Brangūs draugai,
Šiame leidime jūsų dėmesiui siūlome du dalykus:
· skyriaus “Žmonijos nuopuolis” iš knygos “Gėris ir Blogis” fragmentas;
· Viešpaties Maitrėjos 2005 metų birželio 17 dienos diktavimas “Mokymas apie gyvatę gundytoją ir išminties gyvatę”, kuriame Jis įvykius Edeno sode aprašo truputį kitaip, negu tai priimta šiuolaikinėje krikščioniškoje teologijoje.
Taipogi norime atkreipti dėmesį, kad lygiai prieš 8 metus 2002 metų lapkričio 4 dieną išėjo pirmasis “Siriaus” leidimas. Vėliau ši diena buvo paskelbta nacionaline Rusijos švente.
Žmonijos “nuopuolis”
Kol kas viena užduotis liko nebaigta – tai sugriovimas pačios pragaištingiausios iš visų teologinių dogmų, būtent prakeikimo dogmos, po kurios našta žmonija kenčia nuo tariamo Adomo ir Ievos nepaklusnumo jų prieglobstyje Edene1.
Aprašymas, esantis Biblijoje, pasak Slaptosios Doktrinos, buvo žydų pasiskolintas iš senesnių šaltinių – iš chaldėjų. Prisiminkime, kas parašyta Biblijoje apie Adomo ir Ievos Nuopuolį.
Slaptoji Doktrina sako: „Aišku, „Medis“ yra pats žmogus, Žaltys gi, gyvenantis kiekviename medyje, sąmoningas Manasas, yra jungiamoji grandis tarp Dvasios ir Materijos, Dangaus ir Žemės.“3
Nuopuolis tapo žmogaus žinių rezultatu, nes „jo akys atsivėrė“. Iš tikrųjų jam buvo duota Išmintis ir Paslėptas Žinojimas „Puolusiu Angelu“, nes pastarasis nuo šios dienos tapo jo Manasu, Protu ir Savivoka 4.
… alegorinio „Žalčio“ reikšmė visai nesusijusi su fiziologiniu žmonių nuopuoliu, bet su jų Gėrio ir Blogio Žinių įgijimu; ir šios žinios atėjo jiems dar iki jų nuopuolio. Nereikėtų pamiršti, kad tiktai po išvijimo iš Edeno „Adomas pažino savo žmoną Ievą“.5
Dėl kažin kokios priežasties pavydūs Elohimai ir dievai – rojaus gyventojai – nenorėjo, kad žmogus taptų vienu iš jų. Aš ilgai negalėjau suprasti, kas gi tai per dievai, kurie nenori, kad jų sukurtas vaikas – žmogus – vystytųsi. Kaip visada, „atsitiktinai“ į mano rankas papuolė Jėzaus mokinio Jono Apokrifas, kuriame paaiškinta įvykio esmė.
Kadangi šis Apokrifas parašytas Jėzaus mokinio, tampa aišku, kad žinios, kurias Jėzus davė savo mokiniams, nesiskyrė nuo „Slaptosios Doktrinos“ mokymo. Kitaip ir negalėjo būti, nes Jėzus buvo Įšventintasis. Tiesa, toliau iš šių mokymų buvo visiškai pašalinta esmė, o daugelis dalykų bažnyčių tėvų traktuotėse įgijo tiesiog priešingą reikšmę. Žemiau mes turėsime galimybę susipažinti su šiuo Apokrifu. O kol kas aš tęsiu „Slaptosios Doktrinos“ aiškinimus apie žmogaus „nuopuolį“.
Taigi žmogus įgijo protą. Proto Ugnį. Intelektą. Tačiau kiekvieną iš šių savybių galima panaudoti tiek geriems tikslams, tiek ir blogiems.
Didis intelektas ir per daug didelis žinojimas yra dviašmenis ginklas; ginklas kaip gėrio, taip ir blogio. Susijungę su savastimi, jie iš visos žmonijos padarys pjedestalą išaukštinti tam, kas juos turi; jie taps jo tikslų siekimo priemonėmis; tokiu atveju jeigu būtų panaudoti altruistiniams ir humanitariniams tikslams, jie galėtų tapti daugelio žmonių išgelbėjimo priemone. Bet kuriuo atveju savimonės ir proto nebuvimas iš žmogaus padarys idiotą, žvėrį žmogiškojoje formoje.6
Proto turėjimas savaime įpareigoja žmogų sąmoningai rinktis tarp Gėrio ir Blogio. Dabar jis gali pasirinkti. Žmogaus protas iš esmės yra jo patikėtinis. Ir naudodamasis šiuo instrumentu, žmogus gali tapti arba Dievo bendrakūrėju, arba siekti visokių iliuzinių šio pasaulio tikslų.
Ta pati kūrybinė ugnis žmogaus panaudojama palikuonims sukurti dabar jau lytiniu būdu.
Lyčių atskyrimas įėjo į Gamtos ir natūralios evoliucijos programą; kūrybinis vyro ir moters gebėjimas buvo Dieviškosios Išminties dovana.7
Vyro ir moters ėjimas į lytinius santykius nebuvo nuodėmė. Tai mitas. Tačiau mūsų dualistiniame pasaulyje ši savybė buvo iškreipta, paskelbta nuodėme. Pateiksiu čia ilgą „Slaptosios Doktrinos“ citatą, nes geriau, nei apie tai ten pasakyta, aš vis tiek pasakyti negalėsiu.
Žmogaus kūrybinės jėgos buvo Dieviškosios Išminties dovanos, bet ne nuodėmės rezultatas. Tai aiškiai įrodyta paradoksaliu Jehovos elgesiu, kuris iš pradžių Adomą ir Ievą (arba žmoniją) prakeikia už tariamos nuodėmės padarymą, o tada laimina savo „išrinktąją tautą“ sakydamas: „Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę.“8 Ketvirtoji Rasė neužtraukė prakeiksmo žmonijai, nes palyginti nenuodėminga Trečioji Rasė, prieštvaniniai dar didesnių apimčių gigantai, žuvo tokiu pat būdu; vadinasi, Tvanas nebuvo bausmė, bet paprasčiausias periodinio ir geologinio dėsnio rezultatas. Taip pat Karmos prakeiksmas užgriuvo ant jų ne dėl jų bandymo natūraliai susijungti, kaip šitai daroma viso gyvūnijos pasaulio, kuris neturi proto, tam priklausančiu metų laiku; tai įvyko už piktnaudžiavimą kūrybine galia, už dieviškosios dovanos išniekinimą ir gyvybinės substancijos išeikvojimą be jokio kito tikslo, išskyrus žvėrišką asmeninį pasitenkinimą. Kai trečias „Pradžios knygos“ skyrius bus suprastas, tai [žmonės] pamatys, kad jis liečia Trečiosios Rasės pabaigos ir Ketvirtosios Rasės pradžios Adomą ir Ievą. Iš pradžių gimdymas moteriai buvo toks pat lengvas, kaip ir visiems gyvūnų sutvėrimams. Niekada neįėjo į Gamtos planus, kad moteris gimdytų „kančiose“. Tačiau po šio periodo, po Ketvirtosios Rasės išsivystymo, kilo nesantaika tarp jos sėklos ir „Žalčio“ sėklos, arba Karmos ir Dieviškosios Išminties sėklos. Nes moters, arba gašlumo, sėkla sutrypė išminties ir žinių vaisiaus pagrindo sėklą, tad šventoji dauginimosi paslaptis virto į gyvūnišką pasitenkinimą; todėl Karmos Įstatymas „sutraiškė“ Atlantų Rasę, palaipsniui pakeitęs fiziologiškai, moraliai, fiziškai ir protiškai visą Ketvirtosios žmonijos Rasės prigimtį9, ir žmogus iš galingo Trečiosios Rasės gyvūnų valdovo Penktoje, mūsų Rasėje, tapo apgailėtina būtybe, turtingiausiu mūsų žemiškame gaublyje ligų (kūniškų ir įgimtų) paveldėtoju bei sąmoningiausiu žvėrimi iš visų gyvūnų.10
Toks tikrasis Prakeikimas iš fiziologinio požiūrio taško yra beveik vienintelis, apie kurį užuominų randame kabalistinėje Ezoterikoje. Šiuo aspektu nagrinėjamas Prakeikimas neabejotinas, nes jis akivaizdus.11
Įgijusi Protą, žmonija priversta nuolat kovoti, ir ta kova vyksta proto viduje; suprantama, ji atsispindi ir pasaulyje. Mes, skatinami iliuzijos, priversti degti aistrų, norų ugnyje ir vis labiau į šią iliuziją pasinerti. Sukurta karma kelia kančią, o kančia verčia mus keistis, prisiminti Dievą ir paklusti Jo Įstatymui.
Šis karas tęsis, kol Vidinis ir Dieviškasis žmogus nesubalansuos savo išorinės žemiškosios Savasties su savo dvasine prigimtimi. Iki to laiko tamsios ir žvėriškos šios Savasties aistros bus amžinoje kovoje su savo Valdovu, Dieviškuoju Žmogumi. Bet kada nors gyvūniška [prigimtis] bus sutramdyta ir pakeista, ir dar kartą įsivyraus harmonija tarp dviejų [Vidinio ir Dieviškojo žmogaus], kaip šitai buvo iki „Nuopuolio“, kada net mirtingas žmogus buvo ne gimdomas, o „kuriamas“ stichijos.12
Mokymas apie gyvatę gundytoją ir išminties gyvatę
Viešpats Maitrėja
2005 m. birželio 17 d.
AŠ ESU Maitrėja, pas jus atėjęs.
Atėjo malonus mūsų bendravimo momentas. Ir aš atėjau pasidalinti su jumis savo žiniomis ir mintimis.
Visada tame, kas jus supa fiziniame pasaulyje, galima rasti Dieviškojo pasaulio pasireiškimų. Visada galima rasti ir tai, kas ne nuo Dievo. To, kas ne nuo Dievo, jūsų pasaulyje kol kas daugiau. Jūsų pasaulis nepriklauso Dieviškiesiems pasauliams. Kažkada seniai jūsų pasaulis nebuvo tankus ir jūsų pasaulio vibracijos buvo artimos Dieviškosioms vibracijoms. Tai buvo prieš milijonus metų.
Žmogus neturėjo tankaus kūno. Ir viskas, kas jį supo, priminė rojaus sodą.
Žmogus gyveno panašiai kaip augalas. Žmogaus sąmonė buvo nenuodėminga.
Ir viskas buvo gerai. Išskyrus vieną menkniekį. Žmogus neturėjo proto. Ir kadangi žmogus neturėjo proto, tai jis negalėjo kurti. Jis negalėjo kurti ir negalėjo vystytis. Žmogaus egzistavimas buvo panašus į gyvūnų egzistavimą.
Aukščiausios Kosminės Jėgos neturėjo galimybės toliau palaikyti egzistavimą žmogaus, kuris neturėjo proto ir, vadinasi, neturėjo galimybės vystytis.
Todėl Saulės Sūnūs, Išminties Sūnūs, nusileido į žmonių kūnus ir davė jiems galimybę įgyti protą. Išminties ugnį, su kurios pagalba žmogus įgijo sugebėjimą kurti kaip Dievai.
Aš duodu jums legendą tuo pavidalu, kokiu ji gali šiame sąmonės lygyje padėti jums tiksliau suvokti savo istoriją. To momento, kuris buvo jūsų kritimo į materiją pradžia.
Kai žmogus galėjo naudotis savo proto galimybėmis, jis įgijo sugebėjimą pasirinkti, kaip nukreipti tą energiją, kuri sruveno į jo kūnus iš Dieviškojo Šaltinio.
Jūs žinote legendą apie Adomą ir Ievą. Esate girdėję apie gyvatę, kuri sugundė Ievą.
Tačiau galvojate, kad tas kažkas buvo ne jumyse. Iš tikrųjų taip ir buvo. Žmogus gavo savo protą iš išorės. Išminties Valdovai, Proto Valdovai, nusileido į žmonių kūnus tam, kad apdalintų juos protu. Iki šio įvykio žmogus buvo neprotingas. Bet po šio įvykio žmogus pradėjo save suvokti. Ir jis pradėjo sąmoningai pasirinkti. Ir kartu su proto įgijimu žmogus pradėjo kurti karmą.
Neturi karmos augalai, neturi karmos gyvūnai. Karma, kaip veiksmo pasekmė, būdinga tik būtybėms, kurios turi protą. Todėl, kai tik žmogus įgijo protą, jis tapo atsakingas už visus savo poelgius. Už viską, ką jis darė Žemėje.
Todėl žmogaus protas tapo jo didžiausia laime ir didžiausia nelaime tuo pat metu.
Intuityviai žmogus visada įtardavo, kad kažkas iš išorės yra atsakingas už viską, kas su juo įvyksta. Tai yra ir teisinga, ir neteisinga. Todėl, kad tada, kai žmogus įgijo protą, šis protas tapo jo neatskiriama dalimi. Ir jis jau negalėjo nieko kaltinti dėl to, kas su juo vyksta.
Nukreipdamas Dieviškąją Energiją keliu, nesutampančiu su Dieviškuoju sumanymu, žmogus kūrė karmą. Dieviškoji Energija įgijo tankumą ir formavo žmogų supantį pasaulį.
Taip kūrėsi materialus pasaulis ir taip kūrėsi karma.
Ir dėl visų nelaimių, kurios jam atsitiko, žmogus negali kaltinti išorinių jėgų. Liuciferio ir puolusių angelų. Kitose legendose galima surasti kitus pavadinimus.
Tačiau jeigu žmogus nebūtų įgijęs proto, jis negalėtų atitikti to sumanymo, kurį Dievas įdėjo kurdamas žmogų. Ir kilo klausimas netgi apie žemiškos evoliucijos sunaikinimą, kaip neatitinkančios Dieviškojo sumanymo.
Todėl nelogiška dėl visų savo nuodėmių kaltinti tuos, kas suteikė jums galimybę tęsti savo evoliuciją. Iš tikrųjų, tada, kai įvyko žmogaus apdalijimas išminties kibirkštimi, jam neteisingai elgiantis karma guldavo ir ant žmogaus, ir ant to Valdovo, kuris dalelę savęs davė žmogui. Todėl viskas susipynė ir viskas gali būti išnarpliota tik tada, kai žmogus iki valios prisižais savo sukurtoje iliuzijoje ir galės suvokti Aukščiausią Kelią, kuris yra ir kuris jam skirtas.
Žmogaus protas yra didžiausia bausmė ir tuo pat metu jo protas yra galimybė jam, pereinant per fizinį pasaulį, kaip per skaistyklą, išsivalyti nuo visko, kas nedieviška, ir tapti, pagaliau, tuo, kuo jis turi tapti – žmogumi-Dievu.
Jūsų sąmonėje įdėtas jūsų pažangos raktas. Iki to laiko, kol jūs ieškosite tų, kas ne jumyse pačiuose kaltas dėl jūsų bėdų ir jūsų nelaimių, užimsite poziciją, nevedančią į pozityvius pasikeitimus.
Galite labai ilgai svarstyti, kas kaltas dėl to uragano, kuris buvo visai neseniai ir nusinešė šimtus tūkstančių žmogiškųjų gyvybių. Bet tol, kol nepasiraitosite rankovių ir nepradėsite dirbdami likviduoti šio uragano pasekmių, niekas nepasikeis.
Todėl jums dabar svarbiausia – suprasti, kad kaltų ieškojimo pozicija už jūsų pačių ribų nėra konstruktyvi pozicija. Turite suprasti, kad niekas, išskyrus jus pačius, nėra atsakingas už viską, kas jūsų gyvenime vyksta. Ir po šito jūs turite pradėti narplioti kamuolį visos tos karmos, kuri jūsų sukurta per šimtus ir tūkstančius įsikūnijimų.
Kiekvieną jūsų Žemėje buvimo sekundę jūs atidirbate karmą, kai įveikiate išorinę situaciją savo sąmonėje ir įgyjate teisingą vidinį požiūrį į viską, kas aplink jus vyksta.
Todėl kuo greičiau nustosite ieškoti kaltų už jūsų pačių ribų, tuo greičiau galėsite įveikti tuos erdvės ir laiko apribojimus, kuriuos jūs ant savęs užsikrovėte.
Žemė panaši į didelį skruzdėlyną. Ir kiekvienas atskiras individas Žemėje susijęs su kiekviena gyva būtybe planetoje.
Mūsų užduotis panaši į saulės užduotį, kuri apšviečia jūsų skruzdėlyną ir siunčia gaivinančius spindulius. Ir šie spinduliai verčia jus prabusti, išmankštinti per naktį sustingusias kūno dalis ir užsiimti tuo darbu, kurį jūs turite vykdyti.
Ir jūsų visiškai unikalus instrumentas, kurį nušlifavote per savo evoliucijos periodą Žemėje, vietoj jūsų bausmės tampa jūsų palaiminimu. Todėl, kad būtent dėl savo proto sugebate pakilti į tas Dieviškosios sąmonės aukštumas, prie kurių neįmanoma prieiti neturint tos visiškai unikalios patirties, kurią įgijote per savo įsikūnijimų Žemės planetoje laiką.
Jūsų protas yra tai, kas panardino jus į materialumo gelmes, ir jūsų protas yra tai, kas padės jums išsikapstyti iš materialumo gelmių.
Ir Dieviškosios jūsų proto savybės, kurias įgijote per savo kelionių materialiame pasaulyje periodą, pasiliks ir pereis kartu su jumis į kitą, Aukščiausią Pasaulį. O žemiausių savo proto savybių, savo kūniško proto turite atsisakyti patys.
Todėl jūsų užduotis išmokti savyje atskirti tai, kas nuo Dievo, nuo to, ką patys sukūrėte ir kas priklauso šiam pasauliui. Jūsų fizinis pasaulis panašus į tėvų lizdą, kuriame jums buvo jauku. Bet anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai turite palikti savo lizdą. Todėl, kad išaugote ir esate pasiruošę išskleisti sparnus ir išskristi.
Tegul bet kuri dogma, kurią turite išorinėje sąmonėje, bus įveikta.
Kiekvienas paukščiukas prieš išsirisdamas iš kiaušinio turi savo pastangomis pramušti lukštą. Todėl jūsų pati pirmiausia užduotis – savo pastangomis pramušti dogmų lukštą ir įgyti sugebėjimą be išankstinės nuomonės pažvelgti į bet kurią legendą.
Jūsų protas, jūsų išmintis, yra ta gyvatė gundytoja, kuri sugundė jus eiti tuo keliu, kurį pasirinkote nueiti Žemės planetoje.
Ir jūsų protas yra ta išminties gyvatė, kuri skatins jus pasirinkti Aukštesnį Kelią.
Pagalvokite, ar neatėjo jums terminas ir ar ne laikas, kad pradėtumėte dėti pastangas tam, kad pramuštumėte dogmų ir neišmanymo lukštą. Pagalvokite apie dvejopą gyvatės simbolio prasmę. Apie gyvatę gundytoją ir išminties gyvatę.
Jūs ėjote žemyn ir atėjo laikas kilti į viršų.
AŠ ESU Maitrėja, jūsų Guru
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
