakare su Liza, o Džeimso ir prašyti nereikia: tas dainininkas, apie kurį kalbėjau – didelis jo draugas, indas Sandra Kon-Ananda. Esu įsitikinęs, kad Jūsų muzikantės ir moters širdis rytoj ne vieną kartą suvirpės nuo jo balso ir stryko.
Lordas Benediktas atsisveikino ir išvažiavo. Grafienė, prie jo tvardžiusi savo ašaras, daugiau nebegalėjo valdytis. Jos karčios nusivylimo ašaros ir rauda nustebino Lizą. Jai mostelėjus, grafas ir Džeimsas išėjo iš kambario. Liza atsisėdo greta motinos, apkabino ir prisiglaudė prie jos, palaukė, kol aprims pirmoji motinos skausmo banga, o tada sušnibždėjo jai į ausį:
– Ko tu verki, mama? Juk šią akimirką mes su tavimi ne motina ir duktė, o dvi viena kitą mylinčios moterys. Jeigu tu verki, kad nesugebėjai manęs gerai išauklėti, tai žinok, kad geresnės motinos už tave niekas niekada neturėjo. Tu išmokei mane gyventi laisvai ir gyvenimo prasmės ieškoti savyje, o ne liūdėti vienatvėje ieškant tuščių draugysčių ir pasilinksminimų, visą žavesį randant ne gamtoje, o žmonių šurmulyje. Ir už tai tu – mano pirmoji ir brangiausioji gyvenimo draugė. Tu netrukdei man skaityti viską, ką aš norėjau, tu netrukdei man griežti, ką ir kiek aš norėjau, tu visada suprasdavai mano polinkius, tu viena težinojai, kaip aš myliu Džeimsą. Dabar tau, savo geriausiai draugei, prisipažinsiu. Iš šio prisipažinimo tu suprasi visą mano meilės tau ir pasitikėjimo tavimi jėgą. Tu žinai, tu matei mano kampelį Džeimso įrengtame name. Senelis mums su tavimi dažnai pasakodavo apie savo keliones į Rytus, apie Budą ir jo gyvenimą. Jis išmokė mane mylėti tą didį išminčių. Įsivaizduok, kaip aš nustebau, kai pamačiau savo būsimuose kambariuose nuostabią Budos statulą. Aš tarsi melsdamasi stovėjau priešais jį ir prisiekiau, kad grieždama visus garsus liesiu į jo man tokią šventą taurę. Mes su Džeimsu kiekvieną dieną važiuodavome nors truputį pabūti prie tos statulos, ir kiekvieną kartą aš jausdavau, kaip diena iš dienos stiprėja mano ištikimybė duotai prieš Jį priesaikai, kaip tvirtėja mano bebaimiškumas, kaip aš vis labiau artėju prie jo, kaip matau jame savo globėją ir draugą. Kai griežiu tuose namuose, mano širdis taip atsiveria, tarsi aš griežčiau tiesiai prieš Jį patį, nešdama Jo gailestingumą ir rinkdama visų klausytojų ašaras į Jo taurę. Žinau, mama, kad tai, ką aš tau dabar pasakysiu, tave nustebins, bet tu išklausyk mano prisipažinimą ne kaip motina, o kaip geriausia, mylimiausia draugė. Vakar mes atvažiavome pas savo Budą, o Jo kambarys buvo nuostabiai išpuoštas – tokių gėlių aš niekada nebuvau mačiusi. Džeimsas nustebo ne mažiau už mane. Tai ne jis papuošė kambarį gėlėmis, ir jis tepasakė: “Čia Ananda laimina mūsų santuoką”. Aš nežinojau, kas tas Ananda, ir Džeimsas man papasakojo, kad Ananda – išminčius, kad jis nepaprastai geras ir jo meilės žmonėms jėga beveik prilygsta šventumui. Mes žengėme prie Budos, ir aš pamačiau jo taurėje laišką ir futliarą. Ant laiško buvo užrašyta: “Mano draugams didžią jų vestuvių dieną”. Štai pats laiškas, klausyk, mama:

“Žmogaus kūne gyvena jo didinga Meilė. Neškite šią Meilę per tyrą fizinį susijungimą ir sukurkite naujus kūnus, kuriuose Meilė, gyva ir veiksminga, galėtų darbuotis vienydama žmones grožiu.
Vedybos – tai sakramentas, vykstantis ne tik tada, kai kažkieno ranka sujungia žmones prieš bažnyčios altorių, bet ir tada, kai žmonės susilieja ištirpdami vienas kito Meilėje. Užsimaukite, Liza, tą apyrankę, kurią aš įdėjau į didžio Išminčiaus taurę. Joje įrašyta: “Eik su amžina ištikimybe ir bebaimiškumu ir mylėdama nugalėk”. Priimkite šiuos apyrankėje išgraviruotus žodžius kaip kelrodę giją ir atiduokite savo vyrui ne tik kūną bei mintis, bet suliekite visą savyje turimą gyvybę su jame esančia gyvybe ir ženkite į naują žemiškos laimės stadiją, kur jau nėra skirtumų tarp jums regimos triūsiančios žemės ir jums nematomo triūsiančio dangaus. Vedybų sakramentas yra ir naujos gyvybės pradėjimo sakramentas. Atėjo laikas į Jūsų kūną įeiti tai sielai, kuri per Jus vėl taps žemės žmogumi.
Šis Jūsų pirmagimis bus Jums palaima, didelė pagalba ir ramybė, o Jūs šiandien tapsite motina džiaugdamasi ir sveikindama jį visa širdimi, dainuodama jam visa nugalinčios meilės dainą.
Jūsų draugas Ananda”

Liza patylėjo ir po kelių minučių vėl sušnibždėjo motinai:
– Ir sakramentas įvyko.
Ir ji parodė motinai po suknelės rankove paslėptą apyrankę.
Grafienę taip sujaudino Lizos žodžiai, taip giliai sukrėtė tokia visiškai neįprasta dukters santuokos forma, kad ji sėdėjo tylėdama ir nustebusi apžiūrinėjo tokį brangų, artimą, įprastą Lizos veidą, iš kurio jau nebeatpažino savo dukters. Ji matė naują, įkvėpimo kupiną ir pasikeitusį kitos, jai visai nepažįstamos moters veidą.
“Štai kokia būna Liza”, – dingtelėjo grafienei mintis. Ji vis žiūrėjo ir žiūrėjo į šį naują veidą ir staiga iš karto suvokė, kad tik dabar prieš ją čia sėdinčią Lizą ji pirmą kartą iš tikrųjų suprato. Grafienei pasidarė aišku, kad prieš ją sėdi ne tik harmoninga, mylinti mo˙eris, bet kad ji dar ir motina, sauganti savyje naują gyvybę.
Kol Liza rodė jai apyrankę, labai panašią į tą, kurią jai davė Džeimsas, grafienės galva atkakliai dirbo. Jai atrodė, kad ji pirmą kartą suprato savo nugyventą gyvenimą. Jeigu Liza dabar nebūtų jos palaikiusi verta savo visiško atvirumo, nebūtų pasakiusi, kad patį vertingiausią – savo dvasinio gyvenimo laisvę – ji rado su motinos pagalba, tai, kalbėjo pati sau grafienė, jai nebūtų ką dabar iš viso savo gyvenimo net prisiminti. Tik šią akimirką ji suprato motinos atsakomybę gyvenimui, visam pasauliui, o ne tik ankštam šeimos lizdeliui. Grafienė pagalvojo, kad Liza iš jų mažai talentingos šeimos išplaukė kaip balta gulbė, ir dabar prisiminė senelio jai ne kartą sakytus žodžius:
“Nejaugi Jūs nematote, kad Liza – tikras talentas, o ne svetainių linksmintoja, kad jai negalima primesti jokių prietarų ir papročių, o reikia dėti visas pastangas, kad padėtumėte jai atsikratyti nesitaikstymo, išankstinių nusistatymų, moteriško subjektyvizmo ir sąlyginės moralės, kad jos talentas galėtų vystytis tyroje ir laisvoje sieloje.”
Tada grafienė tų žodžių nesuprato. Ji ne kartą pavydėjo dukros seneliui, nes šie vienas kitą labai mylėjo ir draugavo. Dabar grafienė pamatė, kokia tyra buvo jos duktė, kaip mažai ji tepaisė išorinių taisyklių ir gerbtino etiketo, kurio nė už ką nebūtų pažeidusi pati grafienė. Ilgai dar sėdėjo apsikabinusios motina ir duktė ir joms nereikėjo jokių žodžių. Kalbėjo jų sielos, kalbėjo džiugiai, nors abi moterys ėjo skirtingomis kryptimis ir abi suprato, kad kiekviena eina savo amžinybės keliu, kad šis gyvenimas nuo gimimo iki mirties – tik maža amžino gyvenimo laimės atkarpėlė.
Kiekviena dabar be žodžių prisiekė atiduoti visas savo jėgas naujai gyvybei saugoti ir stengtis nugalėti savyje visus sunkius charakterio bruožus, kad ateityje jais neapsunkintų šeimos.
– Mama, aš noriu tik vieno – nusipelnyti tokį savo vaikų pasitikėjimą ir draugystę, su kokiais aš išeinu iš tavo namų.
Į duris pasibeldė, įėjo Džeimsas, palydėjęs grafą į rusų cerkvę, tiksliau, ten, ką pasiuntinybėje taip vadino. Grafienė ištiesė jam kitą ranką, apkabino Džeimsą ir pasisodino greta. Iš jos ir Lizos veidų jis suprato, apie ką motina su dukra kalbėjosi, ir švelniai atsakė į grafienės bučinį.
– Mano brangieji, būkite laimingi. Jeigu kuo abejosite, rašykite seneliui. Ta širdis dar niekada ir niekam blogai nepatarė. Be to, tas, kuris jus tuokė su savo gėlėmis prie Budos, tikriausiai nepaliks jūsų ir ateityje. Šiandien jūs abu turite pabūti kartu. Jūs dar kaip reikiant ir nesimatėte. Važiuokite į savo namus ir grįžkite tik pietums, kuriuos aš užsakysiu kiek vėliau.
Išlydėjusi vaikus, grafienė nuėjo į savo kambarį, paliepusi nieko nepriiminėti. Ji tvirtai nusprendė nieko nesakyti vyrui, kurio skrupulingumą gero tono taisyklėms puikiai žinojo. Sugebėjusi dabar peržengti per visus nuo vaikystės įkaltus prietarus, pati stebėjosi, kad nejaučia jokio širdies skausmo dėl dukros poelgio, o vertina jį visai normaliai, ji pradėjo galvoti apie lordą Benediktą, apie tai, kaip jis vertintų Lizos ir jos pačios elgesį.
Grafas grįžo vėlokai ir papasakojo, kad Lizos vestuvės įvyks poryt, dvyliktą valandą, ir jis nusprendė, be lordo Benedikto ir jo šeimos, daugiau nieko nekviesti. Grafienė tuo buvo labai patenkinta, norėjo dar kažką sakyti, bet staiga du vyrai vos pakeldami įnešė milžinišką, prabangią pintinę gėlių su Lizos ir Džeimso inicialais.
– Dievulėli, bet juk čia prasideda tikra vestuvinė eisena, – sušuko grafas, lenkdamasis prie pintinės ir rodydamas tarp gėlių paslėptus prabangius futliarus su Lizos ir Džeimso vardais. – Panašu, kad kiekvienas lordo Benedikto šeimos narys padėjo čia savo dovaną. Aš ir nežinojau tokio anglų papročio.
– Žinai, ir mes su tavimi imkime ir pradžiuginkime savo vaikus, o kartu ir patys pasidžiaukime. Tu greičiau renkis, užsakyk pačius prašmatniausius pietus, paliepk kuo labiau apšviesti svetainę, o aš einu apsivilkti pačia puošniausia suknele.
– Tai netikėtas tavo siurprizas, grafiene, – linksmai juokėsi grafas. – Ištisus metus gali laukti tavo pasirodymo su puošniu tualetu, o čia – prašom džiaugtis. Ar tai tu? Ką šis sapnas reiškia?
Atrodė, kad grafienė nusimetė nuo pečių dvidešimt metų. Jos akys švytėjo, ji priėjo prie vyro, uždėjo jam ant pečių rankas ir džiugiai pažvelgė į akis.
– Aš tik šiandien supratau, įvertinau, kad mes turėsime anūkų, kad gyvenimas dar nesibaigia, kad mes dar galime būti naudingi.
Karštai pabučiavusi vyrą, grafienė nubėgo į savo kambarį, primindama jam tą moterį iš tolimos praeities, kurią jis taip aistringai mylėjo. Visai pasimetęs, nieko nesuprasdamas, žmonos nuotaiką priskyręs eiliniam kaprizui, bet mėgdamas pasilinksminti bet kokia proga, grafas dvigubai džiaugėsi šiandieniniu pretekstu.
Greitai užvirė darbas. Tarnai lakstė, žvakės plieskė, ant stalo sužėrėjo krištolas. Vos spėjo grafienė įeiti į svetainę su žaviu tualetu, kai į ją įžengė Nal, Alisa ir Nikolajus. Atsiprašinėdami, manydami, kad jau bus po pietų, ir norėdami tik kukliai pasėdėti kartu su grafais R., o patekę į kviestinius pietus, svečiai jau norėjo tuoj pat išeiti. Aišku, jų niekas neišleido sakydami, kad iškilmes sugalvojo grafienė, o iš tikrųjų namuose nėra net pačių jų kaltininkų.
Grafienė buvo laiminga, kad Lizai ir Džeimsui dabar patys artimiausi žmonės taip vykusiai, netikėtai atėjo švęsti tikrąsias Lizos vestuves. Vesdamasi svečius į savo svetainę ji paslapčiom rūpinosi, kad Liza atvažiuos vilkėdama paprastą suknelę, o svečiai, nors ir artimi, taip nuostabiai ir puošniai apsirengę. Tuo pačiu momentu įėjo ir Liza su Džeimsu, ir grafienei tą dieną buvo lemta nustebti dar kartą.
Prieš ją stovėjo ne jos akiai įprasta Liza, o vėl visai kita jauna moteris. Apsivilkusi brangia žalio brokato suknele su įaustomis sidabrinėmis lelijomis, išryškintomis auksiniais lapais ir auksiniais kuokeliais, su nuostabiu vainikėliu iš smulkių briliantinių lelijų ir smaragdinių lapelių ant galvos, Liza pribloškė motiną savo didelio rimtumo, ramybės ir iš jos besiliejančio neapsakomo džiaugsmo išraiška.
– Liza, sveikinu Jus savo tėvo vardu, – tarė Nikolajus sveikindamasis. – Štai Jums jo laiškas, o Jums, kapitone, lordas Benediktas prašė perduoti šiuos du portretus.
Nikolajus padavė jam dėžutę, ant kurios puikavosi baltas povas. Negalėdamas susilaikyti kapitonas atidarė dėžutę ir išvydo joje du portretus, įdėtus į bendrą nedidelį sudedamą rėmelį. Iš persipynusių lelijų ir našlaičių rėmelio į jį žvelgė du nuostabūs veidai – lordo Benedikto ir Anandos. Kapitonas sušuko iš džiaugsmo ir nustebimo, o kol visi susispietę prie jo apžiūrinėjo ir gėrėjosi jo gauta dovana, Liza atsistojo nuošaliau ir skaitė Florentiečio laišką:

“Drauge, seserie ir būsima mokine. Žmogus neturi nieko brangesnio už širdies ramybę. Šiomis svarbiausiomis savo gyvenimo akimirkomis galvokite ne tik apie Jus supančius artimuosius, bet ir apie visas, šią valandą savyje nešiojančias būsimas gyvybes. Galvokite ne tik apie laimingas ir mylimas kaip Jūs pati, bet ir apie visas, pamestas, verkiančias ir neturinčias nei savo kampo, nei darbo, nei pinigų. Galvokite apie visas, nežinančias, kaip išbristi iš skurdo ir atnešti į pasaulį šventą, jose plakančią naują gyvybę.
Jau patį pirmą kartą viešai grodama visas gautas pajamas atiduokite paliktoms motinoms ir per visą savo gyvenimą nesmerkite motina tapusios merginos, bet pasistenkite priglausti ir nuraminti kiekvieną sutiktą. Šiandien mano ranka į Budos taurę įdėtas lelijas priimkite kaip mano pagarbos ženklą Jūsų tyrumui ir meilei. Saugokite savo santykių su vyru ir vaikais tyrumą ir vis labiau plėskite savo sąmonę, vis aukščiau ieškokite įkvėpimo šaltinio ir Jūs pasieksite tą savitvardos lygį, kai galėsite įžengti į mokinio kelią.
Tas, kuris muzikoje, mene girdi, mato švytintį Dievą, tas jau turi savyje amžino Gyvenimo pažinimą. Vieną kartą suvokus Gyvenimą kaip amžiną gailestingumą, negalima daugiau būti nelaimingam.
Kasdien savo laimėje, savo laimingoje meilėje atminkite kitų nelaimes ir nelaimingą meilę. Ieškokite žinių suprasti, kad nelaimė neegzistuoja pati savaime. Viskas – visi stebuklai ir visos nelaimės glūdi pačiame žmoguje. Kai žmogui atsiveria žinios, jis nurimsta, nes jame atgyja Išmintis. Neieškokite stebuklų, jų nėra. Ieškokite žinių – jos yra. Ir viskas, ką žmonės vadina stebuklais, tėra tik tas ar kitas žinių lygis.

Jūsų amžinas draugas Florentietis”

Lizą apėmė ypatingo džiaugsmo jausmas, didelės ir šviesios laimės suvokimas. Ji paslėpė brangų laišką prie krūtinės ir priėjo prie motinos, laikiusios rankose nuostabų rėmelį su portretais.
– Aš jau galvojau, kad gražesnio vyro už lordą Benediktą negali būti, – kalbėjo grafienė. – Dabar nežinau, kuriam atiduoti pirmenybę. Gal šio nepažįstamojo grožis ir ne toks klasikinis kaip lordo Benedikto, bet jo veide yra kažkas ypatinga, kažkoks kerintis, švytintis gerumas, prieš kurį net sunku atsispirti norui pulti jam po kojomis, o gal tai tik portreto sukelta iliuzija, gal gyvenime viso to nėra?
– Neilgai teks laukti atsakymo. Rytoj Jūs jį pamatysite, – tarė Nikolajus. – Šiaip ar taip, bet Jums, grafiene, tereikia pažiūrėti į švytintį Džeimsą ir įsitikinsite, kad gyvas Ananda pranoksta savo portretą. Manau, kad Džeimsas meldžiasi Anandai ir visomis valios pastangomis stengiasi susivaldyti ir neišplėšti iš Jūsų rankų savo dievinamų draugų portretų.
Grafienė grąžino Džeimsui portretus net neatkreipusi dėmesio į rėmelio piešinį, o Liza iš karto pastebėjo, kad lygiai taip pat lelijos persipina su našlaitėmis ir ant jos apyrankės, ir ant medaliono.
– Džeimsai, našlaitės ir lelijos turi tapti mūsų gėlėmis. Pasirinkime jas kaip kelią į savitvardą. O, kad taip išmokčiau niekada nesuirzti ir nieko neteisti, kaip tada būtų lengva gyventi pasaulyje, bendrauti su žmonėmis, nes mane labiausiai vargina mano irzlumas ir reiklumas kitiems.
– Kuo daugiau tu suprasi, ko pasiekė šie žmonės, tuo aiškiau matysi, kur ir kaip nukreipti savo mintis, kai pajusi nepastovumą. Mylint taip, kaip mes mylime vienas kitą, reikia tik atsiminti, su kuo, kur ir dėl ko mes gyvename. Mylėdami mes nepamiršime tų, kurie mus padarė tokius laimingus, taip pat nepamiršime ir tų nelaimingųjų, kurie pasitaikys mūsų kelyje.
Grafas atėjo visus kviesti prie stalo atsiprašydamas, kad iš anksto nenumatyti pietūs gali neatitikti savo paskirties, ypač dėl vegetariško meniu, bet matėsi, kad jis čia jautėsi savo vietoje, kad pomėgis savo namuose vaišinti žmones yra vienas iš grafo malonumų ir kad pietūs bus kaip reikiant.
Linksma buvo prie pietų stalo. Liza daug ir šiltai kalbėjosi su Alisa, pirmą kartą įvertinusi savo naujos draugės didelį muzikinį ir vokalinį išsilavinimą. Šiandien Alisa ypač stipriai veikė Lizą savo paprastu gerumu ir nuoširdumu. Lizai atrodė, kad Alisa visiškai pamiršo, jog ji jauna ir graži, jog jos grojimas pavergia žmonių širdis, jog jai taip pat reikalingas asmeninis gyvenimas. Jai atrodė, kad Alisa gyveno tik jos, Lizos, interesais, jos laime, tik jos griežimu, jos ateities planais. Liza neįsivaizdavo, kad pati nors akimirkai galėtų pamiršti save, savo laimę, savo meilę.
– Jūs, Alisa, vis dar tebesakote Lizai “Jūs”, – įsiterpė į jų pokalbį Džeimsas, sėdėjęs greta Lizos. – Kaip Jūs taip galite su savo meile visiems žmonėms, o tuo labiau man ir Lizai?
– Tu ar Jūs – kokią reikšmę tai turi, dėde? Be to, Liza, Jūsų dėka, man dabar teta. Turiu gi aš kaip nors rodyti jai dvigubą pagarbą, – juokėsi Alisa.
– Tai visai nerusiška, dukrele, – palaikė kapitoną grafas. – Jeigu vyras turi dukterėčią, tu jos asmenyje turi mylėti jį patį. Būk maloni, išgerk su Alisa bruderšaftą, ir aš prisigretinsiu prie jūsų abiejų.
– Tėte, kiek Jums daug teks išgerti bruderšaftų! Alisa dar turi pusbrolį Henrį ir tetą Ceciliją, o po to atsiras ir tolimesnių giminaičių.
Taip pralėkė pietūs bei vakaras ir svečiai išvažiavo, o Lizai atrodė, kad prabėgo tik trumpa valandėlė. Kai Džeimsas priėjo prie jos atsisveikinti iki rytojaus, jai buvo gaila jį išleisti ir kartu norėjosi pabūti vienai, apmąstyti viską, ką ji per tokį trumpą laiką patyrė.
– Galvok, brangioji, apie baltą Budą ir apie Anandos laišką. Mes šią naktį būsime atskirai, bet mano visos mintys bus su tavimi. Ir visą likusį gyvenimą tebus kiekvienas išsiskyrimas su tavimi tik išorinis. Kur aš bebūčiau, tu visada būsi greta.
Atsisveikinęs Džeimsas nuvažiavo į tylų namelį praleisti nakties prie balto Budos.
Įėjęs į mažąjį kambarį su baltuojančia išminčiaus statula, kurios pjedestalas, kaip ir visas kambarys, skendo gėlėse ir visur jautėsi jų aromatas, Džeimsas atsisėdo ant žemos sofos priešais statulą ir prietemoje žvelgė į dievišką karalaitį, viską palikusį vardan tiesos ieškojimo. Pirmą kartą Džeimsas šiame kambaryje buvo vienas po savo faktiškų sutuoktuvių. Kaip jis ir pažadėjo Lizai, jo mintys buvo su ja.
Džeimsas prisiminė visą jų seną pažintį ir tokį trumpą laiko atžvilgiu, bet nepaprastai turtingą jausmų įtampa jų romaną. Visi tie įvykiai jam atrodė stebuklas. Kiek savo gyvenimo metų jis jau pragyveno nė karto net nepagalvojęs apie vedybas ir net didžiuodamasis beviltiško viengungio reputacija, kuri jam tvirtai prilipo. Ir staiga – mergina, vos peržengusi vaikystės slenkstį, tapo jo žmona, jo gyvenimo dalimi. Jo akys jau apsiprato su tamsa ir jis įžvelgė gėlių girliandą, Anandos ranka užmestą ant taurės kartu su laišku ir apyranke. Gėlės iš taurės sviro beveik iki grindų, ir kapitonui atrodė, kad kiekvienas žiedas – dalelė jo paties širdies, suplėšytos į gabalėlius, kad lengviau sugertų į save žemės skausmą bei džiaugsmą ir neštų juos į Išminčiaus taurę.
Išminčius sugebėjo atverti žemei šviesą ir parodyti kelią, kaip paprastam žmogui išsilaisvinti iš aistrų. Kapitonas galvojo, kad jis iki šiol taip netyrai gyvendamas tik ir rodė visiems kelią į aistrų vergovę. Šią naktį jis jautėsi esąs vilčių kryžkelėje. Jis prisiminė siaubingą audros naktį, bebaimį Liovušką, grūdantį jam į burną saldainį ir besijuokiantį didžiausio pavojaus ir gresiančios mirties akivaizdoje. Prisiminė nepaprastą jūros vaizdą ir joje susidūrusius du vandens stulpus toje vietoje, kur ką tik buvo jo garlaivis, ir keistą I. veido išraišką – harmonijos, ramybės ir tylaus džiaugsmo, – su kuria šis žvelgė į tą vandens kalnų siaubą.
“Žmogus turi gyventi taip, – jo atmintyje suskambo I. žodžiai, – kad iš jo lietųsi ramybės ir rimties emanacija į kiekvieną sutiktą širdį. Kiekvienam paprastam žmogui visai nepriklauso tapti šventuoju ar stengtis jį mėgdžioti, bet kiekvieno, be išimties kiekvieno, žmogaus privalomas uždavinys – pragyventi savo paprastą, eilinę šiandieną taip, kad į savo ir į kito egzistavimą įneštų lašą ramybės ir džiaugsmo.”
Ir vėl jis ėmė galvoti, ar per visą savo gyvenimą nors dešimčiai žmonių jis įnešė bent lašą ramybės ir džiaugsmo. Kapitonas žiūrėjo į Išminčių, sugebėjusį neieškant populiarumo tapti ne tik žinomu visame pasaulyje, bet ir Dievu pusei pasaulio. Jo paties gyvenimas jam atrodė pragyventas be tikslo ir be prasmės. Jeigu jam dabar reikėtų užbaigti žemiško gyvenimo fazę, ką jis išsineštų iš žemės? Gėrio, kurį jis teikė žmonėms, nesusidarys ir sauja, o džiaugsmo bus dar mažiau. Kaipgi dabar pradėti naują gyvenimą? Kuo vadovautis šeimyniniame gyvenime?
Kapitonas ne vieną kartą permąstė savo pokalbį su Florentiečiu jo kabinete kaime. Ir dabar, kaip ir kiekvieną kartą, kai jis galvodavo apie tuos nuostabius žodžius, jam atrodė, kad jis neturės jėgų net šimtajai jų daliai įvykdyti. Jis jau buvo arti depresijos, kai išgirdo lengvą beldimą į lauko duris. Kapitonas įsiklausė, įsitikino, kad beldimas vis taip pat tyliai, tik atkakliau, pasikartojo, ir nulipo žemyn pats, kad netrukdytų seno tarno šeimos, vienintelių šio namų gyventojų. Atidaręs duris, nustebęs pamatė ant slenksčio apsiaustu apsigaubusį Anandą.
– Jūs, kapitone, manęs, aišku, nelaukėte, o ir aš pats, turiu prisipažinti, prieš valandą nežinojau, kad užeisiu pas Jus. Aš kartu su savo dėde klaidžiojau po miegantį miestą, ir jis man pasakė, kad Jūs nemiegate, ir tuoj pat pridūrė, kad Jūsų sieloje – ne pati juodžiausia, bet gan pilka tamsa.
Ananda nusijuokė savo ypatingu metaliniu balsu, ir kapitonas prisiminė, kaip Liovuška tą juoką vadino kardų žvangėjimu.
– Kadangi mano dėdė – didelis aiškiaregys, tai jis pasiuntė mane pas Jus išblaškyti ir praskaidrinti Jūsų dvasinę miglą, kilusią visai be jokio pagrindo.
Kapitonas norėjo vestis svečią į savo kabinetą, bet Ananda, atidžiai į jį pažiūrėjęs, tarė:
– Kam mums šią akimirką, kai aš atėjau pas Jus, nepaisydamas jokių etiketo taisyklių, visuomenėje priimtos elgesio normos? Eikime ten, kur Jūs iki dabar buvote, ir pabandykime patekti į tas ramybę ir šviesą, kuriomis prisodrinta didžio išminčiaus atmosfera.
– Kaip čia gera, kapitone, – vėl tarė Ananda, kai jie susėdo ant žemos sofos, kur taip neseniai Džeimsas sėdėjo vienas. – Kokia puiki idėja Jums šovė į galvą papuošti žmonos intymų kambarėlį šia žavia statula. Neabejoju, kad Jūsų senelis, šiame mažame namelyje surinkęs tokias retas brangenybes, buvo didis ir išmintingas žmogus.
– Nežinau. Man buvo tikras siurprizas rasti Budą ir senovinį smuiką, jau nekalbant apie visa kita. Aš dar buvau per mažas suprasti brolio ir senelio ginčą, o ir apie Budą savo namuose negirdėjau jokių kalbų, bet tai, kad čia radau šią statulą po to, kai sutikau Jus ir… savo svajonių žmogų Florentietį, padėjo man suvokti to, prie kurio kojų mes dabar sėdime, visą didybę.
– Mano brangus drauge, pažvelkite į šiuos įkvėpimo kupinus bruožus, į šį srautais trykštantį gerumą. Tegul šio princo ir Išminčiaus kelias duoda kiekvienam žmogui galimybę suvokti visą kiekvienos žemiškos sielos gyvenimo didybę. Nė vieną gyvenimo žemėje akimirką žmoguje neturi skambėti vien tik jo gyvuliškas, fizinis “aš”. Jeigu žmogus nors kartą sužinojo apie gyvenimo amžinumą, jeigu nors kartą pasijuto apsisiautęs ta amžinybės mantija – jis jau nebenusivilks jos, nebegalės gyventi dusinančioje vien fizinių, žemės interesų aplinkoje. Žinių atveriama perspektyva, kaip perspektyvos jausmas dailininkui, žmonėms atsiveria ne iš karto ir visai ne todėl, kad žmogus panorėjo kažką sužinoti apie dvasinį pasaulį. Dvasinio pažinimo knyga neguli ant stalo – ji žmogaus širdyje ir skaityti ją gali tik tas, kuris mokosi gyventi kiekvieną savo išauštančią dieną vis kildamas savo kūryboje. Negalima pasakyti sau: aš noriu tobulėti; arba: aš visą gyvenimą niekinau vidutinybę, ėmiau tik tai, ką galėjau užkelti ant pjedestalo; ir galvoti, kad noras tobulėti ar noras gyventi tarp didžiųjų gali atvesti prie ko nors tikrai iškilaus. Tai tik samprotavimai, neturintys nieko sveiko, galingo, kūrybiško – nieko, kas galėtų atvesti į Tiesą. Veiksmas, veiksmas ir dar kartą veiksmas – štai žemės veiklos kelias. Ko Jūs naršote savo praeitį, kuri jau neegzistuoja ir kurią Jūs vienas teatkuriate savo mintyse? Kas Jums davė teisę šią naktį, paskutinę prieš viešai paskelbtas vestuves, sėdėti skendint liūdesy ir neigime, vietoje jėgos ir džiaugsmo, vietoje teigimo viso ko geriausio, ką jau pasiekė Jūsų dvasia? Pažiūrėkite į šį dieviškai gerą Išminčių. Paskui jį ėjo minios mokinių ir pasekėjų ir jis jiems nestatė nei žodinių, nei fizinių kliūčių. Visiems jis kalbėjo tik viena: “Neneik”, o jeigu matė einančius paskui jį ir neigiančius savo dabartį, jis jiems sakė: “Eik, drauge, šalin nuo manęs. Išmok gyventi neneigdamas ir tada grįžk”. Jūs pradedate naują gyvenimą. Negudraukite. Tvirtai žinokite viena: reikia šiandien save paruošti, kad rytoj greta Jūsų žmogus galėtų pailsėti, o ne dusti. Reikia šiandien pačiam atsigulti miegoti laimingam, žinant, kad Jūsų širdis gyveno Amžinybėje, gerbdama kiekvieno sutikto žmogaus širdies ugnį. Negalima ieškoti gyvenimo laimės niekaip kitaip, o tik su tomis Amžinybės jėgomis, kurios skamba savo paties širdyje. Nieko daugiau, be žemiškų gėrybių, net nežinojusių, tuščių, nervingų tėvų bet kaip išauklėtas žmogus negali iš karto peršokti į harmonijos ir išminties atmosferą, bet kiekvienas, mylėdamas savo artimą, gali galvoti apie Šviesos didybę savyje ir siųsti savo pasveikinimą sutiktojo Šviesai. Aš prisiėmiau į save Jus, Jūsų žmoną ir Jūsų šeimą, nes Jūs – nieko nežinodamas ir neįsivaizduodamas – padarėte man didelę paslaugą, grąžindamas man dėdės žiedą. Aš atėjau pas Jus šiandien pasakyti, kad Jūs turite ištikimą draugą ir Jūsų gyvenimo sergėtoją; visais savo vidinės disharmonijos atvejais šaukite mane vardu, ir kur bebūčiau, visur Jus išgirsiu. Jūs galite neišgirsti mano atsako, bet aš būtinai Jus išgirsiu ir mano atsakas ateis pas Jus kaip Jūsų gyvenimo faktų veiksnys, kaip Jūsų vidinės dramos atomazga. Jūs be reikalo kenčiate dėl tų ar kitų savo asmeninio gyvenimo aplinkybių. Jums menas gyventi žemėje susiveda į vieną tiesą – pasiekti visišką ištikimybę. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo uždavinį. Ir kartais gyvenimas žemėje duodamas vien tam, kad žmogus ištobulintų kokią nors vieną savybę. Jūsų uždavinys – vientisumas. Minčių, jausmų, ištikimybės vientisumas. Jums laikas pasiekti harmoniją, kitaip sakant, tokią dvasios ir jos pastovumo pusiausvyros jėgą, kai visas organizmas – psichinis, fizinis ir dvasinis – gali pradėti kurti.
Ananda priėjo prie Budos statulos, paėmė kapitono rankas ir uždėjo ant Išminčiaus taurės.
– Tegul per šias rankas iš Tavo taurės liejasi į žemę pagalba. Tegul ši širdis, pamiršusi save, prisimena, kaip Tavo ramybės ir gerumo, meilės ir užuojautos kvėpavimas džiaugsmu liejosi į žemę. Tegul eina per žemę ši fizinė širdis, fiziniame kūne nešdama džiaugsmą ir pasitikėjimą kiekvienam sutiktajam. Džiugindama ir drąsindama sutiktuosius, teauga ši širdis su bebaimiškumu ir ištikimybe Tau, Tavo išminčiai ir ramybei.
Kapitonui atrodė, kad Anandos žodžiai sklinda po visą kūną, teka kaip elektros srovė. Ramybės ir pasitikėjimo banga tarsi nuplovė visas jo liūdesio ir nešvarumų apnašas. Kapitonas pasijuto prijungtas prie kažkokios naujos jėgos, kurios dar niekada savyje iki šiol nejautė. Ananda uždėjo kapitonui ant pečių savo rankas, švelniai nužvelgė savo akimis-žvaigždėmis ir išėjo iš kambario.
– Iki vakaro, – teištarė jis prieškambaryje Džeimsui ir išėjo į gatvę, kurioje jau švito.
Likęs vienas kapitonas vėl grįžo į savo kampelį, atsisėdo ant tos pačios sofos, kur kartu su juo kelias valandas praleido Ananda. Dabar Džeimsas jau neklausė savęs, kodėl tokie kaip Ananda ir I., lordas Benediktas ir seras Vomis gyvena tarp žmonių, jų nuodėmių ir aistrų knibždėlyne. Jis dažnai prisimindavo, kaip Ananda ir I. juokdavosi iš jo ir Liovuškos nesupratimo, kai šie juos priskirdavo prie aukštesnių būtybių, turinčių nepaprastų jėgų, įgytų antgamtiniu būdu. Jie sakydavo kapitonui, kad kiekvienam botanikui jo garlaivio valdymas tol būtų stebuklas, kol jis išmoktų to meno. Kai žinios atveria akis, išnyksta visi stebuklai… Buda jam švytėjo kaip mirtingo žmogaus gyvenimo pavyzdys. Šis žmogus nesiūlė savo autoriteto, niekam nepiršo tikėjimo fanatizmo. Jis tiesiog mokė nugalėti meile, ieškoti savyje ramybės ir suprasti savyje esančią neįkainojamą, nuostabią laisvę. Kapitonas priėjo prie taurės, priglaudė prie jos galvą ir sušnibždėjo:
– Noriu sekti Tavo išmintimi. Stengsiuosi matyti ją visur savo dienoje. Aš žinau savo vietą visatoje, žinau, kad dar nepasiekiau reikiamo dvasinio aukščio, leidžiančio visą gyvenimą būti greta didžiųjų, bet susitikimų su jais nepamiršiu ir pasistengsiu pradėti ir baigti savo kuklią dieną prie Tavo taurės.
Jis dar kartą pažvelgė į nuostabų Budos veidą ir tyliai išėjo iš namų, kuriuose jau budo tarno šeima.
Visą dieną grafai R., kaip ir pats kapitonas, skaičiavo valandas ir minutes, kada pagaliau reikės važiuoti pas lordą Benediktą. Tuo tarpu paties lordo namuose visi buvo užsiėmę savo kasdieniniais reikalais ir mažai tegalvojo apie būsimą priėmimą vakare.
Alisa pakeitė Doriją prie sergančios motinos, kuriai jau grįžo sąmonė, bet, sprendžiant iš ją vis dar apimančio siaubo ir susijaudinimo, ji buvo netoli išprotėjimo ribos. Į visas Alisos pastangas ją nuraminti, ledi Katarina visą laiką tvirtino tą patį:
– Alisa, jeigu tu viską žinotum, tu nerodytum man tiek švelnumo, tu nenorėtum net įeiti į mano kambarį. Aš, tik aš viena pražudžiau Dženi ir sugadinau pusę tavo gyvenimo. Ką man daryti? Kur bėgti? Kaip padėti Dženi?
– Mama, brangi, mylima. Kokį gyvenimą Jūs man sugadinote? Aš buvau laiminga, aš mylėjau Jus, tėtę ir Dženi, mielai, džiugiai ir paprastai dariau viską, ko Jūs norėjote, ir gailiuosi, kad nepajėgiau padaryti daugiau. Dabar žinau tik viena: jeigu tėtė nesmerkė Jūsų, o mokė mus Jus gerbti – jis ir dabar pakartotų mums su Dženi tą pačią savo valią, kad mes abi Jus gerbtume. Mamyte, nustokite drebėti ir bijoti. Lordo Benedikto namuose nėra vietos baimei. Čia kiekvienas randa apsaugą.
Sulig šiais Alisos žodžiais į kambarį įėjo Ananda. Jis taip švytėjo, buvo toks linksmas ir džiugus, kad atrodė, tarsi kartu su juo įžengė ir pavasario saulė.
– Matau, Alisa, kad Jūs kažko nuliūdusi. O štai ir atsakymas, – tęsė Ananda sėsdamas prie ligonės lovos ir įsižiūrėdamas į jos užverktą veidą. – Ko gi verkti, miela drauge, – taip švelniai ištarė jis, jo balse jautėsi toks kiaurai veriantis gerumas, kad ledi Katarina sugriebė jo ranką, prigludo prie jos ir kambaryje pasigirdo širdį draskanti jos rauda, tiesiog žeidusi Alisos sielą.
Alisa atsiklaupė, prigludo prie kitos Anandos rankos ir taip maldaujančiai pažvelgė į jo akis, tarsi būtų norėjusi atiduoti visą save už motinos rimtį ir ramybę.
– Stok, kūdiki. Neliūdėk, negalvok, kad tu bejėgė tais gyvenimo momentais, kai stovi prieš žmogaus skausmą ir neviltį; negalvok, kad negali jam padėti. Nėra tokių momentų, kad tyra meilė ir tikra užuojauta būtų bejėgės ir neišgirstos tų, į kuriuos tu kreipiesi, ir būtų paliktos be atsako. Tiesa, ne visada tavo tyros jėgos pasireiškia sutiktajam staigia išorine pagalba. Išorinės gerovės faktai, vienintelė žmonių pripažįstama pagalbos forma, toli gražu ne visada reiškia tikrąją meilę, bet kiekvieną akimirką, kai tu liejai meilės pagalbą kaip patį aukščiausią gerumą, tu vedei savo sutiktąjį į vienintelį tyro gyvenimo žemėje kelią – į vienijimosi per narsą, grožį ir bebaimiškumą kelią. Išardžiusi kenčiančiojo mintyse ir širdyje įsikaltą nuomonę, kad visas gyvenimas sukilo prieš jį, kad jo nuodėmės ne iš tų, kurios atleidžiamos, kad būdamas nuodėmingas jis jau negali išeiti į Šviesos kelią ir nešti tą Šviesą kitiems – tu išardysi autoritetų ir prietarų pertvaras ir išvagosi naują vagą, kuria nuo to momento ir tekės jo mintys. Niekada neprarask vilties ir jėgą suprask kaip tavo pačios vidinį darbą. Kuo aukščiau kils tavo nesavanaudiškumas ir džiaugsmas, kai suimsi į savo širdį visą sutiktojo skausmą, kuo ryžtingiau suliesi savo meilę su Mokytojo gailestingumu – tuo ryžtingiau pasisuks tavo sutiktojo kankinio kasdienybės faktai, tuo greičiau, paprasčiau, lengviau išnyks jo širdgėlos apžavai.
Pasisodinęs merginą greta savęs, Ananda uždėjo ranką vis dar teberaudančiai pastorienei ant galvos ir tyliai tarė jai:
– Argi Jūs dabar verkiate dėl dukterų? Juk Jūs dabar apraudate savo trumparegiškumą, kad laiku nesupratote vyro, neįvertinote jo garbės bei gerumo ir nepasitikėjote juo. Įsiklausykite į šį sąžinės balsą, kuris dabar taip plėšo Jūsų širdį. Juk Jūs verkiate dėl savęs.
Nuo lengvo Anandos rankos prisilietimo ledi Katarina nutilo. Jai dar užteko jėgų pažvelgti į tą, kuris atėjo prisiliesti prie jos pūliuojančių žaizdų, nes ledi Katarinai staiga pasirodė, kad tyram Anandos žvilgsniui ji turėtų atrodyti kaip raupsuotoji. Ši mintis šmėstelėjo jos galvoje, bet kalbančiojo balsas greitai ją visą užvaldė.
– Galvokite apie Dženi. Būtinai galvokite apie savo mylimą dukterį, kurios Jūsų širdis negali pasmerkti. Tik negalvokite, kad prieš amžinybę turi kokią nors vertę tokia užuojauta, kai Jūs vien verkiate, blaškotės, kunkuliuojate nepasitenkinimu ar dar kokiomis nors aistromis, nors savo mintyse ir suteiktumėte joms šventumo aureolę. Darbas, ramybė, savo santykių suvokimas žinant, kad didysis susitikimas su kiekvienu yra Jūsų meilės nesavanaudiškumas – štai kokia turi būti Jūsų veiksminga užuojauta, į kurią gali prasiskverbti Amžinojo visuotinės meilės energija. Supraskite kartą visiems laikams: Jūs turite gyventi dirbdama ir mylėdama dėl Dženi. Jeigu nustosite verkti, Jūs galėsite po kažkiek metų susieiti su ja, kad padėtumėte jai išsivaduoti iš pavydo prietarų, kurie dabar įstūmė ją į tamsos glėbį. Juk nepradėsite neigti, kad visą gyvenimą su Dženi iki pat dabar Jūs kiekvieną dieną savo irzlumu ir melu statėte jai neperžengiamą sieną, už kurios ji dabar atsidūrė. Jūs pati akmuo po akmens vis lipdėte tą sieną aplink dukterį; todėl dabar tik Jūs viena po akmenėlį tegalite ją išardyti. Jūsų darbo įrankiai gali būti tik ramybė ir rimtis. Kaip Jūs neturėjote savitvardos, taip dabar savo meilės ir dukros išvadavimo darbą galėsite pradėti tik tada, kai išmoksite nepakelti balso visais gyvenimo atvejais; ne tik suvaldyti žodžių srautą, ne tik galvoti apie kiekvieną ištartą žodį, bet dar ir gerai suprasti, kad Jūsų irzlumas šiame kambaryje skrieja kur kas stipriau už audros iškrovą visatos eteryje. Jūs visiškai sveika. Kelkitės, pradėkite dirbti, jeigu tikrai mylite Dženi ir norite jai tarnauti. Kaip anksčiau visą gyvenimą Jūs liedavote savo sielos šiukšles ir teršėte jomis visą visatą, taip dabar turite išsiugdyti savyje naujus įpročius, o pirmiausia – išmokti džiaugtis, išmokti juoktis ir neteisti žmonių. Pradėkite nuo paties paprasčiausio ir kukliausio darbo. Visą gyvenimą Jūs buvote tingi ir tik stengėtės vaizduoti ledi. Dabar nuimkite nuo Dorijos pečių visus namų ūkio reikalus, nes ji turi pradėti kitą darbą. Mokykitės pačioje paprasčiausioje savo kasdienybėje ir smulkiausiuose reikaluose bendrauti su žmonėmis, išmokite susivaldyti. Pamirškite visus klasinius prietarus ir su kiekvienu tarnu bei prekeiviu elkitės taip, lyg prieš Jus kiekviename iš jų stovėčiau aš pats ir Jūs kalbėtumėte su manimi. Ir aš pamatysiu, kiek Jumyse nuoširdumo, kai Jūs sakote, kad gerbiate mane, – linksmai baigė Ananda.
Nesulaukęs pastorienės atsakymo, jis išėjo iš kambario palikdamas motiną ir dukrą pačiose skirtingiausiose dvasinėse būsenose.
Alisos akys, švytėjusios ne mažiau už paties Anandos akis, atspindėjo patį giliausią Anandos žodžių suvokimą. Motinai nurodytas elgesio gaires ji suprato kaip beveik vienintelę galimybę ledi Katarinai pasiekti savitvardą ir bent šiokį tokį išsiauklėjimą. Ir kartu ji net neabejojo, kokį nusivylimą, net neviltį dabar turi jausti jos motina, visą gyvenimą nekentusi šeimininkavimo, tvarkos palaikymo ir su tuo susijusio kruopštaus kasdieninio darbo. Jos mintys ir širdis jau įsijungė, trokšdamos rasti būdą parodyti motinai šio darbo patraukliausias puses, paaiškinti, kad tuo ji gali atsidėkoti lordui Benediktui už viską, ką šis padarė jų šeimai.
Ledi Katarinos sieloje atsirado kažkokia tuštuma. Ji suprato, kad šiuo metu, šitaip pasimetusi ji niekam netinkama. Anandos žodžiai prasiskverbė į jos širdį. Ten dabar nebuvo melo. Pastorienė pati sau prisipažino, kad jos ašaros tebuvo pavėluotas apgailestavimas. Tik dabar ji pamatė savo vyrą tokį, kokį jį matė kiti. Bracano daugiau neužėmė jokios vietos nei jos mintyse, nei širdyje. Vyras ir Alisa jos dvasinėmis akimis atrodė visai kiti, nauji žmonės, kuriems joje budo ir naujas jausmas. Joje brendo nauja jėga gyventi, palaikoma šių naujų, dar neįprastų atvaizdų; ir ši jėga širdies gilumoje jau leido daigus. Tik viena tvirtai žinojo ledi Katarina – ji neprotestuos prieš Anandos jai paskirtą darbą, bet kaip jo imtis – tiek tenutuokė, kiek medkirtys apie skulptūros subtilybes.
Motinos ir dukters žvilgsniai susitiko. Viena kitai neištarė nė vieno žodžio, bet abi suprato, kad apie seną ledi Katarinos gyvenimo būdą negali būti jokios kalbos. Visada piktindavusis, kai vyras aiškindavo būtinumą dirbti, dabar pastorienė galvojo tik apie savo nepatyrimą ir visišką neprisitaikymą prie naujų uždavinių. Anksčiau ji net nebūtų galvojusi paklausyti patarimo ir keltis iš lovos. Net menkiausiai negaluodama, ji nepaprastai rūpindavosi savimi. Tuo tarpu dabar, jausdamasi visai sudaužyta ir be jėgų, ji ėmė rengtis. Atrodė, kad Alisos pagalba jai teikia naujų jėgų. Dabar dukra jai buvo ne pastumdėlė paauglė, ne šeimoje reikalinga siuvėja, bet draugė, kurios nuoširdumu neabejojo.
– Mama, Jūs negalvokite, kad tas vadovavimas namų ūkiui sudėtingas. Pirmiausia Jums pačiai neteks bėgioti po turgų ar stovėti prie puodų. Čia yra puikus virėjas ir ekonomė. Jums reikės tvarkyti visas namų išlaidas ir užsakymus visam tam, ko lordas Benediktas pageidaus savo namams. Paprastai jis pats viską trumpai ir aiškiai nurodydavo Dorijai.
– Ak, vaikeli, aš taip bijau lordo Benedikto! Nieko daugiau, be gerų darbų, iš jo nelaukiu, bet kai tik jį pajuntu – atsiduriu kaip tvirtovėje. Žinau, kad esu apsaugota nuo visko, ir vis dėlto, kai apie jį pagalvoju, mane apima baimė. Aš kaip nykštukas prieš milžiną; vis prisimenu, kaip jo akys prilipdė mano kojas prie slenksčio. Kaipgi aš užeisiu pas jį nurodymų? Kad tu žinotum, kaip man maudžia širdį. Žinau, reikia pradėti gyventi kitaip, ir negaliu įsivaizduoti, kaip aš sutvarkysiu mėnesio sąskaitą. Kiek kartų tavo tėvas manęs to prašė, kiek sąsiuvinių užvedė, rodė, bandė padėti, o aš tik kvatojausi ir plėšiau lapus iš pradėtų sąsiuvinių. Aš nieko nemoku.
– Aš Jums padėsiu, mieloji, o ir Dorija nepaliks, kol visko neišmokys.
Alisa padėjo motinai susišukuoti vešlius plaukus, dėl sidabro jau ne tokius ugninius, ir pažvelgusi motinai į akis tarė:
– Mamyte, Jūs dabar mylite tėtį, tai Jūs, be abejo, viską sugebėsite. Juk ne tik dėl Dženi, bet ir dėl tėtės ramybės Jūs turite darbu prieš jį išsiteisinti. Mes abi dirbsime kartu. Dabar aš turiu eiti groti. Greitai grįš Dorija. Ji dabar su ekonome tikrina sąskaitas. Pabandykite įsigilinti į jų darbą ir gal jis Jums nepasirodys sunkus.
Pabučiavusi motiną Alisa nulipo žemyn. Ledi Katarina be Dorijos pakvietimo nesiryžo kištis į jos darbą. Be to, ji jautėsi tokia silpna, kad vos priėjo prie fotelio. Pirmą kartą ji pagalvojo, kad, be tuščių romanų gimtąja kalba, ji nieko daugiau neskaitė, kad ji mažai išsilavinusi, kad angliškai rašo su klaidomis. Ji priėjo prie knygų lentynos ir paėmė pirmą pasitaikiusį Šekspyro tomą. Atsivertusi “Hamletą”, kurio, deja, buvo neskaičiusi, laukdama Dorijos pradėjo skaityti.
Tuo tarpu lordo Benedikto kambaryje šeimininkas kalbėjosi su savo atvažiavusiais draugais. Apie ką jie kalbėjosi, niekas iš namo gyventojų nežinojo. Po kurio laiko lordas Benediktas paskambino, įėjusiam tarnui liepė pakviesti Doriją ir Nikolajų. Kai jie abu įžengė į kabinetą, pamatė kad visi juos kvietusieji vilki ilgais baltais rūbais, panašiais į indiškus.
– Mano drauge, – kreipėsi seras Vomis į Nikolajų. – Aš mačiausi su Ali ir atvežiau tau nuo jo laišką bei chitoną. Jis prašo atlikti visus nurodymus, kuriuos tu rasi laiške, o kartu priimti į savo namus Amerikoje vieną iš jo draugų, kurį tu šiek tiek pažįsti. Ar dar prisimeni tą nebylį, kuris gyveno kalnuose, kai tu pirmą kartą susitikai su Ali?
– Aš ne tik prisimenu malonų tylintį saklės šeimininką, bet atsimenu ir jo man paliktą įspūdį. Man tada atrodė, kad tylenis nebuvo nebylys, taip manau ir dabar. Kokį jį beatsiųstų Ali į mano namus, aš ir Nal labai džiaugsimės ir viską, ką gyvenimas mums duos, dalinsimės su juo. Tik viena – ir Jūs, sere Vomi, tai žinote – nei aš, nei Nal nieko neturime. Mes savo draugo ir tėvo Florentiečio namuose – atvykėliai, bet viską, ką mes gauname šiuose namuose, mes mielai pasidalinsime su Ali svečiu.
– Nikolajau, Amerikoje, aš būsiu tavo svečias, – tarė Florentietis, – iš karto kalbėk kaip šeimininkas ir vadovas.
– Ar tu gali, – tęsė seras Vomis, – priglausti ne tik nebylį, kuris puikiai išmoko kalbėti, bet ir padėti didelei grupei žmonių, kurie kartu su juo atvažiuos nuo Ali? Ar nori pats asmeniškai padėti jiems organizuoti mažą branduolį, tavo būsimos bendruomenės atšaką? Ar nori vadovauti tiems žmonėms ir įkurti nedidelę gyvenvietę, kur po šešerių septynerių metų jau galėtų atvažiuoti ir daugiau žmonių? Apmąstyk atsakymą. Reikia paruošti tokį aukštos kultūros branduolį, kur atvažiavę žmonės iš karto rastų galimybę įsilieti į kolektyvą, laisvą nuo dvasią slegiančios nuosavybės, kur žemės apdirbimas būtų maksimaliai palengvintas, kur kiekvienas tavo naujos bendruomenės narys galėtų laisvai dirbti pagal tą profesiją, kurią pasirinks iš meilės tai darbo formai, mažiausiai sugaišdamas laiko visam bendruomenės išlaikymui.
– Jeigu galvočiau net ir daug valandų, vis tiek nerasčiau žodžių, kuriais galėčiau išreikšti džiaugsmą dėl šio pasiūlymo, sere Vomi. Tik viena galėtų mane neraminti, jeigu aš būčiau mažiau nuolankus ir svyruotų mano ištikimybė Ali – aš dar galėčiau svarstyti, ar esu tos garbės vertas, bet aš žinau, kad einu taip, kaip mato ir veda mane mano Mokytojas.
– Ir aš turėsiu į tave prašymą, – tarė kunigaikštis Sanžeras. – Aš norėčiau jau dabar pasiųsti kartu su tavimi du savo mokinius, labai išsilavinusius inžinierius mechanikus. Iš anksto daviau jiems didelį uždavinį paruošti visą techninę bazę naujiems skraidantiems aparatams. Tu pats puikus matematikas, taip kad iš tos pusės jie jau turės pagalbą. Aš prašyčiau tavęs, jeigu tu panorėtum man padėti, sudaryti jiems sąlygas moksliniam darbui, o po kurio laiko atsiųsčiau tau dar vieną partiją darbininkų, kuriuos taip pat prašysiu priimti į šią naują bendruomenę. Aš ir pats, laikui bėgant, metams kitiems atvažiuosiu pas tave, nes labai domiuosi mechanikos ateitimi šioje srityje.
– Ir iš viso, Nikolajau, jeigu tu neatsisakai šio nelengvo uždavinio organizuoti kampelį naujais gyvenimo pagrindais, naujai suvokiant, kas yra “išauklėtas žmogus”, kaip tu rašei naujajame veikale, tai kartu su jumis vykstantis Florentietis tau visur padės, – vėl tarė seras Vomis. – Muzikinį gyvenimą organizuos Alisa, auklėjamajame darbe tau padės Nal. Po kelerių metų pas tave atvyks Sandra ir Amedėjus, kuriam teks studijuoti statybininko specialybę, o Sandra su savo visa apimančia atmintimi per trumpą laiką išmoks agronomijos. Dabar jie su tavimi nevažiuos, nes iš pradžių greta tavęs turės būti absoliučios savitvardos ir ištvermės žmonės bei susiformavę darbininkai. Tai kol kas viskas, ką aš tau galiu pasakyti. Toliau Ali palaikys tiesioginį ryšį su tavimi pačiu ir Florentiečiu. Jis nusprendė pats aktyviai dalyvauti šioje veikloje ir skirs tau tiek dėmesio ir laiko, kiek tau jų reikės. Parinkti vietą ir laiką, kada tu galėsi priimti tuos žmones, kuriuos mes su Sanžeru dabar prašėme – tavo ir tavo pagalbininko Florentiečio reikalas, bet atmink, drauge, kad kaip tik tu turi tapti naujos veiklos vadovu ir prisiimti už ją visą atsakomybę.
Seras Vomis padavė jam du didelius vokus, užrašytus stambiu, aiškiu braižu, ir Nikolajus iš karto pažino brangią Ali rašyseną, ir du didelius paketus, iš kurių vienas buvo skirtas Nal.
– Dabar, Dorija, pakalbėsime apie tavo reikalus, – tarė Sanžeras. – Tavo nesavanaudiška ir aktyvi pastarojo laiko veikla be jokių prašymų ir reikalavimų, kuriuos tu anksčiau taip mėgai, įtikino mus, kad tau jau atėjo laikas veikti daug plačiau. Tau duodama užduotis likti prie Anandos, savarankiškai atlikti keletą veiksmų kovoje su Bracano ir jo gauja. Bracano, neturėdamas supratimo, kas slepiasi po Benedikto pseudonimu, nusprendė, kad čia nereikalingos didelės jėgos, ir atsiuntė tuos, kurie padėjo jam suvilioti pastorienę ir Dženi. Gerai pažinodamas ledi motiną, Bracano iš jos viską sužinojo apie dukteris, bet jo apskaičiavimai buvo labai lengvabūdiški, kuo įsitikino visi jo čia atsiųsti žmonės. Mes iš čia išvažiuosime tik po to, kai išlydėsime Florentietį ir visus, kuriuos jis nuspręs pasiimti. Tu lieki su Ananda čia, ir tavo globai atitenka pastorienė. Žinau, kokia sunki tau bus ši našta, nes jos baimė ir svyravimai kurį laiką drums ir trikdys tavo pačios harmoniją bei pusiausvyrą, bet, matai, nėra visatoje tokios vietos, į kurią galėtų nusišalinti žmogus, norintis dirbti visų gerovei. Negalima pasislėpti nuo šurmulio ir nuo žmonių aistrų. Negalima ieškoti asmeninės rimties ir ramybės kažkokioje nuo išorės izoliuotoje tyloje. Reikia ir būtina taip tvirtai stovėti pro tave einančioje minioje, būtina taip aiškiai visada ir kiekviename matyti vienintelę jėgą – gyvenimą, kad tavo harmonija net nesuvirpėtų. Tai žmogus pasiekia tik tada, kai jo interesai pakyla virš jo paties asmenybės, kai jis jau negyvena niekaip kitaip, o tik kiekvienu savo kvėpavimo judesiu įsiliejęs į visatos gyvenimą. Grūdinkis greta pastorienės, kuri savo širdgėla, puldinėjimais, ašaromis ir nuolatiniais svyravimais atstoja visą minią. Negalvok, kokie menki ar siaubingi jos pergyvenimai, o galvok tik kaip tau išmokti tokio tvirtumo, kad ji greta tavęs nurimtų.
Nuo Sanžero dvelkte dvelkė švelnumas ir kažkoks ypatingas, didingas mandagumas. Jis pažvelgė į Doriją, dar kartą švelniai jai nusišypsojo ir tęsė:
– Dabar, drauge, kai tu per savo patirtį supratai, kaip sunkiai mokinio pažeistas įžadas užgula jį vedantį, tu lieki greta Anandos, kad taptum jo reikaluose ištikima pagalbininke, kuria jis galėtų remtis kaip tiksliai ir iš karto jo nurodymus atliekančia vykdytoja. Būk narsi iki galo. Ne visą laiką tu turi nesiskirdama būti prie Anandos. Mokinys labiausiai padeda Mokytojui ne tada, kai gyvena ir veikia greta jo, betarpiškai bendrauja ir gyvena po vienu stogu, o tada, kai jis subręsta visiškai savitvardai ir gali būti pasiųstas į žmonių knibždėlyną, į jų aistrų ir skausmo gelmes. Ir tais išsiskyrimo su Ananda periodais tu, neturėdama nei aiškiaregystės, nei aiškiagirdystės, visada gausi iš savo Mokytojo žinią, tikslią ir jo paties perduotą. Tu nustebai ir visas tavo vidus klausia – kaip. Labai paprastai. Reikia – ir skruzdė pasiuntiniu pabus. Niekada nekreipk dėmesio į tai, kas atnešė tau žinią, visada susitelk į tai, kokią gavai žinią. Pirmasis dabartinės tavo saviauklos uždavinys – vyti šalin vis dar tave aplankantį liūdesį. Vyk jį ne protu suvokdama, kad jame nėra jokios kūrybos ir kad tu užkreti kiekvienam sutiktajam visą tą dieną, kai jis su tavimi susitiko ir neišvengiamai iš tavo atmosferos perėmė dalelę nerimo ir pesimizmo. Vyk ją mylėdama, suprasdama, kokia stipri jėga liejasi iš tavęs, jeigu tavo širdies taurėje neįstrigo nei vienas žmonių skausmo krislelis ir tu visą jį pernešei į Anandos širdies taurę. Kai tavo širdyje bus tyla ir ramybė, tik tada pajėgsi visą per dieną surinktą žmonių širdgėlą pernešti į Mokytojo taurę. Tik tuo atveju tavo Amžinojo ugnis nerūks ir neges nuo žmonių aistrų slėgio. Ne ges, o prisilies prie Anandos liepsnos, ir jo gerumas atgaivins kenčiančius, pasiųs jiems pagalbą. Sugerk į save drumzliną žemės dienos bangą, savo kasdienybėje būk paprasta ir rami. Stenkis nepasiduoti užuojautos prietarų įtakai, reikalaujančiai užjaučiančių ašarų, bučinių ir glėbesčiavimosi, bet gyvenk tikrąja užuojauta, būk tvirta ir bebaimė ir nešk savo širdies ugnį taip lengvai ir paprastai, kaip eina kiekvienas, žinodamas amžiną gyvenimą ir jo veiksmą. Tada tavo pagarba sutiktojo ugniai virs nepertraukiamu Anandos darbo srautu tavyje.
Apkabinęs Doriją, kunigaikštis Sanžeras nusivedė ją į savo kambarius. Ananda kartu su Nikolajumi nuėjo pas Alisą pakalbėti apie muzikinį vakarą.
Lordas Benediktas ir seras Vomis pasikvietė pas save Sandrą ir Amedėjų.

Toliau

Mūsų išvykimas iš oazės. Antra kelionės per dykumą diena. Kraupus susitikimas. Tolimoji Bendruomenė. Pirmieji įspūdžiai

Mes stovėjome žiūrėdami į nujojančius raitelius. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad visų išlydinčiųjų mintys ir jausmai buvo vienodi. Kiekvienas iš mūsų ? kaip sugebėjo ir mokėjo ? siuntė savo palaiminimus nujojančiam profesoriui bei jo naujam gyvenimui. Jau kelintą kartą dalyvavau I. ir Franciskui išlydint žmogų į naują gyvenimą. Ir kokiu disonansu skambėjo man tai, kad kiekvieną kartą ? ar tai būtų išsigimęs neūžauga, ar talentingas, netgi genialus žmogus ? visi pradėdavo tą naują gyvenimą nuo liūdesio, ašarų, sielvarto. Aš dar nė karto nemačiau tokios dvasinės žmogaus galios, su kuria jis eitų į savo naują gyvenimą džiaugdamasis ir triumfuodamas, kad išmušė jo valanda išnešti į platųjį pasaulį savo darbo dalį.
Pagalvojau apie brolį Nikolajų, prisiminiau jo užrašų knygelę, prisiminiau puotą pas Ali, Nal, jaunąjį Ali bei jo kančią, ir… pirmą kartą į mano sielą įsiskverbė abejonė: ar sugebėjo brolis Nikolajus pradėti savo naują gyvenimą nuo džiaugsmo.
? Nebandyk spręsti lygties su tiek daug nežinomųjų, mano brangus pėdseky, ? linksmai tarė man I., grąžindamas mane į realią erdvę bei laiką. ? Tau reikia ne ieškoti atsakymų, kaip eina gyvenimas su tiek tau nežinomų dėmenų, tau reikia ugdyti savo judėjime, savo besikaitaliojančiuose “dabar” Meilę-Energiją geometrine, o ne aritmetine progresija. Ir siekdamas šio tikslo pirmiausia padėk Igorui surinkti visus Natalijos Vladimirovnos daiktus. Kai ruošimės keliauti, kartu su Zeichedu pasodinkite ją ant kupranugario ir tu lik vietoje Igoro mūsų “žaibus svaidančios” damos riteriu saugotoju visam kelionės laikui. Stanislavas ir misteris Oldenkotas jos greta manęs, o jūs ? paskui mus. Jeigu aš patikiu tau rūpintis šios moters saugumu, tai reiškia, kad tu turi taip pamiršti save ir galvoti tik apie ją, kaip tu tai darei tą valandą, kai padėjai jai skaityti knygą Ali kambaryje. Dabar mano tau priskiriamos pareigos taip pat šventos kaip ir tada. Pamiršk pagaliau save, galvok apie ją ir nepamiršk Francisko žodžių apie žmonių sielvarto bedugnę, ? pridūrė I., švelniai patapšnojęs mano petį.
Mane truputį sugėdino ir tuo pačiu pamalonino I. meilė bei delikatumas. Jis mokėjo visada ir viską suprasti bei paversti lengvu, šventu kiekvieną uždavinį, kurį jis skyrė ir kuris atrodė sunkus. Kai jis įsakė man surinkti Andrejevos daiktus, tapti jos riteriu kelyje, manyje viesulu praūžė protesto ir netgi pasipiktinimo, širdgėlos dėl nutolimo nuo I. banga, tarsi būčiau buvęs nepatenkintas, kad kažkas kitas užims kelyje mano vietą greta mano brangaus globėjo. Ir visa tai tuoj pat nuslūgo, tereikėjo jam iššaukti mano atmintyje tą Nataliją Vladimirovną, kurią aš vedžiau į dievišką Ali kambarį.
Aš žemai, žemai nusilenkiau savo nuostabiam auklėtojui, iš jo atsakomojo nusilenkimo bei žvilgsnio supratau, kad jis ne tik perskaitė manyje viską iki galo, bet ir atleido iki galo, ir linksmai nubėgau pas Igorą kviesti jį prie naujo darbo. Tik staiga nutvėriau pats save: juk ir man dabar nurodė kažką naują ir aš tą naują pradėjau nuo liūdesio. “Nejaugi tai dėsnis visiems?” ? galvojau rinkdamas į pintinę Natalijos Vladimirovnos daiktus bei stebėdamasis, kiek ji visko prisidėjo. Ir ko tik čia nebuvo! Ir nėrinių skarelių, kokias ji mėgo nešioti ant savo nepaklusnių plaukų, ir vaikiškų žaislų, ir auskarų, ir veidrodėlių, didesnių bei mažesnių, tarsi ji būtų ruošusis juos dovanoti kokiems nors laukiniams dykumų gyventojams, ir knygų, ir sausainių, ir datulių… Nesugalvodamas, kur dar ir šias sutalpinti, jau buvau visiškai benusiviliąs, kai prie manęs priėjo mano vakarykštės kaimynės.
? Oi, Jūs visai ne taip dedate, ? pasakė man vyresnioji, išberdama iš pintinės ant aukšto akmeninio stalo viską, ką aš su tokiu vargu sugrūdau ir kas dabar atrodė kaip keliaujančio prekeivio bagažas. ? Tuoj mes viską surūšiuosime ir sudėsime į palmių krepšelius, o datules ir sausainius supakuosime į specialiai tokiems daiktams išpintus maišelius, kuriuos Jūs pririšite prie pintinės iš šonų. Tada juos bus galima pasiekti negriozdžiant didžiosios pintinės.
Nespėjau nė mirktelėti, o visas darbas jau buvo baigtas. Pristačiau damoms Igorą, su kuriuo jos labai nuoširdžiai pasisveikino.
? O dabar eikime pas mus pusryčiauti, ? tarė vyresnioji.
? Nesirūpinkite, ? pridūrė jaunesnioji, pamačiusi mano abejones, ? daktaras I. ir senelis jau pas mus. Jus kartu su Jūsų draugu kviečia senelis. Jis nori pavaišinti jus mūsų kasdieniniais pusryčiais, kad geriau įsivaizduotumėte mūsų gyvenimą dykumoje. Be to, jis, atrodo, turi vilties išprašyti iš jūsų įžymiojo draugo artisto parodyti mums visiems, kaip reikia deklamuoti didžiuosius poetus.
? Brangioji, tau nieko neliepė perduoti, ? pertraukė ją vyresnioji. ? Senelis labai kviečia jus abu dabar pas mus. Eikime, o tai atšals kava, ? nusišypsojo ji mums.
Mes su Igoru nužvelgėme savo dulkėtas rankas bei rūbus, mūsų damos iš karto pastebėjo šiuos žvilgsnius, be žodžių viską suprato ir palydėjo prie to namelio su voniomis, kur mus gaivino Jasa. Mes ir dabar jį radome ten. Pasiėmusios Etą moterys nuėjo alėja, o po keleto minučių ir mes pasivijome jas jau švarūs bei persirengę.
Buvau patenkintas, kad abi damos, sužinojusios, jog mano draugas taip pat artistas ir dažnai vaidindavo kartu su Bronskiu šio spektakliuose, dabar plepėjo su Igoru. Aš mintimis keliavau kartu su profesoriumi…
Kokie skirtingi buvo mano jausmai dabar, kai mintimis lydėjau per dykumą Zalcmaną, ir tada, kai siunčiau mintis Beatai. Tada nejaučiau nei savęs, nei jos atskirai nuo viso gyvenimo, aš tada buvau su ja, su dykuma, su visa visata, su Dievu susiliejęs į visišką vienovę, tada kartu su visa aplinka giedojau pergalingą Meilės himną… Dabar regėjau atsiskyrusią, vienišą širdį, dar neturinčią jėgų suvokti save visos visatos dalele. Supratau, kad profesorius dar nematė žmoguje Vienatinio dalelės, tebetapatino jį su jo regima forma ir iš jos sprendė apie savo artimą. O ar seniai aš pats taip galvojau?..
Nežinau, ar ilgai mes ėjome, bet kai staiga priešais mane išdygo milžiniška senelio figūra, buvau tarsi iš dangaus nukritęs ir ne iš karto susivokiau, kur esu, tuo visus prajuokindamas, o ypač Andrejevą, kuri nesuturėjo linksmo juoko ir pasakė man:
? Na ir pagailėčiau aš tų, kuriuos Jums būtų pavesta globoti dykumoje, Liovuška. Jūs tikriausiai pamirštumėte, kad dykumoje pasitaiko netikėtų audrų, labai staigių bei pavojingų, ir, iškeliavęs paskui savo svajonę, likimo valiai paliktumėte visus savo globotinius.
? Tai labai liūdna, brangi Natalija Vladimirovna, kad kaip tik Jums I. paskyrė tokį neišmintingą riterį, kaip aš, saugoti Jus dykumoje. Visa mano viltis vien tai, kad Jo paties didžiulė meilė neleis man šį kartą nusileisti žemyn iš giliausios palaimos bei koncentracijos, kaip padėjo man tarnauti Jums Ali kambaryje. Gavęs šį įsakymą ir sužinojęs Jūsų nepasitikėjimą mano jėgomis, pasistengsiu padvigubinti savo uolumą, ? atsakiau jai pirmą kartą visai nesumišęs nuo sarkazmo jos akyse ? elektriniuose ratuose, kuriais ji mane kiaurai pervėrė, ir nuo kandaus tono, nors ji ir pridengė jį nuoširdumu.
Prie manęs priėjo ledi Berdran ir džiugiai paspaudusi ranką tarė:
? Aš tokia laiminga, Liovuška. I. man pasakė, kad josiu vienoje gretoje su Jumis.
Kai priėjau prie senelio, jis uždėjo man ant pečių savo galingas rankas ir aš iš karto įsitikinau, kad Galijotas virto Dovydu, nes tesiekiau jam žemiau peties ir galėjau žiūrėti į jį tik aukštai užvertęs galvą.
? Mano mielas svety, ne taip seniai gavau knygų siuntą iš savo draugo sero Vomio ir perskaičiau Jūsų apsakymą. Aš vos patikėjau, kai I. man pasakė, kad autorius ? jaunuolis, beveik berniukas. Jeigu Jūs ir daug kartų gyvenime būsite išsiblaškęs išorinių daiktų atžvilgiu, tai ta gelmė, į kurią Jūs prasiskverbėte savo kūrinyje, jau dabar, nepaisant Jūsų amžiaus, aiškiai rodo: Jūs ? keliavedys ir Jums jau netinka kasdieniniai matai. Leiskite Jums padėkoti. Jeigu aš galėčiau nukreipti į visatą tokį tikslo siekimą, kokį turite Jūs, būčiau laimingas.
Milžinas pasisodino mane ? dabar jau visiškai susigėdusį ? greta savęs priešais garuojantį kavos puodelį.
? Nesidrovėkite, brangusis. Čia, dykumoje, mes pripratome ypatingai vertinti vienas kito talentus. Mes neturime pavydo prietaro, mums nebūdingas joks pavyduliavimas. Mes dažnai lenktyniaujame tarpusavyje ir visada lengvai bei garbingai prisipažįstame nugalėti, jeigu priešininkas įveikė mus talentu. Ir Jūs nesidrovėkite mano pagyrimų. Aš tiesiog laimingas, galėdamas pasveikinti Jumyse tą gabumų jėgą, kuri daugeliui, oi daugeliui, padės išsiveržti iš savo prietarų rato ir suprasti, ką reiškia turėti neužkimštas akis bei ausis.
Jis prislinko man keletą mažų, subtiliai iš palmės plaušo išpintų pintinėlių, pridėtų duonos, meduolių ir sausainių. Supratau, kad tai oazės duonos produktai, įvairiai pagaminti iš miltų, bet gaminių forma buvo panaši į bulves, o spalva ? vienų priminė cukrų, kitų ? morkas. Aš nežinojau, ką su kuo valgyti, apžiūrinėjau visas pintinėles ir nesiryžau pradėti. Šeimininkas padėjo man sakydamas:
? Mums tenka savo kasdieninius poreikius derinti su dykumų sąlygomis. Mes negalime tikėtis, kad pas mus keliaujantys karavanai visada laiku pristatys mums miltus, nes nei kviečiai, nei rugiai čia neauga. Į savo duoną visada primaišome miltų iš pas mus gerai derančių mango bei kitų miltingų medžių vaisių. Todėl mūsų duona ne kažin kokios išvaizdos ir per balta europiečio akiai. Dar nebuvo nė vieno žmogaus, pirmą kartą pamačiusio mūsų duoną, kad nesusimąstytų kaip Jūs dabar. Bet lygiai taip pat nebuvo nė vieno europiečio, kuris paragavęs nepagirtų jos.
Rasulas buvo malonus, jo akyse nebuvo humoro kibirkštėlių, jis žvelgė į mane su tėvišku švelnumu. Pats įdėjo man į palmės medžio lėkštelę keletą duonos gabalėlių, prislinko nedidelę, gražią dramblio kaulo sviestinę, pilną šviežio sviesto, ir padavė platų, trumpą peilį, taip pat iš dramblio kaulo.
Aš atkreipiau dėmesį ne tik į daiktų grožį, sniego baltumo staltiesę, bet ir į paties milžino ranką. Tai buvo didžiulė, tamsi, bet graži ir nepaprastai proporcinga ranka. Ant jos didžiojo piršto blykčiojo senovinis žiedas su sfinkso galva, kurioje švytėjo gelsvas briliantas. Pagalvojau, kad žynio klaftas ant paties šeimininko galvos labai derėtų prie visos jo figūros ir su juo Rasulas būtų panašus į Egipto žynį. Nespėjau baigti savo minties. Rasulas vėl pažiūrėjo į mane, ir šį kartą jo žvilgsnyje buvo ta pati valiūkiška išraiška, su kuria jis nužvelgė mane vakar prie laužo, kai aš mačiau jį savo mintyse šuoliuojantį ant kupranugario.
? Ne, ? pasakė jis man šypsodamasis. ? Žymūs egiptiečiai nejodinėdavo ant kupranugarių. Jie mėgo arklius ir dramblius. Jeigu manęs, Jūsų nuomone, neišlaikytų arklys, tai mane vertėtų pasodinti ant dramblio. Ant balto aš, tamsus, atrodyčiau labai efektingai.
Rasulas linksmai nusijuokė, o aš, pastebėjęs I. šypseną ir man skirtą jo švelnų žvilgsnį, prisiminiau, kad minčių šiukšlėmis užteršiau prabėgantį laiką, atsidusau ir pasakiau Dartranui:
? Vėl prasikaltau.
? Nė kiek, ? atsakė jis man. ? Tik reikia daugiau valgyti, nes laikas nelaukia, greitai Jūsų karavanas jau pajudės.
Jis pavedė mane vienai savo anūkei, įsakęs sočiai privalgydinti, bet, žinodamas I. nuostatą prieš kelionę daug nevalgyti, negalėjau išpildyti šios damos norų ir nesuvalgiau nė pusės to, kuo ji mane vaišino.
Pirmas nuo stalo atsistojo šeimininkas, o po jo I. ir visi likusieji. Kai alėja nuėjome prie savo kupranugarių, tai pasirodė, kad oazėje teliko tik maža mūsų būrio dalis. Visas karavanas, vakar jojęs mums iš paskos, Nikitos vedamas jau seniai iškeliavo pirmyn. Aš labai nustebau ir pagalvojau, kaip tokioje sunkioje kelionėje turi jaustis sesuo Karlota, kuri ir Bendruomenėje didesnę dienos dalį praleisdavo lovoje.
? Nesirūpink tais, kurių tau nepavedžiau, bet susitelk ir būk iki galo budrus su tais, kuriuos tau pavedžiau ir nuo rūpinimosi jais tavęs dar neišlaisvinau, Liovuška, ? pasakė man I. ? Senutė sėkmingai miega ir nejaučia jokių kelionės sunkumų. Žiūrėk, ? ir jis parodė man į Andrejevą, nekantriai mindžikavusią prie savo kupranugario, kurį laikė Zeichedas.
Aš greitai priėjau prie jos, pasišaukiau Igoro ir mes trise tik su dideliu vargu įsodinome ją į mažą balną, kad jai būtų patogu ir kad gerai laikytųsi. Visi trys šluostėme prakaitą ir vis tik, jeigu paslaugus bei vikrus Jasa nebūtų įsijungęs į mūsų darbą, mes niekaip nebūtume apsiautę jos apsiaustu ir kaip reikiant suvarstę, nes ji nuolat ginčijosi ir gestikuliuodama atsidengdavo, niekais paversdama visas mūsų pastangas. Man padėjo išlaikyti savitvardą prisiminimas apie baltąjį Ali kambarį, bet jis padėjo man, o ne pavestam darbui. Tuo tarpu Jasa, tarsi nepaklusnios liūtės tramdytojas, kažką murmėdamas man nesuprantamu dialektu, kurį, pasirodo, suprato Andrejeva, švelniai, švelniai kaip rūpestingiausia auklė muturiavo stambią moterį, ir ji pakluso net negalvodama protestuoti.
Dar ir dar kartą supratau, kiek daug man dar reikia mokytis. Aiškiai supratau, kad ir savitvarda gali būti beprasmiška, jeigu ji tėra tik asmeninis aktas, o ne veikianti jėga. Tokia jėga, kuri suima į save suirzusio sutiktojo emanacijas ir gesina jas kaip aklinas dangtis, sandariai uždengiantis indą su iki raudonumo įkaitusiomis žarijomis ir suvaldantis jų ugnį. Aš dabar supratau, kodėl I. ir kitų mano aukštų draugų įtaka taip išlaisvina žmones ir suteikia jiems palaimingą palengvėjimo jausmą. Jų išmintinga savitvarda be jokios minties apie save ? be to įkyraus reikalaujančio nuosavo “aš” ? lieja savo meilės energiją į visus sutikto žmogaus darbus. Supratau, kad aš kaltas dėl to, kaip pavyko susitikimas su žmogumi, kokius jausmus pažadino jame susitikimas su manimi. Šią akimirką kaip niekada gerai mačiau bedugnę tarp tos pakopos, kurioje gyvenau aš, ir tarp Šviesos, kurioje gyveno I. Dar kartą atsidusau ir išgirdau švelnų I. balsą:
? Mano berniuk, priprask kiekvieną prabėgančio momento darbą atlikti kaip patį svarbiausią. Priprask nebarstyti pipirais savo kilnių minčių dienos darbuose. Tuo tu apsunkini ne tik pats save, bet ir visus tuos, kurie gyvena greta tavęs. Eik, atsisveikink su šeimininku. Aš vietoj tavęs laikinai pabūsiu riteriu prie Natalijos Vladimirovnos.
I. priėjo visai prie pat Andrejevos ir kažką ėmė jai kalbėti, bet taip tyliai, kad negalėjau suprasti nė vieno žodžio. Mes su Igoru nuėjome atsisveikinti su Rasulu. Visur akimis ieškojau Bronskio, nesuprasdamas, kur jis galėjo būti, nes anksčiau už mus pakilo nuo stalo ir, lydimas dviejų oazės gyventojų, kažkur nuėjo. Niekur nemačiau jo ir jau vos nepradėjau jaudintis, bet… laiku prisiminiau savo minčių “pipirus”…
Kai priėjau prie Rasulo ir nusilenkdamas dėkojau jam už vaišingumą, jis paėmė abi mano rankas ir iš viršaus žiūrėdamas man į akis tarė:
? Džiugu man šiandieną. Džiaugiuosi už daugelį dienų į priekį, kad susitikimas su Jumis suteikė man galimybę grąžinti Jums savo seną skolą. Kažkada Jūsų baltas paukštis buvo Jūsų priešas, ? ir jis parodė į Etą, prigludusį prie mano kojos. ? Vieną iš įsikūnijimų šis priešas Jus užmušė, bet mirdamas Jūs apgynėte mane nuo jo. Aš likau gyvas, prisiminiau Jūsų poelgį, prisiminiau savo skolą Jums, bet daugelį amžių neturėjau galimybės grąžinti Jums bent savo dėkingumo. Priimkite nuo manęs šį daiktelį. Tai labai senas daiktas. Jis priklausė vienam egiptiečiui ir primindavo jam kiekvieno žmogaus tobulėjimo kelio neišvengiamą pakopą: harmoniją. Imkite jį nuo manęs. Retai pasitaiko gyvenime daiktų, nenušlakstytų ašaromis, neprisodrintų sielvartu ir aimanų vibracijomis. Jeigu kartais žmonėms pasitaiko gauti dovanų didžių, tyras ir laisvas sielas turėjusių būtybių daiktų, jie darosi iš jų talismanus, savo maldomis kreipiasi į juos pagalbos ir perduoda jiems nematomas savo kančių sroves. Šis daiktas tyras. Jis priklausė tokios aukštos dvasios būtybei, kurios džiaugsmas nė akimirkai neužtemo per visą gyvenimą, nors regimų priežasčių tam buvo nemažai. Viskas, ko norėčiau Jums palinkėti iš savo dėkingos atminties gelmių, ? išlaikykite tą ištikimybės iki galo vientisumą, kuriame dabar gyvenate. Ir didysis Gyvenimas padės Jums ? žmonijos vedliui ? tuose reikaluose, į kuriuos Jis dabar Jus išvedė. Niekas negali atlikti didžiulio uždavinio, kurį jam skiria didysis Gyvenimas, per vieną įsikūnijimą. Ištisa jų virtinė, einant jiems vienas po kito, pakelia žmoguje glūdinčias jėgas į tobulumo aukštį iš pradžių kaip savybes, po to kaip Vienatinio aspektus, palaipsniui kurdama iš žmogaus-formos žmogų-ugnį. Jūsų ugnis, jau dabar virtusi laužu, turi įgauti rutulio formą, kad taptų harmoningu keliu Tiesai. Tegul šis aukštos, džiugios dvasios daiktas padeda Jums tame didžiame ir sunkiame darbe.
Ir jis man padavė nedidelę plokštelę su auksine grandinėle iš mažų sfinkso galvučių. Plokštelėje buvo atvaizduota saulė ir jos spinduliai; pati saulė buvo iš stambaus geltono deimanto, tokie patys, tik smulkūs deimančiukai švytėjo ir sfinksų akyse.
Mane sujaudino jo žodžiai, žavėjo dovana, bet tuo pačiu ir nuliūdino: vėl neturėjau nieko, ką būčiau galėjęs duoti mielam šeimininkui mainais už dovaną. Jis perskaitė mano mintį ir tarė:
? Gyvenimas, kurį Jūs man kažkada padovanojote, ? Jūsų amžina dovana, o širdies šiluma, kuria Jūs mane dabar apgaubėte, vertesnė už visas dovanas, kurias Jūs man galėtumėte padovanoti. Bet jeigu Jūs norėtumėte, jeigu jaustumėte džiaugsmą padaryti man paslaugą, aš kreipčiausi į Jus su prašymu.
Atsakydamas į mano entuziazmą pasitarnauti jam, jis tęsė:
? Tolimojoje Bendruomenėje, į kurią Jūs dabar keliaujate, yra keletas namų, kuriuose gyvena mūsų oazės žmonės. Nelaimingųjų, nerandančių ramybės širdyje, visur pilna. Jiems atrodo, kad ne jų pačių užsispyrimas gena juos nuo žmonių, verčia juos šalintis savo artimųjų, bet kad aplinka nesuteikia jiems galimybių vystyti savo turimų dvasios turtų. Tokie yra ir mūsų užsispyrėliai, apkeliavę vos ne visą pasaulį, niekur neradę sau ramybės ir gyvenantys dabar tolimojoje Bendruomenėje. Kas kiek laiko mes siunčiame jiems žinias ir siuntinius iš tėvynės, bet kad būtų galima pasiųsti jiems žinią, reikia, kad pasiuntinys būtų ištikimas iki galo, harmoningas iki galo ir geras iki galo. Tik per tokį pasiuntinį paduota žinia nesukels tiems nelaimingiesiems naujo maišto ir naujo neigimo paroksizmo. Jūs mums galėtumėte būti toks pasiuntinys. Ar sutiktumėte juo būti?
? Jūs per daug gerai skaitote mano širdyje, kad dar reikėtų užduoti šį klausimą, ? atsakiau aš. ? Jeigu mane laikote tinkamu pasiuntiniu, aš pasiruošęs.
Rasulas išsiėmė iš savo apsiausto kišenės nemažą pluoštą laiškų, perrištų siaura palmės plaušo juostele, įdėjo į gražų, demblių raštu išpintą maišelį ir paduodamas man tarė:
? Visus šiuos laiškus prašau Jus asmeniškai įteikti žmonėms, kuriems jie adresuoti. Bet perduokite juos ne iš karto. Iš pradžių Jums reikės susipažinti su kiekvienu asmeniu, kuriam prašau perduoti laišką. Šiuo atveju svarbu bendrauti su užsispyrėliais, kad pasiuntinys žinotų ir atmintų ne tik meilę ir rūpinimąsi Tų, Kurių gailestingumą bei liejamas energijas jis apskritai neša į žemės gyvenimo kasdienybę, bet svarbu, kad jo paties aktyvi gerumo jėga gyventų ir, harmoningai sąveikaudama su jų meile, sugebėtų į užsispyrėlių širdis įnešti ramybę bent tai trumpai akimirkai, kol bus perduodama žinia. Pasiuntinys turi rasti savyje tokią tikrąją savitvardą, nuo kurios gęsta sutiktojo irzlumas. Jūs pats praėjote kankinantį nuolatinio irzlumo kelią ir Jūsų ištikimybė padėjo Jums išeiti į vientiso gerumo pakopą. Jūsų naujas budraus dėmesingumo kiekvienam susitikimui kelias duoda Jums galimybę pakilti aukštyn į Mokytojo harmonijos pakopą. Ne kiekvienas mokinys gali kilti į aukščius tų kelių, kuriuose veikia Mokytojas. Į juos įžengia tik tas, kuris sugebėjo pasiekti savitvardą kaip veikiančią jėgą, padedančią sutiktajam išsivaduoti iš jį slegiančių aistrų. Jeigu mokinys gyvenime yra temperamentingesnis, negu, riboto proto ir nejautrių žmonių nuomone, turėtų būti mokinys, tai dėl savo neišmanymo jie laiko jį irzliu ir blogai išauklėtu. Ne kartą gyvenime Jums teks su tuo susidurti, bet į žmonių nuomones niekada nekreipkite dėmesio. Jie vertina savo proto ribose, o Mokytojas sprendžia apie Jus pagal Jūsų veiksmus. Širdies kultūrą gali matyti tik tas, kurio širdis plaka visatos ritmu. Tokių širdžių žemėje ne tiek jau daug ir iš čia seka tam tikras išorinis mokinio izoliuotumas. Dėl to nereikia jaudintis. Reikia iš giliau griauti vidines pertvaras tarp savęs bei žmonių ir į kiekvieną bendravimą lieti Tų, Kurie Jus veda, energijos jėgą, Tų, Kurie Jus vesdami niekada neleidžia Jums jausti didžiulės bedugnės tarp Jų ir Jūsų dvasinių pasaulių. Asmeniškai susipažinkite su kiekvienu mano adresatu. Išmokite priversti paklusti jų savimeilės bei pasipūtimo emanacijas. Išmokite gesinti jų pernelyg išvystyto astralo ugnis. Išmokite į kiekvieną susitikimą su jais įtraukti Jūsų aukšto draugo Florentiečio energiją kaip taktą bei žavesį. Ir tik tada paduokite kiekvienam laišką. Jus stebina, kad Franciskas, taip pat davęs Jums laiškus užsispyrėliams į tolimąją Bendruomenę, dėl nieko Jūsų neperspėjo, o tiesiog liepė perduoti juos adresatams, laikant Jo taurę rankose. Jūs dar negalite nei pilnai suvokti, nei pilnai aprėpti Francisko Meilės galios bei aukščio. Jo išlaisvinta Meilė neša visiems tokią nenugalimą jėgą, kad jo žinią perduodanti ranka tegali būti tiktai tyra. Francisko Jėga, Jo Džiaugsmas sugriauna žmonėse visus sąlyginumus patys savaime, be pasiuntinio pagalbos. Jeigu pasiuntinys gali perduoti Jo žinią, vadinasi jo širdis tyra. Jeigu pasiuntinys sugalvotų ką nors apgauti, jis akimirksniu sudegtų, virsdamas sauja pelenų, arba išprotėtų, jeigu jo nusikaltimas būtų lengvesnis už apgaulę, jeigu jis neštų sutiktiesiems save, o ne Meilę žmonėms.
Šiais žodžiais baigęs savo kalbą Rasulas apkabino mane ir dviem savo anūkams paliepė perduoti man visus siuntinius, skirtus tiems patiems žmonėms, kuriems jis davė man laiškus.
Mane giliai sujaudino Rasulo žodžiai bei pasitikėjimas mano jėgomis. Mintyse nesiskyriau su savo didžiu globėju Florentiečiu ir meldžiau Jį padėti mano rankoms išlikti tyroms bei išlaikyti Francisko taurę, matant Jo nuostabų atvaizdą tarp savęs ir kiekvieno sutiktojo visą tą laiką, kol būsiu tolimojoje Bendruomenėje.
Vos tik suvaldžiau savo susijaudinimą, kai pamačiau pas mus ateinantį Bronskį kartu su dideliu būriu jaunų vyrų bei moterų. Matydamas dideliu entuziazmu spinduliuojantį Stanislavą, supratau, kad jis patyrė kūrybinį įkvėpimą ir dar tebėra jo apimtas. Iš mane pasiekusių atskirų jo kalbos žodžių galėjau suprasti, kad tai patarimai dėl kažkokios pjesės.
Kai visas būrys priėjo prie mūsų, artistas sustojo tarsi iš dangaus nukritęs ir jo veidas iš karto, kaip pasakoje, įgavo kasdieninę išraišką. Bronskis sunerimęs paklausė:
? Nejaugi aš pavėlavau ir užlaikiau Jus, Liovuška? Ir Jūs vienas čia manęs laukiate?
? Nesijaudinkite, ? už mane atsakė Dartranas. ? Mokytojas I. davė Jums laiko apžiūrėti mūsų teatrą bei perskaityti mano artistams keletą nemirtingų kūrinių. Karavanas nujojo į priekį, o I. kaip visada neprarado nė vienos minutės. Aš Jums dėkoju, kad padėjote mano anūkams bei anūkėms rasti išeitį iš tos meno situacijos, kurioje jie buvo įstrigę. Aišku, Jūsų patarimai kaip žaibai nušvietė ir padėjo jiems pamatyti, kas t. y. tikrasis menas. Bet… vienas dalykas suprasti, o kitas ? sugebėti. Jūsų žodžiais, kuriuos Jūs man vakar pasakėte, žinoti ? reiškia mokėti. Neatsisakykite nuo didesnės pagalbos mums, pagyvenkite su mumis ir pamokykite mus, jeigu toks pasiaukojantis uždavinys neatrodys Jums per žemas Jūsų genijui.
? Aš praleidžiu Jūsų paskutinius žodžius, laikydamas juos tiesiog rytietiško mandagumo forma, su kuria jau ne kartą gyvenime susidūriau ir visada pritrūkdavau išradingumo tinkamai atsakyti. Nemanau, kad Jūs nematote, kaip giliai sujaudino mane dykumoje pasiekti laimėjimai savo meno suvokimu ir atsidavimu jam. Aš noriu pagyventi pas jus ir padirbėti su Jūsų teatru. Turiu ir puikų režisierių, savo mokinį Igorą, kurio atsidavimas menui pranoksta netgi manąjį. Bet šiuo metu prieš mus iškilęs kitas uždavinys. Mes negalime palikti savo didžio draugo, Mokytojo I., kuriam dabar paklūstame, bet jeigu jis mums leis, grįždami mes liksime pas jus oazėje ir padirbėsime tiek laiko, kiek Mokytojas I. manys esant reikalinga mus čia palikti.
Jasa davė ženklą keliauti ir mes, lydimi minios žmonių, žiūrėjusių į Bronskį kaip į Dievą, nuėjome prie kupranugarių. Čia pamatėme, kad I. ir misteris Oldenkotas jau nujojo. Stanislavas, turėjęs joti greta I., sumišo išvydęs savo kupranugarį, vienišą stovintį palmių pavėsyje.
? Nesijaudinkite, drauge, ? švelniai tarė Dartranas. ? I. pasirūpino, kad padėčiau Jums jį pasivyti. Aš liepiau pabalnoti Jums savo ypatingai greitą kupranugarį ir pats josiu kartu su Jumis iki I. Netruks prabėgti valanda ir Jūs būsite su I., o aš grįšiu atgal. Mano kupranugaris, vardu Nutrūktgalvis, tegul lieka Jums. Jis gavo tokį vardą dėl tam tikrų savo išdykėliškų savybių, bet jeigu jis suprato, kad jam patikima rūpintis raitelio gyvybe, jis bus tvirtai ištikimas bei atkaklus. Iki paskutinio atokvėpio neš raitelį iš pavojaus ir pristatys jam patikėtą žmogų į saugią ar reikiamą vietą. Dabar Nutrūktgalvis suprato savo uždavinį. Jis parneš Jus atgal pas mus gyvą ir sveiką, nors pačiam tektų negyvam kristi prie mano kojų. Sėskite, drauge, į balną. Atsisveikinimui perskaitykite dar ką nors savo būsimiems mokiniams.
Bronskis atsisėdo ant jam atvesto didžiulio kupranugario, Jasa apsiautė jį baltu apsiaustu ? ir aš išvydau atgijusį Beatos paveikslą. Artisto veidas dabar švytėjo tokiu pačiu entuziazmu, koks jis buvo paveiksle. Akimirkai jis lyg ir susimąstė, o po to… aš net ne iš karto supratau, kad jis deklamuoja romėnų vado atsisveikinimą su tauta prieš tolimą ir pavojingą žygį. Jo kalba buvo tokia paprasta bei santūri, kreipimasis į atskirus asmenis ir atsisveikinimo priesaikos žodžiai taip tiko šiam atvejui, kad mane į realybę grąžino tik paskutinis kreipinys: “Romos piliečiai, ar grįšiu pats, ar jums atneš tik žinią apie mano mirtį, ? atminkite: aš buvau ištikimas jums, ir ne man, o jums, tėvynei priklausys šlovė, jeigu grįšiu išgarsėjęs. Gyvenkite be manęs taip, tarsi kiekvieną dieną prisiektumėte dievams ištikimai saugoti taiką tėvynėje, kaip aš einu užkariauti jai šlovę svetur. Sudiev, likite sveiki.”
Tai buvo paskutiniai Bronskio atsisveikinimo žodžiai. Bet kaip jie buvo pasakyti! Priešais mane išaugo Roma, pamiršau, kas ir kur esu, kad aš ? tik Liovuška Varnų Gaudytojas, aš buvau Romos pilietis, man buvo tarta vado ištikimybės priesaika… O, meno jėga, žmogaus širdies bei jo talento jėga, kur tavo galios ribos?
Jasa timptelėjo mane, sakydamas, kad laikas joti, kad “dygliaakė” visai įpyks. Aš negalėjau iš karto peršokti kažkokios ribos, sunkiai grįžau pats į save, tolumoje išvydau dulkių debesį, paslėpusį Bronskį su Dartranu, ir nuėjau prie savo kupranugario greta Andrejevos.
Pasiruošiau išklausyti jos nepasitenkinimą ir nustebau, kai susitikęs su jos akimis pamačiau jose blizgančias ašaras bei tokį romumą, tokį graudulį, tarsi jai tebūtų tik penkeri metai…
? Suprantu Jus, Liovuška, ? maloniai pasakė ji man. ? Kaip dažnai gyvenime suprasdavau savo menkumą, susidurdama su tikro genijaus jėga. Jeigu amžiams įsiminčiau šią dieną, ypač šią valandą, aš išmokčiau veiksmingos savitvardos. Kai I. nujojo, vos nesprogau iš nekantrumo bei apmaudo ant Jūsų ir Bronskio už delsimą. Dabar aš šlovinu artistą. Jo ištarti žodžiai, parašyti prieš šimtus metų, negyvi, kai pats juos skaitai, supjaustė manyje mano pačios suvytas aistrų virves ir padėjo man išlaisvinti sparnus ? vienintelius mokinio sparnus, jeigu jis nori judėti pirmyn, ? besąlygišką paklusnumą.
Nieko daugiau nepridūrė Natalija Vladimirovna, bet aš supratau, kad Stanislavo genijaus ugnis sudegino joje kažką, trukdžiusį jai pasiekti harmoniją savyje. Dar kartą nustebau, kokie įvairūs ir netikėti pretekstai, vedantys mus į išsilaisvinimą. Ir kokie nepakartojami bei ilgi kiekvieno keliai iki to momento, kol kova pačiame savyje atves sąmonę į tokią harmonijos pakopą, kur šviesa gali prasiskverbti į švenčių švenčiausias nuosavos širdies kerteles.
Mes išjojome ne vieni. Gan didelis oazės vyrų ir moterų būrys ant puikių arabiškos veislės žirgų apsupo mus ir pareiškė, kad palydės taip toli, kiek leis senelis, t. y. kol jie sutiks jį grįžtantį po Bronskio prisijungimo prie I.
Buvo gražu stebėti, kaip šie grakštūs žirgai lengvai, tarsi žaisliniai, šuoliavo greta mūsų kupranugarių, kaip jie prunkšdavo nuo dulkių ir atrodė labiau joms alergiški negu ant jų sėdėjusios damos, persimetančios vienu kitu žodžiu su mumis bei tarpusavyje.
Mes linksmai jojome varstas po varsto. Aš nejaučiau nuovargio ir stebėjausi, kad kompanijoje visada tokia linksma bei šmaikšti Natalija Vladimirovna šį kartą buvo labai rimta, susimąsčiusi ir tyli. Negaliu pasakyti, kaip ilgai mes jojome dykuma, bet manau, kad apie tris valandas. Pradėjau po truputį jausti nuovargį bei troškulį, bet iš karto aplink pasigirdo balsai: “Senelis!”
Nemačiau nieko, kas galėjo būti panašu į senelį, ypač įvertinant milžino ūgį. Temačiau tik vienodai akinantį smėlį, bet greta manęs jojusi dama parodė mažą dulkių debesėlį, kurio be jos parodymo nebūčiau pastebėjęs. Nenorėjau patikėti jos toliaregyste, bet po kiek laiko ir pats ėmiau įžiūrėti vis didėjančio dulkių debesies centre raitelio kontūrus. Mes pagreitinome žingsnį ir po kiek laiko apsupome Rasulą.
Dar kartą atsisveikinęs su mumis, jis pasakė, kad už pusės valandos kelio I. laukia mūsų pas klajoklius beduinus jų mažutėje oazėje. Palaiminęs mūsų kelią, savo šeimos būryje Dartranas nujojo namo.
Po keturiasdešimties minučių mes iš tikrųjų pamatėme oazę ir greitai sėkmingai prisijungėme prie I. karavano.
Mane vėl užvaldė naujų įspūdžių banga. Aš supratau šios pusiau laukinės genties kalbą ir labai apsidžiaugiau pirmą kartą radęs galimybę pritaikyti gyvenime Bendruomenėje išmoktą kalbą. Mane nustebino šios nedidelės genties skurdas, purvas ir didžiulė kultūros stoka. Iš karto patekęs į Dartrano oazę, pabuvęs beveik europietiškos civilizacijos dykumų plotelyje, tikėjausi, kad tai, ką ten pamačiau, panašiai rasiu ir šioje oazėje. Dabar paaiškėjo, kiek darbo reikėjo atlikti Dartranui bei kokį didžiulį palaikymą, kokią pagalbą jis, be abejo, gavo iš Ali. Man atrodė keista, kaip gali būti tik už kelių jojimo valandų nuo Dartrano tokia tamsa, kokioje gyveno ši pusiau laukinė gentis.
Pamatęs su kažkuo besikalbantį I., priėjau ir įsiklausiau į jo pokalbį su keliais seniais, matyt, genties vadais. Iš pradžių man atrodė, kad jie kažkuo nepatenkinti, kažką apskundinėja ir dėl kažko stengiasi pasiteisinti prieš I. Po to supratau, kad seniai atsiskaito prieš I. už išeikvotus pinigus, aiškindami jam savo nesėkmes diegiant jo rekomenduotas naujoves.
? Jūsų nesėkmių priežastys ? ne jūsų taikyti nauji dramblio kaulo ir palmės medžio plaušo apdirbimo metodai, kuriuos aš jums pateikiau, o vien tai, kad jūs, naujai dirbdami, ne iki galo taikėte naujus metodus. Jūs vis stengėtės sujungti nauja ir sena, o aš jums iš pat pradžių kalbėjau, kad viską reikia daryti arba jūsų metodais ? ir tada toliau likti skurdžia klajojančia gentimi ? arba įsikurti Dartrano oazėje, toje jos dalyje, kurią jums išskyrė. Ten reikėtų pasistatyti trobeles bei mažą gamyklėlę ir tapti pasiturinčia gentimi. Pažiūrėkite, kiek mažai jūsų teliko. Nejaugi jūs, senieji vadai, kokiais save laikote, nesuprantate, kad jūsų jaunimas ir visa kas geriausia išmiršta todėl, kad jūs nemokate rūpintis augančia karta, o ne todėl, kad jus persekioja likimo negandos. Jūs tvirtinate, kad jūsų nauja karta auga pikta, nepaklūsta jums ir skurdina, nuolat pažeisdama jūsų genties solidarumą. O aš tvirtinu, kad jūs mažai temylite savo liaudį ir nesirūpinate jos ateitimi. Jūsų tingėjimas verčia jus ieškoti žaliavų rinkos, užuot apdirbus kaulą patiems ir darius iš jo puikius daiktus pagal mano jums duotus pavyzdžius. Jūsų jaunoji karta negali daugiau gyventi toje tamsoje bei purve, prie kurių pripratę jūs patys. Aš dar kartą perspėju jus: prisijunkite prie Dartrano oazės, nes kitaip jūs visi išmirsite. Kai kalbėjausi su jumis paskutinįjį kartą, aš jums paaiškinau, kad kiekviena gentis gali išlaikyti savo gyvybingumą tik tuo atveju, jeigu jos kraujas atgaivinamas kito kraujo srovėmis, turinčiomis savyje svarbiausios pergalei pasiekti reikalingos jėgos ? narsos ? užuomazgą. Jūs išglebę, apatiški, ir jūsų jaunosios kartos prabudusi mintis nemato priešais save kelio, kuriuo galėtų nukreipti energiją. O žmonės, nežinantys kur panaudoti savo energiją, naudoja ją ginčams bei ištvirkavimui. Jūs man sakote, kad suprantate kultūros reikšmę savo genčiai, bet tai tėra vien žodžiai, žmonėmis jūs visai nesirūpinate. Negalvokite, kad dangus, kuriam jūs mokote melstis vaikus, atsiųs jums pagalbą, o jūs, jos laukdami, klajosite po dykumą ir abejingai žiūrėsite, kaip išmiršta jaunoji karta. Jeigu jūs mylite savo tautą ? veikte, darykite, kaip aš jums nurodžiau, ir atsiminkite: jūs jau du kartus iš manęs gavote Gyvenimo šaukimą bei mano pagalbą. Du kartus aš jums rodžiau kelią į darbą bei šviesą ir abu kartus jūs mane įtikinėjote savo pasiruošimu dirbti. Ir abu kartus, iššvaistę laiką bei pinigus, grįždavote prie savo įprasto tingėjimo bei tamsos. Paskutinį kartą perspėju: negalima stovėti vietoje. Jūs supratote, kad negalite atsiskirti nuo viso pasaulio, kad atsiskyrus jūsų laukia žūtis. Išgyventi jūs įstengsite tik susijungę su žmonėmis, iš kurių galite išmokti darbo bei rasti apsaugą. Jeigu ir šį kartą nepaklausysite mano patarimo, pirmoji dykumų audra palaidos jus, nes jūsų per mažai atsilaikyti prieš ją. Likite sveiki. Neieškokite pasiteisinimo. Jūs apsiėmėte vesti savo tautą, o jokios meilės jai jumyse nėra. Jūs stengiatės vien apgauti patys save, tvirtindami man, kad nauji apdirbimo metodai netinka dykumai. Jūs netinkate naujiems metodams, nes nematote priešais save vagos, kuria turėtų tekėti jūsų naujosios kartos jėga. Jaunųjų žūtis krenta ant jūsų, ir ant nieko daugiau. Jūs atsakysite už juos, nes ne Dievas baudžia jūsų gentį, o tik jūsų tingėjimas, nesirūpinimas bei šaltas abejingumas. Nereikalingi ypatingi mokslai teisingai veikti savo tautos naudai bei laimei. Tam reikalinga tiktai ypatinga meilė, kuri moko saugoti žmogų. Ne Dievas, o jūs čia esate tam, kad saugotumėte savo žmones. Nesistenkite savo atsakomybę permesti Dievui. Tik tas gali regėti Dievą danguje, kuris išmoko matyti bei mylėti Jį žmoguje. Atsiminkite, ką jums dabar pasakiau, ir iš niekur nelaukite pagalbos. Tik savyje galite rasti meilę. Jūsų meilė pagimdys energiją, o energija atvers jums naują darbo kelią. Dirbdami vėl atgausite sveikatą.
I. pasuko prie savo kupranugario, paliepė mums visiems sėsti į balnus, ir po keleto minučių mes jau jojome dykuma. Šį kartą visą dėmesį sutelkiau į savo vidų. Žvelgiau į savo širdį, ir man atrodė, kad randu joje visas savo klaidas, visus dėmesio atotrūkius, kai ištisi gyvenimo puslapiai, ne tik akimirkos, prabėgo visiškai tuščiai.
Iš visų šią naktį išgirstų minčių bei žodžių didžiausią įspūdį paliko Francisko atsisveikinimo žodžiai, skirti man ir Bronskiui, apie tolimąją Bendruomenę, apie žmonių sielvarto bedugnę bei nusivylimą, prieš kuriuos nublanksta vargšų neūžaugų kančios valgykloje. Tai kas gi gyveno toje tolimojoje Bendruomenėje? Kodėl žmonės galėjo skęsti tokioje sielvarto jūroje? Šis klausimas nuolat skambėjo mano širdyje, aš stengiausi atmesti iš jo visą asmeniškumą ir galvoti tik kaip pranešti savyje tyrą šventovę į tą dalelę pasaulio, kurioje prisikaupę tiek kančios.
I. sulėtino savo kupranugario žingsnį, po valandėlės mes perėjome į žinginę, ir jis mums pasakė:
? Jūs visi dabar susikaupę ir kiekvienas savaip stengiatės sutelkti savyje visa kas geriausia, siekdami įjoti į liūdesio žemę su visu savo tyrumu bei narsa. Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį, jūsų ypatingai budrų dėmesį, kaip pasiruošti susitikimui, jeigu žinote, kad sutiktasis ? didis kankinys. Aš panaudojau žodį “kankinys”, nes nuo šios nakties nė vienam iš jūsų jau nebegali būti sąvokos “nusidėjėlis”. Viskas, ką žmogus atliko per savo įsikūnijimus, net jeigu tai paprastam piliečiui atrodo mirtina nuodėmė, jūsų supratimu tegali būti tik vienokia ar kitokia kančios forma, į kurią jūs turite įnešti Šviesos energiją bei narsą. Ar tai reiškia, kad jūs turite užsistoti vagį, priglausti išdaviką, padėti žudikui, dangstyti veidmainį? Neskirdami teikti pagalbą kiekvienam nusikaltėliui, vertindami jį kaip kankinį, kurį jūs turite guosti? Ne, atvirkščiai, dvigubai dėmesingiau turite skirti, kaip stipriai tamsių jėgų apsėstas jūsų sutiktas žmogus. Pasitaiko ryšių su tamsos jėgomis atvejų, kurie nepalieka vilties šiam žmogaus įsikūnijimui. Tai užgesusių sąmonių atvejai, kur egoizmas bei godumas suardė tuos žmogaus nervų bei smegenų centrus, per kuriuos į organizmą patenka tyra saulės energija. Jie gyvena, kartais jų fiziniai kūnai būna net labai stiprūs, bet jie negali gaminti švytinčios materijos, į kurios sudėtį būtinai turi įeiti aktyvios meilės elementas. Jie gyvena, vadinasi, į jų kūnus patenka saulės materija, tačiau jos patenka tik tiek, kiek reikia kvėpuoti, valgyti, gerti, judėti, veikti, bet ne kurti. Juose nepakanka šios švytinčios materijos kūrybai, gyvenimui visatos pakopose. Šiek tiek nugriebdami stichijų jėgų, viską naudoja vien asmeninėms reikmėms ir atveria savyje visas duris tamsaus okultizmo šaltiniams. Iš kokių požymių jūs galite spręsti, ar jūsų sutiktas žmogus apsėstas tamsios jėgos, ar tik ligonis, neturintis galimybės rasti savo širdyje meilės, reikalingos užgesinti savo paties karminę grandį, persekiojančią jį šį įsikūnijimą? Žmogus, nesugebantis rasti pakankamos jėgos užgesinti savo karmai, gali būti nepastovus, neprotingas, pasipūtęs, išdidus, bet jame visada yra Švenčiausia Šventovė, su kuria jis eina per savo kasdienybę. Jis gali kristi ir vėl pakilti, per savo irzlumą nugarmėti iki dugno, bet jis visada žino savo širdyje esant dievišką vietą ir supranta, kas t. y. palaima bei gerumas. Kai jūs prieinate prie žmogaus, turėdami savyje šias jėgas, jų virpesys jumyse padeda atpažinti, kad prieš jus ? aistrų draskomas kankinys, o ne tamsusis okultistas. Jis netgi gali padaryti nusikaltimą, bet jo sąmonė neužgesusi. Ji tiesiog neatverta, užremta vidinių aistrų jėga. Toks žmogus gali išsilaisvinti nuo jį apaugusio prietarų bei išankstinių nuomonių žievės sluoksnio, dar gali rasti siaurą takelį į išsilaisvinimo kelią. Ką jūs turite daryti tokiais atvejais? Prisiminkite, ką Franciskas kalbėjo naktį prie laužo: “Nuo mokinio gerumo bei meilės kaip vaškas suminkštėja sukietėjusių žmogaus aistrų bei ydų sluoksnis, prasiplečia jo poros ir per jas į jūsų sutiktąjį gali prasiskverbti jūsų Meilės saulė.” Dar ir dar kartą dėkitės į savo sąmonę ne kartą mano jums sakytus žodžius: ”Jeigu jūsų širdis tyra, joks blogis negali jūsų paliesti. Jis bejėgis prieš jūsų tyrumą”… Iš ko jūs galite spręsti, kad priešais jus tamsusis okultistas? Ar visi jie bjaurios išvaizdos, kuri iš karto reikštų, kad nuo žmogaus jus atstumianti jėga, sukelianti jums pasibjaurėjimą, visa išreikšta jo išore? Tarp tamsiųjų okultistų yra daug gražių žmonių, netgi žavingos išvaizdos. Iš to gimė legenda apie puolusį angelą, kurio niekas niekada nevaizdavo išgama. Šių žmonių išorė turi tokią pačią formų įvairovę, kaip ir likusi žmonijos dalis. Yra ir aukštaūgių, yra ir neūžaugų, yra ir pačių paprasčiausių formų, normalaus ūgio bei psichikos. Bet kas neatsiejamai būdinga visiems žmonėms, vienaip ar kitaip patekusiems į tamsiųjų stovyklą? Kiekvienam iš jų svarbiausia ? egoistinis siekis užvaldyti sutiktojo valią. Dar prieš įsigilindamas į susitikimo prasmę, tamsusis iš karto panaudoja savo hipnozės jėgą, kiek bebūtų ją išvystęs. Jis stengiasi paversti savo sutiktąjį pavaldiniu. Jis puikiai žino, kad įsiskverbti į žmogų galima tik per tas ar kitas aistras, kurias pastebėti nesunku nė vienam atidžiam žmogui. O tamsieji okultistai nuo pat pirmųjų žingsnių mokosi matyti žmonių aistrų požymius bei nustatyti jo irzlumo laipsnį. Irzlumas ? pirma ir pagrindinė tamsiųjų korta žmonių užvaldymo sistemoje. Visokiais būdais jie stengiasi pažeisti žmogaus pusiausvyrą, po to žadina jo baimę bei godumą, buldogo sąkandžiu įsikimba į šias aistras ir iš lėto ? su geležine savitvarda bei ištverme ? įtraukia žmogų, jo valią į savo sąmonės orbitą. Tai pirmoji visiems tamsiesiems būdinga jų kasdienybės evangelijos taisyklė… Antroji nekintama jų elgesio taisyklė ? įnešti į kiekvieną susitikimą melą, veidmainystę ir taip suklaidinti sutikto žmogaus sąmonę bei dėmesį, kad žmogus galvotų, jog sutiko didžią, geranorišką jėgą, kuri suteiks jam protekciją bei pagalbą vienokiai ar kitokiai jo gyvenimo karjerai. Kaip šviesi jėga kiekvieną moko suvokti, kad viskas jo paties rankose, kad tik jis pats ? nepriklausomas ir absoliučiai laisvas viso savo gyvenimo kūrėjas bei meistras, taip tamsieji stengiasi kiekvienam įteigti, kad jis bejėgis be išorinės pagalbos ir kad tik ši gali atverti duris į sėkmę, turtus, šlovę bei garbę. Šviesi jėga kiekvienam žmogui sako, kad jis niekada ne vienišas, bet visuomet dviese: jis ir jo Vienatinis. Todėl ir jo jėga neturi ribų, kaip Begalinio dalelė, kurią jis nešasi savo formoje ir kuri vienija jį su žmonėmis. Tamsiojo kalbose visada skamba kvietimas atsiskirti. Už visišką paklusnumą žadėdamas visas materialines žemės gėrybes, tamsusis kalba sutiktajam: “Su niekuo nesidalink savo gėrybėmis. Viską, ką aš tau duosiu, ? viską susikrauk į sandėlius ir laikyk sau. Jeigu tai materialiniai turtai ? kaupk juos, nes jie ? jėga ir jais užkariaujamas pasaulis. Jeigu tai žinios ? atmink, kad jomis pasiekiamas sugebėjimas valdyti žmonių valią. Su nieku jomis nesidalink, visada stenkis užimti jėgos ir kovos poziciją. Draugai nereikalingi, o priešus reikia nugalėti supjudžius tarpusavyje. Jokių kitų galimybių juos nugalėti nėra. Tik iš jų tarpusavio ginčų bei priešiškumo galima išplėšti sau sėkmę bei turtus. Ir kuo žiauriau tu elgsiesi su žmonėmis, tuo didesnė bus tavo jėga, tuo daugiau tu pasieksi kaip gyvenimo valdovas”… Šie pamokymai yra trečioji tamsiųjų evangelijos taisyklė. Veikdami pagal šias tris taisykles, tamsieji užvaldo daugybę inertiškų bei silpnavalių, pavydžių bei gobšių, irzlių bei neigiančių, trokštančių išorinės gerovės, karjeros bei šlovės žmonių. Žmogaus neigimas, jo egoizmas, jo siekis visada tenkinti savo “aš” ir visur aukštinti šį “aš” dažnai atveda į susitikimą su tamsiaisiais. Žmogus iš esmės gali būti labai geras ir sąžiningas. Jo širdis gali būti pilna meilės ir kilnumo. Ir visgi jo prote gali kunkuliuoti protestas prieš laikmetį, prieš kokius nors jo veiklos suvaržymus, arba jis gali protestuoti prieš kokių nors jam nemalonių žmonių dalyvavimą jo veikloje, ar prieš tuos žmones, iš kurių jis gauna Šviesos žinias… Ir tamsiajai jėgai jau paruoštas naujas vergas, net nepastebėjęs, kada ir kaip jis pateko į geležinius tamsiųjų tinklus. Kartoju: tamsieji gali būti žavingos išvaizdos, gali sužavėti savo manieromis, jų įkalbinėjimai mažai suvokiantiems, nesutelkto dėmesio žmonėms gali panėšėti į kalnų upelio čiurlenimą. Ir tik keletą kartų gurkštelėjęs šio kalnų vandenėlio, neatsargus žmogus pajėgs pajusti jo kartų skonį, visas jo aistras svaiginantį kvapą, suvokti, kur jis atklydo, kokį blogį pats, savo neatsargumu, surezgė. Kodėl aš jums visa tai kalbu ir kodėl Franciskas pasakė, kad neūžaugų skausmo bei nusivylimo bedugnė valgykloje ? niekis palyginus su tų žmonių, kuriuos sutiksime tolimojoje Bendruomenėje, nelaime? Aš kalbu jums apie tai, kad jūs sutelktumėte visas jumyse prabudusio Gyvenimo jėgas ir išlietumėte jas iš savo širdžių džiaugsmo srautu, sveikindamiesi su savo naujais pažįstamais, kad šio nenugalimo Džiaugsmo srautas padėtų lengviau įkvėpti, giliau įsileisti į save Šviesą visiems tiems kankiniams, kurie visą gyvenimą neturėjo ramybės širdyje. Franciskas kalbėjo jums apie juos todėl, kad žinojo jūsų tyrumą bei ištikimybę, žinojo, kad jūs galite išlaisvinti kiekviename naujai sutiktame bent plyšelį, per kurį įliesite ramybę ir gerumą. Tolimojoje Bendruomenėje gyvenantys užsispyrėliai visi, be išimties, vienaip ar kitaip per savo maištą susidūrė su tamsia jėga ir pasitarnavo jai, net neįtardami to. Jų pasipūtimas būdavo geriausias plyšys tamsiesiems, kurie įgyvendindavo savo siekius bei idėjas per vargšus užsispyrėlius, o šiems ir į galvą neateidavo, kad kaip tik jie yra blogio laidininkai. Visus, kuriuos jūs pamatysite išgelbėtus ir įkurdintus tolimojoje Bendruomenėje, išgelbėjo Baltųjų Brolių gailestingumas ir saugo ištisas tinklas gerųjų, per kurių tyras širdis neprasiskverbia blogis. Įžengdami į šią gerųjų saugomą zoną, neškite jiems savo pagalbą, savo tyrumą, ramybę bei džiaugsmą. Visą laiką galvokite ne apie save, bet apie tuos kankinius, pas kuriuos atvykote. Jeigu kuris nors iš jūsų abejoja, ar jis pajėgs taip užmiršti save, kad nė karto nesuirztų, pasukite savo kupranugarius atgal į oazę. Čia, ? pridūrė I., sustabdęs savo kupranugarį, ? tarp šių kelių palmių gyvena atsiskyrėlis. Tie, kurie nepasitiki savimi, nejaučia begalinio pasiaukojimo būti laidininku savo Mokytojo energijoms, skirtoms padėti šiems nelaimingiesiems, tie, kurių ištikimybė virpa prieš būtiną visišką vidinę savitvardą bei susiliejimą su Mokytojo veikla, apsistokite čia ir palaukite progos grįžti atgal į Dartrano oazę. Susikaupkite, kreipkitės kiekvienas į savo Mokytoją ir besąlygiškai pakluskite tam, ką Jis jums bepasakytų. Jeigu įsakys grįžti, žinokite, kad pažeidę Jo įsakymą, pasielgę, kaip jums atrodo, geriau bei svarbiau, jūs ne tik nesukursite gėrio, bet išausite dar vieną blogio giją. Jūs ilgam užkirsite sau galimybę eiti pirmyn išsilaisvinimo keliu…
I. nutilo. Mes sustojome dykumoje, aplink įsiviešpatavo visiška tyla, jos netrikdė net kupranugarių kvėpavimas. Aš taip stipriai susikoncentravau į Florentietį, kaip dar nė karto nebuvau į Jį kreipęsis.
? Kartu su manimi ausk aplink visą karavaną apsauginį tinklą, ? išgirdau jo balsą. ? Dvigubai stipresnį tinklą ausk aplink save ir tau kelyje patikėtą moterį. Atmink, kad Mano riteris negali likti vienas su savo uždaviniu žemėje, jis visada stovi kartu su Manimi. Taurė Mano rankoje ? tai tavo kasdieniniai reikalai bei elgesys. Būk tvirtas ir sujunk Mano taurės Ugnį su tau globoti pavestos moters širdies Ugnimi. I. liepė tau globoti ją tik kelyje, o aš liepiu tau ją globoti ir Bendruomenėje. Nenutrauk apsauginio tinklo tarp savęs ir jos per visą šį laiką iki pat grįžimo namo. Būk palaimintas, sek Mano ištikimybe.
Šį kartą aš ypatingai išgyvenau susiliejimo su savo brangiu Mokytoju akimirką. Nepajutau jokio kūno virpėjimo, mane užliejo triumfuojantis džiaugsmas, išnyko visos ribos tarp to, kas esu “aš” ir “ne aš”…
Kai atsipeikėjau, I. kupranugaris stovėjo priešais mus, I. šypsodamasis žiūrėjo į mus. Trūksta žodžių aprašyti šią šypseną. Tai buvo Dievo ir kūdikio, nekaltybės ir Išminties, gėrio ir jėgos šypsena.
? Amen, mano vaikai. Drąsiai ir linksmai, pasitikėdami savimi ir paprastai neškite savo Meilės vaisius. Pirmasis Jos išbandymas jau artėja.
Mes nujojome toliau. Aš nesupratau, apie kokį išbandymą kalbėjo I., bet labai greitai man buvo lemta tai sužinoti. Tik spėjome paleisti kupranugarius šuoliais, kai pamatėme tolumoje į mus artėjantį mažą dulkių debesėlį.
? Štai, Liovuška, pirmasis išbandymas, apie kurį kalbėjo I., ? rodydama į didėjantį dulkių debesį tarė man iki šiol visą laiką tylėjusi Andrejeva.
Nustebęs pažvelgiau į ją, palaikęs dulkių debesį staigiu vėjo gūsiu, labai nemaloniu, sausu, pripučiančiu smėlio į akis bei nosį, nes jau ne kartą tai patyriau kelyje.
? Tai ne vėjas, o žmogus, ? pridūrė ji taip rimtai bei įdėmiai pažvelgusi į mane, kad aš šimtąjį kartą buvau nustebintas jos didžiulių akių išraiškos.
Jos veidas, dažniausiai kupinas ironijos, tarsi ji būtų žinojusi tiek daug, kad kiekvieno turimos žinios jai atrodė tik menka, neverta dėmesio smulkmena, dabar buvo ne tik griežtas, mane stebino jame atsiradęs kažkoks atšiaurumas. Daugiau ji nepridūrė nė žodžio, staiga tarsi pamiršo mane ir viską, išskyrus į mus artėjantį debesį, nuo kurio nenuleido akių.
Paklusdamas Florentiečio įsakymui prijojau prie Andrejevos. Protingi gyvuliai šuoliavo greta vienas kito ir aš galėjau stebėti visus Natalijos Vladimirovnos veido išraiškos niuansus. Netrukus tolumoje pradėjo ryškėti palmių viršūnės. I. pristabdė savo kupranugarį ir greitai visas karavanas perėjo į žinginę. Dulkių debesis jau tiek priartėjo, kad aš galėjau aiškiai įžvelgti raitelį ant žirgo.
Raitelis pašėlusiai lėkė į mus. Nesulėtinęs žingsnio atšuoliavo prie pat karavano ir sustojo tik per penkiasdešimt žingsnių nuo jo. Jis pasuko žirgą skersai mūsų kelio, tarsi įsakydamas mums sustoti. Dulkės dar neleido man įžvelgti raitelio veido, bet jo žirgas buvo nuostabus, o jis pats sėdėjo ant jo kaip klasikinė skulptūra. Visiems buvo aiškus jo tikslas sustabdyti mūsų karavaną, bet I. nė akimirkai nesulėtino savo kupranugario žingsnio. Mes artėjome prie raitelio, ir man pasirodė, kad I. kupranugaris neišvengiamai susidurs su raitelio žirgu. Kai iki raitelio liko ne daugiau penkiolikos žingsnių, jis pakėlė ranką ir sušuko:
? Argi jūs nesuprantate dykumų kalbos? Jeigu aš atsistojau skersai kelio, karavanas turi sustoti.
Nepažįstamojo balsas buvo grubus bei aštrus. Dabar jau gerai galėjau matyti jo figūrą ir veidą. Jis buvo jaunas ir gražus, bet šis išorinis jo grožis buvo atstumiantis dėl visa savo poza demonstruojamo įžūlumo bei iššaukiančio akiplėšiškumo. Pagalvojau, kad tai plėšikas, nors jis atrodė elegantiškas, o ne apsileidęs.
I. toliau jojo pirmyn, o raitelis tebelaikė į jį ištiestą ranką. Man atrodė, kad gyvuliai tuoj atsitrenks vienas į kitą. Neprijojęs kokių penkių žingsnių I. truputį kilstelėjo dešinę ranką ir vos pastebimai mostelėjo plaštaka, tarsi kažką nupurtydamas nuo pirštų galų raitelio ir žirgo kryptimi. Raitelio ranka iš karto nukrito ant žirgo kaklo kaip botagas, gyvulys tarsi pasiutęs atsistojo piestu, ėmė suktis ratu, akimirksniu nunešė raitelį šalin nuo mūsų kelio ir raitelis dar ilgai negalėjo suvaldyti įaudrinto žirgo.
Prisiminęs Florentiečio įsakymą ir nuolat kartodamas jo vardą, ėmiau pinti apsauginį tinklą aplink visą karavaną, o ypatingai aplink save ir Andrejevą. Ji, matyt, pajuto mano dvasinę įtampą, atitraukė žvilgsnį nuo raitelio ir labai tyliai tarė man:
? Ačiū, Liovuška. Kai prieš keletą minučių Ali įsakė man būti Jūsų globoje ne tik kelyje, bet ir visą buvimo Bendruomenėje laiką, manyje sukilo protestas bei nepasitenkinimas. Dabar Jūsų malonus rūpestis sujaudino mane. Aš supratau, kad Jūs esate ta savitvardos jėga, kuri gali būti mano irzlumo gesintoja. Ačiū, mano ištikimas riteri, aš visiškai rami. Šis žmogus taip ir tikėjosi sukelti kam nors iš mūsų aistrą ir pasinaudodamas ja rasti plyšį į mūsų valią. Bet jis nežinojo, kad I. jam ne pora. Mano drauge, būkite ir toliau taip pat dėmesingas, saugokite savo tinklu visą karavaną. Aš padėsiu Jums iš kairės, Jūs ginkite dešinę pusę, priekyje I. ? nepramušamas, o gale jojantis Jasa ? patikima apsauga.
Raitelis pagaliau suvaldė žirgą ir griežtai sušuko:
? Kas čia darosi? Kodėl Jūs nesustabdėte karavano ir išgąsdinote mano žirgą, nepratusį prie tokio nemandagaus elgesio? Juk Jūs pats nesate laukinis ir ne laukiniai joja kartu su Jumis? Man reikia su Jumis pasikalbėti, todėl ir sustabdžiau karavaną.
Mane nustebino labai plati nepažįstamojo balso atspalvių gama. Jis pradėjo pokalbį įžūlia gaida, o paskutinius žodžius ištarė lyg ir atsiprašančiu, susitaikančiu tonu.
? Jūs nesustabdėte mano karavano, ? atsakė jam savo įprastu balsu I. ? Ir jeigu Jūs sugalvosite pakartoti savo įžūlų manevrą, jis kainuos Jums gyvybę.
? Štai kaip Jūs kalbate dykumoje, kurios valdovas esu aš, ? vėl įžūliai sušuko nepažįstamasis, tačiau stipriai truktelėjo savo žirgą ir pasitraukė toliau nuo mūsų.
Tai mane taip pralinksmino, kad aš nepajėgiau sulaikyti juoko ir tuoj pat buvau nubaustas už savo jukumą. Raitelis kilstelėjo balnakilpėse, pervėrė mane savo juodų, pūpsančių akių žvilgsniu ir įsiutęs sušuko:
? Jūsų karavano šunyčiai įžeidinėja mane, o Jūs tylite!
? Baikite išsidirbinėti, nelaimingas žmogau, ir sakykite, ko Jums reikia? Ko Jūs prašote? ? atsakė I.
? Aš nieko nesiruošiu Jūsų prašyti, aš… aš… aš norėjau priminti Jums, kad saugau kelią į šią Bendruomenę ir nieko ten neįleidžiu. Jūs galite pas mane čia pailsėti, jeigu norite. Mano oazėje vietos užteks visiems, bet turite grįžti atgal, ? kalbėjo raitelis tarsi springdamas ir sunkiai tardamas žodžius.
? Turiu Jums pasakyti, kad Jūs blogas sargas, nes kur kas gausesnė mano karavano dalis jau Bendruomenėje, o Jūs net nepamatėte jos, nepaisant visos įsivaizduojamos savo valdžios šiai dykumos daliai. Aš jau sakiau Jums, kad dar vienas bandymas sustabdyti mano karavaną Jums kainuos gyvybę. Pasistenkite bent šiek tiek sutelkti savo savitvardą ir prašykite to, dėl ko savo prašymais seniai kreipiatės į Ali.
? Ali ? tai Ali, o Jūs… fi… Jūsų aš nepažįstu ir su Jumis kalbėti apie svarbiausius savo reikalus, be to, dar prie Jūsų bendrakeleivių, net negalvoju. Ali seniai man skolingas ir jis turi mane išklausyti.
? Ali jau daug kartų klausėsi Jūsų vien todėl, kad kreipėtės į jį primindamas Jam jo seną karminę skolą. Deja, Ali dešimteriopai atsilygino Jums ir daugiau nebeturi teisės nei gelbėti Jus, nei klausyti Jūsų. Jūs jau išbaigėte visas galimybes savo atžvilgiu. Gailestingumas atveria Jums naują galimybę, jeigu norite kreiptis asmeniškai į mane. Tik atminkite, kad antrą kartą ji nepasikartos.
? Tai man patinka! Kokiu pagrindu Jūs kišatės į mano su Ali reikalus? Ali kažkada buvo mano Mokytojas ir visai natūralu, kad sunkią valandą kreipiuosi į jį. Tarpininkų man nereikia.
? Aš jau sakiau Jums, kad nebeliko jokios galimybės būti išklausytam Ali. Aš uždraudžiu Jums pajudėti iš vietos. Jūs įsikūrėte šioje oazėje, įtikinėdamas visus, kad Ali davė Jums savo sutikimą, bet Jūs pats, nelaimingas žmogau, geriau už kitus žinote, kad Ali nieko Jums nedavė. Šiandien Jūs turite paskutinę galimybę būti mano išgelbėtas ir apsaugotas slaptojoje Bendruomenėje, nes šioje tolimojoje Bendruomenėje Jums, sąmoningam piktadariui, vietos nėra. Šiandien Jūs dar galite būti išgelbėtas Šviesios jėgos, bet rytoj jau bus vėlu. Tie Jūsų tamsių jėgų bendražygiai, kuriuos ne kartą esate apgavęs, rytoj užklups Jus ir išsigelbėjimo nuo jų, gailestingumo, kurio Jūs pats niekam savo gyvenime neparodėte, iš jų nesitikėkite.
Įžūlaus raitelio manieros bei išorė ryškiai pasikeitė. I. bekalbant, jo figūra, veidas, akys atspindėjo jau ne tik baimę, bet net siaubą. Visgi jis stengėsi susitvardyti, prisiversti nekalenti dantimis ir suteikti savo balsui sarkazmo bei įžūlumo.
? Jūs įsivaizduojate, kad galite mane išgąsdinti? Apie kokius mano priešus kalbate? Aš suprantu, kad Ali dar galėtų man dėl šio to papriekaištauti, nes jis mane perspėjo. Paskutinį kartą netgi iškėlė tam tikras sąlygas. Pažadėjau, kad jas įvykdysiu, ir neįvykdžiau. Bet kuo čia dėtas Jūs? Gal Jūs slepiate, kad Ali Jus siuntė pas mane? ? šiek tiek įtariai ir kartu su užslėpta viltimi baigė savo kalbą raitelis.
? Jeigu Ali ir turėtų visas galimybes Jus išgelbėti, meluojantis ir veidmaini žmogau, tai net tada jis nesustabdytų prie Jūsų artėjančios atpildo rankos. Nes šią ranką pats išsišaukėte ir tik pats galite pašalinti jos grėsmę. Be to, aš jau sakiau Jums: Ali neturi jokios galimybės priartinti Jus prie savęs, nes vienintelį siaurą senos karminės skolos takelį visą užsėjote melu, vagystėmis bei apgaulėmis. Per šias Jus jau praaugusias sienas niekada neprasiskverbsite pas Ali. Dar kartą ? ir paskutinį ? siūlau Jums savo pagalbą. Sutikite tuoj pat vykti į slaptąją Bendruomenę. Kur ji ir kas ji tokia, Jūs puikiai žinote. Jūs pažadėjote Ali, kad pats ten nuvyksite, ir vietoje to apsigyvenote šioje oazėje, galvodamas esąs apsaugotas nuo ankstesnių savo draugų, kuriuos Jūs apgavote ir apiplėšėte. Jūs išdavėte jų paslaptis ir taip pavertėte juos savo mirtinais priešais. Aš jau sakiau: rytoj jie Jus susiras čia ir pats gerai žinote, kokie neįsivaizduojami kankinimai ir kokia žūtis Jūsų laukia.
? O argi slaptojoje Bendruomenėje, kur dieną naktį reikia dirbti, kur nėra jokios erdvės savo paties valiai, kur visi užsiėmę vien tik nuodėmių išpirkimu, kur viešpatauja nuobodybė, ne tokie patys kankinimai? Kur ten erdvė žmogaus valiai? Kur ten gali mokytis pavergti sau žmonių valią ir daryti juos savo vergais bei tarnais? Gerą pasiūlymą Jūs man duodate! Jau geriau…
Raitelis nebaigė sakinio. Matyt, jo galvoje šmėstelėjusi mintis apie realų susitikimą su savo priešais privertė jį vėl išgyventi nepaprastą siaubą, kuris visas persidavė jo išorei.
I. ramiai sėdėjo ant savo didžiulio kupranugario ir žiūrėjo žemyn į raitelį, kurį nuo šio žvilgsnio tiesiog tąsė traukuliai. Ant lūpų pasirodė putos, kaklą sutraukė mėšlungis, akys svaidė pasiutusį pyktį. Jis bandė pakelti ranką, bet vietoje to tik sudavė ja savo žirgui per sprandą, šis įniršo ir bandė nusimesti savo žiaurų šeimininką.
? Aš sutikčiau ten pasislėpti, nes žinau, kad mano priešai ten negalės patekti.
Raitelis staiga sušuko ir nutilo, tarsi širdies spazmas būtų neleidęs jam kalbėti. Po kelių minučių jis tęsė:
? O jeigu Jūs mane apgaudinėjate, norėdamas įvilioti į savo tinklus tokią jėgą kaip aš? Ir jeigu sutiksiu, ar priimsite mano sąlygas, kuriomis aš sutiksiu gyventi Jūsų slaptojoje vietoje?
I. nusijuokė ir atsakė tuo savo skambiu kaip metalas balsu, kuriuo kalbėdavo labai retai:
? Kokia Jūs esate “jėga”, galėjote įsitikinti dar prieš pusvalandį, ne tik dabar, kai visas Jūsų ? juokingo raganiaus ? žaidimas su užkalbėtais žvangučiais, kuriais nukabinėtas Jūsų žirgas ir Jūs pats, nepadeda Jums, nes nei Jūs, nei Jūsų žirgas negali pajudėti iš vietos. Prieš pusvalandį pas Jus buvo mano pasiuntinys ir perspėjo, bandydamas įkalbėti nusiraminti ir ateiti į protą. Dabar Gailestingumas per mane sako Jums: “Paskutinį kartą suteikta galimybė pasitraukti nuo blogio. Jeigu šią akimirką neapsispręsite, Jūsų amžių gyvenimo tąsa baigsis kančiose tik kartu su planetos gyvenimu, o po to dings iš visatos, sudeginta Jūsų melo ir viso ant Jūsų esančio svetimo kraujo ugnimi. Rinkitės, laiko neliko, Jūsų priešai jau arti”.
Vėl siaubas sukrėtė žmogų. Man buvo aišku, kad dabar jis visiškai suprato I. žodžius ir jų tiesa jį pribloškė.
? Aš sutinku, ? vos girdimai sušnibždėjo jis.
I. paliepė jam pasitraukti į šoną ir prisijungti prie Jasos, kol mes sutiksime patikimą konvojų, kuris saugiai palydės į toli esančią slaptąją Bendruomenę.
? Patikimą konvojų? Per dvejus mano gyvenimo šioje oazėje metus Jūsų karavanas pirmas, kurį aš pamačiau. Kas gali čia prajoti? ? kalbėjo raitelis stovėdamas nuošalėje, kol mes pro jį prajojome.
? Taip, Jums šis karavanas pirmas, kurį pamatėte. Lygiai taip pat Jūs nieko nematėte ir prieš penkis mėnesius sutikęs pirklį, palaikydamas jį tik vargšu beduinu. Tuo tarpu jis matė Jus ir pranešė apie tai jį pasiuntusiems ieškoti Jūsų priešams. Jis labai stropiai Jūsų ieškojo, nes kitaip nebūtų išvengęs siaubingo likimo, panašaus į Jūsų, ? atsakė I.
Už pusvalandžio mes prijojome gražų oazės gojelį, ir staiga iš už tankių palmių priešais mus išniro penki raiteliai ant žemų arabiškų žirgų. Prijoję prie mūsų, jie nulipo nuo žirgų, atsiklaupė ir nusilenkė I., paliesdami turbanais žemę.