Organizacijos sukūrimo tikslas yra pasaulinio dvasinio potencialo ir geriausių žmonijos pasiekimų meno, kultūros, mokslo, technikos srityse panaudojimas Rusijos visuomenės dorovės pagrindų atgimimui, harmoningai išsivysčiusių žmonių auklėjimui, vaikų ir suaugusiųjų švietimui dvasinių idealų pagrindu.[1]
Šiame leidinyje Pokalbio apie dorovingumą rėmuose, publikuojame skyriaus “Apie malonumą” iš A. M. Aivanhovo knygos “Seksualinė jėga arba sparnuotasis Drakonas” fragmentus.
Apie malonumą
I
Neieškokite malonumų, jie jus nualins.
Šiandieną jaunimas skelbia seksualinę laisvę, manydami, kad būtent joje jie ras suklestėjimą, laimę ir džiaugsmą…
…Leisdami jauniems anksti įgauti patirtį iki šiol jiems nežinomoje srityje, mes atidengiame prieš juos kelią į visą fizinę ir psichinę netvarką. Jie įgyja patirtį nežinodami, kad ši patirtis prives prie katastrofiškų rezultatų ateityje, kad jie gali būti traumuoti psichologiškai ir susirgti…
Duosiu vaizdingą palyginimą. Žinote, kad praeityje funkcionavo laivai? Apačioje buvo mašinistai, kurie turėdavo mesti į krosnį anglis, ko dėka laivas judėdavo, bet kokia kryptimi – jie patys nematydavo, buvo reikalingas kapitonas viršuje, kuris duotų įsakymus apie judėjimo kryptį, bet jis pats neturėdavo laivo judėjimo priemonių. Taip ir žmoguje: emocijos, jausmai, instinktai – tai kuras, kurį jis ture mestelėti į „krosnį“, kad „laivas“ galėtų judėti. Tačiau jei viršuje nėra protingo ir aiškiai mastančio „kapitono“, tai „laivą“ sudaužys į šipulius…
Krizės metu per Arktiką viena dama paklausė kapitono: “Kas atsitiks, jei mūsų laivas susidurs su ledkalniu?
— Ach, – atsakė kapitonas, – ledkalnis eis savo keliu, madam.
— O laivas?
Kapitonas nieko nepasakė, nes ir taip viskas buvo aišku! Ir žmogus, jei jo “laivas” susidurs su “ledkalniu”, tai…apie tai irgi nekalbėsime. Simboliška, aišku, bet galima priimti: „kapitonas“ – žmogaus galvoje, o „mašinistai“ yra visame kūne: pilve, skrandyje, lytiniuose organuose.. Todėl sakau jaunimui: jei sekate tik paskui savo polinkius ir norus, tai būtinai susidaužysite galvą, nes impulsai akli.
Ir paskiausiai: girdėjau, kai televizijos laidoje graži mergina pareiškė:“Aš patenkinu visus savo norus, pamiršdama apie visokius kompleksus“. Ji atsikratė savo „kompleksų“, tai yra išminties, savitvardos, atsargumo. Taip, kadangi ji juos laiko kompleksais, o kompleksai yra kas nors negera, tai nuo jų reikia atsikratyti! Kad eitume kur? Surastume ką? Ką daryti? Nesvarbu!
Bet aš paklausčiau visų jaunuolių ir merginų, manančių, kad jie gerai žino, ką jiems reikia daryti :“Kai dirbate gamykloje su kokiomis nors staklėmis, kai važiuojate automobiliu, argi jūs nekontroliuojate jūsų mašinos? Argi jūs jos nevaldote? Kai gaminate maistą, arbatą ar kavą, argi nereguliuojate ugnį, nežiūrite kiek reikia dėti cukraus ar kitų ingredientų?“ Išmokite savyje su jūsų „varikliais“ ir „prietaisais“ daryti tą patį. Jei nebūsite dėmesingi, savęs nevaldysite, tai pamatysite, kas atsitiks!
Dabartiniu metu jaunimas galvoja tik apie tai, kaip įveikti visus moralės barjerus, kuriuos praeityje įvedė Įšventintieji, kad sutrukdytų žmonėms gyventi aistrose ir betvarkėje. Kiek išnyko nuostabių civilizacijų, nuverstų moralinėmis ir fizinėmis ligomis, nes jos pasidavė ištvirkavimams ir orgijų kultui! Šiandieninė karta savo ruožtu nori atsikratyti visų egzistuojančių tabu, visų įstatymų, kad kiek įmanoma daugiau patirtų malonumų; ši tendencija pasiekė tokį mastelį, kad galime paklausti, kaip jai galima pasipriešinti?
Tikrovėje tik Įšventinimų Mokymai gali išgelbėti žmones nuo šio svaiginančio nuopolio. Ši šviesa jiems parodys, kad užsiiminėdami tik malonumais, jie aukoja savo pačias brangiausias energijas. Nes tam, kad pamaitintų šią „ugnį“, jie turi atiduoti jai visus savo resursus, visus, simboliškai išsireiškiant, „namų baldus“, „stalus ir kėdes“, nes seksualinis malonumas – tai laužas, kurį jie turi palaikyti pačios savo būties substancija. Neįmanomą į šią „ugnį“ įmesti kaimynų daiktų arba medžių iš miško: ji maitinasi tik jų resursais, jų kuru…Tam, kad kiekvieną dieną palaikytų save šioje susijaudinimo, vulkaninėje būsenoje, jie turi sudeginti savo kvintesenciją, tai, kas svarbiausia. Ir kiekviena kartą jie praranda, šito nežinodami, dalį savo grožio, savo intelekto, savo jėgos ir, pagaliau, viską išeikvoję, jie tampa bjaurūs, grubūs ir ligoti.
Jei būtų svarstyklės, kurių vienoje pusėje žmogus galėtų padėti tai, ką jis pasiekia, jausdamas jausminį pasitenkinimą, o ant antrosios – tai, ką jis tuo pačiu praranda, tai jis pamatytų, kad praranda beveik viską ir beveik nieko negauna, tai yra, visa tai neverta „tokio darbo“. Tačiau kadangi žmogus niekada nemąsto, tai pojūčiai išsitrina arba užsimiršta: tai, ką mes vakar valgėme, šiandieną nieko nereiškia, jis ruošia sau vargingą egzistavimą. Tuo tarpu kaip, jeigu žmogus dės pastangas ir atsisakys netvarkingo, nepadoraus gyvenimo, tai jis, kurį laiką kentėdamas, paruoš sau puikią ateitį. Reiškia, jis praranda keletą pojūčių, bet laimi savo ateitį. Kas panašiai nemąsto, tas prieštaraus: „Aš patenkintas ir gerai jaučiuosi!” Tai tiesa, bet jis neturi ateities. Paimkime girtuoklio pavyzdį, besilaikančio tokios pat filosofijos: jis pasitenkinimo ieško vyne, geria, jis patenkintas. Taip, bet kaip į jo poelgį reaguos jo šefas, šeima, draugai?…Jis ant skurdo slenksčio. Taigi, pojūčiai malonu, bet laikina – jie trunka neilgai; o ateity jo laukia skurdas.
Mes nemokome dorovingumo, nes nežinome, kad jis paremtas tikruoju mokslu. Aklai ir kvailai siekiame leisti išeiti visiems savo kaprizams, nežinodami, kad tuo pačiu artėjame prie bedugnės, nes sunaikindami visas užtvankas ir užtvaras, viską užtvindysime ir suniokosime, tai neišvengiama. Būtent todėl jaunimui pasakyčiau: „Vaikai mano, turite išmokti atpažinti, kur jus prives kiekvienas jūsų noras. Jei jaučiatės vargšai, silpni ir nelaimingi, tai tik dėl to, kad esate neteisingame kelyje. Atitinkamai, ieškokite kito kelio! Niekada neženkite kokiu nors keliu tik dėl to, kad jis malonus, saldus, nes galite tapti griuvena ir dvasiniame ir fiziniame plane“.
II
Kaip pasitenkinimą pakeisti darbu
Dažniausiai žmonės ieško malonumų ir taip prie jų prisiriša, lygtai nėra nieko aukštesnio. Bet jie klysta. Parodysiu jums tai nedideliu pavyzdžiu iš iki istorinio žmonijos periodo.
Degtukai ir žiebtuvėlis buvo atrasti neseniai; tam, kad išgautų ugnį, mūsų tolimi protėviai naudojo daugelį būdų. Vienas iš jų yra dviejų medinių gabalėlių trynimas: iš pradžių išsiskiria šiluma, o po kurio laiko užsiliepsnoja ugnis-šviesa. Žinote šį reiškinį, bet ar bandėte įsigilinti į jo prasmę, sakydami sau, kad nors tai ir fizinis, mechaninis reiškinys, bet jame būtinai galima atverti didžiules psichologines tiesas? Ne, mes tik konstatuojame faktus ir paliekame juos be prasmės, neieškome galimybės į juos įsigilinti ir interpretuoti.
Pažvelkime, kokią pamoką galime gauti iš šio reiškinio. Paėmėme du gabalėlius medžio ir patrynėme vieną į kitą. Dėl trinties, kurą buvo iššaukė judesys, atsiranda šiluma, o šiluma pavirsta į šviesą. Judesys, šiluma ir šviesa – tai trys trikampio pusės, apie kurį aš dažnai kalbėdavau ir kuris pavaizduoja žmogų. Judesį galima asocijuoti su valia, veikla, jėga; šilumą – su širdimi, jausmu, meile; Šviesą – su protu, mintimi ir išmintimi. Lygiai taip pat, kaip žmogus gali iššaukti šviesą fiziniame plane, jis gali ją uždegti ir savyje: veiksmu, pratimais jis sukuria šilumą, tai yra pradeda jausti atitinkamus pojūčius ir jeigu jis moka tame nesustoti, eiti toliau, tai gali prieiti iki šviesos, tai yra iki supratimo.
Išnagrinėkime šį procesą meilės srityje. Ką daro žmonės fizinės meilės srityje? Simboliškai išsireikšdami, galime pasakyti, kad jie vienas į kitą trinasi, kaip šie du gabalėliai, kad sukurtų šilumą, tai yra pasitenkinimo pojūtį. Tai labai gerai, bet kodėl jie ties tuo ir sustoja? Kodėl jie neapšviesti? Meilė turėjo atnešti jiems šviesą, jie turėjo suprasti kūrimo paslaptis, turėjo tapti šviesesni, aiškiaregiai. Ne, greičiau jie tampa bukesni ir grubesni.
Judėjimas ir šiluma – štai, ką šiandien žmonės supranta meilėje ir sustoja kelio viduryje, neprieidami iki šviesos. Tam, kad atsirastų šviesa, reikia ieškoti ne tik pasitenkinimo, nes jis suryja visas energijas ir trukdo atsirasti šviesai. Tai paprasta ir aišku: nereikia sustoti kelyje, reikia eiti iki viršūnės, iki šviesos. Aišku, kelyje daug ką galima pamatyti, ir labai gundančiai atrodo šitame sustoti ir nepasiekti tikslo. Todėl meilužiams aš sakau: jūs judėjote ir šis judėjimas sukūrė šilumą, gerai, bet dabar reikia prieiti iki šviesos, nes šviesa yra viršūnė, visos veiklos tikslas.
Galime tai įsivaizduoti ir truputį kitaip. Turite užduotį, kurią turite įvykdyti ir tam jums reikia pereiti per mišką, bet šiame miške yra skirtingų rūšių gėlės, ir vaisiai ir, aišku, žemuogės… Pradedate jas rinkti, norite čia, norite ten, nesigilindami į tai, kad prarandate daug laiko: juk žemuogės tokios gražios ir gardžios! Tačiau ateina naktis, jūs beveik nieko nematote, negalite orientuotis, pasiklydote; pradedate girdėti žvėrių balsus, šlamesį, medžių girgždėjimą ir išsigąstate…Taip, štai kas atsitinka mokiniams, kurie sustoja pusiaukelėje dėl gražių žemuogių!
… Pasakysite, kad jūs niekada nerinkote žemuogių. Tai įmanoma, bet šios „žemuogės“ gali prieš jus išdygti gražutės mergaitės pavidalu arba keleto taurelių pavidalu smuklėje. Suprantate, tai simboliška. Ši maža žemuogė gali būti ir didele braške!
Ir pasitenkinimai – tai kaip tik ta pati braškė, sirenos, undinės ir jeigu pasiduodate pagundai, tai jūs žuvę – jo jus suvalgys. Kas jos? Paprasčiausios kirmėlės, nepageidaujamos žemosios dvasios, jos nedels pasirodyti, kai tik pamatys, kad rengiatės iškelti puotą. Jau aiškinau jums: apsikeitimas tarp vyro ir moters yra tarsi puota, pritraukianti nematomo pasaulio dvasias. Ir kadangi šiame apsikeitime jie ieško tik malonumo, į šią puotą kviečiamos skirtingos žemųjų būtybių rūšys, kurios maitinasi jų sąskaita, tuo tarpu jie patys artėja į žūtį.
Apie šias puotas galima pasakyti daug. Kai turtingas žmogus daro priėmimą, kuriam būtina daug skirtingų patiekalų, vyno, gėlių, o taipogi indų, sidabro, staltiesių, krištolo…visa tai brangiai kainuoja ir kai kurie nusigyvena, organizuodami prašmatnius priėmimus. Tas pats vyksta su meilužiais, kai jie neapšviesti: jie iššvaisto savo „kapitalą“. Deja, jie to nemato, nepastebi, kad išeikvoja savo jėgas ir energijos srautus, jie netgi nežino, kur nuėjo šios energijos. Bet pažvelkite į juos po kurio laiko: jie nusigyvenę, viską prarado.
Kai šios puotos organizuojamos, tai dažnai kišenvagiai ir apgavikai vaikšto tarp pakviestųjų ir, pasinaudodami žmonių susibūrimu, vagia pinigus, brangenybes ir meno vertybes. Lygiai tas pats vyksta su meilužiais. Jų „puotos“ metu irgi įslenka „vagys“, bet pačios baisiausios esmės „vagys“, nes jie ima ne daiktus, o viską, kas yra namų šeimininkų širdyje ir galvoje. Jie vagia jų įkvėpimą, idėjas, pastangas, jų planus; ir ši nelaiminga pora, kai tampa visiškai apiplėšta, jau neturi ankstesnio entuziazmo, noro žinoti visatos paslaptis…Ne, dabar jie turi kitus norus, kasdieniškesnius, pilkesnius. Taigi reikia mokytis stebėti ir mokėti paaiškinti pagal analogijų įstatymą viską, kas vyksta.
Kai vyras ir moteris yra apimti tik pasitenkinimo noro, jie įsileidžia į save vagis. Būtina turėti aukštesnį tikslą, kad juose įsidegtų šviesa. Šviesa gali parekomenduoti tas pačias puotas su pakviestaisiais, bet vietoj to, kad pritrauktų nepageidaujamus astralinio plano svečius, šviesa pakvies angelus ir dieviškąsias būtybes, kad pasidalintų su jais džiaugsmu. Ir kai šios dangiškosios būtybės išeis, jos paliks žmonėms dovanas; žmonės gaus šimtą kartų daugiau, nei jie patys davė. Nebus čia praradimų, priešingai, bus atradimai, siekiai, žavėjimaisi…ir žmonės pajaunės ir atgims.
Žmonės neras sekso problemos sprendimo, pasinerdami į malonumus. Nes pasitenkinimas- tai tik pusiaukelė ir sustodami žmonės palaipsniui pasijus surišti, jie praras visą savo laisvę ir lengvumą. Kai ant boružės sparnelių patenka per daug rasos, ji daugiau negali skraidyti. Štai kas yra pasitenkinimas: per daug „rasos“! Kai matau žmogų, kurio daugiau jau negali nešti sparnai(simboliškai sakant), man nereikia jo klausti, kas atsitiko: žinau, kad jis sušlapino savo sparnus. Man tai visiškai aišku: juk drėgmė trukdo skraidyti. Kad išdžiovintų sparnus šviesoje, reikia truputį laiko. Todėl, būkite atsargūs, nepasiduokite malonumams, jie jus sustabdys pusiaukelėje…Prieikite iki šviesos!
Bet supraskite mane teisingai: niekada nesakiau, kad moteris ir vyras neturi atsiduoti meilei. Jie turi daug atsiduoti meilei, bet labiau pakylėtai ir šviesesnei meilei. Tai yra, užuot pasitenkinę tik apsikeitimu fiziniame plane, susijaudinti, patenkinti savo norus, o po to užmigti, jie turi suvokti seksualinio akto svarbą ir šventą kainą. Tačiau ne, visi skuba, skuba pasinerti į pelkę, jie neturi laiko pamąstyti.
Pažvelkite, kaip tai įprastai vyksta: kokie nervingi ir karštligiški judesiai, seksualumo aptemdytas žvilgsnis…Vyras nori numalšinti savo norą, suvalgyti, sudraskyti mylimąją ir tuo metu moteris tiek kvaila, jog jaučiasi laiminga, matydama vyro žvilgsnyje norą ją praryti! Ji turėtų greičiau pasibaisėti tuo, kas jos laukia, nes šis žvilgsnis parodo, kad vyras pasiruošęs ją nuniokoti, viską iš jos paimti; bet moteriai tai patinka, ji tik to ir trokšta. Tačiau jeigu jis į ją žiūri su pagarba ir susižavėjęs, jo akyse šviesa ir švara, tai ji ne taip patenkinta: „Nuo šio vyro, – mano ji, – negaliu laukti nieko gero“, ir ji jį palieka. Moteris instinktyviai mėgsta jaustis lyg tešla kepėjo rankose, kad ją sukinėtų ir grubiai su ja bendrautų, ją kankintų: tai jai patinka. Tuo tarpu pagarba moteriai ir dangiški požiūriai jai nieko nesako. Yra išimtys, bet bendrai yra taip!
Pasakysite: „Reiškia mes niekada neturime turėti malonumų?“ Galima, bet reikia ieškoti subtilesnių, dvasingesnių malonumų. Malonumas, pasitenkinimas, kaip kad jį paprastai supranta, galų gale pavirsta į nuodus ir kartulį. Kai atkirsime gabalėlį švino, jis kurį laiką blizga, bet vėliau nublanksta. Štai į ką panašus pasitenkinimas – į šviną. Kad jūsų pasitenkinimas visą laiką būtų spindintis ir patvarus, kaip auksas, turite jį taurinti, tai yra pridėti jam kitą elementą: mintį. Bet tam būtina pasitenkinimo idėją pakeisti darbo idėja. Darbas – tai kai žmogus nusprendžia daugiau neeikvoti savo energijos malonumų paieškai, o panaudoti ją kitų aukščiausio plano centrų funkcionavimui, smegenyse…
Užuot leidęs siausti savyje sūkuriams ir vulkaniniams išsiveržimams, jis išsaugo proto aiškumą, kad nukreiptų šias sroves ir jas valdytų turėdamas tą tikslą, kad pažadintų naujus sugebėjimus, kurie padarys iš jo genijų, Įšventintąjį, Dievybę. Štai taip jis performuoja šilumą į šviesą: pakeisdamas malonumą darbu, jis būna apimtas tikrojo pasitenkinimo, pakylėjančio ir praturtinančio, o ne jį pažeminančio.
Aišku, daugelis mano, kad sveikas protas nužudo pasimėgavimą. Ne, taip nėra, mąstymas žmogui duotas tam, kad gautų, pajaustų tikrąją meilę: be jos gyvuliška, primityvi prigimtis savo galia žmogų prislėgs. Būtent mąstymas, protas turi kontroliuoti, orientuoti ir pakylėti energijas. Jeigu jūsų meilėje išsaugojate minties aiškumą, jeigu jūsų mintis seka, rūpinasi, nukreipia, kontroliuoja šias jėgas, tai, savaime suprantama, jūs nepajusite tokio pasitenkinimo, kokio laukia žmonių dauguma, tai yra gyvuliško jausmo: grubaus, buko, be kilnumo, dvasingumo ir nekontroliuojamo. Kažkuriuo momentu jūs jaučiate atitinkamą pasitenkinimą ir po to turite brangiai užmokėti, bet jis tiek grubus ir žemas, kad to nevertas. Minties aiškumo dėka sugebėsite dvasiškai dirbti ir „švinas“ pavirs į gryną auksą, į susižavėjimą ir pasigėrėjimą.
Malonumas, pasitenkinimas yra akto, esančio daugiau ar mažiau harmonijoje su kitomis substancijomis, su kitais reiškiniais, pasekmė. Tokiu būdu, jei kažkoks aktas yra tobuloje harmonijoje su dieviškuoju pasauliu, tai iš jo išeinantis pasitenkinimas išsiplečia ir pagausėja iki begalybės. Reikia pajusti pasitenkinimą, bet tokį platų ir subtilų, kad jis prieš jus atvertų visą visatą, padarytų jus šviesų, gražų, išraiškingą, stiprų ir naudingą!… Tokį pasitenkinimą vertą patirti ir prigimtis iš jūsų jo neatima.
Štai, brangūs mano broliai ir sesės, nereikia sustoti pusiaukelėje, reikia įveikti pasitenkinimo ribą, neužstrigti šiame žemame lygyje: reikia pakilti, prasiskverbti pro debesis, kad mintimis žvelgtumėte į saulę, į šviesą. Nepasilikite už debesų: į visas jūsų pastangas įdėkite šviesų tikslą. Dirbdami, maitindamiesi, pasivaikščiodami ar kažką apsikabindami, visada tikslas tebūna šviesa. Nieko nedarykite tik dėl jūsų pasitenkinimo. Žmonija būtent dėl to ritasi į bedugnę, kad leidžia pasitenkinimui save valdyti. Pasakysite man: „Bet jeigu nuo savo veiksmų nejausti jokio pasitenkinimo, tai gyvenimas neturi jokios prasmės!“ Ne, turi, viskas tarpusavyje susiję: kai tik atsiras šviesa ir šiluma, tai yra protas ir meilė, – malonumas būtinai atsiras. Keičiasi tik malonumo kokybė, prigimtis, intensyvumas. Taigi medituokite, mąstykite ir niekada nepamirškite, kad jūsų meilė turi vesti į šviesą.
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
