(2009-07-07) Rimtas pokalbis su Rusijos žmonėmis. Valdovas Nikolajus Rerichas

AŠ ESU Nikolajus Rerichas.
Atėjau per šį pasiuntinį rimto pokalbio, kuris šiandieną mūsų laukia.
Laiko liko ne taip jau daug. Dieviškosios galimybės, kuri pasauliui atverta, laiko.
Ir pagrindinį vaidmenį šioje galimybėje turi suvaidinti Rusija.
Jūs žinote, kaip mano širdis visąlaik buvo už Rusiją, kai buvau įsikūnijime. Ir dabar mano širdis nuolatos rūpinasi Rusija. Visais savo sumanymais aš iki šiol susietas su Rusija. Ir aš jaučiu ant manęs gulinčią atsakomybės naštą.
Jei aš būčiau įsikūnijime, kiek daug galėčiau padaryti dabar, būdamas Rusijoje. Kiek daug žmonėms atsivėrė galimybių. Šių galimybių nebuvo tuo metu, kai aš buvau įsikūnijime. Aš negalėjau net būti Rusijos teritorijoje ir didesnę savo gyvenimo dalį gyvenau už jos ribų.
Dabar jūs gyvenate Rusijoje. Savo dispozicijoje turite milžiniškas galimybes. Mane stebina, kodėl jūs nieko nedarote? Kur tie vyrai, kurie išgelbėjo Rusiją baisiais svetimšalių antplūdžių laikais praėjusiais amžiais.
Nejaugi rusų žemė tiek sumenko, kad nėra galimybės susivienyti po didinga visų šviesos jėgų, visų Rusijos šviesnešių susivienijimo idėja, kad svetimšalių kultūrai bei vertybėms būtų priešpastatytos rusiškos vertybės ir rusų kultūra? Rusų kultūra visada buvo viena iš pačių žmogiškiausių ir humaniškiausių pasaulyje. Rusų dailininkai ir kompozitoriai šlovino šią didingą šalį ne tokiais senais laikais. Kodėl rusiška žemė sumenko?
Kodėl puotą valdo pinigai ir materialios vertybės? Kiek jūs dar tenkinsitės svetimu gyvenimo būdu? Ar ne laikas sugrįžti prie tikrųjų vertybių?
Ar neatėjo laikas prisiminti apie garbę ir orumą?
Ar neatėjo metas vaikus auklėti būti ištikimus nepraeinančioms bendražmogiškoms vertybėms. Pažvelkite, kuo užsiima jūsų jaunimas. Ar taip turėtų būti?
Man liūdna matyti šį visuotinį pakrikimo ir trūnijimo paveikslą.
Aš bandau dirbti su kitais Pakylėtaisiais Valdovais žadindamas Rusijos šviesnešių sielas iš miego. Bandau rasti tuos inteligentijos atstovus, kuriems dar neprarado vertės pati garbės, orumo, tėvynės sąvoka. Bandau surasti šias sielas…
Tačiau aš vis labiau puolu į neviltį. Netgi tada, kai pavyksta rasti tą sielą, kuri prabunda Tiesai ir tikėjimas bei Dievas jai atsistoja į pirmą vietą, praeina kuris laikas, ir ši siela pamažu nuklysta nuo Dieviškojo kelio ir pradeda ieškoti kažkokių mistinių vertybių, kažkokių kultūros surogatų.
Kiek mažai liko sielų, iš tikrųjų ištikimų aukščiausiems dvasingumo idealams. Kiek mažai tarp jų tų, kurios neapsunkino savęs karma ir sugeba daryti Valdovų darbus fiziniame plane.
Baisėdamasis stebiu tai, kiek mažai įsikūnijime yra iš tikrųjų ištikimų bendradarbių, nepraradusių orientyrų ir nenukrypusių nuo kurso.
Daugiausia į jus aš šiandien kreipiuosi. Visada nugalėdavo ne skaičiumi, o sugebėjimu.
Todėl reikia sukurti vieningą frontą prieš tą vulgarumą, kuris apėmė gyvenimą šių dienų Rusijoje.
Kiek daug nuostabių sielų, kurios atėjo į įsikūnijimą atlikti Šviesos misijos, pagautos į šio vulgarumo ir visko leistinumo voratinklį.
Laikas sušaukti liaudies savanorių kariuomenę kaip Minino ir Požarskio laikais, kad pasipriešintų tam priešui, kuris užgulė Rusiją iš subtiliojo minčių ir jausmų plano. Visam nedieviškam pasireiškimui, kuris dabar kelia puotą, laikas priešpastatyti Dieviškuosius pavyzdžius visur kur.
Šiandien rublis, investuotas į augančios kartos auklėjimą, sugrįš šimteriopai ir Rusijos dvasiniai turtai ateity bus padauginti.
Ir esmė netgi ne materialios išlaidos, o kartais pakanka paprasčiausiai išreikšti geriausias sielos savybes, kad į vaikų sielas būtų pasėtos geros sėklos.
Jūsų šypsena nieko nekainuoja, jūsų meilė nieko nekainuoja, jūsų geranoriškumas nieko nekainuoja. Visa tai jums duoda Dievas. Ir visa tai turite nešti į pasaulį.
Visa bėda ta, kad jūs pamiršote Dievą, pamiršote tai, kad atėjote į šį pasaulį atlikti Dievo darbus, o ne pataikauti savo ego, savo kūniškojo proto užgaidoms.
Aš seniai buvau atėjęs duoti laiško todėl, kad sulaikydavau savo pasipiktinimą. Neverta man taip jaudintis.
Apmaudu dėl šalies, apmaudu dėl žmonių, dienas stumiančių prie televizoriaus ekranų su stikliuku degtinės.
Gėda, vyrai!
Kiekvieną dieną savo maldose prašau, kad Dieviškoji galimybė Rusijai dar kurį laiką būtų pratęsta. Kad šalis galėtų pagaliau nusipurtyti vegetavimą ir pinigų bei pasipelnymo vaikymąsi. Yra tikrosios vertybės! Yra tai, dėl ko jūs atėjote į įsikūnijimą ir kur turite nukreipti savo kasdienes pastangas.
Atėjau rimto pokalbio su Rusijos gyventojais ir tais piliečiais, kurie išvažiavo į užsienį, ieškodami gero ir lengvo gyvenimo.
Patikėkite manimi, kai atliksite perėjimą, su nuostaba prisiminsite beprasmiškai įsikūnijime praleistas dienas ir jums bus gėda už savo priimtus sprendimus, kurie duoda jums fizinio pasaulio gėrybes, bet kurie kartais visam laikui uždaro jums Dangaus Karalystę.

AŠ ESU Nikolajus Rerichas.