Rožinis Kelias
Praktinis slaptasis Mokymas – 6
KELETAS NURODYMŲ KASDIENIAM NAUDOJIMUI
VI
Žmogaus negali išgelbėti jokia išorinė jėga – tai amžinas įstatymas. Jeigu tai būtų įmanoma, koks nors angelas jau seniai galėtų aplankyti žemę, paskelbtų dangiškąsias tiesas ir pademonstravęs dvasinės prigimties galimybes, žmogaus sąmonei įrodytų šimtus faktų, apie kuriuos šis ir nežino.[1]
Dvasioje nusikaltimai atliekami taip pat akivaizdžiai, kaip ir kūno veiksmuose. Tas, kuris dėl bet kokios priežasties neapkenčia kito, kas mėgaujasi kerštaudamas, kas neatleidžia skriaudų, – pilnas žudymo dvasios, nors niekas gali šito ir nežinoti. Paklūstantis melagingiems įsitikinimams ir savo sąžinę laužydamas įsakius bet kokiai organizacijai, juodina savo asmeninę sielą ir dėl to „Viešpaties vardą ištaria beprasmiškai“, nors ir tardamas nešventvagiauja. Tas, kuris pilnas aistrų ir nuolaidžiauja tuščiam jausmų prigimties patenkinimui santuokinių ryšių ribose arba ne, tas yra tikrasis svetimautojas. Tas, kuris atima iš savo kolegų šviesą, gerovę, pagalbą, kurias jis jam galėtų išmintingai suteikti, ir gyvena kaupdamas materialinę gerovę, dėl savo asmeninio pasimėgavimo, tas yra tikrasis plėšikas: ir tas, kuris šmeižto ir bet kuriuo kitu apgaulės būdu vagia iš aplinkinių vertingą turtą – gerą vardą, tas yra tikrasis vagis, be to pats nusikalstamiausias.[2]
Jeigu tik žmonės būtų patys sau sąžiningi ir geraširdiškai palankūs kitiems, tai jų vertinime ir gyvenimo prasmėje bei šio gyvenimo vertybėse įvyktų didžiulis perversmas.[3]
Vystydamas mintį, sukoncentravęs visą savo sielos jėgą, stenkis užverti savo proto duris visoms atsitiktinai užklydusioms mintims, neprileidžiant nei vienos, išskyrus tas, kurios pašauktos atskleisti tau jausmų gyvenimo nerealumą ir Vidinio Pasaulio Ramybę.
Dieną naktį apmąstyk savo paties ir supančio pasaulio nerealumą. Ydingų minčių atsiradimas mažiau kenksmingas nei atsiradimas tuščių ir nevertų dėmesio. Nes ydingoms mintims tu visada budrus, ryžtingai kovodamas ir jas sutramdydamas, ir šis ryžtingumas padeda vystyti valios galią. Tačiau abejingos mintys prisideda tik prie dėmesio atitraukimo ir tuščio energijos eikvojimo. Pirmas, esmingesnis paklydimas, kurį tau prisireiks įveikti, – tai savęs tapatinimas su savo fiziniu kūnu. Į savo kūną pradėk žiūrėti kaip į savo namus, kuriuose tu laikinai apsigyvenai, ir tada tu niekada nenusileisi jo vilionėms. Nuosekliu veržimusi stenkis įveikti ryškiausias savo prigimties silpnybes, vystydamas kryptingą mintį, kuri tavyje užmuš kiekvieną atskirą aistrą. Po pirmų pastangų pajausi neišreiškiamą tuštybę širdies viduje: nebijok, bet tai priimk kaip švelnią prieblandą, skelbiančią dvasinės palaimos saulės patekėjimą. Liūdesys nėra blogis. Nesiskųsk, nebūk nepatenkintas; tai, kas tau atrodo kančia ir kliūtys, iš tikrųjų dažnai savimi išreiškia slėpiningas gamtos pastangas tau padėti tavo reikale, jei sugebėsi teisingai jas panaudoti. Į visas aplinkybes žiūrėk su mokinio dėkingumu.[4]
Bet kuris nepasitenkinimas yra murmėjimas prieš vystymosi įstatymą. Vertėtų saugotis tik kančios, kuri priešaky. Praeitis negali būti pakeista arba ištaisyta, to, kas priklauso dabarties patirčiai, neįmanoma ir nereikia saugotis; tačiau lygiai taip pat vertėtų saugotis laukimo arba ateities baimės – ir bet kurio veiksmo ar impulso, kurie galėtų tapti dabarties arba ateities kančios priežastimi mums patiems ar kitiems. [5]
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
[1] “Spirit of the Testament”, 508psl.
[2] “Spirit of the Testament”, 513psl.
[3] “Theosophist”, July 1889, 590psl.
[4] “Theosophical Siftings”, N3, 2 t., 1889.
[5] Patandžali. “Jogos aforizmai”.
