(2010-01-13) Pokalbis apie Dieviškosios galimybės Rusijoje realizavimą. Valdovas Nikolajus Rerichas

AŠ ESU Nikolajus Rerichas.
Aš vėl atėjau pas jus šią dieną tam, kad pakalbėčiau apie tuos klausimus, kurie mane jaudino mano įsikūnijimo metu ir nesiliauna manęs jaudinti ir dabar.
Jūs žinote, kaip aš myliu Rusiją. Ir niekaip negaliu susitaikyti su tuo, jog Dieviškoji galimybė, kurią Dangus atvėrė šiai šaliai, lieka nepareikalauta.
Supraskite, brangieji, jog tam, kad užsivertų Dieviškosios galimybės tėkmė, jūsų širdžių srovės turi atitikti ir būti reikiamo lygio. Jūsų širdyse yra tas mechanizmas, kuris Dieviškajai galimybei leidžia save išreikšti fiziniame plane.
Todėl dvasios ugnis, širdies ugnis – štai ką jūs turite uždegti. Kiek vedančiųjų žmonių skirtingose meno, mokslo srityse dirbo tam, kad pakiltų žmonių vibracijos. Kur dabar visi šie aukščiausi žmogiškosios sąmonės kūriniai?
Kodėl mes pamiršome tai, kas geriausia? Kodėl į savo širdis įsileidome pačius žemiausius pavyzdžius mene, muzikoje, kinematografijoje, tapyboje? Kaip taip išėjo, kad jaunimas liko be taip jiems būtino maisto. Turiu omenyje maistą, būtiną jų sielų vystymuisi.
Ir anksčiau Rusijoje buvo daug tamsuoliškumo. Ir mes tai žinojome. Tačiau taipogi buvo gerbiami žmonės, nešantys Dieiviškuosius pavyzdžius. Ir buvo inteligencija, kuri sugebėjo suvokti geriausius pavyzdžius.
Mano metu užduotis buvo pervesti Valdovų laiškus į pasaulį, kad žmonės gautų prie jų priėjimą ir neatstumtų. Dabar, esant Interneto galimybėms, informacija išplinta žaibišku greičiu. Tačiau prieš žmones iškilo kitas pavojus. O būtent tai, kad visko, kas yra menkavertiškiausia, kas blogiausia, tėkmė užplūdo žmones ir šiame informacijos vandenyne paskendo žinių kruopelytės, kurias taip sunkiai atnešė į jūsų pasaulį geriausi žmonijos atstovai.
Yra Kelias ir ne viskas prarasta. Viską galima pakeisti. Ir aš ir toliau savo širdyje įsitikinęs, jog vis dar galima pasivyti ir Rusijos laukia didinga ateitis. Negaliu susitaikyti su tomis problemomis, kurios vėl iškilo šviesios dienos kelyje. Pačios žemiausios žmogiškosios apraiškos kažkodėl nesužadina jokio atkirčio.
Pirmaeilė dienos užduotis – žadinti, žadinti tuos, kas dar gali būti pažadintas! Ir tuo pačiu reikia bandyti eiti tuo keliu, kuriuo ėjome mes. Remdamiesi savo ryšiais ir autoritetu, mes bandėme prisibelsti iki Rusijos valdžios viršūnės, kad iš ten eitų nurodymas žemyn. Tai buvo pats veiksmingiausias kelias, kuris būtų galėjęs pakeisti Rusijos ateitį dar tada praėjusio šimtmečio 20-ais metais. Dabar aš suprantu, kad palankios mūsų misijos baigties tikimybė sudarė ne daugiau kaip keletą procentų. Tačiau Valdovai šį šansą išnaudojo.
Dabar Rusijoje viskas pasikeitė ir tikimybė to, kad Išminties Valdovų duotas Mokymas bus paplitęs Rusijoje ir įkandin jai kitose šalyse, kur kas padidėjo. Būtinos tik tų nuoširdžių širdžių pastangos, kurios šiai misijai atėjo į įsikūnijimą. Rusijos gyventojų dauguma kaip ir anksčiau gyvena šimtmečio senumo supratimais. Ir tiki geruoju caru-tėveliu, kuris ateis ir visi gyvens laimingai ir be rūpesčių.
Kartais vienas žmogus gali pakeisti visą istorijos eigą. Tačiau šis žmogus turi save paruošti misijai. Jis turi sugebėti išlaikyti Dieviškosios galimybės srovę ir reikiamu momentu perleisti ją per savo širdį.
Daugelį kartų buvo skaitomos bei perskaitomos Agni jogos knygos, kurias davė Valdovai per mane ir mano žmoną. Koks gi jūsų skaitymo rezultatas, jei jūs nesugebėjote paruošti savo širdžių Dieviškosios galimybės srovei? Savo kasdieniu pasiaukojančiu darbu mes ruošėme Rusijai didingą ateitį. Didžiojo tėvynės karo metu mes nemiegojome naktimis ir visą maldų ir maldavimų energiją nukreipdavome Rusijos išgelbėjimui.
Galėčiau tikėtis, jog mūsų darbas bus tęsiamas, o ne tyliai ištirps skirtinguose būreliuose ir vakaronėse.
Labai apgailestauju, jog pastaruoju laiku tamsa tik sustiprino savo pozicijas.
Sunku susitaikyti su mintimi, jog vėl Rusijai duota Dieviškoji galimybė baigiasi ir neatsiranda dvasios karžygių, kurie galėtų šią galimybę realizuoti.
Labai apgailestauju, kad šiuo metu nesu įsikūnijime. Galėčiau apie save sukurti vienminčius iš geriausių inteligentijos atstovų. Mes galėtume organizuoti rūpybos tarybą, kuri išimtų iš televizorių ekranų visą vulgarumą.
Nejaugi nebeliko Rusijos žemėje tų žmonių, kurie galėtų nesavanaudiškai tarnauti Tiesai? Ar toks jau stiprus tas molinių kojų milžinas, kuris išnaudoja visas galimybes, kad dar kažkiek laiko išsilaikytų ir smagiai paūžtų? Turiu omenyje kolektyvinį nesąmoningumą žmonių, kurie orientuoti į tamsą ir bijo išeiti į šviesą, į tiesioginę saulės šviesą, o užkulisiuose linkę kurti savo tamsius darbelius.
Tiesiogiai kreipiuosi į tuos, kurie šiandieną yra įsikūnijime. Ar viską savo gyvenimuose padarėte, kad geriausius žmonijos idealus priartintumėte prie fizinio plano ir juos realizuotumėte?
Nuo pačios anksčiausios vaikystės būtinas jaunimo švietimas. Televizorių ekranus ir parduotuvių lentynas būtina pripildyti geriausiais pavyzdžiais. Niekas iš Valdovų negalės šio darbo padaryti už jus!
Tik širdies savybės, tik dvasios ugnys jums būtinos jūsų misijos įvykdymui. Ir šis darbas, ir šis dvasios žygdarbis nė kiek ne mažesnis už tą žygdarbį, kurį geriausi Rusijos sūnūs ir dukros atliko praeity.

AŠ ESU Nikolajus Rerichas.