– Rytoj, – vaikiškai glausdamasi prie Florentiečio ir supdamasi į šalį atsakė Nal.
Nikolajaus veidas staiga mirtinai išblyško, įsitempė. Jis apsidžiaugė pasirodžiusiu Nal giminaičiu, kurį Florentietis tuoj pat pristatė svečiams.
– Pagaliau atsigavau. Jūra mane paguldė, o šis šaltis stingdo kraują gyslose.
– Tai lengvai pataisoma, – maloniai atsakė šeimininkas ir paliepė užkurti židinį, tuo pradžiugindamas Nal bei Sandrą ir nustebindamas šiauriečius, nes šiems ir taip buvo karšta.
Pastorius priėjo prie Florentiečio, sutarė sutuoktuvių valandą, nurodė tikslų bažnyčios adresą ir paspaudęs jauniesiems rankas, šeimininko lydimas išėjo.
Nors ir kaip Nal norėjo pasikalbėti su Nikolajumi ir papasakoti apie nuostabų Florentiečio kambarį, ji instinktyviai pajuto, kad kol grįš tėvas, ji turi užimti svečius. Padėkojusi Sandrai už jo rūpinimąsi ji nusistebėjo, kad toks jaunas studentas gali turėti tokį pagyvenusį draugą kaip pastorius.
– Visos mano pastangos rasti draugų universitete nieko nedavė. Aš nesižaviu jokiu sportu, net boksu, nes laikau jį tik būtinu kūno užgrūdinimu, o mano draugams – tai jų gyvenimo dalis. Lordo Mildrėjaus bandymai įvesti mane į visuomenę taip pat nepavyko. Ką gi man daryti? Ieškau draugų tarp mokslininkų.
– Bet juk Jūs negalvojate, kad su merginomis galima kalbėti tik apie vištas ir veršelius. Tiesa, aš taip pat nežinau, kokios temos tinka svetainėse, – nusijuokė Nal, – tačiau įsivaizduoju, kad Jūs kiekvieną galite praturtinti savo pokalbiu, sukelti naujų minčių, jeigu Jūs iš tikrųjų toks protingas, kaip čia mums pasakojo lordas Mildrėjus.
– Tas ir yra, grafiene, kad dar egzistuoja toks mažas žodelis – taktas, kuris padeda žmonėms gyventi ir su mažu protu, – geranoriškai atsakė lordas Mildrėjus. – Tuo tarpu gudročiui jis trukdo išsikapstyti iš nuolatinių klaidų.
Grįžęs Florentietis nuoširdžiai padėkojo Sandrai sakydamas, jog lieka jam skolingas. Sutaręs, kad abu liudininkai atvažiuos pas juos rytoj, dvyliktą valandą, Florentietis, atsisveikindamas su jais, prašė nesirūpinti karieta, kuri jų jau lauks čia. Iš bažnyčios visi važiuos pas notarą patvirtinti vyro ir žmonos nekilnojamo turto valdymo teises, o po to vėl grįš čia ankstyviesiems pietums. Nal antros eilės dėdės nuostabai nebuvo ribų.
– Mano draugas ir brolis Ali pavedė man pristatyti Jums, Florentieti, Nal, kuri turi tapti kapitono T. žmona, bet kad įteikčiau Jums ją už dukrą – tam aš neturėjau jokių nurodymų.
– Užtat aš turėjau, – pertraukė jį Nikolajus. – Taip pat kaip turiu ir dar vieną Ali nurodymą, kad Jūs dalyvautumėte mūsų vestuvėse, o po to kartu su savo tarnu grįžtumėte namo.
– Šlovė Alachui, vadinasi, man nereikės jūsų lydėti nei į Ameriką, nei kur toliau?
– Ne, – juokdamasis atsakė Nikolajus. – Jūs netgi galite grįžti per Paryžių ir tada Jums taip nemielu garlaiviu teliks perplaukti tik sąsiaurį.
Florentietis pasiūlė Nal ir Nikolajui iki pietų kartu su juo pasivažinėti po miestą, o tebedrebančiam pietiečiui giminaičiui padavė knygą, kuria tas apsidžiaugė labiau nei vaikas žaislu. Prie židinio sėdintį senuką apgaubę dar ir pledu, trys draugai persirengė ir išvažiavo į triukšmingas Londono gatves. Nal niekada nebuvo mačiusi tokio didelio miesto, o ir K. težinojo tik tą jo dalį, kuria pravažiuodavo vykdama į dėdės Ali užmiesčio sodą, todėl dabar buvo taip nustebinta, kad tylomis tik ir sukinėjo savo žavią galvutę į visas puses.
Florentietis vardino jai įžymius muziejus sakydamas, kad ji greitai juose apsilankys. Pažadėjo nuvesti į teatrą, apie kurį ji tebuvo skaičiusi tik knygose. Retkarčiais jis paminėdavo, kam priklauso tas ar kitas prabangus namas ar naujausios architektūros statinys.
Įsukęs į vieną gatvę, ekipažas staiga sustojo prie nedidelio vienaukščio – gražios, nors senoviškos ir nebemadingos architektūros – namo, apsupto nedideliu, puikiai prižiūrimu sodu.
– Čia gyvena gerasis pastorius, taip palankiai nusiteikęs mums, o ypač tau, Nal. Ar nenori užsukti pas jį su atsakomuoju vizitu ir ta pačia proga apžiūrėti bažnyčią, kurioje rytoj tuoksiesi? – paklausė Florentietis.
– Oi, labai noriu, bet negaliu nuslėpti, tėve, kad varžausi pirmą kartą įeiti į svetimus namus. Nežinau, kaip juose elgtis.
– Labai paprastai. Taip, lyg tu būtum atėjusi pas draugus. Jei visa širdimi neši gerumą – nepasielgsi netaktiškai, o sveikindamasi tiesk ranką, ką tu, išdykėle, jau labai gražiai išmokai daryti.
Kalbėdamas su Nal Florentietis padėjo jai išlipti iš ekipažo ir įvedė į gan aukštą prieangį su dviem įėjimais. Nikolajus sudavė plaktuku į duris, ir nuskambėjo melodingas garsas, taip pat nemažai nustebinęs Nal. Už durų pasigirdo skubūs žingsniai, ir senas tarnas įleido juos į erdvų holą, kuriame palei sienas stovėjo aukštos medinės kabyklos ir gotikinės kėdės, o ant dviejų palangių buvo pristatyta daug žydinčių gėlių. Ramybe dvelkė šie namai. Grindys buvo nuklotos kiliminiais takeliais; čia viešpatavo tokia švara bei tvarka, kad nustebino ne tik Nal, bet ir ypatingai žiūrėjusį tvarkos Nikolajų.
Paėmęs svečių vizitines korteles, tarnas pakvietė juos į svetainę, taip pat senoviško stiliaus, su dideliu židiniu, masyviomis sofomis ir foteliais, apmuštais melsvu šilku, su nepriekaištingo baltumo nėrinių užuolaidomis ant trijų plačių langų.
– Stebėtina, kaip gražu europietiškų namų viduje ir kaip juose tylu, ramu, ne taip kaip mūsų rytietiškose šeimose, tėve.
– Tu sprendi tik pagal mano ir šį namą, pagal vienintelius, kuriuose buvai, bet kada nors, mano dukra, tu pamatysi ir pajėgsi žvelgti į namus taip, kad išorinė prabanga nuo tavo akių nenuslėps savo vidinių irimo žaizdų.
Atsidarė gretimo kambario durys, ir įėjo pastorius, sveikindamasis su savo svečiais ir dėkodamas už šiuo apsilankymu suteiktą garbę.
– Norėjau rytojaus dieną padaryti nuotakai mažą siurprizą, – maloniai tarė pastorius. – Tikriausiai kiekvienai merginai būtų liūdna tuoktis vien vyrų kompanijoje. Aš tiek daug pasakojau apie jauną nuotaką savo žmonai ir dukroms, kad jos tuoj pat nusprendė atnaujinti savo baltas sukneles ir pabūti Jums pamergėmis, o žmona bus svočia, kaip priimta pagal mūsų papročius. Tačiau dabar, išgirdę apie Jūsų, lorde Benediktai, mandagumo vizitą, būdingą tik tikrai aukštai kultūrai, mano dukros ir žmona nenori praleisti progos iš anksto susipažinti su Jumis ir Jūsų dukra. Girdite, koks nekantrus laukimas? Jeigu Jūs nieko prieš, aš jas pakviesiu, – žiūrėdamas į Nal kalbėjo pastorius.
– Oi, koks Jūs geras! Jūs teisingai supratote mano mažą, vaikišką liūdesį, kad nė vienos moters nebus mano vestuvėse. Jeigu galima, leiskite mums greičiau susipažinti.
Pastorius atidarė duris, o už jų stovėjo trys moterys su gėlėmis rankose. Vyriausioji buvo gal keturiasdešimties metų, kiek apkūnoka, gracinga, didelėmis juodomis akimis ir ryškiais, labai savitai baltoje aukštoje kaktoje nubrėžtais juodais antakiais. Ryškūs, variniai, sklastymu perskirti garbanoti plaukai, nugaroje supinti į dvi standžias kasas, buvo nepaprastai vešlūs. Moteris atrodė dar jauna ir labai graži.
– Mano ˛mona, ledi Katarina Vodsvord, – tarė pastorius privesdamas žmoną prie Nal. – Mano žmona kilusi iš Venecijos, – pridūrė jis kreipdamasis į visus. – O štai čia – pirmas numeris, mis Dženi Vodsvord, kaip matote, ne tik visa į motušę, bet netgi tiksli jos kopija. Čia – numeris antras, mis Alisa Vodsvord, visa į tėtušį ir, sprendžiant iš jos plaukų spalvos, neturi jokios galimybės pretenduoti į venecijietišką kilmę.
Merginos ir motina juokėsi, taip pat juokais išsisukinėjo nuo tokio tėvo pristatymo, o šis ir toliau su humoru pasakojo apie jų nekantravimą. Apie jaunylę jis pasakė, kad ši nusprendusi šiandien paslapčiomis nuo visų nubėgti pasižiūrėti bent nuotakos namo ir palikti jai puokštę gėlių iš savo sodo.
– Oi, tėte, – užkrečiamai juokėsi mergina, – tu grįžai toks įsimylėjęs užjūrio gražuolę, kad net nenoromis mus visas išjudinai, bet aš sutinku, kad tavo susižavėjimo priežastis pranoksta viską, ką buvo galima įsivaizduoti iš tavo žodžių.
Jeigu Nal buvo į akis krentanti Rytų gražuolė, kurią pamačius buvo neįmanoma nenustebti, jeigu raudonplaukės Dženi buvo neįmanoma nepastebėti su jos varine šukuosena, tamsiais antakiais ir tamsiomis akimis, nes čia stulbino alebastrinės odos, skaisčiai raudonų lūpų ir juodų blizgančių akių kontrastas, – tai į Alisą reikėjo gerai įsižiūrėti, norint įvertinti jos grožį. Pelenų spalvos, su lengvu auksiniu atspalviu, garbanoti plaukai, ne tokie vešlūs kaip motinos ir sesers, bet užtat lengvi ir papurę, aureole gaubė jos veidą aiškiai nepaklusdami šukoms smilkiniuose ir ant kaklo; mėlynos, tamsios kaip pietų dangus, kiek pūpsančios, kaip ir tėvo, akys ir kažkoks nuoširdumas, visos jos išvaizdos tyrumas, manierų gyvumas bei grakštumas teikė jai žavesio. Nuo jos sklido meilė ir ramybė. Atrodė, kad ji buvo ta grandis, kuri jungė šeimą. Jos gerumas kiekvieną pavergdavo, o jos džiaugsmo kupina atmosfera padėdavo nusistovėti paprastiems santykiams su ja. Net ir dabar, kai pastorienė bei jos vyresnioji duktė nuoširdžiai sveikindamosi su svečiais buvo labiau panašios į visuomenės damas, svetingai priimančias malonius, bet svetimus žmones, Alisa iš karto apkabino Nal ir sužavėta stovėjo priešais ją visiškai nesuvokdama savo pačios grožio ir vaikiškai supliaukšėjusi delnais kalbėjo:
– Tėtė buvo teisus, kai pasakojo, kad Sandra nerado žodžių Jums apsakyti.
– Bet atrodo, kad Sandra kažką kalbėjo ir apie mus, – pasigirdo Florentiečio balsas iš už Alisos nugaros, – o Jūs į mus net pažiūrėti nenorite, mis Alisa, – su nepakartojamu humoru akyse lenkėsi merginai lordas Benediktas ir pristatė jai Nikolajų.
Alisa, dar tokia pati vaikiška kaip ir Nal, sumišo, nuraudo ir pažvelgusi į Florentietį padarė gilų reveransą abiem vyrams.
– Negaliu suprasti, kuris iš jūsų tėvas, o kuris sužadėtinis. Pagal mane jūs abu jaunieji, – nedrąsiai ištarė ji.
– Nežinau, kuriam iš mūsų Jūsų žodžiai komplimentas, bet abu dėkojame už juos, – visiems besijuokiant atsakė Florentietis.
– Malonėkite išgerti su mumis po puodelį arbatos, – pasiūlė šeimininkė. – Mes senoviniu protėvių papročiu arbatą geriame ne svetainėje, bet valgomajame.
Alisa vėl priėjo prie Nal prašydama nusiimti skrybėlę, ką ta mielai padarė ir atrodė dar gražesnė. Florentietis atsisėdo greta Alisos ir paklausė, ar ne jai priklauso iniciatyva pabūti rytoj jo dukros vestuvėse pamergėmis.
– Ne, tėtei. Kaip, beje, ir visa, kas garbingiausia bei kilniausia sumanoma iuose namuose, visada priklauso jam.
– Pas jus lyg dvi partijos namuose: Jūs ir tėtė, Jūsų sesuo ir mama?
– Tam tikru mastu – taip, nors mes visi labai draugiški. Kiekvienas gyvena, kaip jis nori, ir niekada mūsų nuomonės neišsiskiria tiek, kad būtume vienas kitu nepatenkinti. Manau, kad Jūs mane labai gerai suprantate. Jūs su savo dukra taip pat visiškai nepanašūs, bet neįmanoma įsivaizduoti, kad jūs galėtumėte būti vienas kitu nepatenkinti.
Bendras pokalbis ka˛kaip staiga nutilo ir visi išgirdo, kaip Dženi kalbėjo apie naujausias kapitono T. knygas, kurias jai su entuziazmu atnešė Sandra. Girdama autorių mergina net neįtarė, kad mato jį priešais save, ji tik norėjo sublizgėti savo išsilavinimu. Nikolajus juokavo, šaipėsi iš merginos liaupsinimų nurodydamas knygos trūkumus, įtikinėjo, kad autorius galėjo geriau išvystyti savo tezes, ir tuo sukėlė Venecijos palikuonės pasipiktinimą, net jos karštas kraujas pražydo rožėmis ant skruostų ir ugnimi akyse.
– Ji, grafe, mūsų eruditas, – nusijuokė pastorius, – o svarbiausia, abi seserys tokios Sandros gerbėjos, kad jo autoritetas šiuose namuose tapo vos ne įstatymu. Kada nors jos susipyks su kritikais, kuriems nepatinka Sandra. Jeigu kapitono T. knygą šis mokslo vyras pripažino tobulybe – baigta, grafe, ir nekritikuokite; bet, prisipažinsiu, knyga ir mane išjudino. Daug duočiau, kad galėčiau pamatyti ją parašiusį rusų išminčių. Tai tikriausiai jau žilas senelis.
– Kapitonas T. – žilas senelis? – neišlaikiusi nusijuokė Nal, nepajėgdama įsivaizduoti Nikolajaus seneliu. – Juk jis priešais Jus ir Jūsų duktė Alisa prieš keletą minučių negalėjo atsakyti, kuris iš šių vyrų mano sužadėtinis.
Pastorius ir visa jo šeima nustebę žiūrėjo į Nal nesuvokdami jos sąmojo.
– Mano duktė nejuokauja. Kapitonas T. – tai grafo T., mano dukros jaunikio, sėdinčio priešais jus, pseudonimas.
Labiausiai buvo apstulbinta Dženi. Ji dabar varžėsi Nikolajaus, kurį pati gyrė, o Alisa, visur jaučianti humorą, tarė Florentiečiui:
– Manau, kad Jūs, lorde Benediktai, tyčia nepasakėte, kad grafas T. – rašytojas, nes esu įsitikinusi, kad ir Jūs pats ne tik rašytojas, bet… tik kaip čia pasakyti? – ji susimąstė. – Ne burtininkas, ne, bet visgi kažkuo panašus. Jūs viską galite.
– Visagali Dieve, – su apsimestiniu siaubu suuko pastorius visiems svečiams linksmai juokiantis. – Alisa, dukra, tu mane pražudysi. Motin, nejau tai mūsų auklėjimo rezultatai?
– Sere Vodsvordai, Jūsų dukra – žavus kūdikis ir aš jos mintį puikiai supratau. Užtikrinu Jus, kad mes su ja tapsime gerais draugais, – spausdamas Alisai ranką atsakė Florentietis.
– Duok, Dieve, – linguodamas galvą rimtai ištarė pastorius.
Laisvai ir nesivaržydami atsisveikino svečiai su šeimininkais, ir Florentietis pakvietė visą šeimą rytoj po jungtuvių į savo namus ankstyviems pietums pridurdamas, kad jo ekipažai lauks visų svečių prie bažnyčios. Apžiūrėję bažnyčią, nustebinusią Nal savo dydžiu, Florentietis su savo vaikais grįžo namo. Visą kelią atgal Nal buvo susimąsčiusi ir Florentiečio paklausta prisipažino, kad Rytų papročiu reikėtų kiekvienam kažką padovanoti, o ji nieko neturi ir net nežino, kam ką reikėtų dovanoti.
– Apie tai negalvok. Visą išorinę reikalo pusę ir rūpesčius apie ją palik man, o pati pagalvok apie Ali ir Nikolajų. Eik į savo kambarį, aš jau paliepiau Dorijai paruošti tau baltus rytietiškus rūbus. Apsirenk jais, papuošk kasas kaip rytietiškoms vestuvėms, užsisiausk prabangiąją parandžą. Įsivaizduok, kad tavo vestuvės ne rytoj, kur teįvyks tik išorinės jų apeigos, o šiandien, slapčiausiose tavo širdies kertelėse. Po valandos nulipk pas mane apsirengusi kaip vestuvėms ir pasibelsk į tą kambarį, kur kalbėjaisi su pastoriumi.
Florentietis davė senajam dėdei vaistų ir paliepė tuoj pat gultis į lovą, pietauti gulint ir atsikelti tik ryt iš ryto. Po to jis nuėjo į savo slaptąjį kambarį, nusivesdamas ten ir Nikolajų.
– Mano drauge, mano sūnau. Tu penkerius metus pragyvenai šalia Ali ir įgijai tiek daug žinių, kad jis iš karto priėmė tave į savo artimiausių mokinių būrį. Tau atrodė, kad tavo mokinystė – tai visų pirma skaistumas ir įžadas nesituokti. Dabar, kai Ali tau nurodė šeimos ir santuokos kelią, tu neprotestavai, tu priėmei, bet tebegalvoji, kad kažkuo prasikaltai, kad išsuki iš mokinio kelio, kurio tu nevertas. Ir visa tai vien tik todėl, kad vedi ištikimai ir daug metų mylimą moterį.
Tu vykdai Ali nurodymą. Tu besąlygiškai paklūsti jam, bet tavo širdyje – skausmas. Tau atrodo, kad tu suki į šoną. Tu pamiršai, kad mokinys eina taip, kaip jį veda Mokytojas. Tu pamiršai, kad tų plačiausių planų, kuriuos aprėpia Mokytojo žvilgsnis, negali aprėpti mokinys, koks jis bebūtų išmintingas. Mokinio įšventinimai priklauso ne tik nuo jo asmeninio augimo pakopų, bet atsižvelgiama ir į tą pagalbos Mokytojo planams jėgą, kuriai jis jau subrendo. Tu gali dabar pasitarnauti ne tik didžiam Ali planui, bet ir mano planams, ir daugelio kitų, atiduodančių savo gyvenimą ir veiklą šviesiai žmonijos gerovei.
Bendras kultūros smukimas tampriai susijęs su šeimos nuosmukiu ir irimu. Susivaržę aistromis ir tūkstančiais smulkių prietarų, žmonės negali padėti visuomenei atsinaujinti. Todėl nemažam būriui labai aukštų mokinių pavedama sukurti naujas, džiaugsmingas, išsilaisvinusias šeimas. Tik skaisčiai gyvenę iki pat vestuvių ir pasiekę išmintį tegali tapti tikrais naujos Mokytojui reikalingų žmonių kartos auklėtojais.
Tavo būsimoje šeimoje tarp penkių talentingų vaikų turi įsikūnyti du genialūs žmonės. Tau reikia ne sielvartauti, kad keiti tą kelio formą, kurią pats pasirinkai, bet būti laimingu ir pasišventusiu mokiniu – dvigubai laimingu, nes gali įgyvendinti tą uždavinį, kurį tau parinko Mokytojas. Sukurk santarvę po savo stogu. Sukurk padorią šeimą, kurioje vyrautų teisingumas ir ištikimybė. Sukurk gerumo atmosferą, kad Mokytojas visada galėtų ateiti pas tave ir kviesti tave toliau paskui save.
– A ne todėl kentėjau, kad Ali įsakė man keisti kelio formą – aš besąlygiškai priimsiu bet kurią, – man pasirodė, kad Ali, pamatęs mano meilę Nal, nusileido mano silpnybei; bet Dievas liudininkas – niekuo, nė karto nedaviau merginai jokio preteksto net pagalvoti apie tą begalinės meilės jėgą, kuri mane užvaldė.
– Ir tuo nemažai nuvylei vargšelę, – nusišypsojo Florentietis. – Kartoju: pamiršk mintis apie nuolaidžiavimą savo neegzistuojančiai silpnybei. Mokytojo darbams reikalingos tik stiprios, nesuvirpančios širdys ir tik joms jis gali siųsti savo šaukimus. Tau jo šaukimas – šeima. Įeik, – atsakė į beldimąsi Florentietis.
Įėjo rytietiškai apsirengusi, brangia vestuvine parandža apsigaubusi Nal. Jos baltas rūbas taip tiko prie šito balto kambario, kad ji atrodė kaip neatskiriama io baltumo dalis.
– Sėsk čia, mano dukra, – Florentietis pasodino Nal ant žemos sofos greta savęs, – o tu, mielas Nikolajau, mano rūbinėje rasi baltą chalatą, tokį patį, kokį tau puotos dieną atsiuntė Ali. Rasi ilgą baltą mokinio rūbą. Apsirenk ir grįžk čia.
Likęs vienas su Nal Florentietis priglaudė ją prie savęs ir tarė:
– Kai Dievas pašaukia žmogų, Jis duoda jam du kelius – džiaugsmo kelią arba didžio liūdesio kelią. Vidurio nėra. Ir tu, ir tavo vyras – abu laimingi išrinktieji, nes abiem jums Jis parinko džiaugsmo kelią. Tu nuo pat vaikystės buvai dėdės Ali ruošiama aukštam dvasiniam gyvenimui. Tai reta laimė. Paprastai dar ilgai klajoja žmogus po gyvenimą, kol prieina išminties šaltinį. Nesielvartauk, kad tau tenka dabar palikti visus ir viską, prie ko buvai pripratusi, išeiti nuo dėdės Ali ir pereiti pas mane. Po daugelio metų, užsigrūdinusi, tu sugrįši pas Ali į jo jėgos kelią, jėgos, kuri dabar tave slegia, ir tu negali greta jo atskleisti visų savo gabumų. Tu dabar eisi takto ir ˛avesio keliu. Žavėdama žmones savo grožiu, tu patrauksi juos savo tyrumu į aukštą dvasinį kelią. Atmink: kol nepalies tavęs baimė, neištikimybė ir melas, nepalies tavęs ir blogis. Blogis nekenčia tyrumo atmosferos, jis bėga nuo jos. Tik tada, kai tavo širdyje atsiras bent menkiausias abejonių plyšelis – tik tada blogis galės tave paliesti. Viskas – pačiame žmoguje. Ir ne išorinis gyvenimas jį slegia ar atgaivina, bet žmogus kuria savo gyvenimą. Jis pats neša savyje visus savo stebuklus.
Nal sėdėjo rytietiškai užsidengusi parandža, prigludusi prie tėvo. Taip ir rado juos įėjęs Nikolajus.
Florentietis atidengė Nal veidą ir padėjo jai ant savo rūbų viršaus užsivilkti dar tokį patį baltą kaip Nikolajaus chalatą iš plonos kaip popierius, minkštos kaip šilkas ir matinės kaip zomša medžiagos.
– Pabūkite truputį dviese. Ištieskite vienas kitam rankas ir pagalvokite, kokį rimtą žingsnį jūs žengiate. Visam gyvenimui jūs atiduodate vienas kitam savo ištikimybę ir su šia ištikimybe jūs turite eiti įkandin Mokytojo ištikimybės, gerumu kurdami savo paprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą ir taip įvykdydami gyvenimo įsakymą.
Florentietis išėjo palikdamas juos vienus. Nal ištiesė rankas Nikolajui.
– Atleisk, Nal, kad a skaudinau tave ir leidau galvoti, kad ma˛ai tave myliu. Aš nedrįsau iki šiol kalbėti tau apie meilę. Galvojau, kad ne man ta laimė priglausti tave prie savęs ir nugyventi kartu visą gyvenimą. Galvojau, kad man skirta vienatvė, o ne šeimos džiaugsmai. Dabar aš supratau, kokia didelė ir nepelnyta laimė mane aplankė. Aš atiduodu tau visą gyvenimą, kaip atidaviau jį viskam, ką man nurodė Ali, bet tau atiduodu jį su tokia laime, apie kokią niekada negalėjau svajoti.
– Nikolajau, aš nieko nemylėjau nuo pat vaikystės, išskyrus dėdę Ali, kuris man buvo visas gyvenimas. Vos užaugusi pamačiau tave ir … jau niekada daugiau nebuvau laisva. Aš visur buvau su tavimi, tu buvai neatskiriamas nuo manęs. Ir jeigu tau mane dabar duoda – tai aš pati save atidaviau prieš penkerius metus. Tu įrėžtas į mano kūną, į mano širdį, į mano dvasią lygiai taip pat kaip dėdė Ali. Ir jeigu aš iki pat šios akimirkos galvojau, kad esu primesta tau, tai dabar esu visiškai laiminga: aš žinau, kad tu taip pat norėjai paimti mane už žmoną. Tuo tarpu aš negaliu gyventi kitaip, kaip tik būdama tavo ˛mona.
Durys atsidarė ir įėjo Florentietis. Jis vilkėjo baltais rūbais plačiai išsiuvinėta apačia ir rankogaliais. Jo liemenį juosė diržas iš iškilių smaragdų, o žavi galva buvo perrišta raiščiu su tokiais pačiais brangakmeniais. Rankose jis turėjo mažą švytinčią lazdelę. Jis pakėlė rytiniame kambario kampe, kaip Nal ir Nikolajus galvojo, stalo dangtį, ir po juo atsivėrė nedidelis marmurinis altorius, kuriame degė ugnis. Jis paklupdė jaunuosius priešais altorių ir tarė:
– Čia, to Dievo, kurį kiekvienas nešiojatės savyje, akivaizdoje, jumyse gyvenančių sąžinės, garbės ir grožio akivaizdoje, sujungiu jus amžiams. Išsaugokite amžiną atmintį apie šią akimirką. Meilė dega jumyse ne gašlumo ir jausmų patenkinimui – jumyse dega amžino tyrumo ugnis, su tuo tyrumu jūs atiduodate save vienas kitam didžiam tikslui: jūs netapsite aklais gimdytojais, gyvuliškai, beprotiškai ir asmeniškai prisirišusiais prie savo vaikų. Jūs būsite tų sielų, kurios ateis per jūsų kūnus, saugotojais. Jūs sukursite joms ramų pasaulį. Tyri jūsų namai bus uostu, kur joms bus lemta gimti, paviešėti ir išeiti taip, tada, ir ten, kur pašauks jas Gyvenimas. Saugokite savo ryšį vienas su kitu, su manimi ir su Ali. Neškite ne gyvenimo naštą, ne mokinystės jungą, bet pasidalinkite su mumis darbo džiaugsmu.
Jis pakėlė abi rankas virš jų galvų. Palietė lazdele ugnį, degusią altoriuje, ir po to, kažką kalbėdamas Nal nesuprantama kalba, palietė ja merginos galvą. Nal pasirodė, kad ja perbėgo ugnis, prasiskverbė iki pačios širdies ir kad dabar ji visa suliepsnos, bet Florentietis jau nusisuko į altorių, vėl palietė lazdele ugnį ir palietė ja Nikolajaus galvą.
Jis – taip kaip prieš akimirką ir ji – visas krūptelėjo, bet taip pat neužsiliepsnojo, o Florentietis vėl pasisuko į altorių paliesdamas ugnį paeiliui abiem lazdelės galais. Kai abu lazdelės galai užsiliepsnojo, jis vėl atsisuko į jaunuosius ir uždėjo lazdelę iš karto ant abiejų galvų. Nal ir Nikolajus staiga pajuto didžiulį sukrėtimą, tarsi elektros smūgį. Kažkokios naujos jėgos šiltos srovės nusruveno abiem nuo pat stuburo apačios į galvą. Florentietis padėjo lazdelę ant altoriaus prie degančios ugnies, paėmė iš ten du vienodus žiedus – kiekvieną su briliantu ir smaragdu – ir užmovė sužadėtiniams ant pirštų.
– Stokite, – tarė jis jauniesiems. – Jūs – vyras ir žmona. Būkite visada tokie tyri ir kur begyventumėte, visada jauskite, kad aš su jumis. Jūsų gyvenimus – sujungęs juos santuokos ryšiu prieš šią Amžinybės ugnį – prisiimu sau. Prieš Amžinybę nėra nei tėvų, nei motinų, nei vaikų iš kūno ir kraujo. Jai tėra tik tėvai, motinos, vaikai iš dvasios bei ugnies. Einame, aš palydėsiu jus į jūsų miegamąjį.
Jis uždengė parandža Nal veidą, sujungė jų rankas, apkabino abu, stipriai priglaudė prie savęs ir pirma jų nuėjo į viršų. Iš Nal kambario, visai pro kitas duris, kurių ji anksčiau net nepastebėjo apmušaluose, jis įvedė juos į erdvų miegamąjį su balta plačia lova. Viskas šiame kambaryje buvo balta, net ir kilimas, ir meškų kailiai prie kiekvienos lovos pusės buvo balti. Privedęs prie lovos Florentietis tarė Nal:
– Tavo vyras toks pats skaistus kaip ir tu. Priimk jį ne tik kaip vyrą, bet ir kaip auklėtoją, draugą, išmintingą vadovą, kuris turi daug daugiau žinių už tave. Iki rytojaus, mano vaikai. Lygiai dvyliktą aš pas jus užeisiu. Būkite jau visiškai pasiruošę ir laukite manęs. Dorijai nurodyta, kaip tave aprengti, Nal.
Nuleidęs lovos užuolaidą Florentietis išėjo ir uždarė paskui save duris.
Kai Nal prabudo ryte, šalia jos vyro jau nebuvo, bet ji girdėjo vandens pliuškenimą gretimame vonios kambaryje. Po keleto minučių pasirodė ir Nikolajus, vilkįs vonios chalatą. Galvodamas, kad Nal dar miega, atsargiai padėjo šalia jos minkštus batelius ir šiltą šilkinį chalatą. Nal nusijuokė užsitraukdama antklodę virš galvos.
– Nal, brangioji, kelkis, vonia jau paruota. Skubėk. Bijau, kad nepavėluotum, nes jau dešimta valanda.
Jis išskubėjo iš kambario, o Nal nubėgo į vonią, kur jos jau laukė Dorija.
– Kuo Jūs mane šiandien aprengsite, Dorija? Tėvas sakė, kad viską Jums nurodė. Juk šiandien bus daug žmonių. Svarbu nepadaryti sau gėdos, – prausdamasi kalbėjo Nal.
– Nesijaudinkite, kuo Jus beaprengčiau, vis tiek visus užtemdysite.
– Štai ir suklydote. Pastoriaus tokios dukros, kad ir pasakose panašių nebūna. Viena raudonplaukė.
– Raudonplaukė? Kas čia gero?
– Nesugebėsiu pasakyti kas, tik ji nepaprasta. Žinote, kažkaip sunku įsivaizduoti ją dirbančią. Tai dama. O kita tai visai paprasta, panaši į mane.
– Vadinasi, gražuolė? Ir kasos kaip Jūsų?
– Ne, ji garbanota, akys mėlynos, plaukai pelenų spalvos su aukso atspalviu, o gerumas – kaip angelo. Tokia puiki! Gražesnės būti negali.
Tuo nerūpestingu plepėjimu Nal giliai širdyje slėpė naują gyvenimo lobį. Nė už ką ir su niekuo ji nebūtų dalinusis ta visą sielą užpildžiusia laime. Ji, tarsi bijodama išlaistyti, abiem rankomis nešė sklidiną meilės taurę. Jos širdyje ryškiai švytėjo trys atvaizdai: dėdės Ali, tėvo Florentiečio ir vyro. Atsisėdusi priešais veidrodį Nal atsidavė įgudusioms Dorijos rankoms, o pati mintimis nukeliavo į dėdės Ali sodą, kur vėl taip ryškiai pamatė besišypsantį jo veidą, kad net truktelėjo galvą ir beveik išardė visas Dorijos pastangas.
– Kas atsitiko? Ar įdūriau? – susikrimto Dorija, ir jai iš rankų iškrito ir šukos, ir smeigtukai.
– Ne, Dorija. Atleiskite. Viešpatie, dabar Jums teks viską pradėti iš naujo ir aš pavėluosiu, – nusivylusi tarė Nal.
– Nieko, nieko, minutė ramybės, ir plaukai vėl bus sušukuoti, o tai ir yra svarbiausia.
– Nal, vienuolikta valanda. Jūs pasiruošusi? – pasigirdo Nikolajaus balsas. – Aš laukiu Jūsų pusryčiauti. Eikite su chalatu, suknelę apsivilksite po to.
Tačiau Nal taip bijojo pavėluoti, kad paprašė kavą atnešti čia, į kambarį, sakydama, kad vyrui pasirodys po valandos, šventiškai apsirengusi.
Kai Dorija iš savo kambario atnešė suknelę, prie kurios praleido visą vakarą ir visą rytą, kad tiktų šeimininkės figūrai, Nal net rankomis suplojo, pamačiusi tokią puikybę. Tai buvo balto brokato suknelė su plačiais Venecijos nėriniais apie kaklą bei rankoves, ir Nal tegalėjo pasakyti:
– Tėve, tėve, kaip galima taip lepinti savo dukrą?..
Dorija padavė ir tokio paties brokato batelius, o atvirą kaklą papuošė perlų vėriniu su smaragdu.
– Tikriausiai taip reikia, bet kaip aš norėčiau pačios kukliausios suknelės, paties menkiausio kampelio, kad tik nereikėtų šiandien būti žmonėse ir klausyti, kaip jie kalba apie mano grožį, – atsiduso Nal.
– Nal, jeigu Jūs tuoj pat nepasirodysite, priversite mus abu raudonuoti prieš tėvą. Liko dešimt minučių, – vėl pasigirdo Nikolajaus balsas.
– Einu, a jau pasiruousi.
Ir paėmusi jai paduotą mažą rankinuką su nosinaite iš to paties brokato kaip ir suknelė, Nal įėjo į savo kambarį, kur jos laukė Nikolajus. Jį apstulbino jos išvaizda. Suknelė su šleifu, aukštakulniai bateliai labai pakeitė Nal, ji atrodė daug aukštesnė ir lieknesnė. Žvilgsnis, kuriuo pasikeitė vyras su žmona, jiems pasakė, kad abu turi tą patį norą – išvengti žmonių. Nikolajus apkabino žmoną, švelniai ir karštai pabučiavo ir pasakė:
– Mūsų gyvenimas priklauso ne mums, Nal. Mes turime gyventi žemėje, dėl žemės, dėl žmonių. Nesibodėk šiandien šurmuliu nei tais, kurie bus šalia mūsų. Galvok ne apie save, o apie kiekvieną žmogų, su kuriuo kalbėsi.
Nal meiliai grąžino bučinį ir atsakė:
– Mano vyre, pasistengsiu galvoti apie tą, su kuriuo kalbėsiu, bet kiekvieną kartą, kai atidžiai įsižiūriu į žmogų, aš visada jaučiu, kad jame gyvena kančia ir nerimas.
– O tu – mylima, laiminga, laiminama – nešk kiekvienam sutiktajam nusiraminimą bei poilsį.
Pasigirdo lengvi Florentiečio žingsniai, ir Nal paskubėjo atidaryti duris ir pasisveikinti su tėvu.
– Nenoriu ios dienos pradėti nuo priekaištų, bet kaipgi galima įsakyti man apsivilkti šią suknelę? Dorija sakė, kad karalienė neturi nei tokio brokato, nei tokių nėrinių, nei tokių perlų.
– Juos tau duoda Ali, kaip ir viską, ką radai skryniose. Ne vienerius metus jis jas pildė, – apkabindamas jaunavedžius kalbėjo Florentietis. – Išsaugok šią suknelę, nėrinius bei perlus, ir kai vesi pirmą dukrą prie altoriaus, perduok viską jai, o dabar eikime, mūsų liudininkai jau laukia.
Jie nulipo žemyn į žaliąjį kambarį. Sandros ir lordo Mildrėjaus išvaizda gerokai nustebino Nal – su frakais, su blizgančiais cilindrais rankose. Sandra buvo toks rimtas, kad nusilenkdamas ir bučiuodamas Nal ranką net nenusišypsojo. Galima buvo pagalvoti, kad jo linksmumas dingo per naktį. Lordas Mildrėjus padavė Nal baltų lelijų puokštę ir jaudindamasis tarė:
– Lelijas Jums dovanoja Sandra tvirtindamas, kad net neįsivaizduoja, kaip galima būtų Jums paduoti kitokias gėles. Tai – jo reikalas. Aš prašau priimti iš manęs šią apyrankę, kurią senelis man atidavė prieš mirtį. Jis buvo didelis keistuolis, būdamas turtingas, gyveno kaip atsiskyrėlis. Jis liepė man šią apyrankę perduoti tai, kuri bus mano žmona, arba tai, kuri bus tyriausia ir gražiausia iš visų gyvenime sutiktų moterų. Kadangi vedyboms tinkamas laikas jau praėjo – man greitai trisdešimt, – aš prašau Jus priimti šią dovaną. Girdėjau, kad šią apyrankę pačiam seneliui davė vienas Rytų išminčius, – ir jis padavė Nal reto grožio nuostabų senovės meistrų dirbinį iš topazų ir briliantų. – Kalbama, kad iš šių brangakmenių rašto susideda žodžiai, bet kokiems kalbų žinovams berodžiau, nė vienas nesugebėjo perskaityti užrašo.
– Gal leistumėte man, grafiene, dirstelėti į apyrankę? Aš – lingvistas ir moku apie keturiasdešimt kalbų bei tarmių, o neseniai Jūsų tėvas uždavė man išmokti jau mirusią pali kalbą. Gal man pavyks perskaityti, – tarė Sandra.
– Prašau, – Nal ištiesė brangenybę.
– O, žinoma, tai ji, pali kalba! Čia parašyta: “Mylėdamas nugalėk”. Žodžiai susideda labai lengvai ir aiškiai.
– Vadinasi, Sandra, tu mano u˛duotį įvykdei anksčiau laiko.
– Nejau Jūs kada nors abejojote, lorde Benediktai, kad aš iš po žemių iškasiu, bet rasiu būdą įvykdyti Jūsų nurodymą anksčiau laiko? Šį kartą pastorius man davė jo paties sudarytą gramatiką ir raktą jai. Pats jis iš vieno gan keisto žmogaus nusipirko keletą senovinių raštų ta kalba.
– Aš Jums dar nepadėkojau, lorde Mildrėjau, ir… labai keista, bet man atrodo, kad Jūs dar vesite, vesite mylėdamas ir būsite labai laimingas. Jums dar bus reikalinga ši apyrankė.
– Priimkite dovaną, Nal. Jeigu Jūs atspėjote, mes sugebėsime lordui Mildrėjui atsiųsti tokią pačią apyrankę, – tarė žmonai Nikolajus, tuo pačiu nuoširdžiai dėkodamas lordui už dėmesį jo žmonai.
Pirmą kartą Nal išgirdo savo vyro įsakymą ir nejučia suprato, kad apyrankę reikia tuojau pat užsimauti ant rankos ir neliūdinti ją dovanojančio žmogaus.
Privažiavo karietos. Į dengtą karietą įsėdo jaunieji su tėvu, į atvirą – Sandra ir lordas Mildrėjus, iš paskos riedėjo dar dvi tuščios.
Bažnyčia tviskėjo šviesomis, pastorius jaunųjų laukė prie įėjimo, abi dukros ir motina barstė jiems po kojomis gėles. Dar prieangyje juos pasitiko vargonų muzika. Greitai į bažnyčią plūstelėjo kalbų apie jaunųjų grožį pritraukta smalsuolių minia. Nal nieko nematė. Ją iki ašarų sujaudino muzika. Ji stipriai spustelėjo vyro ranką tarsi prašydama pagalbos. Nikolajus nežymiai palinko į ją ir tokia jėga tvykstelėjo iš jo akių, tokia pasitikėjimo ir meilės ugnimi padvelkė iš jo pablyškusio, pilno įkvėpimo veido, kad visas Nal jaudinimasis nurimo, ašaros išdžiūvo ir dar pusiau vaikiškame žaviame veide nušvito šypsena.
Baigėsi vestuvių apeigos. Zakristijoje pasirašė į bažnytines knygas ir truputį luktelėjo, kol persirengs pastorius. Išėjus iš bažnyčios, Florentietis visus susodino į karietas: Dženi, Sandrą, Alisą ir lordą Mildrėjų; pastorių su žmona; pats vėl įsėdo pas jaunuosius, ir visi pasuko pas notarą.
Šventoriuje likusią minią džiugiai nuteikė tikinčiųjų bendruomenei ir vargšams paaukota stambi suma. Tuo tarpu sutvarkę oficialiai būtinus turtinės nuosavybės aktus, visų notaro kontoros tarnautojų sveikinimų ir susižavėjimo lydimi, jaunieji su svita grįžo į lordo Benedikto namus.
– O dėdė? – įžengusi į namus, išsigandusi paklausė Nal.
Nikolajus irgi pasijuto nejaukiai, bet Florentietis abiem tyliai atsakė:
– Jam vėl buvo maliarijos priepuolis. Rytoj mes jį išsiųsime kartu su dokumentų kopijomis ir taip nupasakosime vestuvių ceremoniją, kad jis viską įsivaizduos ne blogiau, negu pats buvęs. Dabar, Nal, galvok tik apie svečius ir mokykis būti žavia šeimininke.
– Ar tau neatrodo, tėve, kad tai nelengva?
– Ne, dukra, turėdama tokį vyrą, viską gali įveikti.
Nikolajus įvedė žmoną į jai dar nematytą svetainę. Florentietis, pasiūlęs ranką pastorienei, pakvietė visus svečius sekti paskui jaunuosius. Svetainėje buvo paruoštas šampanas. Nikolajus šnibžtelėjo Nal, kad ši, susidauždama su visais, negertų, o tik lyg gerdama lūpomis liestų taurę. Pasveikinę jaunuosius visi perėjo į valgomąjį. Šeimininko vietoje atsisėdo Florentietis, jam iš dešinės – jaunieji, šalia jų – Sandra ir Dženi, o iš kairės pusės – Alisa ir lordas Mildrėjus bei pastorius su žmona.
Už pietų stalo mezgėsi gyva kalba. Sandra, Nikolajus, pastorius ir Dženi pasikeitė nuomonėmis apie naujausius mokslo pasiekimus. Pasirodė, kad pastorienė ir lordas Mildrėjus mėgo teatrą ir paveikslus. Tik Alisa ir Nal tylomis žiūrėjo viena į kitą.
– Kodėl Jūs taip žiūrite į mane, grafiene? Jūsų akyse aš matau tokią užuojautą ir gailestį, lyg didelį liūdesį skaitytumėte mano sieloje, – pagaliau tarė Alisa ir meiliai nusišypsojo Nal.
– Labai norėčiau būti Jums ne grafienė, o tiesiog Nal. Jūsų širdyje neįžvelgiu nieko daugiau, tik angelišką gerumą, bet man atrodo, kad Jūs nesate tokia laiminga, kaip norite atrodyti.
Florentietis pažiūrėjo į abi merginas ir tarė:
– Kam spėlioti apie rytdieną? Tu, Nal, nori atspėti Alisos ateitį, o tau pačiai reikia gyventi tik šios dienos džiaugsmu. Argi Jus, Alisa, kaip tvirtina Nal, slegia sielvartas?
– Ne, lorde Benediktai. Visi, kuriuos aš myliu, džiaugsmingai gyvena greta manęs, o jeigu ir būtų liūdesys, tai jis neišvengiamas, jis įrėžtas į mano gyvenimą. Todėl tai net ne sielvartas, tai tiesiog neišvengiama mano gyvenimo sudedamoji dalis.
– Jūs, Alisa, nusprendėte tą sudedamąją dalį priimti ir nekovoti?
– Gal aš ir neturiu teisės taip kalbėti, lorde Benediktai, bet man atrodo, pavyzdžiui, kokia nauda kovoti su mirtimi? Jos neišvengsi. Taip ir su tais neišvengiamais dalykais, kurie yra pačiame žmoguje. Jie kaip vėžys, širdies yda – kokia prasmė su jais kovoti, jeigu jie įaugę į žmogaus gyvenimą ir išrauti juos tegali mirtis? Jeigu pakeisti nieko negalima, reikia gyvenimą priimti tokį, koks jis yra, kokį aš gavau atėjusi į šį pasaulį. Kiek širdgėlos bebūtų gyvenime – tai vis tiek mano mylimų žmonių gyvenimas, o be jų – gyvenimas man neturi vertės.
– Alisa, visos gamtos jėgų kiekybės pereina į kokybes. Tai neišvengiamas šio pasaulio, kuriame gyvename, dėsnis. Jeigu šiandien žmogaus širdyje viena savybė jau pasiekė šią ribą, tai rytoj jos kiekis gali dar padidėti. Ir ši savybė, vakar užtvindžiusi tik vieno žmogaus širdį, gali išsilieti aplink jį ežeru ar net jūra, viską pakeliui įtraukdama į savo atmosferą. Taip atsitinka tiek su geromis, tiek su blogomis žmonių savybėmis. Jeigu šiandien žmogaus širdyje esanti meilė yra vienpusė ir jis gali suprasti laimę tik mylėdamas “savus” žmones, tai rytoj – dėl vienų ar kitų priežasčių – žmogaus sąmonė gali prasiplėsti ir jis savo meile aprėps ir “svetimus”. Žengdamas toliau tobulėjimo ir žinių keliu, žmogus suvokia, kad nėra savų ir svetimų, kad visur tėra tokie patys žmonės kaip jis pats. Šis žmogus sugebėjo pažengti tolyn ir aukštyn. Kitas – galėjo atsilikti ir likti dvikojo gyvūno stadijoje, o trečias galėjo taip toli pažengti į priekį, jog tenka net prisimerkti, kad galėtum į jį pažvelgti.
– Lorde Benediktai, niekada anksčiau neteko girdėti taip lengvai ir paprastai dėstomų evangelijos tiesų. Mano sieloje ne tik prašviesėjo, bet atrodo, kad net matau savo širdyje atsiradusį plyšelį, pro kurį gali pradėti tekėti mano meilės perteklius. Jis grasina peršokti viską viduje ir išsiveržti į tyrą orą, – nusijuokė Alisa neatitraukdama akių nuo Florentiečio.
– Prašome paimti šiuos ledus ir pažvelgti, koks menininkas mano virėjas. Jis kiekvienam į indelį įdėjo po septynis skirtingų spalvų rutuliukus. Jūs čia matote visas išminties spalvas, kaip jas vaizdavo žilos senovės išmintis. Štai balta – jėgos spalva; mėlyna – savitvardos ir mokslo; žalia – žavesio, takto, prisitaikymo; auksinė geltona – harmonijos ir meno spalva; dulsvai oranžinė – mokslo, technikos ir mechanikos spalva; raudona – meilės spalva ir pagaliau violetinė – apeigų ir religinės išminties, o kartu ir mokslo bei visuotinio visatos gyvenimo judėjimo mechanikos spalva.
Pabandykite rasti savyje kurią nors iš šių savybių gryną. Tai neįmanoma! Visos šios savybės, be išimties, gyvena kiekviename žmoguje, bet visos jos – būdamos pagrindinė žmogaus gyvenimo kelio šviesa – yra užterštos egoizmu, pavydu, baime, aistromis. Žmogus pavertė jas aistromis iš dieviškų savybių ir ypatybių, kurias gimdamas atsinešė į žemę.
ˇmogaus kultūros užduotis – išvalyti visas savo aistras, paversti jas ne tik džiaugsmu ir širdies ramybe, bet ir kasdieninės savo veiklos, viso savo gyvenimo atmosfera. Tada ir vienybė su sutiktais savo dienoje žmonėmis tampa ne buities sąlyginumu, bet gro˛iu, žvalia pagalba ir energija – ta energija, kuri pažadina kūrybai visus greta dirbančius.
Jau kuris laikas kalbos prie stalo pritilo ir svečiai atidžiai klausėsi Florentiečio minčių.
– Kokia laimė, kad susipažinau su Jumis, lorde Benediktai, – tarė pastorius. – Be to, kad aš žaviuosi šiais dviem mano sutuoktais gyvenimais, aš dar laiminu Viešpatį, davusį man galimybę prisiartinti prie Jūsų. Jeigu Jums atrodys įmanoma, kad visa mano šeima liktų Jūsų pažįstamų tarpe, mes pasistengsime užsitarnauti ir Jūsų draugų vardą.
– Aš ne tik džiaugsiuosi tuo, sere Vodsvordai, bet ir būsiu Jums labai dėkingas už susitikimą. Patikėkite, jeigu mano išmintis Jums atrodo labai gili, tai aš taip pat radau, ko pasimokyti iš Jūsų išminties. Indijoje sakoma: “Niekas tau ne draugas, niekas tau ne brolis, bet kiekvienas žmogus tau Mokytojas”. Pietūs baigėsi. Mieli svečiai, prašome į svetainę, ten mūsų laukia kava.
Su šiais žodžiais Florentietis atsistojo, padavė Alisai, žiūrėjusiai į jį kaip į dievybę, ranką ir pakvietė visus kartu su jais. Tik paskutinė pora, jaunieji vyras ir žmona, susiglaudę dar pasikeitė juos sujaudinusiomis mintimis:
– Ne, Nal, mums negali būti tuščių, nereikšmingų dienų. Čia mes ilgai neužtruksime ir važiuosime mokytis. Tu susipažinsi su studentišku gyvenimu. Tėvas užlaikys mus čia tiek, kiek reikės mūsų tobulam išoriniam išsiauklėjimui, kad vėliau, kai pateksime į plačius visuomenės sluoksnius, prie to jau nereikėtų grįžti. Be to, tavo išsilavinime yra keletas spragų: tu visiškai nesusipažinusi su muzika, nors ir nuostabiai dainuoji savo gimtinės dainas; tu skaitei Šekspyrą, Šilerį, Moljerą, bet nė karto nebuvai teatre. Ruošdamiesi, kiek tai įmanoma, tapti tikrais tėvais ir auklėtojais, mes turime vienas kitam padėti tobulėti. Mes turime susipažinti su čionykščiu gyvenimu, kad suprastume, ko reikia išvengti mūsų būsimoje šeimoje.
Jie prisijungė prie svečių, kai visi jau sėdėjo ir gėrė kavą. Kažką didingo visi pajuto šioje poroje, kai jie abu įžengė į svetainę. Jeigu dailininkas būtų kūręs iliustracijas pasakai “Karaliaus svita”, tai jis savo fantazijoje nebūtų radęs geresnio modelio. Juos abu pasitiko nustebimo ir susižavėjimo šnibždesys.
– Grafiene ir grafe, mano vaizduotėje jūs visiškai netelpate į žemiškus rėmus, – su pietietišku temperamentu sušuko Sandra. – Jeigu aš būčiau dailininkas, aš ne tik pieščiau jus abu greta, bet dar priversčiau ir žemę po jūsų kojomis pasidengti žiedais.
– Mano naujasis drauge, jau ir taip daug garbės būti Jūsų tituluota princese Lelija. Tiek mano vyras, būdamas gėlės vyru, tiek aš pati, paversta gėle, jau privalome skleisti jų aromatą, bet kad dar ir aplink mus augtų gėlės – tai jau neįsivaizduojama, – juokdamasi atsakė Nal.
– O aš manau, kad kaip tik aplink Jus, Nal, ir aplink Jūsų vyrą augs pačios kilniausios ir brangiausios gėlės – vaikai, kuriems ir dėl kurių verta gyventi žemėje, – labai rimtai, susijaudinusi pasakė Alisa.
– Oi, Alisa! – su priekaištu sušuko pastorienė.
– Ką, brangioji mama? Aš vėl Jus šokiravau? Na ką gi, šį kartą kilniaširdiškai man atleiskite. Čia mes tarp tokių gerų draugų, kad aš užtikrinu Jus, jie manęs nepasmerks.
– Man, mis Vodsvord, asmeniškai labai norisi Jums žemai nusilenkti, – pasakė atsistodamas ir iš tikrųjų žemai jai nusilenkdamas lordas Mildrėjus, – bet jokiu būdu ne pasmerkti Jus.
– O a taip noriu Jus pabučiuoti, Alisa, kad taip pat kitaip negaliu, – ir paleidusi vyro ranką Nal pribėgo prie Alisos, apkabino ją ir prigludo prie jos lūpų.
Dvi moterys – viena su karališku brokatu ir perlais, kita – kuklia balta suknele, viena – tamsiaplaukė ir tamsiaakė, aukšta, kita – mėlynakė, su auksu švytinčių garbanų aureole, gerokai žemesnė, abi lieknos, tyros ir nuostabios savo septynioliktuoju pavasariu sudarė tokį kontrastą, kad net Sandra nutilo. Nal pasisodino Alisą šalia savęs ir vyro ir pristūmė jai puodelį su kava.
– Gaila, kad čia nėra kai kurių muzikiniu talentu apdovanotų mano draugų, – tarė Nikolajus. – Dabar širdis taip prašo muzikos.
– O, tai lengva pataisyti, – šiek tiek atlaidžiai ir su panieka tarė Dženi. – Mūsų Alisa turi visus pamišimo muzikai simptomus. Nežinau, kokį malonumą ji gali suteikti suprantantiems muziką žmonėms, bet mums su mama ji sugadino ne vieną gyvenimo valandą, – gudriai nužvelgdama visus tęsė Dženi.
– Sese, tai buvo taip seniai, kai tau įkyrėdavo mano muzika. Dabar, lorde Benediktai, mano kambarys ir mano rojalis kitame namo gale, kur tėtė specialiai man pastatė priestatą. Netikėkite, kad aš negabi, be to, aš dabar ir nesiruošiu niekam rodyti savo sugebėjimų, – maldaujančiai žiūrėdama į Florentietį tarė Alisa.
– Mano ˛mona ir vyresnioji duktė nemėgsta muzikos, lorde Benediktai, o mes su Alisa skiriame jai visą savo laisvalaikį. Jaunystėje išgyvenau didelę dramą, kadangi aš norėjau tapti menininku, o tėvas norėjo, kad eičiau dvasininko keliu. Alisa paveldėjo ne tik mano meilę menui, bet ji turi ir didelį muzikinį talentą, kurį reikėtų tobulinti aukšto meistriškumo mokykloje.
– Kol aš gyva, šito nebus, – aiškiai, šiurkščiai ir piktai pasakė pastorienė. – Nuo tavo ir jos dainavimo langai dreba. Ir iš viso, aš nenoriu, kad Alisa sau ir visai mūsų šeimai padarytų akibrokštą ir užtrauktų gėdą čia, lordo Benedikto namuose.
Pastorienės veidas staiga tapo panašus į grobuonies, jame neliko nieko iš pirmykščio geraširdiškumo, o pastorius, liūdnai žvelgdamas į dukrą, iš lėto priėjo prie jos, uždėjo ranką ant jos papurusios galvos ir tyliai tarė:
– Išlik rami, vaike. Dievas turi daug kelių, kuriais jis kviečiasi žmones. Lordas Benediktas sakė, kad žmonės eina ir harmonijos, meno keliu. Jeigu Dievas pageidaus kaip tik taip tave pasišaukti, tai tu rasi šį kelią; žmonės negali atsilaikyti prieš Dievo norą.
– Ledi Vodsvord, labai prašyčiau Jus leisti dukrai šiandien mums pagroti, – kreipėsi šeimininkas į pastorienę. – Jeigu nemėgstate muzikos, Jūs ir Jūsų vyresnioji dukra galite apžiūrėti svetaines, kur rasite daug albumų su viso pasaulio vaizdais ir daug įdomių daiktų, kuriuos parsivežiau iš tolimų kelionių. Sode nemažai retų gėlių, yra ir oranžerija, kur šiuo metu žydi Jums neregėti augalai. Sprendžiant iš Jūsų nuostabaus sodo ir gėlynų, Jūs mėgstate gėles.
– Jūs klystate, lorde Benediktai, – pertraukė Dženi, – tai vėlgi tėtės ir Alisos manija, bet Alisa – šeimos dievaitė, mes ją taip dieviname, kad pakenčiame visas jos fantazijas.
– Aš labai nenorėčiau, kad Alisa šiandien grotų, bet jeigu Jūs norite išgirsti jos mėgėjišką atlikimą, – kreivai šyptelėjo pastorienė, – tai tegul Sandra palydi mus į oranžeriją. Ten, aš tikiuosi, jau nebus girdėti jos skambinimo ir nepakenčiamo dainavimo.
Sandros veide pasirodė toks aiškus nusivylimas, kad Florentiečio akyse žybtelėjo humoras. Jis kažkaip ypatingai nusišypsojo ir kažką taip tyliai pasakė Sandrai, kad nenugirdo net šalia stovėjęs Nikolajus, pasižymintis ypač subtilia klausa. Sandra nepastebimai atsiduso, stipriai paspaudė Florentiečiui ranką ir užtikrino damas, kad pasistengs jas nuvesti taip toli, kad jų nepasieks nei pastoriaus bosas, nei dukros sopranas, nei šeimininko tenoras. Išgirdusios apie šeimininko tenorą, damos tarsi suabejojo savo noru eiti į sodą, bet buvo per vėlu. Florentietis paaiškino Sandrai kelią į oranžeriją ir kaip atgal grįžti per kairiąją namo pusę tiesiai į gelsvąją svetainę, kur ras albumus. Pats šeimininkas palydėjo jas iki balkono durų į sodą, uždarė abejas balkono duris ir užtraukė tankias portjeras.
– Tėte, aš labai varžausi, – prisiglaudusi prie tėvo tarė Alisa.
– Liaukis, vaikeli, juk tu žinai, kad pakanka tau tik prisiliesti prie klavišų ir tavyje prabunda Dievas, tu viską pamiršti, išskyrus Jį. Grok ir dainuok kaip visada, negalvok apie pagyrimą ar atpildą. Galvok, kokia tau nusišypsojo laimė – savo muzika šlovinti šių nuostabių jaunavedžių Dievą. Šlovink visa širdimi juos mylėdama ir linkėdama jiems papuošti žemę gėlėmis, kaip sakė Sandra. Grok ir dainuok jiems džiaugsmingos meilės dainą. Ne visiems skirta dainuoti savo meilės dainą. Kažkas turi ją dainuoti kitiems, atverdamas savo širdį gailestingam pasiaukojimui.
Nuostabiose pastoriaus akyse sublizgo ašarų rasa – ir visi suprato, kodėl tokie žili plaukai gaubia tokį jauną veidą. Staiga visi dvasios akimis pamatė šių dviejų širdžių tragediją. Nal veidu nuvilnijo skausmas, lordas Mildrėjus nežymiai nusisuko ir nubraukė ašarą. Tik Florentiečio ir Nikolajaus veidai buvo kupini rimties, ramybės ir begalinio gerumo. Nuo Florentiečio prie Alisos ir pastoriaus nusidriekė tarsi šviesos juostos. Mergina nedrąsiai priėjo prie rojalio, atidengė dangtį ir tarė:
– Aišku, aš – ne profesionali muzikantė, nelaukite kažko ypatingo, bet ir ne visiška nemokša, nes aš turėjau du nuostabius mokytojus. Vienas jų – mano tėvas, antras – jo neseniai miręs draugas, kuris buvo žinomas visoje Europoje, garsus pianistas ir kompozitorius. Aš pagrosiu Šopeną.
Visi daug tikėjosi iš merginos, bet to, kas įvyko, nelaukė niekas. Gležna figūra, vaikiška galvelė – viskas išnyko, kai tik ji palietė klavišus. Visus nusinešė garsų sūkurys, jie nebematė Alisos. Argi tai buvo instrumento garsai? Pastorius buvo teisus: Dievas prabudo Alisoje. Ne jos rankos atliko muzikinę pjesę, o jos širdis kūrė kerintį, žavingą pasaulį, kiekvieno klausytojo sieloje atveriantį kažką nauja.
Nal verkė. Lordas Mildrėjus, išsitempęs kaip styga, net nekvėpuodamas sekė muzikantę. Pastorius lyg besimelsdamas švytėjo laime. Nikolajaus žvilgsnis buvo įbestas į Alisą, jo veide atsispindėjo kiekvienas garso atspalvis, o Florentiečio rimtis priminė žynį.
– Dar, dar, – maldavo Nal, kai Alisa jau atsistojo.
Alisa grojo Bethoveną, Hendelį, Šumaną ir visi vis šaukė “dar”. Alisa staiga nusijuokė ir uždainavo seną anglišką dainą. Ir vėl visus apstulbino. Šiltų, minkštų tonų, nuostabaus tembro aukštas sopranas skambėjo su tokia jėga, kokios net įsivaizduoti buvo neįmanoma žiūrint į šią gležną būtybę. Pakerėjusi visus savo atlikimu, mergina tarė:
– Tėte, dabar duetą, arba aš baigsiu.
Visiems prašant, pastorius priėjo prie rojalio. Duktė pradėjo duetą, bet kai prisijungė tėvas, visi nejučiomis aiktelėjo: tylus, ramus pastorius savo ariją atliko su tokiu audringu temperamentu, tokiu virtuozišku artistiškumu, kokio iš jo niekas nesitikėjo. Jo reto galingumo ir grožio bosas ne stelbė, o tik paryškino dukters balsą.
– Tokio atlikimo niekada, nė vienoje operoje negirdėjau, – tyliai pasakė lordas Mildrėjus, – o aš pabuvojau visuose Europos teatruose.
– Tėve, – Nal puolė Florentiečiui ant kaklo, – nejau tu šiandien nepadainuosi man ir mano vyrui, kad tavo daina kaip palinkėjimu užbaigtume vestuvių iškilmes?
Florentietis atsistojo, pasitarė su Alisa bei pastoriumi, ir suskambo senovinis itališkas duetas. Kuo ypatingas buvo Florentiečio balsas ir dainavimas? Juk tik ką visi girdėjo aukšto lygio muziką, juk atrodė, kad tėvo ir dukters atliekama muzika pakilo virš visų filosofijų ir virš viso pažinimo. Dabar gi aidėjo tokia baritoninio tenoro galia, kuriai nebuvo nei aukščio, nei žodžio jėgos, nei užvaldymo ribų. Jis slopino visa, kas žemiška, žmogiška, kiekvienam atvėrinėjo dangų, kvietė eiti kitais keliais ir į kitus pasaulius, griovė visas materijos kliūtis, tarsi lietė pačią širdį.
Atsipeikėję nuo staiga įsivyravusios tylos, visi pamatė prieš Florentietį ant kelių klūpančią Alisą, įsikniaubusią į jo nuostabias rankas ir tebekūkčiojančią. Pakėlęs merginą, savo nosine nušluostęs jai ašaras, jis apkabino tėvą su dukra ir paklausė:
– Ar norėtumėte jūs abu, kad aš dabar, iš karto, tapčiau jūsų Mokytoju?
– O, Viešpatie, aš atsakau ir už save, ir už dukrą. Apie tokią laimę, kad Jūs mums vadovautumėte, mes net nesvajojome.
– Alisa turi atsakyti pati u˛ save.
– Lorde Benediktai, sekdama Jumis a noriu mokytis gyventi, ne tik mokytis muzikos.
– Tėve, aš turiu ką nors padovanoti Alisai, – paprašė Florentiečio Nal. – Turiu pripažinti ją seserimi, nes tai ji paruošė mane tavo dainavimui, kitaip aš būčiau neišlaikiusi ir numirusi.
– Prašau visus sekti paskui mane, – tarė šeimininkas.
Jis paėmė už parankių Alisą ir Nal ir nusivedė visus į savo žaliąjį kambarį. Ten jis privedė svečius prie nedidelio staliuko, ant kurio buvo keletas futliarų. Iš vieno jis išėmė auksinį diržą su įstatytais stambiais smaragdais ir apjuosė juo Alisos liemenį.
– Tai Nal dovana savo pamergei. O čia – mano dovana, – ir ant Alisos kaklo sutvisko smaragdinis kryžius, apibarstytas smulkiais briliantais.
– Brangus sere Vodsvordai, prašau priimti nuo mano dukros, – ir jis padavė pastoriui auksinį laikrodį su grandinėle, – o šį žiedą priimkite nuo manęs, – pridūrė Florentietis užmaudamas jam ant kairės rankos mažojo piršto stambų smaragdą su briliantu.
– Jus, lorde Mildrėjau, prašau priimti šią apyrankę asmeniškai nuo manęs mainais į tą, kurią Jūs padovanojote mano dukrai. Skirtumas tik toks, kad čia – žali brangakmeniai, o anoje – topazai. Aš neabejoju, jog Jūs jau supratote, kad nuostabiausia Jūsų gyvenime – dar prieš akis. O šį žiedą prašo Jus priimti mano duktė, – ir ant lordo Mildrėjaus rankos sutvisko toks pats žiedas kaip pastoriaus.
– Tai dar ne viskas, Alisa. Mano ˛entas prao Jus priimti perlus ios dienos muzikai prisiminti, ir jis pats juos įteiks.
Sumišusiai Alisai Nikolajus vikriai užsegė perlų vėrinį, tokį patį kaip Nal.
– Dabar galima kviesti mūsų damas, nepakenčiančias muzikos, – tarė Florentietis, – o taip pat ir jų kavalierių, negirdėjusį jos. Tikiuosi, Alisa, Jūs ateityje neatsisakysite apdovanoti vargšelį ir padainuosite bei pagrosite jam?
– Aš Jūsų mokinė, lorde Benediktai, kaip įsakysite. Tik… – ji susigūžė, žvilgtelėjo į nuleidusį akis tėvą ir liūdnu balsu tyliai tęsė: – kai aš groju Sandrai, tai D˛eni pavydi, o mama irsta.
– Mes pasistengsime išvengti šių nemalonių aplinkybių, – nusijuokė Florentietis ir nuėjo kviesti vaikštinėjančių damų.
Rūgščiomis minomis jos įžengė į kambarį ir dar labiau susiraukė pamačiusios taip išpuoštus Alisą bei pastorių. Florentietis paėmė nuo stalo patį didžiausią futliarą, atidarė jį ir priėjęs prie pastorienės padavė jai nuostabų opalų ir briliantų vėrinį, tokius pačius auskarus ir segę.
– Priimkite šią dovaną nuo mano dukros, – nusilenkdamas tarė šeimininkas.
– Bet tai – karališka dovana. Kaip Jums dėkoti, lorde Benediktai?
– Aš čia niekuo dėtas. Tai dovanoja mano duktė, – ypatingai mandagiai, bet šaltai atsakė šeimininkas.
Pastorienė priėjo prie Nal, apibėrė ją padėkos žodžiais tikindama, kad opalai – mėgstamiausi jos brangakmeniai. Nal maloniai padėjo jai pasipuošti. Florentietis tuo metu dukros vardu padavė Dženi tokį patį kaip Alisos diržą, tik iš safyrų, o nuo savęs – segę iš perlų ir briliantų. Dženi švytėjo ne mažiau už motiną, bet kai pamatė Alisos perlų vėrinį, jos akyse iš karto sužibo pavydo ugnis.
– Na, Sandra, likai tu vienas. Štai tau nuo Nal laikrodis, apie kurį svajojai.
– Nejaugi muantis valandas? – vaikikai naiviai suuko Sandra visus tuo prajuokindamas.
Florentietis nuspaudė spyruoklę, ir laikrodis išmušė šešis kartus tokiu melodingu skambesiu, kad Sandra neišlaikė – pasišokėjo, persivertė per galvą ir pabučiavo laikrodį. Nal kvatojo, Alisa plojo Sandrai už jo akrobatinį triuką, pastorius iš juoko atsisėdo į krėslą, tiktai Dženi ir motina jautėsi šokiruotos šį vakarą antrą kartą.
– Tai dar ne viskas, Sandra. Štai tau nuo manęs žiedas, o čia, – jis paėmė tokį patį kaip Alisos smaragdinį kryžių, – tau už stropumą atliekant visas mano pavestas užduotis ir, be abejo, už pali kalbą, – ir jis pats užkabino jaunuoliui ant kaklo kryžių.
Atrodė, kad Sandra viską pamiršo. Jo veidas visiškai pasikeitė. Jis staiga surimtėjo, nurimo, tapo tarsi vyresnis. Jis prisiglaudė prie Florentiečio, pabučiavo jo ranką ir tarė:
– Aš stengsiuosi pateisinti Jūsų pasitikėjimą.
– Nesijaudink sūnau. Tik pasistenk nesuteikti žmonėms preteksto apie save neteisingai galvoti. Atsargiai elkis su moterimis. Tu nuoširdus ir draugiškas, bet tavo draugiškumas gali būti ne taip suprastas, o tai gali tau ir kitiems tapti sudėtinga ir nepakeliama drama.
– Jūsų žodžiai, lorde Benediktai, man visada bus įsakymas.
– Lorde Vodsvordai, Jūsų laikrodis taip pat muša valandas, kaip ir Sandros. Leiskite, aš parodysiu, kaip nuspausti spyruoklę, – laikrodis išmušė tris kartus, o po to visai kitu garsu dar vieną kartą.
– O, ir ketvirčius muša, – nesusilaikė džiaugsmingai nesušukęs Sandra vėl visus prajuokindamas.
Pastorienės ir Dženi, ryškių raudonplaukių ir juodaakių, stovėjusių viena priešais kitą, veiduose šmėsčiojo nemaloni, atstumianti išraiška. Pastorienės veidą išmušė tamsiai raudonos dėmės, sugadinusios jos dar gan jaunyvą išvaizdą. Dženi, atrodžiusi tokia graži prie pietų stalo, dabar stovėjo paniurusi, pikta, pasipūtusi, niekinanti viską ir visus, esančius šiame kambaryje, kuriame ją, vargšę merginą, taip karališkai apdovanojo.
– Miela Alisa, – pasigirdo Florentiečio balsas, – šiandien mano žentas už džiaugsmą ir poilsį, kurį mums suteikė tavo muzika, padovanojo tau perlus. Tėvui sutikus, aš priėmiau tave savo mokine. Kasdien dvyliktą valandą aš tau atsiųsiu karietą ir čia, mano namuose, tu būsi iki vakaro. Vakarais tėvas atvažiuos tavęs pasiimti, visi kartu pietausime, o po to jūs grįšite į namus. Mūsų pirmam muzikiniam susitikimui atminti priimk asmeniškai nuo manęs šią apyrankę ir žiedą. Rytoj dvyliktą valandą lauk mano karietos, – ir jis padavė Alisai tokių pačių kaip diržas smaragdų apyrankę ir žiedą.
– Lorde Benediktai, Alisa dar turi ir motiną, kuri taip pat turi teisę spręsti dukters likimą, – aštriai tarė pastorienė. – Alisa man reikalinga namuose. Mokslų jai jau pakanka.
– Ne, ledi Vodsvord. Pagal anglų įstatymus duktė priklauso tik nuo tėvo, jeigu motina neturi nuosavo kapitalo. Tai juridinis įstatymas, ir Jūs neturite teisės spręsti dukters likimo. Yra dar ir kiti, Dievo įstatymai, įrašyti į žmogaus širdį, tai – motinos meilė. Deja, Jūsų meilė pasireiškė tik tuo, kad dukrą su jos muzika Jūs išvarėte į buvusią daržinę, kur ir dabar dar vis drėgna ir šalta. Jūs verčiate ją siūti, aprengti Jus ir vyresniąją dukrą, kepti jums keksus, tvarkyti skrynias ir spintas, o pati gulite ištisas dienas su romanu rankose arba važinėjatės su vyresniąja dukra po svečius ir teatrus.
– Visada jaučiau, kad ši gyvačiukė dar padarys man gėdą. Ši tinginė, tėvo išlepinta mergiotė savo skundais suklaidino Jus, lorde Benediktai.
– Oi, mama, kaip Jūs galėjote pagalvoti, kad aš kam nors pasakočiau nors dalį viso to, ką dabar Jums pasakė lordas Benediktas! – ir iš liūdnų Alisos akių upeliais pasipylė ašaros.
– Na, tai tavo idealusis tėvas, dievinamas pastorius, iš tikrųjų pasirodė veidmainis ir liežuvautojas, – šnypšdama iš įsiūčio tęsė pastorienė.
Į ją mestas Florentiečio žvilgsnis iš karto sutramdė moterį kaip įsiutusią liūtę. Matyt, ji prarado visas padorumo suvokimo ribas ir norėjo ant nekaltos pastoriaus galvos išpilti dar ne vieną savo pykčio statinę, bet nedrįso ar tiesiog negalėjo ištarti nė vieno žodžio. Besimainantis brangakmenių spindesys ant jos kaklo atrodė niekis, palyginus su jos akių svaidomomis žiežirbomis. Nal, niekad nemačiusi tokios įsiutusios moters, tik prisiglaudė prie vyro tarsi ieškodama apsaugos nuo besiliejančio pykčio.
Pastorius priėjo prie Alisos stengdamasis švelnia glamone ją apraminti ir privedė ją prie Florentiečio atsisveikinti.
– Mielas lorde Benediktai, atleiskite mums už šį bjaurų vakarą arba, tiksliau, už jo pabaigą, kurią mes privertėme Jus išgyventi. Tikriausiai aš buvau, esu ir būsiu nepataisomas svajotojas. Juk aš ir šiandien dar tikėjausi, kad bendraudamos su Jumis mano žmona ir vyresnioji duktė supras savo klaidas, kurias visą gyvenimą savo meile veltui bandžiau nugalėti. Aš nenugalėjau, bet šiandien, tuokdamas Jūsų dukrą, lorde Benediktai, aš stebėjau Jūsų nepaprastą veidą ir galvojau, kad Jūsų žavesys ir jėga, prieš kuriuos niekas negali atsilaikyti, nugalės Katariną ir Dženi. Aš tikėjausi, kad jos pagaliau sutiko tą jėgą, kuriai turės nusilenkti.
Įžūlus Dženi kikenimas staiga nutrūko. Ji paspringo seilėmis ir stipriai užsikosėjo.
– Niekuo nesirūpinkite, sere Vodsvordai, – atsakė Florentietis. – Kai Jūs rytoj atvažiuosite pasiimti Alisos, aš turėsiu galimybę pasikalbėti su Jumis apie tolesnį Jūsų gyvenimą. Dabar prie vartų Jūs rasite dvivietę puskarietę sau ir Alisai. Didžiąja karieta Sandra ir lordas Mildrėjus palydės Jūsų žmoną ir Dženi. Iki pasimatymo, ledi Katarina ir mis Dženi. Jūs nė vienu žodžiu kelyje neskaudinsite Sandros. Be to, aš įsakau Jums… – jis pakėlė ranką, ištiesė abiejų moterų link lyg nuleisdamas ją ant jų galvų; jo ūgis, kai visi greta jo atrodė tik maži ir smulkūs, ir jo manierų žavesys bei didingumas visiems padarė neperžengiamo įstatymo įspūdį, o ledi Katarina ir Dženi tarsi pritūpė, tos rankos magiškai jėgai paveikus. – Aš įsakau jums namuose netrukdyti gyventi nei Alisai, nei pastoriui. Jų pačių namą jūs pavertėte jiems kalėjimu žinodamos, kad tas namas, kuriame jūs gyvenate, pagal senelio testamentą priklauso Alisai. Žinodamos, kad jame Alisa šeimininkė, jūs ją pačią pavertėte savo tarnaite. Dabar jūs abi stengsitės dėl tėvo ir Alisos taip, kaip jie iki šiol dirbo dėl jūsų. Ir kad iki pat pastoriaus mirties nė vieno ginčo nekiltų jūsų namuose. Eikite ir atminkite, ką aš jums dabar pasakiau, kitaip jūsų gyvenime įvyks jūsų pačių sukurto blogio iššaukta nepataisoma nelaimė, kurioje nei aš, nei kas kitas negalės padėti. Atminkite, kad jūs turite dirbti, triūsti – arba blogis u˛valdys jus.
Su niekuo neatsisveikinusios, stipriai spausdamos prie savęs futliarus lyg bijodamos, kad šeimininkas apsigalvos ir atsiims padovanotas brangenybes, savo palydovų lydimos abi moterys pasuko durų link. Jų akys degė neapykanta, kai jos pažvelgė į Nal, linkinčią joms labos nakties. Į Florentietį ir Nikolajų jos bijojo pakelti akis, bet dar kartą pajuto Florentiečio žvilgsnį ir dar kartą tarsi pritūpė prie durų slenksčio.
Pastorius ir Alisa grįžo anksčiau už motiną ir seserį, pasikeitė bučiniais ir nuėjo į savo kambarius.
– Alisa, mes radome tai, ko visą gyvenimą ieškojome. Dabar aš galėsiu ramiai numirti.
– O ne, tėte, aš daug didesnė egoistė, negu tu galvoji. Aš ne tik pati noriu būti laiminga naujame kelyje, bet noriu dar ilgai mėgautis ir tavo laime jame.
Išvarginti sunkių ir daugiareikšmių pergyvenimų, bet laimingi nauja pažintimi, jie greitai ir lengvai užmigo net neišgirdę, kaip grįžo moterys.
1 skyriaus 2 dalis
Panašūs įrašai