Brangūs draugai!
Straipsnyje “Kelias į Naują Pasaulį”, atsakydami į klausimą, kas išgelbės Rusiją ir pasaulį, mes palietėme atgailos temą.
Šis klausimas yra išnagrinėtas knygoje “Atgaila išgelbės Rusiją. Apie Caro šeimą”, išleistą leidybos namų “SiriuS” 400 metų sukakties Romanovų Dinastijai proga.
Kaip žinote iš istorijos, 1918 metais buvo sušaudytas caras Nikolajus II kartu su visa savo šeima. Atsisakiusi caro, šalis atsisakė Dievo. Šis tautos pasirinkimas tapo sunkių pasekmių: suirutės, bado, intervencijos, našlaičių vaikų, represijų, Didžiojo Tėvynės karo, lagerių ir kitų bėdų valstybei bei kančių žmonėms priežastimi.
Šiuolaikiniame pasaulyje padėtis įtempta ir nestabili. Pasaulis yra dviejų kelių kryžkelėje: vienas kelias – negatyvus įvykių scenarijus, kuris gali atvesti prie Trečiojo Pasaulinio karo, kitas – pozityvus scenarijus, kuriame bus Naujas Pasaulis be karų ir konfliktų bei bus dvasinių bei dorovinių vertybių prioritetas.
Istorinės paralelės padės mums suvokti praeities klaidas. Jeigu suprasime savo klaidas ir dėl jų atgailausime, jos daugiau nebesikartos.
Pateikiame Jums atrinktų knygos “Atgaila išgelbės Rusiją” skyrių publikaciją teksto ir audio įrašo pavidalu.
Apie atgailą
2013 metais Rusijoje švenčiama žymi istorinė data – Romanovų Dinastijos 400-metis. Jubiliejinės datos proga Leidybos namai “SiriuS” nusprendė išleisti knygą, skirtą Rusijos caro šeimai.
Romanovų Dinastija valdė Rusiją 304 metus – nuo 1613 metų gegužės, kai sostą užėmė Michailas I Fiodorovičius, iki 1917 metų kovo, kai sosto atsisakė Nikolajus II Aleksandrovičius.
Ši Dinastija davė Rusijai daug iškilių valstybės veikėjų, kurie ištikimai tarnavo kuriant Rusijos valstybę. Jų gretose garbingą vietą užima ir Imperatorius Nikolajus II.
Apie Nikolajų II yra susiklosčiusi nekokia nuomonė, suformuota mūsų socialistinės praeities. Tačiau artimesnė pažintis su caro ir jo šeimos gyvenimu atskleidžia kitą vaizdą. Valdovas neapsakomai daug padarė savo Tėvynės vystymuisi, jos gynybai Pirmojo pasaulinio karo metu. Tik patys faktai apie jo aukas, jau apibūdina jį kaip žmogų, nuoširdžiai besirūpinantį savo tautos gerove. 1892 metų pabaigoje, būdamas caraičiu, Nikolajus Aleksandrovičius paaukojo alkstantiems penkis milijonus aukso rublių iš savo palikimo. O Pirmojo pasaulinio karo metu valdovas sužeistų ir suluošintų karių šeimų paramai išleido visus jam kaip palikimas priklausiusius dvidešimt milijonų svarų sterlingų.
Studijuojant surinktą knygai medžiagą, mes užsidavėme sau klausimą. Kaip taip atsitiko, kad tokio didelio tikėjimo carui teko atsisakyti sosto? Kodėl caro šeima buvo sušaudyta ir kas atsakingas už šį nusikaltimą? Ką reikėtų daryti dabar, kad Dievo Pateptojo nužudymo nuodėmė nebeslėgtų Rusijos ir jos tautos?
Mes tikimės, kad skaitytojas ras knygoje atsakymus į šiuos klausimus.
Skaitant laiškus, caro šeimos narių dienoraščių užrašus, žiūrinėjant jų fotografijas, susipažindami su liudininkų pasakojimais, mes pajutome milžinišką šviesos jėgą. Prieš mūsų akis atsiskleidė toks šviesus ir pakylėtas vaizdas, kad net kvapą užėmė. Po knygos parašymo mūsų sielose lyg kažkas apsivalė.
Ši knyga neįprasta. Jos neįprastumas yra tame, kad į to meto įvykius žvelgiama ne tik iš žemiško, bet ir iš Dieviško požiūrio taško.
Trijų šimtų Romanovų Šeimos valdymo metų prireikė tam, kad būtų parengtas sosto įpėdinis, atitinkantis pačius aukščiausius dvasinius kriterijus, turintis gilų tikėjimą ir ištikimybę Rusijai bei jos liaudžiai.
Nikolajaus II valdymo metais šalis žengė milžinišką žingsnį į priekį pramonėje, moksle, kultūroje. Rusijai atsivėrė puiki perspektyva: vadovaujant aukštos dvasios carui, kuris savo veiklą grindė tikrais Dieviškais principais, perkeisti visą gyvenimą šalyje. Ir šis pasikeitimas tokioje didžiulėje šalyje kaip Rusija, būtų turėjęs įtakos visai pasaulinei vystymosi eigai.
Tačiau šiai galimybei pasipriešino pati Rusijos liaudis. Žmonės pasirodė besą nepasiruošę nušvitusiajam valdymui. Išorinė politinė aplinka taip pat skatino įtampą visuomenėje. Šalis buvo nusilpninta bolševikinės propagandos šalies viduje ir dalyvavimu Pirmajame Pasauliniame kare.
Per daug didelis skirtumas buvo tarp karūnuotosios šeimos ir didžiosios šalies gyventojų dalies bei viso pasaulio žmonių dvasingumo.
Bendrai imant, kiekvieną žmogų ir visuomenę visumoje kiekvienu laiko momentu valdo tik dvi jėgos. Viena jėga – siekianti Bendro Gėrio, Gerovės, nukreipianti visuomenę kylančia evoliucinio vystymosi spirale. Kita jėga – nukreipta ne pačių geriausių žmogiškųjų norų ir siekių tenkinimui; velniška tamsos ir nemokšiškumo jėga. Dėl kažkokios tai priežasties kolektyvinė nesąmoninga Rusijos liaudies dauguma pasirinko kelią, vedantį į niekur.
Įvykdydama baisų nusikaltimą – šventų nekaltųjų nužudymą, sąmoningai arba nesąmoningai nuolaidžiaudama šiam nužudymui, Rusijos liaudis nukrypo iš Dievo skirto kelio: įgyvendinti ir kitoms tautoms parodyti Dieviškojo šalies valdymo per tikrąjį Dievo išrinktąjį galimybę. Tai palaipsninių visuomenės pasikeitimų, dvasinių ir dorovinių principų pagrindu, kelias.
Jei dauguma visuomenės narių renkasi veikti Gėrio ir Gerovės principų pagrindu, tai visuomenė juda evoliuciniu keliu. Jei dauguma visuomenės narių renkasi veikti asmeninių interesų ir tamsių instinktų pagrindu, visuomenė juda žemyn einančia spirale į nuosmukį ir degradaciją.
Yra tik du visuomenės vystymosi variantai: Meilės, Dieviškųjų principų pagrindu, kadangi Dievas ir yra Meilė bei Baimės pagrindu, kai visuomenė savanoriškai atsisako Dievo.
Jei visuomenė, kiekvieno žmogaus asmenyje atsisako vidinio valdytojo – Sąžinės, Dievo, tai tokia visuomenė automatiškai tampa valdoma prievartos ir baimės.
Reikia sąžiningai pripažinti, kad prieš šimtą metų mes neatsilaikėme žemiesiems instinktams ir norams („plėšk prisiplėšto“ tame tarpe) ir pasirinkome ne tą kelią.
Kaip savo laiku Jėzus nurodė Izraelio liaudžiai Kelią, nuolankiai priimdamas nukryžiavimą ant kryžiaus, lygiai taip pat Nikolajus II nuolankiai priėmė savo „nukryžiavimą“ kartu su visa savo šeima. Tą jis padarė mūsų sielų išgelbėjimui, kad mes, teglu po 100 metų, galėtume suvokti visą padaryto sunkumą ir vėl visu pasauliu grįžtume į Dieviškąjį vystymosi kelią, Dievo skirtą Rusijai.
Dievas nenori mūsų bausti. Mes patys save baudžiam. Mūsų bausmė yra mūsų neteisingų veiksmų praeityje pasekmė. Milijonai represijų, išbuožinimo aukų, o taip pat dabartinis netikėjimas ir idealų nebuvimas yra pasekmė, išreikšta suvokimui bei atgailai už neteisingus 1917 metų pasirinkimus.
Viską galima pakeisti. Mes tikime, kad Rusijos laukia didi ateitis. Bet tam, kad Rusijai atsivertų naujas šviesus Kelias, kiekvienas visuomenės narys savo širdyje turi atlikti išpažintį ir atgailą. Atgailai nereikia liaudies minių, mitingų ir demonstracijų. Tyli nuoširdi netgi vieno žmogaus atgaila priimama visos tautos. Vieno žmogaus pasiekimai dvasiniame kelyje krinta į bendrą tautos dvasinių pasiekimų taupyklę.
Todėl mes nuoširdžiai tikimės, kad jūsų dėmesiui siūloma knyga, kuri pakeitė jus, sugebės suteikti valomąjį poveikį daugelio žmonių sieloms.
Pakeisdami savo sąmonėje požiūrį į šimtmečio senumo įvykius, peržiūrėdami vidinę vertybių sistemą, mes pakeisime istorinę Rusijos ir viso pasaulio vystymosi eigą, nukreipdami ją Dieviškąja vaga.
Mes privalome grįžti prie Dievo.
Autoriai-sudarytojai
http://id.sirius-ru.net/books/pokaianie_spaset_rossiiu/Predislovie_O_pokaianii.htm
Įraše panaudoti S.V.Rachmaninovo muzikinio kūrinio „Simfonija Nr.2. Adagio“ fragmentai.
Tekstą skaito J.J.Iljina.
Pagal nuorodą: http://youtu.be/Q-utkc0rps0 galima peržiūrėti skaidrių filmą pagal įžangą knygai „Atgaila išgelbės Rusiją“
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko
