Mūsų adresu ateina daug laiškų ir šiame “Siriaus” leidinyje mes į vieną iš jų atsakome.
2007 kovo 26d. skaitytojo laiškas:
Gerbiama Tatjana Nikolajevna, aš buvau Jūsų kolektyviniame susitikime kovo 24d. Maskvoje, už ką dėkingas Jums, Jūsų Mokytojui ir savo dvasiniams Globėjams.
Noriu pasidalinti kai kuriais samprotavimais apie Jūsų pranešimą, susijusį su Jūsų ir Jūsų Mokytojo dialogu ir Šviesos Fokusą Rusijos Lemtyje, būtent apie gyvenamo ploto neturėjimą.
Atvirai, pirma mintis(fiziniame plane) – nejaugi vėl nuo nelabojo.
Vėliau mes išėjome su sutuoktine, ji pasidalijo su manimi tais pačiais įspūdžiais.
Po trumpų pamąstymų, man atėjo keletas minčių.
Pirma. Visi Didieji Įšventintieji buvo laisvi nuo nuosavybės, gyveno tik palaikomi savo mokinių ir Tikinčiųjų, ir Jūsų Mokytojas žino apie šį principą. Bet Jūs gi nepasakėte auditorijai, kad Jums reikalingas gyvenamas plotas, Jūs šito nepaprašėte. Jūs pasakėte, kad Mokytojas šitai gali palaikyti Ryšio nutraukimo priežastimi.
Tada, galbūt, Jis turėjo omenyje abejingą arba atsargų Rusijos gyventojų požiūrį į Jus, kuriam Jis nepritaria.
Antra. Šitai galėjo būti Testas Jums, arba mums(auditorijai) kaip ištikimybės Hierarchijai ir Jums patikrinimui…
Aš negaliu iš Jūsų prašyti atsakymo, įvertinant mano mintis.
Bet, tikriausiai, turiu teisę paklausti apie Jūsų problemas, kurios prieš Jus stovi fiziniame plane, ir netgi negaliu pažadėti, kad padėsiu, bet jeigu Jūs turėsite norą apie tai parašyti, tai parašykite, galvosime. Galbūt ką nors sugalvosime.
Ačiū. AUM.
Eugenijus.
Tatjanos Mikušinos atsakymas
Aš nesu benamis žmogus. Aš turiu vieno kambario butą Omsko centre, netoli nuo Irtyšiaus krantinės. Ir jeigu mano gyvenime paskutiniu metu neįvyktų esminių pakitimų, tai aš ramiai jame gyvenčiau.
Viskas prasidėjo nuo to momento, kai aš pradėjau priiminėti Valdovų diktavimus. Tai buvo pirmas diktavimų ciklas. Diktavimai ėjo po vieną kiekvieną dieną nuo 2005 metų kovo 4 dienos. Šio ciklo pabaigoje aš priėjau iki kraštutinio pervargimo ir išsekimo. Šalia manęs nebuvo nieko, kas galėtų paaiškinti, kas vyksta. Aš priimdavau diktavimą, įdėdavau į svetainę, išsiuntinėdavau užsiprenumeravusiems, važiuodavau iki vasarnamio ir eidavau į parką, atsisėsdavau arba atsiguldavau ant žolės ir valandomis negalėdavau pajudėti. Paprasčiausiai žiūrėdavau į saulę.
Aš klausdavau Valdovų, kas vyksta? Jie man sakė, kad aš negaliu gyventi mieste, man reikia persikraustyti gyventi į gamtą.
Bet aš neturėjau galimybės nei nusipirkti namo, nei užsiimti buto į namą apkeitimu, nes visą laiką buvau užimta Tarnavimu.
Valdovai sakė, kad aš negalėsiu gyventi kaime arba įprastoje gyvenvietėje. „Gyvenant sociume, tu turėsi prisiderinti prie sociumo. Mes norime, kad būtų ašramas, kuriame mes galėtumėme nustatyti savo tvarką.“
2005 metų rudenį Valdovai pradėjo kalbėti apie naują diktavimų ciklą. Jie taipogi pasakė, kad diktavimų daugiau neduos Omske. Žmonės surado man namą Altajuje, Čemale, kur aš pervažiavau 2005 gruodžio 11d.. Gruodžio 12d. prasidėjo diktavimai. Ir tokiu būdu pasisekė priimti 2005-2006 m.m. žiemos diktavimų ciklą. Šio namo šeimininkai tolimi nuo Mokymo ir šiame name daugiau jie neleido man priimti diktavimų.
Kai 2006 m. pavasarį reikėjo priimti sekantį diktavimų ciklą, man reikėjo ieškoti naujos vietos. Kažkaip tai stebuklingai vieta atsirado. Šį kartą Pamaskvėje.
Pagal tai, kaip aš priimdavau vis naujus ir naujus diktavimus, energijos tėkmė stiprėdavo. Ir, nežiūrint į tai, kad diktavimų ciklų trukmė sutrumpėjo, visą laiką, kol eina diktavimai, aš jaučiu skirtingus keistus negalavimus, skausmus skirtingose kūno vietose ir skirtinguose organuose. Tą patį jaučia tie žmonės, kurie diktavimų priėmimo metu būna kartu su manimi viename name. Kaip tiktai diktavimai pasibaigia – visos ligos taipogi pasibaigia.
Kiekvienas diktavimų priėmimas suteikia man kolosalų darbą ant fizinių galimybių ribos. Su kiekvienu kartu diktavimų priėmimui reikalingos vis švaresnės sąlygos, nes perleidžiama vis daugiau ir daugiau energijos.
Kiekvieną kartą vis sunkiau surasti vietą diktavimų priėmimui. Kai mes buvome Bulgarijoje, 9 dienų laikotarpyje mes ieškojome vietos, kiekvieną kartą nakvodami naujoje vietoje. Per kažkokį tai stebuklą visgi pavyko rasti vietą ir priimti diktavimus, nors po 9 dienų klajonių po Bulgariją, ir keleto dienų pervažiavimų iš Omsko per Maskvą į Bulgariją aš buvau labai prastos būsenos.
Kai Dievas nori, kad žmonės atkreiptų dėmesį į problemą, Jis priveda situaciją iki absurdo. Ir kai mes ieškojome vietos šių metų žiemos diktavimų ciklui, tai diktavimų vietos paieškai mes išnaudojome 1,5 mėnesio laikotarpį.
Iš pradžių mes vietos ieškojome prie Peterburgo, priderindami šią paiešką su seminaro „Vidinis Kelias“ paruošimu. Peterburgo gyventojai su palengvėjimu atsiduso, kai sužinojo, kad diktavimus man siūlo priimti Kipre ir džiaugsmingai mane palydėjo į traukinį.
Vienok aš į Kiprą nenuvažiavau. Aš aplankiau Lipecką ir Krymą. Valdovai buvo pasiruošę duoti diktavimus bet kurioje vietoje, kuri būtų tinkama, bet tokios vietos neatsirado.
Mes atvažiavome į Maskvą. Savaitės laikotarpiu mes apvažiavome Pamaskvę, ieškodami vietos, ir vėl gi stebuklingai radome Vladimiro apskrityje. Visi šie važinėjimai mane taip išsekino, kad pirmosiomis diktavimų priėmimo dienomis, aš su dideliu sunkumu bandžiau normalizuotis. O iki ciklo pabaigos aš vos vos ištempiau.
Kartu reikėjo ruošti seminarą „Įšventinimų Kelias“. Aš nuoširdžiai dėkoju tiems žmonėms, kurie suteikė man pagalbą ir apmokėjo kotedžą Vladimiro apskrityje, vasarnamių kooperatyve. Žiemą, išskyrus naujametines šventes, čia praktiškai nieko nebuvo. Bet dabar, atšilus orams, pradėjo važiuoti žmonės, garsiai įsijungia muziką. Tapo triukšminga. Kotedžas, kur mes esame, yra parduodamas. Ateina pirkėjai ir artimiausiu laiku reikės išvažiuoti. Klausimas: kur?
Visus šiuos metus, kai aš dirbau Didžiosios Baltosios Brolijos pasiuntinio pareigose, mano vibracijos pastoviai kildavo. Ir aš negaliu ilgai išbūti mieste. Aš tapau ligota ir nedarbinga.
Vienok, mano buvimas atsiliepia ir aplinkiniams žmonėms. Kai paskutinį kartą aš buvau Omske, aš neturėjau galimybės net medituoti. Mano butas yra seno penkiaaukščio antrame aukšte, kurį liaudies kalba vadina „chruščiovka“. Kaip tik aš pradedu medituoti, kaimynai momentaliai garsiai įjungia muziką. Ir tai ne Bachas, Betchovenas ar Mocartas, kaip galima suprasti. Ir juos galima suprasti. Dėl ankštumo mūsų auros pastoviai susiliečia. Žmonės paprasčiausiai nori sugrįžti į natūralias vibracijas. Šitai galima padaryti nikotino, alkoholio ir šiuolaikinės muzikos pagalba.
Todėl, netgi tada, kai aš nepriimu diktavimų, mano vibracijos žymiai skiriasi nuo supančios aplinkos vibracijų. Taipogi labai stipriai išaugo mano jautrumas. Žmones su žemomis vibracijomis aš jaučiu dideliu atstumu, jaučiu vietos vibracijas ir jaučiu šiuolaikinės muzikos poveikį iki pusės kilometro atstumu.
Aš jaučiu namų vibracijas. Ne kiekvienas namas man tinka. Į kai kuriuos namus aš tiesiog jėga priverčiu save įeiti. Kiekvienas namas įsigeria tų žmonių energija, kurie jame gyveno arba buvo apsistoję. O kadangi ne visi žmonės tobuli, tai ant namo sienų susisluoksniuoja jų netobulos vibracijos. Aš šitai jaučiu. Todėl aš galiu būti tiktai sąlyginai naujuose namuose. Vystymesi neįmanoma sustoti. Galima judėti arba į priekį, arba atgal, tai yra degraduoti.
Svarbiausiu yra mano vibracijų lygis. Būtent jis leidžia Valdovams dirbti per mane ir duoti Mokymą visiškai kitame, naujame lygyje. Diktavimų priėmimas nėra svarbiausiu, o galima sakyti, šalutiniu efektu. Svarbiausia – tai palaikyti ir praleisti Dieviškąsias vibracijas į šį fizinį pasaulį.
Aš privalau įdėmiai save sekti, savo būseną. Todėl, kad mano būsena uždeda antspaudą informacijos priėmimui iš eterio lygio. Ir jeigu aš prileisiu neharmoningumą ir netobulumą, tai šitai prives prie laiško iškraipymo, o karma guls ant manęs. Tas pats liečia mano gyvenamą vietą. Bet kuri supanti disharmonija uždeda antspaudą.
Tai, kas liečia mano gyvenimo būdą, maistą aš galiu kontroliuoti. Bet neįmanoma kontroliuoti išorinių aplinkybių ir kitų žmonių.
Man reikalinga tyla ir žmonių nebuvimas, bet man atrodo, kad tai sunkiausiai pasiekiama. Todėl, kad tam, kad dirbti šiuolaikiniame lygyje, reikia turėti viską, kas padės išvengti bereikalingo laiko gaišimo būsto išlaikymui, jo apšildymui ir priežiūrai. Darbui man būtinas Internetas. Todėl aš negaliu išvažiuoti toli nuo civilizacijos. Be viso to, žmonėms būtinas kontaktas su manimi. Neturi prasmės užsiimti individualiu savęs tobulinimu. Galima išsipūsti kaip burbulas ir sprogti. Būtina pastoviai palaikyti kontaktą su žmonėmis, kurie eina Keliu ir kuriems reikalinga pagalba ir patarimas.
Valdovai nori, kad būtų daromi darbai fiziniame plane. Šitam reikia turėti kontaktą su sociumu.
Todėl Valdovai fiziniame plane susidūrė su ta situacija, kuri turi būti išspręsta. Aš pati negaliu išspręsti šios situacijos todėl, kad nežinau, kaip ją išspręsti. Čia reikalingas kolektyvinis liaudies sprendimas.
Aš ir toliau pasiruošusi iškęsti bet kuriuos sunkumus, įveikti save, bet Valdovai mano, kad Rusijos liaudžiai atėjo laikas pasirinkti. Iš čia Jų ultimatumas.
Ir tai testas ne tik šaliai, bet ir asmeniškai man. Todėl, kad man labai sunku visa tai paaiškinti ir kažko tai, nežinant ko, prašyti…
Aš gaunu pasiūlymų iš kitų šalių. Bet aš gimiau Rusijoje. Aš myliu Rusiją. Ir aš iš čia išvažiuosiu tik kraštutiniu atveju, kai daugiau čia negalėsiu dirbti.
Tatjana Mikušina.
Šviesa ir Meilė!
