Rožinis Kelias
Praktinis slaptasis Mokymas – 5
KELETAS NURODYMŲ KASDIENIAM NAUDOJIMUI
V
Neteisingai elgiasi tas, kuris palieka akivaizdžius savo gyvenimiškus įsipareigojimus, kliaudamasis Dieviškuoju įsakymu. Savo pareigas vykdydamas su mintimi, kad jų neįvykdymas jam užtrauks kažką negero ir jog jų įvykdymas pašalins nuo jo kelio sunkumus, – dirba dėl rezultato. Pareigos turi būti vykdomos paprasčiausiai kaip įsakymas Dievo, kuris bet kuriuo momentu gali paliepti juos atšaukti. Tol, kol mūsų natūros nerimastingumas neužleido vietos ramybei, turime darbuotis, visus mūsų veiksmų vaisius pašvęsdami Dievybei ir Jai priskirdami teisingą darbų įvykdymą. Tikrasis žmogaus gyvenimas pagrįstas tapatinantis su Aukščiausiąja dvasia.
Šio gyvenimo nepagimdo kažkokie mūsų veiksmai, jis – realybė, „tiesa“, ir visiškai nuo mūsų nepriklausomas. Suvokimas to, kad neegzistuoja niekas, kas pateikiama kaip prieštaraujantis šiai tiesai, yra nauja sąmonė, o ne veiksmas. Žmogaus išlaisvinimas niekaip nesusijęs su jo veiksmais. Kol veiksmai sudaro palankias sąlygas suvokti mūsų visišką nesugebėjimą išsilaisvinti iš sąlygoto egzistavimo pančių, jie – mūsų pagalbininkai; perėjus šią pakopą, veiksmai tampa greičiau kliūtimi, nei pagalba. Tie, kurie darbuojasi atitinkamai pagal Dieviškuosius liepimus, žinodami, kad supratimas taip dirbti yra Dievo dovana, o ne savęs suvokiančio žmogaus natūros ypatybė, pasiekia išsilaisvinimą nuo būtinybės veikti. Tada tyra širdis prisipildo tiesa ir tapatumu su Dievu. Iš pradžių žmogus turi išsilaisvinti nuo minties, kad jis pats iš tikrųjų kažką daro, žinodamas, kad visi veiksmai sukasi „trijose gamtos kokybėse“ (t.y. trijose gunose) ir nė mažiausiu laipsniu jo sieloje. Po to jis savo veiksmus turi pagrįsti ištikimybe, t.y. visus savo veiksmus pašvęsti Aukščiausiajam, o ne sau. Kaip Dievą, kuriam jis aukoja, jis turi priimti arba save, arba kitą realų Dievą – Išvarą, ir visi jo darbai bei siekiai vyksta arba dėl savęs, arba dėl Visko. Čia įsigalioja paskatos reikšmingumas. Nes jeigu jis didingus žygdarbius atlieka žmogaus gerovei, arba įgyja žinojimą, kad padėtų žmonėms, skatinamas minties, jog tokiu būdu jis pasieks išsigelbėjimą, – jis veikia tik dėl savo asmeninės gerovės, ir, atitinkamai, aukoja sau pačiam. Todėl jis viduje turi būti ištikimas Viskam, prisimindamas, kad jis yra ne veiksmų vykdytojas, tačiau tik jų liudytojas. Kadangi jis yra mirtingame kūne, tai apimtas abejonių, kurios neišvengiamai atsiras. Jos atsiras dėl to, kad jis kažko nežinos. Todėl jis turi sugebėti išsklaidyti abejones „žinių kalaviju“. Nes kai tik jis turi paruoštą atsakymą į kažkokią abejonę, ji išsisklaido. Visos abejonės kyla iš žemesnės prigimties, ir niekada, jokiu būdu iš aukščiausios prigimties. Pagal tai, kaip jis tampa vis ištikimesnis, jis vis ryškiau ir aiškiau sugeba suvokti žinias, esančias jo Satvoje (geroje) prigimtyje. Nes pasakyta: „Žmogus, tobulas ištikimybėje (arba atkakliai ją ugdydamas), laikui bėgant spontaniškai savo viduje aptinka dvasinį žinojimą“. Taipogi: „Žmogus, linkęs į abejones, nepasitenkina nei šiuo pasauliu, nei kitu (Devų pasauliu), nei galutine palaima“. Paskutinė frazė išsklaido įsivaizdavimą, kad jeigu Aukščiausiasis Aš yra mumyse, tai jis paims viršų (netgi jeigu mes įklimpome dykinėjime ir abejonėse), ir atves mus į galutinę palaimą kartu su pagrindiniu žmonijos srautu. [1]
Tikroji malda yra kontepliacija visko, kas dieviška, jo priglaudimas prie savęs, prie asmeninio kasdienio gyvenimo ir darbų, lydimo paties stipriausio, širdies išjausto, noro sustiprinti šią įtaką ir mūsų gyvenimą padaryti geresnį ir pakylėtesnį, kad nors kažkokios dieviškumo žinios galėtų mums būti patikėtos. Visos panašios mintys turi būti tvirtai prisodrintos suvokimo Aukščiausios ir Dieviškosios Esybės, iš kurios viskas ima savo pradžią. [2]
Dvasinė kultūra pasiekiama koncentracijos dėka. Kad atneštų naudą, ji turi tęstis kasdien ir kiekvieną momentą. Meditacija, pagal apibrėžimą, yra „išorinės aktyvios minties nutraukimas“. Susitelkimas yra viso savo gyvenimo pašventimas tam tikram tikslui. Pavyzdžiui, mylinčiai motinai bus ta, kuri visada ir pirmiausia atsižvelgia į savo vaikų interesus, ir visas šių interesų puses, bet ne ta, kuri ištisą dieną mastys tik apie vieną iš interesų aspektų. Mintis turi save gimdančią jėgą ir kai protas tvirtai laikosi vienos minties, jis ja nusidažo, ir, kaip mes pasakytume, visos šios minties sąsajos išplaukia prote. Ko pasekoje, mistikas įgyja žinias apie bet kurį reiškinį, apie kurį jis nepertraukiamai mąsto giliai kontepliuodamas. Tame yra Krišnos žodžių pagrindas: „Nukreipk savo mintį į mane ir neišvengiamai pas mane ateisi“. Gyvenimas – didis mokytojas: jis yra didingas Sielos pasireiškimas, o Siela – Aukščiausiojo pasireiškimas. Todėl visi keliai geri, visi jie yra tik dalys didingo tikslo, kurio vardas – Ištikimybė. „Ištikimybė yra sėkmė veiksme“, sako „BhagavadGyta“. Psichinės jėgos, pagal jų pasireiškimo laipsnį, irgi turi būti panaudojamos, nes jos atveria įstatymus. Tačiau nereikėtų pervertinti jų reikšmės, taipogi neverta nepakankamai įvertinti jų pavojingumo. Pasikliaunantis jomis panašus į žmogų, besididžiuojantį ir džiūgaujantį dėl to, kad jis pasiekė pirmą tarpinę stotį kelyje į viršūnes, kurias jis linkęs įveikti. [3]
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
[1] “Path”, July 1889, 109psl.
[2] “Path”, Aug. 1889, 159psl.
[3] “Path”, July 1889, 111psl.
