Prasidėjus Rusų-Japonų 1904 m. karui, kuris rusų kariuomenei buvo nesėkmingas, Imperijoje sustiprėjo revoliuciniai neramumai. Savo apimtimi neįtikėtina kompanija, nukreipta į autokratijos griovimą ir pačio Imperatoriškos Šeimos veido juodinimą, pradėjo duoti savo baisius vaisius.
1917 m. vasaryje Caro aplinka Jį išdavė, atskirdami Jį nuo monarchijai ištikimų žmonių. Didingi Kunigaikščiai ir generolai atvirai palaikė vienvaldystės priešus. Carui ištikima kariuomenė buvo fronte, o įsakymai, kuriuos įsakydavo Imperatorius Nikolajus II, nepasiekdavo tų, kam jie buvo skirti. Visa tai buvo nusikalstamo sąmokslo prieš Dievo Pateptąjį rezultatas. Šio „slapto beteisiškumo“ dalyviai, apgavę Carą privertė jį atsisakyti Sosto. Pažeidę valstybinę priesaiką, jie išdavė ir baisią 1613 m. Soboro priesaiką ir Dieviškąjį Žodį, skelbiantį: „Neprisilieskite prie Mano pateptųjų“. (Ps.104:15).
Tam, kad išgelbėtų savo šalį nuo visiškos pražūties, Carui liko tik pasiaukoti tam, kad išvengtų didesnio kraujo praliejimo. „Jei aš esu kliūtis Rusijos laimei ir visi dabar esantys jos visuomeninių jėgų valdžioje prašo palikti sostą ir perduoti jį sūnui ir savo broliui, tai aš pasirengęs tai padaryti, pasiruošęs ne tik carystę, bet ir gyvybę atiduoti už Tėvynę“, – tomis liūdnimis dienomis pasakė Caras.
1917 metų kovo 2(15) imperatorius Nikolajus II buvo priverstas palikti sostą. Tą pačią dieną Caras perdavė naujai atsiradusiems judams „manifesto“ tekstą apie atsisakymą Savo Augustiniečio Brolio naudai. Remiantis paskutiniais tyrinėjimais, „manifestas“ (pasirašytas pieštuku!), sudarytas prieštaraujant Rusijos Imperijos Įstatymams buvo telegrama, iš kurios galima suprasti, kad Caras išduotas į priešų rankas. Skaitantis tegul turi omenyje! Netekęs galimybės susisiekti su vadovybe, su šeima, su tais, kuo dar pasitikėjo, Caras Kankinys tikėjosi, kad kariuomenė šią telegramą supras kaip kvietimą veikti – išlaisvinti Dievo Pateptąjį. Didžiai apgailestaujant, rusų liaudis nesugebėjo susivienyti šventame polėkyje: „Už Tikėjimą, Carą ir Tėvynę“. Atsitiko baisus dalykas… Apie tai, kiek teisingai Caras įvertino susiklosčiusią padėtį ir jį supančius žmones, liudija trumpas užrašas, tapęs istoriniu, kurį Jis tą dieną užrašė savo dienoraštyje: „Aplink išdavystė ir bailumas, ir apgaulė“.
Nuo „atsisakymo“ momento nauja vyriausybė slapta įkalino Caro šeimą. Imperatorienė kartu su sunkiai sergančiais vaikais tuo metu buvo Caro Sodžiuje. Sužinojusi apie sosto atsisakymą, Valdovė nusilenkė prieš Dievo Valią. Būdamas areštuotas, Imperatorius sugrįžo į Caro Sodžių, kur jo nekantriai laukė visa šeima. Nuo šio momento prasidėjo paskutinis kankiniškas Jų žemiškojo gyvenimo etapas, pasibaigęs 1918 metais Jekaterinburge. Žmonių, buvusių su jais paskutinėmis gyvenimo minutėmis, prisiminimuose, dienoraščiuose ir Karališkų Kankinių laiškuose prieš mus iškyla skaistus veidas krikščionių, mylinčių vienas kitą, šventai tikinčių Dievo Valia ir nuolankiai priėmusių kankinių vainikus. Penkių mėnesių buvimo Caro Sodžiuje periodas buvo pats ramiausias per visą Karališkų Kalinių įkalinimo laikotarpį, bet jau tada jiems reikėjo susidurti su įžeidinėjimais ir pažeminimais. Apsauga demonstratyviai atsisakė atsakyti į Caro pasveikinimą, tuo jam sukeldama sielos kančią. Dvi angoros ožkas, kurias labai mėgo vaikai, papjovė jų akyse. Vaikų supynės sode buvo išrašytos nešvankybių ir nepadorių paveikslėlių. Karštai Caro šeimos mylimą freiliną Vyrubovą atskyrė nuo kalinių. Kas sunkiais momentais juos palaikydavo ir suteikdavo Jiems jėgų? Tikras ir nesuardomas tikėjimas, jis į įžeidimus Jiems leido atsakyti meile. Didingosios kunigaikštytės ir Imperatorienė bendravo su kareiviais, ir sargyba pamažu pakeitė savo elgseną. Caro šeima lankė pamaldas, tikėjimą stiprino skaitydama dvasinę literatūrą.
Jie pergyveno ne dėl savo likimo, bet dėl Rusijos likimo. „…Kokia aš tapau sena, bet jaučiuosi kaip šios šalies motina ir kenčiu, kaipo dėl savo vaiko ir myliu mano tėvynę, nepaisant visų baisybių dabar ir visų nusidėjimų. Tu žinai, kad meilės ir Rusijos iš mano širdies išplėšti negalima, nepaisant juodo nedėkingumo Carui, kuris plėšo mano širdį, tačiau juk tai ne visa šalis. Liga, po kurios ji sustiprės. Viešpatie, pasigailėk ir išgelbėk Rusiją!“ – taip 1917 metų gruodžio 20 d. Anai Vyrubovai rašė gerbiamoji ponia.
1917 metų rugpjūtyje Karališkuosius kankinius išsiuntė į Tobolską. Paskutinieji buvusio Caro žodžiai buvo: „Man negaila savęs, o gaila tų žmonių, kurie dėl manęs nukentėjo ir kenčia. Gaila Tėvynės ir tautos!” Tobolske paprasta liaudis su didele užuojauta sutiko Carą. Miniomis žmonės rinkosi prieš namą, nusiimdavo kepures ir žegnodavosi. Jono vienuolyno sesės atnešdavo dvasinės literatūros, padėdavo maistu, nes visas priemones Caro šeimai egzistuoti atėmė. Kalinių gyvenimo apribojimai stiprėjo. Dvasinis nerimas ir moralinės kančios stipriai atsiliepė Carui ir Carienei. Abu jie atrodė išsekę, atsirado žilų plaukų, bet sielos tvirtovė juose kaip ir anksčiau pasiliko. Iš valdovės laiškų: …“Kokia aš laiminga, kad mes ne užsienyje, o su ja viską išgyvename. Kaip norisi su mylimu sergančiu žmogumi viską pasidalinti, kartu išgyventi ir su meile bei jauduliu juo rūpintis, taip pat ir su Tėvyne“. Aprašydama šeimą, Aleksandra Fiodorovna pastebėjo: …“Jis (Caras) tiesiog stulbinantis – tokia dvasios stiprybė, nors be perstojo sielojasi dėl šalies, bet žvelgdama į Jį stebiuosi. Visi likusieji šeimos nariai tokie narsūs ir geri bei niekada nesiskundžia, Mažasis (paveldėtojas Caraitis) – angelas…“
Gyvenimas Tobolske slinko tolygiai: Caras su vaikais užsiiminėjo pamokomis ir fiziniu darbu, Imperatorienė sirgo ir laiką leisdavo skaitydama dvasinę literatūrą, rašydama laiškus ir vesdama dienoraštį. Iš pradžių Caro Šeimai buvo leista lankyti cerkvę, bet į valdžią atėjus bolševikams, pamaldas buvo leidžiama atlikti tik name. Nuolatos liūdėdama dėl to, kas vyksta Rusijoje, Carienė rašė:…“Maldoje paguoda… Neįtikėtinai sunku matyti brangios tautos pražūtį, tačiau Kristus savų nepaliko, neduos žūti visiems nekaltiesiems. Pagunda ir suirutė visko, tamsa viską užkloja, sarmata ir gėda. Iki ko per šį trumpą laikotrpį priėjo, nejaugi sąžinė juose vis dar miega? O kai ateis jų paskutinė minutė, kai stovės prieš amžiną teismą… norisi jiems sušukti: „Prabuskite, siela žūsta!“ Trumpas žemiškasis egzistavimas praeina, o kas jų ten laukia? Gailestingasis Viešpatie, pasigailėk nelaimingos tėvynės, neduok jai pražūti po laisvės priespauda…“
Dvasios stiprybė ir Dievo Malonė Karališkiesiems Kaliniams jaučiama skaitant šiuos laiškus. Velykų džiaugsmas išryškėja skaitant eilutes: „Siela džiūgauja, jaučia Jaunikio atėjimą: Jis ateis, greitai Jį garbinsime ir giedosime Kristus prisikėlė! … Pavasaris eina, šviečia saulė, viskas prabunda – prabuskite ir susiprotėkite, vargšai, pilki, apgauti žmonės. Lai prisikelia Kristus visose širdyse“. Didingoji Carienė Elžbieta Fiodorovna 1918 metais rašė sesei: „..Aš pajutau tokį gilų gailestį Rusijai ir jos vaikams, kurie dabartiniu momentu nežino, ką daro. Argi tai ne sergantis vaikas, kurį mes mylime šimtą kartų labiau jo ligos metu, nei tada, kai jis linksmas ir sveikas? Norėtųsi prisiimti jo kančias, išmokyti jį kantrybės, padėti jam. Štai ką aš jaučiu kiekvieną dieną. Šventoji Rusija negali pražūti. Tačiau Didingosios Rusijos, deja, daugiau nebėra.
1918 metų balandžio pabaigoje bolševikams įsakius Caras kartu su Cariene ir dukterimi Marija Nikolajevna buvo išvežti iš Tobolsko ir balandžio 30 d. po sunkios kelionės atvyko į Jekaterinburgą. Gegužės viduryje Caraitis Aleksejus kartu su sesėmis Tatjana, Olga, Anastasija ir tarnais taip pat išvyko iš Tobolsko ir 1918 metų gegužės 24 dieną šeima vėl susivienijo. „Daugybė sielvarto ir kančių“ nepalaužė Vainiką nešančios Šeimos dvasios. Patys budeliai nesuprato, kodėl badas, ligos ir liūdesys Kaliniams neatsiliepia.
Ipatjevo namuose baigėsi paskutinės Karališkųjų Kankinių dienos. Jausdama atomazgos artėjimą, Aleksandra Fiodorovna rašė: „Nors artėja perkūnija – sieloje ramuma – viskas pagal Dievo valią. Viską Jis daro į gera.“ Valdžiai leidus kartu su jais pasiliko keletas iki galo Caro šeimai ištikimų žmonių: leid gydytojas Eugenijus Sergejevičius Botkinas, virėjas Ivanas Charitonovas, liokajus Aleksejus Jegorovičius Trupas, kambarinė Anna Stepanovna Demidova. Apsauga nuolatinėmis kratomis, grubiu elgesiu ir atvirais įžeidinėjimais Karališkuosius Kalinius stengėsi pažeminti, bet, vietoj įtūžio gaudami romumą ir susitaikymą, kareiviai pakeitė savo elgseną, nustojo nepadoriai plūstis ir kalbėti nešvankybes. Valdžia buvo priversta pakeisti apsaugą. Iš Imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos dienoraščio: „Gėriu už gėrį atsilygins bet kas, tačiau krikščionis turi būti geras netgi tiems, kas apgaudinėja, išduoda, kenkia… niekada nenusiminkite ir neleiskite nusiminti kitiems“. Protojerėjus Jonas Storoževas, Ipatjevo namuose atlikęs paskutines pamaldas, prisiminė apie tarnybą likus dviems dienoms iki sušaudymo: „…Atsistoję į savo vietą, mes su diakonu pradėjome mišias. Kaip pagal mišias pridera tam tikroje vietoje perskaityti maldos žodžius „Su šventaisiais už sielos ramybę“. Kažkodėl tą dieną diakonas vietoj skaitymo, šia maldą sugiedojo, ir aš pradėjau giedoti, truputį suglumęs dėl tokio nukrypimo nuo statuto. Tačiau vos mums užgiedojus aš išgirdau, kad už mūsų stovėję Romanovų šeimos nariai atsiklaupė ir čia staiga aiškiai pajutau tą aukštą dvasinę paguodą, kurią suteikia suskirstyta malda“.
Kaip Kankinių žemiškojo gyvenimo rezultatą mes skaitome sekančias eilutes iš Imperatorienės laiško: „…Nieko, gyvenimas – sumaištis, visi rengiamės į Dangiškąją karalystę. Tada nėra nieko baisaus. Iš žmogaus galima viską atimti, tačiau sielos nieks negali…“ 1918 metų liepos 4(17) naktį Ipatjevo namų rūsyje atsitiko baisi piktadarystė. Buvo nužudytas Dievo Pateptasis – Visos Rusijos Imperatorius Nikolajus II Aleksandrovičius, Valdovė Imperatorienė Aleksandra Fidorovna, Paveldėtojas Caraitis Aleksejus Nikolajevičius, Caraitės Olga Nikolajevna, Tatjana Nikolajevna, Marija Nikolajevna, Anastasija Nikolajevna ir ištikimi caro tarnai: gydytojas Eugenijus Sergejevičius Botkinas, kambarinė Anna Stepanovna Demidova, liokajus Aleksejus Jegorovičius Trupas ir virėjas Ivanas Michailovičius Charitonovas.
Nepaprastai aiškiai šiandieną atsiskleidžia, kad rusiškai Vienvaldystės valdžiai buvo lemta nutrūkti ties geriausiuoju jos atstovu. Ir charakteriu, ir būdu, ir visais savo poelgiais paskutinysis mūsų Caras buvo nepriekaištingas, savimi parodydamas išskirtinį dievobaimingumo, pakylėto patriotizmo, sielos kilnumo, vyriškumo, atsakomybės ir kartu – nuostabaus gerumo ir žmoniškumo pavyzdį. Ir Jis pats, ir visa Jo šeima yra tiek dvasiškai nuostabūs (ir pagal žemiškus gėrio, grožio ir Tiesos matus Caro šeima yra žmogiškųjų santykių idealas), kad tame matoma Dieviškoji Apvaizda, Aukščiausiojo pirštas, rodantis į tikrąjį atliktojo nusikaltimo charakterį, pabrėžiantis jo pasipiktinimą kelenčią niekšybę. Žmogžudystė atvėrė baisią kruvinąją epochą – beteisiškumo erą, kurioje pagal žemiškas nuodėmes, buvo atimtas nuo žemės visapasaulinį blogį Sulaikantis Stačiatikių Caras. Ir tik per Augustiniečių Šeimos kankiniško žygdarbio pagarbą dabartinei kartai įmanoma išsirūpinti iš Dievo atleidimą, dovanojimą už 1613 metų Soboro priesaikos pažeidimą, kurio pasekmė buvo Cariškojo kraujo praliejimas.
[1] Fragmentas iš knygos “Vieningas iš Carų. Šventųjų Caro Kanknių gyvenimo aprašymas. Jų kankiniškojo žygdarbio žemė”. Jekaterinburgas, 2010 m.
