Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas (1)
XIX amžiaus pabaigoje Rusija gavo unikalią galimybę naujam vystymuisi, 1894 metais į sostą įžengus rusų carui Nikolajui Aleksandrovičiui Romanovui.Nikolajus II – iš tiesų unikalus žmogus ir valdovas. Tai subtilus inteligentas, vientisa dvasinga asmenybė. Tai išskirtinis dorovinės harmonijos pavyzdys. Pavyzdys paprastos, pakylėtos ir nedalomos meilės Dievui bei Rusijai. Iš jo galima buvo atimti viską, priversti patirti bet kokius išbandymus, bet nebuvo galima priversti jo išsižadėti Dievo ir išduoti meilės Tėvynei.
Tokio žmogaus atsiradimas Rusijos soste buvo visiškas netikėtumas jo amžininkams, kurie nesuspėjo jo deramai įvertinti, nesugebėjo jo suprasti.
Paskutinio caro asmenybė vėl atsiranda visuomenės susidomėjimo fokuse. Jo žemiškojo kelio žinojimas reikalingas ir svarbus tiems, kas nori suvokti Rusijos istoriją kaip savo tautos likimo istoriją, kas nori perprasti tai, „kaip buvo“, nes be šito neįmanoma suprasti, „kodėl taip patapo“.
„Kova už carą“, tiesos apie jį atstatymas – tai kova už Rusiją, už rusų kultūrą, todėl kad kultūra (ir ypatingai rusų) savo aukščiausiuose pakilimuose – tai žmogaus ir Dievo ryšio atspindys. Ir ryškiausią pavyzdį tos gilumos, atsidavimo bei tokio ryšio reikšmingumo visiems laikams įkūnijo Nikolajus II.
Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas gimė 1868 metų gegužės 6 dieną, kurią stačiatikių bažnyčia pažymi šventojo kankinio Jobo atmintį. Šiam sutapimui jis teikė didelę reikšmę, visą gyvenimą jausdamas “gilų įsitikinimą”, jog yra „pasmerktas baisiems išbandymams“.Nikolajus buvo vyriausias sūnus iš penkių imperatoriaus Aleksandro III ir imperatorienės Marijos Fiodorovnos vaikų, Rusijos sosto įpėdiniu.
Caraičio Nikolajaus auklėjimas bei lavinimas vyko tiesiogiai prižiūrint jo tėvui, remiantis tradiciniais religiniais pagrindais ir spartietiškomis sąlygomis. Tėvas mokė sūnų miegoti paprastose kareiviškose lovose su kietomis pagalvėmis, rytą apsilieti šaltu vandeniu, pusryčiams valgyti paprastą košę.
Mokymosi užsiėmimai vyko pagal kruopščiai parengtą trylikos metų programą. Pirmieji aštuoneri metai buvo skirti gimnazijos kurso dalykams, pakeičiant klasikines kalbas elementariais mineralogijos, botanikos, zoologijos, anatomijos ir fiziologijos pagrindais. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas politikos istorijai, rusų literatūrai, prancūzų, anglų ir vokiečių kalboms, kurias Nikolajus išmoko tobulai.
Kiti penkeri metai buvo skirti karybai, juridiniams bei ekonominiams mokslams, būtiniems valstybės veikėjui. Šiuos dalykus dėstė iškilūs Rusijos mokslininkai, žinomi visame pasaulyje.
Visi dėstytojai pastebėdavo savo aukštakilmio mokinio stropumą bei kruopštumą. Jis pasižymėjo puikia atmintimi ir pastabumu. Kartą ką perskaitęs ar išgirdęs įsimindavo visam laikui. Taip pat ir žmones, jų vardus bei pareigas.
Baigus teorinį paruošimą, tam, kad būsimasis imperatorius praktikoje susipažintų su karine buitimi ir rikiuotės tarnybos tvarka, tėvas nukreipė jį į karinius apmokymus. Pradžioje Nikolajus dvejus metus tarnavo Preobražensko pulko, po to dvi vasaras – husarų kavalerijos pulko gretose bei artilerijoje.
Nikolajus buvo karininkas iš prigimties. Jis laikėsi karininkų aplinkos tradicijų, šventai gerbė karinį statutą ir to paties reikalavo iš kitų. Visas savo pareigas caraitis Nikolajus atlikdavo rimtai ir kruopščiai, tai sukūrė jam didelį populiarumą kartu tarnavusių karininkų ir eilinių kareivių tarpe.
Nė vieno iš savo titulų Nikolajus Aleksandrovičius nebrangino labiau nei pulkininko laipsnį, kurį jam suteikė jo tėvas užbaigus karinę tarnybą. Jis taip ir išsaugojo šį laipsnį jau būdamas ir vyriausiuoju armijos vadu.
Aleksandras III nuo jaunystės pažindino sūnų su šalies valdymo reikalais, kviesdamas jį dalyvauti Valstybės Tarybos ir ministrų Komiteto darbuose.
Į būsimo caro lavinimo programą buvo įtrauktos dažnos kelionės po įvairias Rusijos sritis, į kurias Nikolajus vykdavo kartu su tėvu.
1890 metų spalio mėn., būdamas 22 metų amžiaus, caraitis Nikolajus pirmą kartą išvyko į ilgą savarankišką kelionę. Keliaudamas į Vladivostoką sausumos bei jūros keliais, jis pabuvojo Austrijoje, Graikijoje, Egipte, Indijoje, Siame, Kinijoje, Japonijoje. Kelionė, kuri truko devynis mėnesius, užbaigė trylikos metų būsimojo Rusijos imperatoriaus lavinamąjį kursą. Tai suteikė įpėdiniui galimybę užmegzti asmeninius diplomatinius ryšius su valdančiosiomis dinastijomis tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose, o taip pat sustiprinti kontaktus tarp Rusijos bei kitų šalių.
Sugrįžęs į sostinę po kelionės per visą Sibirą, caraitis buvo paskirtas Komiteto, kuris buvo atsakingas už Sibiro geležinkelio tiesimą, pirmininku. Į šio Komiteto uždavinius taip pat įėjo ir bendras Sibiro bei Tolimųjų Rytų valdų vystymas. Natūralu, kad šie klausimai ypatingai traukė jo dėmesį ir buvo jam pažįstami ne iš nuogirdų. Būsimajam carui jau susiformavo supratimas apie šio krašto vystymo svarbą.
1892 metų pabaigoje įpėdinis tapo ypatingojo Komiteto, atsakingo už pagalbos suteikimą gubernijų, nukentėjusių nuo nederliaus, gyventojams, pirmininku; šis komitetas surinko virš 13 milijonų rublių aukų, iš kurių pats Nikolajus Aleksandrovičius pagalbai badaujantiems paaukojo penkis milijonus aukso rublių iš savo palikimo.
Dėl nelauktos tėvo mirties, Nikolajus II įžengė į sostą anksčiau, nei buvo tikimasi.
Valdovas iki jo įžengimo į sostą Rusijoje buvo žinomas mažai. Žinoma, visi žinojo, kad jam 26 metai, kad savo ūgiu ir kūno sudėjimu jis veikiau panašus į savo motiną, imperatorienę Mariją Fiodorovną; kad jis turi Rusijos armijos pulkininko laipsnį; kad jis buvo neįprastoje tiems laikams kelionėje aplink Aziją ir, kad į jį Japonijoje pasikėsino aziatų fanatikas. Taip pat žinojo, kad jis susižadėjęs su Karalienės Viktorijos anūke, Heseno princese Alisa, kad jo nuotaka atvyko į Livadiją prieš pat Imperatoriaus Aleksandro III mirtį. Tačiau vidinis naujojo monarcho būdas visuomenei vis dar buvo neaiškus.
Bendravimas su jaunuoju caru daug kam netikėtai tapo kupinas atradimų. Nikolajus II sugebėjo pakankamai greitai įveikti pradinį sutrikimą ir pradėjo vykdyti savarankišką politiką, tuo užsitraukdamas dalies savo aplinkinių, kurie tikėjosi daryti įtaką jaunajam valdovui, nepasitenkinimą.
Nikolajaus II valstybinės politikos pagrindu tapo jo tėvo siekio „suteikti Rusijai daugiau vidinės vienybės per rusiškų šalies elementų įtvirtinimą“ tęsimas.
Nikolajaus II valdymas tapo tęsiniu to, ką dar 1765 metais tvirtino feldmaršalas Minichas: „Rusijos valstybė prieš visas kitas turi tą pranašumą, kad ji valdoma paties Dievo. Kitaip neįmanoma paaiškinti, kaip ji egzistuoja“.
Pagal Rusijos imperijos įstatymus, caras tapdavo valdovu iškart, kai tik numirdavo jo pirmtakas. Tai buvo žemiškoji nuostata. Bet egzistavo dar ir sakralus įstatymas. Jis pradėdavo veikti po patepimo mira akto, kai valdovas melsdavosi prie altoriaus Aukščiausiajam, prašydamas Dievo atsiųsti jam išminties karalystės valdymui. Aukščiausiąjį palaiminimą caras gaudavo būtent tuo metu. Todėl karūnavimas buvo dideliu įvykiu tautai, vykdavusiu po vienerių-dvejų metų nuo įžengimo į sostą, ir jam visada būdavo ruošiamasi ilgai.
Caro Nikolajaus II karūnavimas įvyko 1896 metų gegužės 14 d. Maskvos Kremliaus Uspenskio sobore.
Nuo šios ypatingos ir labai iškilmingos valdovui minutės, jis pasijuto tikru Dievo pateptuoju; karūnavimo apeigos jam buvo kupinos gilios prasmės. Caras užrašė dienoraštyje: „Viskas, kas įvyko Uspenskio sobore, nors ir atrodo kaip tikras sapnas, bet neužmirštama visą gyvenimą“. Nuo vaikystės būdamas „susižadėjęs“ su Rusija, jis tą dieną su ja „susituokė“.
Pagal tradiciją, ketvirtą dieną po karūnavimo turėjo įvykti iškilmės liaudžiai: prie Maskvos miesto sienų Chodynkos lauke buvo pastatyti didžiuliai stalai. Miestiečiai ir valstiečiai buvo pakviesti į iškilmingą šventinę užstalę kaip Imperatoriaus svečiai. Po to, įprastai, visą dieną būdavo šokama ir dainuojama lauke. Caras su šeima turėjo atvykti pusiaudienį dalyvavimui šventėje. Ankstų rytą, dar iki aušros, Chodynkoje susirinko daugiau nei pusė milijono žmonių. Kažkas paleido gandą, kad bus dalinamos dovanas, bet visiems neužteks. Žmonės puolė pirmyn, pradėjo spausti vienas kitą. Kilo beprotiška panika, tūkstančiai patyrė sužalojimus, daug kas tiesiog buvo negyvai suspausti. Policija buvo bejėgė prieš tokią žmonių minią.
Nikolajus Aleksandrovičius ir jo žmona Aleksandra Fiodorovna labai sielojosi dėl to kas įvyko. Jų pirmuoju noru buvo atšaukti puotą, rengtą karūnavimo progai, kuri turėjo įvykti pas Prancūzijos pasiuntinį, taip pat ir visas kitas šventines iškilmes. Bet caras – etiketo ir protokolo įkaitas. Imperatoriui buvo pasakyta, kad iškilmių atšaukimas iš diplomatinio požiūrio taško būtų laikomas įžeidimu ir, kad puota karūnavimo proga reikalinga santykių tarp valstybių sutvirtinimui. Nikolajus Aleksandrovičius nenoriai sutiko, bet ir jis pats, ir Aleksandra Fiodorovna, ir visa caro šeima visą dieną praleido Maskvos ligoninėse, lankydami sužeistuosius, daugelis iš kurių sielojosi, su ašaromis akyse prašė caro atleisti jiems, „neprotingiems“, sugadinusiems „tokią šventę“.Nikolajus Aleksandrovičius paprastų žmonių nekaltino. Jis įsakė išmokėti kiekvienai žuvusiojo Chodynkos lauke šeimai po 1000 rublių (tais laikais tai buvo labai solidi suma), paskyrė personalines pensijas žuvusiųjų ir suluošintųjų šeimoms; vaikams, likusiems našlaičiais, įsteigė išskirtinius globos namus, o visas laidotuvių išlaidas apmokėjo iš savo lėšų.
Buvo atliktas kruopštus įvykių tyrimas ir tragedijos kaltininkai buvo nubausti.
Gausūs Nikolajaus II amžininkų liudijimai, dienoraščio užrašai ir platus caro susirašinėjimas liudija apie žmogų, turėjusį stiprią dvasią, nuostabias sielos savybes ir tam tikrus charakterio bruožus, kurie būtini valdovui.
Nikolajus II pasižymėjo išskirtine savitvarda, vidumi buvo be galo atkaklus ir turintis tvirtus įsitikinimus. Apie jo savitvardą galima spręsti kad ir iš to, kad niekada niekas jo nematė nei audringai rūstaus, nei labai džiaugsmingo ir netgi padidinto susijaudinimo būsenoje.
Kartą užsienio reikalų ministras S.D. Sazonovas išsakė savo nusistebėjimą dėl ramios valdovo reakcijos, jokios susierzinimo nebuvimo mažai patrauklaus doroviniu požiūriu žmogaus atžvilgiu. Į tai imperatorius jam atsakė: „Šią asmeninio susierzinimo stygą man jau seniai pavyko savyje visiškai nutildyti. Susierzinimu niekam nepadėsi, be to, mano šiurkštus žodis skambėtų skaudžiau, negu kieno nors kito“.
Vokiečių diplomatas grafas Reks laikė carą dvasiškai apdovanotu, kilnių minčių, apdairiu ir taktišku žmogumi. „Jo manieros, – rašė diplomatas, – tokios kuklios ir jis taip mažai parodo išorinio ryžto, jog lengva prieiti išvados, kad jis neturi stiprios valios; tačiau jį supantys žmonės tikina, kad jo valia visiškai pakankama ir kurią jis moka realizuoti gyvenime pačiu ramiausiu būdu“.
Savo atsiminimuose buvęs Prancūzijos Respublikos prezidentas Emil Lube rašė apie Nikolajų II štai taip: „Apie Rusijos imperatorių kalbama, kad jis pasiduoda įvairioms įtakoms. Tai visiška netiesa. Rusų imperatorius pats įgyvendina savo idėjas. Jis gina jas su pastovumu ir didele jėga. Jis turi brandžiai apmąstytus ir kruopščiai parengtus planus. Siekdamas jų įgyvendinimo jis darbuojasi be perstojo“.
Atkaklią ir nenuilstančią valią, įgyvendinant savo planus, yra pastebėję dauguma carą pažinojusių žmonių. Iki to momento, kol planas dar nebūdavo įgyvendintas, caras nuolatos sugrįždavo prie jo, siekdamas savo. Istorikas S.S. Oldenburg apie tai rašė, kad „geležinę valdovo ranką dengė aksominė pirštinė. Jo valia nebuvo panaši į perkūno trenksmą. Ji pasireikšdavo ne sprogimais ir ne audringais susidūrimais; veikiau ji priminė nepaliaujamą upokšnio bėgimą nuo aukštumų kalnuose vandenyno lygumos link. Jis aplenkia kliūtis, pasuka į šalį, bet, galų gale, su nekintamu pastovumu artėja prie savo tikslo“.
Viena iš caro savybių, būtinų valstybinei veiklai, buvo didžiulis darbingumas. Esant reikalui jis galėjo dirbti nuo ryto iki vėlyvos nakties, studijuodamas daugybę dokumentų ir medžiagos, adresuotos jam. Šiame nelengvame užsiėmime jis matė savo pareigos vykdymą ir jos nesišalino. „Aš niekada neleisiu sau eiti miegoti, – kalbėjo valdovas, – kol mano rašomasis stalas nebus visiškai švarus“.
Turėdamas pagavų protą ir platų akiratį, caras greitai perprasdavo nagrinėjamų klausimų esmę. Išskirtinė atmintis padėjo jam ne tik įsiminti įvykius bei pagrindines dokumentų idėjas, bet taip pat atsiminti veidus didžiosios dalies žmonių, su kuriais jam tekdavo susitikti. O tokių žmonių buvo tūkstančiai.
Pats būdamas puikiu švelnumo ir atliepumo kitų poreikiams pavyzdžiu, caras ir savo vaikus auklėjo tokioje dvasioje. „Kuo aukštesnė žmogaus padėtis visuomenėje, – kalbėjo jis, – tuo daugiau jis turi padėti kitiems, niekada nepriminant jiems apie savo padėtį“.Daug istorikų ir valstybinių veikėjų pažymėdavo neįtikėtiną asmeninį Nikolajaus II žavesį. Jis nemėgo iškilmių, skambių kalbų, etiketas jam buvo našta. Jam nemiela buvo viskas, kas buvo daroma tik dėl išorinio pademonstravimo, kas dirbtina, bet kokia plačiai skleidžiama reklama. Artimoje aplinkoje, pokalbio akis į akį metu, jis mokėjo apžavėti pašnekovus, ar tai būtų aukščiausio rango valstybės veikėjai, ar jo aplankytų dirbtuvių darbininkai. Jo didelės pilkos ir spindinčios akys papildydavo kalbą, žvelgė tiesiai į sielą. Puikus išauklėjimas dar labiau pabrėždavo šiuos įgimtus bruožus.
Valdovui buvo būdingas giliausias atsakingumas ir pareigos jausmas prieš Rusiją bei tautą. Jau pirmaisiais savo valdymo metais Nikolajus II įsitikino, jog daugelis žmonių, kurie užimdami aukštus postus duodavo priesaiką “iki paskutiniojo kraujo lašo” tarnauti „Jo Imperatoriškajai Didenybei“, šių savybių neturėjo. Kai ištikdavo problemos problemos arba sunkumai, jie atsistatydindavo.
Valdovas ir valdovė priimdavo gyvenimą su nuolankumu ir buvo rečiausias tuo laikmečiu uolaus pamaldumo pavyzdys. Jie gyvai dalyvavo rusioško šventumo vystymesi.
Nikolajus II suvaidino didžiulį vaidmenį bažnytiniame Rusijos gyvenime, gerokai didesnį nei jo karališkieji pirmtakai. Gilus caro tikėjimas, jo nuolatinės piligriminės kelionės, aplankant stačiatikių šventas vietas, suartino jį su Rusijos senbuviais gyventojais. Nikolajaus II valdymo metais buvo paskelbta daugiau šventųjų nei per visą XIX amžių. Labiausiai žinomas atvejis yra šventojo Serafimo Sarovskio kanonizacija. Buvo pastatyti tūkstančiai naujų cerkvių. Vienuolynų skaičius padidėjo nuo 774 (valdymo pradžioje) iki 1005 vienuolynų 1912 metais.
„Tikėjimas Dievu ir savo Karališkojo tarnavimo priederme, – rašė istorikas S.S. Oldenburgas, – buvo visų imperatoriaus Nikolajaus II pažiūrų pagrindas. Jis laikė, kad atsakomybė už Rusijos likimus guli ant jo pečių, kad jis atsako už juos prieš Viešpaties Sostą“.
Apie save imperatorius yra pasakęs: „Jeigu jūs matote mane tokį ramų, taip yra dėl to, kad aš turiu nepajudinamą tikėjimą tuo, jog Rusijos likimas, mano asmeninis ir mano šeimos likimas – Viešpaties rankose. Kas beįvyktų, aš lenkiuosi jo valiai“.
Bet kurio valstybės veikėjo asmenybė atsiskleidžia jo sumanymuose ir darbuose.
Nikolajaus II valdymo metais Rusija pradėjo virsti agrarine-industrine valstybe. Visose gyvenimo srityse: ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, vyko dinamiški pokyčiai. Mes gi apsistosime peržiūrėti dvi valdovo veiklos kryptis.
Visuotinės taikos idėja.
Nikolajui II priklauso visuotinio ir pilno nusiginklavimo idėja. Jau vien tik ši istorinė iniciatyva suteikia jam teisę į nemirtingumą.
1898 metų vasarą caro nurodymu buvo parengtas Kreipimasis į visas pasaulio šalis. Jame, tame tarpe, buvo sakoma: „Užbaigti nuolatinį ginklavimąsi ir surasti priemonių užkardyti visam pasauliui gręsiančias nelaimes – tokia yra aukščiausia visų valstybių pareiga“.
Rusija pateikė pasiūlymą sušaukti visuotinę taikos konferenciją. Buvo atliktas didžiulis darbas ją rengiant. Tačiau daugumos šalių valstybės veikėjų, dalyvavusių taikos konferencijoje, politinis mąstymas buvo susietas su karų ir karinės konfrontacijos neišvengiamumo doktrina. Pagrindiniai Nikolajaus II pasiūlymai nebuvo priimti, nors atskirais klausimais buvo pasiektas tam tikras progresas – uždrausti ypatingai barbariški kariavimo metodai bei įsteigtas nuolatinis teismas ginčų sprendimui taikiu būdu, panaudojant tarpininkavimą ir nevyriausybinį ginčų sprendimo būdą. Pastaroji įstaiga tapo Tautų Sąjungos ir Jungtinių Tautų Organizacijos pirmtake.
Kova su girtuoklyste.
Jau nuo jaunystės valdovas buvo giliai įsitikinęs, kad girtuoklystė – tai yda, skaidanti Rusijos žmones, ir kad caro valdžios pareiga yra stoti į kovą su šia yda. XIX amžiaus pabaigoje caras pradėjo reformas, nukreiptas į girtuoklystės išnaikinimą.
Tam tikslui pasiekti buvo pradėtos kurti taip vadinamosios „globos tarybos dėl tautos blaivybės“. Tokių bendrijų įkūrimo tikslu buvo „kova su girtuoklyste, o taip pat krikščioniškų dorovinių nuostatų bei dievotumo platinimas tarp kariškių“.
Į globos tarybų sudėtį buvo įtraukti dvasininkijos, administracinės ir teisminės valdžios, visuomeninių įstaigų atstovai bei privatūs asmenys. Taryboms buvo skiriamos piniginės pašalpos iš valstybės iždo jų sprendžiamiems uždaviniams įgyvendinti.
Ypatingą dėmesį valdovas skyrė blaivybei armijoje.
1908 metų pabaigoje armijoje uždrausta degtinė. Įsakymu karinei žinybai degtinė buvo keičiama į lengvą vynuogių vyną.
1914 metais, prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią, įsigaliojo naujas įsakymas, kurio pavadinimas buvo „Priemonės prieš spiritinių gėrimų vartojimą armijoje“. Šalies ginkluotose pajėgose buvo įvestas griežčiausias sausasis įstatymas.
Nė vienoje šalyje, nei iki to, nei po 1914 metų dar nebuvo imtasi tokio radikalaus kovos su alkoholizmu būdo. Tai buvo milžiniškas, negirdėtas mėginimas.
1915 metų sausio mėn. Valstybinė Dūma be prieštaravimų patvirtino einamųjų metų biudžetą, nenumatantį pajamų iš spiritinių gėrimų pardavimo.
Nuo 1904 metų Nikolajui II retai pasitaikydavo dienų, kada buvo galima kuo nors pasidžiaugti.
Vasario mėn. prasidėjo karas tarp Rusijos ir Japonijos dėl Mandžūrijos ir Korėjos kontroliavimo. Rusų armiją persekiojo sunkios netektys.
Iš pradžių karas suvienijo visas partijas, visą tautą. Bet kai tik iš fronto pradėjo ateiti pranešimai apie nesėkmes, situacija pradėjo keistis. Visi, vos ne kiekvienas, ėmė reikšti nepasitenkinimą, reikalavo pokyčių.
Caras ne kartą galvojo apie konstitucijos įvedimą ir priėjo tokios išvados: „Esant žemai liaudies kultūrai, su mūsų tolimomis provincijomis, žydų klausimu ir t.t. tik absoliuti monarchija gali išgelbėti Rusiją. Be to, mužikas konstitucijos nesupras, o supras tik viena, kad carui buvo surištos rankos“.
1905 metų sausio 9 dieną Peterburge įvyko kruvinieji įvykiai, vėliau įgavę „kruvinojo sekmadienio“ pavadinimą. Ir nors carui nebuvo laiku pranešta apie įvykius, jis nepanoro perkelti atsakomybės kitiems. Jis pavedė ministrams surinkti delegaciją iš įvairių gamyklų darbininkų ir sausio 19 dieną priėmė ją Carskoje Selo, išreikšdamas kalboje savo nuomonę apie tai, kas įvyko. „Jūs leidote išdavikams ir mūsų šalies priešams įtraukti save į paklydimą bei apgavystę, – sakė valdovas. – Streikai ir maištingi susirinkimai tik pakursto minią tokiai netvarkai, kuri visada versdavo ir ateityje vers valdžią imtis karinės jėgos, o tai neišvengiamai iššaukia ir nekaltas aukas. Žinau, kad nelengvas yra darbininko gyvenimas. Daug ką reikia pagerinti ir sutvarkyti… Bet maištaujančia minia pareikšti man apie savo poreikius – nusikaltimas“. Valdovas taip pat liepė išduoti 50000 rublių pašalpoms toms šeimoms, kurių nariai nukentėjo sausio 9 dieną.
Vasarą įvyko dar vienas įvykis, sukrėtęs imperatorių. Kilo maištas šarvuotyje “Kunigaikštis Potiomkin-Tavričeskij”. Jūreiviai išžudė karininkus ir užgrobė laivą, grąsindami sukelti betvarkę mieste.Visuomeniniai veikėjai jau atvirai kvietė įvesti konstitucinę santvarką, ir netrukus delegacija, sudaryta iš liberaliųjų sluoksnių atstovų, įteikė carui savo reikalavimus. Tuo metu monarchas jau buvo pasiruošęs įvesti atstovaujantįjį renkamąjį organą. Jis kreipėsi į delegaciją tokiais žodžiais: „Aš liūdėjau ir liūdžiu dėl tų bėdų, kurias Rusijai karas jau atnešė ir kurios dar tik numatomos, taip pat dėl visų mūsų vidinių negandų. Atmeskite abejones: mano valia – caro valia – sukviesti renkamuosius iš tautos – nepalenkiama. Tegu bus kaip buvo senovėje, vienybė tarp caro ir visos Rusijos, bendravimas tarp manęs ir valstybės žmonių, kuris taps pagrindu tos tvarkos, kuri atitiks savitąjį rusiškąjį pradą. Aš tikiuosi, kad jūs padėsite man šiame darbe“. 1905 metų spalio 17 dienos manifestas tapo caro sprendimo išraiška.
1906 metų kovo mėnesį įvyko rinkimai į Pirmąją Valstybės Dūmą. Naujoje „Pagrindinių Rusijos Imperijos įstatymų“ redakcijoje jau nebebuvo nuostatos apie tai, kad monarcho prerogatyvos yra neribotos. Dabar joks vyriausybės parengtas įstatymo projektas negalėjo tapti įstatymu, kol nebuvo patvirtintas Dūmoje ir Valstybės Taryboje. „Aš puikiai suprantu, kad kuriu sau ne pagalbininką, bet priešą, – pasakė caras ministrų Tarybos pirmininkui S.J.Vitte, – bet guodžiu save mintimi, kad man pavyks išauklėti valstybinę jėgą, kuri bus naudinga tam, kad ateityje užtikrintų Rusijai ramaus vystymosi kelią, be šiurkščių pažeidimų tos sanklodos, kurioje ji gyveno jau tiek laiko“. Šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti.
Kai 1914 metais Austrija-Vengrija, Vokietijos sąjungininkė, paskelbė karą Serbijai, tuomet Rusija užsistojo mažą slavų tautą. Taip prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas.
Karo pradžia fronte rusams buvo sėkminga ir šalį apėmė džiaugsmingas patriotinis pakilimas.
Bet netrukus mūsų dalinių judėjimas į priekį sustojo, o netekimai ėmė didėti. Visuomenės viršūnėlėse – tiek Generaliniame štabe, tiek ir sostinėje prasidėjo eilinis bruzdėjimas. Nesėkmėmis fronte pasinaudojo revoliucionieriai, išvystę savo propagandą fronte ir užnugaryje. Vokiečiai greitai judėjo į Rusijos centro pusę. Tokiomis sąlygomis, norėdamas pakelti kariuomenės dvasią, Valdovas prisiėmė sau vyriausiąjį vadovavimą kariuomene ir persikėlė į Generalinį Štabą, įsikūrusį Mogiliove. Su juo į frontą išvyko ir caraitis Aleksejus. Reikėjo dėti neįtikėtinas pastangas, kad būtų sustiprinta armija bei pagerinta padėtis fronte. 1916 metais „pražuvusi“ rusų armija atsakė galinga kanonada ir didžiausiu puolimu.
Rusijos pasiekimus pastebėjo Anglijos karo ministras Vinstonas Čerčilis. Jis rašė: „Maža yra labiau stebinančių Didžiojo karo epizodų, palyginus su Rusijos prisikėlimu, persiginklavimu ir atnaujintomis galingomis pastangomis 1916 metais.. 1916 metų vasarą Rusija, kuri prieš 18 mėnesių buvo beveik beginklė, kuri 1915 metų eigoje patyrė ištisą eilę baisių pralaimėjimų, iš tikrųjų sugebėjo savo pačios pastangomis bei panaudodama sąjungininkų pagalbą, išrikiuoti lauke – organizuoti, apginkluoti, aprūpinti – 60 armijos korpusų vietoje 35, su kuriais ji pradėjo karą“.Generolas N.A. Lochvickij ta tema yra pasakęs: „Petrui Didžiajam prireikė devynerių metų, kad Narvos nugalėtuosius paverstų Poltavos nugalėtojais. Paskutinis Vyriausiasis Imperatoriškosios Armijos Vadas – Imperatorius Nikolajus II tą patį darbą atliko per pusantrų metų. Bet jo triūsas buvo įvertintas ir priešų, tarp Valdovo bei jo Armijos ir pergalės “atsistojo revoliucija”.
„Pats sunkiausias ir labiausiai užmirštas Nikolajaus II žygdarbis, – pažymėjo S.S. Oldenburg, – buvo tai, kad kad esant neįtikėtinai sunkioms sąlygoms, jis atvedė Rusiją iki pergalės slenksčio: jo priešininkai neleido jai peržengti šio slenksčio“.
Įvykiai, tiesiogiai susiję su Nikolajaus II sosto atsisakymu, prasidėjo 1917 metų vasario 14 d., kuomet minios, nepatenkintos karo meto gyvenimo skurdumu, išėjo į Petrogrado gatves su šūkiais: “Šalin karą!”, “Tegyvuoja respublika!”. Liaudis reikalavo duonos, kurios su nusikalstamais kėslais neatveždavo į miestą ir tyčia nepardavinėjo krautuvėse. Prasidėjo parduotuvių plėšimai, duonos krautuvių niokojimai, buvo mušami ir žudomi eiliniai policijos pareigūnai. Policija savo pajėgomis nesugebėjo užkirsti kelio neramumams. Prasidėjo liaudies maištas.
Imperatoriaus Nikolajaus Aleksandrovičiaus ir iki tol negalima buvo apkaltinti neryžtingumu, o tomis maištingomis dienomis jo įsakymų griežtumas išdavikiško maišto malšinimui buvo išties diktatoriškas. Jis duoda įsakymą nukreipti į Petrogradą maišto malšinimui iš fronto atšauktus dalinius, pasirašo Nurodymą laikinai sustabdyti Valstybės Dūmos ir Valstybinės Tarybos darbą. Pagal Nikolajaus II sumanymą visa valdžia turėjo būti sukoncentruota jo ir jo vyriausybės rankose bei remiamasi carui ištikima armija.
Bet įvykiai klostėsi ne pagal caro valią. Jo įsakymai nebuvo vykdomi. Generolai neatvedė karinių dalinių iki Peterburgo, maištininkų propagandos paveikti, Piterio atsargos pulkų kareiviai atsisakė paklusti karininkams. Dūma pasipriešino Valdovo potvarkiui ir suorganizavo Laikinąją vyriausybę. Sąmokslą palaikė generolai iš Generalinio štabo ir vyriausioji frontų karinė vadovybė, kurie kreipėsi į vyriausiąjį vadą „su primygtinais pasiūlymais atsisakyti sosto vardan Rusijos gerovės ir pergalės prieš priešą“. Imperatoriškasis traukinys priverstinai buvo nukreiptas ne į Mogiliovą, bet į Pskovo stotį labai simbolišku pavadinimu „Dno“ (liet. Dugnas). Faktiškai nuo vasario 28-ios imperatorius buvo sąmokslininkų blokuotas savo traukinyje.
1917 metų kovo 1 d. Valdovas liko vienas, praktiškai įkalintas traukinyje, išduotas ir paliktas savo pavaldinių, išskirtas su šeima, laukusios ir besimeldusios už jį Carskoe Selo [miestelyje]. „Aplink visur išdavystė, bailumas ir apgavystė“, – savo dienoraštyje užrašė Nikolajus Aleksandrovičius.Neatsirado greta žmonių, ištikimų priesaikai ir carui. Visi pasirodė besą išdavikais – nuo eilinių Piterio atsargos pulkų kareivių iki vyriausiųjų frontų vadų, iki artimiausių giminių – didžiųjų kunigaikščių. Niekas nepanoro kartu su juo nešti valdžios naštos, kad sustabdytų Rusiją ant atsivėrusios bedugnės pakraščio.
Visi įtikinėjo carą, kad tik sosto atsisakymas išgelbės Rusiją. Ir Valdovas, išdavystės akivaizdoje, paaukojo save, įsiklausęs šios nuomonės. Po karštos naktinės maldos prieš ikoną jis atsisakė sosto. Tai įvyko kovo 2-ąją. „Nėra tos aukos, kurios aš nepaaukočiau vardan tikros Rusijos gerovės ir jos išgelbėjimo. Todėl aš esu pasirengęs atsisakyti sosto“, – tokią telegramą jis išsiuntė Dūmos pirmininkui.
Štai tokiomis aplinkybėmis atsirado dokumentas, kuris suklastotai buvo pavadintas „Nikolajaus Antrojo sosto atsisakymo manifestu“ ir 1917 metų kovo mėn. laikraščiuose buvo publikuojamas su šia melaginga antrašte. Iš tikrųjų tai buvo valdovo telegrama Generalinio štabo viršininkui Aleksejevui, be to, imperatoriaus pasirašyta pieštuku.
Valdovo telegrama Generaliniam Štabui buvo paskutinis jo kreipimasis į armiją. Tik nedaugelis iš vadų suprato ją kaip pagalbos Valdovui šauksmą ir buvo pasirengę skubėti į pagalbą.
Imperatorius Nikolajus II visiems laikams išsaugojo sieloje tai kas svarbiausia – tikėjimą Dievo valia ir ištikimybę Tėvynei. „Aš esu tvirtai bei pilnai įsitikinęs, – kalbėjo jis, – kad Rusijos likimas, lygiai taip pat kaip mano ir mano šeimos likimas, yra Dievo rankose, ir kuris pastatė mane į mano vietą. Kas beįvyktų aš lenkiuosi prieš Jo valią, numanydamas, kad aš niekada neturėjau kitos minties, kaip tik tarnauti šaliai, kurios valdymą Jis man patikėjo“.
Tai ne caras atsižadėjo sosto. Tai Rusija atsižadėjo caro.
Generolas N.M. Tichmeniovas paliko nuoširdų Nikolajaus II atsisveikinimo, kuris vyko štabo pastate, prieš carui išvykstant iš Mogiliovo, su Generalinio Štabo vadovybe, kareiviais ir asmeninės apsaugos karininkais, aprašymą.
„Lygiai 11 valandą duryse pasirodė Valdovas… Ant (jo) krūtinės kabojo vien tik Georgijaus kryžius, ryškiai baltavęs tamsiame čerkesės fone. Kairę ranką su suspausta joje papacha jis laikė ant špagos efeso. Dešinioji buvo nuleista ir stipriai, pastebimai drebėjo…
Valdovas… pradėjo sakyti kalbą… Jis kalbėjo garsiu bei aiškiu balsu, labai vaizdingai, tačiau stipriai jaudindamasis, darydamas pauzes tarp sakinio dalių. Dešinioji ranka visą laiką stipriai drebėjo. „Šiandien aš matau jus paskutinį kartą, – pradėjo Valdovas, – tokia Dievo valia ir mano sprendimo pasekmės“.
Toliau jis priminė susirinkusiems apie pareigą Tėvynei, paragino juos susitelkti ir įveikti baisųjį priešą, tikėjimu ir tiesa tarnauti Laikinajai vyriausybei.
Valdovas baigė… Niekada nebuvau regėjęs tokios gilios, visiškos, mirtinos tylos patalpoje, kurioje buvo susirinkę keli šimtai žmonių. Nusilenkęs mums, jis pasisuko ir nuėjo į tą vietą, kur stovėjo Aleksejevas. Nuo ten jis pradėjo eiti prie susirinkusiųjų, paduodamas ranką vyriausiems generolams ir nusilenkdamas kitiems, pasakydamas kai kam keletą žodžių, jis artėjo prie mano vietos. Kai jis jau buvo už kelių žingsnių nuo manęs, salėje tvyrojusi ir visą laiką tvinkusi įtampa, galų gale pratrūko.
Kažkas už Valdovo nugaros nevalingai sukūkčiojo. To užteko, kad kūkčiojimas, kurio sulaikyti susirinkusieji, matomai, jau nebeturėjo jėgų, pasigirdo iš karto daugelyje vietų. Daugelis paprasčiausiai verkė ir šluostė ašaras… Tačiau jis tęsė apėjimą… Priėjęs prie savo asmens sargybos karininkų, jis niekam nepadavė rankos, galbūt todėl, kad matėsi su jais ryte atskirai. Tačiau jis pasisveikino su visais Georgijaus bataliono karininkais, ką tik grįžusiais iš ekspedicijos į Petrogradą. Nevalingi kūkčiojimai ir šūktelėjimai netilo. Georgijaus bataliono karininkai – žmonės, kurių dauguma buvę sužeisti keletą kartų – neišlaikė: du iš jų neteko sąmonės. Kitame salės gale nugriuvo kažkas iš sargybos…“
Kai nuverstasis caras ėjo iš Generalinio Štabo pastato savo automobilio link, šimtai sargybinių bei kareivių krito ant kelių, raudodami visu balsu. Kareiviai atsisveikino su savo caru.
Tai buvo tas regimasis vienybės momentas, kuris aukštuomenėje visada buvo puiki tema išreikšti sarkastiškoms pašaipoms. Jo tikrumo nepripažino nė vienas iš „Vasario didvyrių“. Šia mistine bendryste netikėjo ir daugumelis pareigūnų. Matydamas tokį patetišką reginį, generolas M.V. Aleksejevas apmirė kaip užkerėtas…
Tą paskutinę dieną Generaliniame Štabe ašaros ne kartą riedėjo caro veidu. Vakare jis užrašė dienoraštyje: „Mano širdis vos neplyšo!“
Po sosto atsižadėjimo viskas įvyko priešingai nei kalbėjo opozicionieriai: prasidėjo liaudies, pasidavusios žemiausioms aistroms, smukimas; nesulaikomu greičiu Rusija pasileido į pražūtį. Jokios greitos išorinės naudos dėl sosto atsisakymo nebuvo. Caras buvo tas mistinis pradas, kuris laikė blogio jėgas; dabar gi jau niekas netrukdė jų įsiveržimui į pasaulį.
Po atsisakymo nuo sosto pasirašymo prasidėjo nauji caro šeimos išbandymai. Caras su savo artimaisiais buvo areštuotas ir laikomas Carskoje Selo. Jiems dabar teko kęsti sargybinių ir kitų „naujų“, juos supusių žmonių, pažeminimus ir patyčias. Liepos 31 dieną jie buvo iškeldinti iš savo rūmų ir išsiųsti į Sibirą.Rugpjūčio 6 d. garlaiviu „Rusia“ caro šeima atvyko į Tobolską. „Sieloje taip neapsakomai skaudu už brangiąją Tėvynę, kad neįmanoma apsakyti“, – šie valdovės Aleksandros Fiodorovnos žodžiai iš asmeninio laiško žodžiai išreiškia visos šeimos vidinę būseną. Bet jos nariai laikėsi drąsiai: jų tvirtumą palaikė tikėjimas Dievo valia.
1918 metų pavasarį caro šeima buvo išskirta. Iš Maskvos atvažiavo bolševikų komisaras, kuris pranešė valdovui, kad jis išvežamas. Aleksandra Fiodorovna nusprendė lydėti vyrą; jos dvasinės kančios pasiekė išaugo iki kraštutinės ribos, nes jai teko skirtis su sergančiu caraičiu. Su tėvais išvyko ir caraitė Marija. Išsiskyrimas visai šeimai buvo sielos kančia.
Imperatoriškoji pora buvo atvežta bolševikų į Jekaterinburgą. Gegužės pradžioje čia buvo atvežti ir kiti šeimos nariai kartu su keliais ištikimais tarnais. Pasityčiojimai tapo dar įmantresni; tačiau netgi kai kurie iš sužvėrėjusių sargybinių viduje lenkėsi jų krikščioniškam nuolankumui bei romumui.
Gyventi kankiniams buvo likę du su puse mėnesio. Artėjo vienuolio Abelio pranašystės (3) išsipildymo laikas, apie kurią caras sužinojo dar 1901 metais.
Laikinosios vyriausybės komisija, sudaryta specialiai tam, kad būtų aptikti „anti-liaudinės caro veiklos“ įrodymai, nieko smerktino caro veikloje neaptiko. Vyriausiasis tyrėjas V.M. Rudnev užbaigė savo pranešimą tokiais žodžiais: „Imperatorius tyras, kaip krištolas“.
Ar galėjo caras išvažiuoti iš Rusijos ir taip išgelbėti savo šeimą, kaip tai padarė daugelis aukštas pareigas ėjusių jo pavaldinių?
Į šį klausimą atsakė pats Nikolajus II. Į pulkiniko A.A. Mordvinovo pasiūlymą kuo greičiau išvykti į užsienį, valdovas atsakė: „Ne, nė už ką. Aš nenorėčiau išvažiuoti iš Rusijos, aš per daug ją myliu. Užsienyje man būtų per daug sunku“. Praėjus keliems mėnesiams, kęsdamas tremtyje sargybinių pažeminimus ir patyčias, jis tebebuvo įsitikinęs, jog „tokiu sunkiu metu nė vienas rusas neturi išvykti iš Rusijos“.
Kai imperatorius sužinojo, kad pagal Brest-Litovsko sutartį vokiečiai reikalauja, kad caro šeima jiems būtų perduota gyva ir sveika, jis, pasak P. Žiljaro, palaikė tai įžeidimu, o ne pagalba. O A. Aleksandra Fiodorovna pusbalsiu pridūrė: „Po to, ką jie padarė valdovui, aš esu linkusi mirti Rusijoje, nei būti išgelbėta vokiečių!“.
Rodos, valdovė galėjo trokšti tiktai vieno: ištrūkti iš nelaisvės ir išvykti iš Rusijos kuo toliau, tačiau savo laiškuose Annai Vyrubovai ji išsako visiškai kitokias mintis: „Dieve, kaip aš myliu savo Tėvynę su visais jos trūkumais! Artimesnė ir brangesnė ji man, nei daug kas kita, ir kasdien šlovinu Viešpatį, kad mus paliko čia, o neišsiuntė toliau“. „Kokia aš laiminga, kad mes ne užsienyje, o su ja (Tėvyne) viską išgyvename. Kaip norisi dalintis viskuo su mylimu ligotu žmogumi viską dalintis, kartu viską išgyventi ir su meile bei jauduliu rūpintis juo, taip ir su Tėvyne“.
Vaikai taip pat neįsivaizdavo savo gyvenimo be Rusijos ir kartu su savo tauta išgyveno ir džiaugsmus, ir nelaimes. Jie žinojo ne tik šviesiąją gyvenimo pusę karališkuose apartamentuose, jiems teko pamatyti kraują, ašaras, kančias, mirtį, neteisybę ir žmonių beširdiškumą.
Karo metais Aleksandra Fiodorovna rašė vyrui: „Mūsų mergaitės pagal savo metus baigė sunkius kursus, ir jų sielos labai išsivystė… Jos dalinosi su mumis visais mūsų sielų išgyvenimais, ir tai išmokė jas žiūrėti į žmones atviromis akimis, taip, kad šitai joms labai padės vėlesniame gyvenime. Mes esame viena, o tai, deja, taip reta dabartiniais laikais“.
Jie visada buvo viena visuma, net ir tada, kai tekdavo išsiskirti dėl valstybinių reikalų ar karinių veiksmų. Ar galėjo Aleksandra Fiodorovna išsiskirti su vyru ir Tėvyne, kuriuos taip atsidavusiai mylėjo, ir išvažiuoti su vaikais į užsienį? Ar galėjo valdovas palikti savo šalį? Jis išliko kapitonu, kuris nepaliko skęstančio laivo. Jis išliko Valdovu, savo tautos tėvu, kuris nepaliko savo didelės šeimos ir jo artimieji liko su juo iki galo.
„Gali būti, kad Rusijos išgelbėjimui reikalinga išperkamoji auka, aš būsiu ta auka, – teišsipildo Dievo valia!” – kalbėjo valdovas tomis dienomis, kai jis buvo kankinančiuose apmąstymuose dėl galimybės atsisakyti sosto vardan savo tautos gerovės. Ir jis paaukojo viską – tai kas brangiausia, tai ką jis turėjo: savo šeimą ir savo gyvybę.
Nikolajus II ir karališkoji šeima išgėrė karčią žemiškojo likimo taurę iki dugno. Jie iškentė įmanomas ir neįmanomas nelaimes ir nusivylimus žemėje, ir netgi patys žiauriausi priešai negalėtų nieko daugiau pridėti. Tie išbandymai, kuriuos jie išgyveno, pagal įprastus žmogiškus mastelius yra sunkiai įsivaizduojami.
Visą tamsą iš Rusijos jūs turite išstumti savo širdžių jėga,
savo pavyzdžio jėga.
Pakylėtasis valdovas Nikolajus
2005 m. balandžio 24 d.
AŠ ESU Pakylėtasis Valdovas Nikolajus. Jūs žinote mane. AŠ ESU rusų caras Nikolajus Antrasis, Romanovas, dabar Pakylėtasis Valdovas Nikolajus.
Aš esu labai sujaudintas šiandieninio mūsų susitikimo ir galimybės kreiptis į jus, į visus, kas gyvena Rusijoje ir tų šalių teritorijose, kurios kažkada vadinosi Rusija.
Aš kalbu, ir mano akys prisipildo ašarų. Kiek daug norisi pasakyti. Bet norisi pasakyti tai kas svarbiausia, tai, ką jums būtina žinoti šiuo istoriniu momentu. Tai, kas jums nematoma, bet tai, kas realiai vyksta subtiliajame plane virš Rusijos.
Daugybė Dangaus pajėgų dabar sukoncentravo savo kūrybines pastangas virš šios šalies teritorijos. Milžiniška galybė sutelkta Danguje virš Rusijos.
Ir mes pasiruošę veiksmams. Viskas paruošta, paskutiniai pasiruošimai baigti. Dieviškoji galimybė, Dangaus sumanymas Rusijai paruoštas nusodinimui į fizinį planą.
Ak, tai nenusakomai grandiozinis sumanymas! Ir viskas, ko mums dabar reikia, tai jūsų pagalbos, nusodinant šį sumanymą į fizinį planą. Jūs žinote, jog tam, kad įvyktų Dieviškojo sumanymo nusodinimas į fizinį planą, mes turime turėti tam tikrą kiekį ištikimų mums individų, esančių įsikūnijime ir visiškai ištikimų Dievo Valiai.
Mes suprantame, kaip sunku jums būna išlaikyti tokį įnirtingą spaudimą iš tų jėgų pusės, kurios nujaučia savo galą ir todėl veikia atvirai, nei kiek nesirūpindamos tuo, kad pridengtų savo bedieviškus veiksmus nors menkiausiu ideologijos šydu ar kaip kitaip užmaskuotų savo begėdiškumą.
Taip elgiasi mirtinai sužeistas žvėris, kuris nujaučia savo artėjančią mirtį ir, įniršęs dėl savo bejėgiškumo, yra pasiruošęs griauti ir šluoti viską savo kelyje.
Tos jėgos, kurios dabar yra Rusijos valdžioje, panašios į šį mirtinai sužeistą žvėrį ir, atrodo, kad niekas negali jų sustabdyti bei atvesti į protą.
Tačiau yra Dievo planas šiai šaliai, ir šis planas bus įvykdytas. Atidėjimas keliems dešimtmečiams ar netgi visam šimtmečiui yra tik nereikšmingas istorinis terminas. Jūs žinote, kad aš ir daugelis mano šeimos narių buvo įkūnyti šiai aukštai misijai XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje.
Bet žvėris tuo metu buvo dar stiprus. Ir jis atrasdavo Rusijos liaudies palaikymą, naudodamasis šioje šalyje gyvenančių žmonių tamsumu. Neišmanymas, tamsuoliškumas yra tas trūkumas, per kurį veikia pačios pikčiausios šios planetos jėgos. Neišmanantis žmogus tampa aklu įrankiu tamsos jėgų rankose.
Kaip skaudu man buvo suvokti savo bejėgiškumą atsižadėjimo nuo sosto ir toliau sekusio gėdingo arešto bei įkalinimo metu. Aš myliu Rusiją. Aš myliu Rusiją visa savo širdimi, visa savo esybe. Ir aš buvau pasiruošęs paaukoti save ir savo šeimą, kad tik suteikčiau galimybę šios šalies žmonėms gauti savo šansą šviesiai ateičiai.
Jūs žinote, kad aš žinojau savo likimą, aš žinojau apie tą kankininkišką mirtį, kuri laukė manęs ir mano vaikų. Ir buvo daug galimybių išsaugoti savo gyvybę ir bėgti į užsienį. Aš atmečiau jas visas.
Aš sąmoningai prisiėmiau šį kryžių, šį nukryžiavimą ant kryžiaus. Visų sunkiausia buvo įveikti pasipriešinimą tos mano dalies, kuri stengėsi bet kuria kaina išgelbėti vaikus. Bet aš paaukojau savo vaikus. Lygiai taip, kaip Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų. Iki paskutinio momento aš tikėjausi, kad Viešpats atitrauks likimo ranką, jeigu ne nuo manęs, tai nuo mano vaikų. Bet ne. Atsitiko baisiausia.
Šventi nekaltieji buvo atiduoti kankininkiškai mirčiai. Ir šis momentas buvo kaip signalas pačioms pikčiausioms tamsos jėgoms išlįsti iš pakampių ir veržtis į valdžią.
Visa tamsa išplaukė į paviršių. Visa, kas anksčiau bandė laikytis padorumo ir slėpėsi pakampėse, išlindo į paviršių. Tai buvo nelabųjų bakchanalija. Ir ši bakchanalija tęsiasi iki šiol. Ir jeigu anksčiau jie užsidėdavo ant savęs ideologinę maskuotę, prisidengdami rūpinimusi tautos poreikiais, tai dabar jie nesivargina kaip nors pateisinti savo savivalę.
Liūdna žiūrėti į viską, kas vyksta Rusijoje. Bet jūs žinote, kad kai liga įvyta į vidų, ji nepastebimai silpnina organizmą, kol jis visiškai neteks jėgų ir numirs.
Rusijoje gi įvyko tai, kad visos piktosios jėgos, visi nelabieji, visa liga iškilo į paviršių. Ir jau daugiau kaip šimtmetį Rusiją krečia karštinė. Bet aš tikiu šios šalies galybe, ir aš tikiu šios šalies tauta, ir aš žinau, kad anksčiau ar vėliau liga bus įveikta.
Prieš Dievui duodant naują galimybę šiai šaliai, šalis turi pereiti katarsį, apsivalymą. Po apsivalymo turi sekti atgaila, ir tik tada bus atvertas šviesus kelias Rusijos tautoms.
Aš galėjau priešintis. Aš galėjau išsaugoti savo šeimą, ir visi mes galėjome likti gyvi. Bet kokia mano gyvenimo prasmė be Rusijos? Aš pasirinkau kovos atsisakymo kelią. Atsisakymą nuo prievartos. Aš pasirinkau Kristaus kelią ir leidau nukryžiuoti save ir visą savo šeimą.
Aš tapau Pakylėtuoju Valdovu, aš pasiekiau savo pakylėjimą. Bet mano vaikai, mano dukros iki šiol yra įsikūnijime. Dvi iš jų tapo Didžiosios Baltosios Brolijos pasiuntiniais. Viena – Amerikos teritorijoje, kita – Rusijos teritorijoje.
Ir jeigu mano gyvenimas pasikartotų vėl, aš vėl pasirinkčiau savo ir savo šeimos nukryžiavimą.
Jūs žinote, kad Jėzus savo kankininkiška mirtimi prisiėmė žmonijos karmą. Jis kentėjo už žmonių nuodėmes. Visi šventieji visais laikais prisiimdavo žmonijos nuodėmes, dalį planetos karmos, kad palengvintų naštą ir kad žmonija galėtų atsitiesti bei pažvelgtų į Dangų.
Dabar atėjo jūsų eilė. Ant jūsų, tų, kurie dabar yra įsikūnijime, nugula atsakomybė už Rusijos ateitį, už visos planetos ateitį. Todėl, kad Rusija pagal Dievo sumanymą turi parodyti kelią visoms kitoms šalims.
Aš apsakau jums situaciją, kurioje jūs esate, taip, kaip aš ją matau iš savo pakylėtosios sąmonės būsenos.
Ir aš matau, kad nebeilgai liko laukti. Bet būtent dabar, kaip niekada anksčiau, iš jūsų bus pareikalauta visų pastangų.
Viskas Rusijoje susimaišė. Grūdai sumaišyti su piktžolėmis. Tarsi specialiai viskas pavirto į kratinį. Milžiniškas žvėris viską sumaišė savo kelyje ir tęsia naikinimą.
Tačiau dabar viskas tampa matoma ir jūs galite spręsti pagal vaisius.
Jūs dabar matote, kas yra kas.
Bet prašau jūsų, palikite kovą. Eikite tuo keliu, kurį nurodė Jėzus, tuo keliu, kurį aš pasirinkau savo paskutiniame įsikūnijime. Jūsų užduotis – atsisakyti prievartos.
Visą tamsą iš Rusijos jūs turite išstumti savo širdžių jėga, savo pavyzdžio jėga.
Kiekvienas iš jūsų turi pavirsti į milžinišką Gėrio ir Šviesos generatorių. Ir ten, kur esate jūs, nebus daugiau vietos tamsai.
Tegul jie bėga iš Rusijos. Tegul jie pasiima, ką pasigrobė, ir išeina. Dievas niekada nepaliks Rusijos iki tol, kol įsikūnijime yra nors vienas šventasis.
O dabar įsikūnijime yra beprecedentis skaičius šventųjų.
Prisiminkite, kad netgi jeigu akivaizdžiai pralaimite fiziniame plane, jūs pasiekiate milžiniškų pergalių subtiliajame plane.
Jūs nemirtingi. Ir aukodami savo fizinį kūną, jūs tik įtvirtinate Gyvybę. Jūs įtvirtinate Gėrio ir Šviesos principus šioje planetoje.
Gausinkite Šviesą! Darykite gerus darbus!
Jus persekios. Jus žemins skurdu.
Aš maldauju jus visa tai ištverti. Kaip ištverdavote per visą sunkią šios šalies istoriją.
Nedaug beliko, numylėtiniai. Pakentėkite.
Laikas pasikeitė, ir tai, kas nematoma jūsų akims, aš matau iš savo pakylėtosios būsenos.
Ir aš sakau jums, Rusija – didinga šalis. Ir jos galybė dabar sutelkta subtiliajame plane.
Ir jūs žinote, kad Dievo planas, Dievo sumanymas bus įvykdytas, nežiūrint į jokį tamsos jėgų pasipriešinimą.
Kiek sužeistas žvėris bešėltų, galas nulemtas.
Neilgai liko laukti. Pakentėkite, numylėtiniai.
Aš suteiksiu jums pagalbą. Aš suteiksiu jums visą pagalbą, kurią man bus leista jums suteikti. Kreipkitės į mane pagalbos savo maldose.
Ir tegul jūsų širdys prisipildo džiaugsmo dėl greitos Didžios Pergalės nuojautos!
AŠ ESU Valdovas Nikolajus
esu su kiekvienu Rusijos šviesnešiu.
(1) Tai straipsnis – skyrius iš knygos „Atgaila išgelbės Rusiją. Apie caro šeimą“, autoriai T.N. Mikušina, O.A. Ivanova, J.J.Iljina. Skyrius pateiktas sutrumpintai.
(2) Šventasis teisusis kankinys Jobas (apie 2000-1500 m. pr. Kr.) – apie jį pasakoja Šventojo rašto dalis „Jobo knyga“. Visa savo esybe Jobas buvo atsidavęs Dievui. Jo vardas tapo įprastu bedriniu kalbos žodžiu kaip kantrybės ir didžių išbandymų simbolis.
(3) Vienuolis – aiškiaregis Abelis išpranašavo Imperatoriui Pavlui I „apie Rusijos valdžios likimus“, iki jo proanūkio, kuriuo ir buvo Imperatorius Nikolajus II. Išsamiau apie tai galima perskaityti knygoje „Palaimintoji Rusija. Pranašystės apie Rusiją“. /Aut.-sud.: T.N. Mikušina, V.I. Polian, J.J. Iljina. – 2-as leid., išt., ir papild. – Omsk: Leidybos namai „SiriuS“, 2012. – 232 p.
