Organizacijos sukūrimo tikslas yra pasaulinio dvasinio potencialo ir geriausių žmonijos pasiekimų meno, kultūros, mokslo, technikos srityse panaudojimas Rusijos visuomenės dorovės pagrindų atgimimui, harmoningai išsivysčiusių žmonių auklėjimui, vaikų ir suaugusiųjų švietimui dvasinių idealų pagrindu.[1]
Šiame leidinyje Pokalbių apie dorovingumą rėmuose publikuojame skyriaus „Atverti Meilei kelią į viršų“ fragmentą iš O. M. Aivanhovo knygos „Seksualinė jėga arba sparnuotasis Drakonas“.
Atverti meilei kelią į viršų
…
Visi žino, kad jeigu nėra proto arba valios, tai gyvenime mūsų laukia tik nesėkmės ir nusivylimai. Bet įsivaizduoja, kad jeigu meilės sferoje nėra nei teisingų koncepcijų, nei atitinkamų pasireiškimų, tai šitai nepavojinga: mūsų nelaukia nesėkmės ir mes nedarome nusikaltimo. Ne, taip nėra. Būti kvailam – tai pavojinga, būti silpnam – irgi, o mylėti, kaip gyvūnas – tai nepavojinga?…Štai koks kvailas svarstymas. Būtent tokios klaidos negalima atleisti, nes jos pasekmės labai apverktinos; negalima jos atleisti, už ją reikia bausti ir už ją reikia užmokėti. Paklausite: „Mokėti? Kokiu būdu?“ Nuo to momento, kai jaučiate atitinkamus pojūčius, leidžiate sau atitinkamus pasitenkinimus, jūs kažką tai savyje sudeginate, tai yra jūs atsiskaitote.
Visi fiziologiniai reiškiniai savimi parodo sudegimo procesą. Netgi mąstydami ir kalbėdamiesi, mes jau deginame medžiagas…Dar labiau tai tikra emocijoms: kai staiga jaučiate džiaugsmą arba liūdesį – tai sudega medžiagos ir susidaro atliekos, ir po to reikia nemažai laiko atstatymui. Kiekvienas reiškinys, kiekviena emocija ir kiekvienas jausmas yra tarsi medžiagų ir energijų išeikvojimas. Tokiu būdu, kaip galima įsivaizduoti, kad meilės susijaudinimuose nieko neeikvojama, nieko neprarandama? Būtent čia vyksta didžiausios netektys, kurias už viską sunkiau atstatyti, nes šiame katile mes sudeginome pačias naudingiausias gyvybei ir sveikatai kvintesencijas.
Šitai nereiškia, kad reikia viską nuslopinti ir gyventi be meilės. Problema ta, kad gyventi sveiką, protingą, estetinį gyvenimą, bet kai matau, kaip žmonės pasineria į fizinius malonumus, nebandydami pridėti dvasingesnio elemento, tai yra ko stebėtis, nes tai yra pats didžiausias praradimas visose sferose. Bet žmonės niekada negalvoja, kad jie kažką praranda, ir jie jums pasakys: “Šie organai nesusidėvi“. Aišku, šie organai nesusidėvi, bet smegenyse yra medžiaga, kuri susidėvi labai greitai, tai reikia žinoti.
…
Nesutinku su tais, kurie tvirtina, kad “meilė yra ne kas kitas, kaip dviejų epidermių trynimasis“. Jie atkreipė dėmesį tik į pasekmę, o priežastis, šios jėgos atsiradimas yra labai toli, ir todėl ji nuo jų nuslydo. Iš tikrųjų jeigu ši energija nepasireikštų, tai pats savaime trynimasis niekam nepasitarnautų. Taip, meilė – tai dieviškoji jėga, nusileidžianti iš aukštumų ir todėl ją reikia gerbti, saugoti ir galvoti taipogi kokiu būdu ją grąžinti Dangui, užuot ją siuntus į Pragarą, kur ją pagauna ir užvaldo monstrai, kirmėlės ir pirmuonys. Reikia sugebėti grąžinti šią jėgą, bet tai jau mokslas, o žmonės per daug skuba, kad sustotų ir jį išstudijuotų: jie galvoja tik apie tai, kokiu būdu nusimesti nuo savęs šį spaudimą ir kaip galima greičiau; jie jaučia baisią įtampą ir todėl juos netikėtai kažkas pastūmėja…Bet kodėl nesupratus, kad ši įtampa yra pats didžiausias turtas?
Žmogų reikia suvokti kaip 50, 100 ar netgi 1000 aukštų pastatą, ir mes suprasime, kokia didelė įtampa, koks didelis slėgimas būtinas tam, kad vanduo pasiektų pačių aukščiausių aukštų gyventojus. Vyrai ir moterys turi žinoti, kas tai per įtampa, kurią jie jaučia, kad ją panaudotų: girdyti ir maitinti savo smegenų ląsteles, nes ši energija gali pakilti iki pačių smegenų kanalais, kuriuos specialiai sukūrė kosminė Išmintis. Tas faktas, kad mokslas kol kas nesugebėjo aptikti šių kanalų savo prietaisų pagalba, nereiškia, kad jis turi teisę neigti jų egzistavimą.
Kai vyrai ir moterys švaisto šią šventą energiją be pagarbos, be tikros meilės, be noro įvykdyti pakylėtesnį kūrimą, jie daro nuodėmę prieš Šventą Dvasią. Dabartiniu metu tai labiausiai paplitusi nuodėmė. Labai maža tokių vyrų ir moterų, kurie supranta meilę kaip jėgą, leidžiančią jiems atsistatyti, atsikurti, vėl surasti kelią į Dangų ir iš tikro tapti dievybėmis! Per meilę žmonės sugrįš į Rojų, bet, deja, šiandien būtent per meilę jie vis daugiau ir daugiau tolsta nuo Rojaus.
Tegul tai jums taps aišku vienąkart ir visam laikui. Pagal jūsų poelgius, susijusius su meile ir lytiniais organais, jūs būsite – arba nebūsite harminijoje su šia aukščiausia Būtybe – kosmine Šventąja Dvasia, ir jūs arba vėl surasite Dievo karalystę jumyse pačiuose, arba pažeisite šiuos įstatymus. Galite padaryti išvadą: vieni ir tie patys organai jus gali numesti į Pragarą arba pakelti jus į Dangų, priklausomai nuo to, kaip orientuojate savo energijas.
„Smaragdinėse plokštėse“ parašyta: „Pakyla nuo žemės ir nusileidžia iš Dangaus, ir gauna savo aukščiausiojo ir žemiausiojo jėgą… Ši stipri visų jėgų jėga…“ Štai normalus šios jėgos kelias: iš Dangaus į žemę ir iš žemės į Dangų.
Tokiu būdu, problema ne ta, kad slopinti meilę, užspausti ją, atstumti ją, o ta, kad rasti metodus ir priemones ir teisingai ją išreikšti. Meilė – tai energija, ateinanti iš didžių aukštumų ir esanti tokia pat esmė, kaip saulė, ir žmogaus užduotis – priimti šią energiją, priversti savyje cirkuliuoti, kad po to vėl ją pasiųsti į Dangų, kur ji ėmė savo pradžią.
Kai Dievas sukūrė vyrą ir moterį, Jis aprūpino juos nepaprasta kanalų sistema, per kuriuos seksualinė jėga, jeigu mokėti ją valdyti, gali surasti savo kelią į viršų. Visi turi šiuos kanalus, bet žmonės tokie tamsūs, kad šie kanalai surūdijo, užsikimšę ir atskirti. Dar daugiau, kadangi šie kanalai yra subtilesni, nei netgi nervų sistemos kanalai, tai tik aiškiaregiai gali juos matyti ir atskirti kelius, kuriais teka energijos, ateinančios iš didelių žemumų ir besikreipiančios į viršų, kad maitintų smegenis.
Supraskite mane teisingai, Įšventintieji neužsiima tuo, kad sutrukdytų šiai energijai leistis, ir net nebando, tik kai kurie puritonai kovoja, bet jie visada būna nugalėti ir nuversti, nes jie kovoja prieš dieviškąjį principą, prieš saulės jėgą, prieš srovę, kuri yra pats Kristus, nes Jėzus pasakė: „Aš esu kelias ir tiesa ir gyvenimas“.(Jn. 14:6) Kadangi žmoguje susikaupė purvo sluoksniai dėl jo aistrų, proveržių, tai ši energija negali pakilti, ji krenta į žemę ir prarandama. Bet jei žmogus švarus, valdo save, jei jis iš tikro susijęs su Dievu, tai ši kiekvieną dieną nepertraukiamai nusileidžianti energija neprarandama, o suranda savo atgalinį kelią į viršų. Tokiu būdu sukuriama nenutrūkstanti cirkuliacija…
Kai žmogus supras Dievo kūrinius ir pamatys, kaip sukurtas pasaulis, kad atskaitos taškas yra Dangus ir galutinis taškas yra Dangus, tai žemė daugiau nebus meilei kliūtis. Meilė ateina iš Dangaus ir turi ten sugrįžti. Nėra dviejų, trijų arba keturių meilės formų, tai visąlaik viena ir ta pati meilė, bet esanti, pragyvenusi skirtinguose lygiuose. Pasakyta, kad Dievas yra meilė, bet niekada nebuvo pasakyta, kad velnias irgi meilė…Meilė ateina iš Dievo ir jeigu nusileisdama ji nesutinka jokio pasipriešinimo, tai cirkuliuoja teisingai, nesukeldama nudegimų ir karštinės.
Deginanti meilė – tai meilė, kurią surišo kelyje. Pažiūrėkite pavyzdį: jūs gulite su temperatūra, šią temperatūrą sukėlė nešvarumai, trukdantys kraujo apytakai ir gyvybinių jėgų cirkuliacijai; būtent organizmo kova pašalinant šias kliūtis sukelia temperatūrą.
Seksualinė energija ateina iš viršaus ir problema yra ta, kad sugrąžinti ją į viršų, štai ir viskas. Tai įmanoma tada, kai užsiimate ne malonumų, o darbo ieškojimu. Žmonių bėda, kartoju, tame, kad jie nesuprato, kad meilės energija skirta ne tik malonumams, ji gali pažadinti tam tikrus sugebėjimus, kurie leis žmonėms psichologiškai ir dvasiškai dirbti ir, kas svarbiausia, tapti laidininkais šios didžiulės jėgos, kuri pertvarko pasaulį, paverčia šviną ir pelenus į auksą, į brangakmenius, į deimantus.
Būtent meilės jėga, o ne kitomis priemonėmis, atliekami visi šie pertvarkymai. Nuo šiol ieškokite tokių elgesio, mąstymo, jausmų formų, kurkite tokius projektus, kurie padės kontroliuoti ir orientuoti šią dieviškąją energiją.
Atėjo laikas suprasti meilės misterijas šviesoje, ramybėje, pusiausvyroje, džiaugsme ir nuostaboje, o ne didžiuliuose vulkaniniuose sprogimuose. Ruoškitės dieviškajam darbui visai žmonijai, šito Dangus iš jūsų laukia. Ką jūs darote su savo meile?…Jūs išsaugojate ją tik dėl savo malonumo, štai kodėl šios energijos tampa nuodai. Pagalvokite, kaip sugrąžinti šią jėgą į jos šaltinį ir pasakykite:“Viešpatie Dieve, aš skiriu šias energijas Tavo Garbei, Tavo Karalystės atėjimui…“
Kas iš moterų ir vyrų galvoja pašvęsti savo meilę Dangui? Jie tiki, kad jų tarpusavio apsikeitimas liečia tik juos ir jei jie valgo, tai šitai irgi tik jiems, ir Dangus čia ne prie ko. Taip, bet šiuo momentu jau Pragarui yra, ką daryti. Nes šis „aš“, kurį jie nori patenkinti jo jausmingumu, jau yra Pragaro dalis. Jie panaikina Dangų ta dingstimi, kad tai, ką jie daro, gėda(tai kodėl jie tai daro?), ir kad Dangus neturi jų matyti, bet prieš Pragarą jie nesislepia, jiems ne gėda, ir todėl Pragaras puotauja… Net Bažnyčia nesugebėjo nieko paaiškinti, ir pasitenkino kartojimu: „Veiskitės ir dauginkitės!“, ir visi didžiam Pragaro džiaugsmui, lytiškai santykiauja tamsoje. Kalbama apie santuokos šventumą, bet, iš tikrųjų, net jeigu žmonės tuokiasi pagal visas taisykles, jie su savo vyrais ir žmonomis organizuoja tokį ištvirkavimą, į kurį kviečiamas visas Pragaras. Jie kartu lovoje bando visas įmanomas pozas, kad pajustų kaip galima daugiau malonumų, kad pasisotintų, kaip gyvūnai, ir jūs tai vadinate santuokos šventumu! Vargšė žmonija!
Suprantu, kad fizinė meilės pusė svarbi, kad meilė gali padėti surasti dvasingumą, bet reikia išmokti suvokti meilę, kaip išeities tašką, o ne kaip tikslą. Sakykim, kad jūs jaučiate fizinę trauką vyrui arba moteriai: gerai, bet užuot panirę į šį jausmą ir netgi paskendę, išnaudokite šį potraukį kaip galimybę eiti toliau, dvasiškai pakilti. Galbūt jūs matėte spektaklį, skaitėte knygą, vartėte žurnalą, kurie jumyse sukeldavo kai kurias reakcijas; užuot leidę jums save įtraukti ir nuskęsti, paimkite juos, kaip atspirties tašką, kaip trampliną ir stenkitės pakilti dieviškojoje kontempliacijoje taip aukštai, kad kai jūs vėl nusileisite, būsite nustebę matydami turtus, kuriuos jūs ką tik surinkote, ir kaip tai, kas jus jaudino, pasitarnavo jums kaip jūsų pagalbos ir jūsų vystymosi palaikymo stimuliatorius.
Kodėl, kai jūs tik pajaučiate jaudinantį jausmą, jį aklai atstumiate, nežinodami kur jus tai nuves? Prisiminkite, kad Įšventinimų Moksle panaudojama viskas; atitinkamai, džiaukitės ir dėkokite Dangui, sakydami: „Ak, kokia laimė šiandien, kokia palaima! Štai situacija, kurioje visi kiti rauna nuo savęs plaukus ir miršta, o aš turiu galimybę nugalėti! Ačiū, Viešpatie, aš supratau. Pirmyn, dviese!“
Ir jūs naudojatės tais metodais, kuriuos aš jums daviau. Tokiu būdu jūs priprantate nugalėti, niekas jums negali nei sutrukdyti, nei palaužti jūsų, jūs tampate stiprūs ir galingi, jūs tampate dievybe. Bet ne, jūs leidžiate sau aklai eiti, nes jus kažkas pastumia. Be abejo, kad visus kažkas stumteli…Tik yra skirtingos kryptys ir tinkamiau leisti save stumtelėti į viršų.
Žmogiškoji meilė, iš kur ji atėjo, jei ne iš Paties Dievo? Sako, Dievas – yra meilė, bet nežino, kas tai per meilė ir skirsto meilę į fizinę, jausminę ir dieviškąją. Iš tikrųjų nėra tokio suskirstymo: egzistuoja tik skirtingi lygiai, bet visada viena ir ta pati jėga, viena ir ta pati energija, kuri ateina iš viršaus.
Esate nepakankamai apšviesti, kad suprastumėte nematomą, nedalomą skaičių 1. Skaičius 1 – tai kaip kartas ir yra meilė. Ir būtent šis skaičius 1 kuria visus likusius skaičius. 2, 3, 4 – tai tik skaičiaus 1 lygių, formų, pasireiškimai. Dievas yra skaičius 1, meilė yra skaičius 1, Dievas yra meilė. Viskas, kas nėra skaičius vienas, iš tikro yra skaičiaus 1 dalis. Štai kodėl reikia grįžti prie vienybės.
Mes esame įvairovėje, periferijoje ir kai sako apie sugrįžimą į vienybę, tai šitai reiškia, kad reikia sugrįžti į Dievą, į visišką vieningą nedalomą meilę, kuri yra skaičius 1. Kai aš jums sakau, kad reikia meilę sugrąžinti į Dangų, šitai reiškia, kad meilė turi sugrįžti į savo šaltinį. Jūs nesupratote, ką reiškia „Dievas – yra meilė“, kaip ir nesupratote, ką reiškia žodis“vienybė“ ir kad mums reikia sugrįžti į vienybę. Bet man šitai taip aišku! Vienybė – tai Dievas. Dievas – yra meilė, ir reikia sugrįžti į šią meilę.
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
