Atminkime ir kitiems pasakykime, kad kančia neatskiriama nuo žmogaus. Kas nenori pripažinti kančios, meluoja sau pačiam, taip pat ir kitiems. Jis daro savo pasaulį kietą, šaltą ir negailestingą. Jis pats atsisako užuojautos ir neužjaučia kito žmogaus ar net tampa jo kaltintoju. Nebeprisimenu, kiek kartų girdėjau žodžius, kad kančios ir ligos be jokių išimčių – klaidų bei netinkamo elgesio pasekmė. Taip. Retsykiais taip nutinka. Tačiau toks požiūris nėra tiesa. Susimąstykime: nuolat kančios vengęs žmogus pasidaro šiurkštus ir savimi pasitikintis. Jis žiūri tik savęs ir mano esąs visų dalykų matas. Tokio žmogaus tikinčiu nepavadinsi. Tuo tarpu tikinčio žmogaus gyvenime kančios – Jėzaus glamonės, Jo bučiniai, Jo meilės ugnis. Kokie palaiminti tie žmonės, kurie supranta šią tiesą ir kokie vargšai klestėjimo ideologijos skleidėjai. Jų „mokslą” reikia įvardyti tikruoju vardu: pats juodžiausias melas. Tuo tarpu tą pačią akimirką, kai žmogus dėkinga širdimi priims patiriamus kentėjimus ir brangins juos tarsi mieliausią Dievo dovaną, labai greitai iš jų pereis į tokį pasaulį ir laimę, kad viskas aplink jį pasidarys šviesu bei džiaugsminga. Reikia tik panorėti, o Viešpats netruks malonę suteikti.
Nebijokime būti pažeidžiami. Tas, kuris nebūtų sužeidžiamas, negalėtų nieko pajusti. Jis taptų skardiniu, mechaniniu ir negyvu žmogumi. Visuomet kilus kančiai atsiranda ir paguoda kančioje. Kančia padeda praregėti. Kančioje viskas pasidaro aiškiau. Tikri vargšai būtų tik tie žmonės, kurie savo gyvenime neturėtų ko apverkti ar nenorėtų kančių aukoti dėl kilnesnių tikslų: už kitus, dvasia mirusius, dar labiau kenčiančius, pagaliau jau išėjusius iš šio gyvenimo.
Kančia yra brendimo procesas. Kas sieloje susitaiko su kančia, gali geriau suprasti kitą žmogų. Kančia padaro žmogų lankstesnį, ima luptis susidaręs jo luobas. Kas kabo ant kryžiaus, to abi rankos plačiai išskėstos,. Jis tampa pasirengęs visus apkabinti. Kiekvienas sutiktasis darosi jam artimas.
Kančia padaro mus ne tokius pretenzingus. Nebekeliame tokių didelių reikalavimų gyvenimui, partnerystei, net laimei ir sveikatai. Kančia parodo: nieko taip paprastai nebūna – viskas yra dovana. Imame mokytis džiaugtis anksčiau nepastebėtais, atrodytų, savaime esančiais ir dėl to nebrangintais dalykais.
Radikaliausias kančios poveikis yra tas, kad ji akimirksniu, per vieną ar kelias sekundes, apšviečia mūsų gyvenimą labai ryškia šviesa. Išsyk išnyksta maži mūsų rūpesčiai. Kas turi vėžiu sergantį vaiką, tam jau ligoninės laukiamajame esančių laikraščių antraštės parodo, kokiomis nesąmonėmis užsiimame didesnę savo gyvenimo dalį, kaip klaidingai sprendžiame daugelį klausimų. Iš karto paaiškėja, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime ir kiek daug dalykų galima atsisakyti. Taigi kasdien užduokime sau klausimą: kuo laikome kančią – palaiminimu ar prakeikimu? Iš tiesų kančia kiekvienam taps tuo, kuo kuris ją laikys. Linkiu padaryti tinkamą sprendimą, kad visas gyvenimas taptų nesibaigiančiu palaiminimu.
Prisiminkime Šventojo Rašto žodžius, kad Dievo Karalystė grobiama jėga. Kas už to slypi? Ne sėkmė, ne klestėjimas. Įsidėmėkite – Dievo Karalystė grobiama dviem tvirčiausiais ginklais: kenčiant skausmus ir nešant ligų kryžių. Nieko, visiškai nieko – nei materialaus, nei dvasinio – negalima sukurti be skausmo.
Sakau sunkumus patiriančiam, tačiau piktos valios neturinčiam: niekada neprarask vilties ir nebijok, nors ir kasdien nupultum į pačią giliausią nuodėmės bedugnę. Net ir nupuolęs niekuomet neapleisk maldos. Sukaupk jėgas ir kasdien kelkis naujam gyvenimui, o tave sergintis angelas tau padės ir tu būsi pagerbtas dėl savo kantrumo.
