Viešpats Šiva

Indams, kurie išrenka jį savo aukščiausia dievybe, Šiva įkūnija visus šiuos aspektus. Šivos pasekėjai garbina jį kaip aukščiausiąją Realybę, absoliučią Dievo pradžią. Jame jie mato visų gurų Guru, pasaulio sumaišties, neišmanymo, blogio ir piktavalių, neapykantos ir ligų griovėją. Jis apdovanoja išmintimi ir ilgaamžiškumu, įkūnija atsižadėjimą ir atjautą.

Vardas Šiva kilęs iš sanskrito žodžio „geras” arba „draugiškas”. Šivos aspektų įvairovė pateikiama daugelyje jo vardų. Šventasis indų tekstas, vadinamas „Šiva Purana”, pateikia 1008 Šivos vardus. Vienas iš jų – Šambho reiškia „kilnus” arba „atnešantis laimę”. Kitas vardas – Šankara reiškia „dovanojantis džiaugsmą” arba „kuriantis gėrį”. Kaip Mahadeva, jis – „Didysis Dievas”. Yšvara (Valdovas) – Šivos vardas, reiškiantis, kad Jis turi visą šlovę, būdingą Dieviškajai.

Pašupathi – dar vienas vardas, reiškiantis „galvijų valdovą”. Kaip galvijų Valdovas, Šiva yra sielų piemuo arba ganytojas. Šiva vaizduojamas jojantis ant balto buliaus, vardu Nandi, „džiaugsmingas”. Pagal indų tradiciją, Nandi buvo žmogus, vienas iš Šivos pasekėjų, kuris priėmė buliaus formą, nes žmogaus kūnas nebuvo pakankamai tvirtas, kad sutalpintų religinę ekstazę, kylančią esant šalia Šivos.

Bulius Nandi pavaizduotas daugumoje Šivos šventyklų. Įprastai jis sėdi žiūrėdamas į Šivą. Nandi simbolizuoja žmogaus sielą, besiveržiančią į Dievą. Taip pat jis atspindi sielą, panirusią į gilią Šivos, kaip absoliučios Realybės, kontempliaciją. Šiva padeda mums išreikšti mūsų absoliučią Realybę.

Kailaso kalnas yra Šivos sostas, o taip pat jo rojaus šalies vieta. Šis didingas kalnas – pati aukščiausia Kailaso kalnagūbrio viršūnė Tibeto Himalajuose. Indai Kailasą garbina kaip patį švenčiausią kalną pasaulyje  ir atlieka į ten piligrimines keliones.

Šiva kupinas kontrastų. Jis simbolizuoja ir kontempliaciją ir veiksmą. Jį dažnai vaizduoja kaip elgetą jogą, panirusį į gilią meditaciją.

Pasak legendų, Šiva vaikšto po žemę su dubeniu išmaldai. Jis moko, kad atsiribojimas, priklausomybių atsisakymas, abejingumas sėkmei ar nesėkmei – visa tai keliai pas Jį.

Šiva taip pat žinomas kaip Mritjundžaja – Tas, kuris nugali mirtį. Jis taip pat ir Kamari, norų Griovėjas. Šie du vardai parodo, kad tas, kuris naikina norus, gali nugalėti mirtį, nes norai gimdo veiksmus, veiksmai gimdo pasekmes, pasekmės gimdo priklausomybę ir nelaisvę, o jų rezultatas yra naujas gimimas, vedantis į mirtį.

Kaip Maha Jogas, arba didysis jogas, Šiva yra visų jogų Karalius, aukščiausias asketizmo dvasios įsikūnijimas. Šiva taip pat įasmenina judančią Visatą. Šventame indų tekste „Kurma Purana” Šiva kalba: „Aš – kūrėjas, dievas, esantis aukščiausios palaimos būsenoje. Aš amžinai šokantis jogas”.

Pagal indų tikėjimą, Šiva atlieka daugybę įvairių šokių. Vienas iš jų vadinasi Tandava. Tai – kūrimo ir griovimo šokis. Šokdamas Šiva atveda Visatą į pasireiškimą, palaiko ją, o po to, taip pat šokdamas, išveda ją iš pasireiškimo epochos pabaigoje. Šiva yra Anandos (aukščiausios palaimos) įsikūnijimas, iš čia ir kilo šokis Tandava, kuriuo jis mėgaujasi, kaip sceną naudodamas visą Kosmosą.

Pats žinomiausias Šivos pavaizdavimas – tai Nataradža, Šokėjų Karaliaus, arba Šokių Viešpaties atvaizdas. Nataradža šoka auksinėje menėje Visatos centre. Ši auksinė menė įasmenina žmogaus širdį. Vienas iš indų himnų, apdainuojantis Šivos šokį, kalba, kad „šokdamas jis pasirodo tyrame širdies lotose”. Santykiai tarp Šivos ir jo pasekėjų yra labai asmeninio pobūdžio. Nežiūrint į tai, kad jis gyvena Kailaso kalne, jo mylimiausia buveinė – atsidavusiųjų širdys.

Pagal indų tradiciją, kai dievai leido Gango upei nusileisti  iš Dangaus, Šiva priėmė visą didžiulį krentančio vandens svorį ant savo galvos, kad šis gigantiškas srautas neperskeltų Žemės. Susipynę Šivos plaukai sumažino žemyn krentančio krioklio jėgą. Jis pasidalino į septynias šventas upes ir vandenys minkštai nusileido ant žemės.

Indams Gangas yra dvasinę išmintį atgaivinanti upė. Pagal indų tradiciją, kai dievai leido Gango upei nusileisti  iš Dangaus, Šiva, būdamas šviesos – aplink jį besisukančios energijos, sūkuryje, žemyn besiveržiančiai upei, kuri buvo šviesos upė, o tapo žemės upe, faktiškai tapo išlyginamuoju faktoriumi tarp žemės ir dangaus. Todėl indai Gango upės vandenį laiko šventu, stebuklingu, visa apvalančiu. Pakylėtieji Valdovai moko, kad šios septynios šventosios upės, taip pat yra septyni Šventosios Dvasios spinduliai, sklindantys iš baltos šviesos.

Šivos vaidmuo atitinka Šventosios Dvasios rolę vakarų Trejybėje.

Senoviniame tekste kalbama: „Suvokite atvaizdo, kurį priėmė Šiva, kad Jį garbintų, reikšmę. Jo gerklėje yra mirtini nuodai, halahala, galintys akimirksniu sunaikinti visą gyvybę. Ant jo galvos – šventa Gango upė, kurios vandenys gali išgydyti visas ligas visur (Gango tėkmė simbolizuoja nemirtingumo nektarą). Ant jo kaktos – ugninė akis (išminties akis). Ant Jo galvos vėsus ir raminantis mėnulis (pusmėnulis reiškia, kad Jis visiškai kontroliuoja savo protą). Ant riešų, žastų, pečių ir kaklo jis nešioja nuodingas kobras, kurios minta gyvybę teikiančiu oru (prana)”. Paprasti žmonės išsigąsta vien tik gyvačių vaizdo, o Šiva puošia jomis savo kūną. Tai reiškia, kad Viešpats Šiva visiškai neturi baimės jausmo ir yra nemirtingas. Gyvatės, kaip taisyklė, gyvena šimtus metų. Šivos kūną apsiviję gyvatės mums parodo, kad Jis – Amžinas.

Šiva yra didžiulės kantrybės ir ištvermės pavyzdys. Jis laiko gerklėje nuodus, kuriuos, pasak legendos, išgėrė, kad nuodai neišnuodytų visos gyvybės žemėje. O ant galvos Jis nešioja palaimintą Mėnulį, kurį visi sutinka su džiaugsmu. Žmogui būtina iš to pasimokyti: jis neturi ant kitų išspjauti savo blogų savybių ir polinkių, o visa ką turi naudinga ir gera jam dera panaudoti gėriui kitiems.

Ant Šivos kaktos – trys bhasmos arba vibhuti^[2]. Šio nebylaus priminimo prasmė – žmogus privalo panaikinti tris užteršimus: anavą (egoizmą), karmą (veiklą tikintis naudotis rezultatais) ir mają (iliuziją), o taip pat tris vasanas (subtiliuosius norus):

• žemiškuosius („loka-vasanas”) – draugų, šeimos, valdžios, turtų, šlovės, pagarbos norus,
• šventų raštų („šastra-vasanas”) – dvasinę puikybę, neapgalvotų žinių kaupimą, filosofavimą,
• kūniškus („veha-vasanas”) – norą turėti puikų kūno sudėjimą, sveikatą, gražų veidą, norą pratęsti savo gyvenimą naudojant vaistus.

Panaikinus šiuos užteršimus, galima priartėti prie Viešpaties Šivos švaria širdimi.

Šiva taip pat simboliškai vaizduojamas lingamo formoje – simbolio, daugumoje atvejų vaizduojamo kaip vertikaliai pastatytas cilindras užapvalinta, arba pusiau cilindrine viršūne. Žodis „lingamas” kilo iš sanskrito šaknies „li”, reiškiančio „susiliejimą”, „ištirpimą”. Tai forma, kurioje ištirpsta visos kitos formos. Šiva – tai Dievas, laiminantis visas būtybes pačia geidžiamiausia susiliejimo su Absoliutu dovana.

Šiva yra visko, kas būtina klestėjimui, saugotojas. Jis apdovanoja išminties lobiais. Šiva yra kiekvienoje mintyje, žodyje ir veiksme, nes jų energija, jėga ir protas  – visa tai Jis. Dievas, pasireiškiantis kaip laikas, erdvė ir priežastingumas, yra mumyse.

Šūksnis „Šivoham” (Aš – Šiva) buvo tariamas tų sielų, kurios pažino tiesą nušvitimo blyksnyje, po ilgų proto apvalymo askezėmis metų. „Šivoham” reiškia „aš – dieviškas”.

Šivos pasekėjai mano, kad Viešpaties Šivos vardas, išdainuotas bet kokiu būdu, teisingai ar neteisingai, sąmoningai ar nesąmoningai, neabejotinai duos laukiamą rezultatą. Viešpaties Šivos vardo didybės neįmanoma suvokti protaujant. Suvokti Jį galima tik ištikimybės, tikėjimo, nuolatinio vardo kartojimo ir jo himnų dainavimo pagalba.

Žinomas XX a. indų mokytojas Šri Svami Šivananda (1887 – 1963) savo žymiame veikale „Viešpats Šiva ir jo garbinimas” kalba apie nuolatinio Šivos vardų ir jam skirtų himnų kartojimo poveikį:

„Nuolatinis Šivos stotrų^[3] ir Viešpaties Šivos Vardų kartojimas apvalo protą. Šivos himnų kartojimas stiprina geras samskaras (nesąmoningus įspūdžius). „Apie ką žmogus galvoja, tuo ir tampa” – tai psichologinis įstatymas. Prote žmogaus, stiprinančio save geru, išaukštintu mąstymu, atsiranda polinkis į geras mintis. Geros mintys išlydo ir pertvarko jo charakterį. Kai himnų Viešpačiui dainavimo metu protas sukoncentruotas į Jo atvaizdą, mentalinė substancija tikrai priima Viešpaties atvaizdo formą. Įspūdis nuo žmogaus mąstymo objekto išlieka jo prote. Tai vadinama samskara. Kai veiksmai kartojami gana dažnai, kartojimas stiprinamas samskara, suformuojamas įprotis. Tas, kuris įsitvirtina mintimis Dievybėje, savo mąstymo pagalba pats pavirsta į Dievybę. Jo bhava (troškimai) apsivalo ir apsišviečia. Giedantis himną Viešpačiui Šivai yra saskambyje su Viešpačiu. Asmeninis protas ištirpsta kosminėje sąmonėje. Dainuojantis himnus tampa vieningu su Viešpačiu Šiva.

Kaip ugnis turi savybę deginti degius daiktus, taip Viešpaties Šivos Vardas gali sudeginti nuodėmes, samskaras ir vasanas bei apdovanoti amžina palaima ir nesibaigiančia ramybe tuos, kas kartoja Viešpaties Vardą”.

Šaltiniai:

1. Markas L. Profetas, Elizabet Kler Profet. Valdovai ir jų buveinės. – M: M-Akva, 2006. – 592 p.
2. Šri Svami Šivananda. Viešpats Šiva ir jo garbinimas. / Vedų literatūros biblioteka. – Penza: Aukso Pjūvis, 1999 m. – 384 p.

^[1] Straipsnis iš knygos: Šiva. Išminties Valdovai. T. N. Mikušina. Omskas: Leidybos namai „Sirijus“, 2014. – 208 p.

^[2] Bhasma ir vibhuti – šventi pelenai, naudojami indų ritualuose (Vikipedija).

^[3] Stotra (sanskr. garbinimas) – senovės indų himnas-šlovinimas (Vikipedija).