Teismo kontora. Martinas ir kunigaikštis Sanžeras

Po miglotos ir lietingos nakties netikėtai nušvito saulė ir išdžiovino šlapias bei purvinas gatves. Kažkokiu keistu miegu miegojusi pastorienė prabudo su palengvėjusia ir džiaugsminga širdimi. Jos nebeslėgė stingdantis liūdesys, tas nuolatinis palydovas nuo pat pastoriaus mirties, kurį ji itin stengėsi nuslėpti nuo Dženi.
Ledi Katarina ne iš karto suvokė, kur ji. Ir tik kai Dorija atidarė langus į sodą ir į kambarį plūstelėjo gėlių aromatas, paukščių čiulbesys bei saulės spinduliai, ji suprato, kur ji, ir prisiminė visus praėjusios nakties pergyvenimus. Ją nustebino, kad visi šie prisiminimai dabar joje neiššaukė baimės ir nusivylimo, kuriuos jautė pastarosiomis dienomis. Nei Bondos elgesys, nei priesaika, kuria ją surišo Bracano, nedrumstė jos sielos, tarsi tarp jos ir jo būtų iškilusi siena.
Nusipraususi ir su Dorijos pagalba apsivilkusi kuklų, bet elegantišką juodą kostiumą, užsidėjusi juodą skrybėlę su gedulo raiščiu, ledi Katarina pirmą kartą visiškai aiškiai suprato, kad dėvi gedulą, kurį jos su Dženi vis nusimesdavo, kad ji našlė ir jau nebejauna moteris. Jos vakarykštės baisios raukšlės ir apdribę žandai per naktį truputį išsilygino, ji jau neatrodė taip baisiai kaip vakar sėdėdama prie židinio. Jos raudonus plaukus palietė šarma ir jie dabar nebuvo tokie ryškūs. Šis švelnus sidabro atspalvis ją net savotiškai pagražino.
– Štai, ledi Katarina, ir baigėme savo pusryčius, eikime į gretimą kambarį, greitai pas Jus ateis Ananda.
– Ananda, Ananda, – lyg bandydama kažką prisiminti paskui Doriją pakartojo pastorienė. – Kas jis, tas Ananda? Šis vardas man lyg ir girdėtas, bet negaliu prisiminti.
– Ananda – tai labai artimas lordo Benedikto draugas. Jis kartu su Jumis važiuos į teismo kontorą, o štai ir jis pats.
Maloniai pasisveikinęs su abiem moterimis, Ananda perdavė Dorijai lordo Benedikto prašymą nueiti pas ledi Ceciliją, kur ji ras Alisą ir jį patį. Paminėjus ledi Cecilijos vardą, pastorienė šūktelėjo, susvyravo ir atsisėdo ant kėdės neturėdama daugiau jėgų stovėti.
– Kas Jus taip išgąsdino? – paklausė Ananda.
– Niekas. Aš tiesiog taip išsikankinusi nuo įvairiausių pastarojo meto nelaimių, kad net nieko bendra su manimi neturintis Jūsų ištartas vardas iš karto iššaukė labai sunkius prisiminimus.
– Iš tikrųjų net nežinau, kaip Jūsų vyro sesuo, būdama tokios geros ir ramios sielos, galėjo kam nors suteikti sunkumų ir skausmo, o kad jos susitikimas su Jumis, kaip ir Jūsų susitikimas su Alisa, Jums labai svarbūs – tuo neabejoju.
– Vadinasi, mano vyras buvo teisus ieškodamas savo sesers? Vadinasi, jis iš tiesų turėjo seserį?
– Kodėl Jūs netikite savo vyru? Juk dar Venecijoje, kai Jūs buvote tik jo sužadėtinė, jis Jums pasakojo apie liūdną sesers dingimą iš namų.
– Taip, taip, jis pasakojo, bet… bet… Bracano man aiškino, kad Endrius Vodsvordas niekada sesers neturėjo, kad tai psichinis sutrikimas, tam tikras nenormalumas.
Pastorienė visai sutriko, ji žiūrėjo į žavų pašnekovą tarsi prašydama padėti rasti tiesą.
– Ledi Katarina, juk nemažai nelaimių gyvenime Jums atnešė meilė Bracano ir pasitikėjimas juo. Tikriausiai jau ne kartą galėjote įsitikinti jo žiaurumu bei melu tiek savo, tiek ir dukrų atžvilgiu. Tegul susitikimas su savo vyro seseria ir savo tikru sūnėnu Henriu tampa lemiamu Jūsų gyvenimo žingsniu. Akivaizdžiai įsitikinusi Bracano melu, išsižadėkite jo ir visos jo gaujos su Bonda priešakyje.
– Jeigu tik Jūs žinotumėte, misteri Ananda, kaip man plyšta širdis! Aš daugiau nė akimirkos negaliu būti su tais niekšingais žmonėmis, bet juk aš pati juos pasikviečiau ir savo rankomis jiems atidaviau savo mylimą kūdikį. Kaip man dabar gyventi? Kaip iš jų išplėšti Dženi?
– Prieš galvodama, kaip išplėšti dukrą, Jūs pati turite įsitvirtinti nors ant nedidelės moralinės platformos, kad Jūsų minčių ir jausmų vientisumas galėtų išvesti Jūsų organizmą į kūrybą. Du zuikius medžiodama, liksite be nieko. Sukaupkite visas savo meilės jėgas, kad pirma padėtumėte mums dabar išgelbėti Alisą. Neatgailaukite, kad buvote neištikima žmona ir bloga motina, o džiaukitės, kad galite grąžinti savo vyrui dalį ištikimybės, suteikdama jo dukrai Alisai pavėluotą pagalbą ir rūpinimąsi.
Dženi – ir Jūs tai žinote geriau už kitus – turi gyvą tėvą, kuris nesustos prieš jokias kliūtis, kad pareikštų į ją savo teises. Jeigu Jūs pati nesupratote, kad Dženi paveldėjo nemažai tėvo savybių, tai pastaruoju metu turėjote tuo įsitikinti. Ar tebejaučiate savyje kankinantį ryšį su Bracano?
– Ne, ne! Mane taip slėgė siaubinga priesaika Bracano, kad ant manęs tarsi visą laiką buvo uždėti keli pūdai svorio, kažkokios geležinės grandinės, bet kai tik išsimiegojau lordo Benedikto namuose, nuo manęs viskas nukrito, tarsi man būtų atrišę sparnus. Man lengva, aš nustojau jo bijoti.
– Jeigu taip, tai Jums dabar reikia galvoti ne apie kovą su Bracano, o apie Alisos apsaugą. Ir pirmas Jūsų darbas turi būti džiaugsmingas susitikimas su ledi Cecilija, jos pripažinimas pilnateise Jūsų vyro testamentu jai palikto turto savininke.
– Vargšė mano galvelė, misteri Ananda. Aš, aišku, visai nelinkusi ginti Bracano melo, kurio tikslų iki šiol nesuprantu, bet kaip aš ją pažinsiu, jeigu iki šiol niekada jos nemačiau?
– Svarbu Jūsų noras nesiginčyti su akivaizdžiais faktais. Svarbu Jūsų ištikimybė ir tvirtumas, jeigu Jūs pati įsitikinsite, kad ledi Cecilija gali būti Jūsų giminaite. Svarbu, kad Jumyse nebūtų neryžtingumo ir abejonių. Visa kita palikite mums.
Ananda atsistojo ir pasiūlė ledi Katarinai nulipti žemyn, kur jis supažindins ją su ledi Cecilija ir dar su kai kuo. Šoniniais saulės nušviestais laiptais jie nulipo žemyn. Tiesiai į akis švietusių saulės spindulių apakinta, ledi Katarina iš karto net negalėjo įžiūrėti, kas stovėjo priešais ją kambaryje, bet vieną figūrą ji gerai įžiūrėjo – dukrą gedulo rūbais.
– Alisa, – sušuko motina tiesdama į ją abi rankas.
– Aš čia, mamyte, – išgirdo ji už savęs dukros balsą.
Atsisukusi ir atsidūrusi tarp dviejų Alisų, pastorienė užsidengė ranka akis ir sušnibždėjo:
– Dievulėliau, kas gi čia darosi? Ar tik ne burtai?
– Nusiraminkite, ledi Katarina, – tarė lordas Benediktas. – Ledi Cecilija iš tikrųjų labai panaši į Jūsų dukrą, bet vis tiek Alisa save tokią veidrodyje matys tik po dvidešimties metų.
Pastorienė pajuto, kaip lordas Benediktas paėmė ją už parankės. Ji dėkinga pažvelgė į jį ir pati nusistebėjo, kaip jai pasidarė lengva ir nepaprastai džiugu širdyje ir koks stiprus prisirišimas gimė joje šiam žmogui, kuris dar neseniai atrodė pats baisiausias.
– Leiskite Jus supažindinti, – tęsė lordas Benediktas, – su Jūsų giminaite, ledi Cecilija Vodsvord, pagal vyrą – ledi Ričard Retedli, baroniene Obersvoud. Čia jos sūnus Henris, Jūsų sūnėnas. Čia ledi Retedli vyro brolis, kapitonas Džeimsas Retedlis. Kitus Jūs pažįstate.
Lordas Benediktas, tebelaikydamas pastorienę už parankės, vėl priėjo prie ledi Cecilijos, paėmė ją už parankės ir pasodino abi moteris šalia savęs.
– Jūs vis dar negalite atsipeikėti iš nustebimo, ledi Katarina, kad gali būti toks iš giminės į giminę persiduodantis panašumas. Manau, kad jokiai ekspertizei nieko nebūtų prireikę, tik pastatyti jas abi greta, – pridūrė jis su šypsena užleisdamas vietą Alisai.
Dar apie kažką pasikalbėjęs su Ananda, lordas Benediktas išėjo iš kambario.
– Alisa, ar atleisi man kada nors visas mano nuodėmes? – paėmusi dukters ranką ir žvelgdama į jos nuostabų veidą paklausė motina.
– Brangioji mama, – atsiklaupdama prieš ją ant kelių ir prispausdama lūpas prie jos rankų atsakė Alisa, – Jūs taip kentėjote, kad net Jūsų plaukai pabalo, veidas sulyso, o manęs nebuvo šalia Jūsų, kad pasirūpinčiau Jumis ir Jus apginčiau. Dieve mano, kas išmatuos mano kaltę – palikusios Jus nelaimėje!
Iš Alisos akių jau buvo pasiruošusios pabirti ašaros. Ji neatsitraukdama žiūrėjo į šį jai visai naują, išsikankinusį ir pasenusį, bet tokį ramų, be kasdieninio susierzinimo motinos veidą.
– Kur buvo mano akys, dukrele, kad aš nemačiau, kokia tu graži? Kodėl mano širdis nepajuto tavo meilės? Baisu pagalvoti, ką aš turėjau padaryti po valandos, – su siaubu kalbėjo pastorienė.
– Stokis, Alisa, – pasigirdo lordo Benedikto balsas. – Aš noriu jus visus supažindinti su šiąnakt pas mus atvažiavusiais mano draugais. Štai čia – kai kuriems jau gerai pažįstamas seras Vomis, o čia – Anandos dėdė, kunigaikštis Sanžeras. Abu šie draugai rūpinasi čia susirinkusių likimais. Nustokite verkti. Šią akimirką nėra kitų galimybių įgyvendinti pastoriaus testamentą, kaip tik narsiai sukaupti visas savo jėgas, ramybę ir meilės jam džiaugsmą. Jokiais niūriausiais ir tragiškiausiais gyvenimo momentais negalima pamiršti svarbiausio – džiaugsmo, kad jūs dar gyvi, kad galite kažkam padėti per savo kūną liedami į žmogų ramybės ir apsaugos atmosferą. Kiekvienas iš jūsų dabar žengia į naują savo gyvenimo pakopą ir kiekvienam iš jūsų tą akimirką teks susitikti su blogiu. Ne su abstrakčiu velniu, apie kurį jums senelės sekė pasakas, o su kasdieniniu blogiu, kuris vaikšto tarp mūsų ant dviejų kojų, tokių pačių kaip ir mūsų, ir audžia melo, irzlumo, išdavystės ir veidmainiavimo tinklą. Su kokiomis pajėgomis einame į tą susitikimą? Visiškas bebaimiškumas, taktas ir savitvarda. Bet šios jėgos – ne mūsų išsiauklėjimo rezultatas, tai tos gyvos meilės, kurią kiekvienas turime savyje, aspektai. Eikite kovoti ir nugalėti mylėdami. Užuojauta melagiams ir apgavikams lygiai tokia pati kaip ir visiems kenčiantiems geriems žmonėms – tik ne ašaros. Užjausti – visų pirma kaupti drąsą. Taip kaupti drąsą, kad bebaimė tyra širdis galėtų laisvai lieti savo meilę. O meilė, pagaila ir apsauga – tai toli gražu ne visada švelnus, pritariantis žodis. Tai ir priekaištas, ir svetimos minties pakėlimas per save į daug aukštesnę bei platesnę sferą, tai ir mylinčios rankos smūgis, jeigu ji mato, kaip smunka žmogaus dvasia, kad savo jėgos atspara įlietų ugnies į žemėjančią žmogaus dvasią ir energiją. Tai ir apdovanojimas už tyrai ir kūrybingai pragyventą kasdienybę. Dabar mes važiuosime į teismo kontorą. Jus, ledi Katarina, kartu su Dorija vešis Ananda. Prašau nepaleisti Anandos rankos nė vieną akimirką. Štai Jums apyrankė, ji Jus apsaugos nuo Bondos išpuolių, kai Jums pas advokatą teks pasirašyti po pareiškimu. Visi kiti žino, kaip jiems elgtis, ir važiuos su manimi ir su seru Vomiu. Po penkiolikos minučių išvažiuojame.
Ledi Katarina, Alisa, Cecilija ir Henris, o kartu ir Džeimsas Retedlis susispietė apie Anandą lyg apie savo bendrą centrą. Likusieji būriavosi apie kunigaikštį Sanžerą, serą Vomį ir lordą Benediktą.
Prabudo ir Dženi tą šviesų rytą, bet prabudo nuo beldimo į duris. Į užsimiegojusio Armando klausimą, kas ten, tarnas atsakė, kad dėdė kviečia sūnėną labai svarbiu, neatidėliotinu reikalu. Išsivelniavęs Armandas visgi pradėjo tuoj pat rengtis, nes žinojo, jog Bonda be rimto reikalo jo netrukdys. Jam buvo apmaudu atsitraukti nuo jaunos žmonos, kurioje jis rado daugiau, negu tikėjosi. Nuo vakarykščių pietų jis su Dženi sudarė nebylią sąjungą, supratęs ir įvertinęs jos gudrumą, protą ir klastingą apsimetinėjimą. Jis neabejojo, kad Dženi jo nemyli, bet nekęsdama Bondos tigrės neapykanta ji bus su juo išvien, o tai suriša ją su jos sąjungininku vyru stipriau ir už meilę.
Jaunieji, šaipydamiesi iš Bondos, tingiai kėlėsi ir pusiau apsirengę sėdo gerti šokolado, bet Dženi ir Armandui nebuvo lemta ramiai ir tyliai pasėdėti šį pirmą jų vedybinį rytą. Vos spėjus atsisėsti, į kambarį įsiveržė visai nesivaldantis Bonda.
– Kaip jūs drįsote čia persikelti? Kas per savivalė? Jūs tikriausiai norite, kad aš išmokyčiau jus paklusnumo? – pradėjo rėkti Bonda mėgdžiodamas Bracano.
Dženi akys sužaibavo, bet tai buvo jau ne ta Dženi, įsiutusi ir nesusivaldanti, kokia ji dar vakar važiavo karietoje. Ji spustelėjo ranką vyrui ramindama jo pyktį, linksmai nusijuokė ir tarė:
– Nejau Jums, dėdule, patinka būti juokingam? Pažiūrėkite į veidrodį, kaip Jūs atrodote – tarsi visą naktį braidžiojote po rūką ir po purvą.
Ir Dženi tebesijuokdama rodė Bondai dėmes ant jo apsiausto, kurį šis per išsiblaškymą vėl užsidėjo vietoj tarno paruošto švaraus. Bonda įtariai ir piktai nužvelgė Dženi.
– Jūsų galvoje tik kvailystės. Kur aš buvau naktį – mano reikalas, o štai kur braidžioja Jūsų motulė – niekas nežino.
Iš tikrųjų šių žodžių sujaudinta, Dženi neparodė savo nerimo.
– Kas čia gali būti keista, jeigu mamai pasidarė nuobodu vienai ir ji nuvažiavo pas ką nors iš savo draugų.
– Tik pagalvokite! Mylimai motušei liūdna be mylimo vaikelio! Gal ji nuvyko tiesiai pas lordą Benediktą aplankyti savo pamestą kūdikį?
– Motina lygiai taip pat gali aplankyti lordą Benediktą, kaip Jūs – pavirsti madonos statula, – kvatojosi Dženi.
Bonda po tokio kategoriško Dženi pareiškimo nusiramino, bet vis dar stengėsi rodyti perdėtą nerimą.
– Nesuprantu Jūsų, dėdule, – raukydamasi dėl nuo Bondos sklindančio vyno dvoko kalbėjo Dženi. – Ko Jūs jaudinatės? Mama taip nekenčia visų Benediktų, kad jau vien iš keršto atims iš jų Alisą. Gerai pažįstu mamos charakterį: jeigu jau ji ką nors nuspręs – mirs, bet padarys, o čia – ir jai, ir man, jos stabui, gyvybės ir mirties klausimas.
Dženi veide atsispindėjo tokia negailestinga pagieža ir siaubinga neapykanta, kad net žiaurusis Bonda mintyse šyptelėjo sveikindamas save su ištikimu sąjungininku, kuriuo jis spėjo paversti užsispyrusią ir savavalę Dženi.
– Ir Jūs, žavioji dukterėčia, esate įsitikinusi, kad Jūsų mamaitė bus punktuali, laiku ir tiksliai vykdys mano nurodymus?
– Manau, kad ji ten bus anksčiau už Jus, o ypač už mus, jeigu Jūs ir toliau trukdysite mums rengtis, – vis taip pat niūriai atrėžė Dženi.
– Išeinu. Po pusvalandžio vėl užeisiu. Mes visi keturi važiuosime kartu: aš su Anri ir jūs abu, o linksmasis Marto užsiims kitu, ne mažiau linksmu reikalu, – su įžūlia šypsena pridūrė Bonda.
– Nejau Jūs, dėdule, dar neišmetėte iš galvos tos absurdiškos minties užpulti lordo Benedikto vilą? – apmaudžiai raukydamasis paklausė Armandas.
– Aš neprivalau tau duoti ataskaitos apie savo veiksmus, mano mielas. Ir į mano nurodymus nesikišk.
– Mano vyras visiškai teisus. Vidury baltos dienos bandyti prasiskverbti į lordo Benedikto namą prieš jo valią – tiesiog juokingas užsiėmimas. Ir ko gi Jums ten reikia, jeigu Alisa bus kontoroje?
– Štai jeigu Jūs su motinėle būtumėte taktiškos moterys, tai man nereikėtų vaidinti tuščio namo užpuolimo komedijos, o tiesiog jūs kuri nors galėtumėte tai, ką man reikia, ten nunešti ir slapta, kur reikia, pakišti.
– Na, o Jūs, kartoju, jeigu nebūsite taktiškas ir tuoj pat neišeisite, mes pavėluosime, – atkirto Dženi. – Niekaip nesuprantu, kodėl mums reikia važiuoti būtinai visiems kartu? Juk jeigu kas nors mums sutrukdys, bent Jūs būsite laiku. Ir atvirkščiai, jeigu Jūs užtruksite, mes laiku suspėsime.
– Nei Jūs, nei aš, niekas po vieną. Visi kartu būsime kontoroje, toks mano įsakymas. Jūs dabar be vyro neturite teisių, o Jūsų motušė be Jūsų, aišku, nesiryš veikti ir lauks mūsų, kiek tik reikės.
Daug minčių sukosi Dženi galvoje. Jos pačios elgesys su motina jai dabar atrodė ne tik per žiaurus, bet ir pavojingas. Dženi perkratė galvoje visus motinos pažįstamus ir vis sprendė, kur pastorienė galėjo nueiti, kad išvengtų savo vienatvės naktį tuščiame name. Jos egoistiškoje sieloje šmėstelėjo kažkas panašu į gailestį ir apgailestavimą. Vyro skubinama, Dženi rengėsi visai pamiršusi gedulą ir tą žmogų, kurio testamentą važiavo užginčyti. Dženi apsivilko pilką kostiumą apelsinų spalvos apvadais, kurie visai nesiderino su jos raudonais plaukais, blyškino ją ir sendino, bet aistra ryškioms spalvoms nugalėjo visus Armando, kuris siūlė rengtis juodai, protestus.
Pagaliau visa kompanija susėdo į karietą ir išvažiavo. Armandas, dienos šviesoje apžvelgęs visų veidus, buvo pritrenktas jų sumaigyta išvaizda, išblėsusiomis akimis ir visišku abejingumu. Akims užkliuvus už Dženi, jis net atšoko – tokia ji buvo neįdomi su antkakliu iš apelsininių raukinių ir su dar ryškesniais kaspinais ant skrybėlės. Turėdamas įgimtą skonį, Armandas prisiekė šiuo klausimu suimti žmoną į nagą. Nenuvažiavus ir pusės kelio, kažkas atsitiko su vienu iš kinkinio arklių. Ilgas sutrukdymas visai išvedė iš kantrybės Bondą. Jis siūlė pėsčiomis nueiti iki kito kebo, bet Dženi nenorėjo šlapti lietuje, kuris vėl pakeitė rytinę saulę. Pusvalandį pavėlavę, jie pagaliau atvyko į kontorą. Jeigu išvažiuodami iš viešbučio šie nelemti keleiviai nedžiugino akies savo išvaizda, tai dabar, kai vėl iš debesų išlindo saulė ir nušvietė didžiulę senojo advokato kontorą, visiems laukusiems jie pasirodė itin nemalonūs.
Senasis advokatas, pasipiktinęs tokiu tvarkos ir padorumo pažeidimu, lordui Benediktui patarus, visgi sutramdė savo ūmų charakterį ir nepriekaištavo tokiems nepunktualiems klientams. Daugiau už kitus išsilavinęs Armandas atsiprašė advokato, paaiškinęs atsitikusią nelaimę su arkliu. Iki šiol buvęs visiškai abejingas, Anri akimis įsisiurbė į savo būsimą žmoną pritrenktas jos grožio. Įpratęs girdėti, kad Alisa – kvaiša, jis ieškojo kitos moters bijodamas, kad šalia aukšto gražuolio stovinti nuostabi mergina pasirodys esanti ne Alisa. Dženi taip pat įsisiurbė akimis į Alisą, nepaprastai įdomią su paprasta gedulinga suknele. Jos pyktis vėl plykstelėjo, ji gailėjosi, kad neapsivilko juodos suknelės, ir vos linktelėjo su panieka į meilų Alisos pasisveikinimą. Ji nustebusi dairėsi į visas puses nematydama motinos.
Prieš valandą dar toks grubus, valdingas ir savimi pasitikintis Bonda dabar atrodė lyg išsigandęs ar sukaustytas, kai tik įėjęs sutiko lordo Benedikto žvilgsnį. Jis prisiminė savo bejėgiškumą prie pastoriaus namų durų ir pajuto pavojų kaip tik iš šio milžino, kurį Bracano jam apibūdino kaip nieko nevertą anglišką kvailį.
– Lorde Benediktai, leiskite pradėti, – kreipėsi į Florentietį, nusilenkdamas jam kaip svarbiausiam asmeniui, senasis advokatas, vilkįs mantija, užsidėjęs peruką ir kepuraitę.
– Aš protestuoju, – pareiškė Bonda. – Negalima pradėti bylos dėl testamento, kai čia nėra pagrindinio suinteresuoto asmens – pastoriaus žmonos.
– Jūs klystate, – mandagiai atsakė jam advokatas. – Ledi Katarina seniai čia. Ir tik jai turite būti dėkingi, kad mes jūsų visų laukėme. Ji mums sakė, kad jos dukra vakar ištekėjo ir faktiškai jau nebeturi teisės į šios dienos sprendimą, bet…
– Jeigu ji neturi, – pertraukė jį Bonda, – pagal gan protingus angliškus įstatymus, tai jos vyras, mano sūnėnas, ją turi. Ir jo vardu aš protestuoju.
– Pirmiausia Jūsų sūnėnui nereikia globėjo, nes jis pilnametis ir gali kalbėti pats už save. Antra, ta testamento dalis, kuriai skirtas šios dienos posėdis, svarbi lordo Vodsvordo dukterims tik iki joms ištekant. Tokia testamentą surašiusiojo valia. Jo duktė Dženi ištekėdama prarado teisę spręsti ledi Cecilijos Retedli, mergautine pavarde Vodsvord, paveldėjimo pripažinimą. Kartoju, mes jūsų laukėme tik ledi Katarinos ir Alisos Vodsvord prašymu, o kadangi ši nepilnametė, tai maloniai sutinkant jos globėjui lordui Benediktui.
– Aš čia nematau savo motinos, jeigu mano akys iš viso ką nors mato, – ironiškai pastebėjo įsiutusi Dženi, sukrėsta iki pat širdies gelmių tokio pikto Bondos pokšto, kuris ją įtikinėjo, kad jai ištekėjus jos įtakos jėga, sprendžiant paveldėjimo klausimą, padvigubės.
Bonda, matyt, pats nesitikėjo tokio bylos posūkio ir skubėjo surišti Dženi su Armandu nepertraukiamais angliškos santuokos saitais.
– Aš čia, Dženi, – pasigirdo silpnas balsas, labai mažai teprimenantis galingą pastorienės balsą.
Prie advokato stalo priėjo Alisos ir Dorijos palaikomas šešėlis tos, kurią Dženi vadino motina.
Dženi ir visi jos palydovai išsigandę šūktelėjo. Dženi, vietoj motinos išvydusi žilą ledi Katarinos šmėklą, negalėjo suvaldyti siaubo ir atgailos drebulio. Ieškodama, kur išlieti savo jausmus, ji visą savo neapykantą nukreipė į lordą Benediktą, laikydama jį tokios motinos permainos priežastimi, o Bonda ir abu jo draugai, pamatę Anandą, pajuto, kaip žemė slysta iš po kojų. Kai advokatas paklausė pastorienės, ar ji pripažįsta ledi Ceciliją vienintele pastoriaus palikto kapitalo paveldėtoja ir ar atsisako procentų, ledi Katarina atsakė, kad akivaizdaus fakto užginčyti negali.
– Tai nejau, mama, Jūs nematote, kaip Jus čia be mūsų apkvailino? Į ką Jūs panaši? Kur Jūs visą tą laiką buvote? Jūs tikriausiai pragare nakvojote. Kokią dar ledi Ceciliją Jums pakišo šie žmonės?
Dženi taip apsėdo jos įsiūtis, kad jokios jos vyro pastangos ją suturėti jau nebepadėjo. Advokatas paprašė misterį Tendlį pakviesti iš gretimo kambario pastoriaus Vodsvordo seserį ir jos sūnų Henrį. Tuoj į kambarį įėjo ledi Cecilija Vodsvord už parankės su seru Vomiu, o greta ėjo Henris ir kapitonas Džeimsas Retedlis. Bonda sudribo ant kėdės, kai tik pamatė įeinantį serą Vomį, o nustebusi Dženi sustingo be žado, pamačiusi greta stovint dvi skirtingo amžiaus Alisas.
– Kartoju savo klausimą, ledi Katarina Vodsvord: ar pripažįstate ledi Ceciliją Retedli Jūsų vyro palikto kapitalo paveldėtoja? Ar atsisakote procentų, į kuriuos reiškėte teisę?
– Pripažįstu ir atsisakau, – tyliai ir aiškiai atsakė pastorienė.
– Nepilnametės Alisos Vodsvord globėjau, lorde Benediktai, ar Jūs ir Jūsų globotinė pripažįstate ledi Ceciliją Retedli tikra pastoriaus seserimi ir sutinkate iš karto įteikti jai visą testamentu užrašytą kapitalą?
– Aš pripažįstu ledi Ceciliją savo tikra teta ir prašau atiduoti jai seniai priklausantį jos kapitalą, – atsakė Alisa.
– Aš, kaip Alisos Vodsvord globėjas, juridiškai įteisinu galimybę iš karto įteikti ledi Cecilijai visą kapitalą.
Visiškai įsiutęs Bonda puolė prie pastorienės norėdamas sugriebti jos ranką, bet iš karto nulėkė į šoną ir vos nepargriuvo užkliuvęs už kėdės, kurią tuo metu atitraukė iš už stalo stodamasis klerkas. Prisimindamas, kaip liūdnai baigėsi Bracano kova su seru Vomiu Konstantinopolyje, Bonda nesiryžo toliau veikti pats. Jis įkišo Dženi į ranką savo atsarginį vėrinį ir stengdamasis kalbėti kaip galima tyliau paliepė jai prieiti prie Alisos, apkabinti ją ir vikriai užmauti ant kaklo vėrinį. Dženi, gerai žinodama ant jos kaklo kabančio šuns antkaklio vertę, visa savo pykčio jėga nekęsdama sesers, labai norėjo įvykdyti šį įsakymą.
– Alisa, prašau, prieik prie manęs. Aš turiu tau šį tą pasakyti ir labai noriu tave apkabinti. Mudvi taip seniai nesimatėme.
Pastorienė sunerimo matydama, kad Dženi artinasi prie Alisos, bet lordas Benediktas ir toliau stovėjo su Alisa už parankės, o mergina net nepajudėjo iš vietos, ir pastorienė nurimo, net nusišypsojo Alisai.
– Labai džiaugiuosi, miela Dženi, kad tu nori su manimi pasikalbėti, bet man atrodo, kad visai netinka kalbėtis čia. Tu gali mane aplankyti mano globėjo namuose, ir mudvi ten galėsime bendrauti, kiek tik tu panorėsi.
Dženi žengė dar porą žingsnių Alisos link, bet jos veide matėsi jau ne triumfuojantis pyktis, o baimė.
– Prieikite ir nustokite taip bijoti už Jūsų nugaros stovinčių žmonių, – tarė lordas Benediktas. – Čia, man esant, nė vienas iš jų nedrįs Jums nieko padaryti.
Dženi paklusniai priėjo prie Alisos, bet žiūrėjo į lordą Benediktą.
– Veikite! – šūktelėjo jai įsiutęs Bonda.
Jis pats norėjo pribėgti prie Dženi, bet seras Vomis jau stovėjo jo kelyje. Armandas ir Anri taip pat bandė prieiti prie Dženi, bet Anandos žvilgsnis neleido jiems pajudėti iš vietos.
– Ištieskite man abi savo rankas, nelaimingoji Dženi, – vėl pasigirdo Florentiečio balsas. – Laikykite rankoje tą šlykštų daiktą, kurį Jums davė Bonda, norėdamas paversti Jus pačia pikčiausia ir niekšiškiausia išdavike.
Kai Dženi ištiesė rankas ir jose sušvytėjo Bondos vėrinys, Florentietis palietė jį lazdele. Vėrinys susisuko kaip degantis popierius, be garso skilo per pusę ir nukrito ant grindų pavirsdamas į miltelius. Bonda, Armandas, Anri – visi iš siaubo sušuko.
– Matote, Dženi, ko verti Jūsų draugų įtikinėjimai ir ko verta jų valdžia, – vėl tarė lordas Benediktas.
Nelaimingoji Dženi sugriebė abiem rankom vėrinį ant savo kaklo ir ėmė plėšyti į visas puses, pritrindama raudonas juostas ant savo švelnaus kaklo. Jos veide atsispindėjo visa emocijų gama: įsiūtį keitė pyktis, neapykantą – nusivylimas. Bonda ir Armandas abu norėjo pulti nelaimingąją, ir iš jų išvaizdos aiškiai matėsi jų tikslai bei ketinimai, bet Florentiečio žvilgsnis prikaustė juos prie grindų taip ir nepasiekusius siautėjančios Dženi.
– Dabar, Dženi, Jūs įsitikinote, kokia menka tamsos ir pykčio jėga, palyginus su šviesa. Tačiau ji tebelaiko Jus nelaisvėje ir valdo Jus kaip pasigailėtiną vergę. Viena meilės ir pasiaukojimo akimirka padėjo Jūsų motinai peržengti šį siaubingą Rubikoną, už kurio žūstate Jūs. Nustokite tampyti šį baisų antkaklį. Jo jėga – Jūsų pyktis. Jeigu Jūs tą akimirką, kai šis piktadarys padavė Jums tai, kas jau pavirto pelenais, būtumėte pagailėjusi niekuo nekaltos sesers – aš būčiau galėjęs Jus išgelbėti. O dabar, to tyro žmogaus, kurio namuose Jūs išaugote ir kurį vadinote tėvu, vardu…
Lordą Benediktą nutraukė laukinis Bondos žvengimas ir širdį draskanti pastorienės rauda. Nuo Anandos rankos prisilietimo rauda nutilo, o bjauriai išsiviepusio ir visus savo išgedusius dantis rodančio Bondos žvengimas staiga nutrūko dar kažkaip švilptelėjęs lyg sena, išklerusi fisharmonija. Staiga įsivyravusioje tyloje lordas Benediktas kalbėjo toliau:
– Pastoriaus apsauga, jo meldimas manęs Jus išgelbėti – viskas griūva atsitrenkę į Jūsų pačios pykčio, pavydo ir irzlumo sieną. Viskas, ką aš dar galiu padaryti vardan to nuostabaus žmogaus, kurį Jūs vadinote tėvu – tai nepalikti Jūsų amžina verge šių žmonių rankose. Galiu duoti Jums galimybę ir viltį ištrūkti iš blogio tinklų, jeigu kada nors Jūsų širdis atsivertų meilei ir gėriui. Atsisukite į mane nugara.
Kai Dženi apsisuko, lordas Benediktas įdėjo į Alisos rankas savo lazdelę ir paklausė jos:
– Ar nori, Alisa, padėti seseriai ir atverti jai kelią į savo namus tada, kai neviltis atvers jos širdyje meilę ir ji šauksis gailestingumo?
Alisa atsakė teigiamai. Tada lordas Benediktas suėmė savo rankomis jos ranką su lazdele ir palietė ja vėrinį ant Dženi kaklo. Dženi garsiai sušuko, krūptelėjo, ir tą pačią akimirką jos vėrinys nukrito ant grindų ir atrodė kaip sudužusio stiklo šukės.
– Atsisukite į mane ir prieikite arčiau, Dženi.
Dženi priėjo beveik prie pat Alisos. Lordas Benediktas, vis taip pat laikydamas Alisos ranką, liepė lazdelės galu paliesti Dženi krūtinę ir lėtai, žiūrėdamas jai į akis, tarė:
– Sesers meilė ir pastoriaus meilė saugo Jus nuo amžinos pražūties. Pačiomis niūriausiomis savo gyvenimo akimirkomis atsiminkite apie Šviesą kiekvieno žmogaus kelyje. Atsiminkite, kad gyvenimas – tai gerumas ir gailestingumas. Tikruosius rezultatus gyvenime galima pasiekti tik su jais. Nėra žmogui padėties be išeities, gailestingumas neturi ribų ir niekada neatsisako padėti. Jokia pikta, godi, įžūli ranka niekada Jūsų nepavergs. Jūs niekada netapsite tos rankos verge. Ir bet koks blogis pavers Jus bendrininke ir verge tik tada, kai Jūs pati pasirinksite jį savo bendrakeleiviu, įsileisdama į savo kasdieninę veiklą ir pritraukdama jį savo irzlumu, išdavyste ir melu. Eikite. Jūs pati pasirinkote savo kelią, savanoriškai tris kartus atstūmusi mano tiestą pagalbos ranką. Su savo bendrininkais Jūs susirišusi kur kas stipresnėmis virvėmis už šį vėrinį, kuriam Jūs priskyrėte magišką jėgą. Ta magiška jėga tebuvo tik Jūsų pikta širdis. Eikite apsaugota nuo amžino pavergimo, bet padėti sau Jūs galite tik pati, pritraukdama prie savęs tik panašius į save. Nustokite bijoti šliužų, šliaužiojančių aplink Jus. Greitai jie uždus nuo savo pačių blogio, bet visas Jūsų gyvenimas virs pragaru, jeigu Jūs nesuprasite, kad Jūsų nuolatinė veidmainystė ir neapykanta ar visiškas abejingumas žmonėms paverčia Jus savo pačios aistrų verge.
Dženi stovėjo ir tylėdama žvelgė į lordo Benedikto veidą.
– Ir visgi aš nekenčiu Alisos, neapkenčiu net motinos, išdavusios mane dėl Jūsų, ir… Jūsų nekenčiu. Netikiu jokia Jūsų jėga. Tiesiog Jūsų triukai stipresni už Bondos fokusus. Bet Bonda – ne pagrindinis savo akcinės kompanijos narys, o eilinis vykdytojas, kaip ir Jūsų klerkai, tokie kaip misteris Tendlis, – su piktu sarkazmu užbaigė savo tiradą Dženi, nužvelgusi liūdnai jos klausiusį Tendlį. – Jūs, aišku, neabejojate, – minutę patylėjusi ir vėl užsidegusi piktai tęsė ji, – kad aš niekada ir niekur neatsidursiu patarnaujančios ar vykdančios svetimą valią vaidmenyje, kaip mano sesutė ir visi šie bevaliai žmonės, supantys Jus šią akimirką. Aš pati turėsiu savo tarnų svitą.
Vėl piktas Bondos juokas pertraukė Dženi, bet nuo vieno lordo Benedikto rankos mostelėjimo jis nutrūko, o Bonda sulinko.
– Vardan pastoriaus meilės ir atleidimo, Gyvenimas dar kartą Jūsų pasigaili: įžeistas ir dabar taip paniekinamai Jūsų žvilgsnio varstomas Tendlis ir bus ta ranka, kuri kada nors Jus išgelbės ir atves pas Alisą. Apie tą, kurio tarnu Jums teks būti, kur Jūs pateksite, Dženi, labai greitai sužinosite pati. Atsiminkite: pasigailėjimo dėsnis Jus apgins tik tada, kai Jūs pradėsite veikti su meile, o ne su neapykanta, kaip tai darote dabar.
Lordas Benediktas pasisuko į Bondą ir į jo bendrus.
– Kad negalėtumėte paneigti ar pamiršti, kaip lankstėtės prieš gėrio jėgą, eikite iš čia be perstojo žemai lankstydamiesi ir iki tamsios nakties vaizduokite judančias kiniškas statulėles. Bijokite naujo susitikimo su manimi arba su bet kuriuo iš tų, kurie man artimi. Jūsų užsiundytai gaujai, aišku, nepavyko prasibrauti į namus, o už norą patekti į mano asmeninį kambarį Jūsų, Bonda, papirktas girtuoklis Martinas jau brangiai sumokėjo. Kad daugiau niekur nedrumstumėte tylos – nedrįskite kalbėti niekaip kitaip, tik pašnibždomis.
Staiga Dženi ir jos trys palydovai pradėjo žemai lankstytis. Jie kovojo, stengėsi nugalėti šią jų nugaras lenkusią jėgą, ir tos jų pastangos buvo tokios juokingos, kad Henris, po jo Tendlis, klerkai, pagaliau ir pats senasis advokatas bei kapitonas – visi raitėsi iš juoko. Alisa ir ledi Cecilija iš siaubo užsidengė akis. Dorija ramino isterijos priepuolio ištiktą pastorienę. Nutaikęs momentą prieš lenkiantis ir manydamas, kad Anandos dėmesys susilpnėjo, Bonda švystelėjo pastorienei ant kaklo tamsią virvę, kaip metamas lasas, bet virvė nespėjo paliesti pastorienės, Anandos ranka pagavo ją ore ir nusviedė atgal Bondai, apvyniodama jo kaklą, rankas ir liemenį. Bonda sušuko, nukrito tąsydamas jį supančiojusią virvę, kaip prieš tai Dženi tąsė savo vėrinį.
– Eik, niekše, su šiuo papuošalu. Ir tegul jis smaugia tave kaip įvaizdis viso to blogio ir melo, kuriuos tu visur su savimi įneši. Dabar tik Bracano galės ją nuo tavęs nuimti, ir tai tik todėl, kad tyra siela ištiesė jam savo gailestingumo ašarą bei bučinį. Štai šis tyro gailestingumo lašas ir galės tau padėti, bet ar tu užsitarnavęs tokią Bracano malonę, kad jis panorėtų tau padėti – tai jau tavo reikalas.
– Iš lordo Benedikto pasigailėjimo mes nesulauksime, – raudodama ir tiesdama rankas į serą Vomį ėmė maldauti Dženi. – Jūs pasigailėkite mūsų. Nedarykite iš manęs ir šių žmonių pajuokos objekto pačią pirmą mano vedybų dieną. Aš… aš… negaliu Jūsų neapkęsti. Man baisu žiūrėti į Jūsų akis, tarsi jose aš skaityčiau visą savo gyvenimo siaubą, bet… aš lenkiuosi prieš Jus ir maldauju – padėkite man.
– Sakykite, vargšele, ar galite prisiminti nors vieną būtybę, kuriai Jūs padėjote gyvenime? – paklausė seras Vomis, o jo ir taip visada mielas bei švelnus balsas dabar priminė melodingos arfos garsus. – Ar žinote, kad žmogus – tai Dievo arfa, kurios stygos šlovina visą visuotinį gyvenimą? Ar Jūs žinote, kad žmonių ašaros ir liūdesys – tai Viešpaties žiedadulkės, paverčiančios žmogų nuostabiu žiedu? Ar Jūs žinote, kad kiekvienas žmonių susitikimas – tai meilės valdomi sparnai, surenkantys šias Viešpaties žiedadulkes į širdies taurę ir perpilantys jas kaip meilės jėgą, kaip džiaugsmingą atgarsį į sielvarte skendinčią žemę? Tegul šiandien mano širdies taurėje susimaišo Jūsų pykčio ir ašarų nuodai su mano užuojauta. Ir tegul tos akimirkos siaubas, kai pasigailėjimo vertas padaras pavadins Jus dukra, įsilieja į mano širdį ir randa joje paguodą. Eikite. Aš prisiėmiau sau – Jūsų motinos, sesers ir tetos prašymu – Jūsų bausmę, bet aš pats negaliu Jūsų nuo jos išvaduoti. Mano broli ir Mokytojau Florentieti, maldauju tavęs – leisk man dalyvauti Anandos kovoje ir dar kartą pasigailėk šių nelaimingųjų, – žemai lenkdamasis lordui Benediktui tarė seras Vomis.
– Tebūnie, kaip tu nori, mano drauge ir broli, – atsakydamas į jo nusilenkimą nusilenkimu atsakė Florentietis, – bet jeigu dar nors kartą kuris nors iš Jūsų draugų, Dženi, išdrįs paliesti Alisą arba Jūsų motiną, tai ir Jūs, ir jie kitaip kaip keturiomis jau nebevaikščiosite iki pat savo gyvenimo pabaigos. Eikite. O tu, niekše, – kreipėsi jis į Bondą, – tylėk šiandien visą dieną. Ir ateityje kalbėsi tik pašnibždomis. Nusiimk savo virvę ir įmesk ją į židinį.
Nusibraukę nuo kaktų upeliais žliaugusį prakaitą, Dženi ir jos bendrai pasiskubino išeiti iš kontoros.
Atlikę visus būtinus formalumus, prilaikydami ypatingai sukrėstas Alisą, ledi Ceciliją ir beveik jau alpstančią pastorienę, visi lordo Benedikto namų gyventojai grįžo namo.
Per tas kelias valandas, kol jų nebuvo, visada tylus ir ramus namas pavirto iš visų pusių pačių įvairiausių ir įkyriausių elementų puolama stovykla. Lordui Benediktui išvykus, neprabėgo nė pusvalandis, o prie pagrindinio įėjimo į vilą pririedėjo trys didelės karietos, pilnos užsimaskavusių žmonių. Kai kurių persirengėlių rankose buvo muzikos instrumentai, kiti dainavo dainas – ir iš viso scena iš karnavalo buvo taip puikiai suvaidinta, kad policininkai šios triukšmingos kompanijos nestabdė galvodami, jog aristokratai linksminasi tokiu originaliu būdu. Vis taip pat triukšmaudama linksma kompanija nekantraudama ėmė belstis į pagrindines duris ne tik tam skirtu plaktuku, bet ir lazdomis, kumščiais, barbeno į holo langus. Tuo pačiu metu prie mažųjų durų ir durų į šoninius laiptus susirinko būrys elgetų, lyg netyčia linksmos šventės garsų priviliotų su aiškia viltimi gauti išmaldą per turtuolių puotą.
Kunigaikštis Sanžeras įsakė tarnams likti savo vietoje. Amedėjų ir Sandrą jis pastatė hole prie pačių durų ir įdavė jiems į rankas purkštuvus, paaiškinęs, kad jeigu iš lauko labai laušis, Amedėjus turi papurkšti pro rakto skylutę, o Sandra – praverti iš lauko nematomą, medžio raižiniuose paslėptą akutę ir keletą kartų spustelėti purkštuvą. Juokdamasis pridūrė, kad gyvybei ir sveikatai skystis nekenkia, bet kvapas tiesiog nepakeliamas. Be to, nuo jo ištirps užpuolikų kartoninės ir popierinės kaukės ir pajuoduos rankos. Tai išgąsdins triukšmadarius.
Artūrą kunigaikštis Sanžeras pastatė prie šoninių durų, davęs tokį patį purkštuvą, o mažąsias dureles, iš vidaus apkaltas geležimi, užsklendė skląsčiais ir uždarė langines. Pats atsistojo greta Artūro lyg ko laukdamas.
Elgetų grupėje prie šių durų ypač išsiskyrė elgetaujantis vienuolis, tai prašydamas duonos kriaukšlės, tai vaipydamasis ir kvatodamas, savo numeriais linksmindamas aplink jį susibūrusią kompaniją. Įkalbinėdamas šiuos valkatas garsiau triukšmauti, jis ėmė lįsti pro geležinę tvorą. Atsineštais įrankiais iš akmeninio pamato tuoj pat išlupo storą metalinį strypą ir, šiaip taip pralindęs per tą skylę, abitu vilkintis valkata jau buvo sode. Įsakęs kompanijai rėkti dar garsiau, jis ėmė kopti siena, bandydamas patekti prie lordo Benedikto kabineto lango, matyt, gerai žinodamas kambarių išdėstymą. Kunigaikštis Sanžeras paliepė Artūrui apipurkšti priešakines valkatų eiles, o stojusius į jų vietą prie šių siaurų durų apipurkšti dar kartą. Pats nuėjo į Florentiečio kabinetą, priėjo prie lango ir pasislėpė už portjeros. Jo puiki klausa ir per storas sienas girdėjo tylius, pasalūniškus valkatos žingsnius, artėjusius prie lango. Per portjeros plyšelį kunigaikštis Sanžeras matė, kaip valkata prisiplojo prie lango stiklo, įsitikino, kad kambaryje nieko nėra, ir tuoj jo rankoje sutvisko deimantas, kuriuo jis ėmė pjauti stiklą. Greitai ir vikriai susitvarkęs su šiuo uždaviniu, jis lengvai įlindo į kambarį. Įsiklausydamas valkata apžvelgė puikius apartamentus, nusiavė purvinus batus, ir, matyt, tikrai gerai orientuodamasis perėjo per kambarį ir sustojo prie durų, vedančių į gretimą patalpą. Išsiėmęs iš kišenės ryšulį visrakčių, jis jau ruošėsi vieną jų įkišti į rakto skylutę, kai staiga tylus ir valdingas balsas prikaustė jį prie grindų.
– Sustok, nelaimingasis, mesk savo purviną ryšulį į židinį ir stovėk ten ant skardos, jei nenori, kad tave sutraiškytų jau besileidžianti plyta.
Metęs žvilgsnį į viršų, valkata vos spėjo atšokti nuo tiesiai ant jo besileidžiančio sunkaus geležies gabalo. Sušukęs jis norėjo pulti vidury kambario stovintį neaukštą, liekną vyrą, bet susigriebė už gerklės, lyg kas jį būtų smaugęs, ir skubiai pasuko prie židinio. Ten iš karto atsisėdo ant varinių židinio grotelių neturėdamas jėgų stovėti.
Valkata bandė savo visrakčius paslėpti kišenėje, bet ugninis nepažįstamojo akių žvilgsnis degino jį. Visas drebėdamas, jis paklusniai įmetė ryšulį į židinį. Vis dar galutinai neprarasdamas savitvardos, burbėdamas kažkokius užkeikimus, valkata ėmė naršyti užantį, drebančiomis rankomis iš po abito išsitraukė kažkokį trikampį ir nukreipė jo smaigalį į vis taip pat ramiai vidury kambario tebestovintį kunigaikštį Sanžerą. Laikydamas savo trikampį, kuriame kažkas švytėjo, valkata pajuto didesnį pasitikėjimą savimi ir išdrįso pažvelgti į priešais jį stovėjusį vyrą. Jį pribloškė geraširdiškas nepažįstamojo juokas. Pyktis prasiveržė nešvankių keiksmažodžių srautu iš Martino lūpų, nes tai ir buvo jis, sutikęs vadovauti visai kompanijai, ir dabar jis iššaukiančiai suriko:
– Ko čia juokiesi? Tikriausiai nejauti, kad išmušė paskutinė tavo valanda? Mano akmuo tuoj partrenks tave ant žemės, nors tu ir pasipuošei geru kostiumu. Na, griūk, sakau! – ir piktadarys ištiesė savo ranką tebestovinčio kunigaikščio link.
Kunigaikščio veidas buvo rimtas ir net rūstus.
– Jei dar ilgai delsi ir negriūsi, – vėl sušuko Martinas, – sušvilpsiu ir pasišauksiu čia savo draugus. Tada neišneši sveiko kailio.
– Pabandyk, – tyliai atsakė jam kunigaikštis, vos kilstelėjęs ranką ir mostelėjęs ja į Martiną.
Tas neišsilaikė ant kojų ir prisėdo ant varinės skardos lakšto prie židinio sunkiai kvėpuodamas ir išpiltas prakaito.
– Kur tu išdrįsai įlįsti, nelaimingasis? Ir ką tu sutikai padaryti? Kas tave paskatino išniekinti šiuos kambarius?
– Bonda man pažadėjo ištisą turtą, jei atskelsiu gabalą žalios taurės nuo marmurinio stalo iš to kambario, – visas drebėdamas atsakė Martinas. – Oi, nesiartinkite, tik nesiartinkite! – su siaubu suriko jis pamatęs, kad kunigaikštis žengė žingsnį į jo pusę.
– Tu dar turi laiko atgailai. Tu dar gali suprasti visą siaubą to, ką dabar darai ir kokiame purve gyveni. Sumesk į židinį visą tą šlamštą, kuriuo tave apdovanojo Bonda, pažadėk man sąžiningai dirbti ir aš tave išgelbėsiu nuo visos tavo baisios gaujos. Duosiu tau galimybę vėl tapti žmogumi ir pajusti laisvo ir tyro gyvenimo džiaugsmą.
– Neišdegs! Jėgelių trūksta įveikti mano akmenį, tai ir apsimeti avinėliu. Laikykis.
Ir piktadarys pabandė vėl ištiesti ranką su savo trikampiu. Ir vėl tas švelnus kunigaikščio rankos judesys privertė jį su prakeiksmu atitraukti ranką atgal.
– Paskutinį kartą tau siūlau: ar nori pradėti tyrą, naują gyvenimą? Tu dabar įsitikinai, kad visos piktadarystės bejėgės prieš meilę, jos žinias ir jėgas. Pažvelk į savo širdį. Ką joje matai? Ar yra joje kas, be melo, išdavystės ir klastos? Peržvelk savo gyvenimą. Nuo to laiko, kai išdavei motiną, apiplėšei seserį, pametei moterį su vaiku pasmerkdamas juos skurdui ir badui – ar buvo tavo gyvenime laimė? Ar džiaugeisi bent kartą? Nejau tau geriau patinka gyventi amžinoje baimėje? Šiandien tu atėjai apiplėšti ir išniekinti. Rytoj pasiųs užmušti – taip pat eisi?
Valkata tylėjo nuleidęs galvą ir niūriai žiūrėjo į grindis. Nė vienas raumuo jo veide nerodė jokio apgailestavimo dėl pražudyto gyvenimo. Jame atsispindėjo tik nustebimas dėl nepažįstamojo turimų žinių apie jo gyvenimą, bukas užsispyrimas, žiaurumas ir gudrumas. Jis kažkaip prunkštelėjo ir įžūliai tarė:
– Tiek to, matau, broli, kad tu iš mūsų kompanijos ir sugebėjai anksčiau už mane čia patekti. Aš sutinku su tavimi pasidalinti viskuo, ką čia rasime ir ką gausiu iš Bondos, bet tai, ką aš pasiimsiu nuo marmurinio stalo iš to kambario – viskas tik mano. Aš turiu pats užmušti Anandą, jis nemažai pridarė nemalonumų mūsų brangiajam Bracano.
Martinas nebaigė savo derybų. Sanžeras lėtai pakėlė į viršų ranką ir taip pat lėtai, aiškiai prabilo:
– Gailestingumas nebaudžia. Atsimink: viską, kas įvyksta su žmogumi, jis susikuria pats. Koks nuodėmingas bebūtų žmogus, jo iki galo pasiaukojančios meilės akimirka išneša jį iš visų jo nusikaltimų bei klaidų rato ir sujungia jį su šviesos jėgomis. Tereikėjo tau šaukti, kreiptis į Meilę, ir ji būtų ištraukusi tave iš mirties blogyje nagų, bet tu jau negali atgimti per Meilę. Tavyje jau žuvo kiekvienam duodama gyvybės dalelė. Tavo sąmonė apsiblausė ir tau daugiau nėra prasmės gyventi žemėje, tavo širdis jau nebesugeba kurti. Ji tegali galvoti tik apie save vieną, tik apie savo gyvuliškus interesus. Žmogus, gyvenantis vien tik savo asmeninėmis blogio aistromis, nereikalingas visos visatos gyvenimui, todėl nereikalingas ir žemei. Suteikdamas paskutinį gailestingumą, įsakau tau:
Viską, ką tu užsidėjęs ant savęs svetimą, visas iš savo draugų pavogtas brangenybes – viską sudėk į židinį. Išeik iš čia. Tu girdi, kaip tavo gauja jau bėga. Skubėk. Jeigu tave čia ras namų šeimininkas, tau blogai baigsis. Eik namo, kaip nors paršliauši. Ten viską papasakok visiems tiems žiauriems bendrams, kurie tave čia siuntė, ir visiems laikams pamiršk šį namą. Atsimink tik tai, kad niekšybėmis gyventi negalima. Apimtas liūdesio ir baimės, niekaip nenusiramindamas stumk savo dienas, kol mirtis pagaliau pasigailės tavęs.
Kaip laukinis žvėris plėšė Martinas nuo savęs kažkokius maišelius, brangenybes, dėžutes ir mėtė viską į židinį.
– Paimk nuo židinio degančią žvakę ir pats padek visus savo nuodus bei užkalbėtus talismanus, nelaimingas girtuokli ir smulkus vagišiau.
Paklusniai, bet labai nelengvai atliko Martinas šį nurodymą. Liepsna vos degė, plykstelėdavo ir vėl geso. Pagaliau Sanžeras įmetė į ugnį kažkokią dėžutę, pasigirdo pokštelėjimas, kuris išgąsdino Martiną ir šis puolė prie lango. Jis sukaupė visas savo jėgas norėdamas išlįsti pro savo išpjautą skylę, per kurią taip lengvai įlindo, bet niekaip nepajėgė persisverti per langą. Jis inkštė iš siaubo ir ėmė prašyti pasigailėti.
– Sakiau, išeik. Apsiauk savo purvinus batus ir išeik. Žaizdos ant tavo kūno, kurios jau kraujuoja – ne mano bausmė, o tų nuodų, kuriuos iš savo tamsumo taip ilgai ant savęs nešiojai, rezultatas. Tavo bendrai pavertė tave vaikščiojančia gyva spinta, kurioje saugojo savo brangenybes, o tu per savo kvailumą išardei organizmą ir dabar tau jau nėra jokio išsigelbėjimo.
Išsigandęs, nusilpęs ir visiškai sutrikęs, Martinas pagaliau išlindo pro langą, vargais negalais prasispraudė pro skylę tvoroje ir svyruodamas kaip girtas nukėblino namo. Keistos, seniai pamirštos mintys pradėjo suktis jo galvoje. Nė iš šio, nė iš to staiga prisiminė vaikystę, motiną, kaip ji jį mylėjo bei lepino ir kaip jis, niūraus kaimyno įkalbinėjamas, stengėsi visada būti su ja įžūlus ir į jos švelnumą bei rūpesčius visada atsakydavo grubumu.
Martinas nesuprato, kodėl kaimynas džiaugėsi, kai jis sunervindavo motiną, bet skanūs pyragėliai ir saldainiai, kuriais apdovanodavo kaimynas už kiekvieną barnį su motina, skatino jį ieškoti naujų pretekstų ją skaudinti.
Kodėl kaip tik dabar galvojo apie savo vienatvę, apie tai, kad visame pasaulyje nėra nė vienos širdies, kuri jį mylėtų, Martinas ir pats nežinojo. Visą gyvenimą jis tyčiojosi iš meilės. Niekada neprisimindavo, kad kažkur yra jo sūnus, o dabar jis daug ką būtų davęs, kad galėtų nors vieną gyvą būtybę pavadinti sūnumi.
Viskas maišėsi nelaimingojo galvoje. Jis tesuvokė, kaip rasti kelią į tą šlykščią smuklę, kur prieš kelias valandas paliko savo rūbus ir linksmai vaipydamasis bei burnodamas prieš Dievą persirengė vienuolio abitu. Dabar girtų jūreivių, pastojusių jam kelią, juokas ir klausinėjimai, kur jis taip nusitašė vidury baltos dienos, erzino jį ir nuodijo ir be to sunkų kelią. Vos gyvas paršliaužė Martinas į savo viešbutį svajodamas apie tylą, vienatvę ir lovą. Labiausiai bijojo susitikti su Bonda arba aštriomis Dženi akimis. Jis net nesuprato, kodėl jų bijojo, bet norėjo tik vieno – prasmukti nepastebėtas.
Sėkmingai pasiekęs savo kambarį, jis nusprendė, kad Bonda su savo draugais dar negrįžęs, pripuolė prie visada jo ant stalo laukusio vyno ir griuvo į lovą su vienintele mintimi: kiečiau užmigti ir nieko negalvoti.
Martinui ir į galvą neatėjo, kad Bonda sėdi savo kambaryje įsiutęs, vienas, visų paliktas, neturėdamas jėgų ištarti nė žodžio, o Dženi su Armandu ir Anri nusikamavę, priblokšti ir dar labiau įpykę sėdi jaunųjų kambaryje laukdami pietų ir kokios nors žinios iš Martino.
Baigiantis pirmai vedybinio gyvenimo dienai, vienintelė Dženi mintis buvo kerštas išdavusiai ją motinai ir seseriai, kurios dabar jau galutinai neapkentė.
Dženi daugiau apie nieką negalvojo, tik kaip sunaikinti, sutrypti lordo Benedikto jėgą, neleidžiančią jai pasiekti Alisą!
O tą gailestingąjį, kuriam prisipažino, kad jo neapkęsti negali – jį Dženi visiškai užmiršo. Iš kontoros ji išsinešė siaubingą baimę ir ne mažesnę deginančią neapykantą lordui Benediktui.

Toliau

Aš skaitau Gerdai mažąją knygelę. Mūsų išvykimas iš Bendruomenės. Pirmoji kelionės per dykumą diena. Oazė, susitikimai joje. Naktis prie laužo. I. atsisveikinimas su profesoriumi. Paskutiniai jo nurodymai mokslininkui

Aš ilgai išbuvau pas ledi Berdran. Kai įėjau į jos kambarį, vargšė moteris liūdnai sėdėjo ant žemos kėdutės, apsikabinusi galvą rankomis. Išblyškęs, sulysęs veidas atrodė pasenęs, dabar Gerda buvo visai nepanaši į tą žavią gražuolę, su kuria susitikau mūsų name po to, kai ji pasveiko.
Nepaprastos laimės banga, kurią atsinešiau įeidamas į kambarį, buvo tokia didelė, jaučiausi turintis tiek jėgų, kad nepajutau nė menkiausio auros virptelėjimo nuo susidūrimo su sunkiomis Gerdos liūdesio emanacijomis.
? Liovuška, kaip seniai Jūsų nemačiau, ? sutiko ji mane, liūdnai ir abejingai tardama žodžius, tarsi jos gyvenime teliko tik neviltis.
? Kodėl, brangi seserie Gerda, Jūsų tokia liūdna nuotaika, tarsi priešais Jus viskas sudužo? ? paklausiau jos.
? Labai teisingą žodį panaudojote, Liovuška. Iš tikrųjų viskas, ką didžiausiomis pastangomis buvau pasiekusi, ? sudužo. Jūs iškeliausite su I., o aš liksiu čia.
? Kaip keista girdėti iš Jūsų tokią asmeninę nuostatą. Paskutinis mūsų pokalbis man buvo atskleidęs visai kitokią Jūsų sielos pusę. Tiek to, apie tai vėliau. Mane pas Jus atsiuntė I.
Nespėjau baigti frazės, kai Gerda pašoko, jos skruostai pražydo, ji visa tarsi atgijo ir, suplojusi rankomis, sušuko:
? Nejaugi I. manęs nepamiršo?
? Pamiršo? Geros Jūs nuomonės apie savo brangaus draugo ištikimybę. I. atsiuntė mane pas Jus, kad perskaityčiau, tiksliau, išversčiau Jums šią mažą knygelę. Pirmiausia atlikime jo nurodymą, o po to galėsime kalbėtis apie ką nors kita, jeigu knygelės žodžių nepakaks atsakyti Jums į visus klausimus ir nušviesti Jūsų energiją. Manau, kad to neprireiks, nes žinau, kaip I. myli mus visus iki galo ir kaip jo širdis, rūpindamasi kuo nors, skiria tam visą savo jėgų ir jausmų pilnatvę.
Atsiverčiau knygelę ir ėmiau versti:

“Žmogaus vidinių jėgų atsivėrimas yra nesikeičiantis ir neišvengiamas kiekvieno, ieškančio išsilaisvinimo, žemės žmogaus kelias.”

Gerda atsisėdo arčiau manęs, tarsi jai būtų atrodę, kad per fizinį artumą ji geriau suvoks visą knygelės išmintį.

“Abejonės ir žinių troškimas ? neišvengiami kiekvieno, pradedančio savo išsilaisvinimo kelią, žmogaus dvasinių jėgų vystymosi etapai. Abi šios savybės turi bendrą pradžią: kovą su savo “Aš”.
Kuo geriau žmogus supranta savo kuklią vietą visatoje, tuo mažiau kyla jam abejonių ir žinių troškimo, nes aiškiai suvokia iš visų pusių jį supančią Begalybę. Aiškiai jaučia, kad aplink jį nėra tuščios erdvės, kad viską užpildo Gyvenimas.
Kuo daugiau žmoguje egocentrizmo instinktų, t. y. kuo stipriau jis koncentruoja savo mintis į savo ”Aš”, tuo didesnės ir gilesnės jo abejonės, tuo dažniau iš jo akių ritasi ašaros, tuo stipresnė jo kova su savo kūnu, su savo aistromis, su savo maištingomis, geidulingomis, ramybės nežinančiomis mintimis.
Kovoje su savimi pačiu dar niekada ir niekas nerado išsigelbėjimo, nes pirmyn einama tik teigiant, o ne neigiant. Žmogus turi sutelkti dėmesį ne į kovą su savo aistromis, o į meilės Gyvenimui džiaugsmą, Gyvenimo šlovinimą visose būties formose, stadijose ir etapuose.
Kuo nuolankiau žmogus priėmė savo gyvenimo žemėje valandą, kuo giliau ir džiaugsmingiau jis išgyveno savo dieną, stebėdamas gyvenimą kiekvienoje gyvoje būtybėje, kiekvienoje darbo formoje, tuo daugiau jis nuveikė vystydamas dvasines jėgas savyje. Jis išgyveno savo dieną džiaugdamasis kiekvienu artimo pasiekimu ir jo širdyje per tą dieną subrendo jėga, pastūmėjusi jį į žinias ir į Išmintį.
—————————————-
Nėra nei rimties, nei ramybės tose būtybėse, kurios ieško vis naujų ir naujų atsivėrimo šaltinių. Viską, ką jie nučiumpa iš jiems pakliuvusių knygų ir užrašų, ? viską jie suima išoriniu smegenų žievės sluoksniu, bet mažai kas patenka į jų Švenčiausią vietą, kurdami jų širdyje Dvasios pradą.
Su džiaugsmu ištarti paprasti žodžiai, ramia širdimi ištarti didžios pagarbos ir santarvės žodžiai greičiau pasiekia tikslą už šimtus išrašytų tiesų, išrankiotų iš įvairių “šaltinių”.
—————————————–
Beprasmis žinių troškimas neturint dvasios jėgų pritaikyti tas žinias dienos veiksmuose.
Tiesa, perskaityta verkiančiomis akimis, nenušvies žmogaus kelio per jo pilką kasdienybę. Ta diena su jo perskaityta tiesa taip ir liks pilka diena, abejonių ir draskančių troškimų diena.
Tiesa, perskaityta neverkiančiomis akimis, nušvies žmogaus kelią per jo pilką kasdienybę. Ji sukurs per tą dieną kelias šventoves, nes žmogus įnešė ją į savo dienos reikalus. Jo diena tapo švytinčia laimės gyventi diena, o ne liūdesio ir visų anksčiau pasiektų dvasinių turtų ardymo diena.
——————————————
Širdies liūdesys, nerimas ir kančia dėl savo paties netinkamumo tol gyvena žmoguje, kol jis eina per savo dieną pasaulietiško žemės gyvenimo pakopomis. Kai jo širdyje atsiveria Dvasios pradmuo, išnyksta rūpesčiai apie savo tinkamumą ar netinkamumą, žmogus pamiršta save ? jis įžengia į didįjį išsilaisvinimo kelią, kuriame žmonės eina visatos pakopomis.
——————————————
Širdies ramybė yra didžiojo ėjimo visatos pakopomis požymis ne todėl, kad tai jau savaime yra gyvenimo žemėje tikslas, bet todėl, kad ji augina ir stiprina visiems greta esantiems jų išsilaisvinimo pakopas ir padeda kurti tas Šviesos šventoves, kuriose ilsisi nuo aistrų jų apsėstieji.
——————————————
Drąsa nėra žmogaus valia pasiekiama savybė. Drąsa ? Dievo aspektas žmoguje. Ji gali švytėti kaip drąsa didžiame nusidėjėlyje, ir visgi ji bus į Veiksmą pajudėjęs aspektas, nors niekuo daugiau žmogus nešvytėtų. Ir žmogus su vienu iš vietos pajudėjusiu Vienatinio aspektu pakils virš šimtų į baikštaus dievobaimingumo drobules susisupusių “tiesuolių”, nes juose nė viena dvasios savybė neatverta iki galo, visos jos paskendo pilkoje supainiotų kasdienybės įvaizdžių masėje. Visas savo herojines įtampas šie “tiesuoliai” sumažino iki šiltučio, maloniai atrodančio nuoširdumo, kuris neturi jokios vertės Amžinybėje. Visatos mastu šie žmonės prilygsta parazitams.
——————————————
Trokšdamas judėti pirmyn, mylėk sutiktajame jo energiją. Ir kuo daugiau tu padėsi jo energijai vystytis, tuo toliau pasistūmėsi pats, net nepajutęs, kaip nuėjai. Nes skatindamas augti sutiktosios širdies energiją, tu statei Gyvenimo šventovę, ir Jos Šviesa nušvietė tave bei tavo kelią, kaip ir tavo sutiktųjų kelius.”

Šiais žodžiais baigėsi mažosios knygelės stambus šriftas. Toliau ėjo priedai smulkiu šriftu. Aš užverčiau knygelę ir įsidėjau į kišenę.
? Ką, ? sušuko Gerda, ? juk Jūs teperskaitėte tik trečdalį. Kodėl paslėpėte knygelę, jeigu I. Jums liepė man ją perskaityti?
? Aš perskaičiau Jums tiek, kiek I. paliepė. Toliau nei pats skaitysiu, nei Jums versiu, ? atsakiau jai. ? Jeigu norite, galiu dar kartą perskaityti visa tai, bet ne daugiau.
Gerda panoro dar kartą išgirsti tai, ką liepė perskaityti I., ir aš dar kartą išverčiau tekstą, kur kartais viename puslapyje tebūdavo tik po vieną įrašą.
? Aš supratau, kaip siaubingai neteisi buvau. Troškau žinoti vis daugiau ir daugiau, o taikyti dienos veiksmuose nesugebėdavau nė lašo. Aš domėjausi tik savimi, rūpinausi vien savo neigiama puse, o dabar supratau, kad dar nepasiekiau nuolankumo, kad manyje tebegyvena užslėptas išdidumas. Liovuška, nežinau ? ar nuo knygelės žodžių jėgos, ar nuo Jūsų džiaugsmo jėgos, bet mano liūdesys jau praėjo. Net jeigu I. dabar ir nepasiims manęs kartu, aš stengsiuosi rasti džiaugsmą ir juo stiprinti visų, su kuriais susitiksiu, energiją. Dieve mano, kokiais srautais tekėjo mano ašaros per šias dienas! Gailėjausi, kad pridariau Nikitai nemalonumų, bet dabar mano širdyje ramybė. Mano brangus Liovuška, dėkoju Jums už šią man atneštą Šviesą, už į mane lietus gerumą ir drąsą.
? Labai norėčiau priskirti sau Jūsų pasveikimą, brangi seserie, bet, deja, tai tik I. siunčia Jums savo pagalbą ir savo pasveikinimą. Dabar jau vėlu. Rytoj mes anksti iškeliaujame. Visai neabejoju, kad I. pasiims Jus kartu. Gulkite miegoti, o aš bėgsiu namo. Man dar reikia suregzti lizdą savo draugui Etai. Jis dabar toks didelis, kad tai nelengvas uždavinys, ? linksmai atsakiau bučiuodamas ledi Berdran rankas.
? Jūsų Eta toks pats didelis kaip ir Jūs, Liovuška, ? susimąsčiusi ištarė Gerda išlydėdama mane.
? Ar seniai aš čia buvau “išgeibėlis”, kai kurių asmenų nuomone, o dabar nusipelniau priekaišto, kad esu didelis. Tetrūksta, kad ir Jūs, kaip profesorius, pakrikštytumėte mane Galijotu, ? pajuokavau atsakydamas.
? Kaip toli liko tas mano kvailysčių laikas, kai aš iš tikrųjų šaipiausi iš Jūsų. Dabar man net negėda, tarsi ne aš buvau ta kvaila moteris. Tik dabartinė mano kvailystė kur kas sunkesnė savo pasekmėmis tiek man, tiek Nikitai.
? Negrįžkime daugiau mintimis prie to, kas buvo. Jūsų “dabar” toks žavus. Šlovinkite jį, padėkokime dar kartą I. ir stenkimės kelyje į tolimas Bendruomenes bent kieno nors energijai padėti savo meile.
Taip mes ir atsisveikinome su Gerda. Aš nuskuodžiau namo daryti savo povui kelioninį lizdą. Įėjęs į kambarį, nustebau radęs degančią šviesą. Pasirodo, Jasa, ? viską mokantis, visur suspėjantis, apie visus visada pagalvojantis Jasa ? jau sumeistravo puikų narvelį, kuriame dabar oriai sėdėjo Eta ir visai nenorėjo išlįsti iš savo naujo lizdo, nepaisant jokių kantraus Jasos įkalbinėjimų. Šios komiškos scenos metu aš ir įėjau į kambarį.
Pamatęs gražiai padarytą narvelį, puoliau Jasai ant kaklo, iš visos širdies dėkodamas savo nuostabiam auklėtojui už jo pastangas ir rūpestį. Pakako man tik apkabinti savo draugą, kai mes tuoj pat atsidūrėme trise, nes pavydus Eta, nepratęs, kad grįžęs namo pirmąjį apkabinčiau ne jį, dabar užšokęs man ant peties, uždengė mus savo sparnais. Pajuokavęs dėl savo povo pavydo ir nuraminęs jį, stipriai sujaudintas Jasos meilės, tariau jam:
? Tiesiog nežinau, kaip aš apsieisiu be Jūsų, brangusis Jasa, kelyje ir tolimojoje Bendruomenėje. Kiek pastabų susilauksiu iš I., kuris net neįtaria, kas rūpinasi visa mano išvaizda ir daiktais.
Jasa prunkštelėjo, linktelėjo į stalo pusę, kur buvo paruošęs man vakarienę, ir pasakė savo juokinga tarme:
? Man I. atsiuntė net daiktų sąrašą, ką turiu paimti Jums ir Bronskiui. O Jūs galvojate, kaip keliausite be manęs! Norėčiau pamatyti jus abu be manęs. Tai būtų juoko! Tikriausiai Eta triskart numirtų iš alkio turėdamas tokį vėjavaikį šeimininką! Aišku, aš keliauju ir prie savo krūvio prisiėmiau dar ir ledi Berdran, o dėl dygliaakės, ? taip jis visada vadindavo Andrejevą, ? pasakiau Kastandai, kad man ją globoti nėra prasmės. Tvarkingai rengtis aš jos neišmokysiu, o išmėtytus daiktus vis tiek labai kruopščiai surinks amerikietis lordas.
Kol Jasa, siūdamas paskutinius Etos narvelio diržus, kalbėjo su manimi, aš pavalgiau ir taip užsinorėjau miego, kad tuoj pat nulėkiau į vonią, parlėkiau ir po kelių minučių jau miegojau.
Kaip tai dažnai su manimi būdavo, ir šį kartą miego valandos prabėgo kaip viena minutė. Mane pažadino Eta, snapu tampydamas pagalvę, Jasos žingsniai ir jo juokas.
? Greičiau, greičiau, vonia paruošta, visi jau eina pusryčiauti. Dygliaakė vos gyva iš nekantrumo ir jau vos ne ant kupranugario, o Jūs dar lovoje, ? kalbėjo mano brangus draugas-auklėtojas paduodamas man neįprastus rūbus.
Į mano nustebusį žvilgsnį jis atsakė, kad dykuma keliauti su paprastais rūbais negalima ir kad ant šių rūbų, su kuriais jau ir taip atrodė per karšta, kai grįšiu iš vonios, jis apvilks mane dar dviem chalatais, susuks turbaną, o kai sėsiu ant kupranugario, užmes ant manęs arabišką apsiaustą, nes kitaip mane sudegins dykumų saulė ir apakins jos šviesa.
Ši perspektyva kėlė siaubą, bet nebuvo ką daryti, reikėjo paklusti. Nejučiomis prisiminiau puotą pas Ali ir tą baisų senį, juodą ir šlubą, su turbanu bei lazda, kurį pamačiau veidrodyje, ir kuriame niekaip negalėjau atpažinti savęs. Juokas, mano amžinas juokas ne vietoje, tiesiog marino mane vien pagalvojus apie tą nepakenčiamo suirzimo akimirką, kai aš buvau pasiruošęs trypti kojomis ir vos neverkiau iš nuoskaudos, matydamas savo luošą bjaurumą. Ne ką kitaip atrodysiu ir dabar su vatiniu chalatu dykumų saulėje, kuri, be abejo, nudegins mane juodai kaip arabą ir pavers bjauriu kaip senis veidrodyje. Tetrūksta tik to nepatogaus bato, kuris verstų mane šlubuoti. Juokdamasis pats iš savęs, iš savo taip neseniai buvusio vaikiškumo, paklusniai atkišau galvą Jasai, kuris be gailesčio apkarpė mano plaukus ir akimirksniu iš ilgų ilgiausio minkšto ir permatomo žalio šilko gabalo susuko ant mano galvos didelį turbaną. Po to jis padavė man puodelį pieno, du iš išvaizdos ne kažin kokius, bet iš tikrųjų labai skanius paplotėlius ir tarė:
? Nei Jums, nei Bronskiui I. neliepė sočiai privalgyti. Aktorius tuoj ateis čia ir gaus tokį patį valgį. I. prašė jums abiem paaiškinti, kad kelionėje reikia mažai valgyti, tik tiek, kiek būtina organizmui palaikyti, bet ne daugiau.
Čia įėjo Bronskis, šlapias nuo prakaito ir niurzgantis ant savo vatinio chalato bei aukštaaulių batų. Jis gavo tokius pačius pusryčius kaip ir aš, ir jo galva, kaip ir mano, buvo tuoj pat trumpai apkirpta bei apsukta turbanu. Tik jo turbanas buvo iš oranžinio šilko, o aš sau atrodžiau kaip žalia varlė.
Jasa apvilko mane šviesiai žaliu chalatu, Bronskiui padavė oranžinį, ir abu, leipdami nuo karščio bei neįprasto rūbo svorio, nulipome žemyn, kur mūsų jau laukė Zeichedas su nekantraujančiais kupranugariais. Kai tik mus pasodino į mažus balnus ir apmuturiavo, tiksliau sakant, suvystė į apsiaustus ir net suvarstė bei užrišo ? išėjo I., kaip mat atsidūrė balne ir karavanas pajudėjo.
Mes keliavome atskiromis partijomis. Pirmojo karavano priekyje jojo I., iš abiejų jo šonų ? aš ir Bronskis, už mūsų dar penkios apmuturiuotos figūros, kurių negalėjau atpažinti, nes negalėjau pasisukti, o užbaigė mūsų būrį Jasa. Tam tikru atstumu ? kiek tik leido įžiūrėti dulkės ? šuoliavo dar vienas būrys su Nikita priešakyje, nes aš gerai pažinojau jo kupranugarį, ir su Zeichedu gale. Jau supratau, kad mūsų nedaug, ir galvojau, kad tai visi, kuriuos I. pasiėmė į kelionę, bet aš klydau. Kai mes stačiu kampu pasukome į kairę ir išjojome į atvirą dykumą, pamačiau dar vieną būrį, daug didesnį už pirmus du. Pažinau jo priekyje jojusį Kastandą, o pačiame gale pamačiau man visai nepažįstamą vyrą, labai tamsaus, beveik juodo veido ir su ilga žila barzda, jojusį be jokio apsiausto, vien su chalatu ir baltu turbanu. Per trumpą posūkį labai nedaug tegalėjau pastebėti, bet aiškiai mačiau, kad trečiasis būrys joja kur kas lėčiau už mus ir atstumas tarp mūsų, net ir įvertinant vaiskaus dykumų oro apgaulingumą, labai didelis.
? Liovuška, nesisukinėk balne, nes atlaisvinsi visus diržus bei raiščius ir pirmos kelionės pabaigoje tau bus sunku išsilaikyti balne. Vadžias laikyk atsargiai. Gerai išmokyti gyvuliai labai jautrūs kiekvienam raitelio judesiui. Pirmoji kelionės per dykumą diena, nors ji bus kiek įmanoma trumpesnė, kiekvieną pirmą kartą jojantį ant kupranugarių labai išvargins. Labiau susiskliausk apsiaustą ant veido, kaip tau beatrodytų karšta po juo, kitaip apdegsi ir teks tave palikti oazėje.
Nepaisant to, kad kupranugariai lėkė šuoliais, I. kalbėjo visiškai ramiu balsu, nepakeldamas tono. Jo veidas buvo neuždengtas, kaip ir Jasos, Kastandos, Nikitos, Zeichedo bei jau minėto nepažįstamo vyro.
? Tave stebina, kad kai kurie keleiviai nebijo dykumų saulės ir šviesos. Čia nėra nieko nepaprasto. Visų žmonių oda ir kūnas vienodi, bet visi skirtingai juos valdo. Tau laikas aiškiau suvokti, kad tarp kūno ir dvasios taip pat neturi būti dvejopumo kaip tarp proto ir širdies. Žmoguje viskas susieta į vieną harmoningą visumą. Kuo aukštesnis jo dvasinis tyrumas, kuo aukščiau jis pakyla savo žinojimu, tuo paprasčiau, lengviau ir teisingiau jis valdo visą savo organizmą. Jeigu žemėje pasitaiko atvejų, kai tyri šventieji serga ir netgi miršta didelėse kančiose, tai jie yra tokios ypatingos savo pasiaukojimu visatos dalelės, kurios intensyvina savo sutiktųjų, kaip ir savo mokinių ar net visos žmonijos, vystymąsi. Jie suima į save žmonių nuodėmingų emanacijų šiukšles ? suardančias jų pačių kūną. Jie žinodami, sąmoningai suardo savo organizmo harmoniją, per save kaip per filtrą pernešdami jų fizinėms jėgoms pernelyg stiprias Gyvybės jėgas į žemės planą. Tu dabar įžengi į tą mokymosi stadiją, kai tau reikia suformuoti iš savo auros visiškos harmonijos rutulį, t.y. išmokti galutinai įvaldyti kūną, visus jo raumenis ir funkcijas. Žmogus, gerai žinantis savo organizmo darbą, visada mokantis perlieti energijas į vieną ar kitą jo dalį, niekada neserga. Bet kuri liga ? tai tik vienokia ar kitokia dvasinio irimo stadija, bet niekada ne atvirkščiai.
Gale karavano jojantis žmogus, nustebinęs tave savo išvaizda ir ūgiu ? oazės, kurią prijosime vakare ir kurioje liksime nakvoti, šeimininkas. Jis vadovauja nedidelei genčiai, kurią čia seniai apgyvendino išvedęs iš salos, nugrimzdusios per siaubingą žemės drebėjimą. Išsivedė jis ne tiek daug žmonių, atrinkęs tik pačius doriausius iš morališkai pakrikusios rasės, bet dabar jis jau gausios tautos vadas.
Didelėje, derlingoje ir gražioje oazėje jūs pamatysite visais atžvilgiais kultūringą gyvenimą, nes Ali daug padėjo jiems organizuojant naują gyvenimą. Jūs pamatysite tautą, kurioje ne tik nėra neraštingų, bet visi išsimokslinę, moka Europos kalbas, kurioje nėra nei turtingų, nei vargšų, net asmeninio turto, kurioje viskas kuriama kolektyviniu darbu ir kurioje kiekvienas gauna viską, ko reikia. Oazės žmonės neturi supratimo apie vagystę, nors išėję iš šalies, kurioje jų protėviai daug kentėjo nuo ištvirkusios ir morališkai pakrikusios aplinkos. Visa tai jums kalbu ne tam, kad galvotumėte, jog pasiėmiau jus į svajonių šalį, kurioje toks puikus žmonių gyvenimas prievartos metodais diegiamas kaip eksperimentas. Ne, kelių šimtų savo brolius tikrai mylinčių žmonių kultūra ir gyvas pavyzdys padėjo jų palikuonims išsaugoti savyje ramybę, ir ši ramybė sukūrė tvirtus geranoriškumo vienas kitam principus. Ši maža visatos mastu oazė nepatyrė sunkumų savo dvasinio vystymosi eigoje, čia nebūdingas džiaugsmas dėl artimo kritimo. Geranoriškumas vienas kitam padeda visai tautai gyventi apsaugotai nuo bet kokios galimybės prasiskverbti į juos blogiui. Keletą kartų buvo bandyta sudrumsti jų ramybę ir sukelti tarpusavio priešiškumą, bet visi šie bandymai patyrė pralaimėjimą vien todėl, kad “švietėjai” buvo juokingi šviečiamiesiems ir neatlaikę oazės gyventojų pašaipų turėjo pasišalinti. Genties vadas ? Rasulas Dartranas. Kai apsistosime oazėje ir jis turės laiko, aš jus abu supažindinsiu su juo. Dabar stenkitės kaupti savyje pačias tyriausias mintis. Mąstykite apie mūsų galutinį tikslą, kur mes jojame, apie nelaimingus žmones, pas kuriuos jojame, ir apie ne mažiau nelaimingus, kuriuos ten lydime. Artėdami prie oazės, galvokite apie oazės žmonių, niekam nežinomų, vienišų, dykumoje, bevardžiame žemės lopinėlyje sukūrusių ramybės karalystę žmonių beribę meilės veiklą. Neškite į ją patį aukščiausią, ką tik turite savyje, kad jūsų meilės energijos srautai skalautų smėlį po kojomis visiems tiems, kurie ten vaikščios maištaudami ir liūdėdami.
Mes taip šuoliavome dar valandą, po to I. pristabdė savo kupranugarį ir kokią valandą jojome žingine, kad pailsėtų gyvuliai, o po to vėl paleidome juos šuoliais.
Kai kupranugariai ėjo žingine, man tai buvo tikra kančia. Niekaip nesitikėjau, kad mane taip pykins nuo lėto gyvulių žingsnio ? labiau negu laive. Be to, saulė ir smėlis man atrodė kaip ugnimi alsuojanti krosnis, o mano baltas povas Eta, išlindęs iš narvelio ir pasislėpęs po mano apsiaustu ? penkiapūdė našta.
I. matydamas, kad netenku jėgų, patarė kvėpavimo ritmą derinti su kupranugario žingsniais, ir man tai labai padėjo, o pakvietęs Jasą paliepė jam paimti iš manęs paukštį. Tai buvo ne taip lengva, nes mano išlepintas bičiulis nenorėjo manęs palikti. Pagaliau nuo I. žvilgsnio jis nurimo ir nepatenkintas, nusukęs nuo mūsų galvą, kartu su savo narveliu iškeliavo pas Jasą ir buvo uždengtas balta stora drobe.
Taip kaitaliodami jojimo žingsnį, kai poilsio periodai vis trumpėjo, o lėkimo šuoliais vis ilgėjo, mes artėjome prie oazės, kurią iš toli pamatėme dėl jos aukštų palmių. Saulė buvo dar aukštai, kai pagaliau įjojome į pačią oazę ir kupranugariai žengė kieta žeme. Gan ilgai jojome per retą palmių giraitę, kuri man atrodė kaip parkas, tiksliau, kaip palmių alėjos.
Iš kažkur padvelkė vėsa, papūtė vėjelis, sučiurleno vanduo, bet jo nematė mano trokštančios akys.
? Mes tuojau sustosime prie krioklio, ? tarė I., ? bet jo vandens gerti negalima. Jis labai prisotintas mineralų, vertingas dirvai, tačiau kenksmingas žmonėms. Jūs galite sudrėkinti delnus ir tai jus atgaivins, bet ne daugiau. Čia mes nulipsime nuo kupranugarių, nusivilksime viršutinius, labiausiai sudulkėjusius rūbus ir eisime maudytis į netoliese esantį tam tinkamo vandens ežerą.
I. pirmas nulipo nuo atsiklaupusio kupranugario, o mane su Bronskiu Jasa bei I. tiesiog nukėlė, taip buvo sustingę visi mūsų sąnariai. Aš vos pastovėjau ant kojų, ne ką geriau jautėsi ir Bronskis.
I., matydamas mūsų negalią, linksmai tarė:
? Profesorius šiek tiek suklydo vadindamas jus Galijotais, bet šis silpnumas gretai praeis. Stenkitės žengti visa pėda iki pat pirštų galų. Eikime, šeimininkai jau ateina mūsų pasitikti.
Buvau toks išvargęs ir sustingęs, kad net neturėjau jėgų domėtis, kas ėjo priekyje, o kas iš paskos. Jeigu nebūčiau rėmęsis į Jasą, nebūčiau galėjęs žengti nė vieno žingsnio. Buvau lyg koks rąstas, be minčių ir be jėgų. Suvokiau, kad aplink mane žmonės, kad girdžiu jų kalbą ir net juoką. Pajutau, kad iš mano perdžiūvusios gerklės veržiasi aimana, ir jau neprisimenu, kaip susmukau ir kaip Jasa nešė mane ant rankų.
Atsigavau ir pajutau, kad esu gyvas, tik sėdėdamas šilto vandens vonioje, ir Jasa, vis tas pats mielas Jasa, masažavo mane.
? Na, dabar Jūs puikiausiai sutvarkytas. Renkitės šiais rūbais, išgerkite šį gėrimą ir padėkite atgaivinti Bronskį. Jam dar blogiau negu Jums, ? kalbėjo man Jasa, braukdamas srūvantį prakaitą.
Man buvo labai gaila Jasos, atidavusio man tiek jėgų, bet aš nesiryžau nei dėkoti jam, nei užjausti jį, nes jis to labai nemėgo.
? Nejaugi Stanislavui blogiau negu man, juk tai reiškia, kad jis miršta? ? pasakiau stengdamasis kaip galima greičiau apsirengti ir bėgti padėti Bronskiui.
Apsižvalgiau į visas puses ir nesupratau, kur esu. Tai buvo lyg kažkokia palapinė akmenimis grįstomis grindimis, jose buvo įleista kvadratinė vonia, iš kurios aš išlipau. Viskas buvo labai primityvu, bet labai patogu ir netgi ištaiginga dykumos sąlygomis. Šiltas, skaidrus vanduo bėgo tiesiai į vonią ir kitame jos gale išbėgo per dvi skyles, esančias tokiame aukštyje, kad vandens lygis likdavo vis tas pats ir neišsiliedavo per kraštus. Ant grindų buvo pritiesta labai gražių, subtiliais raštais išmargintų demblių. Tik niekur nemačiau išėjimo iš šios palapinės-maudyklos ir niekaip nesupratau, kur galėjo būti Bronskis.
? Aš pasiruošęs, ? tariau besiilsinčiam Jasai, ? bet niekaip nesuprantu, kaip iš čia išeiti ir kur ieškoti Bronskio. Mes tarsi rūsyje.
? Būtų gerai, jeigu iš visų rūsių būtų taip lengva išeiti, ? atsakė pailsėjęs Jasa ir atitraukė vieną sienelę iš demblių, kuri man tikrai neatrodė galinti judėti.
Dar nespėjo iki galo atsislinkti sienelė, o mane jau sukrėtė už jos atsivėręs vaizdas. Iki žalsvumo išblyškusiu veidu Bronskis gulėjo išsitiesęs visu ūgiu ant sudedamos lovelės. Po Jasos žodžių aš patikėjau, kad jis nenumirė, bet vis tiek mano širdį nusmelkė skausmas, norėjau greičiau padėti jam. Įvertinęs savo ankstesnių, niekada naudos neatnešusių, veržlių skubėjimų patirtį, sutelkiau visą savo dėmesį bei ramybę ir laukiau Jasos nurodymų. Bėgusios akimirkos man virto valandomis ir man nesuprantami Jasos pasiruošimai atrodė kaip kankinantis delsimas.
Jasa ruošė visą savo darbo priemonių asortimentą: šepečius, šepetėlius, plaušines ir grubios medžiagos pirštines, kuriomis jis taip gerai darė savo žymųjį povandeninį masažą. Pagaliau jis apsimovė porą tokių pirštinių, tokias pačias padavė ir man.
? Apsimaukite, Liovuška, gerai užsisekite ir tiksliai darykite viską, ką aš Jums sakysiu.
Kai tik užsimoviau pirštines, Jasa liepė man stoti prie Bronskio kojų ir padėti pasodinti jį į akmeninį krėslą, giliai iškaltą akmeninės vonios dugne. Sunkiai kėliau suglebusį kūną, niekaip nesitikėjau, kad liesas žmogus gali būti toks sunkus. Kol Jasa trynė kojas, kelius, rankas ir nugarą, aš visą laiką prilaikiau Stanislavo kūną ir galvą, kol po kokių penkiolikos minučių Bronskis atsiduso, bet akių neatmerkė ir tebesėdėjo vis ta pačia poza.
Jasa atsuko kraną, kilstelėjo sklendes iš abiejų vonios pusių. Po kelių minučių atitekėjo šiltas vanduo ir po truputį pildė vonią. Dabar Jasa stropiai trynė artisto krūtinę ir kaklą. Vanduo kilo vis aukščiau ir jau pasiekė jo kelius. Stanislavo veidas parausvėjo, jis nusižiovavo, atsimerkė ir nustebęs silpnu balsu paklausė:
? Nejaugi, Jasa, visi iškeliavo be manęs?
? Iškeliavo? Taip, jeigu dažniau tokiu karžygio miegu miegosite, tai, ko gero, net palmės suspės iš menkų daigelių iki pat dangaus užaugti. Nusileiskite, sinjore miegali, į vandenį, kitaip man nepatogu Jus masažuoti.
Stanislavas norėjo iš karto atsistoti, bet jam tai nepasisekė. Kojos jo visiškai nelaikė. Tris kartus jis bandė stotis ir tik su mano bei Jasos pagalba jam tai pavyko. Tam man teko įlipti į vonią ir beveik vien savo rankomis paguldyti jį į vandenį. Pats jis buvo visai bejėgis, visą jo kūną skaudėjo, ir masažuojamas vikrių Jasos rankų jis vos tramdė dejones bei skausmo grimasas.
Jasa su juo ilgai plušėjo. Po to liepė man vėl padėti Stanislavui atsisėsti į akmeninį krėslą, bet tai jam jau buvo ne taip sunku. Visą Bronskio kūną Jasa ištrynė aromatiniu vandeniu ir po šio naujo masažo Stanislavas atsiduso kaip liūtas, nusišypsojo ir tarė:
? Dabar aš vėl Galijotas.
? Dar ne visai, išgerkite šį pieną ir pereikite į šią vonią, ? atsakė jam Jasa, paduodamas gėrimą ir rodydamas į pirmo kambario vonią, kurioje atsigavau aš.
Bronskis pakilo kaip visada lengvai bei vikriai, perėjo į mano vonią ir su entuziazmu pasakė:
? Vonia ? nuostabi, Jūs, Jasa, ? dar nuostabesnis, bet Jūsų pienas, atleiskite, tokia šlykštynė, kad prasčiau nesugalvosi.
Bronskiui grįžo gyvybė, jėgos ir energija, tarsi prieš valandą jis ir nebuvo panašus į numirėlį. Tačiau mažasis Jasa vis tebemaigė jį savo geležinėmis rankomis, nuo kurių karžygys Stanislavas raukėsi ir krenkštė.
? O dabar abu kuo greičiau renkitės, ? nusiimdamas pirštines tarė Jasa ir atitraukė dar vieną sienelę.
Per ją mes išėjome į kitą kambarį ir apmirėme iš susižavėjimo. Virš mūsų švytėjo žvaigždėtas dangus, nes kambarys buvo be stogo, o apie dembliais atitvertą gan nemažą plotą augo palmės. Sprendžiant iš dangaus, buvo jau vėlus vakaras, o šiame kambaryje buvo šviesu kaip dieną nuo ryškiai ir tyliai degusių lempų lig šiol niekur nematytuose tarsi puoduose ar švytinčiose kolonose. Čia stovėjo iš šiaudų pintos sofos bei kėdės, ant kurių radome savo kasdieninius rūbus.
? Stebuklai mums su Jumis, Liovuška, vis nesibaigia, ? linktelėdamas į lempas ir į dangų tarė Stanislavas.
Nespėjau jam nieko atsakyti, nes staiga atsidūriau iš mano nustebimo besijuokiančio I. glėbyje.
? Stebuklai dar tik prasideda, mano brangūs kankiniai, bet, patikėkite, tokios kankinančios kelionės daugiau neteks patirti. Gali ir netgi tikrai teks jums keliauti kur kas sunkesnėmis bei pavojingesnėmis sąlygomis, bet nė viena kelionė ateityje jau jūsų taip nebeiškankins. Tik pirmoji kelionė kupranugariais taip mirtinai išsekina, jeigu raitelis joja be poilsio, kaip jojome mes. Eikime, mano vaikai, mūsų laukia stebuklai.
Švytėdamas nuo I. artumo, paprašiau manęs palaukti, puoliau prie Jasos, kelis kartus karštai pabučiavau jį mūsų abiejų vardu dėkodamas už pagalbą.