Nuo 2014 m. vasario 20 iki 23 d. Vilniuje Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyko knygų mugė, kurioje pirmą kartą atskirame stende buvo pristatytos Tatjanos Nikolajevnos Mikušinos knygos.
Nors stendas buvo nedidukas, jame tilpo lietuvių, rusų ir anglų kalbomis išleistos knygos, Valdovų atvaizdai, kompaktiniai diskai su Rožiniais ir gydomąja muzika. Kompiuterio ekrane visą laiką keitėsi Visatos vaizdai, buvo parodyti filmai-meditacijos, o kai kuriems žmonėms paprašius, buvo parodyti filmai apie Tatjaną Nikolajevną Mikušiną. Žmonės dar iki parodos atidarymo pradėjo domėtis, kaip atvažiuoti į parodą, užsisakinėjo knygas ir Valdovų atvaizdus.
Visos keturios parodos dienos buvo skirtingos. Pirmąją dieną daugiausia rinkosi tie, kurie jau yra Mokyme, ir skubėjo įsigyti naujausias knygas. Kaip viena moteris sakė: “- aš tik dėl šio stendo į parodą ir atvažiavau”.
Antra diena buvo tiek stipri, kad ilgam išliks prie stendo dirbusiųjų atmintyje. Prie stendo ėjo tokie įdomūs žmonės, su savo džiaugsmais, problemomis, kai kurie prašė patarimų. Jautėsi didelis džiaugsmas, kai knygas pirkdavo visai jauni žmonės. Ir kai jų klausdavome, ar jie žino, koks tai Mokymas, dažniausiai nusišypsodavo ir sakydavo: “- Taip, pas mus namie tėvai turi visas šias knygas, mums reikia tik tų, kurios neseniai išleistos”. O kiti sakydavo; “- Ne, kol kas nežinom, bet mums pasidarė įdomu”.
Tie, kurie nieko nežinojo apie Mokymą, bet apžiūrinėjo stendą, sklaidydavo knygas, siūlėme paskaityti lankstinuke esantį aprašymą apie Mokymą ir Pasiuntinį, paprastais žodžiais stengėmės paaiškinti Mokymo esmę ir kas tokie yra Valdovai. Buvo ir tokių žmonių, kurie tik žvilgtelėję į stendą, numodavo ranka ir įsitikinę įrodinėjo, kad esame sekta ar, geriausiu atveju, kažkokia nauja religija. Tokiems žmonėms mes nieko neaiškindavome, nes ir taip buvo aišku, kad jie tik ir laukia, kad įsivelti į ginčą. Vienas žmogus labai ilgai stovėjo prie stendo, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodė, jam buvo sunku išsirinkti knygą. Paklausus, ar jis žino apie Mokymą, atsakė, kad skaito diktavimus, tačiau vėl ilgai žiūrėjo į knygas, paimdavo ir vėl ramiai jas padėdavo į lentyną. Tada vienas iš mūsų atsargiai pabandėme pasiūlyti pigesnę knygą, vyriškis kurį laiką atidžiai žiūrėjo į akis, po to kukliai tarė: “- Ne, paimsiu šį baltą tritomį, tik kol kas jį jums paliksiu, nes sunku su savimi nešiotis po parodą”. Sunku pasakyti, kas dėjosi šio prie stendo dirbusio žmogaus širdyje. O mes visi iš karto gavome keletą pamokų: nespręsk iš pirmo žvilgsnio; lauk, kol žmogus pats į tave kreipsis; niekada nesiūlyk savo nuomonės, kol iki galo žmogaus neišklausei. Ir, aišku, buvo nenusakomas sielos džiaugsmas, kad jis pasirinko būtent visą Laiškų komplektą ir paliko kontaktus, kad gautų naujus Laiškų rinkinius. Esmė buvo ne kainoje. Džiugu buvo tai, kad jis turės būtent šias knygas!
Trečia diena buvo lyg susitikimų diena. Prie stendo prieidavo žmonės, kurie jį jau buvo aplankę pirmomis dienomis. Jie jau ėmė bendrauti tarpusavyje, dalijosi patirtimi ir žiniomis.
Džiaugėmės, kad prie stendo sutikome nuostabų svečią – 85-ių metų mokytoją, kuri tiesiog gyvena Mokymu. Taip džiaugsmingai ji apžiūrinėjo stendą, su tokiu dėkingumu ir pagarba bendravo su aplinkiniais, kad visiems mums prie stendo buvo gyvas einančiojo Keliu žmogaus pavyzdys. Ji vis kartojo; “- Kokia man šiandien šventė!” Žiūrėjo į Tatjanos Nikolajevnos portretą ir žavėdamasi sakė: “- Net nemaniau, kad pateksiu į parodą ir visa tai pamatysiu”. Taip pat spaudė Audriui ranką ir nuoširdžiai dėkojo, kad Laiškai verčiami į lietuvių kalbą.
Dar vienas gyvas pavyzdys, kai prie stendo priėjo jaunas tėtis su savo (iš pažiūros) 7-8-ių metų sūneliu. Tėtis paėmė į rankas knygą “Gėris ir Blogis” ir pradėjo berniukui kažką aiškinti. Šiek tiek nustebome ir paklausėme tėčio, ar jis su sūnumi jau svarsto tokias temas, tėvas linktelėjo ir pasakė: “- Bandome”. Tačiau kai tėtis nuėjo toliau, ir berniukas pasiliko vienas, mes jo tyliai paklausėme; “- O tu su tėčiu ir Laiškus skaitai?”. Didžiai mūsų nuostabai berniukas aštrokai, bet labai tvirtu balsu atsakė: ” – Aš netikiu Dievu”. Paklausėme, kodėl jis toks piktas ant Dievo ir vėl buvo griežtas atsakymas: “- Aš aplamai nenoriu šia tema kalbėti”. Net krūptelėjome, toks netikėtas buvo atsakymas. Iš pradžių net nežinojome, ką atsakyti. Tačiau po to paklausėme, ar skaito jis kokias nors kitas knygas.
“- Aišku, – ramiai atsakė. Tada atminimui apie parodą jam padovanojome “Sirijaus” knygų skirtuką, mintimi į šį skirtuką siųsdami meilę. Berniuko veide pasirodė šypsena. Tuo metu priėjo tėtis su knygomis ir mes nusistebėjome, kad tėtis ir sūnus tokių prieštaringų pažiūrų. Truputį sutrikęs tėtis atsakė: “- Tikriausiai todėl, kad aš savo aiškinimais išūžiau jam galvą”. Tai buvo labai nuoširdus atsakymas. Visi gavome aiškią pamoką. Tyliai tėčiui tarėme: “- Juk taip negalima, ypač su vaikais”. Atrodė, kad berniukas lyg ir negirdėjo mūsų pokalbio, tačiau atsitiktinai į jį žvilgtelėję, pastebėjom, kad tuo momentu jis pritariamai linktelėjo galvele.
Ir kada su abiem jau atsisveikinome bei paprasčiausiai palinkėjome sėkmės, nedrąsi, bet džiaugsminga šypsena vėl pasirodė berniuko veide. Širdyje meldėmės, kad ir tėvas, ir sūnus surastų bendrą kalbą ir mažasis neprarastų tikėjimo.
Ketvirtoji diena buvo tiems, kurie nesuspėjo anksčiau aplankyti parodos ir nusprendė tą padaryti paskutinę dieną. Kai kurie sugrįžo dar kai ką papildomai nusipirkti. Visą dieną buvo rami atmosfera. Įdomu, bet truputį keista buvo kalbėtis su dviem jaunom merginom, kurios greitu žingsniu priėjo prie stendo, palinko prie stalo su nedidukais Valdovų atvaizdais ir paklausė: “- Kas tai, – angelai?”
Trumpai paaiškinus apie Valdovus, viena jų iš karto paklausė, kuris iš jų svarbiausias. Patarėme pasirinkti tą, link kurio linksta širdis. Jos išsirinko keletą atvaizdų ir kiekvieną kartą tardavo: “- Štai šis ir šitas man reikalingas”. Sakė ne “patinka”, o būtent “reikalingas”. Abiems buvo reikalingi El Morijos atvaizdai.
Paklausus, galbūt jos nori kažką sužinoti apie Mokymą ir Laiškus, iš karto neigiamai papurtė galvas ir tarė: “- Ne, ne, tačiau šių mums reikia, jie mus traukia”. Po to, jau susimokėję, apvertė atvirukus ir liūdnai tarė: “- bet čia parašyta rusiškai, mes nesuprantame, kaip mes su jais kalbėsimės?”.Atsakėme, kad šiuo atveju kalba neturi reikšmės, Valdovai supranta visas kalbas. Bendraujant mintimis, visai nesvarbu . Merginos apsidžiaugė ir nuskubėjo toliau.
Per šias dienas turėjome ir pamokų, ir džiaugsmingų momentų. Mūsų stendas buvo šalia žurnalo „Kelionės ir pramogos“ stendo, toliau stovėjo mergina, kuri pristatė Ryuho Okawos knygą “Saulės dėsniai”, po to sekė “Mijalbos” leidyklos stendas. Ir visi dirbantys stenduose šypsojosi vieni kitiems, reikiamu momentu vieni kitiems padėdavo. Taip malonu buvo visa tai matyti. Po trečios parodos dienos “Mijalbos” vadovė Vilma, jau prieš išeinant pasakė, kad prie jos priėjo žmonės ir paklausė apie mūsų stendą. Sako: “- Kas tame stende yra, kad jis visas švyti ir žmonės jame juda, kaip viena visuma?” (pamanėme, galbūt taip atrodė todėl, kad visą laiką stengėmės keistis vietomis, nes vietos buvo mažai ir nelabai buvo kur pastatyti kėdės. Reikėjo kažkaip judėti, kad nenutirptų kojos ir kad kiekvienu momentu būtų patogu prieiti prie lankytojų). Vilma, nusišypsojus tarė:”- Tai gal nueikite ir pažiūrėkite”. O jie atsakė: “- Ne, nereikia mums eiti, užtenka to, kad mes jaučiame jog nuo stendo sklinda lyg kokia šviesa”. Supratome, kad stende jautėsi Valdovų ir Tatjanos Nikolajevnos įtaka. Be galo džiugu buvo tai girdėti, džiugu už šiuos žmones, kad jau toks jautrus jų aplinkos priėmimas.
Esame taip dėkingi Valdovams ir T. N. Mikušinai, kuri paskatino rengti stendą, už šį stebuklą! Už suteiktą mums galimybę nors truputį prisiliesti prie tarnystės.
Begaliniai ačiū visiems, knygų mugės metu aplankiusiems šį stendą. Dėkui jums visiems. Ypač tiems, kurie dar ir dar sugrįždavote prie jo. Jūsų dėka ir mes jautėmės tvirčiau, nes buvome šioje srityje debiutantai. Esame labai dėkingi mūsų globėjams „Mijalbos“ leidyklos kolektyvui, kurie ne tik labai vieningai dirbo savo stende, bet rasdavo laiko dar ir pasidomėti, ar pas mus viskas gerai, ar ko netrūksta…net ir pamaitindavo. Ačiū!
Ir labai labai norisi visiems visiems pasakyti – “ Iki susitikimo sekančioje knygų mugėje !“
