2009 metų gruodžio 11
AŠ ESU Jėzus, atėjęs pas jus.
Tiek daug Dangaus Pulkai išeikvojo pastangų, kad mano laiškas jums taptų įmanomas. Ir štai aš – su jumis.
Ar džiaugiatės mūsų susitikimu? Manau, kad dauguma iš jūsų jaučia tam tikrų abejonių dėl to, kiek aš galiu duoti šį laišką ir kiek šis laiškas iš tikrųjų priklauso man, numylėtiniam Jėzui?
Aš išsklaidysiu jūsų abejones. Negalvokite apie informacijos šaltinį, negalvokite apie tai, kaip jis jūsų pasaulyje atsirado. Sutelkite savo dėmesį į patį pranešimą ir pabandykite jį perskaityti savo širdimi. Ne savo protu, o būtent širdimi. Jūsų protas ir širdis ne visada sutaria. Būtent jūsų protas, didesne dalimi jūsų kūniškasis protas, jums trukdo, kai širdis jus kviečia į aukštybes.
Protas jums sako, kad tai neįmanoma, jis randa tūkstančius priežasčių, kad nieko savo gyvenime nekeistumėte. Ir dažniausiai jūs einate paskui savo protą, o ne paskui savo širdį. Ir širdies balsas pamažu tampa vis tylesnis ir tylesnis ir pagaliau visiškai nutyla. Ir tada, kai jūs privargstate gyvenime, sutinkate daugelį kliūčių, savo subtiliuosiuose kūnuose įgyjate neužgyjančių žaizdų ir psichologinių problemų, jūs kažkur girdite ar prisimenate apie tai, kad gerai būtų kreiptis pagalbos į savo širdį.
Tačiau per daugybę be Dievo pragyventų metų jūsų širdis apaugo tokiomis prieaugomis ir piktšašiais, kad negali atsiliepti į jūsų jai skirtus šaukinius.
Jūs esate suglumę. Juk kreipiatės pagalbos, jums iš tikrųjų reikalinga pagalba ir negalite jos gauti. Jūsų širdis tyli.
Ir šiuo momentu labai daugelis žmonių nusimena arba praranda viltį ir puola į pačias blogiausias sąmonės būsenas.
Šito daryti nereikia, numylėtiniai. Jūsų širdis jus girdi, bet jūs negalite jos girdėti, nes patys ją padengėte šarvais. Jūs buvote susidūrę su daugybe gyvenimiškų situacijų, kurios žeisdavo jūsų širdį, ir ji užkietėjo. Tai reiškia, kad ji pasidengė šarvais, už kurių ji slėpdavosi nuo smūgių, žiaurių smūgių, kuriuos jūs sutikdavote gyvenime. Todėl jums žingsnis po žingsnio būtina ištirpinti šiuos šarvus, kuriais padengta jūsų širdis. Jums nepavyks ištirpinti šių šarvų per vieną kartą ir netgi per mėnesį. Gali prireikti daug daugiau laiko. Gali prireikti net tiek pat laiko, kiek jūs ignoravote savo širdį.
Tačiau tam, kad sugrįžtumėte į tikrąjį Gyvenimą, ne į tą jus supantį gyvenimą, o į tikrą Gyvenimą, amžiną Gyvenimą, kuris jūsų laukia, jums būtina žingsnis po žingsnio eiti nesustojant ir nuimti nuo jūsų širdies vieną apdangalą po kito.
Labai daug blogio, su kuriuo gyvenime susidurdavote. Labai daug visko, kas priversdavo jūsų širdį susitraukti. Pakalbėkite su savo širdimi, pajuskite širdyje šilumą. Įsivaizduokite, kad širdimi kvėpuojate. Pokalbiai su savo širdimi turi tapti kasdiene praktika.
Skiriant vis daugiau dėmesio savo širdžiai, ji jums atsakys tuo pačiu. Ir ateis jūsų gyvenime momentas, kai išgirsite savo širdies balsą savo būtybės gelmėse. Tai bus labai švelnus ir meilus balsas. Jums reikia pasistengti nepamesti šio balso tarp jus supančio gyvenimo ir sumaišties. Jums labai reikia pasistengti išgirsti, ką jums sako jūsų širdis.
Ir jei jums tai pavyks padaryti vieną kartą, paskui antrą, tai jus galima pasveikinti su didele pergale! Jūs sugrįžote į jumyse pačiuose esančią tikrąją, Dieviškąją esmę. Palyginti su tuo švelnumu, šiluma, meile ir palaima, kurie yra jūsų viduje, jūsų būtybės viduje, visi jūsų gyvenimo pasilinksminimai atrodys grubūs ir nereikalingi. Jūs įgysite subtilesnį skonį, jūs įsitrauksite į Dieviškojo pasaulio džiaugsmus.
2007 metų sausio 8
…jūs gyvenate jūsų pasaulyje ir retai susiduriate su tais dalykais, apie kuriuos jums vertėtų susimąstyti pirmiausia. Jūs susirūpinę viskuo, kas jus supa jūsų gyvenime. Jūs galvojate apie tai, kaip aprūpinti savo šeimą, apie tai, kuo jums apsirengti ar ką pavalgyti. Jūsų gyvenime daug sumaišties. Ir jums atrodo, kad gyvenate visiškai pateisinamai, kaip visi.
Tačiau jeigu susimąstytumėte apie tai, ką darote savo gyvenime ir kiek šitai yra pateisinta iš to Mokymo požiūrio taško, kurį aš jums daviau prieš 2000 metų, tai nieko nepasikeitė. Man reikėtų vėl ateiti pas jus į įsikūnijimą ir kalbėti apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos tada kalbėjau.
Prisiminkite, aš kalbėjau apie tai, kad jūs nesirūpintumėte kasdienine duona, kad lauko lelijos už jus atrodo daug geriau. Dangaus paukščiai nearia, nesėja, o sotūs. Ir Viešpats lygiai taip pat gali rūpintis jumis.*
Kodėl jūs, būdami žemės evoliucijų laiptų viršūnėje, taip daug dėmesio skiriate savo patiems paprasčiausiems poreikiams? Jūs tiesiog padarote kultu drabužius, maistą, prestižo daiktus.
Niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai aš buvau atėjęs į įsikūnijimą prieš 2000 metų. Jūs įsisavinote daugelį šiuolaikinių dalykų. Jūs turite šiuolaikinę techniką, automobilius, kompiuterius, bet jūsų sąmonė ir toliau yra to paties lygio, kokio buvo prieš 2000 metų. Šitai liūdina.
Jūs suprantate, kur link aš kreipiu kalbą? Jūs rūpinatės begale nereikalingų dalykų, kurie egzistuoja jūsų pasaulyje, ir 99 procentus savo laiko būnate užsiėmę šiais dalykais. Pagalvokite apie tai, kaip jūs galite ateiti pas savo Tėvą Danguje, jeigu jūs nuolatos užsiėmę žemiškomis problemomis?
Netgi tada, kai jums atrodo, kad pasišvenčiate Dievui, einate į bažnyčią, meldžiatės, laikotės bažnytinių taisyklių, net tada jūs ne tiek apie Dievą galvojate, kiek būnate susirūpinę tuo, ką apie jus galvoja kiti žmonės. Kaip jūs atrodote tuo metu, kai esate šventovėje, ir kaip atrodo kiti žmonės, kurie kartu su jumis atėjo į šventovę. Kai turiu galimybę dalyvauti bažnytinėse apeigose šventovėje, o dalyvauti aš galiu ne visose apeigose, nustebęs įsiklausau į jūsų mintis ir pajuntu jūsų jausmus. Ir jūs žinote, labai retai galima rasti žmonėse tikruosius Dieviškus jausmus. Paprastai į šventovę jūs ateinate tam, kad spręstumėte savo žemiškas problemas, kad jums geriau klotųsi, kad būtumėte sveiki jūs ir jūsų giminaičiai. O kartais, atvirkščiai – žmonėms, su kuriais esate pažįstami, linkite blogo.
Jūs ir bažnyčioje sprendžiate savo žemiškus reikalus. Jūs negalvojate apie Dievą. Ir jeigu prieinate prie mano paveikslo, tai tik dėl to, kad paprašytumėte kažko, ko jums žemiškame gyvenime trūksta.
Pagalvokite apie mano žodžius. Jums atrodo, kad aš kalbu užuominomis, ir nesuprantama, kur aš kreipiu.
Aš kalbu apie tai, apie ką kalbėjau prieš 2000 metų. Aš bandau duoti jums supratimą, kad būtina susimąstyti apie savo sielą, apie savo tarpusavio santykius su Dievu ir visų pirma su Dievu savo viduje. Aš mokiau likti vienam su Dievu maldos metu ir aš peikiau veidmainiavimą. Aš priešinausi įstatymo raidei ir priversdavau jus susimąstyti apie sielą. Ir dabar aš kalbu tą patį.
2009 metų sausio 3
Pagal kosminius matus nedaug praėjo laiko nuo to mano Mokymo perdavimo momento. Tačiau tie iškraipymai, kuriuos daugelis žmonių įnešė, taip iškreipė pirmapradę prasmę, kad aš pats kartais sunkiai susigaudau tose frazėse, kurios rašytiniu pavidalu pasiliko Evangelijos knygose.
Mano apreiškimas buvo daug platesnis už tą traktavimą, kurį mano mokiniai galėjo suvokti ir užrašyti. Vėlesni tekstų tobulintojai įnešė vis daugiau ir daugiau iškraipymų. Daugelis iš jų nuoširdžiai norėjo geriau pateikti turinį, aišku, pagal savo supratimą. Į kitų koncepciją daugelis mano duotų Mokymo nuostatų apskritai netilpo ir jas patyliukais išėmė. Todėl po mano išėjimo iš fizinio plano praėjus vos trims šimtams metų jūs gavote Mokymą, kuris tik iš tolo primena tikrąjį mano duotą Mokymą. Palyginimui galima pateikti žvakės ir saulės pavyzdį. Tokia proporcija dabartinėje krikščionybėje pasiliko mano Mokymo esmė.
Bet pagrindas buvo įdėtas. Ir Dieviškoji galimybė, duota per mane, prisidėjo prie to, kad Mokymas pasirodė toks gyvybingas, jog labai daugelis ieškančių širdžių daugelį šimtmečių rasdavo šiame Mokyme sau nusiraminimą ir susitaikymą. Mokymo Malonė buvo perduodama ne tiek per pačius Evangelijos tekstus, kiek per tuos dalykus, objektus, paveikslus, kuriuos mes prisotindavome savo buvimo. Ir tada atgydavo mano ir Dievo Gimdytojos atvaizdas ikonoje.
Ir per mūsų veidus daugelis ieškančių žmonių galėjo tiesiogiai prisijungti prie mūsų buvimo ir tiesiogiai pasisemti Dieviškosios malonės, panaudodami mūsų atvaizdą kaip fizinio plano laidininką.
Tie senoliai, kurie išeidavo į atsiskyrėlių būstus ieškoti Dievo, surasdavo jį savo širdies tyloje. Ir palaima, nekintamas Dieviškųjų apreiškimų palydovas, aplankydavo juos pačiais tamsiausiais žiemos vakarais ir naktimis.
Ir jų sąmonės prašvitimas leido žmonių protuose daugelį šimtmečių laikyti mūsų Mokymo pagrindus. Ir šie pagrindai tiesiogiai buvo perduodami iš senolių širdžių į širdis tų, kas pas juos ateidavo ieškodami nusiraminimo sielai.
Daugelio pasaulyje širdys liūdėjo, ilgėjosi. Ir dabar labai daugelis liūdi ir ilgisi tikrojo Tikėjimo. Ir labai daugeliui reikalinga pagalba.
Mes panaudojame bet kurį fokusą fiziniame plane, kad apreikštume savo buvimą ir duotume nusiraminimą toms širdims, kurios taip sugniuždytos ir jaučiasi tokios bedalės, kenčia tokį dvasinį skurdą dėl tikrojo Tikėjimo nebuvimo, kad Dieviškoji galimybė jiems atsiveria Dievo Gimdytojos šypsenoje, bažnyčios žvakių traškėjime.
Kai mes galime, trokštantiems duodame maksimumą iš to, kas yra įmanoma. Ir mūsų neglumina nei Mokymo iškraipymai, nei bažnytinės apeigos. Per visa tai mes galime ištiesti pagalbos ranką toms širdims, kurioms reikalinga mūsų pagalba.
Daugelis žmonių ateina į bažnyčią. Ir mes duodame jiems nusiraminimą. Kiti žmonės ieško savo ypatingo kelio, ir mes jiems duodame.
Nesvarbu, kokiu keliu eina žmonės. Svarbu tai, kokia jų širdžių kokybė ir koks jų Tikėjimo lygis. Ir jie mus suras netgi dykumoje.
Blogiausia, kai žmonės praranda tikėjimą arba kitų žmonių Dievo troškimą pradeda naudoti tam, kad gautų kažką sau arba siektų asmeninių tikslų.
Tada, kai aš atėjau, kalbėjau būtent apie tai. Aš sakiau apie knygininkų ir fariziejų veidmainiavimą, kurie po malonia išvaizda ir išmintingais raštų žodžiais daro savo tamsius darbelius ir vakarais iš džiaugsmo trina rankas, nes pavyko gauti dar vieną gražią pinigų krūvelę iš nekaltų avelių.
Aš ir visi Dievo pasiuntiniai visais laikais sukildavome prieš veidmainiavimą. Dieviškoji Tiesa paprasta. Dieviškoji Meilė visiems atverta. Viskas yra paviršiuje ir tam, kad gautumėte Dieviškosios išminties, nereikia už tai mokėti pinigų. Dievas viską duoda dykai.
Jums tik reikia surasti siaurą takelį, vedantį jus į Dieviškąją viršūnę tarp tūkstančių kelių ir magistralių, vedančių į aklavietę.
Jums reikia suprasti, kad tikrasis Tikėjimas neturi nieko bendra su apeigomis ir ceremonijomis. Tikrasis Tikėjimas yra jūsų širdyse. Ir Dievas gyvena jūsų širdyse. Ir tiems žmonėms, kurie pažino tikrąjį Dievą, esantį širdyje, nėra skirtumo, į kokią šventovę eiti pasimelsti.
Nesvarbu: einate į budistinę pagodą, į krikščionišką bažnyčią, į sinagogą, į mečetę arba į maldos namus. Jeigu ten einate pas Dievą, jūs rasite jį visur.
O jei einate su tuščia širdimi, tai Dievo niekur nesurasite.
Mechaninis ritualų ir maldų kartojimas be nuoširdumo ir vidinio Tikėjimo neatneš jums naudos. Galite melstis tūkstantį metų, bet jeigu norėsite tuo savo artimui pakenkti, tai jūsų malda ir pastangos neverti nė skatiko.
Joks Tikėjimas negali pateisinti tų nusikaltimų, kuriuos darote vardan Dievo.
Prašau jus dėmesingai atsižvelgti į šiandieninius mano žodžius. Aš atjaučiu tuos žmones, kurie ieško Dievo, bet negali surasti. Ir kiek daug tų, kurie jų nuoširdų polėkį panaudoja asmeninei gerovei.
Visa tikėjimo problemos esmė yra jūsų širdyje. Ir galite rasti visiškai tikrų ir ištikimų Dievo tarnautojų bet kurioje pasaulio religijoje. Ir ten pat galite rasti tų, kurie, prisidengdami tarnavimu Dievui, tarnauja savajam ego, velniui, kuris užvaldė jų širdis.
Aš atėjau, kad jums priminčiau, jog Tiesa, Dievas, Meilė yra ne jūsų išorėje. Jie yra jūsų širdyje. Ir mes padėsime jums surasti šiuos turtus jūsų širdyse. Prašykite mūsų pagalbos. Kreipkitės į mus su šaukiniais ir maldomis. Nuoširdus šaukinys gali pasiekti bet kurį Valdovą ir mes negalime jums neatsakyti, nes atsakyti į šaukinį – mūsų priedermė ir mūsų šventa pareiga.
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
