Мaitrėja
“Мaitrėja yrа Penktojo Budos arba braminų Kalki Avataro, paskutiniojo Mesijo, kuris ateis pasibaigus Didingajam Ciklui, slaptasis vardas“.
J. P. Blavatskaja „Slaptoji Doktrina“
“1924 metais Pasaulio Motinos Žvaigždė – Venera labai arti priartėjo prie žemės. Į žemę atėjo naujos energijos.“
“Dabar Ladake Sikime pašventintieji lamos pastatė didingus Maitrėjos atvaizdus, kaip naujos eros priartėjimo simbolį“.
N. K. Rerichas “Кalpa Dzong” – 1928 m.
“Valdovo Maitrėjos Mokymas išplis po visą pasaulį ir vadovaus naujajai erai, Dvasios pabudimo erai, taipogi vadinamai motinos era”.
„Jis atstatys teisingumą žemėje, ir protai tų žmonių, kurie gyvens Kali Jugos pabaigoje, prabus ir bus tokie skaidrūs, kaip krištolas“.
J. I. Rerich „Laiškai“
“Vienintelė brangenybė [didelės vertės perlas] – tai Meilė. Pati nuostabiausia brangenybė iš visų – Dieviškoji Meilė. Visas pasaulis gauna mažiau negu Dieviškoji Meilė, nes tik ji viena sugeba patenkinti mūsų alkį. Visi nori Maitrėjos meilės.Tai – tikslas“
Elizabet Kler Profet
Atjautos galia
Tyra atjauta turi galią pašalinti visus karminius užtemimus ir kelyje į prašviesėjimą esančias kliūtis. Kai vidinė išmintis atskleista, jūsų sąlyginės ir absoliučios tiesos suvokimas didėja artėjant link prašviesėjimo. Buda daug kartų sakė, kad atjauta – tai pats galingiausias ginklas pašalinant nežinojimą ir didinant išmintį.
To pavyzdys – istorija apie Asangą. Jis buvo žymus indų mokslininkas, gimęs maždaug penki šimtų metų po Budos, maždaug krikščioniškos eros pradžioje. Jaunystėje Asanga išvyko į Nalando universitetą, šlovingąjį senosios Indijos vienuolyną ir pirmąjį tikrąjį universitetą pasaulyje. Nors Asanga tapo didžiu mokslininku, jis vis dar turėjo abejonių, liečiančių kai kuriuos mokymus. Jis klausinėdavo daugelio mokslininkų ir susivokusių meistrų, tačiau niekas iš jų negalėjo išsklaidyti jo abejonių. Jis nusprendė praktikuoti Maitrėjos, būsimo budos, vizualizaciją, manydamas, kad kaip tik jis pamatys Maitrėją, ras atsakymus į savo klausimus. Gavęs įšventinimus ir pamokymus, jis nuvyko į kalną Indijoje ir meditavo į Maitrėją tris metus.
Asanga manė, kad po trijų metų jis turės pakankamai galios, kad susitiktų su Maitrėja ir užduotų jam savo klausimus, tačiau iki to laiko jis negavo jokių ženklų. Po trijų metų jis pavargo ir prarado įkvėpimą, todėl ir paliko savo ritritą, praktikas. Besileisdamas nuo kalno jis atėjo į kaimą, kur rinkosi žmonės pažiūrėti į senuką, kuris didelę geležinę lazdą trindamas gabalėliu šilko, padarydavo adatą. Asangai buvo sunku patikėti, jog kažkas gali padaryti adatą, geležinę kartį trindamas gabalėliu šilko, tačiau senolis jį patikino, kad tai yra įmanoma, parodydamas jam tris adatas, kurias jis jau padarė. Kai Asanga pamatė tokį didingo kantrumo pavyzdį, jis nusprendė tęsti savo praktiką ir sugrįžo į ritritą dar trims metams.
Per tris metus jis keltą kartų sapnavo Maitrėją, tačiau matyti Maitrėjos jis vis dar negalėjo. Po trijų metų jis pajuto nuovargį ir vėl nusprendė išeiti. Besileisdamas nuo kalno, jis pamatė vietą, kur ant akmens lašėjo vanduo. Jis lašėjo labai lėtai, vienas lašas per valandą, bet šis lašas uoloje padarė didelę skylę. Tai pamatęs, Asanga vėl įgavo vyriškumo ir nusprendė sugrįžti į ritritą dar trims metams.
Šį kartą jis sapnavo gerus sapnus ir buvo kitų ženklų, tačiau jis vis dar negalėjo aiškiai pamatyti Maitrėjos ir užduoti jam savo klausimų. Jis vėl išėjo. Besileisdamas nuo kalno, jis pamatė mažą skylutę uoloje. Vietą aplink skylutę nupoliravo paukštis, kuris sparnais trynėsi į akmenį. Tai jį privertė vėl priimti sprendimą sugrįžti į olą dar trims metams. Tačiau ir per šį trijų metų periodą jis vis dar negalėjo matyti Maitrėjos. Po dvylikos metų jis neturėjo atsakymų, todėl jis paliko savo ritritą ir leidosi šlaitu žemyn.
Kelyje prie kaimo jis sutiko seną šunį. Kai ant jo užlojo, Asanga pamatė, kad apatinė jo kūno dalis buvo žaizdota ir padengta kirmėlėmis bei blusomis. Priėjęs arčiau, jis pamatė, kad šuo baisiai kankinasi ir pajuto jam didelę atjautą. Jis pagalvojo apie visas tas istorijas, kuriose Buda Šakjamunis atiduodavo save gyvoms būtybėms ir nusprendė, kad atėjo laikas savo kūną atiduoti šiam šuniui ir vabzdžiams.
Jis nuėjo į kaimą ir nusipirko peilį. Šiuo peiliu jis atpjovė gabalą mėsos nuo savo šlaunies, galvodamas paimti nuo šuns kirmėles ir padėti jas ant savo kūno. Po to jis susivokė, kad jei jis vabzdžius rinks pirštais, jie mirs, nes yra labai gležni. Todėl jis nusprendė juos surinkti liežuviu. Jis negalėjo žiūrėti į tai, ką jis darys, todėl uždengė akis ir ištiesė liežuvį prie šuns. Tačiau jo liežuvis pateko ant žemės. Jis bandė vėl ir vėl, tačiau jo liežuvis ir toliau liesdavo žemę. Pagaliau jis atsimerkė ir pamatė, kad senas šuo išnyko ir vietoj jo buvo Buda Maitrėja.
Pamatęs Budą Maitrėją jis labai nudžiugo, tačiau tuo pačiu ir kažkiek sutriko. Asanga tiek daug metų praktikavo ir tik tada pamatė seną šunį. Jam pasirodė Maitrėja. Asanga pradėjo verkti ir paklausė Maitrėjos, kodėl jis nepasirodė anksčiau. Maitrėja atsakė :“aš nebuvau tau negailestingas, neatjautus. Nuo pirmos dienos, kai tu atėjai į olą, aš visada buvau su tavimi. Tačiau iki šios dienos tavo regėjimą užtemdė niūrumas. Dabar tu mane matai dėl savo didingos atjautos šuniui. Ši atjauta pašalino tavo nykumą iki tokio lygio, kad tu gali mane matyti“. Po to Maitrėja asmeniškai mokė Asangą tekstų, žinomų kaip Penki Maitrėjos mokymai, kurie tibeto tradicijoje yra labai svarbūs tekstai.
Asangos su Maitrėja kontaktas gimė iš atjautos. Tik dėka atjautos ištirpo jo nykumas. Dėl tos priežasties Guru Padma Samhava mokė, kad be atjautos dharmos praktika neatneš vaisių, ir iš tikrųjų, be atjautos jūsų praktika taps supuvusi.
***
„Trijų brangenybių šviesa“ Khenčen Palden Šerab Rinpočė, Khenpo Cevang Dongjal Rinpočė
