Pasaka visiems
pagal Tatjaną Jevlašovą(Maskva)
„Susitikimai su Iriusu“
Pirmas susitikimas su Iriusu
Jau pradėjau snausti ir staiga pasijutau atsidūręs kažkokioje nesuprantamoje vietoje, kur viskas buvo geltonai oranžinių atspalvių. Po kojomis driekėsi oranžinė žolė-krūmokšniai, kuri judėjo, tarytum kalbėdama.
Dangus čia buvo geltonas. Jame, išsidėsčiusios trikampiu, tolygia šviesa švietė trys nedidelės ryškiai oranžinės saulės. Visa tai manyje žadino ramybę ir susitaikymą.
Apsidairęs pamačiau raudonos spalvos stulpus-medžius, viršūnėje užsibaigiančius didžiulėmis oranžinėmis gėlėmis, kuriose šokinėjo nesuprantamos būtybės su daugybe gauruotų kojelių. Jos nuolatos, kaskart vis šaudavo į dangų kaip propeleriai ir dingdavo.
Šalia manęs, mirksintis viena didžiule akimi, atsirado kažkoks apvalutis gyvūnas. Risdamasis jis mane kažkur kvietė.
Ėmiau eiti paskui jį. Apvalutis dingo. Dairydamasis, ant kanapės pamačiau svetingai krutinančią ūsais ir geranoriškai į mane žvelgiančią, į voragyvį panašią būtybę. Galvoje pasigirdo žodžiai: „Sveikinu tave, ateivi iš kitos žvaigždės! Mano vardas Irius. Sveikas atvykęs į planetą Itaru, į „Meilės ir Džiaugsmo“ vietovę.
Man smilktelėjo mintis: „O ką, čia ir kitų vietovių yra?“
Irius, iškart pagavęs mano mintį, atsakė:
– Taip, Vladai, mūsų planeta padalinta į vietoves pagal kosminio įstatymo laisvą pasirinkimą. Kai kurie planetos gyventojai nutarė įkurti „Pavydo ir Pykčio“, „Gerumo ir Laimės“ vietoves. Yra „Baimės ir Nevilties“ vietovė, „Skurdo“ ir „Turto“ vietovės. Čia kiekvienas, per kiekvieną savo gyvenimą, nori pats išmėginti įvairius vaidmenis ir pagyventi skirtingose sąlygose.
Čia jau aš neišlaikiau:
– O kas čia gero gyventi skurde, ir kam reikia gyventi pavyde ir pyktyje? Gal jie čia nenormalūs, ar ką?
– O čia jau iš kurios pusės pažvelgsi, Vladai. Juk pas jus Žemėje visos šios sąlygos ir savybės taip pat yra, tik jūs ten jas sumaišėte, o mes – išskirstėme. Ir kam kurią nors savybę reikia išmėginti ir ištobulinti savyje, tas tą ir pasirenka. O kitaip kaipgi atskirsi, kas geriau? Jei visą laiką būsi tik džiaugsme arba tik pyktyje, tu nesužinosi kas geriau, nes nebus palyginimo“.
Na ir planetėlė! – šmėstelėjo man mintis, – man tai jau tikrai nieko blogo nereikia!“
– O ar iš tikrųjų taip, Vladai? – vėl mano mintis nusiklausė Irius. – Argi tavyje nėra sumaišytos visos šios savybės? Ir, jei taip atidžiau pažiūrėjus, kažin kokių yra daugiau: gerų ar blogų?
– Na taip! Mama mane dažnai bara už blogą elgesį, mokytoja mokykloje taip pat į dienoraštį vis rašo, kad nemoku elgtis pamokų metu ir už elgesį rašo dvejetus.
Tuomet Irius man ir pasiūlė:
– Žinai ką, Vladai, draugaukime. Jeigu nori, aš tau padėsiu? Aš juk jau visose vietovėse pagyvenau, liko paskutinė.
Labai apsidžiaugiau tokiu puikiu draugu: “Na ir kas, kad ne toks, kaip aš! Nors ir voras, bet koks protingas ir man padės!“
Irius nusišypsojo. Nieko nuo jo nepaslėpsi. Ir sako:
– O mes čia kūno formą pasirenkame savo noru. Kam kaip patogu. Juk tu matai, kad mes čia visi skirtingi.
– O tu mane gali šito išmokyti?
– Galiu, bet tik tai užims daug laiko. Pirmiausia reikia išsivalyti nuo visų blogų įpročių, minčių ir niekada prie jų negrįžti. Tik tada galima keisti kūną pagal savo norą.
– O tu man padėsi?
– Padėsiu, jei tik tu panorėsi atsikratyti visų savo trūkumų.
– Visų iš karto?
– Visų iš karto nepavyks. Pradžioje reikia atsikratyti vienos blogos savybės, paskui kitos.
Patikrinimas, ar tu tikrai išsilaisvinai nuo kurios nors blogos savybės, kartosis dvylika kartų.
– O kas tikrins ir kaip?
– Tavo gyvenime susidarys sąlygos ir aplinkybės, kada ta bloga savybė, jei tu vis dar ją turi, galės pasireikšti. Pavyzdžiui, jei klasėje tave Denisas vėl pravardžiavo, bet tu į jį pažvelgei draugiškai, meiliai, o netrinktelėjai jam, kaip anksčiau ir ramiai praėjai pro šalį, reiškia tu pradedi atsikratyti savybės reaguoti į blogus žodžius ir muštis. Ir toks patikrinimas tavęs laukia dvylika kartų. Ir jei visus dvylika kartų tu išlaikysi išmėginimą, tik tada skaitysis, kad vienos blogos savybės tu jau atsikratei – tuomet imkis sekančios“.
– Oi, bet gi kaip sudėtinga ! O dar tiek patikrinimų pereiti…
Bet tuojau pat aš ėmiau įsivaizduoti, kaip aš įriedėsiu į klasę rutulėliu – saulute, po to sėsiu į suolą jau kaip Vladas Bujnovas. Tai sukelsiu šnarėjimą klasėje! O namuose…kai tik mama panorės mane barti, aš pasiversiu baltu kačiuku, kurį mama mėgsta glostyti vasarnamyje. Tai perspektyva ! Net kvapą užėmė!
Pažadėjau savo naujajam draugui pagalvoti, kokios blogos savybės pirmiausia imsiuosi atsikratyti.
Ir čia aš prabudau, nes mama mane žadino į mokyklą.
– Na nieko, – pagalvojau busdamas, – pasimokysiu, nubėgsiu į treniruotę, paruošiu pamokas, diena ir baigsis. Ateis miego laikas ir aš vėl susitiksiu su draugu.
Dieną aš vis galvojau apie Itaru planetą ir apie naują draugą Iriusą.
Klasėje Denisas, kaip visada, ėmė pravardžiuotis. Aš jam trenkiau ir pataikiau kumščiu į nosį. Ėmė bėgti kraujas. Vaikai pradėjo šaukti, kad sužalojau Denisą. Mokytoja – už dienoraščio, liepė pakviesti tėvus.
Nuėjau į treniruotę. Pėtia sudavė man ledo ritulio lazda. Aš jį pasivijau, pastūmiau. Ar aš kaltas, kad jis į bortą susitrenkė? Treneris pamatė, – išprašė iš aikštės.
Namuose mama pamatė dienoraštį ir puolė šaukti!
„Oi, kaip reikia atsikratyti noro peštis!“
Vos sulaukiau miego laiko ir tik spėjau sumerkti akis, kai pajutau , kad esu pas savo draugą Iriusą, kuris laukė manęs senoje vietoje.
Jis gudriai šypsojosi:
– Šiandien greitai tavęs sulaukiau ! Žinodamas, kada tu eini miegoti, aš mintimis pritraukiau tave čia, kad tu nepakliūtum į kitą vietą. Tu tikriausia žinai, kad apie ką paskiausiai prieš miegą galvoji, ten ir papuoli. O galvojai tu apie mane, juk taip? Na ir kaip gi tau sekasi, drauge mano, žemieti Vladai?
– Och, Iriusai, padėk man, išvaduok nuo pirmo mano trūkumo – noro muštis.
– Gerai. Nagi, mano drauge, pažiūrėkim, kas už to slepiasi? Tave žeidžia, kad vaikai su tavimi nesielgia pagarbiai, kaip privalėtų ir tau atrodo, kad tu vertas geresnio požiūrio. Juk taip? Bet tai, brolyti, puikybė.
– Na ir kas, tėtė man visada sako, kad reikia būti išdidžiu.
– Ir teisingai sako. Todėl, kad išdidumas ir puikybė – skirtingi dalykai. Išdidumas, tai pasitikėjimo savimi, orumo jausmas, kuris lavina, ugdo. O štai puikybė – tai susireikšminimo, didybės jausmas. Štai tu save laikai labai reikšmingu, svarbiu, o vaikai taip nemano. Reiškia, tau reikia išsivaduoti iš trūkumo, kuris vadinasi puikybė.
– O man nusispjauti ant jų! Irgi matai! Jei aš nebūsiu reikšmingas, reiškia būsiu ištižėlis?
– Ne, tai ne taip. Štai čia tau prireiks išdidumo, kad atsikratytumei puikybės. Tu save myli tokį, koks esi, ir savigarbos jausmas tau būdingas natūraliai. Pavyzdžiui – Denisas tave pravardžiavo, o tu žinai, kad tavęs tai neliečia, kad tai tik jo išdykavimo būdas ir praeini pro šalį.
Kai ledo ritulio treniruotėje Piotras arba Stiopa panorės išversti tave iš kojų, tu išdidžiai, be baimės, pračiuoši pro šalį. Tau tuo pačiu ir baimės reikėtų atsikratyti, o tai kiekvienas šuo tave puls. Šunys labai gerai jaučia baimės vibracijas. Tai štai, meilė sau ir savigarba padės tau atsikratyti šių trūkumų.
– O tu, Iriusai, ar gyvenai „Baimės“ ir „Puikybės“ vietovėse?
– Gyvenau, todėl ir žinau, kaip išsivaduoti iš tų savybių.
– Iriusai, o kokie pas jus namai tose vietovėse, kur jūs gyvenate?
– Nori, parodysiu. Sėsk ant manęs, aš tvirtas.
Aš priėjau prie savo draugo-voro, užsiropščiau ant jo ir atsisėdau ant kažkokios nematomos pagalvės, kuri, kaip buvo panašu, nesiekė Iriuso kūno.
– Ant ko gi aš čia atsisėdau? – pagalvojau.
– Tai banginė pagalvė, sudaryta iš energijų, nebijok, tau bus patogu.
Iriusas patraukė už kažkokios voratinklio gijelės ir mes per ją greitai ėmėme judėti link miesto.
– Dabar mes atvyksime į „Baimės“ miestą, – išgirdau Iriuso balsą.
Netrukus pamačiau grupę bjaurių namų, užrioglintų vienas ant kito. Geltoni atspalviai dingo, užleidę vietą pilkumai. Viskas čia buvo pilkoje klampioje masėje. Erdvės tarp namų beveik nebuvo. Maži namai slėpėsi už tų, kurie didesni. Atsirado slogus, nemalonus baimės jausmas, visą kūną tarytum sutraukė, sudrebėjo keliukai.
– Dieve mano, kaip gi jie gali čia ilgai išbūti? O kaip gi čia gyventi?
Iriusas, išgirdęs mane, tarė:
– Jie čia būna tol, kol neišgyvendina savo baimės. Kiekvienam tenka išsivaduoti iš baimės savo viduje, iš savo vidaus ją išvyti. Laiko tam kiekvienam reikia skirtingai,- kas greičiau atsikrato, o kai kam joje ilgiau reikia pabūti.
Staiga pasigirdo kurtinantis riaumojimas, aš sudrebėjau. Pilkos būtybės, panašios į nutėkštas rašalo dėmes ėmė šokinėti į savo namelius. Kažkas sušvilpė, ūktelėjo, kraupiai sušnypštė ir nutilo.
– Čia tai periodiškai vyksta,- pasakė Iriusas. – Niekas nežino, pasirodys čia tas žvėris, ar ne, bet visi jo labai bijo.
Staiga pamačiau, kaip dvi būtybės, kurios neįėjo į namelius, ėmė keisti spalvą į geltoną ir kilti į dangų. Greitai jos dingo.
– Kas tai?
– O, tai tie, kurie sugebėjo atsikratyti baimės jausmo. Jus mokykloje turbūt moko, kad visi mūsų jausmai vibruoja tam tikrais bangų dažniais. Pavyzdžiui pykčio, baimės jausmai yra žemų, sunkių vibracijų, o džiaugsmo, laimės – lengvų, be to jos yra skirtingų dažnių. Todėl, kai tu atsikratai blogų savybių, tampi žymiai lengvesnis. Štai šios būtybės ir išskrenda iš čia.
– Nieko tokio mūsų mokykloje nemoko. Pirmą kartą girdžiu.
– O jus mokykloje moko, kad kur tu nukreipi savo dėmesį, ten teka ir tavo energija? Tai štai, kada čia gyvenantys galvoja apie baimę, bijo, jie savo energiją nukreipia į tą baimę ir įklimpsta joje. O kai tik savo dėmesį nukreipia kitur, jie nustoja bijoti. Bet visa tai dar reikia sumąstyti. Tie du jau sumąstė ir nustojo jausti baimę. Štai ir išskrido iš čia.
– Kažkodėl čia jaučiuosi prastokai, gal ir mes skriskime iš čia.
– Skriskim.
Kita voratinklio gijele mes pasiekėme “Puikybės“ vietovę.
Čia vyravo bordo, granatų spalvos tonai. Pastatai stovėjo toli vieni nuo kitų ir buvo įmantrių konstrukcijų. Statūs namų stogai kilo aukštai į dangų, persiliedami tamsiai raudonomis ir perlamutrinėmis spalvomis. Buvo čia ir bokštinių namų, stovinčių ant stulpų. Tarytum lenktyniavo – kas aukščiau ir ryškiau.
– Šioje vietovėje, – tarė Iriusas, – visi lenktyniauja, kas bus pranašesnis.
– Ar iš tikrųjų čia koks tai lenktyniavimas vyksta?
– Tu atspėjai, lenktyniauja – kas geriau pastatą pastatys. Čia gi viskas mintimis statoma.
– Na, ir kas iš jų nugali?
– Tai va, tame ir reikalas, kad nugalėtojų nėra, kadangi kiekvienas laiko save geriausiu.
– Išeina, kad lenktyniavimas beprasmiškas?
– Kodėl? Jie kiekvieną kartą parodo kiekvieno sąmonės lygį. Eilinį kartą jie išstato savo „kūrinius“ viešumai, puikuojasi jais ir niekam neskiria jokių apdovanojimų ir pirmų vietų, juk kiekvienas save laiko pačiu geriausiu ir reikšmingiausiu.
– Tai dėl ko tada visa tai reikalinga? Ir kaip jie iš čia išskrenda?
– O gudrybė čia tokia: kam visa tai įgrysta ir kas gali savo žvilgsnį nukreipti į kitą, suprasti ir pripažinti, kad pas kitą neprasčiau, o gal net gi ir geriau, tas palengvina savo kūną nuo puikybės ir, išsilaisvinęs nuo šios savo ydos, išskrenda. Čia yra tokių, kurie ilgai šią pamoką mokosi, mėgaudamiesi buvimu grožybėje, o yra labiau išprususių, jie greitai susiorientuoja ir įsisavinę pamoką, dingsta iš čia.
– Tai jau, nenorėčiau čia būti.
– Taigi tu pats puikybėje būni Žemėje ir, kaip suprantu, nori jos atsikratyti?
– Taip, Iriusai, visos šios savybės kokios tai negražios, ypatingai žiūrint iš šalies, ir aš aišku, noriu jų atsikratyti.
– Tai sėkmės, mano drauge.
Ir tuomet prabudau nuo garso, nes skambėjo žadintuvas ir man buvo laikas ruoštis į mokyklą.
