(2010-06-08) Pokalbis su Rusijos žmonėmis. Valdovas Nikolajus Rerichas

AŠ ESU Nikolajus Rerichas.
Šiandieninis mūsų pokalbis bus rimtas. Todėl – nusiteikite. Kas, jei ne aš, duos jums teisingą informaciją apie tikrąją reikalų padėtį subtiliajame planetos plane. Kas, jei ne aš, jus supažindins su tais pavojais, kurie dabar jums gresia. Aišku, pirmiausia man norėtųsi kreiptis į Rusijos gyventojus. Nes karminiai ryšiai su šia šalimi mane įpareigoja ir dabar dirbti jos gerovei. Su labai daugeliu dabar įsikūnijime esančių žmonių aš karmiškai susijęs. Todėl tikiuosi, kad kažkas iš jų perskaitys šį mano laišką. Jūsų dėka ir per jus aš galėsiu veikti. Nes nėra galimybės atidėti ateičiai to, kas seniai pribrendo ir vyksta jau dabar. O dabar šalis stovi prieš pasirinkimą.
Nėra aiškių ateities orientyrų. Būtų galima dar kurį laiką bandyti pritaikyti sau vakarų pavyzdžio trinyčius. Tačiau jau ir taip akivaizdu, kad šie trinyčiai plačiai rusiškai sielai yra per ankšti.
Būtina kreiptis į Rusios ištakas. Būtina atrasti visą tą tikrąjį herojiškumą ir šviesą, kurie buvo Rusios istorijoje ne tik tolimais laikais, bet netgi ir dabar gyvenančios kartos, kuri dabar dar gyva ir kuri palaipsniui palieka fizinį planą, atmintyje.
Praeityje buvo daug negražumo ir tamsumo. Tačiau buvo ir su niekuo nepalyginami herojiškumo, ištikimybės, meilės tėvynei pavyzdžiai. Reikia atrinkti patį geriausią ir šį geriausią kultivuoti žmonių sąmonėje. Ne todėl, kad mes norime įtvirtinti rusų tautos prioritetą, o todėl, kad mes vėl turime įgyti nacionalinį orumą ir nacionalinį pasididžiavimą. Mes turime kuo didžiuotis! Ir Rusijos istorija turi būti dėstoma visose šalies mokymo įstaigose.
Visi gyventojų sluoksniai yra ypač prislėgtos sąmonės būsenos. Todėl, kad nėra nacionalinės idėjos, kuri žmones sutelktų ir suvienytų. Ir bendra žmonių būklė dabar daug blogesnė, nei socializmo laikais. Tuo metu bent jau buvo kultivuojama kryptingumas ir ištikimybė idealams.
Tauta, praradusi nacionalines idėjas, tauta, neprisimenanti savo herojiškos praeities, neturi ateities.
Apie tai reikia susimąstyti ir ši padėtis turi būti ištaisyta. Visuose valstybinės valdžios lygiuose yra Rusijai ištikimų žmonių. Todėl pirmutinė užduotis yra įtvirtinimas visko, kas šviesiausia, kas dar yra visuomenėje. Žmonėms būtini idealai, kurių jie turi siekti. Žmonės pavargo nuo netikėjimo ir veidmainystės.
Ir anksčiau buvo menkystų bei veltėdžių, kurie kabėjo ant valstybės kaklo. Tačiau dabar veltėdystė ir menkystė, pinigų bei malonumų kultas visose masinės informacijos priemonėse pastatyti ant šventyklos.
Kaip gi jūs ruošiatės toliau žygiuoti ir kaip Rusija sugebės įvykdyti savo Dieviškąją paskirtį, jei vulgarumas ir toliau kelia puotą. Niekada taip Rusijoje nebuvo, kad amoralumas ir menkavertiškumas būtų užkelti vos ne ant valstybinės politikos rango.
Vulgarumo, gašlumo bei menkavertiškumo pašalinimą iš televizorių ekranų ir iš pasaulietinio gyvenimo daugelis priima kaip kėsinimąsi į demokratijos pagrindus.
Sąmonė, visų pirma, turi priaugti iki demokratijos. Tada bus galima samprotauti demokratijos tema. O dabar vertėtų skambinti visais varpais ir gelbėti tai, ką dar galima išgelbėti šioje slaptų kabinetų velniavoje, kuri kelia puotą.
Rimtai vertėtų susimąstyti visiems Rusijos gyventojams. Jokia pati geriausia vyriausybė nieko negalės padaryti, jei liaudis nemokšiška ir tamsi.
Aišku, lengviau šalį valdyti, kai jos sąmonė yra paties žemiausio lygio. Visas valdymas vyksta gyvuliškų instinktų lygyje. Tačiau kam reikalinga tokia visuomenė, susidedanti iš žmonių, kurie galvoja tik apie fizinį kūną, bet pamiršo apie Dievą ir sielą?
Todėl aš atėjau, ir ateisiu bei kalbėsiu tol, kol nesiliaus ši Dieviškoji galimybė. Atėjo metas rimtai pagalvoti apie Rusijos ateitį ir veikti taip, lygtai kieme būtų priešas. Reikalingi liaudies pašauktiniai prieš gašlumą, vulgarumą ir neišmanymą. Niekada nepavargsiu kartodamas, kad atsakomybė už būsimosios kartos išsilavinimą yra ant visų, kas dabar priima sprendimus ir nuo ko nors kažkas priklauso.
Dabar Rusija įžengė į lūžio tašką. Ir priešiškos jėgos turi reikšmingą persvarą.
Todėl visi, kas skaito mano šias eilutes, nemanykite, jog jūsų tai neliečia, kad jūs nesate valdžioje ir nuo jūsų nieko nepriklauso. Kolektyvinis tautos nesąmoningumas susideda iš kiekvieno iš jūsų. Ir herojiškumo apraiškos įmanomos ne tik kovų laukuose.
Dar yra laiko. Bet galimybės durys štai štai užsivers.
Kiekvieną kartą ateinu, ir kiekvieną kartą bandau pažadinti jūsų sielas iš miego. Pažadinta siela neklausinės, ką jai daryti, ir nelauks aiškių nurodymų. Pažadinta siela veikia pagal vidinius nurodymus ir pasiruošusi žygdarbiui, kad ir kokiu būdu jis pasireikštų. Ir daugeliui iš jūsų kartais žygdarbis bus paprasčiausiai atsisakyti visko, kas prisideda prie visuomenės įpročių nuopuolio: alkoholis, narkotikai, tabakas, kvaila, sąmonę bukinanti muzika, menkavertiškos laidos per televiziją ir radiją. Visa ši didelė pinigų uždirbimo industrija egzistuoja tik todėl, kad jūs ją maitinate savo pinigais ir savo energija.
Visuomenė serga. Tačiau, jei nebūtų galimybės pasikeisti, – nebūtų prasmės ateiti ir duoti mūsų laiškus.
Tikimybė, kad viskas pasikeis ir pasikeis į gera, egzistuoja. Ir ši tikimybė turi viršyti 50-ies procentų ribą, o tai įvyks tik tuo atveju, jeigu jūs ne paprasčiausiai perskaitysite mano žodžius, o tą, kas pasakyta, galėsite panaudoti savo gyvenimuose.
Nėra bombų, bet žmonės miršta kaip nuo bombardavimo. Ir kas blogiausia, miršta ir sielos. Tyliai ir beprasmiškai. Nėra okupacijos, bet žmonės yra žiauriausiai išbandomi, kai priešas pasislėpė kiekviename name, tamsioje žmogiškosios sąmonės prieblandoje.
Atėjau šiandieną dėl pokalbio su Rusijos žmonėmis. Ir aš tikiu didinga šios šalies ateitimi.
Visada pačią tamsiausią naktį pakeičia aušra. Ir aš tikiuosi, kad Dieviškosios sąmonės aušra vis dar Rusijos žmonėms pasiekiama.

AŠ ESU Nikolajus Rerichas.