Mieli draugai! Tęsiame pasakojimus apie Išminties Valdovus: jų istoriją, apie kai kuriuos įsikūnijimus, mokymų esmę. Visi straipsniai apie Valdovus yra skiltyje „Apie Išminties Mokytojus“. Pradedame publikuoti straipsnius apie Valdovą Serapį Bėjų.
Serapis Bėjus
Serapis – neįprastas Dievas. Daugybėje atvaizdų jis parodomas skirtinguose pavidaluose: tai jis gyvatė su žmogaus galva, tai apvytas gyvatės, tarp kurios žiedų matosi Zodiako ženklų simboliai. O dažnai, tai žmogus su graikų tunika ir pintine ant galvos. Kartais jis vaizduojamas su ragais. Kokia tokių metaforų esmė? Kas Serapis yra iš tikrųjų?
Pažiūrėkime ką apie jį rašo patikimas šaltinis – Jelenos Petrovnos Blavatskajos „Teosofijos žodynas“:
„SERAPIS (Egip.) Didingas saulės dievas, kuris liaudies garbinime pakeisdavo Ozirį, kurio garbei (žynių) būdavo giedamos septynios balsės. Jis dažnai vaizduojamas kaip gyvatė, „Išminties Drakonas“. Aukščiausias Egipto dievas pirmųjų Krikščionybės šimtmečių eigoje“.
Iš karto kyla klausimai. Koks ryšys tarp Ozirio ir Serapio? Kodėl Serapis vaizduojamas kaip gyvatė ir ką reiškia šis simbolis? Kodėl Serapis buvo aukščiausias Egipto dievas būtent pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais, o ne anksčiau ar vėliau? Paieškosime atsakymų.
Kas toks yra Oziris? Ryšys tarp Ozirio ir Serapio
Pagal šiuolaikinę enciklopediją Oziris – atgimimo dievas, senovės Egipto mitologijoje pomirtinio pasaulio karalius, mirusiųjų sielų teisėjas.
„Teosofijos žodyne“ yra pakankamai platus paaiškinimas, nagrinėjantis skirtingus šio dievo aspektus. J. P. Blavatskaja pažymi Ozirio identiškumą su Ahura Mazda (Sanat Kumara) kaip pirmąją priežastimi, save sukūrusiu dievu, Logosu. Savo diferenciacijos ir personifikacijos metu (grimztant į vis labiau ir labiau tankius kūrinijos sluoksnius) Oziris tampa skirtingais aspektais, t.y. virsta kitomis dievybėmis, turinčiomis savo vardus.
„OZIRIS (Egip.) Didžiausias Egipto Dievas, Sebo (Saturno), dangiškosios ugnies, ir Neit, neišreikštosios materijos ir beribės erdvės, Sūnus. Tai nurodo, jog jis yra savaime egzistuojantis, save sukūręs dievas, pirma pasireiškusi dievybė (mūsų trečiasis Logosas), identiškas Ahura Mazdai ir kitoms „Pirmapradėms-Priežastims“. Kaip Ahura Mazda yra vieningas su Amešaspentais, arba yra jų sintezė, taip ir Oziris, kolektyvinė vienybė, diferencijuojantis ir personifikuojantis tampa Tifonu, savo broliu, Izide ir Neftide, savo seserimis, Goru, savo sūnumi ir kitais savo aspektais“.
Ozirio teismas. Senovės Egipto freska. Oziris sėdi soste, rankose laikydamas valdžios atributus.
Už jo stovi jo seserys Izidė ir Neftidė. Kairėje dievas Goras su sakalo galva veda mirusįjį
į Ozirio teismą.
„Atskleistojoje Izidėje“ J. P. Blavatskaja rašo apie saulėtą Ozirio prigimtį:
„Nei Oziris, nei Goras niekada neminimi be sąsajų su saule. Iš esmės jie yra „Saulės Sūnūs“; „Viešpats ir Saulės Garbintojas“ – jo vardas“.
Ten pat pateikiama citata iš Edvardo Pokokos, britų orientalisto ir šventiko, gyvenusio XV amžiuje, kuris įrodinėjo egiptiečių, graikų ir indų mitologijos tapatumą, knygos. Pokokas aprašo radžputų saulės rasės Vadovą, senovės indų tradicijoje vadinamą „Didžiąja Saule“, ir kalba, kad „ši Didžioji Saulė, mirties metu buvo sudievinta; ir, pagal indų metempsichozės [reinkarnacijos] doktriną, buvo manoma, kad jo siela perėjo į jautį „Apis“, graikų Sera-pį ir egiptiečių SURA-PAS arba kitaip dar „Saulės Valdovą“… Oziris, o tiksliau Usiri, reiškia ir „jautis“ ir „šviesos spindulys“. Surapas (Serapis) – saulės valdovas“, nes saulė sanskrito kalboje – Sūrja“ (citata iš „Atskleistoji Izidė“, t.2).
Taip paaiškėja ryšys tarp Serapio ir Ozirio. Oziris yra aukščiausias Serapio aspektas, todėl Serapis turi tą pačią saulės prigimtį.
Po diferenciacijos (alegoriškai – mirties) Ozirio siela pereina į jautį Apį, turintį šviesos prigimtį ir tokiu būdu paverčia jį į Serapį. Tai primena Ugnies Sūnų „nuopuolį į gimimą“, kurie šiuo savo poelgiu įdvasino žemiausias Trečiosios žmonių Rasės fizines formas. (Smulkiau apie šį procesą skaitykite T.N. Mikušinos knygos ”Gėris ir blogis. Asmeninis J. P. Blavatskajos “Slaptosios Doktrinos” perskaitymas” dalyje “Angelų nuopuolis”).
Gnostikų mokyme jautis Apis simbolizuoja žemiausią kūnišką žmogaus prigimtį. Po mirties siela, dar neišsilaisvinusi iš kūno, vadinama Serapiu, o išsilaisvinusi – Oziriu (Usiriu).
Senovėje buvo plačiai paplitęs Saulės garbinimas. Saulė buvo vadinama „dievų, kurie yra Saulės paveldėtojai, gimdytoja/kūrėja“. Jos gyvybę teikiantys spinduliai buvo simbolis „To, kuris yra Gyvenimo ir Mirties Valdovas“.
„Tai buvo religija tų pačių ankstyviausių vedų brahmanų, kurie seniausiuose “Rigvedos” himnuose Sūrją (Saulę) ir Agni (ugnį) vadino „visatos valdovu“, „žmonių valdovu“ bei „išmintingu karaliumi“. Tai buvo magų, zoroastriečių, egiptiečių ir graikų garbinimo objektas, nepriklausomai nuo to, vadino jie jį Mitra ar Ahura Mazda, Oziriu ar Dzeusu, garbindami, kaip jo artimiausią giminaitę, Vestą – tyrą dangišką ugnį“ („Atskleistoji Izidė“, t.2).
Tačiau senovėje žmonės garbino ne tik Saulę. J. P. Blavatskaja kalba apie dvi karalių ir dievų dinastijas.
„Pačios seniausios legendos iš Indijos istorijos mini dvi dinastijas, dabar jau dingusias amžių prietemose; pirmoji buvo „saulės rasės“ karalių dinastija, karaliavusi Ajodhijoje (dabar Ude); antroji, „mėnulio rasės“ dinastija, Prajage (dabar Alahabadas). <...>
Šampoljonas “Manifestation to the Light” kiekvienoje dalyje mini dvi Saulės ir Mėnulio Karalių Dinastijas. Vėliau visi šie karaliai buvo sudievinti ir po mirties paversti saulės ir mėnulio dievybėmis”.
Mėnulio dievybių garbinimas, kaip tvirtina J. P. Blavatskaja, buvo pats ankstyviausias didžiojo pradinio tikėjimo Saulės dievais iškraipymas. Ir, kaip toliau pamatysim, privedė prie saulės kulto persekiojimo bei naikinimo viduramžiais ir vėliau.
Pažvelkime į dar vieną „Teosofijos žodyno“ citatą, paaiškinančią Zodiako ženklų buvimą ant Serapio, kaip vieno iš Ozirio aspektų, atvaizdo.
„Kaip saulės dievybė jis (Oziris) turėjo dvylika žemesnių už save dievų – dvylika Zodiako ženklų. Nors jo vardas ir “Neištariamas”, keturiasdešimt du jo atributai turi kiekvienas po vieną iš jo vardų, ir septyni jo dvilypiai aspektai užbaigia keturiasdešimt devynis, arba 7×7; pirmieji simbolizuojami keturiolika, arba du kartus po septynis, jo kūno narių”.
Tokiu būdu Oziris turi ištisą Hierarchiją žemesnių dievybių (tame tarpe ir Zodiako dievų), turinčių savyje jo dvasinę kvintescenciją.
Palaipsniui tankėdamas, kiekvienas Ozirio aspektas įgyja bruožus, būdingus vis tankesniam būties planui, taip iki pat fizinio.
“Keturiais pagrindiniais Ozirio aspektais buvo Oziris-Ptah (Šviesa), dvasinis aspektas; Oziris-Gor (Protas), protinis manaso aspektas; Oziris-Lunus, “Mėnulio” arba psichinis, astralinis aspektas; Oziris-Tifonas, Demoniškasis, arba fizinis, materialusis, todėl kupinas aistrų, neramus aspektas. Šiuose keturiuose aspektuose jis simbolizuoja dvilypį Ego – dieviškąjį ir žmogiškąjį, kosminį-dvasinį ir žemiškąjį”.
Kaip pažymi J.P.Blavatskaja, „ši egiptietiška koncepcija yra pati daugiareikšmiškiausia ir didingiausia, nes apima savimi visą fizinės ir metafizinės minties diapazoną… Tokiu būdu dievas išnyksta žmoguje, o žmogus pavirsta į dievą“ („Teosofijos žodynas“).
Ši gili senovės tikėjimų prasmė, turėjusi savyje visatos ir žmogaus evoliucijos tikslą, palaipsniui buvo prarasta ir pavirto į visišką priešingybę: Saulės Dievai buvo sutapatinti su Blogiu, paskelbti pagoniškais stabais bei demonais ir buvo pakeisti naujais dievais.
Gyvatės simbolis
Pažiūrėkime kaip buvo vaizduojamas Serapis pirmaisiais iki naujosios eros amžiais ir pirmaisiais naujosios eros amžiais.
1. Izidė-Termutis, Serapis-Agatodemonas ir Oziris Kanopusa.
Graikų-romėnų periodo stela (paminklas). Leideno muziejus.
2. Serapis-Dionizijus ir Izidė. Stela iš kalkakmenio. 1 a.pr.m.e.
3. Serapis-Agatodemonas (Dievas-Gyvatė, garbinamas Aleksandrijoje
bei jos apylinkėse), bronza, Nacionalinis muziejus, Atėnai.
Gyvatės simbolis – seniausias ir ateina nuo pat Žemės, kaip fizinio plano planetos, sutvėrimo laikų, asocijuodamasis su „Dievo Dvasia“, kurios kvėpavimas „išperėjo“ kosminę materiją – analogija su tuo, kaip gyvatės deda kiaušinius.
„Atskleistojoje Izidėje“ (2 t.) pasakojama apie tai kaip pirmapradį Gyvatės kultą aiškindavo Įšventintieji.
„I-ame tome mes pateikėme citatą iš “Aitarėjos-brahmane” esančios Gyvatės Mantros, ištrauką, kurioje kalbama apie žemę, kaip apie „Sarpa Radžni“, Gyvačių Karalienę ir „motiną visko, kas juda“. Šie išsireiškimai siejasi su tuo faktu, kad prieš tai, kai mūsų žemė tapo panaši į kiaušinį arba apvali, ji buvo kaip ilgas pėdsakas iš kosminių dulkių arba ugninio rūko, judančio ir besirangančio kaip gyvatė. Paaiškinimuose sakoma, kad tai buvo Dievo Dvasia, judanti per chaosą lig tol, kol jos kvėpavimas neišperėjo kosminės materijos ir neprivertė jos priimti žiedo formos – gyvatės su uodega burnoje formos – amžinybės emblemos jos dvasine, ir mūsų pasaulio – jos fizine prasme“.
Gyvatės simbolis buvo naudojamas įvairiuose evoliucijos procesų aspektuose, tiek planetai, tiek ir žmonijai.
„Pagal seniausių filosofų suvokimą… žemė, kaip gyvatė, nusimeta savo odą ir po kiekvienos iš mažųjų pralajų (ramybės periodų) pasireiškia atsinaujinusi, o po didžiosios pralajos atgimsta arba vėl pasireiškia iš savo subjektyviosios būsenos į objektyviąją. Kaip gyvatė, ji ne tik “nusimeta savo senatvę, – kalba Sanchuniafonas, – bet padidėja ir sustiprėja“. Štai kodėl ne tik Serapis, o vėliau ir Jėzus buvo vaizduojami kaip didelės gyvatės“ („Atskleistoji Izidė“, t.2).
Žmonijos evoliucijos procese dalyvavo Nagi, senovės Gyvatės, kurias „Slaptoji Doktrina“ vadina „Valios ir Jogos Sūnumis“. Nagi buvo pagimdytos Trečiosios Rasės pradžioje. Senovės indų sakmėse apie keletą Riši ir jų palikuonis, kalbama, kad „Pulastja (dievybė, sutverta paties Brahmos) pristatyta kaip tėvas visų Gyvačių ir Nagi – gimstančių iš kiaušinių kilmės“.
„Slaptojoje Doktrinoje pirmosios Nagi – Būtybės išmintingesnės už Gyvates – yra „Valios ir Jogos“ Sūnūs, gimę dar iki pilno lyčių atsiskyrimo, “išsivystę kiaušiniuose, savyje turintys žmogaus embrioną, sukurti Šventų Išminčių (Krijašakti – Minties) jėga“, priklausę ankstyvajai Trečiajai Rasei“.
Tokiu būdu Gyvatė įasmenino dieviškąją Išmintį. Štai kodėl daugelis dievybių buvo vaizduojamos kaip Gyvatės, o taip pat su gyvatėmis ir drakonais, kaip su šios Išminties atributais.
Vėliau Gyvatė tapo ne tik dievų, bet ir Adepto simboliu.
„Gyvatė ir Drakonas buvo vardai, suteikiami senųjų laikų Išminčiams, Įšventintiems Adeptams“ (Slaptoji Doktrina, t. 1).
Tik gerokai vėlesniais laikais Gyvatės įvaizdis buvo pradėtas asocijuoti su Blogiu.
Jelena Iljina
Bus tęsinys…
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
