AŠ ESU Jėzus.
Dievo sūnumi mane pavadino tie Mokymo pasekėjai, kurie atėjo po mano nukryžiavimo ir pakylėjimo.
Daugelis Mokymo nuostatų, kurias būdamas gyvas aš daviau savo mokiniams, vėliau patyrė daugybę pakeitimų ir kartais būdavo truputį iškreiptos, o kartkartėmis patyrė kardinalių pasikeitimų ir netgi įgijo priešingą atgarsį. Ir kalti dėl to ne tiek patys mano mokiniai, kiek tas neišmanymas, kuris tada dominavo Žemėje ir, deja, ir toliau egzistuoja jūsų dienomis.
Prireikė 2000 metų, kad krikščionimis save vadinantys žmonės Žemėje bent iš dalies pradėjo suvokti mano Mokymą apie reinkarnaciją ir apie Karmos Įstatymą.
Jeigu perskaitytumėte netgi tuos Evangelijos tekstus, kurie jus pasiekė, nešališkai, tai pastebėtumėte, kad šen bei ten esti užuominų apie šiuos kardinalius Mokymus. Ir tai yra aišku kiekvienam, kas tekstą skaito ne per išorinės sąmonės prizmę, o visa savo širdimi.
Daugelis dalykų, kai jie prarandami ar jiems nesuteikiama pakankamai reikšmės, gali privesti prie neteisingo paties Mokymo, jo esmės, traktavimo.
Ir žodžiai apie trūnų ir nenykstamą, amžiną žmogų yra nesuprantami, jei nežinote apie Karmos Įstatymą ir reinkarnacijos Įstatymą. Šie žodžiai taip pat nesuprantami, jei į žmogų žiūrite kaip į kūną ir kraują, o neatkreipiate dėmesio į jo sielą ir kiekviename žmoguje esančią Dieviškąją Dvasią.
Galima šauktis žmogaus sąžinės ir gąsdinti Dievo bausme. Ir neišvystytai sąmonei tai gali turėti savo poveikį. Tačiau tada, kai žmogus savo smalsiu protu pradeda pažinti kūrinijos Įstatymus, tai bauginimai ir raginimai laikytis tvarkos nustoja veikę. Blogiausia šiuo atveju, kad žmogus nusigręžia nuo Dievo ir jo tarnautojų. Atmeta bažnyčią ir patį tikėjimą.
Tačiau labiau išsivystę individai pažindami pasaulį ir jo santvarką leidžia sau žengti toliau. Ir Evangelijos žodžiai „ką pasėsi, tą ir pjausi” pradeda jiems įgyti savo tikrąją reikšmę.
Iš tikrųjų, nesuvokus tarpusavio ryšio tarp žmogaus poelgių šiame ir praėjusiame įsikūnijimuose bei jų pasekmių, neįmanoma išorinei sąmonei paaiškinti, kam laikytis dorovės įstatymo ir kam reikia vadovautis tam tikromis moralės normomis bei taisyklėmis.
Kiekvienas individas turi suvokti ryšį tarp savo atliekamų veiksmų ir šių veiksmų pasekmių. Be šio ryšio supratimo neįmanoma paaiškinti daugelio jūsų pasaulyje vykstančių, atrodytų, neteisingų dalykų, tokių, kaip turtinė nelygybė, kastinės privilegijos vienų ir kitų vargingumas, sunkūs negalavimai, apsunkinantys kai kuriuos žmones, ir puiki sveikata kitų.
Kodėl vieni žmonės miršta jauni, o kiti gyvena ilgą gyvenimą. Viso to priežastis galima surasti tik praėjusiuose gyvenimuose, ir dabartinis įsikūnijimas bei vieno gyvenimo aplinkybės kartais visiškai nieko negali paaiškinti.
Todėl viena iš užduočių, kurios siekia Pakylėtieji Valdovai, yra Mokymo perdavimas tuo pavidalu, kokiu jį gali suvokti dabar gyvenančios žmonijos sąmonė. Mokymo perdavimo tolydumas yra kaip garantas, kad žmonija nuolatos turės savo dispozicijoje gelbėjimosi lyną, galintį besiveržiančius Keliu ištraukti iš sraunių gyvenimo vandenų.
Be gelbėjamojo Mokymo lyno, be jo nuolatinio atnaujinimo ir nepertraukiamo perdavimo žmonija labai greitai nusiris į gyvulišką vegetavimą ir nesugebės atskirti Šviesos nuo tamsos, tiesos nuo melo, teisuoliškos elgsenos nuo nuodėmingos.
Deja, nepaisydama visų mūsų pastangų, kurių mes nepaliaudami imamės, tam tikra žmonijos dalis nekreipia dėmesio į mūsų pamokymus ir toliau gyvena taip, tarsi priekyje būtų tik mirtis.
Žmonių kartos, kurios savo sąmonėje atsitraukia nuo Dievo ir nesiekia pažinti amžinojo kūrinijos Įstatymo, savo palikuonims kuria pasekmes, vedančias į visišką degradaciją ir amoralumą. Ir visų moralės normų pažeidimas jau suvokiamas kaip norma.
Jeigu žmonių kartų sąmonėje išsitrina žinojimas apie Karmos Įstatymą, tai kiekviena ateinanti karta vis labiau risis į bedieviškumą ir moralės įstatymo pažeidimą. Todėl, kad žmonės nustoja jautę ryšį tarp tų juos užgriuvusių nelaimių ir jų asmeninių poelgių, kurie prie šių nelaimių priveda.
Bažnyčios institucija, pašaukta išlaikyti žmones Dieviškojo Įstatymo rėmuose, praranda savo reikšmę, nes žmonės praranda tikėjimą ir atsitraukia nuo doros idealų.
Vienintelis žmonijos išsigelbėjimas šiomis sąlygomis yra sugrįžimas į Dievą ir tikrąjį tikėjimą, kaip sąmonės būseną. Dievo suvokimas ne kaip senelio, pavaizduoto bažnyčios ikonose, o kaip vidinės Šviesos, kiaurai perveriančios visą Kūriniją ir esančios visose gyvose būtybėse jų širdžių altoriuose, šiame žmonijos vystymosi etape gali suteikti pagalbą.
Dievo, kuris negyvena šventovėse, o savimi pripildo visą supančią aplinką, koncepcija šiame evoliucijos vystymosi etape žmonių protų gali būti įsisąmoninta. Ir tame dabar pasaulyje egzistuojančiame chaose vienintelis stabilumo garantas ir reguliatorius yra vidinis valdytojas- žmogaus sąžinė arba Dievas, kuris esti kiekviename žmoguje.
Mes pas jus ateiname tikėdamiesi, kad dauguma jūsų sugebate suvokti šiame žmonijos evoliucijos vystymosi etape duodamas tiesas. Ir mes nuoširdžiai tikimės, kad šios tiesos sudygs jūsų širdyse ir jūs tapsite vieningi su mūsų duodamu Mokymu.
Kai jūs prieinate šį savo vystymosi etapą, tampate vieningi su vidine tiesa arba su jūsų širdyse esančiu Dievu, jūsų pasauliui tampate Šviesos ir žinių šaltiniu. Ir kuo daugiau tokių fakelų būna pasaulyje, tuo daugiau garantijų, kad pasaulis atstatys savo patvarumą ir nustos jį siūbavę bet kurie neteisingi mokymai bei tikėjimai, žmogiškąjį neišmanymą ir baimes panaudojantys savanaudiškiems atskirų individų tikslams.
Aš labai tikiuosi, kad šio nepalaužiamo tikėjimo dėka kiekvienas, kas skaito per mūsų Pasiuntinį duodamus mūsų Laiškus, įstengs įgyti neišsenkantį vidinio tikėjimo šaltinį ir atsparumą bet kurioms išorinio pasaulio apraiškoms.
AŠ ESU Jėzus.

publikuojami knygoje „JĖZUS”
Numylėtinio Jėzaus Laiškuose duodamas nuodugnus Mokymas
apie Meilę visai Gyvybei, tame tarpe savo priešams, Mokymas
apie išgijimą, Mokymas apie Vidinį Kelią, esantį mūsų širdyse.
Numylėtinis Jėzus duoda šiuolaikinėje krikščionybėje prarastas
žinias apie Karmos ir Reinkarnacijos Įstatymus, apie Dievo
Karalystę kaip mūsų sąmonės būseną.