Tarptautinio Visuomeninio Judėjimo „UŽ DOROVĘ!” dalyviai Lietuvoje suplanavo juostelių ir skrajučių su judėjimo dalyvio kodeksu dalinimą šeštadienį – 2014 m. gegužės 17 d. Akcijos vieta buvo pasirinkta vienas iš didžiausių Vilniaus parkų – nuo seno pamėgta sostinės gyventojų poilsio vieta. Savaitė, belaukiant renginio, prabėgo su jauduliu dėl numatytos akcijos sėkmės. Nerimas pasiekė savo apogėjų dieną prieš renginį dėl įsivyravusio mieste darganoto ir vėsaus oro. Beveik nenutrūkstamai krapnojo įkyrus lietus.
Bet, numatytą dieną, nuo pat ryto, giedrame danguje skaisčiai švietė saulė.
Iš dalyvių pasisakymų:
„Šeštadienio rytą kažkur išgaravo jaudulys ir sielą aplankė pagarbus laukimas kažko didelio ir šviesaus. Neapleido jausmas, kad pati gamta ir visa supanti erdvė mums padeda. Skubėdamas sutartu laiku atvykti į akcijos dalyvių susirinkimo vietą, vienoje iš pagrindinių miesto gatvių „atsirėmiau” į nenutrūkstamą mašinų srautą. Ir beveik iškart staiga sustojo vienas iš pravažiuojančių automobilių, tuo pačiu sustabdydamas kitus eismo dalyvius, paslaugiai praleisdamas mane ir nekreipdamas dėmesio į pasigirdusius nepatenkintus sustabdytų transporto priemonių signalus. Padėkojau mirktelėjęs žibintais ir susitikimo vietą pasiekiau laiku.”
Giedrius
Susirinkę drauge pirmiausia nusprendėme nusiteikti darbui. Tuo tikslu nuėjome į greta buvusį botanikos sodą. Ten viešpatavo ramybė. Nė mažiausio vėjelio dvelktelėjimo, oras kupinas gėlių ir kitų augalų žiedų aromatų.
Susikaupėme ir nusiteikėme darbui. Grįžome į parką. Ir čia pastebėjome įdomų sutapimą. Būtent čia ir tuo pat metu parke vyko dar viena akcija. Pačioje triukšmingiausioje vietoje, šalia atrakcionų vaikams aikštelės, jaunuoliai dalijo lapelius su priminimu ir kvietimu skiepytis nuo erkių. Buvo akivaizdu, kad jų tikslai nesiekė toliau nei lapelių išdalinimas, ir tolimesnė akcijos baigtis bei rezultatas jiems buvo lyg ir nelabai svarbūs. Mums buvo aišku, kad mūsų tikslas kitas – prisibelsti į žmonių širdis, rasti bendrą kalbą. Todėl nusprendėme eiti į parko gilumą, kur viešpatavo tyla, kurią trikdyti drįso tik paukštelių čiulbėjimas ir medžių ošimas. Žmonės vaikštinėjo neskubėdami, atrodė, lyg norėtų bent trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio.
Visi kartu patraukėme parko takeliu ir pabandėme pakalbinti jauną šeimą bei atskirai ant suoliuko sėdintį jaunuolį. Ir netikėtai „atsirėmėme į sieną”. „Nedomina”, „nenoriu” išgirdome atsakymus į pasiūlymą pakalbėti apie dorovę.
Greitai atlikome korekcijas, pasidalinome grupelėmis ir pasukome į skirtingas parko puses…
Iš dalyvių pasisakymų:
„Atsimušę į nesupratimo sieną, nepabėgdavome, bet stengėmės pašnekovus prakalbinti ir palaipsniui žmonės „atsiverdavo”. Už suręstų išorinių gynybinių barikadų slėpėsi sielos, kurios mielai atsiliepdavo į dalyvio kodekse išdėstytus principus. Ir net nesutikusieji įsisegti juostelę ar užsiregistruoti judėjimo dalyviu, noriai pripažindavo šio judėjimo aktualumą ir žadėjo papasakoti apie jį savo artimiesiems… Reikia pripažinti, kad daugumą žmonių yra užvaldžiusi neviltis. Dažnas sutiktas mums kartojo: „Gerą reikalą Jūs sumanėte, bet nieko iš to jums neišeis.”… Mes tik dar kartą įsitikinome, kad pakeisti esamą situaciją iš esmės įmanoma tik vieningomis pastangomis ir siekių kryptingumu. O mūsų pirmas kuklus bandymas veikti kartu neįtikėtinai sutvirtino kylantį vidinį įtikėjimą šio judėjimo būtinumu. Ir šio įtikėjimo nepajėgė susilpninti retkarčiais sutinkamai skeptikai.”
„Mane visuomet stebino žmonių „plūduriavimas“ pasaulio malonumų bliūde. Jokių pastangų suvokti save, gyvenimą, amžinybę. Jei pokalbyje ir pavykdavo praverti nors šiek tiek susidomėjimą egzistenciniais klausimais, tai apie tokius dalykus kaip dora, sąžinė, sąmoningumas kalbėti atvirai ir užtikrintai žmonėms buvo sunku.
Vis dėlto akcijos metu pavyko sutikti vieną jauną mamą, kuri į pokalbį įsitraukė lengvai ir paprastai, diskutavo argumentuotai, kaip žmogus mąstantis, su tvirtais vidiniais įsitikinimais. Džiaugiuosi už ją ir jos kūdikį!
Labai norisi tikėti, kad apie savo santykį su Dievu, sąžine, gamta jau greitai galėsime kalbėti ne tik siaurame draugų ratelyje, bet ir išsakyti savo poziciją atvirai.
Džiaugiuosi mūsų nedidelės grupelės tarpusavio bendravimu. Tikra šventė sielai!”
Virginija
Pradžioje jautėmės nejaukiai, nes žmonės, pamatę mus su skrajutėmis ir juostelėmis rankose, mėgino aplenkti. Daugelis žmonių jau kurį laiką intuityviai jaučia vidinį atsiribojimą nuo bet kokių akcijų ir kitų reklaminių kampanijų. Dauguma kurių – prekeivių pasiūlymai pirkti prekes ar paslaugas ir kvietimai pasiklausyti kokių nors paskaitų. Todėl pokalbį su žmonėmis pradėdavome nuo prisistatymo, jog mes esame ne iš prekybos centro ir ne sektantai, už nieką nerenkame parašų ir nesiūlome jokių paslaugų . Žmonių veiduose iš karto atsirasdavo šypsena ir jie tarsi atsipalaiduodavo. Tuomet pradėdavome rimtą pokalbį apie dorovę, apie Judėjimą. Tai buvo iš tiesų įdomūs potyriai.
„Net ir dėl keleto tokių žmonių, kuriuos mes sutikome, vertėjo atvažiuoti į akciją, nes matant šių žmonių suspindusias akis, nušvitusius veidus ir trykštantį geranoriškumą, širdis kiekvieną kartą suspurdėdavo iš džiaugsmo. O jeigu dar, pasibaigus pokalbiui, pavymui išgirsdavome žodžius „dėkui už gerą darbą“, užplūsdavo neįtikėtinas jėgų antplūdis ir stiprėjo vidinis įsitikinimas, jog šis darbas – ne veltui.“
Zita
Jau pasibaigus akcijai, po kelių valandų, vėl pradėjo lyti. Bet dangų užtraukę debesys ir įsismarkavę žaibai jau nebegalėjo sugadinti patikimai įsitvirtinusios geros nuotaikos. O už debesų pasislėpusi saulė, rodėsi, persikėlė kažkur į širdį ir šildė iš vidaus.
Visuomeninio Tarptautinio Judėjimo “UŽ DOROVĘ!” Lietuvos dalyviai
