Daugelis žmonių, kurie skaitė Konkordijos Antarovos knygą „Du gyvenimai“ liko sužavėti joje glūdinčia išmintimi ir minčių raiškos paprastumu. Praėjus daugeliui metų po knygos pasirodymo, internete (www.obretenie.info ir kt.) paskelbti rasti autorės rankraščiai, tarp jų ir knygos „Du gyvenimai“ pradėtas rašyti tęsinys, t.y. ketvirtos knygos I skyrius (šiuo metu patalpinta tik dalis pirmojo skyriaus pavadinimu „Venecijiečio sąsiuvinis“), knyga „Mokslas apie džiaugsmą“. Rankraščių autentiškumu galima abejoti, galima neabejoti. Vėl gi – pasirinkimo reikalas. Tie, kurie skaitys širdimi, priims ir atsirinks tai, kas būtent jiems reikalingiausia. Šį kartą siūlome dar kartelį pasinerti į knygos „Du gyvenimai“ veikėjų gyvenimą. Taigi, malonaus skaitymo!
„Du gyvenimai“
IV dalis
I skyrius
__________________________________________________________________________________
Lordo Benedikto ir jo palydovų kelionė jūra kapitono Retedli garlaiviu. Naũjos Londono kotedžo gyventojų pažintys su pirmos klasės keleiviais. Alisos apmąstymai ir jos pokalbis su lordu Benediktu apie susitikimus. Razumovas ir lordo Benedikto pokalbiai su jo grupe. Alisa skaito Venecijiečio sąsiuvinį.
Nors plaukimo sąlygos buvo sunkios ir daugelis keleivių persirgo jūros liga, Retedli laivas sėkmingai atplukdė visus žmones ir krovinius į Niujorką. Liza ir Alisa kelionės metu jautėsi puikiai. Paties kapitono budėjimo valandomis, jos nemažai laiko praleido ant kapitono tiltelio, kur kaip jis juokaudamas sakė, mokė jas laivybos meno.
Lordo Benedikto ir kapitono dėka, visa laivo dalis, skirta pirmos klasės keleiviams, buvo paties lordo, jo draugų ir jų skaitlingos palydos žinioje. Alisos ir Lizos – pačių sveikiausių, pačių judriausių ir smalsiausių iš visų lordo Benedikto palydovų nuostabai – visos pirmos klasės kajutės, daugybė – skirtų dviem ir trims žmonėms, pasirodė užimtos žmonių, ne tik pažįstamų lordui Benediktui, bet ir jam artimų ir keliaujančių kartu su juo statyti naują Bendruomenę.
Jau antrą kelionės dieną lordas Benediktas surinko visus sveikus pirmos klasės keleivius garlaivio muzikinėje salėje, kur – po nedidelio Lizos ir Alisos koncerto – visus dalyvaujančius supažindino tarpusavyje.
Nuolatinis lordo žavesys, jo sugebėjimas visus pastatyti ant vieno laiptelio greta savęs, padarė ir pirmą kartą gyvenime susitikusių žmonių pačią pažintį ir po koncerto sekusią vakarienę, reikšmingomis ir maloniomis. Kiekvienas jautėsi žymiai tvirčiau, suvokdamas, kad staiga labai pagausėjo jo draugų pasaulyje skaičius.
Lordo Benedikto kotedžo gyventojai priprato prie pačios margiausios žmonių minios, besikeičiančios aplink jį, jo paprastų darbo dienų reikaluose ir susitikimuose. Gyvenimo su juo metu, visi jie dalyvaudavo daugybėje jo reikalų, vykdė jo užduotis ir todėl visai nebuvo nustebę įvairaus plauko publika, pasirodžiusia lordo kvietimu pasiklausyti muzikos.
Ir vis tik ir Alisą ir Lizą ir net patį kapitoną nustebino keletas figūrų rytietiškais rūbais, nekalbėjusių jokia kalba, išskyrus savo šalies šnektą. Juos suprasti galėjo tik pats lordas Benediktas, Nikolajus, Nal, dar labai sunkiai Henris, kuris, atrodė, mėgino įvaldyti tą svetimą kalbą pirmą kartą ir ne be vargo.
O tie žmonės, naiviais, atvirais veidais, įdegę, sugrubusiomis rankomis, susižavėję žiūrėjo į lordą Benediktą.. Atsakinėdami į jo klausimus, jie tarytum meldėsi, atsakymus lydėdami giliu rytietišku nusilenkimu, rankas sudėję prie širdies.
Nal, kuri tą dieną jautėsi geriau, kaip magnetas traukė prie savęs visą rytietišką grupę. Su ja šie žmonės jautėsi lengvai ir paprastai. Ji vertė jiems Alisos dainų žodžius, o taip pat klausimus ir atsakymus, kai su jais imdavo šnekėtis kaimynai, nežinantys jų kalbos.
Alisai atrodė, kad visų dalyvaujančių žmonių išorinio išsiauklėjimo, manierų ir socialinės padėties skirtumas visiškai išsitrynė nuo vieno didelio visus juos įkvepiančio džiaugsmo: gyventi ir darbuotis žmonių laimei. Jai buvo keista – jai, pergyvenusiai tiek audrų ir nesutarimų gimtoje šeimoje, nežinojusiai savo namuose nei vienos taikios dienos – matyti čia ištisas šeimas žmonių, stipriai mylinčių vieni kitus, skleidžiančių aplink save stiprios, ištikimos draugystės, gilios taikos ir pagarbos vienas kitam bangas.
Dar niekada Alisa nedalyvavo tokioje margoje bendrijoje. Čia buvo ir paprasti darbininkai su savo žmonomis ir vaikais, pačiais kukliausiais ir netgi varganais rūbais bei manieromis, atitinkamomis jų aprangą. Buvo ir miestiečių, vargingų siuvėjų ir smulkių prekeivių tipo. Buvo ir studentai, ir smulkūs tarnautojai, ir aukšto išsilavinimo žmonės, blyksintys aštriu humoru, kurių kultūra tarytum skverbėsi per visus jų žodžius ir manieras.
Bet po visa šia išorine įvairove, Alisa lengvai skaitė visų šių žmonių bendrus bruožus: jų gerumą ir nepaperkamą garbę. Džiaugsmingumas buvo bendras lordo Benedikto surinktų žmonių požymis.
Alisa tyliai sėdėjo sofos kampe, stebėdama ankstyvą vakarienę baigusius keliautojus. Žmonės, laisvai pasirinkę sau kompaniją, susiskirstė į grupes ir peržiūrinėjo ant stalų išmėtytą daugybę žurnalų, iliustruotų albumų ir tos šalies, į kurią jie važiavo, nuotraukas.
Mergina atidžiai stebėjo savo palydovų veidus ir mėgino atspėti, kas privertė pajudėti iš gyvenamų vietų visą šią minią žmonių. Jai atrodė, kad pagrindiniu šio persikėlimo stimulu buvo asmeninės žmonių nelaimės, privertusios juos ieškoti naujos gyvenimo vietos. Bet kiek ji beįsižiūrėjo į veidus, nei viename jų ji nerado nei širdgėlos, nei nusivylimo arba ilgesio išraiškos. Nuo daugelio žmonių. liejosi didžiulė energija. Kiti buvo ramūs, tačiau beveik visų veidai buvo linksmi, džiugūs, taikūs.
– Ir prasta gi tu psichologė, mano brangi mergaite, – išgirdo Alisa virš savęs besijuokiančio lordo Benedikto, vis mėgusio ją netikėtai užtikti savo apmąstymuose, balsą. – Tu čia ieškai žmonių, dar gyvenančių asmeninės širdgėlos pinklėse? Arba dar turinčių sieloje nepakeliamą susidvejinimą? Žmonės, važiuojantys tiesti naujus bėgius kitiems, gali būti tik išsilaisvinę nuo savo asmeninio „aš slėgimo, – tęsė jis, sėsdamas šalia jos ant kampinės sofutės. – Ir kodėl tu, visada tokia svetinga ir turinti būti visų dėmesio centre, šiandien įsispraudei į kampą ir leidi žibėti Nal ir Lizai ? Ar nevilioja tavęs jūra, prie kurios tave traukia visą dieną? Ar nesinori tau palikti žmones, kad pasigrožėti vandenynu ir dangumi nakties tamsoje? – šypsodamasis tęsė lordas Benediktas.
– Jūs galėtumėte mane sukompromituoti, tėve, jeigu mano mintys iš tikrųjų klajotų kažkur už šio kambario, – atsakė Alisa. – Bet tai, ką aš taip norėjau suprasti, jūs man iš karto nušvietėte savo pirmaisiais žodžiais. Žinoma, čia gali būti tik žmonės, užbaigę savo asmenines dramas ir reikalus. Dabar aš tai supratau. Bet mane taip stebina… kaip man čia išsireiškus? – susimąstė Alisa. – Na, aš pasakysiu juokingai, bet jūs mane suprasite. Man atrodo, kad visi čia jūsų surinkti žmonės jau perėjo dvasinio vystymosi stadiją, kai jie galvojo apie kokią tai juos traukiančią idėją. Kada žmonėse dirba mintis ir nurodydama jiems sako : „Vienykitės su savo artimaisiais grožyje ir gerume, nes tai kelias į Dievą“.
Visi jūsų naujieji bendradarbiai, man atrodo, vienijasi vienas su kitu paprasčiausiai iš meilės energijos pertekliaus savo širdyje. Sakytum kiekvienam iš jų jau ankšta savame kiaute ir jis, nepaisant savo asmeninio noro, išmeta savo širdies meilės spindulį kiekvienai gyvasčiai, kurią tik mato jo akys.
– Valio, Alisa, tu pradedi kalbėti ir pastebėti tiksliai. Bet ko tu neįžiūrėjai tave supančiuose žmonėse, tai didžiulio džiaugsmo rato, kuriame juda kiekvienas iš jų. Ar tu žinai, kodėl visi čia dalyvaujantieji tokie džiaugsmingi? Todėl, kad kiekvienas iš jų mirtinai kentėjo ir turėjo vyriškumonesulinkti ir nesudužti širdgėloje, bet užgrūdino tame savo ištikimybę, savo pilnatvę ir atsidavimą Šviesai. Kiekvienas iš tavo čia matomų žmonių suprato, kad žmogaus jėga ne jo gigantiškoje arba silpnoje valioje, bet jo ištikimybėje vieninteliam Gyvenimo įstatymui žemėje: Meilei. Meilė žmogui visus šiuos žmones atvedė susitikimui su manimi, po to čia, toliau juos ves į naują bendruomenės statybą ir pagaliau nuves prie Baltosios Brolijos. Aš dabar prisėdau prie tavęs, kad nuo pat pirmųjų tavo gyvenimo naujo etapo žingsnių paaiškinčiau tau kai kuriuos dalykus. Tu, kaip ir Liza, kaip ir Nal su Nikolajumi, kaip ir Henris, nepriklausai tiems, kas gyvens Bendruomenėje, nors jūs visi labai daug kur dalyvausite jos gimimo pradžioje. Tau prisieis gyventi ne atsiskyrus, o tirštose žmonių miniose, triukšminguose miestuose. Tu būsi stipriu taikos ir meilės stulpu visose galimuose žmonių aistrų audrose ir bangavimuose. Tu tarnausi žmonėms, teikdama jiems Šviesą per meną. Žmonės aplink tave bus patys įvairiausi. Bus didingi susitikimai, paverčiantys per minutę visą gyvenimą rojumi. Bus susitikimai svarbūs, patvirtinantys žmoguje visą ką jame geriausią. Bus pilki susitikimai, kur neįmanoma pažadinti širdies sąžinės, ir, pagaliau bus žmonės, su kuriais susitikimo tau reikia vengti. Tavo veide nustebimas. Tau atrodo: jei žmogus pareiškė norą tave matyti, o tuo labiau pasakyti tau, kad jis nelaimingas, jam draudimo nėra, jis gali ateiti pas tave. Jam reikia paguodos, reikia patarimo, tu gi sakai, kad nori gyventi žmonių laimei ir džiaugsmui, taigi kada, kas ir iš kur pas tave beateitų, tavo durys jam atvertos.
– Taip, tėve, aš taip manau..
– Be reikalo, vaikeli, tu taip galvoji. Toli gražu ne taip tu turi elgtis, jei eini vis savo ištikimybe paskui Mokytoją, jei tokiu laikai ir vadini mane. Argi iš tikrųjų tu neturėjai jau atvejo, kai, atsisakydama pasimatymo, pergyvenai visą širdgėlos sunkumą? Argi tu užmiršai, kai vargšė Dženi rašė tau – ir daugeliui iš tau artimų žmonių – laiškus? Prašė pasimatymo? Siuntė tau užuojautos prašančius žodžius? Tavo širdis plyšo iš širdgėlos dėl sesers, tu visomis jėgomis norėjai jai padėti, nueiti į pasimatymą, parašyti. Bet aš tau pasakiau: „Ne“. Atsimink gi, Alisa. Jeigu tu nori visa širdies ištikimyb eiti paskui Mokytoją, jeigu nori prieiti iki didžiojo, džiaugsmingo, esančio prieš tave tikslo: tapti Baltosios Brolijos bendradarbiu, – toli gražu ne visi susitikimai tau leidžiami. Bus žmonių, trokštančių su tavimi susitikti, kalbančių tau apie savo nekaltumą ir nelaimę, ieškantys tavo patarimo, žodžiais tikintys tavo dvasiniu aukštumu, – ir vis tik mano „ne“ stovės prieš tave kliūtimi susitikimui. Tave keiks dėl tavo atsisakymo, kaltins egoizmu ir bailumu, bet tu žinosi, kad ten buvo mano „ne“. Ir priešingai, bus susitikimai – išoriškai – žmonėms smerktini. O aš pasakysiu „Taip“. Ir tu priimsi ir palaiminsi susitikimą. Ir ką bekalbėtų tuo atveju žmonės, širdis susitikusiojo suvirpės, atgis, priims skaisčios meilės spindulį iš tavo širdies į savąją ir tu užtvirtinsi jame Jo asmeninę jėgą ir pažadinsi jame Šviesą. Atmink, drauge, šį mano nurodymą. Kūrk jo pagrindu visą savo tolesnį gyvenimą ir prieš kiekvieną susitikimą galvok apie mano “taip“ ir „ne“.
Lordas Benediktas pakilo, pasiūlė Alisai ranką ir priėjo su ja prie gana didelės grupės žmonių. Jos centre, su albumu rankose, stovėjo žmogus ir savo klausytojams pasakojo apie Kalifornijos dirvos savybes, augmeniją ir klimato ypatumus.
Šis žmogus buvo panašus į mokslininką. Jo išvaizda, manieros ir švari angliška tarmė, aiški ir tiksli, išieškota, rodė, kad tai žmogus aukšto išsilavinimo ir išsiauklėjęs. Apsirengęs jis buvo labai tvarkingai, bet paprastai, matyt jis neskyrė daug dėmesio kostiumo elegancijai. Tuo momentu, kai Alisa ir lordas Benediktas priėjo prie grupės, mokslininkas baiginėjo savo pokalbį.
– Tai rusas, – tyliai pasakė lordas Benediktas Alisai. – Jis jau trečią kartą keliauja į Kaliforniją. Mano nurodymu, kartu su kitais mano draugais, jis ieškojo vietos Bendruomenei. Jis vienas iš nedaugelio, keliaujančių su mumis, tiksliai žino vietą, kur mes važiuojame ir visus jos ypatumus. Jis taip pat žino visą mūsų maršrutą. Žino kiekvienos iš daugybės valstijų, per kurias mes važiuosime, įstatymus ir papročius. Mums reiks kirsti skersai visą šalį. Aš specialiai užsakiau daugybę vežimų su arkliais, kad kiekvienas iš važiuojančiųjų galėtų susipažinti su visais naujos šalies, į kurią jis papuolė, ypatumais. Šis rusas vardu Piotras Ivanovičius Razumovas. Bet kol kas paliksim šią grupę, jie turi nemažai reikalų. Kiekvieną dieną Razumovas savo palydovams pasakojimų forma dėstys viską, ką jiems būtina žinoti pirmais gyvenimo naujoje tėvynėje mėnesiais. Grįšime prie tavęs. Tu, savitoje tau sferoje, lengva koncertų forma lavinsi tavo būsimų bendradarbių Bendruomenės statyboje skonį ir papildysi jų žinias muzikoje. Kai kada viena, kai kada su Liza, kai kada su manimi; tu pradėsi nuo klasikų ir baigsi – jau įsikūrus Kalifornijoje – visų tautų šiuolaikine muzika. Pradėk jau nuo rytdienos. Susidaryk sau konspektą ir pateik kiekvieną kūrinį, aiškindama jo stilių ir epochą. Nesuprantantiems, tavo žodžius vers Nikolajus, Nal ir Henris. Žvilgtelk į patį didžiausią lagaminą savo kajutėje. Aš prašiau Sandrą ir Tedli surinkti tau į jį natas ir knygeles, kurios būtinos tavo koncertų pradžiai. Kadangi Amanda peržiūrėjo jų sudarytą sąrašą, tai aš neabejoju, kad tavo lagamine bus surinkta visa kas geriausia, kas egzistuoja muzikoje ir ko tau gali prireikti tavo populiarioms paskaitoms. Be to, tu matai, kaip vaikai linksta prie tavęs ir žiūri į tave, lyg tu būtum pasakų princesė. Pasinaudok šia meile, stipriai užmegzk čia, garlaivyje, savo pirmą draugystės mazgą su jais. Kai nuvažiuosime į vietą, tu imsi vadovauti muzikos mokyklai. Kaip mes mokysime mažus žmones muzikos, apie tai aš tau pasakysiu vėliau. Mokysime visus vaikus, visai nepriklausomai ar jie turi muzikinių gabumų ar jų neturi. Bet, žinoma, dėstymo metodas, forma ir būdai bus tampriai susiję su vaikų gabumais arba jų neturėjimu. Muzika – vienas iš pačių pirmųjų fenomenų, žadinančių gėrio jausmą žmogaus širdyje. Todėl visos Bendruomenės gyventojų pažindinimas su ja, sudarys vieną iš pagrindinių tavo užduočių mūsų naujame gyvenime. Smulkiau apie tai aš dar ne kartą kalbėsiu su tavimi ir Liza. Eik dabar, drauge, pas save ir pasiruošk rytdienos koncertui. O aš grįšiu pas Razumovą ir padėsiu jam surinkti aplink save visus keleivius, o ne vieną grupę.
Sulig tais žodžiais Venecijietis privedė Alisą iki koridoriaus, vedančio į jos kajutę ir grįžo prie minėtos grupės. Kaip ir reikėjo tikėtis, vos tik lordas Benediktas prisėdo prie Razumovo grupės, visos galvos pakilo ir visų akys palankiai nukrypo į jo nusileidusią į krėslą didingą figūrą. Įsitikinę, kad lordas Benediktas įdėmiai klausosi mokslininko žodžių ir kad šalia nėra nieko, su kuo jis asmeniškai kalbėtųsi, žmonės nustojo bijoti sutrikdyti jį savo nedelikatumu ir iš visų pusių patraukė link jo. Kiekvieno akyse galima buvo išskaityti prašymą leisti prisijungti prie grupės, į ką lordas Benediktas švelniai šypsojosi ir gestu kvietė prisitraukti savo krėslą arčiau jo.
Razumovas, baigęs aiškinti dirvos ir klimato ypatumus, pasisuko į lordą Benediktą, sakydamas:
– Koks jūs buvote teisus, Mokytojau, nurodydamas mums sudaryti maršrutą per pačią plačiausią šalies dalį. Mano klausytojai apstulbę gamtos nepaprastumu ir visiškai negirdėtais klimato ir dirvos ypatumais. Aš tik dabar suprantu savo klaidą. Juk ir aš, kaip kiti, ginčijausi su jumis ir mėginau įrodyti beprasmiškumą, gaištant laiką kelionei arkliais per daugybę valstijų. Dabar aš matau, koks būtinas visiems važiuojantiems susipažinimas su šalimi ir jos papročiais.
– Ne tik pažintis su gamta ir liaudies papročiais mums visiems būtini. Labiausiai mums reikia suprasti, priimti ir laiminti gyvenimą mums nežinomos tautos, kuri taps mūsų tauta, mūsų naujos tėvynės tauta, kaip mes priėmėme ir laiminome gyvenimą visų tų tautų, tarp kurių iki šiol gyveno kiekvienas iš mūsų. Ilgoje kelionėje, kurioje mes galėsime matyti žmones ir gamtą ne pro vagonų langus, mums būtina dar ir dar kartą įsisąmoninti,ką mes ruošiamės daryti. Mes nesiruošiame statyti kažką išskirtinio, niekam, išskyrus mus, nereikalingo. Mes nesiruošiame ženklinti nusikaltėlių ir demonstruoti mūsų dorybes. Mes norime atverti, atverti per savo Bendruomenę žmonėms naujus vartus, vienijimosi paprastame gerume vartus. Kada mes važiuosime per apgyvendintus punktus, ieškokite visokiausių galimybių susipažinti su žmonėmis, bet kiekviename jūsų susitikime bendraukite ne su žmogaus asmenybe, lieskitės ne prie į akis krentančių sąlyginių savybių komplekso rėmų, o kiekvienam drąsiai ir ryžtingai pateikite jūsų gerumo žiedą. Dėkite jį po sutiktojo kojomis, jei jis nepriims jo kitaip. Ar yra jums draudžiamų susitikimų mūsų kelionės metu? Ne, visi jūsų susitikimai, kokie jie bebūtų, geri ir būtini. Jūs girdėjote, kad kai kuriems žmonėms ne tik ne visi susitikimai leidžiami, bet dauguma net draudžiami. Jums gi ne tik visi susitikimai leidžiami, bet kaip jau aš sakiau, būtini. Niekada nesistebėkite tuo, kad kitam kas tai duota ar uždrausta jo kelyje. Nesilyginkite kelyje su kitu ir nesmalsaukite svetimame dvasiniame kelyje. Įkurti vienijimosi su žmonėmis meilėje ir grožyje vietą galima visur. Ir tam reikia tik dviejų sąlygų: tyros, aistromis nepažeidžiamos savos širdies ir valios išlieti iš šios širdies kūrybinės meilės polėkį į sutiktąją širdį. Ir yra žmonės, nešantys savyje ne tik tyrą širdį ir kūrybinį polėkį, bet turintys dar ir Baltosios Brolijos užduotį, prisiimtą jų su didžiule savo ir savo artimiausių Mokytojų tsakomybe. Šie žmonės visada eina tvirto ir nenukrypstamo paklusnumo įstatymu ir jų susitikimai griežtai riboti ir patikrinti. Jūs, žmonės, – pirmojo tipo mokiniai. Jūs – visur ir visada statybos pirmos būtinybės keliai. Jūs dvasiniai žibintai, apšviečiantys gyvenimo tamsą ir sklaidantys jos vulgarumą. Per jus, kaip per korytų kempinių filtrą, Baltoji Brolija masei žmonių valo kelią į aukštesnių dorovinių problemų supratimą. Jūs, pilkos dienos veikimu, turite pažadinti žmonėse norą gyventi aukščiau, nei jie gyvena dabar. Ir visa jūsų užduotis –įdiegti į žmonių sąmonę supratimą, kad tokios jėgos, kaip garbė ir sąžiningumas, gerumas ir atjauta, esmėje yra visai ne paties žmogaus savybės, bet to Dievo, kurį jis nešioja savyje, aspektai. Jums, paprastos dienos pavyzdžiu, reikia atvesti žmones į supratimą, kad jokia išorinė laimė ir gerbūvis negali būti pasiekti mirusiu vidiniu mechanizmu, kur širdis ir mintis vadovaujasi asmeniškai „pasirinkdamos“ sau malonius dalykus, nei kiek nesiskaitant, ar tie dalykai bus kenksmingi ar palankūs, neverti dėmesio ar naudingi, žiaurūs ar džiaugsmingi aplinkiniams. Negudraukite. Nesipuikuokite kažkokiomis tai ypatingomis, prisigalvotomis dangaus užduotimis. Supraskite aiškiai, kad viskas, ką gali žmogus padaryti naudingo ir aukšto jo aplinkiniams, jis daro lengvai ir paprastai. Lengvai ir paprastai – jo mastu, tai žmonėms vertingas bet kuris to žmogaus darbas, kuriame išsiliejo jo didelė jėga, bet ne tas, kuriam reikėjo „didelių pastangų“. Priimkite šiandien šiuos mano žodžius ne kaip nurodymą, ne kaip formalų receptą: “Kaip įnešti į vulgarų žmonių gyvenimą Šviesą“, bet kaip mano širdies pasveikinimą jums visiems, pagarbos pasveikinimą jėgai kiekviename jūsų. Aš matau gerumą ir džiaugsmingumą. Aš suprantu jūsų norus ir nekantrumą greičiau pritaikyti jūsų meilės polėkius darbe. Priimkite ir mano meilę, kaip džiaugsmo jėgą susilieti su jumis į vieną bendrą energijos laužą, kur be perstojo ir nesulaikomai liejasi Vienatinio Šviesa, jeigu tik jūs atsimenate, kas ta yra jūsų pilka diena, kur ji prasideda ir baigiasi.
Dar kurį laiką pakalbėjęs su atskirais asmenimis, lordas Benediktas suskirstė visus savo klausytojus dešimtukais, kiekvienam dešimtukui, iš labiausiai patyrusių, išsilavinusių ir dvasiškai pažengusių žmonių, paskirdamas seniūną. Po to jis pats asmeniškai juos nuvedė į erdvią laivo biblioteką, kurioje knygų supirkimu nemažai pasirūpino Sandra ir lordas Amadėjus. Čia Venecijietis supažindino tik ką išrinktus seniūnus su dviem, kaip dvynukės panašiomis, žavingomis merginomis, bibliotekos vedėjomis. Viena jų buvo visiškai žila, kita- tamsiaplaukė.
– Lalija ir Nina, – kreipėsi jis į merginas. – Aš jūsų prašiau padėti man nuvežti garlaiviu knygų krovinį būsimai Bendruomenei. Jūs gi viršijote mano pageidavimus ir, panaudojus dalį knygų, įrengėte laikiną biblioteką. Ačiū jums už stropumą. Kaip matote, jūsų meilė šią minutę pritraukė pas jus nemažai skaitytojų, kuriuos jums ir pristatau. Jūs gi, mano brangieji skaitytojai, galite čia ne tik skaityti viską, ką norite, bet ir pasiimti tas knygas, kurios jums labiausiai patiks, su savimi į kajutes. Netgi baigę jūrinę kelionę, jūs galite neatiduoti atgal knygų, kurias jums užrašė bibliotekininkės. Merginos plaukia tik kaip mano padėjėjos jūroje. Jos grįš su kapitonu Retedli atgal. Knygos gi važiuos su mumis toliau, kaip ir jūsų įrašai. Jeigu tarp jūsų yra mėgstančių bibliotekininkystę, jūs galite jos nedelsiant išmokti pas mano patyrusias padėjėjas Laliją ir Niną.
Iš karto atsirado apie dešimt žmonių, panorėjusių pasišvęsti būsimos bibliotekos Bendruomenėje įrengimui.
Palikęs visus atvestus žmones bibliotekoje, lordas Benediktas nusiuntė Razumovą pas Nikolajų ir Henrį, prašydamas perduoti jiems, kad po ketvirčio valandos jis su jais pradės pirmos klasės kajučių vizitaciją. Abu, Henris ir Nikolajus su savomis vaistinėlėmis turi būti muzikinėje salėje, pats gi Razumovas turi ateiti į Venecijiečio kajutę, kur paims asmeninę Mokytojo vaistinėlę ir visos vizitacijos metu turės būti betarpiškai šalia jo.
Taip ėjo „plaukiantis“ gyvenimas žmonių, pašventusių savo dienas tarnystei artimam. Važiavusiųjų širdys buvo pripildytos ne negyva idėja „padėti ateityje“, bet kiekviena tekančio „dabar“ minutė buvo darbo energija, nepasimetant tuštumoje.
Razumovas, ne kartą turėjęs ilgesnius ar trumpesnius pasimatymus su Mokytoju, bet niekada negyvenęs šalia jo, negalėjo sau net įsivaizduoti „buitinio“ gyvenimo greta Mokytojo. Jis buvo sukrėstas, sužavėtas jo paprastumu, jo neišsenkančia energija, o svarbiausia – lengvumu, su kuriuo viską darė tas, kurį dabar aplinkiniai žinojo, kaip lordą Benediktą, bet kurį jis seniai turėjo laimės pažinoti kaip Venecijietį.
Atitrauktas nuo rytietiškų tarmių studijavimo, kas jam pirmą kartą gyvenime sekėsi taip sunkiai, Henris buvo sužavėtas Razumovo jam perduotu Venecijiečio įsakymu laukti jo muzikinėje salėje.
Henris ne todėl džiaugėsi, kad buvo tingus ir taip sunkiai plaukiojo masėje rytietiškų knygų, kurias jam davė Nikolajus, bet todėl, kad Didžioji ranka, kaip iki šiol vis dar vadino ledi Cecilija Venecijietį asmeniniuose pokalbiuose su sūnumi, dabar buvo visų jo minčių, viso jo dvasinio gyvenimo centru.
Henrio meilė Anandai, kaip jis pats sau sakė, buvo kažkas daugiau, nei jis pats, nei visa jo veikla ir netgi visas jo žemiškasis gyvenimas. Ananda prasidėdavo jo rytas. Šalia Anandos judėjo jo mintys ir kūnas dieną. Ananda užbaigdavo pragyventą dieną. Jo link Henris nešė visą savo energiją ir džiaugsmą gyventi. Bet…būti greta Anandos, jo padėjėju ir draugu, kaip Henris pats jautė, jis dar negali. Jis meldėsi į Anandą ir tuo pačiu vis kažko iš jo norėjo. Kažkur širdies gilumoje gyveno užsislėpęs reikalavimas Anandai, troškimas būti jam pirmuoju ir vieninteliu. Kaip Henris nešiojo Anandą vieninteliu širdyje, taip jis irgi norėjo būti savo aukštojo draugo vieninteliu mylimu.
Šalia lordo Benedikto Henris tarytum dingdavo, tirpdavo ir prarasdavo bet kokį savo asmenybės jausmą. Šio žmogaus didybė taip jį slopino, kad jis tarytum visiškai nustodavo egzistuoti kaip kažkoks „aš“ ir gyveno džiaugsmu matyti šį dvasios gigantą, dalyvauti jo darbe ir būti, jam bendraujant su žmonėmis.
Henris pats stebėjosi, kaip jam lengva tapo gyventi šalia Venecijiečio. Jis negalėjo įminti, kodėl jam taip lengva kvėpuoti? Taip lengvai galvoje sukasi mintys? Kodėl, kai tik būna šalia savo naujojo Mokytojo, jis mato visą pasaulį, o ne vien tik save ir Anandą? Ir kodėl visas pasaulis jam atrodo vientisu džiaugsmu ir audringa laime gyventi, jei šalia jo lordas Benediktas?
Henris suvokė, kad ne Mokytojo savybės prasiskverbia į jį, bet, kai tik jis ima bendrauti ir bendradarbiauti su Venecijiečiu, jame pačiame pradeda busti ir veikti kokia tai nauja jėga.
Greitai sudėjęs visas savo knygas, užsimetęs savo gydytojo chalatą ir pasiėmęs vaistinėlę, Henris žvilgtelėjo į gretimai esančią motinos kajutę. Greitomis pabučiavęs jos žavingą rankutę, gudriai nusišypsojęs, Henris tarė:
– Einu pas pačiausią. Liepė laukti su vaistinėle prie muzikinės salės. Pagaliau aš būsiu gydytojas, o ne rytietiškas aiškintojas.
– Och, Henri, Henri, – juokėsi ledi Cecilija. – tave visiškai sugadino Sandros draugija. Tu prisirinkai iš jo sąmojingumo ir pastovaus noro juoktis.
– Sugadino, motute? Aš norėčiau, kad visą gyvenimą mane taip gadintų. Bet iki pasimatymo. O tai ko gero sūnaus meilė sugadins mano santykius su tavo Didžiąją ranka. Tu juk žinai, kaip jis visame kame yra tikslus, – ir, nelaukdamas sekančios motinos replikos, Henris nubėgo į muzikinę salę. Jau iš tolo jis pamatė augalotą gražuolio Nikolajaus, stovinčio prie salės durų, figūrą. Ne taip seniai Henris ėmė aiškiai suprasti, koks Nikolajus yra gražus ir stotingas. Ir dar naujesnis buvo Henrio įsitikinimas Nikolajaus milžiniška dvasine aukštuma. Kaip bebūtų keista, bet šio gražuolio nieks ir niekada nematė pirmoje vietoje. Jis nevaidino, atrodo, jokios žymios rolės nei lordo Benedikto kotedže, nei kaime, nei čia, garlaivyje. O tuo pačiu Henris gerai prisiminė, kad asmeniškai jam, visomis jo sunkiausiomis arba neramiomis minutėmis, visada su nepaprastu taktu į pagalbą ateidavo Nikolajus. Jis matė, kaip ir visus kitus, jų nesutarimo periodais, palaikė vis tas pats Nikolajus.
Kodėl ir jis pats, Henris, ir visi aplink, esant šiam žmogui, nutildavo, susitaikydavo ir rasdavo išeitį iš savo liūdesio ir maištavimo? Kur jo jėga? Juk jis ne Mokytojas, o mokinys, kaip ir visi kiti. Gyvena jis su žmona, buitis jo pati paprasčiausia. Ir nieko stebuklingo, nieko pribloškiančio, kaip pavyzdžiui I. arba Anandos žvilgsnis, kuris taip ir prikausto tave vietoje, Nikolajus neturi. Ir netgi tai, kad jis gražuolis, gražuolis tikrąja to žodžio prasme, tarytum romėnų gladiatorius arba rusų karžygys, netgi ir tai nekrenta į akis, o lyg „taip ir turi būti“, kaip dažnai sakydavo ledi Cecilija.
Užmatęs iš tolo Nikolajų, tarytum sargyboje stovintį karį, Henris ėmė bėgti greičiau. Jaunystė, jėga ir tamprus bėgimas suteikė jam dar didesnį linksmumą, jo širdį užpildė naujos meilės pajutimas ir, berniokiškai juokdamasis, rimtasis Henris netikėtai puolė Nikolajui ant kaklo.
– Ar žinote, sere Nikolajau, kokį nuostabų atradimą aš neseniai padariau? Jūs tikras gražuolis, nors truputį ir aukštokas. O be to jumyse tokia gausybė žavesio, kad jei aš būčiau dama, kasdien ums siųsčiau pusės tonos svorio puokštę.
– Jūsų atradimas, mielasis Henri, kas dėl mano grožio ir, tarp kitko, aukštumo jau seniai padarytas Nal ir Alisos. Bet va, aš turiu vieną atradimą, liečiantį jus, kurį jūs pats savyje, ko gero,dar nespėjote pastebėti, va čia tai tikrai rimtas atradimas, – švelnia šypsena į Henrio apkabinimą atsakydamas paprieštaravo Nikolajus.
– Na? Nejaugi? – juokingai atšokdamas nuo Nikolajaus ir vaikiškai sudėdamas rankas prie širdies, tarytum bijodamas, kad būtent ten žvilgčioja Nikolajaus akys, nustebęs ir sutrikęs pratęsė Henris.
– O čia tai bent! Tu ką, Henri, susiruošei būti akrobatu? Ar tave Nikolajus taip išgąsdino, kad tu šokinėji, kaip rytų žmogus, pamatęs kobrą?- už Henrio nugaros pasigirdo besijuokiančio lordo Benedikto balsas, kuriam antrijo Razumovo bosas.
Galutinai sutrikęs, Henris nežinojo kur dėtis. Jį išgelbėjo Nikolajus, paaiškindamas lordui Benediktui, kad Henris manė, jog padarė didelį atradimą, kuris jau, pasirodo, padarytas kitų ir negana to dar ir moterų.
– Na, nebent moterų, tokiu atveju galima surizikuoti nukentėti nuo tavo temperamentingų šuolių, Henri. O tai būtų apmaudu likti sutriuškinta koja, dėl to, kad nusiminei dėl nepavykusio atradimo,- tęsė juokdamasis Venecijietis. – Pralinksmėk, – pridūrė jis jau rimtai, atidžiai žiūrėdamas į nusiminusį Henrio veidą, – nors dar niekas nepadarė tavo grožio atradimo, tačiau nuo tam tikro laiko jis pradeda skleistis viduje ir išorėje ir visas tu daraisi harmoningas. O apie tai, kodėl man esant, tau lengva gyventi, patariu tau pasikalbėti su Nikolajumi. Dabar pakanka keleto jo žodžių, kad daug kas tavo pasenusioje, lyginant su tavąja „dabar,“ sąmonėje pasikeistų, mano mielasis Henri. Einam draugai, pradžioje mes apeisim pirmos klasės kajutes, kuriose plaukia sergantys būsimieji mūsų Bendruomenės gyventojai, o po to nusileisime į visus kitus garlaivio skyrius, – kreipėsi lordas Benediktas į pakviestus jaunus žmones. – Kapitonas Džeimsas ne veltui nerimauja dėl besiartinančios nakties. Audra ne audra, bet didelis bangavimas jūroje mūsų tikrai laukia.
Sulig šiais žodžiais lordas Benediktas leidosi į ilgą laivo apėjimo kelią, paskui save patraukdamas savo palydovus. Besiartinanti naktis ir kas valandą stiprėjantis supimas, blogai veikė garlaivio keleivius
ir visur lordo Benedikto ir jo palydovų pagalba ateidavo laiku, atnešdama nusiraminimą ir miegą.
Alisa, įnikusi į knygas ir natas, aplamai neserganti jūros liga, užmiršo apie viską pasaulyje,išskyrus Venecijiečio jai duotą užduotį . Jos darbas jau artinosi į pabaigą, kai ji išgirdo pažįstamą beldimą į savo kajutės duris. Nei viena pasaulyje ranka, atrodė jai, negalėjo taip belstis, kaip beldėsi Venecijiečio ranka. Šiame beldime jai akimirksniu dingdavo durys ir sienos, rankos beldimas buvo artimas širdžiai ir tarytum sakė: “Aš čia. Ar tu pasiruošęs, mano mokiny?“. Ir, džiūgaudama, Alisos širdis atsakydavo: Pasiruošęs, įeik, Mokytojau“.
– Drauge mano, aš tave sutrukdžiau, – pasakė įėjęs Venecijietis. – bet matai, Nikolajui šiandien naktį reikia būti kartu su manimi prie vairo, kapitono dispozicijoje. Garlaivio ligonius lankys Henris. Ledi Cecilija slaugo nesveikuojančią Lizą, o su Nal nėra kam pabūti. Ar tu nenueitum pas ją kol viskas praeis ir mes išeisim iš supimo juostos? Tuomet Nikolajus bus laisvas, o tu grįši pas save.
– O, tėve, kiek daug žodžių, – ėmė juoktis Alisa, humoristiškai kartodama Venecijiečio frazę,neretai girdėtą savo ir kitų adresu. – Aš pasiruošusi, atleiskit akiplėšai, – priglusdama prie nuostabios Mokytojo rankos, užsimetus ant pečių šalį, pridūrė mergina.
– Eik, drauguže. Žiūrėk, nepapulk į daugiažodžiavimą Nal kajutėje. Aš rytoj paklausiu tavęs apie tai, nors tu dabar ir stengiesi parodyti, kad gerai atsimeni mano žodžius, – šypsodamasis ir glostydamas Alisos lengvus banguotus plaukus, į merginos toną atsakė Venecijietis, išeidamas kartu su ja iš kajutės.
Atsisveikinusi su Venecijiečiu, kylančiu į denį, Alisa tiesiai nuėjo pas Nal. Vargšė Nal, aplamai blogai besijaučianti jūroje, ypatingai aštriai jautė bet kurį artėjantį supimą. Ji taip jaudinančiai apsidžiaugė Alisa, kad keletą minučių neišleido jos iš glėbio.
– Och, kaip aš džiaugiuosi, sesute Alisa, taip džiaugiuosi. Jūra manyje iššaukia pasibjaurėjimą ir pasipiktinimą. Ji, atrodo, tik tam ir atsirado mano kelyje, kad gerokai labiau suprasčiau man tuos mažai pažįstamus jausmus, – juokėsi Nal ir pavargusi nusileido ant pagalvių.
– Aš galvoju, Nal, kad yra dar daug žmogiškųjų jausmų, kurių tu nesupranti ir jokios jūros pasaulyje nepadės tau juos suprasti, – sėsdama prie Nal sofos, linksmai atsakė Alisa.
– Štai kaip? Tu mane laikai tokia buka?
– Nešmaikštauk, sesute Nal. Reikalas čia visai ne bukume. Reikalas tame, kad pajusti vulgarius jausmus tu negalėsi, kaip juos stipriai bereikštų šalia tavęs žmogus. Suprasti priešiškumo, kraujo troškimo, veidmainiškumo arba melo tu negalėsi, nes tavo širdyje jų nėra. Ir kiek tu befantazuotum tomis temomis, tu jų nesuprasi tiktai todėl, kad pačios tos sampratos tau yra negyvos. Tu praeini pro
visas strėles, kurias tau siunčia pavyduoliai, nes pavydas negali sužadinti jokios užuominos tavo širdyje į tave pačią. Ten nėra kartėlio ir į pavyduolio strėlę nėra kuo atsakyti.
– Gal būt tu ir teisi, Alisa. Aš neanalizavau savo širdies. Jai visada buvo tiek daug darbo meilei, kurios ji nespėdavo išlieti visiems sutiktiems, kad nebuvo laiko aiškintis, kas joje pačioje dar gyvena ir ko ten nėra. Tik vieną tau galiu pasakyti, kad ten gyvena visa kas žmogiška tiek, kad be fantazijų suprastų aukščiausią artimojo gyvenime – jo kančias.
– Suprasti kiekvieno kančias? O, tai iš tikrųjų aukščiausioji jėga iš visų žmogaus talentų. Viską suprasti – viską atleisti, sako prancūzai. Bet aš dabar galvoju visai ne apie tai. Galima suprasti, kad žmogus kenčia, atjausti jį, stengtis sudaužyti jo prietaringumą arba išankstinį nusistatymą, kliudančius
jam gyventi laimingai. Bet taip suprasti, kad pasidalinti jo kančiomis – tam reikia bent jau vieną kartą pačiam patirti tuos jausmus, nuo kurių tavo pašnekovui plyšta širdis. Aš manau, kad žodis „suprasti“aukščiausia suvokimo prasme – tai iššaukti besiskundžiančiame tau žmoguje norą veikti, kovoti, numesti nuo savęs liūdesio kančias ir išvaduoti dvasią grožiui, džiaugsmui. Bet kaip padėti žmogui išsivaduoti ir ar visada, ir ar kiekvienas gali tai padaryti – štai čia ir yra visas sunkumas. Tu žinai, tėvas Venecijietis dabar mane siaubingai apstulbino. Jis pasakė man, kad toli gražu ne visi susitikimai, kurių bus manęs prašoma, man leidžiami. Aš negalėjau iš karto to suprasti. Man atrodė, kad gailestingumas ir gerumas – tai ir yra sutikti išskėstomis rankomis visus. Dabar aš pradedu suprasti, kad galima ne tik sutikti žmogų išskėstomis rankomis, bet taip pat galima ir netekti jėgų, dedant didžiules pastangas, kad jį paguosti jo kančiose ir…nieko nepasiekti.„Pastangos“ išsilies, o „jėga“ nebus parinkta žmogui. Ir kuo sunkiau vyks susitikimas, kuo daugiau tu pats neteksi jėgų nuo „pastangų“ padėti, tuo nenaudingesnis bus susitikimas. Todėl, kad jėga iš širdies gali išeiti tiktai tada, kada pats žmogus veikia lengvai,džiaugsmingai, ramiai.
– Nežinau, Alisa, mano dėdė Ali visada man sakydavo, kad tokių išorinių aplinkybių, kurios žmogų sugniuždytų, neegzistuoja. Kad kiekvienas žmogus yra tose aplinkybėse, kurios yra jo jėgoms. Ir todėl kiekvienam žmogui jo aplinkybės pagal jo jėgas, kadangi jis pats jas sukūrė. Nėra aplinkybių, „duotų“ žmogui, o yra tik didelė dalis jo nuosavų amžinų veiksmų, iškritusi iš karminės grandies šiame jo įsikūnijime. Ir kiek žmogus belauktų, kad kas nors kitas išmėtytų ir nugalėtų jo nuosavą amžiną energiją, stojusią prieš jį tame „dabar“, kaip eilė dabartinį įsikūnijimą lydinčių sunkių išorinių aplinkybių, jis taip ir gyvens jose iki to laiko, kol pats jų nenugalės meilės energija, didžiule džiaugsmo jėga. Taip man ne kartą kalbėjo mano dėdė Ali. Aš manau, kad didžioji dalis sunkiųjų susitikimų vyksta būtent todėl, kad kenčiantis nesupranta, kad tiktai jo nuosava meilės energija ir žvalumas gali jam padėti išeiti iš slegiančių aplinkybių žiedo. O padedantysis nesiekia, kad pažadinti nusiminusio kenčiančiojo energiją, o stengiasi palengvinti fizinį jo išorinių aplinkybių sunkumą. Tu sielvartavai ir verkei, kai buvai bejėgė padėti savo seseriai Dženi. Tu nei karto nepasiskundei savo gyvenimo namuose sunkumu. Tu nurinkdavai Dženi kelyje visas kliūtis ir nepatogumus. Tu padėjai jai blizgėti, rengdama ir siūdama jai ir motinai, mėginai jas paguosti ir nuraminti. Tu suardei savo sveikatą, tarnaudama joms, stengdamasi atnešti taiką. Ir tuo tu nieko nepasiekei, nors nenaudingomis pastangomis ir iššvaistei savo sveikatą. Tu gynei tėvą ir stengeisi sukurti jam nors lašelį jaukumo namuose. Ir čia tau pavyko. Kodėl? Kodėl tu iš tikrųjų gynei tėvą ir negalėjai padėti nei motinai, nei seseriai? Todėl. kad tavo meilės jėga tėvui liejosi iš tavęs lengvai ir džiaugsmingai. Todėl, kad tavo vienijimasis su juo, neskaitant kraujo ryšio, buvo Amžinojo grožyje. Jis, kaip ir tu, stovėjo šioje Šviesoje ir tavo meilės jėga padvigubėdavo susitikus su jo meile ir padvigubindavo jo energiją. O visos tavo pastangos pagražinti gyvenimą seseriai ir motinai nueidavo,kaip vanduo į grindų plyšius. Todėl, kad tau nepavyko išugdyti jose netgi pirmosios elementarios dorovinės jėgos: skonio. Į klausimą, kas patinka joms, tu galėjai išgirsti atsakymą apie tūkstančius vulgarių egoistinio buitinio gyvenimo reikalų, apie išorinį blizgesį ir malonumus, bet Džiaugsmas – Amžinojo Šviesa neturėjo vietos jų sąmonėje. Tu vadini Venecijietį tėvu. Niekas geriau už mane nesidalija to tavo jausmo, kada lūpos pačios savaime taria: “Tėve“. Ir vis tik, nei jo gyvas pavyzdys, nei jo dažni pokalbiai negali atskleisti nei viename iš mūsų trijų savybių, kuriomis nusakomas mažutis žodelytis „taktas“, jei jumyse neišvystytas skonis. Kad žmoguje prasidėtų jo subtiliausių dvasinių jėgų, savimi sudarančių taktą, vystymasis, būtina , kad visiems – nuo laukinio iki aukšto kultūros laipsnio žmogaus – būdingas pirmykštis skonio jausmas pereitų į subtilų dorovinį jausmą. Ir kuo aukščiau nuo pat pradžių pasireiškia žmogaus skonis, kuo realesnės brangenybės, kurias jis pradeda mylėti, tuo toliau jis lipa dvasinės kultūros laiptais, tuo arčiau jis mato, jaučia Dievą ir, pagaliau, gyvena Jame ir su Juo.
Pokalbį pertraukė Henris, kuris beldėsi į duris, prašydamas leidimo įeiti.
– Aš atnešiau jums abiems, vidurnaktinės, piliules – tai ne aš, o lordas Benediktas taip jus pavadino,žaviosios damos. Jo šviesybė perspėja jus, kad dabar mes įeisime į stipraus supimo juostą. Nal turi miegoti, o savaime suprantama ir tylėti, o Alisa – budėti ir…taip pat tylėti. Bet tai, Alisėle, jau nuo manęs gydytojiškas nurodymas, – juokdamasis užbaigė Henris savo tiradą, kurią išdrožė,
pamėgdžiodamas Sandrą humoristiniais pabrėžimais ir greitakalbe.
– Oho kaip? Ar tai tu, pusbroli Henri? – sušuko Alisa, nustebusi apžiūrinėdama, dabar tokio pakylėto, o paprastai išblyškusio ir šalto veido Henrio su ramių melsvų ežerų akimis, rausvus skruostus ir degančias akis.
– Na, klausimai po to, sese. Dabar gi tučtuojau – piliulės, – griežto gydytojo balsu pasakė Henris,paduodamas vaistus pradžioje Nal, po to Alisai. – Lordas Benediktas prašė perduoti tau, Alisa, šį sąsiuvinį, liepė tau pasilikti prie Nal, nors ji ir užmigs, iki to laiko, kol Nikolajus nepakeis tavęs kajutėje. Štai matai, Nal jau miega, lyg ir nebūtų kalbėjus prieš dvi minutes. Iki pasimatymo, užbėgsiu dar pas mamą ir Lizą ir vėl lėksiu per garlaivį, – jau uždarydamas duris, užbaigė Henris ir dingo koridoriuje.
Užklojus Nal, užgesinus viršutinį apšvietimą kajutėje, Alisa įsitaisė prie stalelio ir jau pasiruošė skaityti jai atsiųstą sąsiuvinį, kai pajuto, kad garlaivio bortas išlėkė į viršų, po to visas garlaivis stipriai krestelėjo, viskas sudrebėjo, sugirgždėjo ir bortas iš viršaus čiuožtelėjo žemyn. Nesitikėjusi tokio
staigaus supimo, Alisa nuo krėslo nuvirto ant grindų, išmesdama iš rankų sąsiuvinį. Linksmai nusijuokus iš savo nesekmės, ji paėmė sąsiuvinį, pasitaisė nuslydusį batą ir nutarė gultis ant sofos, kurios porankiai turėjo saugoti ją nuo tolesnių kritimų.
„Vargšai, vargšai visi tie, kuriuos audra užklupo jūroje žvejybiniuose barkasuose arba prastuose laiveliuose, – pagalvojo mergina, mintimis siųsdama palaiminimą visiems tiems, kam jūra dabar grasino pavojumi arba mirtimi. Pati Alisa ne tik nejautė audros baimės, ne tik jos tikėjimas Venecijiečiu, stovėjusiu prie vairo, pripildė ją saugumo jausmu už visus tuos, ką jis vedė šią sunkią naktį, bet ji netgi širdyje jautė kažką panašaus į nuoskaudą, kad jai neleista būti šalia didžiojo vairininko ir prisidėti savo mažomis jėgomis prie jo gigantiškos šios audringos nakties pamokos.
„Na, nėra ko man veltui gaišti laiko svajonėmis apie vietą šalia Mokytojo. Mano vieta ten, kur jis ją nurodė. Į tai, ką jis man nurodė, aš turiu dėti visas savo jėgas ir stropumą“, – užbaigė savo mintis Alisa.
Žvilgtelėjusi į Nal, įsitikinusi, kad Venecijiečio piliulė panardino ją į tokį gilų miegą, kad ji nejuto nei supimo, nei smūgių, Alisa atsistojo, aukščiau užtempė apsauginį tinklą virš Nal , kad ta negalėtų nukristi nuo sofos, jei būtų ypatingai stiprūs smūgiai į garlaivį, su dideliu vargu perėjo siaurą siūbuojančios kajutės erdvę ir atsigulė ant savo sofos, užtempė ir ant savęs tinklą, ir vėl paėmė į rankas sąsiuvinį.
Nepaprasta šiluma dvelktelėjo į Alisą, kai tik ji atvertė nuostabų žalios odos viršelį ir perskaitė užrašą, parašytą lygiu ir aiškiu Venecijiečio braižu:
Nurodymai mokiniui tą minutę, kada jis sąmoningai pasirinko žemiškojo gyvenimo kelią, matydamas jame vienintelį sau įmanomą būdą gyventi: darbuotis bendram labui, dalijantis Didžiosios Šviesiosios Brolijos darbu.
Ką reiškia žodis „mokinys“? Ką reiškia žodis „sąmoningai“? Mokinys – tai visai ne tas žmogus, kuris sako sau ir visiems: Aš einu paskui Mokytoją, einu jo taku, kurį Jis rodo žmonėms. Noriu pasiekti tikslą ir pasimatyti su Juo, o todėl aš ir esu mokinys“.
Mokinys – tai tas žmogus, kuris suprato, kad kelias, kuriuo eina Mokytojas, tai visų pirma kelias be jokio vulgarumo.
Mokinys – tai tas žmogus, kurio sąmonėje nustojo egzistuoti kai kurios sampratos, kaip atgyvenę įvaizdžiai, daugiau nebereiškiantys tariamų vertybių. Jie atsivėrė naujai mokinio sąmonei, kaip prietarai, atgal tempiantys dieną.Tokias sutartines žemiškas sampratas, kaip praeinantis išorinis blizgesys, turtai, pavydas, lenktyniavimas, garbės troškimas, aukštos padėties ieškojimas, mokinys ėmė suprasti kaip aplinkybes, apsunkinančias jam kelią į išsilaisvinimą, jo nuosavas, dar neišgyvendintas asmenybės savybes.
Mokinys – tai tas žmogus, kurio širdyje sugriuvo perskyra tarp „mano“ ir „svetimi“, kaip tariama Kraujo ryšio siena, ir kur jam ėmė ryškiai šviesti gyvas Gyvenimas kiekviename žmoguje todėl – būtent todėl, – kad jame pačiame pastoviai užsižiebė Gyvenimas, jis galėjo Jo ieškoti sutiktajame, Juo bendrauti ir į Jį jame kviesti.
Tai nereiškia, kad pačiame savyje užsidegusiu Gyvenimu nušvitęs mokinys užsiims žodinėmis tiradomis su kiekvienu sutiktuoju, norėdamas jame iššaukti tam tikrą „nuotaiką“.
Tai reiškia, kad jis pats veiks, nors jo lūpos tylėtų, vystant visą jam pasiekiamą kundalinę galią, išliejant iš savo širdies į susitikimą aukščiausią kilnumą ir džiaugsmą, kokius jis suprato kaip neatskiriamus Mokytojo bruožus, jam bendraujant su žmonėmis.
Mokinys – tai tas, kas tapo paprastu ir geru su savo sutiktaisiais, todėl, kad jo širdyje dingo visos asmenybės kliūtys. Ir jis galėjo joje išlaisvinti tuščia erdvę Gyvenimo Šviesai. Gyvenimas užėmė tą mokinio širdies tuštumą, kur anksčiau gyveno asmeniniai jausmai, ir Jis užpildė tas tuštumas Savo džiaugsmo gaudesiu.
Mokinys negalvoja kas minutę apie dienos darbą, kaip apie nepakeliamą jungą. Jis supranta, kad jo darbas visada yra džiaugsmas. Jeigu sunkiu darbu jis išgyvendina savo aistras, iškaldamas tokias svarbiausias jėgas, kaip ištvermė, savitvarda, rūpestingumas, punktualumas, tvarkingumas, tikslumas, be kurių jis blogų auklėtojų buvo išleistas į pasaulį, tuomet jo darbas atneša jam džiaugsmą, kaip pirminę išsilaisvinimo galimybę. Jeigu jisjau išauklėtas našiam, vaisingam darbui, tai jis savo darbe mato laimę būti ir tapti veikiančiu vienetu dabar jamduotoje vietoje, laike ir tautoje, kur jis gali suprasti aukščiausią darbo žemėje impulsą – bendram labui – ir būti jo laidininku.
Mokinys – tai tas žmogus, kurio veiksmuose ir poelgiuose dingo visas banalumas ir vulgarumas tiktai todėl, kad Gyvenimo jėga jame tapo pirmuoju stimulu kiekviename veiksme žemės arenoje.
Mokinio darbo dienos gyvenimas – tai Vieningojo Gyvenimo šlovinimas visose nesuskaičiuojamose jo asmeninės darbo dienos formose.
Ką reiškia, prisitaikant prie tokio būdo gyventi, žodis „sąmoningai”?
Sąmoningas mokinio poelgis – tai yra vientisas, be kompromisų sprendimas. Sprendimas, kuriame abu žmogaus kūrybiniai elementai – jo mintis ir jausmas – gyvena harmonijoje, susilieję į vieną jėgą: veikimo džiaugsmą, kuriant, gyventi.
Kaip suprasti veikimo džiaugsmą, kuriant, gyventi? Gyventi judančiuose ir besivystančiuose aspektuose to Dievo, kurį suprato, kaip Nepailstančios meilės judėjimo Jėgą. Jei mokinys nors minutei iškristų iš supratimo, kad Dieviškoji meilė lekia Savo kuriamojo visatos kvėpavimo amžinajame judėjime – jis pats sustotų, džiaugsmas jame aptemtų ir jo diena taptų jau ne lengvu Šviesos judėjimu, bet sunkiu žygdarbiu. Meilės žygdarbiu su atodūsiu, liūdesiu, neramumu ir baime.
„Sąmoningai“ – tai ta pati , išreikšta vienu žodžiu, turinti tūkstančius formų, mokinio ištikimybė.
Ištikimybė, kaip tokia, yra Vienatinio minties pradinis principas.
Meilė yra Vienatinio jausmo pradinis principas.
Mokinio sąmoningas pasirinkimas tada, kada šie du Amžinybės principai jame sueina į harmoniją ne kaip šviesios būtybės idėja, o kaip vienintelė kūrybos, kiekvieną dieną jo išliejamos į visą darbą ir į visus susitikimus, forma.
Erdvė ir laikas, ribojantys paprasto žmogaus mintį ir jausmą, neegzistuoja atsivėrusiai mokinio sąmonei, kaip ribojantys principai. Jo sąmonė tampa kosmine. Jei jis žmogus vidutinis ir jame nėra ypatingų gabumų, jis lengvai vykdo visus savo paprastus reikalus. Jo pilka diena džiaugsmingai teka vidutinių žmoniškųjų gabumų orbitoje. Visos jo dvasinės jėgos nukreiptos ne į tolimus horizontus, o į paprastus, čia pat esančius reikalus, kur jo gerumas šviečia visiems aplinkiniams ir šildo juos.
Toks mokinys visiems šviečia ir šildo be specialių minčių apie tai. Šviečia ir šildo todėl, kad jis savo gerumą neša ne iš ankštų ir tvankių kambarių, kuriuose rausėsi tarp mažų ir menkų gyventojo minčių šlamšto. Minčių, tarytum užgyventų, per savo siaurą gyvenimą. Gyventojai, paprastai darydami gerą, galvoja kiek daug naudos atneša jų poelgiai žmonėms. Arba kaip naudingai jie padovanojo savo senus daiktus savo artimiesiems, tuo pačiu apsunkindami savo naudos supratimu ir tuos, kuriems jie duoda, ir tuos, per kuriuos davė savo menkavertes dovanėles.
Mokinys gi neša savo šviesą ir gerumą į visus reikalus ir susitikimus, gyvendamas tuose be laiko ir erdvės Dievo principuose, Kurio aspektai skamba jame pačiomis įvairiausiomis džiaugsmo natomis. Jis jas sėmėsi savyje, susiliedamas su Amžinojo meile, kurią suprato, kaip skiriamąjį požymįkiekvieno Mokytojo, kurio kilniu elgesiu jis norėtų kūrybiškai sekti visa savo ištikimybe.
O jeigu mokinys neša savyje didžią tikrojo talento jėgą – aš neturiu mintyje už plaukų pritraukto taip vadinamo talento, – jis juda kosmoso keliu ne tik savo įkvėpimo minutėmis. Jis stovi visada, visomis gyvenimo minutėmis greta Mokytojo. Jis neieško, kaip mėgdžioti aukštą Mokytojo kilnumą, jis žinojį savyje kaip pradinį, visų savo gyvenimiškų emocijų išvykimo punktą.
„Pasirinkti“ sau aukštą kelią pagal polinkius, dar nereiškia į jį stoti. Nereti yra senų žmonių, turinčių laisvo laiko, gyvenančių nedirbant ir užgrūdintų Gyvenimo visų sąlyginių žemiškųjų prisirišimų ir įsipareigojimų, pasireiškimai. Arba, atvirkščiai, apsuptų artimųjų, besinaudojančių jų nemokamomis paslaugomis, rūpesčiais, meile. Ir tie ir kiti seneliai visą gyvenimą ieškojo galimybės prieiti prie Mokytojo. Ir senatvėje jie liko gyvybiškai stovintys savo ieškojimų prasmėje, kadangi visa jų minčių jėga nukreipta tiktai į patį save.
Taigi, vieną iš Amžinybės principų, gyvenančių žmoguje, jie uždarė savyje pastovia mintimi – „aš darau“, „mano asmenybė“, „mano darbas“, „mano fantazija“, „mano jėga“ ir t.t. Šiuose žmonėse „aš“ ir „mano“ nepraleidžia eterinės visatos meilės į jų tvankius, kartais nevalyvus kambarius.
Stoti į kelią – tai nereiškia ieškoti, kaip susitikti su Mokytoju. Tai reiškia gyventi tyliame ir taikiame bėgančios dienos šlovinime, kokia ji bebūtų išorėje. Ir tas, kas gyvena tokiame pasaulyje savo viduje, negali turėti netaikios aplinkos aplink save. Nes visą kas gyva – nuo vulgaraus žmogaus iki aukštos kilnios jėgos – lenkiasi prieš pasaulio gėrį, besiliejantį iš tokios širdies. Ir tada įvyksta tas stebuklas, apie kurį kalbama mokiniui: „Pasiruošęs mokinys – paruoštas jam ir Mokytojas“.
Sąsiuvinis Alisai iškrito iš rankų ir mintys ją nunešė į gimtuosius namus, pas dievinamą tėvą. Labai, labai daug ką iš savo praeito gyvenimo dabar ji suprato kitaip. Bet nekintamai vienodai ji suprato nuostabų tėvo paveikslą. Visų geriausiai tiko pastoriui paskutinieji jos perskaityti žodžiai. Visas jo vidinis įvaizdis tiksliai jais buvo apibūdintas. Esant tėvui, netgi pastorienė nesiryždavo duoti valią savo suirzimui. O Dženi viduje prabusdavo visa kas geriausia, kas glūdėjo joje ir jos lūpose šmėkščiojo linksma šypsenėlė. Šypsenos, ne veidmainiškos, lengvos, kokia šypsodavosi Dženi tėvo draugijoje, Alisa niekada nematė sesers veide, kai jo nebūdavo.
Pastoriui atėjo susitikimo su Mokytoju stebuklas, o per jį ir pačiai Alisai. Alisos mintyse, diena po dienos, iškilo pastarieji gyvenimo mėnesiai, ir mergina nepastebėjo nei stiprėjančio supimo, nei vėjo gausmo, nei bangų dūžių puolančių kovojantį su jomis garlaivį.
Ryškiau už kitus naujus susitikimus prieš ją iškildavo lordas Mildrėjus, kurio gerumui ji nebuvo sutikus lygių, nors žinojo, taip pat su niekuo nepalyginamą, tėvo gerumą.
Tik dabar Alisa suprato, kaip giliai mylėjo ji šį žmogų ir kokią milžinišką vietą – jai nepastebint – jis užėmė jos gyvenime. Ji negalėjo sau pasakyti, nuo kurio būtent momento ji pamilo Amadėjų. Su visoms moterims būdingu instinktu ji iš karto suprato tylų dievinimą, su kuriuo žiūrėjo į ją Amadėjus. Dabar ji stovėjo prieš įvykusį faktą: ji mylėjo Amadėjų ta meile, kai nei laikas, nei išsiskyrimas, nei erdvė negesina liepsnojančio paveikslo širdyje, bet kur dvi širdys susilieja į vieną, kur negalima nubrėžti ribų tarp „mano“ ir „tavo“ ir kur džiaugsmai ir liūdesiai vieno, neatskiriamai užlieja abu .
Netikėtas posūkis pačios Alisos likime, motina ir dar labiau netikėtas perversmas joje, Dženi ir jos siaubingas, niūrus likimas, – viskas iškilo prieš Alisą, kaip gyvenimų, kuriuose ji suvokė save, lyg kažkieno stebuklingos rankos ištrauktą iš futliaro, panorama.
Kiek meilės, kiek veiksmo išliejo aplink save šviesi Mokytojo Venecijiečio figūra ir į kokį valymo žiedą papuldavo visi, prisilietę prie jo !
„Nei minutės tuštumoje“, – staiga prisiminė Alisa dažnai girdimus brangaus Mokytojo žodžius.“ O aš šią minutę gyvenu būtent tuštumoje, atsidaviau svajonėms, bevaisėms ir juokingoms. Priimk, Mokytojau, … ir mano dėkingumą tau. Jeigu būtų galima, aš sugiedočiau himną Kūrėjui, šlovindama šią Tavo darbo minutę žmonių gelbėjimui“, – užbaigė savo mintis Alisa ir vėl atsivertė sąsiuvinį.
Bet pasigirdo beldimas į duris, ir Nikolajaus klausimas leidimui užeiti. Greitai nušokus nuo sofos, Alisa įleido Nikolajų ir tik dabar, pamačius nugairintą veidą ir blizgančius nuo drėgmės guminius Nikolajaus rūbus, suprato, kad aplink jau nėra vėtros kaukimo, kad bangų riaumojimas nutilo, kad garlaivis plaukia lygiai pasisiūbuodamas ant lengvų bangų.
– Dabar aš prižiūrėsiu Nal, – pasakė Nikolajus. – O tau, Alisa, nors jau šviesi diena, lordas Benediktas prisakė eiti miegoti.
– Kaip miegoti? Taigi aš vos pradėjau skaityti šį sąsiuvinį, kurį man liepta perskaityti.
– Kodėl tiek mažai perskaitei? Juk visa naktis pralėkė.
– Tai kad aš ir nepastebėjau, kad naktis jau praėjo. Kai pradedi apie ką nors galvoti, taip ir nesupranti, kur dingsta laikas, – kaltai atsakė Alisa.
– O, nedėkingoji, – juokais atsakė Nikolajus. – Mes viršuje stengėmės, kiek tik galėjom, sukaupę jėgas ir Mokytojo nurodymus, kad tave aprūpinti maksimalia ramybe tavo pamokos atlikimui, o tu, matai, svajojai.
– O, Nikolajau, nors ir juokais pasakytas, bet priekaištas dėl nedėkingumo labai vietoje. Kiek aš begyvenčiau pasaulyje, niekada nesugebėsiu išreikšti viso reikiamo dėkingumo Mokytojui Venecijiečiui.
Sujaudintas Alisos sumišimo, Nikolajus užtikrino ją, kad ne tik ji, visi tokioje pat padėtyje ir visi vienodai dar neišmoko atlikti tiksliai….ir nedelsiant tų užduočių, kurias gauna iš Mokytojo.
Palydėjęs merginą, Nikolajus įdėmiai apžiūrėjo tyliai miegančios Nal veidą., persirengė ir prisėdo prie stalelio šalia žmonos guolio, pasiruošęs skaityti storą knygą, iš kurios darėsi išrašus.
Taip, nepertraukiamame darbe, ėjo žmonių, kuriuos lordas Benediktas atsirinko į bendradarbius, gyvenimas. Visada jį supantis grožis, lengvumas, su kuriuo jis viską darė, drąsino žmones ir jie siekė veikti pagal jo gyvą pavyzdį.
Atmosferą garlaivyje, kurį kapitonas Retedli, kaip dar Londone išpranašavo Mokytojas, nepaisant visų jam kelyje grėsusių pavojų, sėkmingai atplukdė į Niujorką, sudarė džiaugsmingumas.
