Su džiaugsmu pranešame, kad pas mus svečiavosi TVJ “UŽ DOROVĘ!” prezidentas Andrej Valerjevič Byčkov. Pas mus jis sutiko atvykti po vizito į Latviją.
Rugpjūčio 31 d. įvyko susitikimas su Judėjimo dalyviais. Tai buvo labai reikalingas ir labai “šiltas” susitikimas. Gavome daug naudingų patarimų. Andrej Valerjevič patarė kokiomis veiklos kryptimis reikėtų dėti pastangos, kad visas darbas taptų labiau įprasmintas, kaip kalbėti su žmonėmis, kad jie geriau suprastų Judėjimo uždavinius, teikė pavyzdžius. Ir, žinoma, darsyk priminė, kad svarbiausia – tai pačiam būti pavyzdžiu.
Žmonės klausinėjo, dalinosi savo patirtimi ir visa susitikimo atmosfera buvo tokia draugiška, kaip būna, kai sėdi su draugais vakare prie laužo. Pokalbis vyko “šiltai”, savitarpio supratimo aplinkoje, bet nuo to nenukentėjo aptarimų konstruktyvumas. Palyginus skirtingų šalių patirtis, pasimatė, jog dorovingumo idėjų platinimas skirtingose šalyse, nevertinant kai kurių nedidelių tautinių ypatumų, iš esmės susitinka su panašiais sunkumais, iš kurių pagrindinis – žmonių mąstymo inertiškumas. Išvada piršosi pati savaime: Judėjimas turi tapti ta jėga, kuri duos postūmį ir padės įgyti pagreitį šiame procese.
Po susitikimo žmonės dar ilgai nenorėjo paleisti Andrejaus Valerjevičiaus, uždavinėjo jam klausimus, dėkojo už vizitą, siūlė informacijos apie Judėjimo veiklą platinimo būdus.
Kitą dieną supažindinome svečią su žymiausiomis vietovėmis ir per vieną dieną vienoje šalyje aplankėme tris sostines. Ir tai nėra spausdinimo klaida. Pirma stotelė – Kauno miestas, tarpukario laikotarpiu, kai Lietuva buvo tapusi unikalia valstybe, neturinčia savo sudėtyje istorinės sostinės, paskelbtas laikinąja sostine. Antra stotelė – miestelis Trakai. Šiame rajone XIV amžiuje buvo senoji Lietuvos sostinė. Apžiūrėjome senąją pilį – buvusią didžiųjų kunigaikščių, Lietuvos valdovų, rezidenciją. Ir trečioji stotelė, be abejonės – Lietuvos sostinė nuo 1323 m., Vilniaus miestas.
Be galo ribotas apsilankymo laikas neleido tiesiogiai aplankyti visų įžymiausių miesto vietų. Ir pažintis su sostine įvyko, pakilus į universiteto varpinę, pastatytą XVII amžiuje, nuo kurios viršaus atsivėrė kerintis vaizdas į vieną žaliausių pasaulio sostinių, ir į patį didžiausią barokinį senamiestį rytų ir vidurio Europoje.
Nedrįstame tikėtis, kad pavyko mums parodyti svarbiausia – šalies ir joje gyvenančios tautos sielą, bet mes to siekėme.
