Ši Doktrina išreiškia požiūrį į visuomenės dabartinės padėties priežastis, nusako pagrindinius vertybinius orientyrus, pateikia pamatinių sąvokų apibrėžimus, siūlo išeičių iš ideologinės krizės kelius.
Doktrinoje yra aukšto dorovingumo visuomenės ideologijos koncepcija, kuri gali pasitarnauti kaip pagrindas:
– formuojant valstybinę politiką;
– tobulinant teisinę sferą;
– ruošiant tikslines programas dorovingumo kėlimo srityje.
1. Visuomenės dabartinės padėties priežastys.
Šiuolaikinė visuomenė yra globalioje krizėje. Ji pasireiškia bet kurioje srityje: politinėje, ekonominėje, žemės ūkio srityje, sveikatos apsaugoje, šeimoje, žmonių santykiuose ir kitose srityse. Pirmaeilė bet kurios krizės priežastis yra tiek kiekvieno visuomenės nario, imant atskirai, tiek ir visos visuomenės aplamai, dorovingumo mažėjimas arba praradimas.
Be to, dorovinis aspektas yra praktiškai visų šalių Konstitucijose, doroviniai pagrindai randami kiekviename filosofiniame mokyme, kiekvienoje iš pagrindinių pasaulio religijų. Tačiau tarp „teorijos“ ir „praktikos“ egzistuoja didžiulė praraja.
Kur priežastis? Kaip mums matosi, dėl elementarių žinių apie visatos Įstatymus nebuvimo ir dėl neišmanymo, pakeičiant bazines sampratas, esančias bet kurios evoliucionuojančios visuomenės kūrimo pagrinde.
Šiuolaikinė visuomenė ne tiek evoliucionuoja (atskirose srityse), kiek apskritai degraduoja. Tai vartotojiškoji visuomenė, kurioje pernelyg išpučiami norai, daugiausiai materialių gėrybių sferoje ir malonumų troškime. Pagrindinis žmonių prioritetas tampa pasipelnymas, o elementarios sąvokos traktuojamos priešinga prasme.
Pagrindinių sąvokų supratimo vartotojiškoje visuomenėje ir aukšto dorovingumo visuomenėje palyginimas, padės pamatyti išeitį iš globalios pasaulinės krizės, kuri apėmė visas pasaulio šalis.
2. Pagrindinės sąvokos, egzistuojančios vartotojiškoje visuomenėje
ir aukšto dorovingumo visuomenėje
Sąvoka „Dievas“. Vartotojiškoje visuomenėje ši sąvoka naudojama liaudies masių valdymui ir manipuliavimui per religijos instituciją. Dažnai Dievo garbinimas yra formalus, susijęs tik su ritualų laikymusi.
Objektyviai Dievas – tai Aukščiausiasis Įstatymas, kuris valdo Visatą. Viskas paklūsta šiam Įstatymui. Jo laikymasis leidžia individui vystytis dvasiniame ir doroviniame plane.
Dievo egzistavimo klausimas palaipsniui pereina iš religinių-filosofinių svarstymų į mokslinio tyrimo sritį.
Taip, pasaulyje egzistuoja didžiulis skaičius fundamentalių fizikinių konstantų (gravitacija, elektromagnetinė jėga, branduolinė sąveika, Žemės spindulio santykis su atstumu iki Saulės ir kitos). Matematikų, fizikų ir astrofizikų iš įvairių pasaulio šalių – V. A. Nikitino, S. Vainbergo, R. Brojer, F. Džais, D. Polkinchorn, Heršel, D. Džin ir kitų – tyrimų rezultatai liudija, kad menkiausi kurios nors iš jų pakitimai, sukeltų Visatos griūtį. Moksliniai tyrimai šioje srityje, leido mokslininkams padaryti išvadą apie egzistuojantį Viršintelektą, kuris valdo Visatą.
Vienas žymiausių XX amžiaus fizikų Artur Kompton, Nobelio premijos laureatas, sakė: „Tikėjimas prasideda nuo žinojimo, kad Aukščiausiasis Protas sukūrė Visatą ir žmogų. Man nesunku tuo tikėti, nes plano esamumo faktas, taigi ir Proto – nenuginčijamas. Tvarka Visatoje, kuri atsiskleidžia prieš mūsų akis, pati liudija apie paties didžiausio ir kilniausio tvirtinimo: „Visa ko pradžioje – Dievas“ tikrumą.
Panašius tvirtinimus įvairiu laiku skelbė: Albertas Einšteinas, Čarlzas Darvinas, D. Watson ir F.Krik, rusų profesorius P. P. Gariajevas ir daugelis kitų pasaulio mokslininkų.
Sąvoka „Fizinis pasaulis“. Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja nuostata apie tai, kad yra tik fizinis pasaulis, kurį galima pamatyti, paliesti, išnagrinėti, suskaidžius į sudedamąsias dalis, todėl visa veikla ribojama šiuo pasauliu.
Visgi mokslininkai įrodė, kad fizinis pasaulis – tai tik „ledkalnio dalis, esanti virš vandens“. Nobelio premijos laureatas, italų fizikas K. Rubbija, tvirtina, kad matomoji materija sudaro vos vieną milijardinę dalį visos Visatos. Visata žymiai platesnė ir mokslininkai pateikia įrodymus apie naujus gyvybės egzistavimo lygmenis joje. Rusų mokslininko S. V. Zenino atrasta materijos informacinė-fazinė būsena, anglų fiziko D. Bom vystoma Visatos holografiškumo teorija, rusų mokslininkų G. I. Šipovo ir A. E. Akimovo atradimai fizinio vakuumo ir torsioninių laukų teorijos srityje, liudija apie daugialygmeniškumą ir Visatos išmintingo valdymo egzistavimą.
Sąvoka „Žmogus“. Vartotojiškoje visuomenėje į žmogų žiūrima kaip į materialaus pasaulio dalį. Jis turi „pradžią“ (gimimą) ir „pabaigą“ (mirtį) – lygiai taip pat, kaip savo atsiradimą ir sunaikinimą turi bet kuris fizinio pasaulio daiktas ar procesas. Ir kadangi, daugumos nuomone, žmogus gyvena vieną kartą, tai savo vienintelį gyvenimą nugyventi reikia besitenkinant visomis jo gėrybėmis. Per vieną gyvenimą neįmanoma tapti tobulu, todėl nėra reikalo siekti aukšto dorovingumo, kuris numato vidinius apribojimus ir savidrausmę.
Tačiau, jeigu atkreipti dėmesį, kad Visata – tai sudėtingiausia įvairių būties planų egzistavimo daugialygmenė sistema, vadinasi, toks sudėtingas gyvas organizmas, kaip žmogus, taip pat daugiamatis. K. G. Korotnikovo parengtos kompiuterinės GDV-grafijos technologijos, pagrįstos Kirliano efektu, akivaizdžiai įrodo, kad žmogus turi energetinę dedamąją – biolauką, kuris atspindi jo mintis ir jausmus.
Be savo mirtingosios dalies žmogus turi ir nemirtingąją dalį, kuri evoliucionuoja daugelio įsikūnijimų eigoje. Per daugelį savo gyvenimų žmogus kaupia patirtį, vysto savo geriausias savybes ir, pagal priežasčių-pasekmių ryšį, skina savo poelgių, įvykusių ne tik viename gyvenime, bet ir visose ankstesnėse egzistencijose, pasekmes. Jei žmogus žinotų, kad gyvena ne vieną kartą, prieš nedorovingai pasielgdamas, jis giliai susimąstytų. Jis suprastų, kad jei ankstesniuose įsikūnijimuose ką nors skriaudė ir žemino, apgaudinėjo ir užmušė, tai sekančiame atgimime jis pats bus nuskriaustas ir pažemintas, apgautas ir užmuštas.
Nuo 1960-tųjų metų besivystantis mokslinis požiūris į reinkarnacijos klausimų tyrimą, 1980 m. organizuota tarptautinė terapijos Asociacija, tirianti “praeitus” gyvenimus, kurioje yra Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV, Rusijos ir kt. šalių mokslininkai, leido dokumentaliai patvirtinti tūkstančius atvejų, kai prisimenami ankstesni gyvenimai. Pavyzdžiui, amerikiečių gydytojas, profesorius I. Stivenson per 40 metų ištyrė 3000 vaikų prisiminimus apie ankstesnius gyvenimus.
Viso labo dviejų visatos Įstatymų: apie priežasčių-pasekmių ryšį ir apie žmogaus nemirtingosios dalies atgimimą, aiškinimas vaikų darželiuose ir dėstymas mokyklose – per vieną-dvi kartas iš esmės pakeistų visuomenę ir nukreiptų ją doroviniu keliu.
Tris pagrindines sąvokas išnagrinėję detaliai, visas likusias (kartu su trimis pirmosiomis), aiškumo ir išdėstymo glaustumo dėlei, talpiname į lenteles.
| Vartotojiškos visuomenės ideologija |
Dorovingos visuomenės ideologija |
|---|---|
| Dievas | |
| Vartotojiškoje visuomenėje ši sąvoka naudojama liaudies masių valdymui ir manipuliavimui per religijos instituciją. Dažnai Dievo garbinimas yra formalus, susijęs tik su ritualų laikymųsi | Aukščiausiasis Įstatymas, kuris valdo Visatą. Viskas paklūsta šiam Įstatymui. Jo laikymasis leidžia individui vystytis dvasiniame ir doroviniame plane. |
| Fizinis pasaulis | |
| Yra tik fizinis pasaulis ir visa veikla ribojama juo. | Fizinis pasaulis – tai „virš vandens esanti ledkalnio dalis“. Visa Visata žymiai platesnė |
| Žmogus | |
| Mirtingas. Požiūris, kaip į biorobotą, pagrindinį darbo resursą, „sraigtelį“ valstybinėje sistemoje. | Be fizinio kūno turi dar ir nemirtingąją dalį, kuri evoliucionuoja daugelio įsikūnijimų eigoje. |
| Visuomenė | |
| Numato rasinę, turtinę, religinę ir kt. nelygybes | Įžvelgia žmoniją, kaip tautų broliją |
| Laisvė | |
| Pasireiškia Aukščiausiojo Įstatymo nepaisyme. Visko leistinumas, piktnaudžiavimai tenkinant norus ir siekiant gauti malonumus. | Suvokta būtinybė laikytis Aukščiausiojo Įstatymo, egzistuojančio visatoje. Neapibrėžta laisvė veikti šio Įstatymo ribose. |
| Valdžia | |
| Liaudies mases laiko paklusnume, seka politinę konjunktūrą, gimdo korupciją ir kovą dėl valdžios. Pareigos perkamos. | Valdžia – garbingos pareigos. Geriausi visuomenės atstovai užima vadovaujančias pareigas sutinkamai su savo moralinėms savybėms. |
| Finansai | |
| Pasireiškia, kaip valdymo, manipuliavimo, kontrolės, pavergimo priemonė. | Finansai – laikinas reiškinys tam tikrame visuomenės vystymosi etape (kaip apsikeitimo ekvivalentas, apskaitos ir paskirstymo priemonė). |
| Darbas | |
| Būdas užsidirbti pinigų. | Darbas – didžiausias džiaugsmas, žmogaus kūrybinės savirealizacijos būdas. |
| Karai | |
| Kovos priemonės dėl valdžios, kontrolės, turtų ir gamtos resursų. | Pasaulis be karų. Neprievartos principo realizavimas tarptautiniuose, visuomeniniuose ir asmeniniuose santykiuose. |
| Medicina, sveikatos apsauga | |
| Gydymas ir vaistai naudojami kaip pasipelnymo priemonė. Nėra suinteresuotumo tuo, kad žmogus būtų sveikas. | Tikslas – kiekvieno žmogaus sveikata. Sveikatos pagrindas – harmonija su Gamta. |
| Išsilavinimas, auklėjimas | |
| Darbo jėgos reprodukcijos priemonė ir valstybei būtinų savybių ugdymas piliečiuose | Kiekvienas žmogus privalo gauti maksimaliai įvairiapusį išsilavinimą, kaip asmenybės vidinio potencialo atsiskleidimo priemonę. |
| Masinės informavimo priemonės | |
| Masinės sąmonės manipuliavimo šaltinis. Atlieka valdžią turinčių socialinį užsakymą. Sudaro palankias sąlygas gyventojų apkvailinimui. | Padeda plėsti kiekvieno visuomenės nario akiratį. Plečia ir gilina žinias. |
| Menas | |
| Atspindi visuomenės nedorovingumą | Teikia didžios moralės ir dorovingumo pavyzdžius, kelia žmonių sąmonę. |
| Mokslas | |
| Aptarnauja finansinio elito interesus. Moksliniai atradimai naudojami pelno gavimui, kariniams tikslams. | Nagrinėja Visatos sandaros įstatymus ir padeda žmonijai jų laikytis. Visi moksliniai pasiekimai ir nagrinėjimai nukreipti žmonių gyvenimo gerinimui. |
| Šeima | |
| Šeimos išsigimimas: vienos lyties santuokos, nepilnos šeimos, seksualiniai iškrypimai. | Visuomenės ir valstybės atrama. |
| Laisvalaikis | |
| Naudojamas malonumams ir pasilinksminimams. | Naudojamas išsilavinimui ir tobulėjimui. |
3. Išeities iš visuomenės dorovinės krizės keliai.
Doroviniais principais sukurtos valstybės visada buvo pranašesnės socialiniu, ekonominiu ir politiniu atžvilgiais, ir tai suteikė galimybę joms klestėti bei augti jų gerovei. Todėl vienintelis būdas ištrūkti iš bet kurios krizės – pakelti liaudies dorovingumą. Kai žmogus tampa vis dorovingesniu, jis pats automatiškai pradeda atsisakyti to, kas nedorovinga.
Dabar, šiuolaikinės masinės informacijos priemonės prisitaiko prie pačių žemiausių žmonių norų, propaguodamos nedorovingus pavyzdžius: grubumą, rūkymą, prievartą, seksualinius piktnaudžiavimus bei iškrypimus ir panašiai. Tačiau valstybė atrado savyje jėgų aukščiausiu lygiu pradėti kampaniją prieš rūkymą ir gyventojų alkoholizavimą. Sekančiu žingsniu turi tapti aukštesnio lygio, dorovingesnių, puikių meno ir kultūros pavyzdžių prasiskverbimas į televizorių ekranus, radiją, leidinių puslapius. Jie palaipsniui turi išstumti (ne draudimo būdu) iš liaudies sąmonės, o tai reiškia, iš visų valstybės gyvenimo sričių – vulgarumą, banalumą, grubumą ir prievartą.
Būtina įkurdinti žmonių sąmonėje Dievo supratimą, kaip aukščiausiąjį dorovingumo Įstatymą, kuris egzistuoja Visatoje. Dorovingumo atgimimas turi tapti nacionaline programa, nacionaline ideologija, propaguojama visuose lygmenyse, visais įmanomais būdais.
Išorinis pasaulis yra lyg veidrodis, kuriame atsispindi mūsų sąmonė.
Tobulą sąmonę atitinka tobulas pasaulis.
Būtina valstybiniame lygyje propaguoti dorovines sampratas, tokias, kaip garbė, nuoširdumas, gėris, kuklumas ir kitas. Būtina valstybiniame lygyje kalbėti: “Jūs – dorovingi žmonės, jūs privalote siekti gėrio ir gerovės. Viskas aplink jus turi persitvarkyti jūsų tobulėjimo dėka!…” Ir po kelerių metų situacija pradės keistis.
Programa gali būti ir pati paprasčiausia: “Aš – už dorovingumą!”, “Aš gyvenu sąžiningai!“
Rusija turi tapti dorovingumo tvirtove pasaulyje!
Bendromis pastangomis paverskime dorovingumą esminiu gyvenimo pagrindu!
A. V. Byčkovas
T. N. Mikušina, visuomeninė veikėja
M. L. Skuratovskaja, pedagogikos mokslų daktarė, profesorė
E. J. Iljina, rašytoja
