Siūlome jums straipsnį apie Tatjaną Nikolajevną Mikušiną, kuris buvo publikuotas amerikiečių žurnale „Sąmoningumas („Awareness Magazine”)”.
Žurnalas „Sąmoningumas” jau virš 25 metų yra švietėjiškas leidinys daugeliui Tiesos ieškotojų. Šis žurnalas traukia dėmesį patraukliais ir turiningais straipsniais ir kita medžiaga, kuri pakylėja Žemės planetos gyventojų sąmonę.
Dabartiniu metu virš 40000 leidinio numerių išplatinti daugelyje Kalifornijos valstijos miestų, įskaitant Los Andželą, Santa Barbarą, San Diegą, Ventūros apygardą ir Orindžą, Vidinės Imperijos rajoną, taip pat Arizonos, Naujosios Meksikos ir Havajų valstijose.
Šiandieną leidinys turi virš 2500 prenumeratorių. Džiaugiamės pranešdami, kad šiame numeryje mums pavyko patalpinti unikalų straipsnį, kurį Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinys Tatjana Nikolajevna Mikušina parašė specialiai šiam leidiniui. Tai gilus, jaudinantis ir nuoširdus pasakojimas apie svarbiausią etapą Pasiuntinio gyvenime, pirmą kartą pateiktas amerikietiškai auditorijai.
Tiesioginė straipsnio versija: http://awarenessmag.com/images2018NovDec/AwarenessMagazineNovDec2018LowRes.pdf
Pats didžiausias mano atradimas buvo tai, kad Dieviškasis pasaulis yra tiesiog ten, kur esu aš ir kiekvienas iš mūsų
Gimiau aš Vakarų Sibire Omsko mieste, šalyje, kurios dabar nėra: Tarybų Sąjungoje.
Visas mano gyvenimas klostėsi nepaisant mano norų ir siekių. Lygtai savaime.
Aš nesiekiau Dievo. Tačiau būdama 15 metų gavau sportinę traumą ir dėl nuolatinių gydytojų klaidų pradėjau mirti. Man buvo sepsis, bendras kraujo užkrėtimas. Miriau maždaug savaitę. Ir po to netikėtai pradėjau sveikti.
Kai atsigavau, staiga aiškiai suvokiau, kad grįžau iš kito pasaulio. Ir man tame pasaulyje buvo labai gera. Daug geriau, nei supančiame fiziniame pasaulyje. Mane užvaldė dvi idėjos: pirmoji – suvokiau, kad Dievas yra ir Jį būtina atrasti, ir antroji – kad turiu mokytis.
Tačiau visuomenėje, kurioje gyvenau, buvo tvirtinama, jog Dievo nėra. Todėl niekur negalėjau rasti, kur gauti žinių apie Dievą.
Su pagyrimu baigiau Tecnikos Universitetą, 13 metų dirbau konstruktorių biure projektuodama kosminę techniką.
Po to prasidėjo persitvarkymas ir nustojo mokėti atlyginimus. Mokiausi buhalteriu ir 10 metų dirbau vyr. buhalteriu smulkiajame versle.
1997 metais atradau amerikeitiškos organizacijos Summit Lighthouse Mokymą. Aplankiau keletą šios organizacijos renginių, kurie buvo pravedami Rusijoje.
Daugelis pažįstamų norėjo būti pasiuntiniais ir priimti Valdovų diktavimus. Aš šito nenorėjau. Tačiau vis dažniau prisimindavau apie tai, ką suvokiau 15 metų: turiu surasti Dievą.
2000-aisiais metais gyvenime atsirado žmogus, kuris pasisiūlė išmokyti mane medituoti. Medituoti aš nenorėjau.
Visgi po daugelio atkaklių prašymų aš sutikau pabandyti.
Tiesiog po poros mėnesių pradėjau girdėti savo Aukščiausiąjį Aš. O po to pradėjau girdėti savo Mokytoją subtiliajame plane. Vieną Mokytoją keisdavo kitas: Kuthumi, Sanat Kumara, Sūrja, Maitrėja, Viešpats Šiva… Meditacijų metu vykdavo grandiozinis darbas su mano sąmone ir pasąmone. Mane mokė girdėti Valdovus. Juos girdėti pradėjau vis geriau.
Valdovams prireikė trijų metų, kad išskleistų mano čakras ir suderintų mano čakrų sistemą.
2002 metais per 4 mėnesius praėjau didelį testą. Jeigu man pasiūlytų jį pereiti dar kartą, tai negalėčiau. Buvau visiškai sugriauta. Kartais neužtekdavo jėgų net pasigaminti valgyti.
Prieš Naujus 2003 Metus atėjo Viešpats Maitrėja, jam esant staiga pajutau nepaprastą nuolankumą Dievo valiai. Suvokiau, kad aš tik maža smiltelė Dievo rankose. Jis be galo mane myli. Ir aš Jį myliu. Taip stipriai, kad pasirengusi paklusti viskam, ką jis pasakys. Ir jei Dievas būtų panorėjęs, kad numirčiau, tai su džiaugsmu būčiau paklusus Jo valiai.
Kai tris meditacijas iš eilės man pavyko pasiekti tokį romumą, tai testas baigėsi.
Ir toliau meditavau. Tai buvo visiškai nuostabios meditacijos. Vieną kartą patekau į tobulą palaimintą būseną, kai viską pasiekei ir nėra kur daugiau eiti. Visiškos ramybės ir pilnos laimės būsena. Nejutau savo kūno. Vienintelis dalykas, ko man norėjosi, kad ši būsena niekada manęs nepaliktų. Betgi po to viskas baigėsi.
Tai buvo pats didžiausias mano atradimas: Dieviškasis pasaulis yra tiesiog ten, kur esu aš ir kiekvienas iš mūsų. Ir mus nuo šio pasaulio skiria mūsų sąmonės lygis, mūsų vibracijos.
Visas Kelias į Dievą yra ne išorėje. Jis yra mano pačios viduje.
2004 metais meditacijos metu sužinojau, kad man davė Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinio Mantiją.
Didžioji Baltoji Brolija – pavadinimas bendrystės Šviesos Būtybių, kurie pasiekė sekantį evoliucinio vystymosi laiptelį. Jos būna subtilesnėse Būties sferose. Žodis „Didžioji” reiškia aukštą šių Būtybių dvasinių pasiekimų lygį. Žodis „Baltoji” simbolizuoja nepriekaištingą baltą šių Šviesos Būtybių aurų švytėjimą. Žodis „Brolija” sako apie visiškai kitus tarpusvio santykių tarp šių Šviesos Būtybių principus. Jie nuolatos būna Meilės ir vienybės vieno su kitu ir su šios visatos Kūrėju būsenoje.
Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinio Mantija apdovanojami individai, praėję specialų pasiruošimą, tie, kam Brolija patiki atstovauti Jos interesus fiziniame plane. Naudojant specialią metodiką Mantija leidžia dideliu patikimumo laipsniu priimti ir perduoti žmonijai Būtybių iš Aukščiausių Būties sferų Laiškus.
Savo dienoraštyje užrašiau apie šį įvykį ir kurį laiką buvau apie jį užmiršusi. Maniau, kad jeigu iš tikrųjų turiu
Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinio Mantiją, tai ji turi save išreikšti fiziniame plane.
Tuo metu susirašinėjau su viena moterimi iš JAV. Tuo metu ji gavo Laiškus iš Pakylėtųjų Valdovų ir galėjo su Jais bendrauti. Kažkaip susirašinėdama pranešiau jai, kad turiu Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinio Mantiją.
Tuo metu dirbau buhalteriu ir man atrodė, jog tuo pačiu metu gyvenu dviejuose pasauliuose: meditacijų metu – Dieviškajame pasaulyje, o likusiuoju laiku – paprasta buhalterė.
2004 metų rugpjūčio 31 mane atleido iš darbo dė visiškai juokingos dingsties: mokėjimo pavedime praleidau raidę.
Man buvo 46 metai. Užsiregistravau užimtumo tarnyboje(darbo biržoje), bet į darbą manęs nepriimdavo dėl amžiaus. Neįmanoma buvo surasti darbą, nes buvau „per sena”.
2005 metų kovo 3 dieną mano pažįstama iš Amerikos pranešė, kad pas ją buvo atėjęs Valdovas Morija ir pasakė, kad mano Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinio Mantija tampa aktyvi ir aš turiu pradėti priimti Valdovų Laiškus.
Atsakydama parašiau, kad girdžiu Valdovus, tačiau niekada nepriėmiau iš Jų Laišų. Tada ji man dar ir dar kartą parašė.
Amerikoje buvo rytas, pas mane – gili naktis. Parašiau, jog jeigu Valdovai ateis pas mane duoti diktavimų, tai ji bus pirmas žmogus, kuris apie tai sužinos. Užmigau.
Kai kitą dieną pradėjau medituoti, pas mane atėjo Sanat Kumara. Pamačiau, kaip visas kambarys prisipildė geltonai-rožiniu švytinčiu rūku. Sanat Kumara pasakė, kad Jis nori duoti per mane Laišką.
Pasakiau, kad džiaugčiausi priimdama, tačiau sergu gripu ir man sloga.
Jis pasakė: „Siunčiu išgijimo spindulį”. Po minutės nebebuvo slogos ir dingo visi gripo požymiai.
Priėmiau pirmą Valdovų Laišką. Tai įvyko 2005 metų kovo 4.
Valdovai ateidavo kiekvieną dieną. Ir kiekvieną dieną priimdavau po vieną Laišką. Valdovai buvo skirtingi. Virš 50-ies Šviesos būtybių iš skirtingų pasaulių.
Taip praėjo mėnesis. Ir toliau eidavau į darbo biržą, bet man darbo nebuvo.
Mano pinigai ėjo link pabaigos ir buvau priversta apriboti savo mitybą. Suvalgydavau pusę stiklinės avižinių dribsnių arba ryžių kruopų vakare.
O diktavimai tęsėsi kiekvieną dieną be pertraukos. Buvo Valdovų sąlyga, kad tą pačią dieną diktavimus talpinsiu į savo „Sirijaus” svetainę https://sirius-ru.net. Pati negalėjau suvokti, kaip viskas vyksta ir ar yra kažkokia vertybė tame, ką aš užrašinėju. Mane trikdė tai, kad mano pažįstama iš Amerikos po pirmų priimtų penkių Diktavimų parašė, kad man reikia nustoti priiminėti Valdovų Laiškus, nes aš lygtai juos priimu iš savo pasąmonės.
Kreipiausi į pažįstamus, jie mane siuntė pas jų pažįstamus, aiškiaregius. Visi, į ką kreipiausi, patvirtino, jog mano priimami Laiškai iš tikrųjų yra Dieviškosios kilmės.
Diktavimai tęsėsi. Kovą, balandį, gegužę ir birželį. Birželio pradžioje man sunku buvo išlaikyti darbinį ritmą. Keldavausi ryte ir turėdavau vieną mintį – reikia priimti Diktavimą. Greitai ateidavo vakaras ir turėdavau vienintelę mintį: rytoj reikia priimti Diktavimą.
Tai buvo labai sunku. Keturi mėnesiai įtempto darbo, kai reikėdavo išgirsti tai, kas negirdima, išvysti tai, kas nematoma.
Tačiau tai buvo tik pirmasis Laišų ciklas, kurį Valdovai per mane davė.
Po to buvo 12 metų tokio pat įtempto darbo.
Negalėjau toliau gyventi mieste. Žmonėms padedant netoli nuo Omsko pavyko pastatyti namą.
Šiame name Laiškus priėmiau iki 2012 metų.
2012 metų balandžio 19 iš keturių pusių padegė medinę tvorą aplink mano namą. Ugnis greitai persimetė į pušis ir beržus. Liepsnų aukštis siekė virš 10 metrų. Tai buvo dūmų ir ugnies siena.
Su manimi buvo 5 žmonės, kurie atbėgo į pagalbą. Buvome priversti slėptis nuo ugnies namo viduje, nes išorėje buvo didelis karštis ir dūmai.
Užlipau į palėpę, kad pasiimčiau daiktus. Tačiau išgirdau, kaip nuo ugnies atšokinėja išorės apdaila po stogu. Po apdaila buvo putų polisterolas. Visos šios medžiagos labai degios ir joms degant dūmai yra nuodingi. Ir čia aš suvokiau, kad visi mes sudegsim. Tai neišvengiama.
Prisiminiau, kad reikia Dievo prašyti pagalbos. Pradėjau rėkti: „Arkangele Mykolai! Pagalbos! Pagalbos! Pagalbos!”
Po keleto šaukinių suvokiau, kad apdaila nustojo šokinėjusi ir lyg nutilo ugnies keliamas triukšmas. Vėliau pamačiau kaip pušis, kurie lietė šakomis apdailą mansardoje, staiga nustojo degusi. Ugnies pėdsakai pasiekė žemutines šakas, žemutinės šakos apdegė, bet pušis užgeso pati. Jos niekas negesino.
Tai, jog mes tada išsigelbėjome, buvo tik stebuklas.
Valdovams primygtinai pareikalavus buvau priversta išvažiuoti iš Rusijos. Vis važinėdavau ieškodama vietos, kur būtų galima dirbti ir priimti Laiškus.
Iš viso priėmiau apie 500 Laiškų ir parašiau virš 70 knygų. Daugelis knygų išverstos į anglų, vokiečių, bulgarų, latvių, lietuvių, portugalų, armėnų ir kai kurias kitas kalbas.
Norėtųsi, kad mano priimtų Laiškų dėka žmonės suvoktų, jog Dievas yra tiesioig ten, kur mes esame. Ir skiria mus nuo Jo tik mūsų vibracijų lygis.
Tiesą sakant, visi mes ir esame Dievas įsikūnijime. Per kiekvieną iš mūsų Dievas Save išreiškia.
Tatjana Mikušina
Šviesa ir Meilė!
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko
