Jelena Petrovna Blavatskaja
ŽODIS APIE JELENĄ PETROVNĄ
Kilmė ir vaikystė
Sena šeimos draugė E.F. Pisareva yra sakiusi: „Labai įdomi yra J.P.B. kilmė – jos protėvių tarpe buvo prancūzai, vokiečiai, rusai. Jos tėvas priklausė sosto paveldėtojų Maklenburgo princų Gan-fon Rottenštern-Gan giminei. Jos motina buvo hugenoto Bandre de Plessi, dėl religinių priežasčių ištremto iš Prancūzijos, proanūkė; 1784 metais jo duktė ištekėjo už kunigaikščio Pavlo Vasiljevičiaus Dolgorukovo; jų duktė – kunigaikštytė Jelena Pavlovna Dolgorukaja ištekėjo už Andrejaus Michailovičiaus Fadejevo – tai buvo Jelenos Petrovnos Blavatskajos senelė, kuri auklėjo anksti tapusius našlaičiais savo dukters vaikus. Ji buvo įžymi, aukštos kultūros, nepaprastai apsišvietusi ir ypatingo gerumo moteris; ji susirašinėjo su daugeliu mokslininkų, pavyzdžiui su Londono Geografijos Draugijos prezidentu Mr. Murčesonu bei kitais garsiais botanikais ir mineralogais…Ji mokėjo penkias užsienio kalbas, puikiai piešė ir visomis prasmėmis buvo nuostabi moteris. Savo talentingą prigimtį ji perdavė dukrai – Jelenai Andrejevnai, Jelenos Petrovnos motinai. Jelena Andrejevna rašė romanus ir apsakymus, buvo žinoma pseudonimu „Zinaida R.” ir sulaukė didelio populiarumo 40-aisiais metais. Daug žmonių liūdėjo dėl jos ankstyvos mirties, o Bielinskis jai paskyrė keletą pagiriamųjų eilučių, pavadindamas ją „rusiškąja Žorž Sand“.
Aš daug girdėjau apie Fadejevų šeimą iš Marijos Grigorjevnos Jermolovos, turėjusios puikią atmintį ir gerai pažinojusios juos iš gyvenimo Tiflisyje, kur jos vyras 40-aisiais metais buvo gubernatoriumi. Ji prisiminė Jeleną Petrovną kaip be galo gabią, bet labai įnoringą, niekam nepaklūstančią mergaitę. Jų šeima turėjo aukštą reputaciją, ypatingai apie senelę aplinkiniai buvo pačios geriausios nuomonės, ir nors ji beveik nevažinėjo su vizitais, visas miestas ateidavo pas ją „išreikšti savo pagarbos“.
„Mano vaikystė? Joje išdykavimai bei pokštai iš vienos pusės, bausmės ir pyla iš kitos. Nesibaigiančios ligos iki septynerių-aštuonerių metų, vaikštinėjimas sapne pagal velnio kurstymą. Dvi guvernantės – prancūzė madam Penje ir mis Augusta Sofija Džefris – senmergė iš Jorkšyro. Kelios auklės ir viena pusiau totorė. Gimiau Jekaterinoslavlyje 1831 m. Tėvo kareiviai rūpinosi manimi. Motina numirė kai aš buvau kūdikis“. [14, p. 149]
Ponia Blavatskaja tęsia: „Klajojome su tėvu ir jo artilerijos pulku iki aštuonerių-devynerių metų, kartais aplankydami senelę ir senelį. Kai man suėjo vienuolika metų, senelė pasiėmė mane pas save. Gyvenau Saratove, kur senelis buvo gubernatoriumi, o prieš tai jis šias pareigas užėmė Astrachanėje, ir jo žinioje buvo keletas tūkstančių (80 tūkst. arba 100 tūkst.) Kalmukijos budistų“ [14, p. 150].
“Vaikystėje aš susipažinau su Tibeto budistų lamaizmu. Aš praleidau mėnesius ir ne vienerius metus tarp Astrachanės lamaistų kalmukų ir su jų vyriausiu dvasininku.
…Aš buvau Semipalatinske ir Urale kartu su savo dėde, plačių žemių Sibire valdytoju prie pat sienos su Mongolija, kur buvo Terachan Lamos rezidencija. Taip pat keliavau per sieną ir iki penkiolikos metų aš daug sužinojau apie lamas ir tibetiečius“ [8, XX, p.190]
Anksti tapusi našlaite, Jelena Petrovna didelę dalį savo vaikystės praleido pas savo senelį Fadejevą, pradžioje Saratove, o paskui Tiflisyje. Vasarą visa šeima išvažiuodavo į gubernatoriaus vasaros rezidenciją – didelę senovinę vilą, apsuptą sodu su daugybe paslaptingų kampelių, tvenkiniu ir gilia dauba, už kurios iki pat Volgos kranto tęsėsi tankus miškas. Emocinga mergaitė stebėjo paslaptingą gamtos gyvenimą; ji dažnai kalbėjosi su paukščiais ir gyvūnais. Žiemą jos mokytos senelės kabinetas buvo pati įdomiausia vieta, uždeganti net ir mažiau turtingą vaizduotę. Šiame kabinete buvo daug stebėtino: įvairių gyvūnų iškamšos – lokių ir tigrų snukiai su iššieptais dantimis, o taip pat grakštūs maži kolibriai, pelėdos, sakalai ir vanagai, o virš jų, prie pat lubų, didžiulis erelis, išskleidęs savo didingus sparnus. Bet pats įspūdingiausias buvo baltas flamingas, kaip gyvas, ištempęs savo ilgą kaklą. Kai vaikai ateidavo į senelės kabinetą, jie sėsdavo raiti ant baltojo ruonio, lyg ant arklio, ir sutemose jiems imdavo atrodyti, kad iškamšos atgyja bei ima judėti, o mažoji Jelena Petrovna pasakojo jiems daugybę šiurpių ir įdomių istorijų…
Be visiems matomos gamtos dalies, ji matė ir dar kai ką. Nuo ankstyvos vaikystės mažoji aiškiaregė matė kažkokį didingą indą baltu turbanu. Ji pažinojo jį taip pat gerai, kaip ir savo artimuosius, ir vadino savo Saugotoju. Ji dažnai sakydavo, kad jis visada gelbėdajo ją visose bėdose.
Vienas iš tokių nutikimų įvyko kai Blavatskajai buvo 13 metų. Arklys, kuriuo ji jojo, staiga išsigando ir atsistojo piestu. Mergaitė buvo išmesta iš balno, ir pakibo įsipainiojusi balnakilpėse. Visą tą laiką, kol arklys nebuvo sustabdytas, ji jautė, kad kažkieno rankos laiko jos kūną.
Kitas panašus atvejis įvyko jaunesniame amžiuje, kada ji buvo dar visai maža. Ji labai panoro geriau apžiūrėti vieną paveikslą, kuris kabojo aukštai ant sienos ir buvo uždengtas baltu apdangalu. Ji paprašė nuimti apdangalą, bet jos noras nebuvo išpildytas. Tuomet kartą, kai mergaitė buvo viena, ji pristūmė prie sienos stalą, pastatė ant jo dar vieną mažą staliuką ir ant jo užkėlė kėdę. Paskui užsiropštė ant tos kėdės, viena ranka remdamasi į sieną, o kita sučiupo audeklo kraštą. Bet tuo metu prarado pusiausvyrą ir daugiau jau nieko nebeatsiminė. Kai ji atsipeikėjo, tai pamatė, kad guli ant grindų, sveika ir nenukentėjusi, o abu stalai ir kėdė stovi savo buvusiose vietose. Vienintėlis liudijimas, patvirtinantis, kad tai tikrai įvyko, buvo jos mažų rankyčių pėdsakai ant dulkėtos sienos po paveikslu“. [23, sausis, 1913, p.503]
Jelena buvo ne pagal metus labai išprusęs vaikas ir jau nuo ankstyvos vaikystės atkreipdavo į save visų aplinkinių dėmesį. Ji nepripažino jokios disciplinos, neklausė auklėtojų nurodymų, apie viską turėjo savą nuomonę. Ji buvo išskirtinai orginali, pasitikinti savimi ir nutrūktgalviška. Kai po mūsų motinos mirties mes pradėjome gyventi pas jos giminaičius, mūsų mokytojai su Jelena visiškai netekdavo kantrybės. Bet nepaisant jos atsainaus požiūrio į pamokas, juos stebino nepaprasti jos sugebėjimai, ypač tas lengvumas, su kuriuo ji mokėsi užsienio kalbų ir taip pat jos muzikiniai gabumai. Jai buvo būdingi visi berniuko charakterio bruožai, tiek geri, tiek ir nedori; ji mėgo keliones ir nuotykius, žiūrėjo su panieka į pavojus ir buvo visiškai abejinga vyresniųjų nurodymams.
Nadežda Fadejeva, mylima Blavatskajos teta, apie ją rašė: „Nuo ankstyvos vaikystės Jelena skyrėsi nuo paprastų vaikų. Labai gyva, neįtikėtinai gabi, kupina jumoro ir narsos, ji stebino visus savo savivale ir elgesio ryžtingumu. Būtų buvusi didelė klaida elgtis su ja kaip su kitais paprastais vaikais. Jos neramus ir labai nervingas temperamentas, jos nesąmoningas potraukis prie mirusių ir tuo pat metu jų baimė, jos aistringa meilė ir smalsumas viskam kas nežinoma, paslaptinga, nepaprasta, fantastiška, ir labiausiai – jos veržimasis į nepriklausomybę ir laisvę, kurio niekas negalėjo pažaboti,- visa tai, ir dar sujungta su nepaprastai turtinga vaizduote bei išskirtiniu jautrumu, rodė, kad jos aulėtojams reikia taikyti jai ypatingus auklėjimo metodus…
Mažiausias prieštaravimas sukeldavo jos susierzinimą, dažnai pereidavusį į konvulsijas. Kai arti nebūdavo nieko, kas galėtų jai sutrukdyti, mergaitė galėjo valandomis, o kartais ir ištisomis dienomis ramiai sėdėti ir kažką pati sau, kaip manė žmonės, šnabždėti ir viena, tamsiame kamputyje pasakoti apie stebuklingus atsitikimus, spindinčias žvaigždes bei kitus pasaulius. Jos guvernantės vadino tai kvailais išsigalvojimais. Ji neatlikdavo jokio jai duodamo įpareigojimo, bet kokį draudimą ji iškart peržengdavo. Jos auklė rimtai tikėjo, kad vaikas yra apsėstas visomis septyneriomis blogio bei nepaklusnumo dvasiomis. Jos guvernantės buvo tam tikra prasme kankinėmis. Tik švelnumu buvo galima paveikti jos nesutramdomą charakterį.
Ir visgi, buvo viena moteris, kuri tam tikru mastu galėjo suvaldyti šį vaiką, kuriai tam užteko jos Dolgorukoviško temperamento. Tai buvo jos senelė iš Dolgorukovų giminės pusės.
Kartą susierzinusi Jelena smogė antausį savo auklei. Kai apie tai sužinojo senelė, vaikas buvo atvestas, išklausinėtas, ir ji pripažino savo kaltę. Tada senelė liepė skambinti varpu, kad susirinktų visi tarnai ir pasakė savo anūkei, kad ji trenkė bejėgiui, žemesnės padėties žmogui, kuris negali pats savęs apginti, kad ji elgėsi negarbingai ir turi prašyti auklės atleidimo bei pabučiuoti jos ranką. Iš pradžių mergaitė stipriai paraudo ir norėjo prieštarauti. Bet tuomet senoji dama pasakė, kad jeigu dabar pat mergaitė nepaklus, tai gėdingai bus išsiųsta atgal, ir pridūrė, kad kilnus žmogus neatsisako ištaisyti savo klaidos, padarytos tarnaitės atžvilgiu, ypač tokios, kuri savo ištikima tarnyste užsitarnavo savo šeimininkų pasitikėjimą. Būdama iš prigimties kilniaširde ir visada dėmesinga žemesnės padėties žmonėms, mergaitė apsipylė ašaromis, parkrito prieš auklę ant kelių ir pabučiavo jos ranką, prašydama atleidimo. Žinoma, kad po šio įvykio visi tarnai tiesiog meldėsi už ją“. [18, t. III, p. 9]
Labai mažai žinoma apie Jelenos fon Gan jaunystę, gal būt todėl, kad ta jaunystė buvo labai trumpa: ji ištekėjo, kai jai dar nebuvo septyniolikos metų.Mergaitė, jodinėjusi raita ant nebalnoto kazokų žirgo, nesilenkusi prieš jokį autoritetą, išsaugojo šiuos charakterio bruožus ir jaunystėje. Ji pati sakė: „Aš nekenčiau taip vadinamos „aukštuomenės“, taip pat kaip nekenčiau veidmainiškumo visuose jo pasireiškimuose ir visada puldavau prieš šią visuomenę su jos padorumo taisyklėmis“.
„Aš nekenčiu apdarų, papuošalų ir civilizuotos visuomenės; aš niekinu pokylius, menes“.
Jos ankstyvas ištekėjimas ir skubotas pabėgimas nuo vyro iššaukė visuotinį nesupratimą. J.F.Pisareva išsako tokią nuomonę: „Jos santuoką septyniolikos metų amžiuje su senu nemylimu žmogumi, su kuriuo ji negalėjo turėti nieko bendro, galima paaiškinti tik karštu jos troškimu išsikovoti daugiau laisvės. Jeigu įsivaizduotume moters iš „aukštuomenės“ gyvenimą provincijoje su visais šios visuomenės prietarais ir nuobodžausiu etiketu, tai galima lengvai suprasti, kaip visa tai slėgė tokią smalsią, nesivaldančią, laisvę mylinčią jauną butybę“. [22, sausis, 1913]
Jos vyras, Erivano gubernijos Užkaukazėje vice-gubernatorius, visais atžvilgiais buvo labai geras žmogus, tik turėjo vieną trūkumą, – jis vedė jaunutę merginą, kuri elgėsi su juo be mažiausios pagarbos ir kuri atvirai jam sakė, kad vienintėlė jos pasirinkimo priežastis buvo tai, kad jai buvo mažiau graudu daryti nelaimingu jį, negu ką nors kitą.
„Jūs darote didelę klaidą, vesdamas mane, – sakė ji jaunikiui prieš jungtuves, – Jūs labai gerai žinote, kad esate pakankamai senas ir galėtumėte būti man seneliu. Jūs padarysite kažką nelaimingu, bet tai nebūsiu aš. O dėl manęs, tai aš jūsų nebijau, bet perspėju, kad jūs nieko negausite iš šios santuokos“. Jis iš tiesų galėjo pasakyti, kad gavo ne tai, ko tikėjosi“. [15, lapkritis, 1894]
Kai per jungtuves šventikas ištarė žodžius: „Tu privalėsi gerbti savo vyrą ir jo klausyti“, ji, išgirdusi tą nekenčiamą žodį „tu privalėsi“, paraudo, paskui mirtinai išblyško ir iškošė pro dantis: „Aš niekam nieko neprivalau“. Nuo tos akimirkos ji nusprendė paimti viską į savo rankas ir visiems laikams palikti savo „vyrą“, nesuteikiant jam galimybės netgi pagalvoti apie ją kaip apie žmoną. Taip septyniolikmetė Blavatskaja paliko savo tėvynę ir 10 ilgų metų praleido svetimose, sunkiai pasiekiamose vietovėse – Centrinėje Azijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Rytų Europoje“. [15, lapkritis, 1894] [20, p.40]
„Savo regėjimuose ankstyvoje vaikystėje aš mačiau Mokytoją. Dar iki mano buvimo Nepale, aš susitikau su juo asmeniškai ir pažinau jį, kai jis lankėsi Anglijoje 1850-1851 metais. Tai įvyko du kartus. Pirmą kartą jis išėjo iš minios ir liepė man sutikti jį Haid parke. Aš neturiu teisės apie tai pasakoti“.[14, p.150]1851 m. ji buvo Londone su savo tėvu, pulkininku Ganu. Kartą, vieno iš pasivaikščiojimo, kai ji dažniausiai būdavo vienumoje, metu, ji labai nustebusi pamatė indų grupėje tą, kuris anksčiau jai pasirodydavo astrale. Pirmasis jos impulsas buvo pulti prie jo ir užkalbinti, bet jis davė jai ženklą nejudėti, ir ji liko stovėti kaip įbesta, kol visa grupė praėjo pro šalį.
Sekančią dieną ji nuėjo į Haid parką, kad ten vienumoje ramiai pagalvotų apie tai, kas įvyko. Pakėlusi akis ji pamatė prie jos artėjančią tą pačią figūrą. Ir tuomet Mokytojas pasakė jai, kad jis atvyko į Londoną su Indijos princais kažkokios svarbios užduoties atlikimui ir panoro ją sutikti todėl, kad jam reikalingas jos bendradarbiavimas tam tikram darbui pradėti. Paskui jis papasakojo jai apie Teosofijos Draugiją ir pranešė, kad norėtų matyti ją jos įkūrėja. Jis trumpai papasakojo jai apie visus sunkumus, kuriuos jai reikės įveikti ir pasakė, kad iki to jai reikės tris metus praleisti Tibete tam, kad pasiruoštų šio labai sunkaus reikalo įvykdymui.
Po trijų dienų rimtų apmąstymų, pasitarusi su tėvu, J.P.B nusprendė priimti pasiūlymą ir netrukus po to ji paliko Londoną ir išvyko į Indiją”.
Rugpjūčio 12 (tai liepos 31 pagal rusišką kalendorių) mano gimimo diena – man tada sukako 20 metų. Aš sutikau M.‘., Mokytoją iš savo sapnų!“
Grafienė Vachmaister rašo, kad po susitikimo su Mokytoju, Blavatskaja paliko Londoną ir iškeliavo į Indiją. Tačiau atvažiavo ji ten ne iškart. Jos kelionė truko daugiau kaip metus, kol 1852 metų pabaigoje ji atvyko į Bombėjų. Pirmiausia ji aplankė Kanadą, Naująjį Orleaną, Teksasą ir Meksiką.
Nors 1856 m. J.P.B pateko į Tibetą, visgi jai nepavko tuomet įžengti į Mokytojo Ašramą. Tai nereiškia, kad ji Jo nematė. Jis galėjo lankytis Indijoje ir ji galėjo susitikti su Juo būdama Indijoje 1852-1853 ir 1855-1857 metais. Sinnetas tvirtina, kad okultizmo mokymas prasidėjo jai būnant dvidešimt penkerių metų amžiaus ir kad „1857 metais jos okultinis Vadovas patarė jai palikti Indiją“.
J.P.B. sakė: „Mokytojas pasiūlė man važiuoti į Javą su tam tikru įpareigojimu. Ten gyveno du žmonės, apie kuriuos aš galvojau, kad jie yra čelos. 1869 m. aš mačiau vieną iš jų Mahatmos namuose ir pažinau jį, bet jis tai neigė“. Tai reiškė, kad J.P.B. dabar buvo galutinai priimta Mokytojo ir jai reikėjo vykdyti jo pavedimus skirtingose pasaulio vietose.
Dar vieną patvirtinimą pateikė V.S. Solovjovas, kuris 1884 metais susipažino su J.P.B. Paryžiuje:
– Ilgam jūs čia? – paklausiau aš.
– O ir pati dar nežinau… Šeimininkas pasiuntė…
– Koks šeimininkas?
– Mano šeimininkas, Mokytojas, mano Guru, na pavadinkite jį nors Gulabu Lallu Singu iš „Indostano urvų bei tankmių“. [4, p.14]
J.P.B. toliau rašo: „Aš atskleisiu apie jį daugiau negu apie kitus todėl, kad apie šį keistą žmogų sklandė pačios nuostabiausios ir įvairiausios kalbos. Ėjo gandas, kad jis priklauso radž-jogų, įšventintų į magijos, alchemijos bei įvairių kitų slaptų Indijos mokslų paslaptis, sektai. Jis buvo turtingas ir nepriklausomas žmogus, ir paskalos nedrįso įtarti jo apgavyste, tuo labiau, kad jei jis ir užsiėmė tais mokslais, tai kruopščiai slėpė savo žinias nuo visų, išskyrus pačius artimiausius savo draugus.
Gulabas Lallas Singas buvo nepriklausomas takuras iš Radžasthano, kurio pavadinimas pažodžiui reiškia „buveinė arba valdovų žemė“. Beveik visi takurai savo giminystę sieja su Sūrja (saule) ir todėl vadinasi sūrjavanzais, saulės palikuonimis, niekam nenusileisdami išdidumu. Pagal jų posakį: „žemiškas purvas negali prilipti prie saulės spindulių“, t.y prie radžputų; todėl jie nepripažįsta jokios kastos, išskyrus braminų, atiduodami pagarbą tik vieniems bardams, apdainuojantiems jų karinę narsą, kuria jie taip teisėtai didžiuojasi“.
„1860 metų vasarą mes važiavome iš Pskovo gubernijos į Kaukazą aplankyti savo senelę ir senelį Fadejevus ir savo tetulę ponią Vitte – savo motinos seserį, kurie nematė Jelenos daugiau kaip vienuolika metų. Pakeliui į Kaukazą, Voronežo gubernijos Zadonsko mieste, mes sužinojome, kad tuo metu ten buvo Kijevo metropolitas Isidoras, kurį mes atsiminėme dar iš vaikystės, kai jis Tiflisyje buvo Gruzijos Ekzarchijos vadovas. Vykdamas į Peterburgą, jis pakeliui apsistojo Zadonske, kad aplankytų vietinį vienuolyną.
Aš labai norėjau jį susitikti. Jis mus prisiminė ir atsiuntė žinią, kad džiaugsis mus matydamas po pamaldų. Mes išvykome į katedrą. Aš turėjau blogą nuojautą ir pakeliui pasakiau seseriai: „Prašau tavęs, pasistenk, kad tavo mielieji velniukai tylėtų, kol mes būsime pas metropolitą“. Ji juokdamasi atsakė, kad ir ji nori to paties, bet negali už juos garantuoti. Aš tai žinojau taip pat gerai ir todėl nenustebau, kad kai tik metropolitas ėmė klausinėti mano sesers apie jos keliones, prasidėjo beldimai: viens, du, trys… Aš jaučiau siaubingas kančias. Buvo aišku, kad jis negalėjo nepastebėti įkyraus šių būtybių kibimo, kurie rodos, nusprendė prisijungti prie mūsų draugijos ir dalyvauti pokalbyje. Kad mus pertrauktų, jie vertė judėti baldus, veidrodžius, judino mūsų stiklines, netgi gintarinį rožinį, kurį senolis laikė rankose.
Jis iš karto pastebėjo mūsų sumišimą ir, supratęs padėtį, paklausė, kuri iš mūsų mediumas. Būdama didele egoiste, aš tuojau paskubėjau parodyti į seserį. Metropolitas kalbėjosi su mumis daugiau kaip valandą. Kai jis smulkiai išklausinėjo mano seserį, mums pasirodė, kad jis buvo visiškai patenkintas tuo, kad pamatė šį fenomeną. Atsisveikindamas jis palaimino seserį ir mane, ir pasakė, kad mums nėra pagrindo bijoti fenomenų.
„Nėra tokios jėgos, – pasakė jis, – kuri neitų iš Viešpaties. Kol jūs savo gebėjimo nenaudojate blogiui, galite būti rami. Mums jokiu būdu nėra uždrausta tyrinėti gamtos jėgas. Ateis diena, kai žmonės tai supras ir panaudos. Telaimina jus Dievas, vaike mano!”. Jis dar kartą palaimino Jeleną ir peržegnojo ją. Kaip dažnai vėlesniais metais J.P. Blavatskaja prisimindavo šiuos nuoširdžius graikų stačiatikių bažnyčios hierarcho žodžius ir ji visuomet jautė jam gilų dėkingumą“. [15, lapkritis, 1894]
J.P.B. apsigyveno vienoje mažoje gyvenvietėje (Ozurgetti Mingrelijoje), visiškame užkampyje, kur nebuvo jokių kelių ir kuris beveik neturėjo ryšių su pasauliu. Ten ji nusipirko namuką. Tame namuke ji sunkiai susirgo. Apie tai Želichovskaja rašė Sinettui taip: „Tai buvo viena iš tų paslaptingų nervinių ligų, kurios mokslą pastato į aklavietę. Savo draugams ji pasakojo, kad „gyvena dvigubą gyvenimą“. Ką ji tuo norėjo pasakyti, niekas iš tuo metu žinomų Mingrelijos žmonių suprasti negalėjo.
Ji pati savo būseną aiškino taip: „Kai mane vadina vardu, aš atmerkiu akis ir esu pati savimi, bet kai tik mane palieka ramybėje, aš vėl nugrimztu į savo įprastą snaudulio mieguistą būseną ir tampu kažkuo kitu (kuo būtent, ji nesakė). Tai buvo liga, kuri lėtai, bet neišvengiamai mane žudė. Visiškai nebuvo apetito, aš nejaučiau troškulio ir dažnai savaitėmis nieko nevalgiau, išgerdavau tik truputį vandens. Taip per keturis mėnesius aš pavirtau į gyvą skeletą.
Kartais, kai mane kviesdavo vardu, o aš tuo metu buvau savo kitame „Aš“ ir kalbėdavausi su kažkuo tame savo sapno gyvenime, aš iškart atmerkdavau akis ir protingai atsakydavau, nes niekada nekliedėjau, bet kai tik po to užmerkdavau akis, tai ta „kita aš“ tesdavo frazę nuo to žodžio arba pusės žodžio, nuo kurio buvau pertraukta. Kai aš nesnausdavau ir buvau pati savimi, aš gerai prisimindavau viską, kas buvo kai buvau kita esybe, bet kai aš būdavau kita, aš jokio supratimo neturėjau apie Jeleną Petrovną Blavatskają. Aš būdavau kitoje tolimoje šalyje, buvau visai kitokia individualybė ir neturėjau net menkiausio ryšio su mano dabartiniu gyvenimu“. [20, p.115, 116]
Gal būt tai, ką J.P.B. rašė po keleto metų, kažkiek paaiškins šią sunkiai suprantamą būseną: „Toks sugebėjimas užslėptas kiekviename žmoguje, ne tik ypatinguose žmonėse, bet 99 atvejais iš 100 dvigubo gyvenimo paslaptis lieka jiems nežinoma ir šis nežinojimas sukuria vakariečių gyvenimo būdą…
Kas iš mūsų žino ar sugeba pažinti savąjį „Aš“ kol jis gyvena „aukštuomenės“ gyvenimo sąlygomis arba sunkiausiomis proletariato gyvenimo sąlygomis?“
„Kada ją vadino „mediumu“, – sakė Želichovskaja, – Blavatskaja juokėsi ir kalbėjo, kad ji ne mediumas, o tik mediatorius – tarpininkas tarp mirusių ir gyvųjų, bet aš niekada negalėjau suprasti šio skirtumo… Mano sesuo savo ilgo išvykimo metu keliavo po Indiją, ten kur, kaip mes dabar žinome, mediumo fenomenas yra išjuokiamas ir aiškinami jie visiškai kitaip. Mediumizmas, pagal jų supratimą, kyla iš tokio šaltinio, iš kurio semti mano sesuo nematė galimybės ir todėl ji nepripažino savyje šių savybių“. [20, p.61]
Visą tą laiką jos okultiniai gebėjimai ne tik nesilpnėjo, bet su kiekvienais metais tapdavo vis stipresni. Atrodė, kad ji savo valia gali padaryti viską, ko tik panorėsi… Visgi atsitiktiniai, epizodiškai pasireiškiantys fenomenai tapo vis retesni, bet kai jie įvykdavo, tai būdavo visada labai neįprasti“. [20, p.114, 115]
Kodėl praėjo tiek daug varginančių metų iki tol, kol ji pasiekė savo tikslą? Kodėl tokie užsitęsę buvo jos ieškojimai ir tiek daug buvo nesėkmių? „Pradedant nuo pirmo susitikimo 1851 metais, kai aš pirmą kartą pamačiau Mokytoją fiziniame kūne, aš niekada juo neabejojau“,- sakė ji. Bet vien pasitikėjimo juo neužtenka.
„Pirma nei siela galės stoti prieš Mokytoją, jos pėdos turi būti nuplautos širdies krauju“,- sakoma knygoje „Sviet na Puti“.
Prisimindama „septynerius metus prieš įšventinimą“, kupinus kovos su visokiausios rūšies blogio įsikūnijimais ir velnių legionais, ji 1875 metais rašė pulkininkui Olkottui: „…pagalvokite pirma, prieš duodamas savo sutikimą“. Ir toliau tame pačiame laiške: „Aš, vargšė įšventintoji, žinau, ką mano gyvenime reiškia žodis „bandykite“, ir kaip dažnai aš drebėjau bijodama, kad neteisingai supratau Jo paliepimus ir, kad būsiu nubausta už tai, jog vykdydama juos nuėjau per daug toli“. Žodį „bandykite“ galima traktuoti kaip nuolatinį Mokytojo raginimą. Kai pulkininkas Olkottas susipažino su Juo Niujorke, Jis sakė jam: „Tas, kuris Mūsų ieško, Mus randa… Bandykite… Nemeskite Klubo. Bandykite…“ ir t.t. Mahatma K.H. rašė Sinettui: „Jūs žinote mūsų devizą ir kad praktinis jo pritaikymas išbraukia žodį „neįmanoma“ iš okultisto kalbos. Jeigu jis nepavargsta bandydamas, jis gali atrasti tai kas svarbiausia – savo tikrąjį Aš“. [23, kovas, 1922]
Pulkininkas Olkotas rašė: „Aš paklausiau (Mokytojo), kodėl jos ugningo temperamento negalima buvo pajungti pastoviai kontrolei ir kodėl negalima buvo perdaryti jos į ramią, save valdančią moterį, kokia ji ir buvo tam tikromis aplinkybėmis?“ Jam buvo atsakyta, kad toks poveikis atvestų ją į neišvengiamą pražūtį. Jos kūną gyvino ugninga ir veržli dvasia, kuri jau nuo vaikystės nekentė jokių apribojimų. Ir jeigu jos ypatingai energijai, užvaldžiusiai jos kūną, nebūtų duotas išėjimas, rezultatas būtų fatališkas.
„Man patarė susipažinti su jos giminės istorija – Dolgorukiais, ir tada aš suprasiu, ką tai reiškia. Aš susipažinau su šia istorija, pradedant nuo Riuriko (devintas šimtmetis) ir pamačiau, kad ši karinga giminė visada išsiskyrė nerealiu narsumu, bebaimiškumu pačiais kritiškiausiais momentais, aistringa meile ir asmenine nepriklausomybe. Verždamiesi pasiekti tai kas trokštama, jie niekada nebijojo galimų pasekmių. Šiuo atžvilgiu tipiškas buvo kunigaikštis Jakovas Dolgorukis, Petro I senatorius. Kartą, būdamas senate, visuotiname jo narių susirinkime, jis suplėšė į smulkius skutelius kažkokį caro įsakymą, kuris jam nepatiko. Į vėlesnį caro grasinimą jis atsakė: „Jūs galite mėgdžioti Aleksandrą (Makedonietį), bet manyje jūs rasite žmogų panašų į Klitą“.
Toks buvo ir Blavatskajos charakteris. Ji ne kartą man sakė, kad neleis savęs valdyti jokiai jėgai, nei žemėje, nei už jos ribų. Vienintėlės Būtybės, kurioms ji lenkėsi, buvo Mokytojai, bet netgi su Jais kartais ji būdavo tokia karinga, kad, esant tokiai jos dvasinei būsenai, netgi patys maloniausi iš Jų negalėjo, arba teisingiau, nenorėjo prie jos artintis. Kad pasiektų tokią būseną, kada ji galėtų laisvai bendrauti su Mokytojais, jai buvo būtina (kaip ji pati patetiškai mane įtikinėjo) ilgametė saviaukla. Abejoju, kad kas nors kitas įžengė į kelią su tokiais sunkumais arba su didesniu pasiaukojimu“. [18, t.1, p.257-259]
„Yra dar kita, labai svarbi priežastis, kodėl Mokytojai negalėjo prievarta, be jos pačios noro, suminkštinti ir sušvelninti J.P.B. charakterį. Tai būtų neteisėtas įsikišimas į jos asmeninę Karmą… Įsikišimas paralyžiuotų jos napažabojamą temperamentą, bet susilpnintų jos kitas savybes, o tai būtų labai neteisinga ir nė kiek nepagreitintų jos evoliucijos. Tai būtų panašu į nuolatinį žmogaus laikymą hipnotizuotojo valioje arba ligonio įpratinimą prie pastovaus narkotiko poveikio“. [18, t.1, p.263]
„Žinoma, jos lengvai sudirginami smegenys ne visiškai tiko tai delikačiai misijai, kurią ji prisiėmė, bet Mokytojai man sakė, kad, nežiūrint to, ji buvo geriausia iš visų priėjusių. Jiems ji kėlė ypatingą pasitikėjimą – ji buvo pasiruošusi rizikuoti viskuo ir iškęsti bet kokius sunkumus. Daugiau nei kas nors kitas, valdanti psichines galias, genama ypatingo entuziazmo, nesulaikomai besiveržianti prie savo tikslo, labai ištverminga fiziškai, – ji buvo Jiems pačiu tinkamiausiu, nors ir ne visada paklusniu bei susivaldančiu, tarpininku.
Kitas galbūt būtų daręs mažiau klaidų literatūriniuose veikaluose, bet nebūtų išlaikęs, kaip ji, septyniolikos įtempto darbo metų ir dešimčia metų anksčiau už ją būtų apleidęs savo kūną. Ir tuomet labai daug kas liktų pasauliui nežinoma“. [18, t.1, p.259]
„Po to seka Venecija, Florencija, Mentana. Ką aš ten veikiau, apie tai visą tiesą žino tik Garibaldžiai (sūnūs) ir dar Sinettas, – ir kai kurie mano giminaičiai, bet sesuo nežino“. [14, p.144] „Aš buvau Mentanoje 1867 metų spalyje, mūšio metu. Išvykau aš iš Italijos tais pačiais metais, lapkrityje. Buvau ten pasiųsta ar patekau ten atsitiktinai, tai klausimas, kuris liečia tik mano privatų gyvenimą“. [8, t. XIX, p.292]
Pirmame iškarpų albume Blavatskaja užrašė savo atsiliepimą į straipsnį „Karingos moterys“, kuriame ji pavadinta „garibaldiečių štabo viršininku“: „Kiekvienas žodis tame straipsnyje – melas. Aš niekada nebuvau Garibaldžio štabe. Su draugais vykau į Mentaną, kad padėčiau kovoti prieš popiežininkus, bet pati buvau sužeista. Ta nieko neliečia, ir visų mažiausiai – reporterį“.
Pulkininkas Olkotas rašo: „Ji man sakė, kad buvo laisvamanė ir kovojo kartu su Garibaldžiu Mentanoje, kruviname mūšyje. Kaip įrodymą ji man parodė kairės rankos lūžį dvejose vietose nuo kardo smūgio ir paprašė užčiuopti muškietos kulką savo dešiniame petyje ir dar vieną kulką kojoje. Taip pat parodė man randą, padarytą stiletu, prie pat širdies. Ta žaizda vėl atsivėrė kai ji buvo Čittendene. Ji tada paprašė mano patarimo ir todėl parodė man žaizdą. Tai buvo senesnė žaizda; dar 1859 ar 1860 metais ji atsiverdavo Rugodeve… Man kartais atrodo, kad niekas iš mūsų – jos kolegų, visiškai nepažinome tikrosios J.P.B., kad mes bendravome tik su dirbtinai atgaivintu kūnu, o tikroji jos dživa buvo nukauta mūšyje prie Mentanos (1867 lapkričio 2), kai ji gavo tas penkias žaizdas ir jau kaip mirusi buvo ištraukta iš griovio“ [18, t. 1, p.9, 263, 264]
Nutiko vienas charakteringas įvykis, aprašytas Viljamo Džadžo „New York Times“ 1889 metų sausio 7d. numeryje: „Ji atvyko į Gavrą, turėdama pirmos klasės bilietą iki Niujorko ir vieną ar du dolerius pinigų. Įlaipinimo metu prieplaukoje ji pamatė vargingą apsiašarojusią moterį su dviem vaikais. „Kodėl jūs verkiate?“ – paklausė ji. Moteris atsakė, kad vyras atsiuntė jai iš Amerikos pinigų kelionei ir už juos ji nusipirko ketvirtos klasės bilietus, kurie pasirodė besą suklastoti. Būdama nepažįstamame mieste be skatiko kišenėje ji nežinojo, kur dabar ieškoti sukčiaus, kuris taip beširdiškai ją apgavo.
„Eime su manim“, – pasakė Blavatskaja ir kreipėsi į garlaivių kompanijos agentą, prašydama iškeisti jos pirmos klasės bilietą į ketvirtos klasės bilietus sau ir moteriai su vaikais. Tas, kam teko perplaukti vandenyną denyje emigrantų minioje, įvertins tokį, padidėjusio jautrumo, būdingo nedaugeliui, moters pasiaukojimą“. [25, p.147]
„Vienas ar du iš mūsų tikėjosi, kad pasaulis pakankamai gerai išsivystęs, jeigu ir ne intuityviai, tai nors protiškai, kad okultinis mokslas būtų intelektualiai priimtas ir duotų impulsą naujai okultinių tyrinėjimų vijai… Peržiūrėdami viską aplinkui, mes radome žmogų, galintį tapti lyderiu – jis turėjo didžiulį moralinį tvirtumą, buvo neegoistiškas ir turėjo daugybę kitų gerų savybių. Jis buvo toli gražu ne geriausias iš galimų, bet… geriausias iš visų, kurie buvo. Su juo mes suartinome J.P.B.– ji pasižymėjo absoliučiai stebuklingais bei išskirtiniais talentais. Kartu su tuo ji turėjo daugybę ryškių asmeninių trūkumų, bet ir su tokia, kokia ji buvo, niekas kitas iš gyvenančių negalėjo prilygti pagal tinkamumo laipsnį šiam darbui. Mes pasiuntėme ją į Ameriką, suvedėme juos kartu – ir išbandymas prasidėjo“, – 1882 metų vasaryje rašė Mahatma Morija. (2)1874 metais Amerikoje J.P.B. sutinka artimiausią savo bendražygį, mokinį ir draugą su kuriuo dirbs vienoje komandoje iki gyvenimo pabaigos, ir kuris įsiminė visam pasauliui kaip antrasis Teosofijos draugijos įkūrėjas. Pulkininkas Henris Stylas Olkottas, įžymus advokatas iš Niujorko, garsėjo savo erudicija, inteligentiškumu ir padorumu bei kartu aistringai domėjosi parapsichologiniais fenomenais. Jie susitiko atsitiktinai, brolių Eddžių fermoje Čittendene, kur abu tyrinėjo spiritualizmo reiškinius. Savo dienoraštyje pulkininkas Olkottas paliko jaudinantį to pirmojo susitikimo aprašymą: „Mano regėjimas buvo apgautas nuo pat pradžių to raudono garibaldiško apsiausto, kurį J.P.B. nešiojo vietoje palaidinės. Ji ryškiai kontrastavo su visko, kas ją supo, tamsa… Jos plaukai buvo raudoni, minkšti, tarsi šilkas ir garbanoti kaip Kotsvoldo ėriukų. Tie plaukai ir palaidinė patraukė mano dėmesį anksčiau, nei jos kalmukiškų bruožų veidas, truputį sunkokas, kvėpuojantis jėga, didingumu ir kultūra, kontrastuojantis su įprastiniais ją supančių žmonių veidais… (3)
Įeidamas aš sustojau, kad pasakyčiau savo draugui Kappesui: „Tik pažiūrėkite į šią įstabią būtybę“, – ir greitai atsisėdau tiesiai priešais ją, kad atsiduočiau savo mėgstamam užsiėmimui – charakterių tyrinėjimui…
J.P.B. Susisuko sau cigaretę. Aš kreipiausi į ją žodžiais: „Leiskite, gerbiamoji“, prinešdamas ugnį jos papirosui. Taip iš papiroso ugnelės užgimė mūsų pažintis, pavirtusi vėliau į liepsną, kuri neužgeso iki šios dienos“. (4)
Pulkininkas Olkotas savo knygoje „Seno dienoraščio puslapiai“ sako: „J.P.B. pasakojo apie Rytų Adeptų egzistavimą ir jų galybę, daugeliu pavyzdžių ji įrodė man savo gebėjimą kontroliuoti okultines gamtos jėgas… Draugiškas jos dalyvavimas padėjo man įsitraukti į asmeninį susirašinėjimą su Mokytojais. Aš saugau daug Jų laiškų, kuriuose įrašytos jų gavimo datos.
J.P.B pristatė mane Jiems, o tai paskatino mano ankstesnė mediumų ir spiritualizmo studijavimo patirtis. Džonas Kingas supažindino mane su keturiais Mokytojais: vienas iš jų – koptas, kitas – Neoplatonizmo Mokyklos atstovas, trečias – aukščiausias Mokytojų Mokytojas, vadinamas Venecijiečiu, ir paskutinis – anglas, filosofas, pasislėpęs nuo savo rato žmonių, ir kurį daug kas laikė mirusiu. Pirmasis iš jų tapo mano Guru, jis buvo griežtų taisyklių ir tvirto charakterio žmogus“ [12, p.13, 14]
„Mokytojas pasiuntė mane į Jungtines Valstijas, iškėlęs man tikslą padaryti viską dėl nekromanijos ir neįsisąmonintos juodosios spiritualistų magijos nutraukimo. Man reikėjo susitikti jus ir pakeisti jūsų mastymo būdą, ką aš ir padariau. Draugija buvo suformuota, ir palaipsniui į ją buvo įnešami Mokymo pradmenys iš Slaptosios Doktrinos – seniausios Okultinės Filosofijos mokyklos, kurią praeityje reformavo Viešpats Gautama. Šio Mokymo negalima buvo perduoti akimirksniu. Jį reikia įlieti palaipsniui, lašas po lašo“. (J.P. Blavatskaja – H.S. Olkotui) [23, spalis, 1907]
1875 metų lapkričio 17 d. įvyko Teosofijos Draugijos posėdis, kuriame buvo pristatytas pranešimas pagal patobulintą Preambulę, Prezidentas pasakė įvadinę kalbą, ir, tokiu būdu Draugija buvo pilnai įteisinta.
Teosofijos Draugijos nariai:
Prezidentas: Henris S. Olkotas;
Viceprezidentai: dr. S. Pankreastas, Dž. X. Feltas;
Sekretorius-Korespondentas: M-m. J. P. Blavatskaja;
Sekretorius-protokolininkas: Džonas Storeras Kobbas;
Iždininkas: Henris D. Niutonas;
Bibliotekininkas: Čarlzas Soteranas;
Tarybos nariai: Dvasiškasis tėvas D. G. Vidžinas, Dvasiškasis tėvas R. B. Vestbrukas;
Mrs. Emma Charding Britten;
K. E. Simonsas;
Herbertas S. Monačezis;
Draugijos advokatas: Viljamas K. Džadžas.
Vėliau prisijungė (pranešimo autoriaus pastaba):
1. Tomas Edisonas, amerikiečių išradėjas;
2. Viljamas Kruksas, vedantysis XIX amžiaus fizikas ir chemikas, Londono Karališkosios Draugijos Prezidentas (1913-1915);
3. Kamilis Flammarionas, įžymus prancūzų astronomas;
4. Viljamas Džemsas, amerikiečių filosofas ir psichologas;
5. Motilalas Neru, pirmojo nepriklausomos Indijos premjero-ministro Džavacharlalo Neru tėvas;
6. Viljamsas Batleris Jeitsas, Airijos anglakalbis poetas, dramaturgas. 1923 metų literatūros Nobelio premijos laureatas;
7. Anna Kingsford, viena iš pirmųjų Anglijos moterų, gavusi mokslinį laipsnį medicinos srityje;
8. Čarlzas U. Ledbitteris, anglų šventikas ir rašytojas;
9. Anni Bezant, anglų visuomenės reformistė;
10. Džordžas S. Arundeilas;
11. Čarlzas Džinaradžadasas;
12. Nilakanta Šri-Ram;
13. Džonas Koutsas.
Teosofijos Draugijos uždaviniai laikui bėgant buvo nusakyti taip:
1. Pasaulinės Žmonijos Brolijos, be rasinių, tikėjimo, lyties, kastos ar odos spalvos skirtumų, branduolio sukūrimas.
2. Pagalba reliatyviosios religijos, filosofijos ir mokslo studijavimui.
3. Neišaiškintų Gamtos dėsnių ir jėgų, slypinčių žmoguje, tyrinėjimas.
Mokytojas Kut Humi 1880 metais rašė: „Vyresnieji Mahatmos nori, kad būtų padėtas pamatas „Žmonijos Brolijai“ , tikrajai Visuotinai Brolijai, kuri turi pasireikšti visame pasaulyje ir pritrauks aukščiausių protų dėmesį“. [16, p.24]
Pulkininkas Olkotas pasakojo apie knygos „Atskleistoji Izidė“ parašymą:Praėjus vienam ar dviem mėnesiams po Teosofijos Draugijos sukūrimo, mes išsinuomojome du butus 34-ojoje Vest-Strito g., 433. Ji pirmame aukšte, aš antrame. Nuo to momento darbas su „Izide“ tęsėsi be pertraukos iki jos užbaigimo 1877 metais. Per visą savo ankstesnį gyvenimą ji nepadarė net dešimtosios dalies šio literatūrinio darbo, ir aš niekada nebuvau sutikęs panašios ištvermės ir nenuilstamo darbingumo. Nuo ryto iki nakties ji buvo prie savo darbo stalo, ir retai kuris iš mūsų gulė miegoti anksčiau antros valandos nakties. Dieną man reikėdavo atlikti savo tarnybinius reikalus, bet visuomet po ankstyvųjų pietų mes įsitaisydavome kartu prie mūsų didelio stalo ir dirbdavome iki tol, kol nesustabdydavo nuovargis. Kokia gyvenimiška patirtis! Išsilavinimas, kuriam būtų prireikę viso gyvenimo, man buvo duotas suglausta forma mažiau nei per dvejus metus…
Ji dirbo be konkretaus plano, bet idėjos perpildydavo ją kaip neišsenkantis šaltinis, besiveržiantis per kraštus… Jos ateidavo chaotiškai, begaline srove, kiekviena pastraipa užsibaigdavo pilnai nepriklausomai nuo buvusios arba sekančios…
Paprastai mes sėdėdavome prie didelio stalo vienas priešais kitą, ir ji nuolatos buvo prieš mano akis. Jos plunksna tiesiog skraidė po puslapius; po to ji galėjo netikėtai sustoti, žiūrėti ne čia esančio žmogaus žvilgsniu į erdvę ir po to, tarsi pamačiusi kažką nematomo, pradėdavo tai kopijuoti savo lape. Citavimas baigdavosi, o jos akys vėl įgaudavo natūralią išraišką, ir ji tęsė rašymą iki kitos pertraukos.
Tai atsitiko, kai mes gyvenome 47-ojoje Vest-Strito g. 302 name – garsiajame „Lamasery“, slaptoje Teosofijos Draugijos štabo būstinėje. Aš pasakiau: „Negaliu palikti šios citatos nepatikrintos, nes esu įsitikinęs, kad ji užrašyta neteisingai“. Ji atsakė: O, nesijaudinkite, čia viskas teisingai“. Aš atkakliai laikiausi savo, kol ji nepasakė: „Palaukite minutę, aš pamėginsiu gauti šias knygas“. Užsimiršusiu žvilgsniu ji pažiūrėjo į tolimą kambario kampą, kur stovėjo etažerė su visokiais antikvariniais dalykėliais ir dusliu balsu pasakė: „Ten!“ Paskui ji truputį sugrįžo į save ir pakartojo: „Eikite ir pažiūrėkite ten“. Aš priėjau prie etažerės ir radau joje du reikalingus tomus, kurių, kaip man žinoma, anksčiau namuose nebuvo.
Aš sulyginau tekstus ir įsitikinau, kad buvau teisus, įtardamas J.P.B. citatoje klaidą, kurią jai nurodžiau, ir viską ištaisiau. Paskui, jos prašymu, padėjau abu tomus ten, iš kur paėmiau. Aš vėl ėmiausi darbo ir kai po kurio laiko pažiūrėjau į tą pusę, tai išvydau, kad knygos išnyko!
J.P.B., kaip visiems žinoma, buvo fanatiška rūkorė. Ji kasdien surūkydavo neįtikėtiną kiekį cigarečių, susisukdama jas su ypatingu miklumu. Ji tai atlikdavo netgi kaire ranka, kai tuo metu dešine perrašinėjo rankraštį… Darbo su „Atskleistąja Izide“ metu ji neišeidavo iš namų po šešis mėnesius. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ji dirbo prie rašomojo stalo. Jai buvo normalu užsiimti darbu septyniolika valandų per parą. Ji atsitraukdavo tik eidama į valgomąjį arba vonios kambarį, o po to vėl grįždavo prie savo stalo“. [18, t. I, p.452]
„Ji visą savo laiką praleisdavo prie rašomojo stalo, rašė, rašė, rašė daugiausia dieną, o kartais iki vėlyvos nakties, tvarkydama didžiulę korespondenciją. Čia ji pradėjo dirbti su „Atskleistąja Izide“. Kasdien savo glausta rašysena ji prirašydavo po dvidešimt penkis puslapius. Ji nesinaudojo knygomis, o tarp kitko, mano tėvas turėjo didžiulę biblioteką, beveik visą susidedančią iš anglų literatūros, bet ji labai retai kriepdavosi į jį konsultacijos“. [21, p.25-36]
Mr. V.K. Džadžas parašė apie tai savo straipsnyje, išspausdintame laikraštyje „New York Sun“ 1892 metų rugsėjo 26 d.: „Atskleistoji Izidė“ patraukė didelį dėmesį, ir visų Niujorko laikraščių atsiliepimuose būdavo pabrėžiama, kad knyga yra didžiulio tiriamojo darbo rezultatas. Man ir daugumai kitų šios knygos ruošimo liudininkų buvo labai keista tai, kad savo tyrimams autorius nesinaudojo biblioteka ir kartu neegzistavo parengiamieji užrašai. Viskas buvo parašyta iškart, tarsi stebuklingu rankos mostelėjimu. Bet, nežiūrint to, knygoje yra daug nuorodų į leidinius, saugomus Britanijos Muziejuje, o taip pat kitose didžiausiose bibliotekose. Ir kiekviena nuoroda visiškai teisinga. Tai reiškia, kad arba ši moteris sugebėjo saugoti savo atmintyje tokią begalę faktų, datų, skaičių, pavadinimų ir siužetų, ko negali nė vienas žmogus, arba lieka pripažinti, kad jai padėjo kažkokios nematomos būtybės“.
Mano tėvas, prisimindamas ją ir pabrėždamas savo žavėjimąsi, dažnai sakydavo: „Aš niekada nesutikau tokios stiprios prigimties, stiprios savo norais ir siekiais; aplinka jai neturėjo reikšmės, net jei dangus griūtų, ji tęs savo kelią“. [21, p.26, 27]
J.P.B. „Rankraščiai“, paruošti įvairiu laiku, turėjo didelių skirtumų. Patys geriausi buvo rankraščiai parašyti jai, kai ji miegojo. Toks pavyzdys – skyriaus apie senovės Egipto civilizaciją pradžia. Kaip įprasta, mes baigėme antrą valandą nakties, abu labai pavargę, iš anksto džiaugdamiesi parūkymu ir paskutiniu pokalbiu prieš miegą. Kitą rytą, kai aš nusileidau pusryčių, ji parodė man visą krūvą, apie 30-40 rankraščio puslapių, parašytų puikiu braižu. Ji pasakė, kad visa tai jai parašė Mokytojas, kurio vardas, skirtingai negu kitų, niekada nebuvo minimas. Šie puslapiai buvo tobuli visais atžvilgiais ir buvo išspausdinti be taisymų.
„Aš užsiminiau apie tai, kad „Izidės“ dalis, kurią parašė pati J.P.B., kokybiškai nusileidžia daliai, kuri parašyta jai Kažkieno. Tai absoliučiai aišku, juk kaip galėjo J.P.B., neturėdama būtinų žinių, teisingai parašyti apie visokeriopus dalykus, nagrinėjamus šioje knygoje? Matomai, būdama normalioje būsenoje, ji skaitė knygą, darė reikalingas atžymas, rašė apie tai, darė klaidas, taisė jas, aptarinėjo jas su manimi, versdavo mane imtis darbo, padėdavo mano intuicijai, prašė draugų gauti jai reikalingą medžiagą ir tęsdavo tai iki to laiko, kol kas nors iš Mokytojų ateidavo jai į pagalbą. Bet kokiu atveju Jie nebuvo su mumis visada.
J.P.B. perdavė savo artimiesiems: „Kai aš rašiau „Izidę“, tai ji man ėjosi taip lengvai, kad tai nebuvo darbas, o tikras malonumas. Kodėl mane reikia girti už tai? Kai man sako rašyti, aš paklūstu ir po to galiu lengvai rašyti beveik apie viską – apie metafiziką, psichologiją, senovės religijų filosofiją, zoologiją, gamtos mokslus ir apie daug ką kitą. Man niekada nekyla klausimas: „Ar galiu aš apie tai rašyti?“ arba „Ar susitvarkysiu su šia užduotimi?“ Aš paprasčiausiai sėduosi ir rašau. Kodėl? Todėl, kad man diktuoja tas, kuris viską žino… Mano Mokytojas, o kartais kiti, pažįstami iš mano buvusių kelionių…
…Aš užsimindavau tau apie Juos ir anksčiau… ir aš nuoširdžiai sakau tau, kad kai aš rašau apie nežinomą arba mažai žinomą man dalyką, aš kreipiuosi į Juos, ir vienas iš Jų įkvepia mane. Jis duoda man galimybę paprasčiausiai perrašyti iš rankraščių ir netgi spausdintą medžiagą, iškylančią prieš mano akis ore. Ir tuo metu aš niekada nebuvau nesąmoningoje būsenoje. Būtent Jo palaikymo suvokimas ir tikėjimas Jo galia leido man tapti tokia stipria protu ir dvasia… ir netgi Jis (Mokytojas) ne visada reikalingas; todėl, kad tuo laiku, kai dėl kažkokių kitų reikalų jo nėra, Jis palieka manyje savo žinojimo pavaduotoją… Tokiais momentais tai jau rašau ne aš, o mano vidinis Ego, mano „šviesusis aš“, kuris galvoja ir rašo už mane“. [20, p.157]
Kitame laiške ji perdavė savo seseriai; „Nežinau, Vera, tiki tu manimi ar ne, kažkas nepaprasto vyksta su manimi. Tu negali įsivaizduoti, kokiame stebuklingame paveikslų ir regėjimų pasaulyje aš gyvenu. Aš rašau „Izidę“, tiksliau ne rašau, o perrašinėju ir perpiešiu, ką ji asmeniškai man atveria. Kartais man atrodo, kad senovės Grožio Deivė pati veda mane per visas šalis ir jų praeitį, o aš tai aprašinėju. Aš sėdžiu atmerktomis akimis ir atrodo viską matau bei girdžiu, kas realiai vyksta aplink mane ir tuo pat metu aš matau ir girdžiu tai, ką rašau. Man atima kvapą, aš bijau pakrutėti, baiminuosi, kad burtai išnyks. Kaip stebuklingoje panoramoje lėtai priešais mane praeina šimtmetis po šimtmečio, paveikslas po paveikslo. Aš perleidžiu visą tai per save, sujungdama epochas ir datas ir žinau neklysdama, kad klaidos būti negali. Nacijos ir tautos, šalys ir miestai, seniai išėję į priešistorinės praeities tamsą, iškyla, paskui išnyksta, užleisdami vietą kitiems, po to man pasakomos atitinkamos datos“.
Pulkininkas Olkotas kalbėjo: „Po savo pasirodymo „Izidė“ sukėlė tokią sensaciją, kad pirmasis leidimas buvo išparduotas per dešimt dienų. Kritika visumoje ją įvertino palankiai. Pats teisingiausias pasisakymas apie ją – amerikiečių autoriaus žodžiai, kad tai „ Knyga, turinti savyje revoliuciją“ [18, t. I, p.294, 297]
„J.P.B. dėl įvairių priežasčių buvo priversta tapti Amerikos piliete. Tai labai neramino ją, nes, kaip ir visi rusai, ji buvo karštai atsidavusi savo šaliai“, – savo prisiminimus dėstė jos dukterėčia misis Džonston žurnale „The Path“. J.P.B. rašė savo tetai poniai Fadejevai:
„Mano mieloji, aš rašau tau todėl, kad mane slegia keisti jausmai. Šiandien, liepos 8, man reikšminga diena, bet tik vienam Dievui žinoma, geras tai ženklas ar blogas. Šiandien lygiai penkeri metai ir viena diena kaip aš atvykau į Ameriką. Ir štai dabar aš grįžau iš Aukščiausiojo Teismo, kur daviau ištikimybės priesaiką Amerikos Respublikai. Dabar aš lygiateisė pilietė su pačiu Jungtinių Valstijų prezidentu… Visa tai puiku – toks yra mano originalus likimas; bet kaip bjauru buvo kartoti paskui teisėją tiradą, kurios aš nesitikėjau, – kad, girdi, aš, išsižadėdama atsidavimo ir paklusnumo Visos Rusijos Imperatoriui, prisiimu įsipareigojimą mylėti, ginti ir gerbti vieningą Jungtinių Amerikos Valstijų konstituciją… Siaubingai nejauku man buvo tarti šį niekšingą išsižadėjimą!.. Dabar aš ko gero esu politinė ir valstybinė išdavikė?.. Malonu!.. Tik kaip gi aš taip nustosiu mylėti Rusiją ir gerbti Valdovą?.. Lengviau liežuviu paplakti, nei realiai tai padaryti“. [19, vasaris, 1895]
Teosofijos Draugijos įkūrėjai paliko Ameriką 1878 metų gruodžio 19 d. ir atvyko į Bombėjų 1879 metų vasario 16 d.
Nepaisant savo amerikietiškos pilietybės, ponia Blavatskaja liko tikra Rusijos patriote. Jos sesuo Želichovskaja rašė: „Prasidėjo Rusijos karas su Turkija, ir Jelena Petrovna neteko ramybės. Jos laiškai, parašyti 1876-1877 metais perpildyti nerimo dėl savo tautiečių ir baimės dėl savo artimų giminaičių, aktyviai dalyvavusių jame. Ji pamiršo savo antimaterialistinius ir antispiritualistinius straipsnius, kad nukreiptų ugnį ir liepsną prieš rusų tautos priešus…
Visi jos uždirbti pinigai už straipsnius rusiškuose laikraščiuose, o taip pat pirmosios pajamos už „Atskleistosios Izidės“ publikacijas buvo pasiųstos į Odesą ir Tiflisį sužeistiems kareiviams bei jų šeimoms arba į Raudonojo Kryžiaus Draugiją.
Per paskutiniuosius septynerius metus ant J.P.B. užgriuvo tikras uraganas šmeižto, persekiojimo, intrigų, absurdiškų kaltinimų visomis įmanomomis nuodėmėmis, sukčiavimu bei ištvirkavimu. Ją išduodavo ir pereidavo į pikčiausių priešų pusę patys artimiausi, tie, kuriais ji tikėjo ir kuriuos mylėjo visa savo siela. Teosofai palikdavo Draugiją miniomis. Ji kentėjo, pergyveno, bet darė savo darbą: jai reikėjo suspėti apginti, sustiprinti, atiduoti viską, ką ji galėjo, iki paskutinio… ir žmonės tai atsiminė…Ji nepaprastai giliai kentėjo galvodama, kad suteršė gerą savo Mokytojų vardą, jų mokymus, kad pakenkė reikalui ir pačiai teosofinei idėjai. O viskas dėl tų nelaimingų parapsichologinių fenomenų ir stebuklų, kuriuos ji taip dosniai visur darė, naudodamasi neeiliniais sugebėjimais, tačiau jų nesureikšmindama ir vadindama juos „psichologinėmis gaudyklėmis“. Ji nuoširdžiai tikėjosi, kad pamatę tikrus stebuklus, žmonės pradės tikėti giliais mokymais, kurie stovi už jų ir Didžiais Mokytojais, kurie tuos mokymus perduoda. O kai troškimas tapti Mokytojų mokiniais pavirto į masinę karštinę ir įšventinimų bei okultinių gebėjimų įgijimo vaikymąsi, ir mažai kas atsiminė, kad mokinio kelias – tai tarnavimas, dorumas, įžadai ir garbės kodeksas, jos kančioms nebuvo ribų. Ji nuoširdiai manė, kad pražudė reikalą per savo kvailumą.
Paskutiniais metais sunkiai serganti J.P.B. rašė nesustodama; jos nepalaužiama valia vertė kūną jai tarnauti. Ji skubėjo pabaigti „Slaptąją Doktriną“, darbą, kuriame, kaip sakė patys Mokytojai, yra „Okultinės Tiesos esmė. Dar daugelį metų ši knyga bus žinių šaltiniu ir informacija būsimiems mokiniams“. (3)
1891 metų gegužės 8 dieną Londone, eidama 60-uosius metus, Jelena Petrovna Blavatskaja mirė. Lora Kuper, viena iš artimiausių Jelenos Petrovnos mokinių, rašė:
„Atėjusi naktis atnešė jai daug kančių ir buvo paskutine naktimi, kurią ji praleido su mumis… Kai mirė paskutinė viltis, slaugė išėjo iš kambario, palikdama Klodą Raitą, Volterą Oldą ir mane prie mūsų mylimos J.P.B. : dviese klūpėjo ant kelių priešais ją, laikydami jos rankas, o aš – iš šono, prilaikydama ranka jos galvą. Taip mes likome nejudėdami ilgas minutes, ir taip tyloje J.P.B išėjo. Mes netgi negalėjome tiksliai nuspėti to momento, kada ji nustojo kvėpuoti. Didžiulio susitaikymo jausmas pripildė kambarį, o mes tylėdami klūpėjome ant kelių…“ (5)
Neįmanoma suskaičiuoti visų nekrologų ir straipsnių, atsiradusių daugelyje pasaulio šalių ir paskirtų Jelenai Petrovnai. Praėjus metams, 1892 metų balandyje, Teosofijos Draugijos Prezidentas Henris Stillas Olkottas išleido „Vykdomąjį įsakymą“, kuriame buvo sakoma:
„Savo paskutiniame Priesake, J.P. Blavatskaja išreiškė norą, kad jos mirties metinėms kai kurie iš jos draugų „rinktųsi Teosofijos Draugijos štabo būstinėje ir skaitytų skyrių iš Edvino Arnoldo knygos „Sviet Aziji“ bei ištraukas iš Bhagavadgitos“. Ir todėl, kad būtų teisinga, jog ją pergyvenusieji kolegos neleistų užgesti atminčiai apie jos tarnavimą žmonijai ir jos pasiaukojamą meilę mūsų Draugijai, žemiau pasirašiusieji siūlo, kad šios metinės būtų pavadintos „Baltojo Lotoso Diena“…Vykdomojo Įsakymo tekstas buvo išleistas pulkininko Henrio S. Olkotto ir išspausdintas žurnale „Liucifer“ Leidimas X, Numeris 57, 1892 gegužė, p. 250-251
„… Jūs niekada nepažinsite jos tokios, kokią pažinome ją mes ir todėl jūs niekada negalėsite spręsti apie ją teisingai ir nešališkai. Jūs stebite tik daiktų paviršių… Jūsų akyse J.P.B., geriausiu atveju tiems, kas ją myli nepaisant nieko, – tai keista, nepaprasta moteris, psichologinis galvosūkis; impulsyvi ir geraširdė, bet tuo pat metu ir neišsivadavusi iš ydų. Mes, iš kitos pusės…, atrandame jos vidiniame „Aš“ išmintį gilesnę, negu jūs patys kada nors sugebėsite suvokti…“ – Kut Humi. (6)
N.K. Rericho paveikslas „Žinianešys“, skirtas J.P. Blavatskajai
Medžiagą parengė Irina Korotejeva (Maskva
Literatūra:
1. Čia ir toliau (išskyrus tas pastraipas, kur yra nuorodos į kitus šaltinius) Meri K. Neff.
Asmeniniai J.P. Blavatskajos memuarai M. Leidykla „Sfera“ 1993m. Serija „Belyj lotos“. 1927 metais pagal p. K. Džinaradžadaso kvietimą Meri K. Neff atvyko į Adjarą. Ten, pagal dr. Anni Bezant nurodymą, ji išrūšiavo ir sistematizavo Teosofijos Draugijos archyvus. Duotos užduoties įvykdymui jai prireikė perrinkti begalę popierių, knygų, laikraščių, žurnalų, laiškų ir brošiūrų. Greitai jai tapo akivaizdu, kad Teosofijos Draugijos archyvuose saugoma daug dokumentų, susijusių su J.P.B., kurie padėtų užpildyti daugelį jos biografijos spragų. Dr. Džordžui Arundeilui pasiūlius, Meri išspausdino straipsnių seriją apie Blavatskajos gyvenimą ir veiklą. Žymi dalis panaudotos šioje knygoje medžiagos gauta iš duotojo šaltinio.
2. „Pisma Mahatm“ Rericho dvasinės kultūros centras, Samara, 1993m. M – Sinettui, l. 46, p. 190.
3. Jelena Sikirič. Straipsnis „Zagadka sfinksa“. Žurnalas „Novyj Akropol“ [ Elektroninis resursas] – Elektron. d.- Prieiga: http://www.newacropol.ru/Alexandria/philosophy/Philosofs/EPB-spisok/sfinks/), laisvas, anglų k.
4. H.S. Olkottas Leidykla „Sfera“, M 2002m. „Praktičeskaja Teosofija“ Seno dienoraščio puslapiai.
5. „Okultnyj mir Blavatskoj“ M. Leidykla „Sfera“ 1996m. p. 445.
6. Ten pat p. 468.
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko
