(2009-12-18) Svarbu tai, kiek jūs galite išsaugoti savo ištikimybę Dievo Valiai. Valdovas Hilarionas

AŠ ESU Hilarionas. Aš tarnauju Tiesos spindulyje, Gydomajame ir Dieviškųjų Žinių spindulyje.
Tiesa, Dieviškoji Tiesa, kaip jūs ją įsivaizduojate, ir kaip ją įsivaizdavo praėjusios žmonių kartos, yra visgi ta pati Dieviškoji Tiesa, bet sutikite, jog kiekvieną kartą prieš akis ji iškyla naujoviškai. Maža to, kiekvienam žmogui tiesa bus sava. Ir netgi tada, kai kalbate apie vieną ir tą patį objektą, ir manote, kad jūs vienas kitą suprantate, po kurio laiko paaiškėja, kad jūs kalbėjote apie skirtingus dalykus. Kartais žmonės kalba ta pačia kalba, suprantamais žodžiais ir vienas kito nesupranta.
Visa tai įrodo, kad kiekvienas žmogus yra savame Dieviškosios Tiesos pažinimo laiptelyje ir kad ir kaip jis stengtųsi pažvelgti, kaip ši Tiesa matosi iš kito pažinimo laiptelio, vargu ar jam tai pavyks.
Todėl mes vėl ir vėl ateiname, ir kiekvieną kartą bandome jums duoti nedidelę dalį Dieviškosios Tiesos tokiu būdu, kad kiekvienas žmogus sugebėtų suprasti kažką sau ir panaudotų tai savo gyvenime.
Mes nepavargstame ateidami ir kartas nuo karto duodami žinias, kurios atrodytų, jau duotos, tačiau kiekvieną kartą atsiranda keletas žmonių, kurie atranda sau kažką nauja. Ir dėl tų keleto žmonių galima ateiti ir duoti žinias. Todėl, kad ta Tiesa, kuri tampa pasiekiama keleto žmonių sąmonei, per jų sąmonę laikui bėgant sugeba apimti pasaulį. Ir praėjus kažkuriam laikui jau nieko nebus galima nustebinti žiniomis, kurios dar visai neseniai daugumai buvo priverčiančios suklusti ir abejotinos. Kaip pavyzdys gali būti tai, kad dabar jūs nuo mokyklos suolo žinote, jog Žemė apvali ir ji sukasi apie Saulę. O vos prieš keletą šimtmečių už šią, kaip tada atrodė, maištaujančią mintį degindavo ant laužo.
Dabar laikai pasikeitė ir ant laužų nedeginama. Tačiau yra daugybė kitų būdų, kuriais visuomenė stengiasi atsiskirti nuo įkyrių filosofų, skelbiančių žinomas Tiesas ir pernelyg uoliai reikalaujančių, kad šios tiesos būtų įgyvendinamos.
Labai daug yra žmonių, kuriems pačios paprasčiausios tiesos yra nepriimtinos. Tiesos, kurios jau niekam nekelia abejonių. Pavyzdžiui, tokia: „Pamilk savo artimą, kaip save patį.“ Arba tokia: „Nelinkėk artimam blogio.“
„Nepavydėk.“ „Nevok.“ „Nesvetimauk.“ „Nežudyk!“
Atrodytų, kad šios tiesos neturėtų kelti abejonių. Tačiau viskas, kas aplink jus vyksta, viskas, apie ką skelbia jūsų masinės informacijos priemonės, yra kaip tik tų faktų, prieštaraujančių šioms Tiesoms, atspindys. Išeitų, kad tiesos egzistuoja pačios sau, o žmogiškoji visuomenė gyvena pati sau, pagal savo įstatymus ir pagal savo nuožiūrą.
Kaip manote, ar šių dvejopų standartų, kurie liečia mintis ir jausmus, egzistavimas atitinka Dievo Valią? Ir jei tai neatitinka Dievo Valios, o visata vystosi pagal Dievo Valią, tai anksčiau ar vėliau tokiai esamai padėčiai bus padarytas galas.
Pažvelkite į viduramžius. Kiek žmonių buvo sudeginta ant laužo bei buvo kankinami. Jums dabar atrodo, kad tai nehumaniška ir yra neišmanymo pasireiškimas. Tačiau pažvelkite į mažiau nei keleto dešimtmečių senaties istoriją. Prisiminkite koncentracijos stovyklas Vokietijoje, prisiminkite masines represijas Rusijoje. Prisiminkite Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Šių žmogiškojo neišmanymo pasireiškimų aukomis tapo milijonai žmonių.
Žmonija iš esmės lieka tokia pat nemokšiška, neišmananti kaip ir viduramžiais. Yra individų, kurie laikosi vidinių elgesio ir minčių standartų Dieviškajame lygyje. O yra individų, kurie atvirai šaiposi iš Dievo, iš Tikėjimo.
Kaip gali šie žmonės egzistuoti tuose pačiuose miestuose? Kaip gali šie žmonės gyventi vienuose namuose? Ir kaip visa tai derinasi su Dieviškaisiais principais, apie kuriuos kalba Valdovai?
Iš tikrųjų, dabar Žemėje – labai tamsus laikmetis. Ir šis laikmetis būtinas ir dėsningas, nes būtent dabar vyksta grūdų nuo piktžolių atskyrimo procesas. Kiekvienas žmogus turi galimybę išreikšti savo vidinę esmę. Ir kiekvienas žmogus sąmoningai pasirenka. Labai maža išrinktųjų, tų, kurie, būdami emocinio ir mentalinio presingo iš kitų žmonių pusės, iš masinės informacijos priemonių, aplinkoje, sugeba išlaikyti Dieviškuosius elgesio standartus.
Tai – viduramžių sugrįžimas. Tai – masinis įpročių ir kultūros nuopuolis. Ir lygiai taip pat, kaip tik tūkstantoji ar milijoninė dalis augalų sėklų turi galimybę duoti gyvybę naujam augalui, lygiai taip pat ir tarp žmogiškųjų individų, labai nedidelis procentas sugebės tęsti evoliuciją, pereidami per masinės sąmonės mėsmalę.
Jūs pereinate savo išbandymus ir testus, neatsitraukdami nuo įprasto gyvenimo. Ir jūsų Įšventinimų Kelias vyksta įprastame, jus supančiame gyvenime. Pamąstykite apie tai. Taipogi susimąstykite apie tai, kad svarbu ne tai, kad aplink viskas blogai ir visas pasaulis lygtai išprotėjo. Svarbu tik tai, kas vyksta jūsų būtybės viduje. Svarbu tai, kiek jūs sugebate atsilaikyti, ištverti šiose nepalankiose sąlygose ir kiek savo elgsenoje sugebate išsaugoti Dieviškuosius orientyrus ir savo ištikimybę Dievo Valiai.
Žemės rutulyje vyksta gigantiškas mūšis. Ir jeigu anksčiau nuo šio mūšio buvo galima pasislėpti kitoje šalyje, miestuose ar miškuose, tai dabar visas žemės rutulys apimtas liepsnos, kurioje vienos sielos negrįžtamai sudega, o kitos sielos persilydo į gryną auksą ir tampa nemirtingos.
Šiandieną jums papasakojau apie nelabai paguodžiančius dalykus. Tačiau viską pasakiau beveik taip, kaip yra iš tikrųjų, praleisdamas kai kurias detales, kurių žinoti jums nereikia.
Todėl, numylėtiniai, džiaugsiuosi, jeigu kažkam iš jūsų mano laiškas taps pagalbos ranka, palaikymu. Todėl, kad atrodytų nepaisant viso liūdno mano laiško tono, yra jame viena džiaugsminga gaida. Tai – jūsų nemirtingumas, kurį jūs, daugelis, privalote išsikovoti jau baigiantis dabartiniam įsikūnijimui.

AŠ ESU Hilarionas