(11.28) Šventojo Pranciškaus Asyžiečio malda

Viešpatie,

Padaryk mane Ramybės nešėju:

Ten, kur neapykanta, leisk pasėti Meilę;
Ten, kur skriauda – Atleidimą;
Ten, kur abejonė – Tikėjimą;
Ten, kur neviltis – Viltį;
Ten, kur tamsa – Šviesą;
Ten, kur liūdesys – Džiaugsmą.

Dieviškasis Mokytojau,
Leisk nelaukti paguodos, o kitus guosti.
Padaryk, kad nesiekčiau, jog mane suprastų,
O aš kitus išklausyčiau;
Kad ne mane mylėtų, o aš kitus mylėčiau…
Nes duodami gauname,
Kai mes atleidžiame, mums atleidžiama.
Kai mirštame – užgimstame Amžinam Gyvenimui.

Šventasis Pranciškus Asyžietis – vienas iš pačių žinomiausių krikščionių šventųjų: galbūt pats patraukliausias ir, neabejotinai, pats populiariausias ne katalikų tarpe ir, kas nuostabiausia, netgi tarp ateistų.

Šventojo Pranciškaus Asyžiečio paveikslas 800 metų buvo patrauklus patiems skirtingiausiems požiūriams: bažnyčios hierarchų ir mąstytojų, karalių ir revoliucionierių: jame matydavo subjektyvizmo ir individualizmo pradininką, Renesanso šauklį, reformatorių, socialistą, pirmąjį hipį, kovotoją už aplinkos apsaugą romantinį herojų. Ir tai yra atsižvelgiant į tai, kad pačio Pranciškaus Asyziečio gyvenime, iš esmės, nebuvo nieko, išskyrus tikslaus sekimo krikščionišku idealu ir Kristumi.

Kalbama, kad būtent šventasis Pranciškus įnešė į niūkią asketišką viduramžių krikščionybę džiaugsmo dvasią. Tai ne visai tikslu: dėkingumo Kūrėjui džiaugsmas, Prisikėlimo džiaugsmas iš pat pradžių buvo krikščionybėje. Ir Rytų – pas Klimentą Aleksandrietį, Joną Auksaburnį, ir Vakaruose – pavyzdžiui, pas šventąjį Benediktą. Pranciškus Asyžietis neatrado nieko, kas krikščionybei būtų kaip atradimas ir juo labiau be jo krikščionybė niekada netaptų tokia patraukli milijonams tikinčiųjų, kokia ji yra šiandieną.

Pranciškus (Frančesko) Bernardonė gimė 1181 (arba 1182) metais Asizijoje prekiautojo medžiagomis šeimoje ir visą savo jaunystę praleido nerūpestingai ir linksmai. 24 metų jis šventojo Domijono bažnyčioje išgirdo Kristaus balsą, kviečiantį jį tarnauti, – bent jau taip pasakoja jo gyvenimo aprašytojai. Jaunuolis paliko šeimą ir pradėjo gyventi skurde, prižiūrėjo ir rūpinosi raupsuotaisiais ir atkūrinėjo sugriautas bažnyčias.
1209 metų vasario 24 dieną šv. Motiejaus mišiose jis gavo apreiškimą, kad jo pašaukimas tiesiog sekti Evangelija – ir vienišas atsiskyrėlis tapo keliaujančiu pamokslininku. Atsirado jo bendrakeleivių. Jis jiems davė gyvenimo pagal evangeliją įstatymą, kurį 1210 metais aprobavo Tėvas Inokentijus III. Taip viduramžių Europoje atsirado dar vienas vienuolių ordinas. Šventasis Pranciškus pamokslaudavo, darydavo stebuklus, panašiai kaip ir daugelis kitų krikščionių šventųjų ir mirė, kentėdamas nuo jau prasidėjusio jo priesakų užmiršimo.

Tai kur gi yra jo nepaprastumas ir kas davė savanoriškam vargšui iš Asizijos tokią garbę? Galima prisiminti, kad šv. Pranciškus davė pradžią veiksmingai vienuolijai-misionystei; kad pranciškoniškas dvasingumas savo turiniu priminė ankstyvojo itališko meno Atgimimą ir visų pirma Džoto; kad jo “Himnas Saulei” tapo pirmu eilėraščiu italų kalba, davusiu postūmį poezijos nacionalinėmis kalbomis vystymuisi ir įkvėpusios didingąjį Dantę. Tačiau, galbūt svarbiausia, kas padarė šv. Pranciškaus asmenybę tokia patrauklia – tai nuostabi meilės, gėrio ir paprastumo atmosfera, kurią jis sugebėjo sukurti šalia savęs gyvendamas ir kuri taip aiškiai perduota jo amžininkų išlikusiuose gyvenimo aprašymuose. Ypatingai pačiame žymiausiame iš jų – “Šventojo Pranciškaus Asyziečio žiedeliuose.”

Apie šv. Pranciškaus maldos laiką, vietą ir galią

Žemės klajūnas, Dievo šventasis Pranciškus pakilo dvasia į dangų ir gyveno su angelais, atskirtas nuo jų tik kūnu. Visa jo siela veržėsi į Kristų, kuriam jis paskyrė visą save: dvasią ir kūną. Mes pasistengsime perduoti palikuonims pamokyti jo maldinius žygdarbius, kurie matė savo akimis, kiek tai buvo duota.
Šventas pasaulis, išmintimi pripildęs jo širdį, niekada jo nepaliko. Kai pasauliečių lankymai arba kažkokie reikalai jį atitraukdavo, jis, greičiau nutraukęs, nei juos užbaigęs, skubėjo sugrįžti į savo sielos slėptuvę. Beskonis pasaulis atrodė tam, kas maitinosi dangiškaisiais saldumynais, o dieviškasis žavesys vertė jį bjaurėtis grubiais žmogiškaisiais pasilinksminimais.
Visada jis ieškodavo nuošalios vietos, kad dvasią ir kūną suderintų maldoje. Kai Viešpats jį aplankydavo esant kitiems, jis slėpdavosi į savo apsiaustą, kaip į celę.
Kai neturėjo ir apsiausto, jis užsidengdavo tunikos rankove, kad neatskleistų kitiems paslapties. Visada jis mokėdavo kaip nors pasislėpti nuo dalyvaujančiųjų, taip kad netgi ankštame laive, žmonių minioje, nepastebimai melstis. Savo širdyje jis kurdavo šventovę. Pasiaukojimas, užsimiršimas, skvarbi Dievo kontempliacija atodūsius, pritarimo šūksnius ir kitus išorinius pasireiškimus padarė nebereikalingus.
Taip jis elgdavosi namuose. Melsdamasis miškuose ar dykumose jis nesulaikydavo atodūsių, palaistydavo žemę ašaromis, mušėsi į krūtinę ir dažnai kalbėdavosi su savo Viešpačiu. Ten jis atsakydavo Teisėjui, melsdavo Tėvą, kalbėjosi su Draugu, džiaugėsi su Jaunikiu. Iš širdies gelmių jis pakylėdavo auką Dievui, gausią ir nuoširdžią. Dažnai jis melsdavosi nejudindamas lūpų, visas panirdamas į save, kreipdamas sielą į Aukščiausiąjį. Jis taip įnikdavo į maldą, kad buvo ne paprasčiausiai besimeldžiančiu žmogumi, o gyva malda. Kokį saldumą jis tuo metu jautė? Apie tai žinojo tik jis vienas, o mes galime tik stebėtis. Tai žinoti duota tik įšventintiesiems, o kitiems – neduota. Skvarbūs buvo jo žodžiai ir išvaizda, jo širdis liepsnojo, visa siela išsilydydavo, gyvendama danguje kalnų gyvenvietėse.

Palaimintasis tėvas niekada dėl aplaidumo nepraleisdavo apreiškimų iš viršaus, bet tuoj pat juos priimdavo ir mėgavosi jų saldumu, jeigu Dievui tai buvo pageidaujama. Kartais jis jausdavo palaimos priartėjimą, kai buvo užsiėmęs kokiu nors darbu ar ruošdavosi kelionei, ir tęsdavo, nenutraukdamas darbo, skanauti šią saldžiausią maną. Kelionėje, sekdamas paskui draugus, jis staiga sustodavo, kai ant jo nusileisdavo įkvėpimas ir širdimi priimdavo Dieviškąją malonę.