– Dienos, vaikeli, bėga greitai ir vasara jau į pabaigą. Reikia laukti, kad ne šiandien, tai ryt tavo tėvas mus paliks. Būk tvirta, mano dukra, – nepaprastai švelniai kalbėjo Florentietis. – Atmink, kiek kartų mes su tavimi kalbėjome, kad ką nors suprasti, bet nemokėti to įgyvendinti, reiškia to visiškai nesuprasti, o tik temdyti savo darbo dieną nereikalingo lakstymo ir aistrų maišatimi. Dar viena kenčianti siela atvėrė tau savo žaizdas ir tu dar kartą įsitikinai, kad kiekvienas neša savo kryžių.
– Lorde Benediktai, tebūnie palaiminta ta diena, kada aš sutikau Jus. Aš, kaip ir mano tėvas, galiu pasakyti: po šio susitikimo pasikeitė mano gyvenimas, nuo to laiko jis virto pasaka ir džiaugsmu. Stengsiuosi būti verta to, kuris dabar ištarė: “Mano dukra” ir pakeičia man išeinantį tėvą. Nepasmerkite savo silpnos dukters, jeigu skruostu vis tik nuriedės ašara. Tai bus tik palaimos ašara priimant gyvenimą tokį, koks jis man duodamas.
Dorija padavė šokoladą vis dar sumišusi ir nepakeldama akių.
– Sėskis, Dorija, su mumis. Kodėl tu neatsinešei šokolado ir sau? Argi tu nejauti, kad tavo tarnaitės pamokos jau baigtos. Dėkoju tau už uolumą, už švelnumą ir gerumą, kuriuos tu įpynei į savo pamoką ir kuriuos tu įnešei į visus mano reikalus. Ačiū tau, miela Dorija. Po pastoriaus mirties ir laidotuvių mes greitai iš čia išvyksime į Ameriką. Buvau suplanavęs kitaip, bet pastaruoju metu mano planai jau du kartus pasikeitė. Kiekvienas iš mūsų privalo lanksčiai prisitaikyti prie gyvenimo šaukimo ir įdėmiai į jį įsiklausyti. Brangi mano dukra Dorija, tu supratai visas savo klaidas ir svarbiausią iš jų – reiklumą žmonėms. Tu jau suvokei savo vietą visatoje, kaip tik tavo nuolankumas ir padėjo tau greičiau baigti pamoką. Dabar tu čia būsi visų draugė, mano duktė, mūsų šeimos narys. Nesvarstyk, kaip, kokiu keliu tu vėl grįši pas Anandą. Kiekvieną kasdieninį reikalą atlik iki galo, su meile, kaip tai darai dabar, ir pats gyvenimas atmegs ir sumegs tau naujas gijas, kokių tu dabar net neįsivaizduoji.
Florentietis apkabino Doriją, pasisodino tarp savęs ir Alisos, savo gaivia nosine nušluostė jos ašaras ir pristūmęs jai savo šokoladą, glostydamas kaip vaikui galvą pridūrė:
– Gerk, mieloji.
Dorija prisiglaudė prie Florentiečio, o prie jos – Alisa, džiaugdamasi draugės laime labiau, nei būtų d˛iaugusis sava.
– Viską galėjau ištverti ramiai ir be ašarų, – beveik sušnibždėjo Dorija, – bet kai Jūs man ištarėte: “Ačiū”, tai jau pranoko mano savitvardą. Jūsų gailestingumas kartą jau išgelbėjo mane. Dabar aš pamačiau, kad jam iš viso nėra ribų. Tas vienas žodis amžiams perkirto visas mano asmeninius norus laikiusias virves. Jis tarsi nutiesė iš mano širdies tiltą kiekvienam sutiktam žmogui. Daugiau jau nebegalėsiu galvoti apie save, o tik apie tuos, kuriuos įvairiais keliais meilei ir paguodai atves pas mane gyvenimas.
– Gerai, vaikeli. Gerk šokoladą ir eik padėti Artūrui. Pakeisk jį prie ligonio, o tu, Alisa, išgerk šiuos lašus ir eik pamiegoti. Dorija po trijų valandų pažadins tave ir tada tu ją pakeisi prie tėvo lovos.
Po valandėlės Dorija įėjo į pastoriaus kambarį. Ligonis po sunkios nakties ramiai miegojo. Artūras sėdėjo ant kėdės pasirėmęs galvą rankomis. Dabar, kai niekas jo nematė, senasis tarnas nebekovojo su savo neviltimi. Jo sielvartingos akys buvo pilnos ašarų, veidas išblyškęs ir sulysęs. Jis buvo griežtas ir liūdnas. Nė žymės neliko iš tos įprastos švelnios šypsenos, kuria jis šypsodavosi kalbėdamas su pastoriumi ir Alisa, kad neišduotų savo skausmo. Pamatęs Doriją Artūras atsistojo, nusibraukė ašaras. Jis norėjo pritraukti jai kėdę, bet Dorija tik pridėjo pirštą prie lūpų ir parodžiusi į balkono duris tyliai išėjo iš kambario. Po keleto minučių ji grįžo nešdama padėklą su pusryčiais. Pastatė jį ant stalo ir rankos mostu pakvietė Artūrą. Ji pasodino jį ir privertė pavalgyti.
– Ledi, a negaliu valgyti, praradau ne tik apetitą, bet ir visą gyvenimo prasmę. Viskas baigta.
– Kiek kartų sakiau Jums, kad nevadintumėte manęs ledi, aš tokia pati tarnaitė kaip ir Jūs.
– Gali būti, ledi Dorija, kad dabar Jūs ir esate tarnaitė, bet aš puikiai žinau, kas yra ledi ir kaip ją atskirti gyvenime. Jūs elgiatės kaip tikra ledi ir Jūsų manieros taip pat ledi, todėl aš Jus vadinu ir vadinsiu ledi, nors visiems kitiems Jūs tebūtumėte tarnaitė. Mano brangusis pastorius savo elgesiu visą gyvenimą mane mokė, kaip reikia įsižiūrėti į žmogaus širdį ir sugebėti jį gerbti už jo kančią ir gerumą, o ne už jo užimamą padėtį visuomenėje. Jūs visiems šypsotės, kaip mano brangioji panelė ledi Alisa, bet vargu ar Jūsų šypsena atėjo iš mažesnės kančios nei jos. Tik ji romi buvo visada ir jai gailestingumą angelai atnešė į lopšį, o Jūs, ledi Dorija, Jūs labai išdidi ir Jums dėl gailestingumo pačiai reikėjo nugalėti septynias piktas fėjas. Atleiskite už tokią šneką. Aš juk nemokytas. Gerasis pastorius daug dėl manęs padarė, įsigijau ir šiokį tokį išsilavinimą. Apskritai tai aš nedrįsčiau su Jumis taip kalbėti, bet viso, kas man pasaulyje brangiausia, mirties akivaizdoje viskas atrodo nesvarbu, išlieka tik meilė žmogui. Dabar galas ne tik pastoriaus gyvenimui, bet galas ir man. Daugiau neliko nieko, dėl ko vertėtų gyventi.
– Argi Jūs galite likti abejingas Alisai ir jos gyvenimui?
– Aišku, ne. Aš labai myliu ir gerbiu Alisą, ir ne tik už jos meilę tėvui, bet ir už jos sielą, tyrą ir kilnią. Tačiau ji turės savo gyvenimą, kuriame man negali būti vietos. Netgi dabar, kai aš galėčiau ją bent kiek paguosti, ji tokia stipri, kad jai ir to nereikia.
– Jūs labai klystate, Artūrai. Jūs jai ne tik esate, bet ir ateityje būsite be galo reikalingas. Šiuo metu Jūs negalite suvokti, iš kur Alisa semiasi jėgų pusiausvyrai, susivaldymui, iš kur ta ištvermė, kodėl jos širdis neplyšta iš skausmo kaip Jūsų.
– Mis Alisa dar jauna, ledi Dorija. Jaunystė lengviau žengia į priekį, o mums, seniams, ėjimo į priekį jau nėra. Mums likęs tik kapas.
– Štai čia ir glūdi visas skirtumas tarp Alisos ir Jūsų. Alisa žino, kad žmogus visuomet eina pirmyn, kad laikino kūno mirtis nesustabdo jo dvasios amžino gyvenimo. Tuo tarpu Jūsų nuomone, žmogus gyveno, kažką galvojo, kažką veikė, kūrė, po to numirė ir viskas pasikeitė: jis pateko į rojų arba į pragarą, staiga tapo šventuoju arba nusidėjėliu; bet gyvenime šuolių nėra. Viskas juda į priekį ir nė akimirksniui nesustoja. Jeigu šiandien pastorius užmerks akis – tai dar nereiškia, kad Jūsų ryšys su juo nutrūks. Tai tik reiškia, kad Jūsų gyvenimas dar turi tarnauti jam žemėje. Jis išeina ir tampa Jums nematomas, bet palieka Jums savo priesaką, kuriame bus išdėstyta ne tik jo paskutinė valia, bet ir tos gyvenimo tiesos, kurias jis pats ne taip seniai suprato. Nereikia sielvartauti, Artūrai, reikia su džiaugsmu išlydėti draugą, nes kitaip jam bus sunku palikti žemę, jeigu jis matys tokį Jūsų skausmą. Tikėkite, aš žinau, kad jis paliks Jums laišką su paskutine valia, iš kurio suprasite, kokia Jūsų laukia laimė likti gyventi po jo mirties. Dėl tam tikrų sąlygų tą laišką jis gali perduoti Jums per lordą Benediktą tik po savo mirties. Laikykitės, tikėkite ir laukite be jokių abejonių. Lordas Benediktas liepė Jums suvalgyti šiuos du saldainius ir eiti miegoti. Aš čia pasėdėsiu, ir kai Jūs pailsėsite, pažadinsiu ir Jus, ir Alisą.
Artūras, neatitraukdamas akių, žiūrėjo į Doriją, tylėdamas nurijo saldainius, pabučiavo jos ištiestą ranką ir paėmęs padėklą su pusryčių likučiais išėjo iš kambario.
Atsisėdusi prie lovos Dorija pažvelgė į pastoriaus veidą. Jis buvo išblyškęs ir susenęs, išvagotas gilių raukšlių. Jame buvo matyti didžiulio nuovargio ir kančios pėdsakai. Dorija prisiminė Alisos ir Artūro pasakojimus, koks gražus ir lieknas buvo pastorius jaunystėje, kaip jis juokdavosi kasdien degindamas krūvas moterų rašytų laiškų. Ir dabar dar veidas buvo gražus, o kai pastorius mąstydavo ar ką įkvėptai kalbėdavo, tai jis būdavo tiesiog žavus, bet dabar jis jau tarsi atsisveikino su viskuo, kas žemiška. Dorija galvojo apie pastoriaus gyvenimą, apie jo troškimus, kovą, nesėkmes ir ašaras. Kaip mažai šis žmogus patyrė asmeninės laimės! Ir vis tik visur su savimi jis įnešdavo ramybę, visiems tapdavo lengviau vien nuo jo buvimo, nuo jo gero žodžio. Tik jo paties šeimoje jo negerbė, nereikėjo čia nei jo ramybės, nei pamokymų. Jau baigėsi tas pilnas darbo ir sunkumų gyvenimas, lieka nebaigti reikalai, galimybė ką nors pakeisti. “Ir visada žmonės, – galvojo Dorija, – praeidami savo gyvenimo atkarpą žemėje, pusę jos vertės praranda vien per aklus prietarus, o kai išmuša paskutinė valanda – būna nepasiruošę šiam paskutiniam gyvenimo aukimui.”
Pastorius prabudo ir nusiypsojo Dorijai.
– Kaip keista, net nežinojau, kad Jūs čia sėdite. Aš Jus sapnavau ir skaičiau sapne Jūsų mintis. Jūs iš pradžių galvojote apie mano gyvenimą, po to apskritai apie žmones, apie tai, kad jie niekada nebūna pasiruošę mirčiai. Ar iš tikrųjų taip buvo? Jūs taip galvojote?
– Taip, sere Vodsvordai, aš kaip tik taip galvojau ir mane stebina, kad Jūs atspėjote.
– O ne, Dorija. A prastas spėjikas. Aš tiesiog skaičiau žodžius, kurie gaubė Jūsų galvą. Kiek aš miegojau? O kur Alisa? Norėčiau visą dieną būti su ja.
Pasigirdo beldimas į duris. Įėjo lordas Benediktas. Jis pakeitė Doriją, pats padavė pastoriui vaistus ir atsisėdo į jos vietą prie ligonio lovos.
– Brangus drauge, Jūs prašėte padėti nuraminti Artūrą. Dabar aš ir atėjau išpildyti šį Jūsų norą. Štai Jums popierius ir vokas, štai Jums lentelė, kad galėtumėte gulėdamas parašyti šį savo paskutinį laišką. Esu laimingas galėdamas išpildyti ne tik šį Jūsų prašymą, bet perduoti nepaprastai džiugią žinią: Jūsų būsimas gyvenimas vėl prabėgs kartu su Artūru. Jūs būsite broliai, abu gimsite Alisos šeimoje. Artūro laukia dviguba laimė, nes jis čia gyvens tol, kol Jūs grįšite į žemę. Jo rankos priims Jūsų naują kūną, jis globos Jus iki septynerių metų, o po to išeis, kad taptų Jūsų jauniausiu broliu, kuriam Jūs savo ruožtu grąžinsite visus šio įsikūnijimo rūpesčius ir paslaugas. Rašydamas Artūrui laišką ir išdėstykite visa tai, o mes su Dorija paaiškinsime jam tuos dalykus, kurių jis nepajėgs suprasti.
Jau pusiau atitrūkusiam nuo žemės pastoriui buvo nelengva rašyti šį priesaką Artūrui. Florentietis jam padėjo. Kartais net prilaikydavo jo ranką, duodavo išgerti stiprinančių vaistų – ir visgi baigdamas rašyti pastorius taip pavargo, kad jį net šaltas prakaitas išpylė. Laiške jis parašė Artūrui ir apie jam paliekamą turto dalį, kurią šis gaus per lordą Benediktą.
– Iš tikrųjų tai jau paskutinis mano laiškas, lorde Benediktai. Jaučiu, kad ir ši diena – jau paskutinė mano buvimo žemėje diena. Norėčiau ją praleisti su Alisa ir Artūru ir jeigu drįsčiau, dar pridurčiau, kad ir su Jumis.
– Aš tam ir atėjau čia, mielas drauge, kad jau nesitraukčiau nuo Jūsų iki paskutinės akimirkos, o greitai ateis ir Alisa su Artūru. Dabar Jūs jau taip nutolote nuo fizinio plano, kad Jums tereikia tik sutelkti savo likusį dėmesį į žmogų – ir Jūs pajėgsite skaityti jo mintis. Lygiai taip pat sutelkęs visą savo dėmesį į Meilę, kurią Jūs vadinate Tėvu, Jūs galėsite išeiti iš savo fizinio apvalkalo ir be jokių skausmų palikęs šį pasaulį patekti į dvasinį planą. Kiekvienas žmogus iš žemės eina tiesiai ten, kur jis įpratęs veikti, iš kur jis įpratęs į matomas žemės formas pernešti savo dvasios ir ugnies veiklą. Jūs įpratote gyventi ir veikti dvasiniame plane. Dabar šis įprotis nutiesė Jums į ten tiesų kelią. Atsisveikinkite su Alisa ir Artūru, palaiminkite juos kaip būsimus motiną ir sūnų. Atsisveikinkite su Sandra ir Mildrėjumi, perskaitykite, kuris iš jų taps Alisos vyru, ir pats sujunkite būsimų vyro ir žmonos rankas žinodamas, kad ateisite vyriausiu sūnumi į jų šeimą.
Lordas Benediktas padavė pastoriui piliulę, nulipo žemyn ir liepė žadinti Alisą ir Artūrą. Pastoriaus laišką nunešė į savo kabinetą, užrakino rašomojo stalo slaptame stalčiuje ir grįžo pas pastorių. Po kurio laiko pasirodė Artūras, iš paskos atėjo ir Alisa. Atrodė, kad abu suprato pastoriuje įvykusią permainą. Ligonis pasiprašė pakelti jį aukščiau ant pagalvių, paėmė Artūro ranką ir tyliai jam tarė:
– Tu niekad nebuvai mano tarnas. Tu visada buvai mano draugas, brolis, auklė, motina. Tu atstojai man visus artimuosius. Neliūdėk ir neverk, kad aš išeinu anksčiau už tave. Pagalvok, kaipgi aš gyvenčiau be tavęs, jeigu tu išeitum pirmas. Juk ir žemėje galėjau taip ilgai gyventi tik tavo rūpinimosi ir augančios Alisos dėmesio dėka. Dabar aš negaliu tau pasakyti visko, ką norėčiau, bet kai numirsiu, lordas Benediktas tau perduos mano laišką. Prašau įvykdyti mano paskutinę valią: neverk, būk geras kaip ir iki šiol ir lauk manęs vėl šalia Alisos. Į ją nukreipk visą savo meilę ir lauk manęs jos šeimoje.
Pastorius sujungė Alisos ir Artūro rankas ir lordas Benediktas ant jų rankų uždėjo savo rankas.
– Tarnauk lordui Benediktui, kaip tarnavai man. Amžiams įnešk jo vardą į savo sąmonę, įrėžk į savo širdį.
Į kambarį įėjo Sandra. Kad ir kaip jį paruošė Florentietis, nors ėjo dabar sąmoningai žinodamas, kad eina atsisveikinti su pastoriumi, vis tiek jo veidą perkreipė traukuliai, kai jis išvydo taip stipriai pasikeitusį mirštantįjį. Sandra atsiklaupė ir užsidengė veidą rankomis. Pastorius uždėjo savo ranką jam ant galvos ir pasakė:
– Mielas drauge, mes su tavimi dažnai kalbėdavome apie žemiškojo egzistavimo vertybes ir Jūs sutikdavote su mano nuomone, kad visas žemiškojo egzistavimo grožis slypi paties žmogaus jėgų harmonijoje. Neegzistuoja vienatvė tiems, kurių širdys ir mintys išlaisvintos iš prietarų. Ko gi dabar verkiate? Jeigu neperėmėte į savo kasdieninę veiklą nieko iš mano minčių, iš mano meilės, tai mūsų draugystė baigta ir mes abu išskirti. Jeigu aš sugebėjau Jus taip mylėti, kad ta mano meilė atvėrė Jūsų sąmonėje galimybę kilti aukštyn į tobulėjimą – mes būtinai dar susitiksime, nes Jūsų tikroji veikla vėl pritrauks mano meilės energiją. Nepamirškite, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai susitikimai su vaikais. Skirkite jiems daugiau dėmesio, nes mes niekada negalime žinoti, ką juose sutinkame. Eikite drauguži, būkite tvirtas. Nepalikite lordo Benedikto namų ir venkite raudonplaukių moterų. Jos gali Jums atnešti daug blogio.
Lordas Benediktas pakėlė Sandrą, palydėjo jį iki durų ir liepė atsiųsti lordą Mildrėjų atsisveikinti su pastoriumi.
Kai lordas Mildrėjus įėjo, Alisa klūpojo šalia tėvo.
– Čia, mielas drauge, greičiau, aš jau blogai matau visa, kas žemiška, – tarė pastorius. – Skaitau Jūsų mintis ir matau, kaip Jūs linkite man pakilti kuo aukščiau, nueiti kuo toliau, pamiršti žemę ir palaikyti su ja tik meilės ryšį – meilės, kuri man liejasi iš čia liekančių širdžių. Jūs iš visos širdies stengiatės perduoti man savo drąsą ir ramybę. Ačiū. Dabar aš supratau, kokia tyra Jūsų meilė man ir Alisai. Man bus gera vėl gyventi toje darnioje šeimoje, kurią jūs su Alisa sukursite. Laiminu. Atiduodu Jums savo dukrą už žmoną ir Jūsų būsimų vaikų motiną. Nepalikite lordo Benedikto namų ir gyvenkite su Alisa taip ir ten, kaip ir kur jis nurodys.
Pastorius sujungė Alisos ir Mildrėjaus rankas, o lordas Benediktas vėl sutvirtino šią sąjungą.
– Dar kartą laiminu jus, gyvenkite santarvėje, diena iš dienos eikite džiaugsmingi, mylimi ir mylintys.
Pastoriaus galva nusviro, kūnas suvirpėjo, išsitempė – jis mirė akimirksniu.
Lordas Mildrėjus pakilo, pakėlė Alisą ir pažvelgęs į Florentietį, vis tebelaikantį jų rankas savose, tarė:
– Mirusio draugo valią įvykdysiu iki galo. Lorde Benediktai, prieš mane tėra tik vienas kelias – sekti Jumis. Kai Jūs nuspręsite, kad laikas ir vieta tinka mūsų santuokai, Jūs tai pasakysite man ir mano būsimai žmonai. Dabar aš suprantu, kodėl man tada davėte apyrankę su žaliais brangakmeniais. Jeigu ledi Alisa sutinka su tėvo ir Jūsų valia – štai ta apyrankė. Aš su ja nesiskyriau nuo pat tos akimirkos, kai ją gavau.
Alisa ištiesė lordui Benediktui savo ranką tardama:
– Vienatinis ir šviesus Gyvenimas tevirsta šviesia laime visai būsimai mūsų š˙imai. Su palaimos jausmu priimu tėvo valią, ir Jūsų apyrankė padės man saugoti mano būsimų vaikų gyvenimus. Stengsiuosi būti mylinti žmona ir motina, o Jūs nepaliksite mūsų ir toliau būsite mums tėvu.
Florentietis uždėjo jai apyrankę, apkabino juos abu ir tarė Mildrėjui:
– Palydėkite Alisą pas Nal, paveskite abi moteris Nikolajui ir grįžkite čia.
Mildrėjus pats perėmė tvarkyti visus oficialius laidotuvių reikalus, rūpinosi kūno pervežimu į Londoną, išsiuntė pranešimą apie mirtį Dženi ir ledi Katarinai. Sandrai taip pakilo temperatūra, kad jam teko kviesti gydytoją. Nal ir Nikolajus nesitraukė nuo Alisos, Dorija globojo Artūrą, kuris priminė tik automatiškai judančią marionetę.
Sunkūs Alisos susitikimo su motina ir seseria momentai buvo gerokai susilpninti, nes visą laiką vyko daugybės žmonių akivaizdoje, be to, Nal su Nikolajumi visada buvo greta jos. Pastorienė bandė iš aukšto pareikšti lordui Benediktui savo reikalavimus, kad Alisa tuoj pat persikraustytų į jos, ledi Katarinos, namus, bet paveikta aštraus lordo Benedikto žvilgsnio ir priminimo, kad namas priklauso tik ledi Alisai, iš karto atvėso. Lordas Benediktas pasakė jai, kad yra pastoriaus testamentas, kuriame numatyta, kad Alisa gyvens ne pas motiną, o pas jį.
– Visą testamentą Jums perskaitys rytoj, dvyliktą valandą, Alisos namuose, ir įteiks jo kopiją, o apie bendrą gyvenimą su Alisa net negalvokite. Jūs pati žinote, kaip niekinamai elgėtės su dukra, kokia papiktinančiai neteisinga jai buvote. Aš pasistengiau aprūpinti Jūsų gyvenimą iki senatvės, kad netektų skursti, bet jeigu Jūs pasuksite blogio ir niekšybės keliu – Jūsų ir Jūsų dukros Dženi gyvenimai bus siaubingi, jus lydės vien tik nelaimės. Pagalvokite apie tai dar kartą prieš pradėdama įgyvendinti tuos projektus, apie kuriuos dabar svajojate. Dar turite laiko. Dar galite sustoti. Paieškokite savo širdyje tikrosios motiniškos meilės, o ne pirkimo-pardavimo surogato, kurį vadinate meile.
Taip baigėsi ištisas gyvenimo periodas žmonėms, išsiskyrusiems ar susiėjusiems gyvenimo scenoje prie pastoriaus kapo.
6 skyrius 2 dalis
Panašūs įrašai
