Kaip erelis Rusija pakils virš žemės ir apgaubs visą žemę savo sparnais. Visi… pripažins jos dvasinį pranašumą.
Vanga
Iš Rusijos ateis pasaulio viltis.
Keisis
…šiai šaliai parengta didi misija – vesti dvasiniu Keliu. Ir štai, pagaliau, dabar atviras kelias, ir Rusiją įžengė įtą avo kelio tašką, iš kur jau matosi būsimoji misija…
Išminties Žodis
Pranašystės ir realijos
Daugybę pranašysčių mes girdėjome apie tai, kad Rusijai naujame amžiuje parengta misija tapti dvasine pasaulio vedle. Apie tai ne kartą kalbėjo buklgarų aiškiaregė Vanga, kurios pranašystės išsipildė 80% atvejų (likusieji 20% buvo, kaip taisyklė, nesuprasti). Tą patį tvirtino amerikiečių „miegantis” pranašas Edgaras Keisis. Apie tai buvo sakoma Fatimos pranašystėje, kai Motina Marija apsireiškė vaikams ir prašė įšventinti Rusiją Jos Tyrai Širdžiai. Nuostabaus šventumo senoliai ir šventikai – Serafimas Sarovietis, vienuolio Avelis, Feofanas Poltavietis, Serafimas Vyrickietis, Jonas Kronštadskietis ir kiti – skelbia apie aukštą Rusijos misiją. Taip pat ir daugelis kitų pranašų, aiškiaregių, pasiuntinių kalbėjo apie aukštą Rusijos vaidmenį pasaulio likimams, kurį tam tikru laiku ši šalis realizuos. Šis laikmetis, pagal pranašystes, jau ateina – 21-as amžius prasidėjo.
Ką gi mes akivaizdžiai matome? Jau realų ekonominį karą. Ant Rusijos tiesiog užsipuolė visas „civilizuotas” pasaulis ir uždėjo ekonomines sankcijas. Yra spaudžiama bankų sistema, užsienio bankai draudžia Rusijos ekonomikai ilgalaikius kreditavimus. Daromas poveikis pačių stambiausių šalies įmonių darbui. Dirbtinai išlaikomos naftos kainos, nuo kurių priklauso Rusijos gerovė. Kas gi laukia Rusijos toliau? Koks gali būti tolesnio Rusijos vystymosi scenarijus?
Rusija yra istoriniame savo tolesnio kelio pasirinkimo taške, kuriame net maži poveikiai, vidiniai pasikeitimai gali privesti prie staigaus šalies vystymosi krypties pasikeitimo. Senoji išmintis kalba apie tai, kad silpnas nugali stiprų, o tylus nugali garsų. Todėl tolesnis Rusijos kelias gali būti įvairus, priklausantis ne tik nuo planų ir veiksmų jėgų, sieniančių sugriauti Rusiją, bet ir nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo – to „silpno” poveikio, kuris gali pakeisti istorinę įvykių eigą ir, nepaisant jokių išorinių poveikių, nukreipti Rusijos vystymąsi į klestėjimo, dvasinio atgimimo, evoliucijos vagą.
Išnagrinėkime galimus Rusijos vystymosi variantus, kuriuos lemia laisvas kiekvieno iš mūsų pasirinkimas, remdamiesi panašių pasirinkimų ir jų pasekmių analize netolimoje Rusijos praeityje. Vienas iš galimų variantų – tas, kurio labai tikisi jėgos, destabilizuojančios situaciją Rusijoje ir pasaulyje, susijęs su mūsų negatyviu pasirinkimu.
Dėl kryptingų, apgalvotų eilės Vakarų šalių vadovų veiksmų ir tų, kas stovi pasaulio istorijos užkulisyje, prekių kaina kils, tačiau pensijos ir atlyginimai taip greitai augti negalės, nes dėl žemų naftos kainų pasaulio rinkose nėra biudžeto papildymo. Centrinis bankas ir toliau kels procentinį kreditų tarifą. Vadinasi, verslo atidarymui ir vystymui verslininkai negalės imti kreditų. Įvyks gamybos nuosmukis, įmonių uždarymas ir, kaip pasekmė, mažos pajamos, bedarbystė. O toliau seks maištai, valdovo nuvertimas… Štai ko siekia priešiškos jėgos.
Tačiau nejaugi visi aiškiaregiai ir pranašai, vienu balsu pranašavę didingą Rusijos ateitį, klydo?! Daugelio amžių istorijos pavyzdžiu galima vienareikšmiškai tvirtinti, kad prieš tai, kai turi įvykti kažkas šviesaus, priešiškos jėgos aktyvizuojasi ir imasi žūtbūtinio pasipriešinimo pastangų. Taip, kad atsikratytų Jėzaus, būsimojo „judėjų caro”, Erodas žudė naujagimius. Taip, ant inkvizicijos laužo sudegino savo laikmečio mokslininką Džordaną Bruno, paneigusį senas pažiūras apie Saulės sistemos sandarą ir tvirtinusį, kad daugybė Visatos pasaulių yra begaliniai. Taip žiema priešinasi neišvengiamam pavasario atėjimui. Taip naktis tamsi prieš aušrą.
Ir šį tamsų laikmetį reikia išgyventi! Nepasiduoti panikai ir baimei. Nenusiristi iki kaltinimų… Nesupanašėti su senovės romiečiais, reikalavusiems „duonos ir žaidimų”. Neišbarstyti to švento, kas yra ir visada buvo mūsų sielose – tas dorovinis pradas ir gilus supratimas, kad ne vien duona gyvas žmogus, o atjauta ir gailestingumu, garbe ir sąžine.
Rusija jau prisikentėjo ir pirmajame, ir antrajame pasauliniuose karuose. Dabar ją nori įtraukti į trečią pasaulinį karą. Rusijos sąskaita išspręsti savo ekonomines problemas. Juk karas – tai dideli pinigai, milžiniškas pelnas. Kieno pelnas? Valdančio elito. Tačiau niekada jokioms tautoms karas neatnešdavo pasiturimo gyvenimo – tik skausmą ir vargą, skurdą ir praradimus.
Visa tai Rusijoje jau buvo, mes jau padarėme šias klaidas! Nejaugi jas pakartosime?!
Nekartoti praeities klaidų!
Šiandieninė situacija atkartoja praėjusio amžiaus pradžios situaciją: tada Vokietija, Austro-Vengrija, Bulgarija ir Turkija, o su jomis taip pat JAV ir Japonija užsipuolė prieš Rusiją, valdomą Imperatoriaus Nikolajaus II. Iš pradžių Rusiją susilpnino maištais ir revoliucijomis iš šalies vidaus, o po to, sunaikinę valdovą, ilgiems metams panardino į suirutę.
Nikolajaus Aleksandrovičiaus Romanovo valdymo laikais Rusija pakėlė galvą ir ištiesino pečius. Šalyje buvo stebimas greitas pramoninis-ekonominis augimas. Per 1885 – 1913 metus pramonės produkcija išaugo 5 kartus, nacionalinės pajamos – 3 kartus, išlaidos švietimui ir kultūrai – 8 kartus, kas viršijo šių rodiklių augimo tempus kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Pagal svarbiausių žemės ūkio kultūrų gamybą Rusija išėjo į 1-ą vietą pasaulyje. Vyko aktyvi geležinkelių, upių laivybos statyba, vystėsi lėktuvų gamyba. Rublis spaudė franką ir markę, aplenkė dolerį, pagal kotiravimą artėjo prie svaro sterlingų. Nikolajaus II iniciatyva buvo atliktas bandymas stabdyti ginklavimosi varžybas (Hagos tarptautinės taikios 1899 ir 1907m. konferencijos).
Sustabdyti Rusiją buvo galima tik vienu keliu: sunaikinti pagrindą – tikėjimą Dievu, caru ir Tėvyne. Rusiją visada valdė caras – Dievo pateptasis. Tai Dieviškasis valdymo principas, kai caras yra Dievo valios įgyvendintojas žemiškajame plane. Sukompromitavus carą ir caro šeimą, greitai buvo galima Rusiją parklupdyti. Ir prasidėjo caro šeimos pjudymas per masines informacijos priemones (tuo plačios žodžio laisvės metu egzistavo apie 1000 leidinių, kurių didesnioji dalis savo pareiga laikė patalpinti imperatoriaus su imperatoriene bei Rasputino, kaip caro šeimos artimojo, karikatūras).
Bet kuri situacija, su kuria caras netgi nebuvo tiesiogiai susijęs, čia pat apsiversdavo prieš jį.
Taip, Chodynkoje, karūnavimo šventės metu kažkas paleido gandus, kad dovanų visiems neužteks ir pusmilijoninė minia metėsi į išdavimą, spausdami ir trypdami vieni kitus; tūkstančiai buvo sužaloti, daugelis buvo mirtinai sutrypti. Ir štai jau priklijuota etiketė prie caro vardo – „kruvinasis”. Ir daugybė caro gerų darbų žmonių sąmonėje jau išbraukti – visi svarsto tik apsišovimus ir klaidas.
Kitas pavyzdys – sausio 9 provokacijos. Tą dieną daugiatūkstantinės darbininkų minios eitynių link Žiemos Rūmų priešakyje stojo jaunas šventikas Gaponas. Jis darbininkus vedė į susitikimą su caru, puikiai žinodamas, kad imperatoriaus su šeima netgi nebuvo Peterburge.
Streiko pradžios dingstis buvo eilinė – atleidimas iš darbo 4-ių darbininkų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, atleisti buvo dėl blogo darbo ir pravaikštų. Tačiau iš kibirkšties įsižiebė liepsna. Gapono ir jo padėjėjų sumaniai išpropaguoti darbininkai pasirašė po peticija, kurios tekstas pabaigoje kaip priedas prie ekonominių, apaugo dar ir politiniais reikalavimais. Šie reikalavimai buvo žinomai neįgyvendinami. Darbininkai priėjo prie rūmų, turėdami visai kitus lūkesčius ir motyvus, nei Gaponą nukreipę eserų provokatoriai-revoliucionieriai. Provokatoriams žmonių akyse reikėjo diskredituoti ir pažeminti carą. Ir tikslas buvo pasiektas.
Dabar mes žinome, kad 1905 metų sausio 9 d. provokacija buvo įvykdyta Japonijos ir Amerikos pinigų pagalba. Rusijos-Japonijos kare išsekinta Japonija prisidėjo prie vidinio nepasitenkinimo kurstymo Rusijoje tam, kad susilpnintų savo priešininką. Ir jai tai pavyko.
1914 metais Rusija buvo įtraukta į Pirmąjį pasaulinį karą. Tam, kad sustabdytų ryžtingai pergalės link judančią Rusiją, vėl imamasi bandymų sugriauti šalį iš vidaus. 1917 metų vasario revoliucijos dingstis tapo nusikalstamas kėslas – į Peterburgą neatvežė duonos ir tikslingai nepardavinėjo parduotuvėse. Prasidėjo tautos maištas. Vyriausybė buvo priversta iš fronto atšaukti kariuomenę ir nukreipti maištui numalšinti.
Artimiausia caro aplinka, didesnė dalis kariuomenės vadų ir netgi kai kurie Romanovų šeimos nariai carą išdavė. Jis pasiliko vienumoje ir buvo priverstas pasirašyti sosto Atsisakymą. O toliau – tremtis ir visos caro šeimos sušaudymas. Ir ilgiems 70 metų Rusija liko be Dievo vadovavimo – be dieviškojo pateptojo, be Dievo sieloje.
Šaltasis karas tęsė Rusijos griovimą iš vidaus. Ir štai 1991 metų pabaigoje įvyksta TSRS suirimas (suveikia principas „skaldyk ir valdyk!”). Ir plačia srove į Rusiją įsilieja vakarietiškos „vertybės”: sotumo ir komforto, gražių daiktų ir įpakavimų siekis, o tuo pačiu ir narkotikai, laisvas seksas, griaunanti muzika… Savanaudiški fizinio plano interesai pradeda uždengti dvasinį pagrindą, iš žmonių sąmonės išstumiama viskas, kas šventa. Juk šalis, susirūpinusi vartojimu, vargu ar galvos apie dvasinį vadovavimą.
Tačiau Dievas myli Rusiją… Ką gi mes matome? Vėl viskas kartojasi…Išsivysčiusios pasaulio valstybės visais būdais pjudo rusišką valdytoją, skirtingų valstybių tautose iššaukdami jam neapykantą. Rusiją vadina agresoriumi. Spaudažia sankcijomis, siekadami rublio griūties ir rusų gyvenimo lygio mažėjimo. Kaitina neapykantą šalies viduje.
Ką mes pasirinksime? Trečią pasaulinį? Antrą Maidaną?
Ar neprimena įvykiai Maidane 1905 metų sausio 9-os? 1905 metais masinės darbininkų eitynės peraugo į kruviną susirėmimą su valdžia. Ukrainoje 2013-ais masinės protesto akcijos prieš sutarties su Europos Sąjunga pasirašymo pristabdymą peraugo į pilietinį karą.
Mūsų akyse labai sumaniai Ukrainoje buvo įgyvendinta ta pati valdomų spalvotų revoliucijų sukėlimo technologija, kaip ir Tunise, Libijoje, Sirijoje. Buvo ir nepavykę bandymai sukelti revoliucijas Venesueloje, Egipte, Turkijoje ir Kinijoje (Honkonge). Rusijoje 2011 metų gruodyje, kai buvo aptikti parlamento rinkimų pažeidimai…
Visos spalvotos revoliucijos vykdomos pagal tą patį scenarijų, pagal kurį 1917 metais buvo surengta raudonoji revoliucija Rusijoje.
Mes norime to paties Rusijai ir dabar?
Pačiu artimiausiu metu prieš mus iškils pats svarbiausias pasirinkimas: materialinis komfortas ar dvasiniai idealai, o iš esmės – pasirinkimas tarp evoliucinio vystymosi kelio, grįsto dvasinėmis vertybėmis, istoriškai artimomis Rusijos gyventojams, ar chaosas ir degradacija.
Pačiu artimiausiu metu Rusijos laukia kainų augimas, materialinės padėties pablogėjimas, kažko gali laukti skurdas ir badas. Vėl kažkieno nusikalstamu paliepimu bus nutrauktas duonos tiekimas, kaip 1917-jų Peterburge… Tada Rusijos liaudies pasirinkimas buvo nedoras, pasirinkimas prieš savo sąžinę, prieš Dievą, atsisakius ir nužudžius savo Carą. Nejaugi vėl pakartosime tą pačią klaidą?
Tada, 1917-aisiais, 80% žmonių buvo už carą. Dabar 80% Rusijos gyventojų palaiko savo Prezidentą. Bet revoliuciją vykdo ne visa tauta, o tik keli procentai išdavikų, sumaniai nukreipiančių liaudies mases savo asmeninių planų realizavimui – gauti valdžią ir pinigus. Jeigu Tauta renkasi aklai, vedina elito apmokėtų MIP (masinių informavimo priemonių), įtikėdama propaganda, provokacijomis, panika ir baime – ji visada lieka pralaimėtojo pozicijoje.
Rusija turi dvasios jėga įveikti situaciją, išlaikyti orumą ir suvokimą to, kas vyksta! Kalba eina ne tiesiog apie valstybių priešpriešą. Kalba eina apie mūšį tarp Gėrio ir Blogio, Šviesos ir Tamsos.
Tamsos jėgos bando persverti situaciją, naikindamos pagrindą – mūsų santykį su Dievu. Rusijoje šiuo metu šio pagrindo nėra. Jeigu Rusijos gyventojai nesuvoks praeities klaidų, neatgailaus už jas, mūsų laukia pakartojimas to paties, kas vyko praeito amžiaus pradžioje, tik sunkesnių išbandymų pavidalu.
Rusija pasirinko kai žudė carą. Mes ir vėl turime pasirinkti.
Kiekviename iš mūsų yra ir Gėris, ir Blogis. Nuo mūsų priklauso, į kurią pusę nukreipsime savo sąmonę. Jeigu skatinsime pyktį ir agresiją, tai pasuksime 1917-jų metų keliu.
Pradžioje pasirinkimas padaromas sąmonėje, po to jis realizuojasi, įgaudamas realių įvykių pavidalą. Jeigu tautos sąmonės lygis pakankamai aukštas, jeigu tokios vertybės, kaip garbė ir sąžinė, stovi pirmoje vietoje, tai jokio nuvertimo, jokio karo ir kitų kataklizmų nebus. Visa situacija pasisuks ir pradės tekėti kita, šviesia ir pozityvia kryptimi.
Dieviškoji Pagalbos Ranka
Dievas tikrai myli Rusiją. Jis visada „dirba aplenkdamas laiką“ ir siunčia į pasaulį žymius valdovus, o taip pat pranašus ir pasiuntinius, kurie ruošia dirvą dieviškojo vadovavimo priėmimui ir neša žmonėms Dieviškąjį Mokymą.
Pavyzdžių toli neieškosim. Taip buvo Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse, kada Didieji žmonijos Vedantieji perdavė slaptas žinias per J.P.Blavatskają. Taip buvo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kada Agni Jogos Mokymas buvo perduodamas per Rerichų šeimą. Dabar Naujas Mokymas – išminties Valdovų Mokymas – atėjo į žemiškąjį pasaulį[1].
Šis Mokymas labai senas, kaip pats Pasaulis ir jis universalus, kadangi aiškina visuomenės problemų priežastis, kad ir kokiame žmonijos vystymosi etape ji būtų; kaip prieš tūkstantmečius, taip ir 21-ojo amžiaus pradžioje. Dėka suprantamo aiškinimo apie šiuolaikinę situaciją ir išeities iš globalinės krizės galimybes, jis įgyja ypatingą aktualumą.
Mokymas duotas rusų kalba, o todėl jis visų pirma skirtas rusams. Laiškai – tai iš tikrųjų Dieviškoji Pagalbos Ranka, leidžianti juos skaitančiajam palaikyti savyje aukštą sąmonės lygį ir iš šio sąmonės lygio suvokti tikrovę.
Mokymas remiasi trim banginiais – trim Visatos Įstatymais:
– Karmos Įstatymu,
– Reinkarnacijos Įstatymu ir
– Aukščiausiuoju Dorovingumo Įstatymu.
Jei šiuos Įstatymus perkelti į pačią paprasčiausią kalbą, tai gaunasi toks tarpusavio ryšys.
Žmogus nėra tik fizinis, t.y. mirtingas kūnas. Be mirtingosios dalies, jis turi dar ir nemirtingąją, kuri evoliucionuoja daugelio įsikūnijimų arba inkarnacijų laikotarpiu. Pagal Reinkarnacijos Įstatymą, žmogus grįžta į šį pasaulį gyvenimas po gyvenimo su vienu tikslu – pašalinti visus paklydimus ir pažinti Tiesą. Kiekviename gyvenime jis vykdo vienus ar kitus veiksmus, atsirandančius jo tikėjimo paklydimų arba iliuzija dėka. Šių veiksmų rezultatu, jei jie neatitinka Aukščiausiojo Dorovingumo Įstatymo, tampa karma. Blogis, kurį mes kuriame viename gyvenime, grįžta mums, pagal Karmos Įstatymą, nelaimėmis sekančiame gyvenime. Ir taip tęsis įsikūnijime iš įsikūnijimo, kol žmogus nustos kurti blogį ir įgis išmintį.
Pagalvojus, tai labai išmintinga Visatos sąranga! Juk per vieną gyvenimą neįmanoma tapti tobulu. Ir jei mes gyventume viso labo vieną gyvenimą, tai ir nebūtų prasmės siekti aukšto dorovingumo, o būtų galima nugyventi savo vienintelį gyvenimą besimėgaujant visomis jo gerybėmis, nesirūpindami savo nederamu elgesiu kitų žmonių atžvilgiu.
Štai todėl ir veikia Visatoje šaltas, abejingas Karmos Įstatymas, kuris skelbia: „Kiekviena priežastis turi savo pasekmę“ arba „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Kiekvienas žmogus turi jausti atsakomybę už savo pasirinkimus! Anksčiau ar vėliau, šiame ar sekančiame gyvenime ši karminė atsakomybė žmogų užklups.
Susiekim Mokymą su gyvenimu. Dabar Rusijoje vėl įsikūnijusi ta karta, kuri prieš šimtmetį nuvertė carą. Jų sielos – mūsų su jumis sielos – įsikūnijo, kad vėl atsirastų prieš panašų pasirinkimą. Tada pasirinkimas buvo neteisingas: Atsisakymas nuo Dievo, išdavystė ir caro bei visos caro šeimos nužudymas. Pasekmės – suirutės, bado, moralės kritimo, represijų, karų, lagerių, bedieviškumo ir kitų bėdų pavidalu, netruko pasireikšti.
Kokį pasirinkimą ši karta padarys dabar?
Kaip pagalba, kad pasirinktume teisingai ir buvo duotas Išminties Valdovų Mokymas. Jame yra daugybė įvairių Mokymų, tame tarpe ir svarbiausias – Mokymas apie sąmonės pakeitimą. Kadangi teisingoje, aukštoje sąmonės būsenoje tik ir įmanoma teisingai pasirinkti.
Tobulesnei sąmonei atitinka tobulesnis pasaulis.
Ir jei šią Pagalbos Ranką rusai būtų priėmę, tai eilinis karas būtų įveiktas. Tačiau didžioji šalies žmonių masė siūloma pagalba nepasinaudojo. Ir sunku pasakyti, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje.
Atgaila išgelbės Rusiją
Knyga „Atgaila išgelbės Rusiją. Apie Caro šeimą“[2] pasaulį išvydo 2013 metais Leidybos Namuose „SiriuS“, 400 –osioms Romanovų Dinastijos metinėms. Ji skiriama Imperatoriui Nikolajui II Aleksandrovičiui Romanovui ir jo šeimai. Joje parodytas visai kitoks kiekvieno iš Caro šeimos narių įvaizdis, nei kad jį pateikdavo mokykliniai tėvynės istorijos vadovėliai viso praeito šimtmečio laikotarpiu.
Sulig Nikolajaus II įžengimu į sostą, Rusija gavo unikalų šansą – palaipsniui visuomenę pertvarkyti aukščiausių dvasinių ir dorovinių principų pagrindu. Rusija jau turėjo visas prielaidas tapti dvasine vedle visam pasauliui, įgyvendinti ir parodyti kitoms tautoms Dieviškojo vadovavimo šaliai galimybę per tikrąjį Dievo išrinktąjį. Tačiau – neleido! Mikliai manipuliuojant dviejų stambiausių miestų – Maskvos ir Peterburgo darbininkų ir inteligentijos sąmone, įtraukiant šalį į išorinį pasaulinį ir vidinį pilietinį karą, priešingos jėgos ilgam užtvėrė kelią tokiai galimybei Rusijoje.
Tikriau, užtvėrėme mes patys, paklusdami savo žemiems instinktams ir pasirinkdami ne tą kelią. Dabar prieš mus vėl yra kelio pasirinkimas.
Taigi, gal užteks lipti ant to paties grėblio?
Knygoje tvirtinama:
„Viską galima pakeisti. Mes tikime, kad Rusijos laukia didinga ateitis. Bet, kad atsivertų naujas šviesus Kelias Rusijai, kiekvienas visuomenės narys turi pereiti per atgailą ir išpažintį savo širdyje. Atgailai nereikia žmonių minių, mitingų ir demonstracijų. Tyli nuoširdi netgi vieno žmogaus atgaila įsisavinama visos tautos. Vieno žmogaus pasiekimai dvasiniame kelyje gula į tautos dvasinių pasiekimų taupyklę.<...>
Keičiant savo sąmonėje požiūrį į šimtmečio senumo įvykius, peržiūrint vidinę vertybių sistemą, mes pakeisime istorinio Rusijos ir viso pasaulio vystymosi eigą, nukreipiant ją Dieviškąja vaga.
Mes privalome grįžti prie Dievo“.
Pirmas žingsnis – padarytos klaidos suvokimas ir atgaila. Tik atgailaujant dėl to kas padaryta – nekaltų žmonių nužudymo, Rusijos tauta gali žengti kitą žingsnį.
Antras žingsnis – tvirtai nuspręsti nekartoti praeities klaidų.
Trečias – saugoti vidinę ramybę ir orumą, nepasiduoti provokacijoms, rinktis Dievą ir Aukščiausiąjį dorovingumo Įstatymą: bet kokiose situacijose veikti dorovingai ir elgtis dorai.
Šiame žingsnyje padės Išminties Valdovų Mokymas.
Kas gali išgelbėti pasaulį?
Šiuo metu Vakarai ir Rytai mato vienas kitame savo priešą. Reikia išsilaisvinti nuo šio stereotipo. Jeigu Rusija matys JAV ir Europos šalis kaip savo priešą, ir priešingai, šios šalys Rusiją laikys agresore – tai atves iki karo. Nes anksčiau ar vėliau tai, kas yra didžiosios dalies žmonių sąmonėje, nusėda į fizinį planą.
Pačioje Europoje šiuo metu bandoma išvystyti antiislamiškas nuotaikas. Yra ir tokių, kurie finasuoja nesantaikos tarp tautų kurstymą. Visada egzistavo jėgos, kurios siekė destabilizuoti situaciją pasaulyje bet kokiu pretekstu ir bet kokia kaina…
Bet lygiai taip pat egzistuoja ir šviesos jėgos, harmonizuojančios ir stabilizuojančios padėtį pasaulyje. Ši riba tarp šviesos ir tamsos yra kiekvieno žmogaus sąmonėje.
Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo savo tautybės, tikėjimo, socialinės padėties ir gyvenamosios vietos, visą laiką renkasi: elgtis sutinkamai su sąžine, su Dievu, esančiu viduje, ar elgtis nesąžiningai; elgtis dorai ar nedorai. Šie pasirinkimai sumuojasi su kitų žmonių pasirinkimais ir sukuria arba šviesią ateitį, arba liūdną ateitį visai žmonijai. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas turi reikšmę!
Dabartinė situacija pasaulyje – tai ne Rusijos problema. Tai visos pasaulinės sistemos problema: ką pasirinks žmonija? Seks paskui materialinius tikslus ar kreipsis į Dievą?
Rusija turi tik pradėti šį procesą. Pasak pranašysčių ji turi tapti Naujojo Pasaulio pasaulėžiūros nešėja. Bet kol kas Rusija dar neturi kuo pasidalinti su pasauliu. Ir Rusijai reikia visų pasaulio šviesnešių pagalbos. Būtent dabar!
Atgailos procesas liečia ne tik Rusiją. Nikolajaus II valdymo metais Rusijos Imperijos sudėtyje buvo daugybė vėliau atsiskyrusių šalių teritorijų: Ukrainos, Baltarusijos, Rytų Lenkijos, Suomijos, Pabaltijo šalių, Užkaukazės ir Vidurio Azijos. Šios šalys taip pat yra atsakingos už tuos įvykius, kurie įvyko Rusijos Imperijoje prieš šimtmetį. Atsakingos yra JAV, Japonija ir Vokietija, kurių pinigais buvo vykdomos 1905 metų provokacija ir 1917 metų revoliucija, taip pat šalys, kariavusios su Rusija Pirmajame pasauliniame kare – Vokietija, Austro-Vengrija, Bulgarija, Turkija. Todėl šios šalys neturėtų stovėti nuošaly, jų užduotis – padėti Rusijai. Kiekviena iš šių šalių prisidėjo prie to, kad Rusijoje būtų atsižadėta Dievo. Atsiribodami nuo Rusijos, žmonės atsiriboja nuo Dievo. Nes, pagal pranašystes, Naujoji Pasaulio tvarka, grįsta Dieviškaisiais principais, turi ateiti iš Rusijos.
Intervencijoje į Rusiją 1918-1920 m. dalyvavo ir kitos šalys: Didžioji Britanija, Prancūzija, Graikija, Rumunija… Iš viso 14 šalių. Kaip matome, daugelis šalių vienaip ar kitaip stojo prieš Rusiją.
Jeigu mes norime, kad pasaulyje viskas pasikeistų į gera, visiems būtina padėti Rusijai. Padėdami Rusijai, šalys tuo pačiu padeda ir sau, ir visai pasaulinei bendruomenei pradėti judėjimą į Naują Pasaulį – pasaulį be karų, be žudynių, be korupcijos, be daugybės problemų, kurios egzistuoja tik dėl aukščiausių dvasinių ir dorovinių vertybių prioriteo nebuvimo, Dieviškosios ideologijos nebuvimo.
Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja 4 valdžios rūšys: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji, teismų ir MIP (masinių informavimo priemonių) valdžia. Bet visi kukliai nutyli apie pačią svarbiausią, aukščiausiąją valdžią – Dievo Valdžią, Aukščiausiojo Įstatymo valdžią. Jeigu visos 4 valdžios ir visuomenė bendrai nesivadovauja Dieviškuoju Įstatymu, tada tokia visuomenė pasmerkta degradavimui ir išmirimui.
Vedančioji šiuolaikinės visuomenės ideologija yra vartojimo ideologija. Kaip atsvara jai į pirmą planą turi išeiti Aukšto Dorovingumo ideologija, arba Dieviškoji ideologija[3].
Jeigu vartotojiškoje visuomenėje egzistuoja rasinė, turtinė, religinė ir kitos nelygybės, tai dorovingoje visuomenėje žmonija bus vertinama kaip tautų brolija.
Jeigu vartotojiškoje visuomenėje egzistuoja visaleistinumas, piktnaudžiavimas laisve siekiant malonumų ir norų patenkinimo, tai aukšto dorovingumo visuomenėje laisvė – tai suvokta būtinybė sekti Aukščiausiu, Visatoje egzistuojančiu Doroviniu Įstatymu. Ir naujo mąstymo žmogus įgyja neribotą veiksmų laisvę šio Įstatymo rėmuose.
Jeigu vartotojiškoje visuomenėje valdžia visomis išgalėmis stengiasi laikyti žmonių mases paklusniomis, seka paskui politinę konjunktūrą, kovoja dėl valdžios, perka pareigas ir kuria korupciją, tai naujoje visuomenėje vadovaujančias pareigas užims geriausi tautos atstovai, pasižymintys aukštomis moralinėmis savybėmis.
Jeigu vartotojiškoje visuomenėje į Dievą žiūrima vartotojiškai, prašant asmeninės naudos, prisilaikant išorinių ritualų, tai aukšto dorovingumo visuomenėje į Dievą žvelgiama kaip į absoliučių vertybių, nulemiančių visą žmogaus gyvenimą, šaltinį; kaip į Aukščiausiąjį Įstatymą, laisvanoriškas sekimas kuriuo, yra pagrindinis gyvenimo prioritetas.
Kol žmonija nepripažins ir trijų pagrindinių Kūrinijos Įstatymų: Karmos Įstatymo, Reinkarnacijos Įstatymo ir Aukščiausiojo Dorovingumo Įstatymo nelaikys gyvenimo pagrindu, kol ji vadovausis tik mirtingos egzistencijos viename-vieninteliame gyvenime sąvokomis, kol neišmoks atsakomybės už savo mintis, žodžius ir poelgius, kol ji nesupras, kad pagrindinis jos egzistavimo tikslas yra kilimas į Dievą evoliucijos laipteliais,- tol ji neras nusiraminimo ir gyvenimo prasmės. Ji vėl ir vėl skins savo paklydimų „pragarišką” derlių, atgręždama prieš save savo veiksmų pasekmes.
Šių tiesų suvokimas leis mums suimti ištiestą mums Pagalbos Ranką – Mokymą, kuris turi savyje visa kas būtina Kelyje į naują Pasaulį – Pasaulį, kuriame vyraus aukščiausių dvasinių ir dorovinių vertybių prioritetas.
Kada naujoji ideologija Mokymo dėka sudygs žmonių protuose ir širdyse, tada pasaulis bus išgelbėtas!
Tatjana Mikušina
Jelena Iljina
[1] 10 metų laikotarpyje nuo 2005 iki 2014 metų Tatjana Nikolajevna Mikušina perdavė į fizinį planą filosofinį-etinį Mokymą Laiškų arba pokalbių pavidalu. Per šį laiką ji parašė 50 knygų, turinčių Mokymą. Su Išminties Valdovų Mokymu galima susipažinti T.N.Mikušinos autorinėje svetainėje http://sirius-ru.net, o su knygomis – Leidybos Namų „SiriuS“ svetainėje http://id.sirius-ru.net (red.pastaba)
[2] Atgaila išgelbės Rusiją. Apie Caro šeimą/ aut.-sud.: T.N.Mikušina, O.A.Ivanova. E.J.Iljina – Omskas: Leidybos Namai „SiriuS“, 2013.- 264 psl.
[3] Dorovės koncepcija išdėstyta Aukšto Dorovingumo Doktrinoje, kurią išleido Tarptautinis Visuomeninis Judėjimas „UŽ DOROVĘ!”. Su doktrina galite susipažinti Judėjimo svetainėje: http://www.z-n.center.
