Mes pradedame publikuoti paskaitas apie Karmos Įstatymą arba priežasties-pasekmės ryšio Įstatymą. Šiandieniniame leidinyje susipažinsite su Karmos Įstatymo apibrėžimu, sužinosite, kodėl dabartiniu metu žmonijai taip svarbus žinojimas apie šį Įstatymą visose religijose, taip pat kaip šis pagrindinis Įstatymas atsispindi įvairiose religijose ir mokymuose.
Su kitomis Gyvenimo Etikos Universiteto paskaitomis galite susipažinti Universiteto svetainėje.
Karmos Įstatymas
1 dalis
Įžanga.
Vis dažniau ir dažniau mūsų kalboje, knygose, masinėse informacijos priemonėse sutinkamas žodis „karma”. Daugumoje atvejų jis naudojamas kaip lemties, likimo sinonimas ir asocijuojasi su budizmo religija, iš kur, kaip manoma, šis terminas pas mus atėjo. Jei mums atsitinka kažkas blogo, mes sakome: „Bloga karma”. Rečiau karmos supratimas asocijuojamas su Visatos Įstatymu.
Kokią gi tikrąją reikšmę turi ši sąvoka?
Apie šio Įstatymo svarbą labai aiškiai pasakyta Numylėtinio Sūrjos 2011 metų birželio 15 d. Laiške: „Šis Įstatymas iš tikrųjų yra svarbiausias ir pagrindinis šios visatos Įstatymas.”(1).
Iš žmogiškojo požiūrio taško mums labai sunku suprasti šio Įstatymo reikšmingumą, lygiai taip pat, kaip mums sunku savo sąmone apimti Visatos mastelį ir begalybę.
Remiantis paskutiniais mokslininkų duomenimis, mūsų Visatoje egzistuoja virš 50 000 mljrd. galaktikų. Kiekvienoje galaktikoje yra maždaug 100 mljrd. žvaigždžių. Kaip mano mokslininkai, kiekviena žvaigždė Visatoje turi mažiausiai dvi apie ją besisukančias planetas (2). Ir visuose šiuose mūsų Visatoje egzistuojančiuose milijarduose pasaulių pagrindinis ir svarbiausias Įstatymas, pagal kurį jie gyvena, yra Karmos Įstatymas. Ir iš tikrųjų, didelė žmonijos bėda yra tai, kad jos dauguma nežino apie šį pagrindinį Įstatymą, pagal kurį gyvena visa Visata. Tikriausiai, kaip skruzdėlė, nesuvokia, kad ji gyvena pasaulyje ir yra didelės visatos dalis, neįtariame apie tuos Įstatymus, pagal kuriuos ji ir mes kartu su ja gyvename, tačiau dėl to mes nenustojame buvę jos dalele.
Daugelyje savo Laiškų Valdovai kalbėjo apie Karmos Įstatymo svarbą ir viršenybę. Aiškiausiai apie šio Įstatymo reikšmę pasakyta Numylėtinio Sūrjos ir Numylėtinio Jėzaus laiškuose.
Numylėtasis Sūrja, 2005 metų birželio 23 d:
„Jeigu Karmos Įstatymo ir atpildo Įstatymo žinojimas būtų paplitęs tarp Žemės žmonių, ypač tarp jaunimo, tai būtų galima užkirsti kelią daugeliui žmonių poelgių, kuriuos jie padaro dėl savo neišmanymo.
Karmos Įstatymo žinojimas yra pirmas žingsnis, būtinas bet kuriam individui, kad nedarytų nuodėmių ir elgtųsi savo gyvenime vadovaudamasis Dieviškaisiais principais.
Todėl kiekvieno iš jūsų pagrindinė užduotis artimiausiu metu bus kaip galima daugiau žmonių supažindinti su karmos ar atpildo Įstatymais.
Ir pats geriausias pamokymas bus jūsų asmeninis pavyzdys, kurį parodysite savo vaikui, savo šeimai, savo kolegoms darbe”. (3).
Numylėtasis Jėzus, 2013 metų birželio 27 d:
„Žmonių kartos, kurios savo sąmonėje atsitraukia nuo Dievo ir nesiekia pažinti amžinojo kūrinijos Įstatymo, savo palikuoniams kuria pasekmes, vedančias į visišką degradaciją ir amoralumą. Ir visų moralės normų pažeidimas jau suvokiamas kaip norma.
Jeigu žmonių kartų sąmonėje išsitrina žinojimas apie Karmos Įstatymą, tai kiekviena sekanti karta vis labiau risis į bedieviškumą ir dorovės įstatymo pažeidimą. Todėl, kad žmonės nustoja jautę ryšį tarp tų juos užgriuvusių nelaimių ir jų asmeninių poelgių, kurie prie šių nelaimių priveda.
Bažnyčios institucija, pašaukta išlaikyti žmones Dieviškojo Įstatymo rėmuose, praranda savo reikšmę pagal tai, kaip žmonės praranda tikėjimą ir atsitraukia nuo dorybingų idealų”.(4).
Tai yra,iš esmės, Karmos Įstatymo žinojimas dabartiniu metu yra kritiškai svarbus ne tik kiekvienam mūsų atskirai, bet aplamai žmonijos evoliucijos tęstinumui. Šio Įstatymo veikimo nesupratimas kaip tik ir privedė prie tos apverktinos būsenos, idealų nebuvimo, nedorovingumo ir bedvasiškumo, kuriuose žmonija yra dabar.
„Karmos” termino traktavimas.
Karma-joga kaip išsilaisvinimo iš karmos kelias.
Kreipkimės į žodynus.
Vikipedija praneša: „Karma Kamma(skr. कर्म, pali kamma – „priežastis-pasekmė, atpildas”, taip pat „darbas, veikla, kūrinys”) – vienas iš pagrindinių sampratų Indijos religijose ir filosofijoje, visatos priežasties-pasekmės įstatymas, pagal kurį teisuoliški arba nuodėmingi žmogaus darbai nelemia jo likimą, jo patiriamas kančias ir pasitenkinimus. Karma yra priežasties-pasekmės eilės, vadinamos sansara(1), pagrinde, daugiausiai naudojama supratimui ryšių, išeinančių už vieno įsikūnijimo rėmų. <…>
Karmos Įstatymas realizuoja žmogaus veiksmų pasekmes, ir teigiamo, ir neigiamo pobūdžio, ir, tokiu būdu, daro žmogų atsakingą už savo gyvenimą, už visas tas kančias ir pasitenkinimus, kuriuos jis jam atneša Karmos Įstatymo poveikis apima ir buvusius, ir būsimus žmogaus gyvenimus” (5).
Truputį kitoks Karmos apibrėžimas duodamas Teosofiniame J. P. Blavatskajos žodyne:
„Karma (skr.). fiziškai – veiksmas; metafiziškai – Atpildo Įstatymas – priežasties ir pasekmės Įstatymas arba Moralinis Priežastingumas…, nei baudžia, nei apdovanoja, jis yra paprasčiausiai vienas Visuotinis Įstatymas, neklystamai ir, taip sakant, aklai nukreipiantis kitus įstatymus, kuriančius tam tikrus rezultatus pagal juos atitinkančias priežastingumo linijas. Kai Budizmas moko, kad „yra tas dvasinis grūdas (kiekvienos būtybės), kuris vienintelis pergyvena mirtį ir išsisaugo persikeliant”, arba persikūnijant, tai šitai paprasčiausiai reiškia, kad po kiekvienos Asmenybės nelieka nieko, išskyrus jo sukurtų priežasčių:, priežasčių, kurių esmė nežūstančios, t.y. kurių neįmanoma pašalinti iš Visatos, kol jos nepakeistos savo teisėtomis pasekmėmis ir, taip sakant, jų nenuplautos, ir tokios priežastys – jei jas pagimdžiusi asmenybė per gyvenimą jų neatmokėjo atitinkamomis pasekmėmis – seks persikūnijusiam Ego iš paskos ir užklups jį sekančiame gyvenime, kol visiškai nebus nustatyta harmonija tarp pasekmių ir priežasčių”.(6).
Karma turi „veiksmo” arba „veiklos” reikšmę, kitaip šis Įstatymas traktuojamas kaip priežasties ir veiklos rezultato bei jos pasekmių Įstatymas. Svarbu pažymėti, kad Karma – tai ne likimas ar lemtis. Egzistuoja laisvos valios Įstatymas ir kiekvienas žmogus, veikdamas pagal savo laisvą valią, pats kuria savo likimą. Pagal Vedas, jei mes sėjame gėrį – mes gėrį ir gausime; jei mes sėjame blogį – blogį ir gausime. Karma savimi išreiškia visumą visų jūsų veiksmų ir jų pasekmių kaip šitame, taip ir buvusiuose įsikūnijimuose, kurie lemia mūsų ateitį. Laikoma, kad karmos poveikį galima įveikti veiklos pagalba, kuri neprisirišusi prie šios veiklos vaisių. (5)
Karmos supratimas savo šaknimis nueina į ankstyvąsias Upanišadas[2], pagal kurias visos gyvos būtybės neša atsakomybę už savo karmą – savo veiksmus ir jų pasekmes – ir už savo išsilaisvinimą iš gimimo ir mirčių, t.y. sansaros, gyvenimo rato.
Jeigu norime pasiekti kažkokių asmeninių tikslų, tai mes esame veikiami karmos ir surišame save su ja. Upanišados laiko, kad atsilaisvinti nuo karmos galime tik socialinio tarnavimo keliu, atlikdami nesavanaudiškus veiksmus. Knygoje „Indų filosofija” paaiškinama: „kol gyvenate tokiu būdu[veikdami nesavanaudiškai – būsena], nėra būdo, kuriuo karma galėtų jus surišti”. Tai, kas mus pririša prie gimimo ir mirties grandinės, – tai ne veiksmai kaip tokie, o būtent egoistiniai veiksmai. Amžiais, kai individas visada atsakomybės naštą dėl savo poelgių buvo pasirengęs sudėti ant apvaizdos, ant žvaigždžių arba ant kokių nors kitų būtybių, karmos doktrina tvirtina, kad žmogus „save suriša su pačiu savimi, kaip paukštis suriša save lizdu”. Mus slegia ne tamsi lemtis, o mūsų asmeninė praeitis. Mes nesame persekiojančio mus likimo aukos. Kančia – tai atsiskaitymas už nuodėmes”. (7).
Vieną iš pirmųjų dramatiškų Karmos Įstatymo aprašymų galima surasti „Bhagavadgytoje”, „Mahabharatos” epo dalyje. Vienas pagrindinių epo herojų Ardžuna, ruošdamasis mūšiui, suvokia, kad jo priešininkų eilėse yra jo šeimos nariai, jo mokytojai ir globėjai. Sutrikęs Ardžuna nusprendžia nedalyvauti kautynėse. Krišna, vaidindamas jo vežimo vežiko vaidmenį, be kitų dalykų išaiškina Ardžunai „pareigos” sampratą ir įtikina jį tuo, kad jo pareiga yra kautis artėjančiame mūšyje (5).
Taip pat Krišna Ardžunai duoda mokymą apie Karma-jogą, arba teisingą veikimą, kuris išlaisvina nuo karmos.
„Tas, kuris ištikimai tarnauja Viešpačiui, jau šiame gyvenime išsilaisvina nuo gerų ir blogų poelgių pasekmių. Todėl pašvęsk gyvenimą jogai, kuri yra visos veiklos tobulybė.
Tarnaudami Viešpačiui didingi išminčiai bei ištikimieji nusimeta savo veiklos materialiame pasaulyje pasekmių naštą. Taip jie ištrūksta iš gimimų ir mirčių rato bei pasiekia Dievo buveinę, kur nebūna kančių.
Tą, kuris išlieka nesutrikęs, kentėdamas trejopas kančias, kuris nesižavi, kai pas jį ateina laimė ir kuris atsikratė prisirišimų, baimės ir įniršio, vadina išminčiumi, sutramdžiusiu savo protą.
Tas, kuris gyvendamas materialiame pasaulyje, laisvas nuo pasaulietinių prisirišimų, kuris ne per daug džiaugiasi, kai jam nutinka kažkas gero bei nepyksta, kai atsitinka kažkas blogo, turi tobulą žinojimą.
Tu gali vykdyti tau paskirtas pareigas, bet neturi teisės mėgautis savo darbo vaisiais. Niekada nemanyk, kad tavo veiksmų rezultatas priklauso nuo tavęs, tačiau tuo pačiu ir neatsisakyk nuo savo pareigų vykdymo.
O, Ardžuna, vykdyk savo pareigą netrikdomas, be prisirišimo, nesirūpindamas apie pergalę arba pralaimėjimą. Tokį mokėjimą save valdyti vadina joga”.
Toliau Krišna sako labai svarbius žodžius apie tai, kad tikroji veikla laisva nuo Karmos gali būti vykdoma tik tada, kai ji yra auka arba pašvęsta Dievui. Krišna kalba apie pirmapradę aukojimo Dievams prasmę, kuri išdavoje buvo prarasta. Iš tiesų, pati didžiausia mūsų auka, kol mes esame šiame tankiame fiziniame pasaulyje, gali būti auka, kai mes visus savo darbus, ir netgi mintis bei jausmus pašvenčiame Dievui, tai yra savo gyvenimą visiškai pašvenčiame Dievui.
„Bet kuriuos įsipareigojimus reikia atlikti kaip aukojimą Viešpačiui Višnui, kitaip jie prirakina žmogų prie materialaus pasaulio. Todėl, o Kunti sūnau, vykdyk savo pareigą kad patenkintum Višnu, ir tu visam laikui išsilaisvinsi nuo materialios vergovės.”
Taip pat Krišna aprašo tikrąjį karma-jogą, kuris savo veikloje pasiekė nušvitimą.
„Tas, kuris veikia, nesistengdamas tenkintis savo darbo vaisiais, visiškai pilnai valdo pažinimą. Išminčiai apie tokį žmogų sako, kad visos jo veiksmų pasekmės sudegė tobulo žinojimo ugnyje.
Laisvas nuo prisirišimo prie savo darbo vaisių, visada patenkintas ir nuo nieko nepriklausantis, jis neatlieka karminių veiksmų, nors ir dirba nesudėdamas rankų.
Kai dieviškąją sąmonę turintis žmogus mato, girdi, apčiuopia, jaučia kvapus, valgo, vaikšto, miega arba kvėpuoja, visada jis žino, kad pats jis nieko nedaro. Jam žinoma, jog kada jis kalbasi, ištuština žarnyną arba pripildo skrandį, atmerkia ar užmerkia akis, tai paprasčiausiai materialūs jausmai sąveikauja su suvokimo objektais, tačiau pats jis prie viso šito nėra prisidėjęs.
Panašiai kaip vanduo nesušlapina lotoso lapo, nuodėmė niekada nesuteps to, kuris vykdo savo pareigą be prisirišimo prie savo darbo vaisių, juos aukodamas Aukščiausiajam Viešpačiui.
Tobulas jogas Mane mato esantį visose gyvose būtybėse – esančiose manyje. Iš tiesų, suvokdama save, visur siela mato Mane, vieningą Aukščiausiąjį Viešpatį.
Tam, kas mato mane visoje esamybėje ir visą esamybę Manyje, aš niekada nebūsiu prarastas ir jis Man niekada nebus prarastas(8).
J. P. Blavatskaja veikale „Karma arba priežasčių ir pasekmių Įstatymas” taip pat aprašo karma-jogą kaip išsilaisvinimo iš karmos kelią.
„Pasiaukojanti veikla be minties apie save iššaukia vidinį žmogaus augimą, nesavanaudiškumas nuskaidrina jo širdį: tokiu būdu įvykdoma dvilypė teisuoliško gyvenimo sąlyga – veikla ir norų nebuvimas, kuri, atrodytų, yra nesuderinama.
Nesavanaudiška veikla, asmeninius mūsų interesus pakeisdama interesais bendro, prives mus prie laipsniško mūsų „aš” tapatinimo su visais ir – į išsilaisvinimą.
Apsivalymo nuo egoizmo kelias sanskrito kalba pavadintas „Karma-Joga”, nuo Karma – veikla ir Joga – vienybė. Vienodai jis veda į širdies gryninimą, ar eina žmogus „Išminties keliu” ar „Religinio jausmo keliu” ir reikalauja, kad žmogus noriai vykdytų savo pareigą, kuriame išreikšta jo Karma. Toks ramus ir nuolankus savo pareigos vykdymas, išreikštas nesavanaudiškoje veikloje, yra vienintelis raktas į laimę žemėje. Jis ramina ir stiprina mūsų dvasią, pašalindamas labiausiai iš visų kankinantį nuogąstavimą: mintį apie save. Tik nuramintoje dvasioje atsiskleidžia tiesa. Ji atsispindi jos gilumoje, kaip dangus atsispindi šviesiuose tylaus kalnų ežero vandenyse”(9).
Taip pat J. P. Blavatskaja kalba apie tai, kad karmos sukūrimo ir atsilaisvinimo nuo jos procesas – tai neišvengiami ir dėsningi žmogaus sielos evoliucijos etapai. Sekančiuose skyriuose pamatysime, kad tai labai atitinka suvokimui, kurį per T. N. Mikušiną perduotuose Laiškuose duoda Pakylėtieji Valdovai, kur karma aprašoma kaip mūsų sielų vystymosi „mokytojas”.
J. P. Blavatskaja rašo: „Savo žemiškojo egzistavimo aušroje godžiai žmogus pasiglemžia viską, ką gali pagriebti, viską, ko nori jo stichinis gyvenimo troškimas. Nuo šito prasideda gyvenimiškos žmogaus pamokos. Jis stojo į „Pasirodymo Kelią”, kaip senieji indusų mokymai vadina žmogaus evoliucinio kelio pradžią. Šiame pradiniame kelyje žmogus save tapatina su savo išorine forma, su savo kūnu ir tai yra reikalinga tam, kad pažadintų žmogaus-kūdikio snūduriuojančią sąmonę, sąmonės kibirkštį įžiebtų į ryškią liepsną. Kad aiškiai pajusti savo „aš”, kad atskirti jį kaip savimonės centrą nuo likusios Visatos, tam ir reikalingos tos kūniškos ribos, savyje uždarančios bendro gyvenimo dalelę, kurią mes jaučiame kaip savo asmenybę. Tai gyvenimo apribojimas, tai jo išstūmimas į siauras mūsų asmenybės ribas ir yra egoizmas. „Pasirodymo Kelyje” egoizmas yra būtinas: jis gimdo norą, noras iššaukia veiklą, o veiklos pagalba žmogus auga. Iš pradžių žmogus nori tik sau, vėliau jo egoizmas išsiplečia ir į savo ribas iš pradžių įtraukia savo šeimą, po to savo gentį, tautą, valstybę. Ir šioje išplėstose ribose žmogus vis dar stengiasi imti sau, savo šeimai, visai tautai kiek galima daugiau iš gamtos ir iš likusiųjų žmonių, ir tai trunka tol, kol jo siela nepasisotins ir daugiau imti jau nepanorės. „Pasirodymo Kelias” tuo ir baigiasi. Jis pradeda gręžtis atgal ir žmogus žengia į „sugrįžimo Kelią”, kuriame baigiasi jo noras imti ir atsiranda toks pat valdingas potraukis atiduoti viską, ką jis paėmė iš pasaulio, iš gamtos ir iš žmonių. Be tokio sugrąžinimo negali būti atstatyta pažeista pusiausvyra, negali įsigalėti teisingumas, ant kurio laikosi visi pasauliai.
„Pasirodymo Kelyje” žmogus kuria savo Karmą. Jis godžiai siekia vienų ar kitų daiktų, jis deda pastangas, įtempia savo valią, norų stumiamas juda pirmyn, tačiau kai tik jis užvaldo savo noro, siekio objektą, noras pasikeičia abejingumu arba nusivylimu, tai, kas pasiekta, nustoja tenkinti, ir jis taip pat godžiai pradeda siekti naujų dalykų” (9).
Paskaitą parengė Žana Novičeva
Kelias į Išmintį nušviestas Žinojimo Šviesa
http://university.sirius-ru.net/
[1] Sansara – gimimų ir mirčių ratas karmos ribotuose pasauliuose, viena iš pagrindinių sampratų Indijos filosofijoje (Vikipedija).
[2] Upanišados – senieji Indijos religinio-filosofinio pobūdžio traktatai. Yra Vedų dalis ir priskiriamos šventiesiems induizmo raštams (Vikipedija).
