) Dvasinis vystymasis ir nerviniai sutrikimai[1]
Mūsų publikuojamas žinomo gydytojo-psichiatro Roberto Assadžioli straipsnis išreiškia vieną iš pirmų bandymų analizuoti tuos prieštaringus ir dar mažai išnagrinėtus procesus, kurie yra neišvengiami žmogaus dvasinio prabudimo kelyje.
Šis darbas įgyja ypatingą svarbą ir vertę dėl to, kad į dvasinio tapsmo problemas, kurios daugeliu atvejų turi subjektyvų bei asmeninį charakterį, įvedamas bendrų dėsningumų supratimas, o dažnai tiriamasis ir profesionalus problemos požiūris susijungia su dvasine autoriaus patirtimi. Straipsnis nuostabiai iliustruoja vieną iš okultinių įstatymų, pagal kurį bet koks dvasinis žmogaus siekis neišvengiamai jame išreiškia ir viską teigiamą, ir viską neigiamą, nenumaldomai atvesdami mokinį į išbandymų kelią. Mūsų pateiktas tyrimas su J. Kliučnikovo pratarme, yra vienas iš pirmųjų mokslinio ir profesionalaus dvasinio vystymosi problemos apmąstymo ir žmogaus atsimainymo bandymų iš praktikuojančio specialisto pusės.
Roberto Assadžioli
Pratarmė
Roberto Assadžioli (1888-1974) plačiai Europoje žinomas kaip gydytojas-filosofas, kūrėjas asmenybės rekonstrukcijos technikos, kurią jis pavadino „psichosinteze“. Eilė psichosintezės principų išdėstyta publikuojamame darbe. Pradinė Assadžioli išeities pradžia yra siekis prasiskverbti į dvasinį žmogaus Pasaulį, į tą gilumą, kuri religinių bei rytų filosofijos doktrinų pažymėta kaip žmogiškosios individualybės aukščiausiasis AŠ, kaip Virš-sąmonė. Neatsižvelgimas į Virš-sąmoninius ir dvasinius aspektus, kuriuos anksčiau psichologija palikdavo filosofijai ir religijai, sukūrė skausmingą lūžį, o neretai ir konfliktą tarp skirtingų požiūrių į žmogaus prigimtį. Šį lūžį bandė įveikti Zigmundas Freidas, tačiau jo gydomosios, o po to filosofinės koncepcijos žmogiškąją prigimtį suvesdavo į pasąmonę, į seksualinius kompleksus. Jungas, Frommas ir Assadžioli, remdamiesi vedantiškąja tradicija, sugebėjo praturtinti europietišką mokslą apie žmogų vaisingesniais požiūriais, metodais.
Savo psichosintezės idėjas Roberto Assadžioli pasisėmė ne tik iš Vedantos tekstų. 1940 metais, kai fašistinė valdžia jį areštavo Italijoje, apie mėnesį laiko jis praleido kameroje vienutėje, ko pasekoje draugams pasakojo, jog tai buvo įdomi ir vertinga patirtis, kuri jam davė galimybę atlikti eilę specialių psicho-dvasinių pratimų. Taip pat efektyviai Assadžioli panaudojo priverstinį atsiskyrėliškumą 1943 metais, kai nuo Mussolini režimo slėpėsi atokiuose kalnų kaimeliuose. Veikale „Dvasinis vystymasis ir nerviniai sutrikimai“ iškeliama problema, kuri iš visų požiūrio taškų šiandieną įgyja milžinišką reikšmę. Ir ne tik pažengusiems dvasingiems žmonėms, bet būtent masinei sąmonei, juk į Žemę plūstelėjusios kosminės energijos dvasinio stūmimosi būtinybę padarė kategoriškuoju imperatyvu kiekvienam be išimties žmogui.
Galbūt dėl tos priežasties atskirus momentus, kuriuos Assadžioli tik pažymėjo, vertėtų ypatingai pabrėžti. Pavyzdžiui, autorius tik prabėgomis kalba apie dvasinio vystymosi dirbtinio forsavimo neleistinumą. Dabartinio Rusijos atgimimo sąlygomis šį procesą lydinčios išlaidos įgavo tikros nacionalinės nelaimės charakterį. Šimtai „institutų“, netgi „akademijų“, mokyklų, visuomenių ir būrelių, kuriems vadovauja vietiniai ir užsienio „guru“, apmoko patiklius rusus ekstrasensorinių sugebėjimų atskleidimo. Tuo pat metu ieškotojų psichika negailestingai deformuojasi. Ne kartą man teko stebėti panašių kursų lankytojus – jų astraliniai kūnai patys savaime žiojėjo beviltiškais auros įplyšimais.
Assadžioli – gydytojas, jo specialybė – nervinių ligų, atsiradusių dvasinio žmonių stūmimosi rezultate, gydymas. Tačiau žodžių derinys „liga ir dvasinis augimas“ atrodytų lyg keistai skamba – kam toks augimas, jei jis lydimas ligos?
Ir iš tikrųjų, daugelis nervinių ligų atsiranda ne dvasinio kilimo rezultate, bet kaip jo iškraipymo pasekmė. Assadžioli nepraneša, koks sunkus ir ilgalaikis „psichosintetinis“ gydymas, tuo tarpu elementari profilaktika leidžia išvengti labai daugelio psichologinių spąstų. Ir pirmiausia kategoriškas kažko tai prievartinio įsiskverbimo į žmogiškąją psichosferą. Vadinamoji ekstrasensorika visai ne tikslas ir ne nuopelnas, bet neišvengiamai skausmingas mūsų dvasinio augimo palydovas – kontroliuojamas, jei siekiame pritapti prie Dieviškojo Pasaulio, ir pavojingas – nekontroliuojamas, jei mūsų siekiai susiję su Subtiliu Pasauliu[2].
Gaudykles ir vieno pasaulio pakeitimą kitais Assadžioli išnagrinėjo gana smulkiai, tačiau yra viena svarbi problema, kurios jis iš viso nepaliečia ar paliečia tik bendrame energetiniame plane. Tai Mokytojo problema. Būtent Didingas Mokytojas, suprantamas kaip Aukščiausioji Individualybė, ir kaip Aukščiausioji Vibracija, padeda mums įveikti daugelį Dvasios kelio pavojų, ypatingai pirmais žingsniais.
Didingasis Mokytojas, jei mūsų širdis nuolatos į jį nukreipta, – mūsų dvasinio stūmimosi garantas, nuo nepageidautinų įsiveržimų iš subtilaus pasaulio, paprastai valstietiškai kalbant, nuo kipšų atakų. Jis gi visada gali mums pasiųsti Psichinės energijos bangą, kai mes jaučiame pavojingą jos nutekėjimą.
Su šiomis nedidelėmis pastabomis Roberto Assadžioli darbą galima rekomenduoti masiniam skaitytojui.
J. Kliučnikovas
Žmogaus dvasinis vystymasis – ilgalaikis laikotarpis; tai kelionė po nuostabias šalis, turtinga ne tik nuostabių įvykių, bet ir kliūčių, pavojų. Ji susijusi su gilaus moralinio apsivalymo procesais, pilna transformacija, daugelio anksčiau nepanaudotų sugebėjimų pabudimas, sąmonės augimas iki anksčiau nesvajoto lygio, jos plėtimasis į naujas vidines erdves. Todėl nenuostabu, kad tokie svarbūs pasikeitimai praeina skirtingas kritines stadijas, kurios neretai turi sąsajų su nerviniais, emociniais ir proto sutrikimais. Įprastai kliniškai stebint jas lengvai galima supainioti su sutrikimais, atsirandančiais dėl visai kitų priežasčių. Tuo tarpu sutrikimai, apie kuriuos mes kalbame, turi visiškai ypatingą prasmę, jiems reikalingas kitas vertinimas ir gydymas.
Mūsų dienomis šie dvasinių priežasčių sukelti sutrikimai sutinkami vis dažniau. Atsiranda vis daugiau žmonių, sąmoningai ar nesąmoningai išbandančių vidinius dvasinius krūvius. Be to, dvasinis šiuolaikinio žmogaus vystymasis dėl didesnio jo įvairiapusiškumo, ir ypatingai dėl jo kritinio proto sukelto pasipriešinimo, tapo sunkesnis ir sudėtingesnis vidinis procesas, nei ankstesniais laikais. Todėl tikslinga apžvelgti nervinius ir psichinius sutrikimus, kurie gali atsirasti skirtinguose dvasinio vystymosi etapuose, ir parodyti veiksmingesnius jų įveikimo metodus.
Kelyje į visišką, pilną dvasinę sąmonę žmogus gali pereiti per penkias kritines stadijas: krizes, esančias prieš dvasinį prabudimą; dvasinio prabudimo sukeltas kruzes; nuopoliai įkandin dvasinio prabudimo; krizės dvasinio prabudimo stadijoje ir, pagaliau, „tamsi sielos naktis“. Išnagrinėsime jas iš eilės.
Кrizės, esančios prieš dvasinį prabudimą
Tam, kad teisingai įvertintume prasmę keistų vidinių pergyvenimų, pasirodančių kaip dvasinio prabudimo apreiškėjų, keletą žodžių pasakysime apie vidutinio žmogaus psichiką. Jį lygtai neštų gyvenimo tėkmė. Gyvenimą jis priima tokį, koks jis ateina, neužduodamas sau klausimų apie jo prasmę, vertingumą ir tikslus. Žemo dvasinio išsivystymo lygio žmogus viską suveda į asmeninių norų įgyvendinimą, pavyzdžiui, jis siekia turtų, patenkinti potraukius ir ambicijas. Žmogus, kurio dvasinis lygis šiek tiek aukštesnis, savo asmeninius potraukius pajungia tų šeimyninių ir pilietinių pareigų įvykdymui, kurioms pagarbą padarė auklėjimas. Tuo pačiu jis nesusimąsto, iš kur atsirado šios pareigos, kokie jų tarpusavio santykiai ir t.t. Jis gali save laikyti tikinčiu, tačiau jo religiškumas bus paviršutinis ir stereotipinis. Tam, kad ramia sąžine gyventų, jam pakanka formaliai vykdyti savo Bažnyčios nurodymus ir dalyvauti nustatytose apeigose. Trumpiau sakant, paprastas žmogus nesusimąstydamas remiasi į kasdienio gyvenimo realybę. Jis tvirtai laikosi už žemiškųjų gerovių, kurios jam yra pozityvi vertybė. Tokiu būdu žemiškasis egzistavimas jam praktiškai yra jo tikslas. Netgi jeigu jis tuo pačiu tiki būsimu rojumi, tikėjimas jo yra grynai teorinis ir akademinis. Ir papulti į tą „rojų“ jis stengsis kaip galima vėliau.
Juo labiau gali atsitikti, ir retkarčiais tai nutinka, jog šis „paprastas“ žmogus savo dvasiniame gyvenime transformuojasi, ir ši transformacija jį užklumpa netikėtai bei gąsdina. Kartais ši transformacija ateina kaip daugelio nusivylimų rezultatas, o neretai ir stipraus dvasinio sukrėtimo, pavyzdžiui, artimo žmogaus praradimo. Tačiau kartais ji praeina be išorinių priežasčių: visiškoje likimo gerovėje atsiranda tam tikras nerimas, nepasitenkinimo bei vidinės tuštumos jausmas. Žmogus kenčia dėl kažko neapibrėžto trūkumo, to, ko jis pats negali nei įvardinti, nei apsakyti. Palaipsniui ateina nerealumo, kasdienio gyvenimo sumaišties jausmas. Asmeniniai pomėgiai, kurie iki šiol žmogų užimdavo ir visiškai jį užpildydavo, lyg tai blanksta ir praranda savo svarbą ir vertingumą. Į pirmą vietą prasimuša nauji klausimai: žmogus pradeda mąstyti apie gyvenimo prasmę, apie reiškinių, kurie anksčiau buvo suvokiami kaip patys savaime suprantami – jis svarsto apie asmeninės ir svetimos kančios ištakas, apie žmogiškosios nelygybės pateisinimą, apie žmogiškojo atsiradimo ir egzistavimo tikslus.
Šiame etape nereti paklydimai. Daugelis, nesuprasdami šios naujos sąmonės būsenos prasmės, į ją žiūri kaip į keistenybių ir ligotų fantazijų sangrūdą, ir kadangi ji labai varginanti, visaip stengiasi ją nuslopinti. Bijodami „išeiti iš proto“, jie daro viską įmanomą, kad vėl pasinertų į konkrečią realybę, kuri, kaip jiems atrodo, gali nuo jų nuslysti. Šios kovos eigoje kai kurie su padvigubintu uolumu metasi į gyvenimo sūkurį ir godžiai ieško naujų užsiėmimų, jaudulių ir pojūčių. Kartais tokiu keliu jiems pavyksta prislopinti savo nerimą, bet visiškai jo atsikratyti beveik niekada nepavyksta. Jis, šis nerimas, slankioja jų būtybės gelmėse, ištirpdo kasdienio gyvenimo pamatus ir po kurio laiko, kartais netgi po keleto metų, su nauja jėga išsiveržia į sąmonės paviršių. Dabar šis nerimas tampa dar labiau kankinantis, vidinė tuštuma – dar labiau nepakeliama. Žmogus jaučiasi kaip sunaikintas, viskas, iš ko susidarė jo ankstesnis gyvenimas, atrodo kaip sapnas, nukrenta kaip tuščias apvalkalas. Tuo pat metu nauja prasmė dar nepasirodė, ir kartais žmogus ne tai kad paprasčiausiai nieko apie ją nežino, bet netgi neįtaria apie jos egzistavimo galimybę.
Dažnai prie šios kančios prisideda dar moralinė krizė, prabunda ir gilėja etinė sąmonė, žmogus kankinasi dėl sunkaus kaltės ir atgailos už savo praėjusius darbus jausmo. Jis žiauriai save teisia ir visiškai nusimena.
Natūralu, šioje būsenoje lengvai atsiranda mintys apie savižudybę, savo fizinio egzistavimo nutraukimas atrodo logiškas vidinio kracho sprendimas.
Pastebėsime, kad tai tik bendra panašių pergyvenimų schema. Tikrovėje čia įmanomos skirtingos individualios ypatybės: vieni iš viso nejaučia aštrios stadijos, kiti joje atsiduria visiškai netikėtai, be išankstinių etapų, trečiuose viešpatauja įkyrios filosofinės abejonės, ketvirtiems pagrindinį vaidmenį turi moralinė krizė. Šie dvasinio lūžio reiškiniai labai panašūs į atitinkamus neurastenijos ar neurozės simptomus. Konkrečiai, vienas iš neurozės simptomų yra ne kas kita, kaip funkcionavimo realybėje praradimas, kitiems – depersonalizacija. Dvasinės krizės panašumą su nurodytais susirgimais sustiprina dar ir tai, kad ji sukelia tuos pačius fizinius simptomus: išsekimas, nervinė įtampa, nemiga, virškinimo ir kraujotakos sutrikimai.
Dvasinio prabudimo sukeltos krizės
Tarp asmenybės ir sielos nustatyti ryšiai, ją lydintys šviesos srautai, džiaugsmo ir veiklios jėgos atneša stebuklingą išsilaisvinimo būseną. Vidinė kova, kančios, neurozės ir fiziniai sukrėtimai gali staiga išnykti ir dažnai taip nuostabiai greitai, jog tampa akivaizdu, kad jie vyksta ne dėl moralinių priežasčių, o dėl dvasinių kančių. Tokiais atvejais dvasinis prabudimas yra išgijimas pilna šio žodžio prasme.
Tačiau ne visada prabudimas vyksta taip paprastai ir harmoningai. Pats savaime jis gali sukelti sunkumus, sutrikimus ir nukrypimus. Tai liečia tuos žmones, kurių protas nevisiškai subalansuotas, kieno emocianalus gyvenimas per daug egzaltuotas, nervų sistema per švelni ar jausminga, kad neskausmingai išlaikytų staigų dvasinių energijų sustiprėjimą.
Kai protas pernelyg silpnas arba nepasiruošęs, kad išlaikytų dvasinę šviesą, arba kai žmogus linkęs į aroganciją ir egocentrizmą, vidiniai įvykiai gali būti neteisingai suprasti. Atsiranda vadinamasis lygių poslinkis, reliatyvumo pernešimas į absoliutų, asmeninių sferų – į dvasinį pasaulį. Tokiu būdu dvasinė jėga gali privesti prie asmeninio „aš“ išpūtimo. Prieš keletą metų turėjau progą stebėti tipinį kraštutinį tokio pobūdžio atvejį psichiatrinėje Vankono ligoninėje. Vienas jos gyventojas, simpatiškas senukas, ramiai ir užsispyrusiai tvirtino, jog jis yra Viešpats Dievas. Aplink šį įsitikinimą jis išaudė fantastinių idėjų audeklą apie dangaus kariaunas, kurioms jis nurodinėdavo, apie didingus jo atliktus darbus ir t.t. Visame kitame jis buvo nuostabus ir mieliausias žmogus, visada pasirengęs pasitarnauti gydytojams ir ligoniams. Jo protas buvo labai aiškus ir dėmesingas. Jis buvo toks sąžiningas, kad jį paskyrė vaistininko padėjėju. Vaistininkas jam patikėjo raktą nuo vaistinės ir vaistų gaminimą, ir dėl šito nebuvo nė mažiausių nemalonumų, jei neskaityti cukraus dingimo, kurį jis išimdavo iš atsargų, kad kai kuriems pacientams suteiktų malonumą. Iš įprasto medicininio požiūrio taško mūsų ligoniui vertėtų skirti diagnozę: paprastas didybės manijos, paranojinio susirgimo atvejis. Tačiau iš tikrųjų visos šios formuluotės tik aprašančiosios, įvedančios į kažkokius klinikinius rėmus. Iš jų mes nesužinosime nieko konkretaus apie prigimtį, apie tikrąsias duoto sutrikimo priežastis. O mums svarbu žinoti – ar už ligonio idėjų nestovi gilesni psichologiniai motyvai. Žinome, kad dvasios realybės ir vidinės jos vienybės su žmogiškąja siela suvokimas tai pergyvenančiam žmogui sukelia vidinės didybės, augimo, prisidėjimo prie dieviškosios prigimties jausmą. Visų laikų religiniuose mokymuose mes randame daugybę to paliudijimų. Biblijoje pasakyta trumpai ir aiškiai: „Ar žinote, jog esate Dievai?“ Palaimintasis Augustinas sako: „Kai žmogaus siela myli žemišką, tai tampa žemiška, tačiau kai ji myli Dievą, ar netampa ji Dievu?
Stipriausiai visiškas žmogaus – dvasios identiškumas jo grynoje būtyje – su aukščiausia dvasia išreikšta Vedantos filosofijoje. Kad ir kaip mes priimtumėme šį santykį tarp individualaus ir universalaus – kaip iš esmės visišką identiškumą ar kaip panašybę, kaip prisidėjimas ar kaip vienybė, – ir teorijoje, ir praktikoje reikia aiškiai suvokti neišmatuojamą distanciją tarp dvasios jos grynoje būtyje ir paprastos asmenybės. Pirma – tai pagrindas, arba centras, antra – tai mūsų mažasis „aš“, mūsų kasdienė sąmonė. Šio skirtumo nepaisymas veda prie kvailų pavojingų pasekmių. Būtent tai leidžia suprasti anksčiau aprašyto ligonio dvasinį sutrikimą ir kitus, ne tokias kraštutines savęs išaukštinimo ir savęs sudievinimo formas. Skausmingas paklydimas tų, kas tampa panašios iliuzijos aukomis, yra tas, kad jie savam praeinančiam „aš“ priskiria aukščiausios dvasios savybes ir sugebėjimus. Kalba eina apie reliatyvios ir absoliučios realybės, asmeninio ir metafizinio lygių poslinkį. Panašūs didybės manijų atvejų suvokimai gali duoti vertingus nurodymus jų gydymui. O būtent: visiškai beprasmiška įrodinėti ligoniui, jog jis neteisus, kad jis klysta, jį išjuokti. Tai gali tik sukelti susierzinimą ir jį įaudrinti.
Tinkamesnė kita elgesio linija: pripažinti jo idėjose esančią realybę, o po to su visa kantrybe pabandyti paaiškinti ligoniui jo paklydimus.
Kitais atvejais sielos prabudimas ir jį lydintis netikėtas vidinis nušvitimas gali sukelti emocionalią perkrovą, kuri pasireikš audringai ir netvarkingai, šauksmų, verksmo, dainavimo ir sujaudintų veiksmų pavidalu.
Kai kurios stiprios natūros dvasinio prabudimo sukeltame pakilime gali pasiskelbti pranašais ar reformatoriais. Jos vadovauja judėjimams, įkuria sektas, išsiskiriančias fanatizmu ir siekiu atversti visus į savo tikėjimą.
Kai kuriems aukšto lygio žmonėms, tačiau pernelyg stipriems, pergyvento transcendentinio ir dieviškosios asmeninės sielos apreiškimo rezultate, atsiranda pretendavimas į visišką ir tiesioginį identiškumą su savo dvasine dalimi. Iš tikrųjų gi toks identiškumas gali būti pasiektas tik ilgo ir sudėtingo asmenybės atgimimo transformacijos rezultato keliu. Todėl jų pretendavimas negali būti patenkintas – iš čia depresinės būsenos iki pat nevilties ir savęs sunaikinimo impulsų. Kai kuriems atitinkamai linkusiems žmonėms vidinį prabudimą gali lydėti skirtingi paranormalūs reiškiniai. Jie turi aukščiausių į angelus panašių būtybių vizijas, girdi balsus arba jaučia prabudimą automatiškai rašyti. Tokių pranešimų reikšmė gali būti skirtinga. Kiekvienu atveju reikalingas blaivus patikrinimas ir analizė be išankstinio atmetimo, tačiau ir be išankstinio didžio pagarbumo, kuris gali įteigti jų informacijos šaltinio nepaprastumą. Ypatingai atsargiai reikia žvelgti į pranešimus, kuriuose yra tiesioginiai įsakymai ir reikalauja aklo paklusnumo, o taipogi tiems, kuriuose išaukštinamas priimantis informaciją – tikrieji Dvasiniai Mokytojai nesiima tokių priemonių.
Vertėtų pastebėti, jog nepriklausomai nuo to, kiek tokie pranešimai yra tikri ir reikšmingi, visada jie kenksmingi sveikatai, nes gali žymiai pakeisti jausmų ir proto lygsvarą.
Po dvasinio prabudimo atsirandantys nuopuoliai
Praėjus kuriam laikui po dvasinio prabudimo paprastai įvyksta nuopuolis. Mes jau kalbėjome apie tai, kad harmoningas dvasinio prabudimo procesas sukelia džiaugsmo, proto nušvitimo pojūtį, būties prasmės ir tikslo suvokimą. Išsisklaido daugelis abejonių ir išsisprendžia daug klausimų, atsiranda vidinio tikrumo jutimas. Visą tai lydi vienybės, gyvenimo grožio ir šventumo išgyvenimas: prabudusi siela išlieja meilės srautą visiems žmonėms ir visoms gyvoms būtybėms.
Ir iš tikrųjų, nėra nieko džiaugsmingesnio širdžiai ir nieko labiau paguodžiančio, nei sąlytis su prabudimu, kuris yra tokiame palaimos būvyje. Atrodo, kad ankstesnė asmenybė, su jos kampais ir nemaloniomis pusėmis dingo, o mums šypsosi naujas žmogus, pripildytas simpatijos, siekio atnešti džiaugsmą ir būti naudingu aplinkiniams, pasidalinti su jais gautomis dvasinėmis brangenybėmis, kurių jis pats vienas negali aprėpti.
Ši džiaugsmo būsena gali tęstis ilgiau ar trumpiau, bet jai, žinoma, ateina pabaiga. Kasdieniška asmenybė su jos giliais pamatais tik laikinai nuėjo nuo paviršiaus, ji lyg užsnūdo, bet nedingo ir pilnai nepasikeitė. Be to, dvasinės šviesos ir meilės srautas, kaip ir visa kita pasaulyje, ritmingas ir cikliškas. Vadinasi, anksčiau ar vėliau po antplūdžio seka nuoslūgis.
Pergyvenimas dėl palaimos pasitraukimo labai kankinantis ir kai kuriais atvejais jis sukelia stiprų nuopuolį ir rimtus sutrikimus. Vėl prabunda ir su nauja jėga save patvirtina žemi potraukiai. Visos srauto sugertos “šiukšlės” vėl išplaukia į paviršių.
Tuo tarpu prabudimo procesas jau etinę sąmonę padarė subtilesne, sustiprino veržimąsi į tobulumą, žmogus teisia save griežčiau, negailestingiau, jam gali pasirodyti, kad jis krito giliau, nei pirma. Šis klydimas sustiprinamas tos aplinkybės, kad į paviršių išeina anksčiau giliai slėpti polinkiai ir potraukiai: aukšti dvasiniai siekiai, atskleisdami kaip ir išėjimą šioms jėgoms, pažadino jas ir ištraukė iš nesąmoningumo.
Nuopuolis gali nusileisti taip toli, kad žmogus pradeda neigti savo vidinio patyrimo reikšmę. Jo vidiniame pasaulyje karaliauja abejonė ir savęs žeminimas, jis pasiduoda pagundai laikyti viską, kas jam nutiko, iliuzija, fantazija, sentimentaliomis “pasakomis”. Jis gali tapti įniršęs ir sarkastiškas, ciniškai išjuokti save ir kitus, išsižadėti savo idealų ir siekių. Bet, nežiūrint visų pastangų, jis jau nebegali grįžti į ankstesnę būseną. Grožis ir stebuklas to, ką jis pergyveno, lieka su juo ir neužsimiršta. Jis jau nebegali paprasčiausiai gyventi menką kasdienį gyvenimą, jį plėšo ir neduoda ramybės dieviškasis ilgesys. Apskritai reakcija labai liguista, su nevilties priepuoliais ir mintimis apie savižudybę.
Panašios pernelyg didelės reakcijos įveikiamos aiškiu supratimu to, kas vyksta, ir tuo pačiu suvokiant vienintelį kelią įveikti sunkumus. Būtent tame žmogui reikalinga pagalba iš šalies.
Reikia padėti jam suvokti, kad palaimos būsena negali tęstis amžinai ir, kad sekanti reakcija yra natūrali ir neišvengiama. Nuostabi, jo pergyventa būsena, buvo panaši į skrydį į saulės apšviestas viršukalnes, nuo kurių matosi visas pasaulio vaizdas. Tačiau kiekvienas skrydis anksčiau ar vėliau pasibaigia. Mes vėl grįžtame į lygumą ir po to lėtai, žingsnis po žingsnio, įveikinėjame stačią įkalnę, vedančią į viršūnę. Ir suvokimas to, kad pergyventas nusileidimas arba “kritimas” – natūralus procesas, per kurį mes visi turime pereiti, guodžia ir pritaria keliautojui, padėdamas sukaupti jėgas, kad pradėtų užtikrintą pakilimą.
Krizės dvasinio persitvarkymo stadijoje
Minėtas pakilimas iš tikrųjų yra pilnutinė transformacija ir asmenybės atgimimas. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, savyje turintis įvairias fazes: aktyvaus jutimo fazę, turinčia tikslą panaikinti dvasinių jėgų srauto kliūtis; anksčiau užslėptų arba silpnai išreikštų vidinių gabumų išsivystymo fazę; fazę, kurios metu asmenybė privalo tyliai ir ramiai leisti dvasiai dirbti su savimi, vyriškai ir kantriai ištveriant neišvengiamas kančias. Tai laikas, pilnas pasikeitimų, kada šviesa ir tamsa, džiaugsmas ir skausmas keičia vienas kitą. Dažnai žmogaus jėgos ir dėmesys šiame etape tiek prisigėrę sunkių ir kartais kankinančių vidinių įvykių, kad jis sunkiai susitvarko su išorinio asmenybės gyvenimo reikalavimais. Pašalinis stebėtojas, vertinantis tokį žmogų iš jo normalumo ir praktinio efektyvumo požiūrio taško, greičiausiai padarys išvadą, kad jis kaip ir tapo “blogesnis”, mažiau ”vertas”, nei anksčiau. Taip dvasiškai besivystančio žmogaus problemos pagilinamos nesupratimu ir neteisingais šeimos, draugų ir netgi gydytojų vertinimais. Ne kartą jis girdi nepritariančius pastebėjimus apie pražūtingą dvasinių siekių ir idealų poveikį, atimantį iš žmogaus jo orumą praktiniame gyvenime. Panašūs požiūriai dažnai iššaukia gilų prislėgtumą, sielos sąmyšį ir nusiminimą.
Šis išbandymas, kaip ir kiti, turi būti įveiktas. Jis moko susidoroti su asmeniniu jautrumu ir padeda išsiugdyti tvirtumą ir nepriklausomumą nuo požiūrių. Todėl reikia nesipriešinti tokiam išbandymui, o kantriai jį priimti. Jei artimieji supras žmogaus būseną šioje situacijoje, jie gali suteikti jam svarbią pagalbą, išlaisvinti nuo nereikalingų kančių. Kalbama tik apie kokį tai pereinamą periodą, kada žmogų paliko ankstesnė būsena, bet jis dar nepasiekė naujos. Kaip vikšras, kuris virsta drugeliu, privalo pereiti lėliukės stadiją, bejėgiškumo ir nesąmoningumo stadiją.
Skirtingai, nei vikšras, žmogus neturi to saugumo ir tylos, kuriuose drugelis pereina savo metamorfozę. Jis privalo, ypatingai mūsų laikais, likti savo vietoje ir savo pajėgumo lygyje vykdyti pareigas šeimai ir visuomenei, profesinius įsipareigojimus – taip, lyg jo vidiniame pasaulyje nevyktų nieko ypatingo. Jam tenkanti užduotis labai sunki. Ją galima sulyginti su problema, iškilusia anglų inžinieriams, kurie privalėjo perstatyti Londono geležinkelio stotį, nepertraukiant traukinių eismo nei vienai valandai.
Ne nuostabu, kad tokia sudėtinga užduotis kartais sukelia tokius nervinius ir dvasinius sutrikimus, kaip išsekimas, nemiga, prislėgtumas, irzlumas, kurie savo ruožtu, dėl tamprios dvasios ir kūno sąveikos, gali privesti prie įvairių fizinių simptomų. Tam, kad padėti tokioje situacijoje, visų pirma būtina atpažinti tikrąją ligos priežastį ir suteikti ligoniui teisingą psichiatrinę pagalbą, kitaip grynas fizinis gydymas ir vaistų vartojimas tik suminkštins negerumą, bet neturės poveikio sielos-dvasinės negalios šaknims. Kartais šie sutrikimai įvyksta nuo perkrovos – nuo pernelyg didelių pastangų, nukreiptų tam, kad paspartintų dvasinį vystymąsi. Tokių pastangų pasekmė tampa ne transformacija, o žemiausių komponentų išstūmimas, vidinės kovos su atitinkamu nerviniu ir sielos persitempimu paaštrėjimas. Pernelyg uoliai siekiantys tobulumo privalo nuolatos prisiminti, kad darbą su jų vidiniu atgimimu vykdo dvasia ir dvasinės energijos. Jų gi asmeninė užduotis – pašaukti jas į save per vidinį pasiaukojimą, maldą ir teisingą sielos būseną, stengtis pašalinti tai, kas gali trukdyti laisvam dvasios poveikiui. Be to, jiems belieka tik kantriai ir su pasitikėjimu laukti dvasinio poveikio išsiskleidimo sieloje.
Kitas, tam tikra prasme priešingas sunkumas – susidoroti su ypatingai galingu dvasinės jėgos srautu. Ši brangi energija lengvai gali būti iššvaistoma jausmų pertekliumi ir nereikalinga karštligiška veikla. Kai kuriais atvejais ši energija, priešingai, pernelyg sulaikoma, susikaupia, nepakankamai realizuojama veikloje, taip, kad galutiniame rezultate jos slopinimas taip pat gimdo vidinius sutrikimus. Taip stipri elektros srovė lydo laidininkus, iššaukdama trumpą sujungimą. Taigi, reikia išmokti protingai valdyti dvasinių energijų srautą; nešvaistant, panaudojant jas vaisingoje vidinėje ir išorinėje veikloje.
Tamsi sielos naktis
Kada transformacijos procesas pasiekia aukščiausią tašką, lemiantis, paskutinis jo etapas neretai lydimas stiprių kančių ir vidinio niūrumo. Krikščioniškieji mistikai tą būseną vadino “tamsia sielos naktimi”. Išorėje tai primena ligą, kurią psichiatrai vadina depresine psichoze arba melancholija. Jos požymiai: tiesiog iki nevilties sunkaus prislėgtumo būsena; išreikštas savęs nevertinimo jausmas; aštrus savęs teisimas – visiškai beviltiškas ir prakeiktas; slogus proto paralyžiavimo jausmas, valios jėgos ir savikontrolės praradimas, pasipriešinimas ir stabdymas bet kurių veiksmų atžvilgiu. Kai kurie iš šių simptomų gali pasireikšti mažiau išreikštoje formoje ir ankstesnėse stadijose, visgi nesiekdami “tamsios sielos nakties” įtampos.
Šis savotiškas ir vaisingas išgyvenimas, kad ir kaip jis pasireikštų, negimsta iš grynai liguistos būsenos. Jis turi dvasines priežastis ir giliai dvasinę reikšmę.
Įkandin, po šio vadinamojo “mistinio nukryžiavimo” arba “mistinės mirties”, ateina pergalingas prisikėlimas ir su juo baigiasi kančios ir negalios. Jis neša su savimi visišką pasveikimą ir apdovanoja už visą ką pergyventą.
Pasirinkta tema privertė mus užsiimti beveik išimtinai negatyviomis ir neįprastomis vidinio vystymosi pusėmis. Tai visiškai nereiškia, kad žmonės, einantys dvasinio augimo keliu, patiria nervinius sutrikimus dažniau, nei kiti. Atkreipkime dėmesį į štai ką. Pirmiausia, daugumai dvasinis vystymasis teka harmoningiau, nei aprašytais atvejais, vidiniai sunkumai įveikiami, ir iš etapo į etapą žmogus pereina be nervinių reakcijų ir be ypatingų fizinių negalavimų.
Antra, nerviniai ir psichiniai sutrikimai paprastiems žmonėms neretai vyksta sunkiau ir blogiau pasiduoda gydymui, nei tiems, kurie turi dvasines priežastis. Paprastų žmonių sutrikimai dažnai susiję su stipriais aistrų konfliktais arba konfliktais tarp nesąmoningų potraukių ir kuriančios asmenybės, arba jie atsiranda kažkam pasipriešinus jų egoistiniams reikalavimams arba norams. Paprastus žmones būna sunkiau gydyti, kadangi aukščiausieji jų aspektai yra pernelyg silpnai išvystyti ir mažai į ką galima atsiremti, kad įtikintume juos priversti save paklusti savidrausmei, kuri leis atstatyti vidinę harmoniją ir sveikatą…
Trečia, kančios ir ligos tų, kas eina dvasinio augimo keliu, kad ir kokių sunkių formų jos kartais būtų, iš tikrųjų – tik laikinos reakcijos, augimo proceso, vedančio į vidinį atgimimą, kaip ir organinės “atliekos”. Todėl dažnai jos savaime dingsta, kada praeina jas iššaukusi krizė, arba palyginti lengvai pašalinamos teisingu gydymu.
Ketvirta. Kančios, sukeltos dvasinės bangos nuoslūgio, su kaupu atlyginamos ne tik antplūdžio ir vidinio pakilimo periodais, bet ir tikėjimu į reikšmingą ir aukštą tikslą, vardan kurio vyksta vidinės kelionės. Pergalės nuojauta – labai didelė žadinanti jėga ir paguoda, neišsenkantis vyriškumo šaltinis. Šį pavyzdį mes privalome žadinti savyje kiek galima ryškiau ir dažnai padėti tame mūsų palydovams. Nes tai vos ne pati geriausia pagalba, kurią mes galime suteikti. Mes privalome stengtis kuo išraiškingiau sau įsivaizduoti nugalėjusios ir išlaisvintos sielos palaimą, kuri sąmoningai dalyvauja Dieviškojo gyvenimo išmintyje, galioje ir meilėje, pamatyti vidiniu žvilgsniu Dievo Karalystės žemėje įgyvendinimą Jo šlovėje, tobulumą, kurį išreiškia išlaisvintos žmonijos vaizdas – naujai gimęs kūrinys, pilnas Dieviškojo džiūgavimo. Panašūs vaizdiniai leisdavo didiesiems mistikams ir šventiesiems su šypsena ištverti vidinius kamavimus ir fizines kančias, jie įkvėpė šventojo Pranciškaus Asyziečio žodžius ”Laukiant palaimos, bet kuri kančia – pasimėgavimas…”
Nusileisime dabar iš tų aukštybių kuriam laikui į slėnį, kur žmonės ”dirba su prakaituotais veidais”. Jei pažiūrėtume į problemą iš medicinos požiūrio taško, tai reikia išsiaiškinti vieną svarbų klausimą. Mes jau sakėme, kad nors sutrikimai, lydintys dvasinio vystymosi krizes, primena kai kurias ligas, ir kai kada netgi nesiskiria nuo jų, iš tikrųjų jų priežastys ir reikšmė visiškai skirtingos ir tam tikra prasme netgi priešingos. Atitinkamai ir jų gydymas turi būti skirtingas. Nerviniai paprastų ligonių simptomai kaip taisyklė turi regresyvinį charakterį, kadangi tie ligoniai nesugeba viduje ir išorėje adaptuotis, ko reikalauja normalus asmenybės vystymasis. Taip, kai kuriems nesiseka išsilaisvinti iš emocionalios priklausomybės nuo tėvų ir jie lieka toje vaikiškos priklausomybės nuo tėvų arba tų, kurie juos atstovauja, nors simboliškai, būsenoje. Kai kada ligoniams neužtenka savo valios susitvarkyti su paprastais šeimyninio arba socialinio gyvenimo sunkumais. Patys to nesuvokdami, bėgdami į ligą jie ieško išsilaisvinimo nuo savo pareigų. Kitais atvejais ligos priežastimi būna emocinė trauma, pavyzdžiui, nusivylimas arba praradimas; būdamas nepajėgus priimti situaciją, žmogus reaguoja į ją liguistai.
Visais pateiktais atvejais kalbama apie konfliktą tarp sąmoningos asmenybės ir žemiausių impulsų, kurie, dirbdami nesąmoningumo sferoje, pradeda dalinai dominuoti sąmoningumo jėgų atžvilgiu. Kančios gi, sukeltos dvasinio vystymosi eigoje, priešingai, turi išreikštą progresyvinį charakterį. Tai pasekmės įtampos, susijusios su augimu arba kova tarp asmenybės ir iš viršaus einančių energijų.
Taigi, šiuos du susirgimo tipus reikia gydyti visiškai skirtingais būdais. Esant pirmo pobūdžio negalavimams, gydytojas privalo padėti ligoniui grįžti į normalaus žmogaus būseną. Todėl jam būtina išlaisvinti pacientą nuo atstūmimų ir draudimų, baimės ir priklausomybės jausmo, pernelyg didelio egocentriškumo ir apgaulingų vertinimų, iškreipto realybės įsivaizdavimo. Jo uždavinys – padėti žmogui objektyviai ir protingai matyti normalų gyvenimą, pilnai suvokti savo pareigas ir kitų žmonių teises. Nesubrendę ir tarpusavyje konfliktuojantys faktoriai turi būti išvystyti ir suderinti, tokiu būdu realizuojama sėkminga asmeninė sintezė.
Kas liečia antros grupės negalavimus, tai vidinio harmonizavimo – gydymo užduotis yra tame, kad naujos dvasinės energijos būtų asimiliuotos jau susiformavusios normalios asmenybės, tai yra kalba vyksta apie aukšto vidinio centro dvasinę psichosintezę.
Akivaizdu, kad gydymo metodai, tinkantys pirmos grupės ligoniams, netinka ir netgi kartais žalingi antro tipo pacientams. Gydytojas, nesuprantantis pastarųjų problemos, nežinantis apie dvasinio vystymosi galimybes arba neigiantis jį, gali sustiprinti, o ne palengvinti sunkumus. Toks gydytojas gali nuvertinti arba išjuokti dar netvirtus paciento dvasinius siekius, laikydamas juos tuščia fantazija, arba, geriausiu atveju, kaip gryna sublimacija. Su jo pagalba, ligonis prieis išvados, kad geriausia jam – sugriežtinti asmeninę apsaugą ir visiškai ignoruoti sielos balsą. Bet nuo to jo būsena tik pablogės, kova – paaštrės, išsilaisvinimas – sulėtės.
Priešingai, gydytojas, kuris pats eina dvasinio vystymosi keliu arba, kraštutiniu atveju, pripažįsta dvasinę realybę, gali suteikti didžiulę pagalbą mūsų pacientui. Tuo metu, kai žmogus dar yra nepasitenkinimo, neramumo, nesąmoningų siekių, praradus interesą kasdieniam gyvenimui, bet neturint supratimo apie aukščiausiąją realybę, stadijoje, kol jis ieško palengvėjimo visai ne ten, kur jis galimas ir pasimeta aklavietėse, tuo metu tikros jo kančių priežasties atskleidimas, gali padėti surasti teisingą išeitį į sielos prabudimą. Ir tai yra gydymo esmė.
Žmogui, esančiam antroje dvasinio kelio stadijoje, kuris jaučiasi laimingas dvasiniame pasaulyje, palaimingų polėkių į nesuvokiamas aukštumas atmosferoje, labai svarbu atskleisti jo pergyvenimų prigimtį ir tikslą, perspėti apie jų laikinumą, apie jo būsimų kelionių permainingumą. Tada mūsų keliautojas nebus užtiktas nepasiruošęs nuopuolio būsenoje, nenusivils, jo neužvaldys nuopuolį lydinčios abejonės ir liūdesys. Jei toks perspėjimas laiku nebuvo atliktas ir žmogų reikia gydyti depresinės reakcijos periodu, tai jį reikia įtikinti, kad tokia jo būsena laikina ir jis būtinai iš jos išeis.
Ketvirtoje stadijoje, kai žmogus patenka į “duobę” pakilimo kelyje, pagalbos darbas ypač sudėtingas. Bendru planu jis pasiskirsto į sekančias užduotis. Pirmiausia, paaiškinti pacientui jo vidinių pergyvenimų prasmę ir tai, kaip reiktų elgtis šioje situacijoje; antra, parodyti, kaip žmogus gali valdyti giluminius pojūčius, neišstumiant jų į nesąmoningumo sferą; trečia, padėti persitvarkant ir panaudojant asmenines psichines energijas; ketvirta, išmokyti įvaldyti įeinantį į jo sąmonę dvasinių energijų srautą ir jį panaudoti; penkta, realizuoti vadovavimą ir bendradarbiavimą atkuriant paciento asmenybę, tai yra savo psichosintezę.
“Tamsios sielos nakties” periodu pagalba būna ypatingai apsunkinta tų aplinkybių, kad žmogus yra lyg tankiame rūke, jis nugrimzdęs savo kančiose ir dvasios šviesa nepasiekia jo sąmonės. Vienintelį, ką galima padaryti, – tai nepavargstant kartoti, kad jo būsena tik laikina, o ne pastovi, kadangi būtent įsitikinimas pastarąja, stumia pacientą į gilią neviltį. Mes taip pat rekomenduojame atkakliai teigti jam, kad šios kančios, kad ir kokios jos būtų sunkios, turi tokią dvasinę vertę, savyje turi tokią aukštos laimės užuomazgą, kad ateis laikas, kada jis jas laimins. Taip mes padėsime pacientui ištverti kančias nuolankiai ir susitaikant.
Reikia pastebėti, kad aprašytos psichologinės ir dvasinės priemonės jokiu būdu neatmeta fizinio gydymo, kad tik jis palengvintų kančias. Ypatingai vertingos tos priemonės, kurios palaiko gamtines gydomąsias galias: sveika mityba, relaksacijos pratimai, sąlytis su gamtos elementais, tinkamas įvairių rūšių fizinės veiklos ritmas.
Kai kuriais atvejais gydymas būna sunkesnis todėl, kad pas pacientą pastebimas progresyvinių ir regresyvinių sutrikimų susimaišymas. Tai netolygaus ir disharmoningo vidinio vystymosi atvejai. Tokie žmonės viena savo asmenybės dalimi gali pasiekti aukštą dvasinį lygį, o kita – likti vaikiškos priklausomybės arba nesąmoningų “kompleksų” vergais. Tarp kitko, galima pasakyti, kad kruopščiai išanalizavus, regresyvinio pobūdžio problemos aptinkamos pas daugumą einančių dvasiniu keliu ir beveik pas visus vadinamuosius “normalius” žmones. Jo labiau įprastai regresyviniai arba progresyviniai susirgimo pasireiškimai be abejo vyrauja. Kartu visada reikia skaitytis su galimybe to, kad negaluojant susijungia abiejų grupių simptomai, kiekvieną atskirą sutrikimą reikia išnagrinėti ir interpretuoti, kad suprastume tikrąją priežastį ir rastume tinkamą gydymą.
Iš anksčiau pasakyto aišku, kad norint efektyviai padėti, esant nerviniams ir psichiniams sutrikimams, atsirandantiems dvasinio vystymosi eigoje, reikalingos žinios ir dviejų lygių patirtis: gydytojo, kuris specializuojasi nervinių susirgimų ir psichiatrijos srityje bei rimto dvasinių kelių tyrinėtojo, o dar geriau – keliautojo tais keliais. Mūsų laikais ta arba kita patirtis retais susijungia viename žmoguje. Tačiau tokių gyduolių poreikis tampa vis didesnis, žmonės, gabūs tokiam darbui, privalo save jam ruošti.
Gydymas galėtų labai pasistūmėti ir dėka personalo, sugebančio vykdyti visas gydymo detales, tam tikro paruošimo. Pagaliau, svarbu, kad publika, visuomenė nors bendrais bruožais žinotų apie nervinių-psichinių ir dvasinių krizių tarpusavio ryšius. Tada šeima galėtų padėti ligoniui ir gydytojui, o nesudarytų papildomų sunkumų dėl savo nemokšiškumo, prietarų ir priešiškumo. Jei mums tik pasisektų užtikrinti tokį gydytojų, personalo, visuomenės paruošimą, tai šitai pašalintų daugybę kančių ir daugelis keliautojų dvasios kelyje lengviau pasiektų savo tikslą: susijungimą su Dieviškumu.
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
[1] Ši tema kopijuota iš Rerichų pasekėjų svetainės http://www.newepoch.ru/journals/5/assadgioli.html
[2] Terminas “subtilusis pasaulis” per Rerichus duotame Mokyme, analogiškas astraliniam Būties planui. Pakylėtųjų Valdovų diktavimuose, duotuose per Mikušiną, terminas “subtilusis pasaulis” taikomas visiems Būties planams, išskyrus fizinį planą.
