Konfucijus

Gyvenimas ir veikla. Nuo 15 metų jis mokėsi privačiai, užsiiminėjo savišvieta, studijavo mylimų senovės išminčių literatūrą. Būdamas 19 jaunuolis vedė. Kai gimė sūnus, jis tapo valstybės tarnautoju. Buvo atsakingas už maisto prekių tiekimą ir kaip ir visus kitus darbus, Konfucijus atlikdavo sąžiningai, gilindamasis į visas smulkmenas, kokybiškai ir nesavanaudiškai, nors korupcija valdininkų tarpe tais laikais buvo įprastas reiškinys. Savo išsimokslinimą Konfucijus baigia būdamas 30 metų. Tais laikais Kinijoje išsilavinęs žmogus turėjo mokėti skaityti, rašyti, mokėti atlikti ritualus, suprasti muziką, šaudyti iš lanko ir mokėti valdyti vežimą. Būdamas 22 jis atidarė savo mokyklą, kur dėstė mokymą apie dorovingumą, istoriją, muziką ir valdymo meną. Muziką jis laikė geriausiu vaistu nuo blogo būdo ir įpročių. Iš savo klausytojų jis imdavo kuklų užmokestį. Ėmė augti jo garsumas.
Kaip senovės tyrinėtojas ir smalsus mąstytojas, Konfucijus nukeliavo į imperatoriaus rezidenciją, kur susipažino su karalystės bibliotekos lobiais. Čia jis studijavo muziką, kuri karališkuose rūmuose tapo labai aukšto išsivystymo lygio. Mąstytojas nepalaikė santykių su rūmais, už tai susipažino su didingiausiu to meto mąstytoju Lao-czi, filosofinės-religinės mokyklos įkūrėju. Susitikimas jaunam mąstytojui paliko gilų įspūdį.
Kai Konfucijus grįžo gimtinėn – į Lu, ten vyko įvykiai, kurie parodė, kad išminčiaus gyvenimo darbai atitinka jo mokymą. Lu valdytoją valdininkai išvijo ir jis buvo priverstas bėgti į kaimyninę provinciją Ci. Paskui jį nusekė Konfucijus kartu su savo mokiniais, nenorėdamas savo autoritetu palaikyti tų, kurie išvijo savo valdytoją. Tačiau Ci provincijos valdytojas greitai ėmė bodėtis išminčiaus patarimų ir Konfucijus grįžo į gimtinę.
Čia jis užsiimdavo su mokiniais ir vystė savo mokymą. „Konfucijui visada buvo būdingas nuoširdus kuklumas. Jis nuolat buvo mandagus, dėmesingas, meilus, dėvėjo paprastus juodos ir geltonos spalvos drabužius. Mokinių tarpe jis buvo nuoširdus ir natūralus, svetimas išaukštinimams bei puikybei. Niekada nekėlė savo išsimokslinimo ir mokėjo įsiklausyti į patarimus. Mokiniai jam darė didelę įtaką. Ne kartą mokiniams patarus jis keisdavo savo sprendimus…
Už tai vos Konfucijus atsirasdavo rūmuose, jis atsimainydavo… Visos jo manieros/nusilenkimai, ceremoningos pozos/ buvo apskaičiuotos ir padiktuotos griežtų taisyklių… Ir visa tai vykdavo ne dėl pasididžiavimo ar puikybės, bet buvo daroma dėl tradicijų atgimimo“(6. – С.44, 45)
Konfucijus, kaip vėliau ir Platonas, manė, kad valstybės gerovė priklauso nuo valdytojo išminties ir teisingumo. Jis svajojo įgyvendini šią idėją. Tačiau tik 51-ais jo gyvenimo metais jį tarnybon pakvietė Lu valdovas. Per keletą metų sėkmingos veiklos Konfucijus tapo artimiausias valdytojo patarėjas ir taip prisidėjo prie karalystės klestėjimo, jog tai sukėlė nerimą kaimyninėms valstybėms. Kaimynai nepraleido progos sukiršinti valdytoją su išmintingu patarėju ir tam tikslui, panaudodami jo silpnybes, kaip dovaną valdovui atsiuntė 81 gražuolę ir 30 vežimų, kinkytų ketvertais grynaveislių žirgų. Valdytojas pasidavė pagundai. Tam, kad neatsisakytų tokios dovanos, patarėją jis specialiai pakišo į sunkią situaciją, grubiai pažeisdamas vieną iš ritualinių normų. Protestuodamas Konfucijus su keliomis dešimtimis mokinių paliko Lu valstybę.

Kelionės. Būdamas 55 konfucijus faktiškai tapo ištremtas. 14 metų jis važinėdavo su savo mokiniais iš vienos provincijos į kitą, tikėdamasis sutikti valdytoją, šalia kurio jis galėtų įgyvendinti savo svajonę apie naują valstybę, aukštos moralės bei humanišką, savo piliečiams suteikiančią vertą ir teisingą gyvenimą.

Visur jį pagarbiai sutikdavo, skirdavo geras pajamas, bet į valstybinę veiklą nekviesdavo. Pagaliau, kai Konfucijui buvo 64 metai, Čiu-gun valdytojas pasiūlė filosofui pirmojo didžiūno pareigas. Ir vėl Konfucijus pasiliko ištikimas savo įsitikinimams. Jis atsisakė malonių pareigų, nes valdytojas sostą užėmė neteisėtai, apeidamas savo tėvą.

Ko išminčius mokė valdytojus ir didžiūnus?

Pagal Konfucijų valstybė – tai piramidė. Jos viršūnėje – Dangaus Sūnus, tai yra valdytojas. Piramidės vidurys – didžiūnai, valdantysis aparatas. Pagrindas – tauta. Pagrindinis dėmesys – piramidės viduriui. Kaip elgiasi piramidė, tokia ir tauta. Valdyti tautą gali kilnūs vyrai. „Kilnaus vyro moralė panaši į vėją, žemo žmogaus moralė panaši į žolę. Žolė linksta ten, kur pučia vėjas“. Mąstytojas mokė valdytojus, kad valstybė panaši į didelę šeimą. O gimtąją šeimą sutelkdavo bendras darbas visų gerovei. Joje visi vienas kitam padėdavo, joje gyvavo gili jaunesniųjų pagarba vyresniems ir vyresnieji rūpinosi jaunesniais. Iš esmės tokia šeima sudaryta hierarchijos principu, kuris yra pasaulėdaros pagrindas: aukštesniojo pagalba žemesniajam ir žemesniojo paklusnumas aukštesniajam.

Paskutiniai gyvenimo metai. Po to jis grįžo į gimtąją Lu kartalystę, kur toliau mokė, naudodamasis visuotine pagarba ir nepriekaištingu autoritetu. Taipogi jis toliau užsiėmė senovės knygų sisteminimu. „Senovės dainų rinkinys“ – knyga, kuri atsirado dėka to, kad Konfucijus surinko ir apdorojo senovės poemas. Maždaug per du metus iki mirties jis parašė trumpą valstybės Lu istoriją per 240 metų: nuo 721 iki 481m. pr. m.e.
Didingas išminčius Konfucijus į kitą pasaulį perėjo 73-iais gyvenimo metais, prieš tai išgyvenęs žmonos, sūnaus ir mylimojo mokinio Jan Chueja mirtį. Tris metus mokiniai gyveno lūšnelėje šalia jo kapo, atlikdami gedulingas ceremonijas pagal mokytojo įšventintą ritualą.

Mokymas. Savo mokymą Konfucijus dėstė žodžiu. Apie didžiojo filosofo pasaulėžiūrą mes sužinome iš jo mokinių darytų užrašų, pagrindinai iš knygos ”Lunj jui” – “Pokalbiai ir svarstymai”.
Pagal Konfucijaus mokymą, žmogiškosios egzistencijos idealas slypi senovėje, kuri užduoda deramo elgesio normą ir pavyzdį. Todėl reikia studijuoti senąsias knygas ir didžiųjų pasišventėlių gyvenimus. ”Konfucijus tikėjo, kad švietimas, gyvenimiškųjų kanonų propagavimas patys padarys savo darbą… Bet padaryti tai/ grįžti prie auksinės senovės/ reikia sąmoningai. Kiekvienas žmogus privalo būti reiklus sau, laikytis nustatytų taisyklių ir kanonų; tik tada visa visuomenė pasveiks nuo savo negalios” (6.- 46,40 psl.).
Centrinė Konfucijaus Mokymo sąvoka yra “ženj” – humaniškumas arba meilė žmonėms. Šioje sąvokoje slypi ir žmogaus charakteristika, ir jo dorovinio tobulėjimo tikslas, ir žmonių santykių visuomenėje įstatymas. Teisingas požiūris į žmones yra tarpusavio santykiuose. “Nedaryk kitiems to, ko nelinkėtum sau” – santykių etikos auksinė taisyklė. Mokytojas ragino mylėti žmones. Jeigu žmonių širdys degs meile, žmonės taps kaip viena šeima. “Ir taip, jūs privalote mylėti kitus, kaip patys save… linkėti jiems to, ko sau trokštate”, – kalbėjo jis. “Konfucijus manė, kad žmogus privalo išmokti be jokių bausmių laikytis humaniškumo ir etikos taisyklių”. “Jeigu vadovauti tautai laikantis įstatymų, – sakė jis, – tai nors ji (tauta) ir sieks jų išvengti, ji neturės gėdos jausmo”. (6. –46 psl.). Sąvoka “ženj” mąstytojo buvo traktuojama labai plačiai ir apėmė daugybę savybių: meilę žmonėms, nuoširdumą, ištikimybę, nesavanaudiškumą, teisingumą, orumą, tiesą, vyriškumą. Tai buvo tobulybių, idealų, kuriuos turėjo tik senoliai, visuma. “Ženj” žmonės faktiškai buvo pasišventėliai, aukštosios etikos nešėjai. Meilė žmonėms įkūnijo bendrus žmonių tarpusavio santykių principus, o konkrečiu jų įkūnijimu tapdavo ritualas, ceremonijų ir apeigų, t.y. taisyklių arba etiketo laikymasis.
Pas Konfucijų ritualas “li”nesuvedamas į išorinį ceremonialą. Ritualo pagalba žmogus išreiškia savo pagarbą ir supratimą kitam žmogui. Ritualas vertingas, kaip priemonė pasiekti santarvę šeimoje ir visuomenėje. Ritualas leisdavo nustatyti skirtingo amžiaus ir socialinės padėties žmonių savitarpiškumą. Ritualo etika išplaukia iš įsitikinimo, kad žmogiškoji santarvė svarbiau už abstrakčias tiesas. Nors ritualas ir humaniškumas tampriai susiję, humaniškumas yra visa ko branduolys. “Jei žmogus nehumaniškas, kokia nauda iš ceremonijų?” (6. – 48 psl.). Tai, ką Mokytojas pavadino ritualu, iš esmės buvo nukreipta saiko jausmo išugdymui, kad vadovai neviršytų savo įgaliojimų ir nepiktnaudžiautų savo padėtimi.
„Ženj“ ir „li“ pagrindu Konfucijus laikė „siao“ – sūnišką pagarbumą, pagarbą tėvams ir vyresniems aplamai. Sūnaus pagarba tėvui – aukščiausias pirminis principas, o tėvų apskundimas – nedorybė. Šis etikos principas 66 m. iki m.e. Kinijoje buvo įstatymiškai įtvirtintas. Protėvių kultą Konfucijus suprato „kaip visuotinės dorovinės-politinės tvarkos dalį…“Jei mes nebūsime rūpestingi, atlikdami pareigas protėvių atžvilgiu, liaudies dorovingumas negerės“, – kalbėjo jis“ (6. –42 psl.).

Šią gi funkciją vykdė jo mokymas apie vardų
sulyginimą. Konfucijaus formulė: „Valdovas turi būti valdovu, didikas – didiku, tėvas – tėvu, sūnus – sūnumi“. Jei žmonės dedasi tuo, kuo nėra iš tikrųjų, jei jų darbai neatitinka žodžių, tai žmonių santykiuose sutarimas pavirs nesantaika. Vardų atitaisymas – atsakingo požiūrio į žodžius matas ir būtina santarvės sąlyga.
„Cziunj-czi“ – tauriojo vyro pareiga buvo vadovautis aukštaisiais principais. Tai žmogaus tobulumo pavyzdys. Jis siekia pažinti „Dao“ – teisingą kelią. „Nežinant valios (dangaus), negalima tapti tauriu vyru“. Jis mylintis žmones. „Taurus vyras įvaldęs meilę žmonėms net valgymo metu. Jis turi laikytis meilės žmonėms, netgi būdamas ypatingai užsiėmęs. Jis turi laikytis meilės žmonėms, netgi kęsdamas nesėkmes“. Jis moka kurti santykius su žmonėmis. „Taurieji gyvena santarvėje (su kitais žmonėmis), bet neseka paskui juos“. Jis perima iš žmonių tai, kas gera, suartėja su geriausiais, elgiasi su visais vienodai, „nerodydamas šališkumo“. Jis nuolatos mokosi, nes tik „tas, kas kartodamas seną, sužino naują, gali būti žmonių auklėtoju“. Jis remiasi įsitikinimu, kad vienintelis būdas teigiamai paveikti žmones ir reikalus valstybėje, pačiam tapti nepriekaištingu. “Jeigu negali ištobulinti savęs, tai kaip gi pajėgsi ištobulinti kitus žmones“. „Taurus žmogus galvoja apie skolą, žemasis rūpinasi nauda“, – mokė Konfucijus.
Konfucijus mokė, kad „žmogaus ištobulinimas yra visa ko pradžia“ ir kad „jei šaknis nepaisyme, tai negali būti gerai tas, kas turi iš jos išaugti“. Visu savo gyvenimu jis nepailstamai siekė parodyti pavyzdį, koks turi būti taurus vyras.

Gyvybinė Mokymo jėga. „Konfucijaus nuogąstavimas dėl jo mokymo likimo, pasirodė nepagrįstas, jis nežuvo. Pasekėjai ne tik rinko jo posakius ir ruošė jo palikimą, bet ir sukūrė glaudžią bendruomenę, kuri tapo rimta dvasine jėga Kinijoje“ (6. – 55 psl.).
III amžiuje, kai į valdžią atėjo imperatorius Cinj, sujungęs susiskaidžiusią Kiniją į galingą imperiją, prasidėjo Konfucijaus pasekėjų persekiojimai. Buvo sudegintos visos jo knygos, šimtai konfucijinių mokslininkų buvo užmušti arba išsiųsti į kinų sienos statybą. Netgi tomis sąlygomis ištikimieji Mokymui gelbėjo rankraščius arba išmokdavo juos mintinai.
Atėjus Chanjskos dinastijai Konfucijaus Mokymas vėl atgimė. „Konfucijus buvo oficialiai paskelbtas didžiausiuoju tautos išminčiumi, Dangaus pasiuntiniu. Ligi pat Mao Cze-duno epochos jo Mokymas buvo kinų kultūros dalimi“ (6. – 57psl.)
Nuo XVII amžiaus Konfucijaus Mokymas tapo žinomu Europoje ir iššaukė platų rezonansą. Monteskje ir Volteras žavėjosi jo dorovingumu.
Buvo (ir dabar yra) nemažai mėginimų Konfucijaus Mokymą pateikti kaip grynai žemišką idealą, įrodyti, kad dorovingumas gali būti sustiprintas nepriklausomai nuo religijos, nuo aukščiausių dvasios poreikių, kad harmoninga visuomenė gali būti sukurta be Dangaus pagalbos. Taip kalbėti gali tik tas, kas tik paviršutiniškai susipažinęs su jo Mokymu. O pats Konfucijus, didysis Dangaus Pasiuntinys, kalbėjo: „nieks nežino manęs…Mane žino tik Dangus“. Jelena Ivanovna Rerich rašė: „Man menasi pasakojimas, kaip vieną kartą didysis Konfucijus sunkiai sirgo, ir draugai, atėję jį aplankyti, manydami, kad jis merdėja, pasiūlė jam pradėti melstis, į ką išminčius nusišypsojo ir tarė:“ Mano malda prasidėjo jau seniai“. Ir, iš tikrųjų, argi nebuvo visas jo gyvenimas nepailstančiu stovėjimu prieš Didįjį Idealą, ta nuoširdi malda prieš Aukščiausiąjį?“.(5. – 1 t. – 253 psl.).
Dabar ir vardas ir didžiojo išminčiaus Konfucijaus Mokymas tapo visų kultūringų žmonių, kad ir kur jie gyventų, turtu. Kaip Pasakyta „Antžeminiame“ (310 psl.): „Konfucijaus, Pitagoro ir Marko Aurelijaus mintys liko istorijos puslapiuose“.

Literatūros sąrašas:

1. L.S.Vasiljev. Rytų religijų istorija (religinės-kultūrinės tradicijos ir visuomenė): Mokymo priemonė aukšt.m-loms „Istorijos“spec.- M.:Visšaja škola, 1983.- 259-282 psl.
2. A.A.Guseinov Didieji moralistai. – M.:Respublika,1995.
3. Dedže Džems. Konfucijus./ Šimtas didžiųjų pasaulio žmonių. Zoroastras, Budda, Konfucijus, Mahometas. – Kijevas: MP“Muza“,1991.
4. Jelenos Rerich laiškai. 1929-1938. Novosibirskas: Viko, Algim, T.O.O.“Aura“,1992
5. N.K. Rerichas „Altajus- Himalajai“./ Sudarytojas I.M.Bogdanova. Pratarmė akad. B.G.Gafurovo. Baigiamasis žodis akad. A.P.Okladnikovo. Komentarai S.M.Tiuliajevo ir J.G.Rešetovo. – M.:Myslj,1974
6. E.Svetlov. Prie tylos vartų. Dvasinis Kinijos ir Indijos gyvenimas pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje./ Kelio, Tiesos ir Gyvenimo paieškose. – Briuselis: Gyvenimas su Dievu,1973. – Kn.3.
7. Etikos žodynas./ red. A.A.Guseinovo ir I.S.Kono. –M.:Politizdat,1989.- Leid.6.
8. N.D.Spirina ir kt.Konfucijus. /N.D.Spirina, N.E.Grebenikova, A.P.Juškov. Pasaulio Švyturiai: Rinkinys. – Novosibirskas: Sibiras.Rerichov.Bendruomenė,1994. – 1d. –psl.34-45
9. Filosofinis enciklopedinis žodynas. – M.:Taryb.encikl,1983..