Susipažįstu su naujais Bendruomenės namais. Oranžinis namelis. Ką jame regėjau ir kas jame vyko

Prabudau nuo kažkokio sunkumo ant peties ir lengvų stuksenimų į ranką. Ne iš karto suvokiau, kur aš ir kas su manimi darosi, atsimerkiau ir garsiai nusikvatojau.
Mano mažasis draugas povas, kuris dabar buvo jau ne toks ir mažas, užlipo man ant peties ir juokingai žadino mane. Pripratęs su mumis eiti maudytis visada tuo pačiu laiku, jis norėjo man pasakyti, kad jau laikas keltis. Maža to, jautrus paukštis nepasitenkino vien pažadinęs mane. Jis nušoko nuo lovos, nubėgo prie atdarų balkono durų, pažiūrėjo į tolį ir, iš susirūpinimo plakdamas sparnais, šaižiai rėkdamas, lyg kažko prašydamas, grįžo prie lovos. Patąsęs snapu mano antklodę, povas vėl nubėgo į balkoną, vėl grįžo pas mane, dar šaižiau rėkdamas. Jis stengėsi pasakyti man, kad pažiūrėčiau, kas jį jaudina.
Linksmai juokdamasis, atsikėliau ir priėjau prie balkono durų. Kaip nustebau, kai tolumoje, kelyje į ežerą pamačiau I. jau netoli uolos, už kurios jis tuoj turėjo užeiti. Išbučiavau savo rūpestingąjį draugą, kuris iš džiaugsmo suburkavo, tuo dar labiau mane prajuokindamas. Akimirksniu apsirengiau, nepamiršęs šį kartą gražiai susišukuoti, ko mane išmokė Jasa, čiupau į glėbį rankšluostį bei povą ir puoliau vytis I.
Jaučiausi visiškai sveikas ir šį ankstų rytą buvau pamiršęs, tiksliau, neprisiminiau to, kas buvo vakar.
Tiek pripratau prie karščio, kad deginanti saulė jau nebevargino manęs taip kaip Konstantinopolyje ar pas mano brolį K. Dabar galėjau eiti labai greitai. Jau beveik išmokau vaikščioti nekeldamas dulkių ir nepavargdamas.
Kai atskuodžiau prie žemojo ežero, pamačiau I., stovintį prie vienos maudyklės su kažkokiu aukštu vyru. Į akis krito grakšti nepažįstamojo figūra ir veidas. Jis nebuvo panašus į čiabuvį, nors ir brunetas. Ereliška nosis su gražiai išlenkta kuprele – viskas aiškiai rodė, kad tai gruzinas, o iš jo lengvos, gracingos, strykčiojančios eisenos atpažinau kalnietį.
– Liovuška, – I. linksmai atsisuko į garsų mano povo pasisveikinimą. – Kaipgi tu, miegaliau, pabudai? Prie stebuklų reikia priskirti tai, kad mums su Jasa nereikėjo tavęs purtyti žadinant.
Jis paėmė povą ant rankų, o tas nesivaržydamas užsiropštė jam ant peties ir trynė savo galvelę į jo skruostą. Glostantis nuostabią povo nugarą, greta “kalnų erelio”, žydro ežero fone, saulės nutviekstas, I. buvo toks žavus, kad aš negalėjau sulaikyti savo jausmų prasiveržimo, apkabinau savo draugą ir maldavau:
– I., mielasis, neatsisakykite! Aš noriu turėti Jūsų portretą kaip tik tokį, čia, prie ežero, su mano povu ant peties, ryte. Man atrodo, kad ši Jūsų poza, visas Jūsų žvalumas ir energija tarsi laimina būsimą dieną, žmones, siųsdami jiems jėgas kurti ir mylėti. O, I., neatsisakykite! Aš paprašysiu Bronskio, kad jo bičiulė nupieštų man Jus tokį. Tik sutikite pozuoti sinjorai Beatai.
– Nepasotinamas Liovuška, tau dar maža mano nuolatinio buvimo greta dieną? Dar ir naktį turiu kaboti virš tavo lovos! Ir vėl tu, mano drauge, tavo žodžiais sakant, prasikaltai. Grįžk į pusiausvyrą, išsilaisvink iš per didelio žavėjimosi mano persona ir susipažink su vienu iš mano ir Ali draugų.
I. kalbėjo taip švelniai, jo akys liejo tokius meilės ir džiaugsmo srautus, kokių, kaip man atrodė, iki šiol jame nepastebėjau.
– Liovuška, tai mano senas draugas, mano bendražygis daugelyje darbų, kurio aš seniai nemačiau. Tau jis vardu Nikita, o jo pavardė Davščvilis. O čia – Liovuška, grafas T. – pristatė mus vieną kitam.
Nepažįstamasis nustebo, jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, pažiūrėjo į I. ir staiga, lyg ką prisiminęs ir supratęs, pradėjo linksėti galva, žavingai nusišypsojo ir ištiesė man abi rankas.
Jo nebylus pasisveikinimas, didelis nuoširdumas, kurį pajutau visa širdimi, mane savo ruožtu nustebino. Kažkuo jis buvo ypatingas, aš net pagalvojau, ar tik jis ne kurčnebylys, toks įdėmus buvo jo žvilgsnis.
Ištiesęs jam taip pat abi rankas, pažvelgiau į jo akis, žinodamas, kad kurtieji ir nebyliai žiūri į žmogaus lūpas, bet Davščvilis žiūrėjo tiesiai man į akis. Ar jis buvo kurčias, negalėjau nuspręsti, ir išgirdau I. juoką bei žodžius:
– Nikita, juk tu daugiau jau nesi tas nebylys tarnas Kaukazo kalnuose. Tavo ilgamečio tylėjimo įprotis nustebino Liovušką, nes jis tikėjosi žodinio pasisveikinimo. Tikriausiai jis nusprendė, kad tu nebylys.
– Atleiskite, ? pasakė man Nikita, – aš taip pripratau tylėti savo ilgoje vienatvėje, kad dabar ne iš karto galiu naudotis kalba ir suklaidinu žmones. Tik šį kartą, atrodo, Jus suglumino ne vien mano nebylumas. Aš nesugebėjau nuslėpti savo nuostabos, kai išgirdau Jūsų pavardę. Nustebau todėl, kad prieš daug metų arši pūga kalnuose po mano stogu atvedė nelauktą svečią. Pūga šėlo vos ne visą savaitę ir taip užpustė kelius, kad keleiviui teko mano troboje pragyventi visą tą laiką. Mano svečias buvo karininkas ir jo pavardė tokia pati kaip ir Jūsų. Ir pirmąją susitikimo su Jumis akimirką nepastebėjau panašumo tarp mano buvusio svečio ir Jūsų. Dabar aiškiai prisimenu savo svečio veidą ir galiu garantuoti, kad tai buvo Jūsų brolis. Veido ovalas, akių ir lūpų pjūvis ? visai tokie patys, bet Jūsų brolio plaukai šviesūs, kaip ir akys, o Jūs brunetas. Mano atmintis veidams ypatinga. Jeigu I. ir nebūtų pasakęs man Jūsų pavardės, aš vis tiek pats būčiau paklausęs.
Davščvilis kalbėjo angliškai su stipriu akcentu. Pagalvojau, kad jis ir rusiškai turėtų kalbėti taip pat su akcentu. Nuo minties, kad jis vaišingai priėmė brolį, galbūt net išgelbėjo jam gyvybę, Nikita iš karto tapo man artimas ir brangus. Vis dar tebelaikydamas jo rankas su įkarščiu pasakiau:
– Kaip aš norėčiau iš Jūsų, Nikita, išgirsti pasakojimą apie tas brolio pas Jus praleistas dienas. Taip seniai jo nemačiau, ir taip ilgai dar nematysiu, kad būčiau laimingas galėdamas pasikalbėti su Jumis apie jį.
– Kas tau svarbiau, Liovuška? – perduodamas man povą, paklausė I. – Ar mano portretas, ar pasakojimas apie brolio gyvenimą pas Nikitą?
– Be abejo, I., Jūsų portretas man svarbesnis, nes jis simbolizuos man visą gyvenimą, kurį aš per Jus supratau. Turėdamas Jūsų portretą, tikiuosi amžiams įsidėti jį širdį kaip laimės ir jėgos kelią, kurį Jūs išmokėte mane suprasti. Jeigu aš dabar išgirsčiau kaip gyveno mano brolis savaitę kalnų užkampyje, beveik gyvas palaidotas po sniego pūga, tikriausiai kitaip suprasčiau ir daug ką iš savo gyvenimo iki susitikimo su Jumis. Balto povo simbolis, kurį mačiau ant Ali, Florentiečio ir mano brolio dėžučių…
Nebaigiau savo frazės. Gyvas povas, kurį laikiau rankose, paėmęs iš I., staiga tarsi praplėšė uždangą mano atmintyje. Prisiminiau vakarykščius įvykius. Visas aikštelės vaizdas, I. su Francisku joje, apsupti sniego baltumo povų su švytinčiomis auksinėmis uodegomis, taip aiškiai iškilo mano atmintyje, kad aš akimirksniu pamiršau visa kita ir stovėjau apsvaigęs nuo naujų minčių srauto, naujo atsivėrimo.
Vakar nepajėgiau suvokti viso didingumo to darbo, kuriame dalyvavo broliai-paukščiai, padėję iš blogio ir kančių ištrūkti savo broliams-neūžaugoms. Nesuvokiau, nei kur, nei kiek laiko stoviu, aš tarsi skaičiau Ali laiško žodžius: “Ir tegul šis baltas povas būna tau ramybės ir veiklos žmonių laimei ir gerovei simboliu.” Aštrus skausmas strėnose ? matyt, aš staigiai pasisukau ? privertė mane atsipeikėti: gulėjau ant maudyklės, povas tupėjo prie mano galvos, o I. ir Nikita stovėjo greta. I. rankose buvo Florentiečio flakonėlis, aš jį pažinau ir supratau, kad neapsiėjau neapalpęs.
Kad ir kaip keista, bet kai dabar žiūrėjau į Nikitą mano atmintyje kilo kažkokie neaiškūs prisiminimai, kažkas iš tolimos vaikystės. Man atrodė, kad jo veidas, toks dabar susirūpinęs, siejasi su atsiminimų nuotrupomis iš Kaukazo kalnų apie arklį, kažkokią kelionę, bet nieko konkretaus prisiminti negalėjau ir numojęs ranka nusprendžiau, kad tai vėl dervišo kepurės išdaigos. Tačiau kai Nikita prisilietė, padėdamas man atsistoti, šis prisilietimas man pasirodė pažįstamas.
– Na, Liovuška, pabandysime tave išmaudyti šaltajame ežere, kaip rekomendavo Natalija Vladimirovna, – tarė man I.
– Tai ji, brangi mano bičiulė, vėl čia? – Nikita labai nustebo sužinojęs, kad Andrejeva ne tik vėl čia, bet kad tebegyvena pirmosios pakopos namuose, kaip jis pavadino mūsų namus.
Į mano klausimą, ką reiškia “pirmoji pakopa”, jis atsakė, kad pirmų pakopų daug ir Bendruomenės gyvenimo, ir buities, ir dvasinių lygių prasme. Pirmoji pakopa, kaip ją reikia suprasti namo prasme – tai savotiškas skirstytuvas, nes pats žmogus nesirenka sau patinkančios vietos gyvenime, o gyvena būtent ten ir taip, kur ir kaip jam leidžia jo dvasinės jėgos. Kaip tik šios jėgos apsprendžia jo vietą Bendruomenėje, neduodamos jam galimybės gyventi kitaip, kitame Bendruomenės name.
Apie save jis pasakė, kad šį kartą gyvena penktosios pakopos name, o prieš daugelį metų išvažiavo iš čia iš trečiosios. Dabar grįžęs rado namą penktojoje pakopoje, kurio net nematė gyvendamas žemesnėje.
I. pasakė man, kad jeigu sėkmingai atlaikysiu maudymąsi, jis nusives mane į tuos Bendruomenės namus, kur mano jėgos jau leis man gyventi ir kvėpuoti. Jis pridūrė, kad galima turėti labai išsivysčiusias psichines jėgas, netgi būti didelių atsivėrimų šaltiniu žmonėms ir visgi dėl harmonijos trūkumo savo paties organizme neturėti jėgų atlaikyti vibracijas tų pakopų, kurių atmosfera reikalauja harmonijos kaip pradinio egzistavimo taško. Žmogus, nesusitvarkantis su iš jo besiveržiančiomis jėgomis, dūsta aukštesnės harmonijos atmosferoje, sustodamas prieš ją kaip prieš pačią realiausią sieną, nors jokių išorinių kliūčių priešais jį nėra. Šią sieną sukuria iš jo audringai besiveržiančios srovės, tankia uždanga uždengiančios jo paties dvasinį ir fizinį regėjimą. Ir žmogus net nemato įėjimo arba kelio į tas vietas, kur gyvena labiau išsivystę ir pasiekę aukštą harmoniją būtybės.
Mano maudymasis, laimei, baigėsi be jokių ekscesų, nors vandens temperatūra lyginant su oro buvo tikrai žema. Gal iš tikrųjų ji ir nebuvo tokia žema, bet man vanduo atrodė ledinis. Kai panirau į jį, jis šnypštė kaip gazuotas ir visas mano kūnas pasidengė sidabriniais burbuliukais. Net kai išlipau ant kranto, visas tebebuvau su sidabriniais šarvais ir raudonas kaip vėžys. Iki pat namų visą kelią per kaitrą tebejaučiau vėsą ir karštis man buvo nebebaisus.
Kai įėjau į valgyklą pirmoji su manimi pasisveikino Andrejeva:
– Ak, misteri grafe-yla, kaip Jūs pasikeitėte ir pagražėjote per tą laiką, kol Jūsų nemačiau. Ar tik nesimaudote žemutiniame ežere?
– Jūs labai tiksliai atspėjote, Natalija Vladimirovna. Šiandien mane išmaudė šaltajame ežere ir mano patirtas jausmas man primena gauruoto pudelio būseną, jeigu jį tiesiai nuo krosnies įmestumėte į užšalusią kūdrą. Ar nuo to gražėja, nežinau, nes dar nespėjau įsitikinti.
– Ak, tie rašytojai, – atsiduso ji apsimesdama nelaiminga ir staiga kažkaip sutraukė antakius, atlaisvino lūpas, savo aštrių bruožų veidui suteikė gerumo išraišką ? tikras Oldenkotas.
Taip ir susiriečiau iš juoko. Čia dar prisiminiau, kaip Florentietis K. parke prieš jaunus poručikus vaizdavo anglų lordą ? ir mano juokui nebuvo galo. Pati Andrejeva tuoj atgavo savo įprastinę veido išraišką ir naiviai klausinėjo I., ar jis nežino mano linksmumo priežasties. I. atsakė, kad asmeniškai jis – nežino, bet neabejoja, kad misteris Oldenkotas tikrai žino.
– O taip, aš žinau ir nesistebiu, kad Jūsų draugui juokinga, – atsakė įeinantis Oldenkotas. – Tai taip netikėta rasti panašumą su manimi Natalijos Vladimirovnos veide, kad ir aš pats juokčiausi, jeigu nebijočiau užpykinti savo bičiulę.
Kažkodėl šiandien visi aplinkiniai ypatingai mane domino. Iki šiol aš buvau artimas tik su Bronskiu, padėjusiu man auklėti povą, ir mūsų draugystė vis stiprėjo. Kadangi jis gerai pažino pasaulį ir žmones, buvo pastabus, dėmesingas, mokėjo laiku įterpti originalų pavyzdį iš savo paties gyvenimo, jis buvo labai įdomus pašnekovas ir pedagogas. Jis kalbėjo visada vaizdingai, raiškiai, iš esmės ir nuo bendravimo su juo manyje augo žmonių bei meno suvokimas.
Alverą Čerdžistoną susitikdavau tik prie stalo, kaip ir kai kuriuos kitus, su kuriais susipažinau pirmosiomis dienomis. Iki šiol mano dėmesį traukė tik tai, ką man kalbėjo I. ar Florentietis, bet šiandien, po maudymosi ir po vakarykščių įvykių miško aikštelėje, aš ėmiau atidžiau įsižiūrėti į aplink mane sėdėjusių veidų galeriją.
Pirmą kartą visiškai aiškiai supratau, kad visi čia susirinkę žmonės gyvena kartu ir savo vidinį, kitiems nematomą gyvenimą ir kad jie patiria čia tikriausiai tokius pačius stebuklus ir įvykius, kurių liudininku ir net dalyviu buvau aš pats.
Girdėjau, kad Andrejeva rašo milžiniškos reikšmės veikalą, kad jai pavesta ypatinga misija, kuriai ji čia jau ne kartą ruošėsi ir dabar vėl ruošiasi išnešti į platųjį pasaulį ištisą naujų žinių žmonėms srautą. Šiandien iš Nikitos išgirsti žodžiai apie ją dar labiau mane sudomino. Įsmeigiau į ją akis ir susitikau su jos žvilgsniu, įdėmiu ir… liūdnu. Nuostabiai keitėsi šis veidas! Lyg vanduo ežero paviršiuje jis atspindėjo visus jos dvasios bangavimus. Taip neseniai jis buvo vaikiškai išdykėliškas, kupinas humoro ir grubūs, nedailūs bruožai rėžė akį savo neproporcingumu. Dabar šis veidas buvo nurimęs, rimtas, liūdnas ir – mano didžiai nuostabai – puikus. Negaliu ištarti kito žodžio. Jis iš tikrųjų buvo puikus. Bruožai suminkštėjo, tarsi juos būtų padengusi stebuklinga gerumo skraistė, ir žvilgsnis jau nedegino ir negręžė, o mylėjo, laimino, reiškė pagarbą. Jį nušvietė išmintis. Jeigu iš pat pradžių būčiau sutikęs šią Nataliją Vladimirovną, nebūčiau atpažinęs, kad tai – audringa ir triukšminga Oldenkoto bičiulė. Mane užbūrė jos patrauklumas ir žavesys, o kai vietoje aštraus išgirdau minkštą, aksominį balsą, pirmą akimirką net nesupratau, kad tai ji kalba:
– Ne kiekvienam lemta įeiti į Ali kambarį. Ne kiekvienam leista dalyvauti aukščiausioje pagalboje žmonijai. Džiaugsmo kelias – tai visai ne tobulųjų kelias, bet būtinai nurimusių, o nurimimas ? tai ne išorinė rimtis, bet viduje, širdyje nešama ramybė. Galima būti ištikimam iki galo, nešti didžiulės reikšmės uždavinį, sėkmingai jį spręsti, ir visgi nesugebėti pakilti savo harmonija. Jūs nuo šiandien pradėsite matyti ir žiūrėti ne savo ylomis, bet tomis žiniomis, kurias atvėrė Jums gyva nurimusi širdis. Tik liūdėti dėl tų, kurių veidai Jums atrodo sielvartingi, nėra prasmės. Kuo liūdnesnis Jūsų sutiktasis, tuo didesnis turi būti Jūsų džiaugsmas, nes tik tada sielvartingasis gali permesti Jums dalį savo sielvarto. Sielvartas ir baimė miršta greta Išminties. Galvokite ne apie mane ir mano paslaptis, bet apie tas laimės akimirkas, kai susitikęs su bet kokiu žmogumi galite išlaikyti pilną savitvardą. Tik tada būsite pagalba visiems, kam trūksta harmonijos, kai išmoksite džiaugtis sutikęs liūdintį.
Andrejeva kalbėjo tyliai, jos balsas skendo bendrame garsų fone, bet aš girdėjau kiekvieną jos žodį taip aiškiai, lyg ji būtų kalbėjusi man tiesiai į ausį.
Baigiant pusryčiauti, pamačiau prie mūsų ateinantį Nikitą. Ir vėl mane apėmė keistas jausmas, kad šį žmogų matau ne pirmą kartą. Kol jis sveikinosi su Kastanda ir Andrejeva, vis dirsčiojau į jį, bet niekaip negalėjau nuspręsti, kur jis man matytas. Tarp pastarųjų mėnesių susitikimų tokio veido neprisiminiau, o kartu jaučiau jam tokį artumą, stipresnį nei prie ežero.
Atsisveikinęs su Andrejeva, kuriai nuoširdžiai padėkojau už jos žodžius, nuskubėjau paskui I. ir Nikitą, jau išėjusius į aukštų, lieknų palmių alėją. Mano draugai šia alėja ėjo iki pat parko pabaigos ir pasuko į kairėje atsivėrusį siaurutį takelį tiesiai per bambukus, kurie iki šiol man atrodė nepraeinami.
– Kaip čia puiku, ūksminga, vėsu! Štai, kur reikia slėptis nuo karščio. Ir kaip man anksčiau neatėjo į galvą, kad šiose džiunglėse galima rasti praėjimą?
– Dar daug kartų, Liovuška, tu taip galvosi gyvendamas Bendruomenėje, dar daug kartų atrasi Amerikas ten, kur anksčiau matei vien mišką ar kalnus. Maža to, tu gerai žinosi, kur yra tas ar kitas namas, bet priklausomai nuo savo vidinio pakilimo ar nuosmukio tu lengvai rasi ar visiškai pamesi kelią į jį. Visiškai galimas daiktas, kad vieną dieną tu nerasi kelio į Ali salelę ir nepajėgsi įeiti į jo kambarį. Tyrumas ir bebaimiškumas – pirmoji dvasinio regėjimo sąlyga. Tokiu būdu, kuo plačiau vyksta išsilaisvinimas žmoguje, tuo greičiau visos jo savybės pereina į Vienatinio aspektus, kol kylančiomis pakopomis įsižiebs ugnimi visas Vienatinis žmoguje. Štai pagal šias pakopas ir išdėstyti namai Bendruomenėje. Čia iš viso jau neįmanoma sutikti žmogaus, svyruojančio tarp gėrio ir blogio. Čia gyvena tik tie, kuriuose visi Vienatinio aspektai atverti ir veikia. Kadangi nėra nė vieno žmogaus, kuriame jo išsilaisvinimas vyktų taip kaip kituose, tai Šviesos kelias tų, kurie praėjo juo anksčiau, pritaikytas prie pačių įvairiausių galimybių visiems tiems, kurie eina paskui juos arba ieško išsilaisvinimo savarankiškai. Dabar mes einame į antros pakopos namus. Jie čia septyni. Kodėl septyni ir kodėl kiekvienas skirtingos spalvos, apie tai Jums, Liovuška, papasakos I., kai tam ateis laikas.
Sulig šiais Nikitos žodžiais mes išėjome iš bambukų atžalyno ir patekome į nuostabią palaukę, kur žalioje pievoje žydėjo pačios įvairiausios gėlės. Daugelis iš jų buvo tokių formų ir spalvų, kokių aš dar niekada nebuvau matęs. Per pievą ėjo takeliai, spinduliais toldami į įvairias puses.
Priekyje ėjęs I. pasirinko centrinį taką, vedusį tiesiai į palmėmis ir eukaliptais apaugusias kalvas. Kai užlipome į kalvos viršūnę susižavėjęs sustojau. Už kalvų virtinės driekėsi plati lyguma su labai gražiais dideliais, vidutiniais ir visai mažais baltais namais.
Kitoje slėnio pusėje taip pat kilo kalvos, net šiek tiek aukščiau už tas, ant kurių stovėjome. Visi jų šlaitai buvo apaugę puikiu mišrių lapuočių mišku, bet vietomis tamsiomis dėmėmis išsiskyrė galingi kedrai. Vienur kitur kaip išbarstyti spalvoti akmenukai žaliame palmių ir miško fone stovėjo gražūs nameliai, pačių įvairiausių spalvų, pačių įmantriausių ir visai paprastų stilių. Mane ypač sužavėjo violetinis namas, pastatytas senos viduramžių pilies stiliumi su bokšteliais, laiptais ir balkonais.
Ryškioje medžių žalumoje, pro ją prasiskverbiančios saulės spindulių nužertas, su plačiais baltais centriniais laiptais ir įmantriais, taip pat baltais, nuo šoninių bokštų besileidžiančiais, spiraliniais laipteliais namas atrodė ametistinis.
Kairėje, taip pat miško apsuptyje, išsiskyrė raudonos spalvos namas. Dešinėje pamačiau geltoną, už jo mėlyną, žalią ir oranžinį. Dėl šių keistų spalvų žalioje tankmėje nameliai buvo panašūs į gėles.
– Gražu, ar ne? – paklausė manęs Nikita.
– Taip, labai, nepaprastai gražu. Tik prisipažinsiu, kad tai kažkaip nežmogiškai gražu. Čia jie taip dera, taip tinka ir taip meniškai įsilieja, kad jų keistumą priimi, lyg taip ir turi būti. Bet ar galima įsivaizduoti ką nors panašaus paprasto gyvenimo sąlygomis? Jeigu kas nors ir sugalvotų pasistatyti savo kaime štai tokį namelį-neužmirštuolę, ar štai šį rubino spalvos, tikriausiai tokį žmogų palaikytų išsišokėliu su laukine fantazija arba žmogumi be skonio. Tuo tarpu čia jie labai mieli ir aš norėčiau gyventi čia ištisą amžių.
– Daug kas, Liovuška, žmonėms atrodo nesuvokiama ir neįmanoma vien todėl, kad savo kasdieninėje patirtyje jie neturėjo ir nematė tų dalykų, kuriuos jie neigia. Tiksliau, jie praeidavo pro labai daug dalykų, bet nei matyti, nei jausti jų negalėjo, ir – dėl savo tamsumo – juos neigė, – aiškino man I. – Be abejo, jeigu žmogus, nesuderinęs namo spalvos su visa jo aplinka, pasistatytų štai tokį keistą žalią būstą, nudažytų baltai langus, geltonai tvoras, raudonai stogą, jis teparodytų tik savo menką skonį. Čia tu matai ne tik harmoningą vienos spalvos gamą kiekviename name, bet jis priderintas ir prie gamtos, o savo spalva besiskiriančios medžių grupės harmoningai papildo kiekvieną pastatą. Be to, visa tai, ką tu čia matai, visai ne vienokios ar kitokios fantazijos, tų ar kitų sąlygų vaisius, tai organinės žmonių gyvenimų ir žmonių kelių savybės nudažė šiuos namus ta ar kita spalva. Štai, pažiūrėk į šį raudoną namą. Jį supa rožės, geranijos, vijoklės lelijos, kurių raudona spalva ryški kaip liepsna. Iš tikrųjų šis namas baltas kaip ir visi tie namai, kuriuos tu matai slėnyje, kokiame tu pats gyveni, bet šiame name gyvenantys žmonės jo sienas padengė savo aurų meilės emanacijomis, – ir namas liepsnoja kraujo spalva, ir tu jį tokį matai. Tik jeigu tavyje nebūtų atsivėręs dvasinis regėjimas, tavo paties savybių šia spalva nuspalvintas, t. y. jeigu tu neturėtum savyje gyvos meilės, tu negalėtum matyti tos spalvos, kuria dega meilės keliu einančių žmonių auros, – raudono spindulio spalvos. Tu matytum tik baltą namą arba tikriausiai nematytum visai nieko. Išgirsk ir pirmąją taisyklę kiekvienam mokiniui, įžengiančiam į antros pakopos Bendruomenę: nieko nepasakoti apie tai, ką matai ir girdi, ką sutinki ir ką palieki, be savo Mokytojo leidimo. Mokykis tylėti, mokykis laikyti paslaptyje tai, ko Mokytojas neleido pasakoti. Šiuo metu tavo Mokytojas esu aš. Ar nori, kad ir toliau tau vadovaučiau, kol čia atvažiuos Florentietis ir tu, jau pasiruošęs, nueisi kartu su juo?
Buvau labai sujaudintas viso to, ką man pasakė I.
– Jeigu tik Jūsų meilės ir kantrybės pakaks tokiam išsiblaškiusiam mokiniui, būsiu laimingas, nes visa širdimi myliu Jus ir seniai joje pavadinau Jus savo Mokytoju. Aš pažadu dėti visas pastangas, sutelkti visą dėmesį, kad palengvinčiau Jūsų darbą, mano brangusis globėjau, mano ištikimas drauge ir Mokytojau.
– Džiaugsiuosi galėdamas padėti tau, Liovuška, visomis savo žiniomis ir visa savo meilės bei draugystės ištikimybe. Nesuprask neteisingai mano žodžių apie mokinio kelio paslaptis. Mes su tavimi jau ne kartą kalbėjome, kad paslapčių dvasinių jėgų pasaulyje nėra, tėra tik tas ar kitas žinių lygis, tai yra tas ar kitas išsilaisvinimo lygis. Todėl žmonių įsitikinimai, jų moraliniai reikalavimai, jų džiaugsmas ar liūdesys nuo tarpusavio bendravimo, palankumas ar abejingumas ir t. t. – viskas priklauso nuo jų nugrimzdimo į asmenines aistras arba išsilaisvinimo iš jų lygio. Žmogaus subjektyvizmas ir savo laikmečio neigimas dėl vienų ar kitų priežasčių visada tėra aiškus ir tikras jo tamsumo požymis. Todėl galvoti, kad tu gali ką nors pakylėti į aukštesnę pasaulėžiūrą, atsivėrusią tau per tavo paties meilės veiklą, yra tokia pati klaida, kaip bandyti nemuzikaliam žmogui paaiškinti dainos grožį. Atiduodamas kitam savo brangiausią ir neginčijamą tau tiesą, tu nepasieksi jokių teigiamų rezultatų, jeigu tavo draugas nepasiruošęs ją suvokti. Taip tu visada rizikuoji profanuoti savo šventenybę. Ne todėl, kad žmogus, kuriam tu ją atvėrei, blogas ar negarbingas, bet tik todėl, kad jis tam dar nepasiruošęs. Apie tai sakoma: “Nemeskite perlų kiaulėms…” Iš kitos pusės, tas, kuris praėjo visas išsilaisvinimo pakopas, pilnai suprato Meilę, kuriančią toje visatos dalyje, kurioje jis gyvena. Kai jis pradeda suprasti šią Meilės kūrybą, jo akiračiui atsiveria visi žmogaus kūnų apvalkalai ir jis gali skaityti ne tik kito minčių eigą dabartiniu momentu, bet ir visą jo karminį likimą. Atskleisdamas tau naujus dalykus aš negaliu nematyti, ką tu gali dabar lengvai ir paprastai suprasti, kas suteiks tau didelę įtampą ir ko tu negalėsi suvokti, nes dar neišlaisvinai savyje tų pradų, per kuriuos gali ir turi pratekėti visos tavo individualios jėgos, kad susilietų su prigimties jėgomis. Yra ištisa kategorija žinių, į kurias įeiti gali tik pats žmogus. Įvesti į jas jokia pašalinė pagalba negali. Vystydamasis, išsilaisvindamas žmogus pats kelia – savus ir savaip – klausimus motinai-gamtai, ir ji jam atsako. Tai nereiškia, kad kiekvienas dar nieko nesuprantantis mokinystės kelyje žmogus sugebės iškelti tuos klausimus, kuriuos jis savo gudriu protu sugalvojo. Perskaitė žmogus dešimtį kitą protingų knygelių, pabuvo kokių nors filosofinių, teosofinių ar kitų draugijų sekretoriumi ar pirmininku, apkrovė save dar didesne santykinių sąvokų našta ir nusprendė, kad dabar jis pasiruošęs, kad jis tų ar kitų žmonių vadovas, kad jo žinios – išminties viršūnė. Čia visų liūdnų nukrypimų pradžia. Čia visų skilimų, užsispyrimų, abejojimų, ginčų, kas teisus, o kas kaltas, pradžia. Vietoje geranoriškumo vienas kitam ir ramybės, kuriuos visur įneša išsilaisvinusieji, žmogus, pagavęs tik žinių miražą, įneša kitiems dirglumą, nepasitenkinimą ir niūrumą. Įsižiūrėk ir išmok atskirti. Tas, kuris lengviau už kitus atleidžia žmonėms jų nuodėmingumą, visada neša kiekvienu savo susitikimu gerumą, gailestingumą ir ramybę. Su jais kiekvieną susitikimą pradeda, su jais ir baigia. Tuo tarpu tas, kuris atėjo į namus ir atnešė dirglumą, tas visada neteisus, nors savo atėjimą aiškintų pačiomis svarbiausiomis priežastimis.
Mes stovėjome kalvos viršūnėje ir žiūrėjome į slėnį, kai iš už didžiulių žydinčių azalijos krūmų pasirodė du vyrai. Iš karto pažinau aukštaūgius Osvaldą Rasteną ir Žeromą Maniulė. I. supažindino mane su jais pačią pirmąją mano atvykimo į Bendruomenę dieną ir nuo to laiko aš jų daugiau nemačiau. Dabar supratau, kad jie gyveno čia ir todėl aš jų nesutikdavau parke prie mūsų namų.
Šmėstelėjo mintis, kad, matyt, sunku I., tokiam išmintingam, visą laiką gyventi tarp žmonių be pusiausvyros ir dar turėti taip arti savęs tokį liguistą ir išsiblaškiusį mokinį.
Atėjusieji linksmai pasisveikino su I., bet jau ne rankos paspaudimu kaip parko valgykloje, o nusilenkė žemai, kaip lenkiasi vienuoliai. I., atsakydamas į jų pasveikinimą, uždėjo kiekvienam ant galvos ranką lyg laimindamas juos ar prašydamas kažką juos palaiminti. Jis parodė jiems į Nikitą.
– Štai tas brolis iš Kaukazo, apie kurį jums kalbėjau ir kuriam pavedu jus kaip artimiausiam globėjui. Rytoj jis ateis pas jus ir jūs visi kartu paruošite naują mokymosi programą. Be to, po dviejų trijų savaičių mes keliausime į tolimąsias Bendruomenės dalis, ir jeigu brolis Nikita ras galimybę, pasiims Jus. Dabar eikime į jūsų namą, kad Liovuška galėtų pamatyti jūsų gyvenimą. Jam greitai teks čia persikelti.
Nulipome nuo kalvos, perėjome per slėnį ir išėjome prie oranžinio namelio. Jis ypač žaviai ryškėjo tarp melsvų ir baltų gėlių, tamsių klevų, didžiulių nuostabių kedrų ir mane sužavėjusių baltų akacijų. Šios gražuolės stovėjo pasipuošusios didžiulėmis sniego baltumo kepurėmis ir skleidė aplink svaiginantį aromatą.
Kai tik mes įėjome pro žieduose skendusios gyvatvorės vartelius, priešais mus atbėgo du balti povai, tupėję tarp gėlių ant laiptų. Paukščiai buvo dideli, gražūs ir man atrodė labai ramūs, tarsi kas nors specialiai būtų užsiėmęs jų auklėjimu.
Abu povai bėgo tiesiai į I., kuris kiekvienam davė po gabalėlį saldžios duonos, glostė juos, šypsojosi, kažką jiems kalbėjo. Nešdamiesi duoną snapuose, paukščiai vėl užšoko į savo vietas ir tik ten pradėjo lesti duoną.
Nuostabus namas, į kurį mes įėjome, turėjo didelį holą su į viršų vedančiais, labai gražiais, tamsaus medžio laiptais, nustatytais vazonais su gėlėmis, panašiomis į geltonas, beveik oranžines lelijas ir mimozas.
Prisiminiau laiptus su geltonomis gėlėmis ir žydrais vazonais sero Vomio name B. Prisiminiau Chavą, apie kurią seniai nieko negirdėjau, ir… Anną, ant kurios pečių vieną kartą mačiau tokios pačios spalvos kaip šios gėlės chitoną.
Mintys apie Anną kartais ir taip ateidavo į mano galvą, o dabar kažkaip ypatingai aštriai pajutau ją savo širdyje, galvodamas apie jos nelaimę ir savo laimę. Juk ji galėjo būti čia, kartu su mumis, kartu su Ananda ir gyventi šį pasakišką gyvenimą, kuris atsiveria man.
– Liovuška, ar tik nelauki, kad viršuje atsivers durys ir čia nulips Chava? ? ištraukė mane iš varnų gaudymo I. balsas.
– Jūs nesuklydote, I. Kambarys ir laiptai tikrai iššaukė manyje prisiminimus apie B., apie sero Vomio namą ir, aišku, apie Chavą, bet ne apie ją susimąsčiau dabar taip giliai, o apie Anną. Apie mielą, brangią Anną, apie jos muziką, kurios čia taip trūksta, ir apie jos gyvenimą šiuo momentu. Man atrodo, aš sutikčiau porą metų gyventi atsiskyrėliu ir priimti nekalbėjimo įžadą, kad tik Anna stovėtų dabar čia, greta Jūsų. Šis namelis daro man ne mažesnį įspūdį, kaip sero Vomio namas. Kažkuo jis mane žavi, pavergia ir širdyje jaučiu tokią ramybę, tokį džiaugsmą, kaip įėjęs į Ali kambarį. Kodėl?
– Greitai tu susipažinsi su šiuo nameliu iš arčiau ir gal pats išspręsi šį klausimą.
Į kairę nuo holo buvo didelė biblioteka. Čia buvo nemažai žmonių. Vieni sklaidė katalogus, kiti sėdėjo už stalų ir vartė krūvas knygų, matyt, atsirinkdami, kas jiems reikalinga. Dar kiti dėliojo knygas į lentynas, kai kurie skaitė įsigilinę ir nekreipdami į nieką dėmesio.
Ir šis bibliotekos kambarys buvo gražus. Pro tris didelius venecijietiško stiklo langus matėsi kalnų virtinė, tik iš kitos pusės, bet vaizdas buvo ne mažiau žavus kaip ir pro mano kambario langus.
Ypač mane nustebino dvi visai jaunutės merginos, išdavinėjusios knygas už gražių, gėlėmis išpuoštų bibliotekos pultų. Gavusios užsakymą, jos tyliai, sklandžiai vaikščiojo tarp lentynų. Viena mergina buvo visai šviesiaplaukė, antra šatenė, abi juodaakės, grakščios ir nepaprastai panašios. “Seserys”, – pagalvojau ir jau norėjau paklausti apie jas I., kai ta, kuri šviesesnė, pamatė Nikitą ir sušukusi: “Dėde!” ? puolė jam ant kaklo.
Visi kambaryje staiga apmirė, lyg stebuklinga lazdele mostelėjus. Sustingo tose pozose, kaip stovėjo ar sėdėjo. Mano kojos taip pat priaugo prie žemės, o akių, kaip ir visi kiti, negalėjau atplėšti nuo merginos, apsikabinusios Nikitą ir raudojusios ant jo krūtinės.
Kas buvo tame taip visus paveikusiame, šūksnyje? Džiaugsmas? Maldavimas? Ne, greičiausiai tai buvo veriantis, atleisti prašantis šauksmas, laimė, kad negandos baigėsi. I. priėjo prie merginos, palietė jos petį ir švelniai tarė:
– Lalija, ko gi tu verki? Juk dabar dėdė Nikita grįžo. Jeigu tu tiek metų kentėjai dėl savo neapdairumo, tai dabar matai jį gyvą ir sveiką, atlikusį už tave pamoką. Nekurk naujos dramos, o stenkis pamiršti visus praeities sielvartus.
– O, Mokytojau, jeigu ne Jūsų gailestingumas, jeigu Jūs nebūtumėte manęs priglaudęs, šio pasimatymo niekada nebūtų buvę. Atleiskite už mano ašaras, aš vėl parodžiau, kad neverta to, ką Jūs ir dėdė dėl manęs padarėte.
Dabar Lalija stovėjo visai greta manęs ir aš gerai mačiau, kad ji ne vyresnė kaip šešiolikos septyniolikos metų, o jos plaukai… žili. Visiškai natūraliai žili! Kokią dramą turėjo patirti ši mergina, kad net plaukai pabalo!
Už Lalijos stovėjo antroji mergina ir tyliai šypsodamasi žiūrėjo į Nikitą, laukdama momento prieiti prie jo. Jos tamsiose akyse švytėjo ne tik meilė. Jaučiau, kad jos ištikimybei nebuvo ribų. Šiek tiek atplėšęs nuo savęs Laliją, Nikita ištiesė antrai merginai ranką.
– Tu, Nina, vis taip pat tvirta kaip uola, kokia buvai aštuonerių metų, kai aš palikau tave tavo vyresniajai seseriai. Jeigu aš nei karto nenusiminiau per tuos septynerius metus, kuriuos praleidau, išsiskyręs su jumis, rūsčiame kalnų tarpeklyje, – tai mergaitės, vaiko degančia karšta širdimi atvaizdas buvo mano ramstis, mano viltis, iš kurios sėmiausi jėgų. Dėkoju tau. Pasiimk Laliją, po kelių valandų aš ateisiu pas jus abi.
Nikita perdavė Ninai jos seserį, kurią ji švelniai apkabino ir bandė paguosti. Vis dar tyliai tebekūkčiojančiai Lalijai I. pasiūlė eiti namo, o į darbą vietoje jos pakviesti ką nors kitą. Lalija greitai nusišluostė ašaras, žemai nusilenkė I. ir atsakė:
– Dar kartą atleiskite, Mokytojau, dabar jau niekada daugiau nebeverksiu. Tai buvo mano paskutinės ašaros, amžinai akmeniu gulėjusios širdyje nuo to sielvarto, kad mano nepaklusnumas sugriovė visą gyvenimo liniją dėdei Nikitai, išgelbėjusiam mus abi su seseria nuo mirties. Dabar aš kvėpuoju lengvai, mano širdis išsilaisvino iš amžino liūdesio dėl dėdės. Liksiu dirbti toliau.
– Jeigu tu visus tuos metus būtum galėjusi širdyje nešiotis ne sielvarto ir apgailestavimo akmenį, o lengvai nešusi mintyse dėdės atvaizdą, siųsdama jam džiaugsmą, žvalumą ir linksmą juoką, tu, vaikeli, būtum sutrumpinusi jo gyvenimo kalnuose, išsikyrimo su jumis terminą pusiau. Atmink tai. Ir jeigu turėsi jėgų dabar dirbti – dirbk.
Tebeveikiamas man nežinomos dramos įspūdžio, išėjau iš bibliotekos už parankės su I. Mano džiugi laimė, ramybė ir rimtis, kurias patyriau įėjęs į šį namelį, buvo sudrebintos tarsi praūžusios audros ar patrankų gausmo… “Nejau niekur pasaulyje nėra giedrios ramybės, nėra harmonijos, kurių nedrebintų žmonių širdžių dramos?” ? pagalvojau ir išgirdau savo mielo draugo, kaip visada pažvelgusio po mano kaukole, atsakymą:
– Gyvenimas, Liovuška, kova ir amžinas judėjimas. Jokios sienos negali apsaugoti nuo aistrų maišto savyje. Atversti naują gyvenimo puslapį – tai nereiškia duoti įžadą ir įstoti į tą ar kitą ordiną, gauti rangą ar laipsnį. Ramybė, nesudrumsčiama ir tvirta, ateina į žmogaus širdį tada, kai jo Meilė atsiveria ir jis pamato, kaip per jį patį ir per jį supančius žmones, gėles, medžius, gyvūnus ritasi Vienatinio Gyvenimo banga. Tada iš žmogaus supratimo dingsta ir laikinumas, ir sąlyginumas. Jo širdis jau negali užgesti Amžinybei nei vienai sekundei ir sutiktąjį jis suvokia be to apvalkalo ant akių. Iki to laiko visi žmonės neapsaugoti nuo dramų ir tragedijų, svyravimų tarp asmeninių iliuzijų ir Realybės džiaugsmo. Ir visur jie įneša su savimi savo įaudrintos auros kūnus. Žmogaus tobulėjimas – tai nuolatinis jo auros keitimasis, o aura kinta tik pilkos kasdienybės veikloje. Įsivaizduoti, kad paprasta, pilka žemės kasdienybė – tai vienokių ar kitokių žmonių tarpusavio santykių virtinė, tai sėkmės ar nesėkmės, priklausančios nuo jo aplinkos žmonių, galinčių savo protekcija jam padėti arba pakenkti, palankumo, – tėra pati žemiausia pakopa, kurioje į dienos reikalus ir susitikimus dar neįsiliejo žmogaus dvasios kūryba. Tai dar tik meistras, atliekantis savo darbą didesniu ar mažesniu mastu vien iš elementaraus žemės mokslo reikalavimų kylančiais įgūdžiais ir žiniomis; jis dar nėra tas įkvėpimo pagautas aktorius, pats nešantis savo kūrybą į kasdienybę, kuriam skamba visa visata. Skamba ne praeinančiu ir laikinu džiaugsmu, bet Amžinybės meile, kuri jau išlaisvinta iš žemiškų gyvenimo ir mirties prietarų. Jam teegzistuoja vienas amžinas Gyvenimas. Gyvenk savo dieną, visada matydamas joje etapą į tą visame gyvenime skambančio Džiaugsmo suvokimą, ir jokie žmonių nerimai ir sielvartai nedrums tavo Harmonijos, nes tavyje gyvenanti Harmonija, bus stipresnė už visas tave supančias, svyruojančias, nepastovias jėgas. Gerai įsidėmėk tai. Šis namas ? tokių pačių oranžinės spalvos namų grupės pradžia. Tu juos pamatysi išsibarsčiusius po parką, kurį palaikei mišku.
Mes kalbėjomės į kairę nuo holo esančiame kambaryje, kurio paskirties nesupratau. Buityje tai būtų gal poilsio kambarys, gal rūkomasis. Palei visas jo sienas stovėjo gražia oranžine medžiaga aptrauktos sofos. Į vidinę sieną buvo įmūrytas židinys ir prie jo stovėjo krėslas, savo forma primenantis krėslą Ali kambaryje. Grindys buvo išklotos labai gražiais oranžinių atspalvių ir labai dailaus pynimo dembliais.
Norėjau paklausti I. apie šio kambario paskirtį, bet jis paėmė mane už parankės ir nusivedė laiptais į viršų.
– Kokie nuostabūs laiptai! – nesusilaikiau nesušukęs, vos tik užlipome į pirmąją aikštelę.
Medžio ir gėlių kvapas buvo toks malonus ir gaivus lyg naujai pastatytame name, kur medis skleidžia tyriausią saulės ir oro emanacijų aromatą.
– Čia kedrų, eukaliptų ir kamparo medžių mediena. Visi kartu jie skleidžia šį nuostabų aromatą. Dabar tu įeisi į mano kambarį, Liovuška, į tokį patį visiems uždarą kambarį kaip baltasis Ali kambarys. Dabar tu jau moki pali kalbą tiek, kad galėsi perskaityti visus ja parašytus užrašus.
Nustebau. Įsivaizdavau, kad Bendruomenėje Ali gali turėti savo kambarį, nes jis buvo šio dvaro šeimininkas ir elgėsi, kaip norėjo. Ir staiga I. taip pat turi čia savo ypatingą kambarį, kur pašaliniams įėjimas draudžiamas!
Mes užlipome į patį viršų. Ties antro aukšto koridoriumi, kurio dešinėje pusėje matėsi daug durų, mes pasukome į kairę ir siaurais, taip pat kvapniais ir gėlėmis išpuoštais laiptais užlipome lyg į kokį mezoniną, tiksliau, bokštą.
Kambarys buvo apvalus, langai apvalūs, gaubtais stiklais, visai kaip žibintai. Balkono durys buvo iki galo atidarytos. Kai aš prie jų priėjau ir pažvelgiau žemyn, tai taip ir sustojau kaip prikaltas.
Aukštų, skarotų eglių alėja, tokia ilga, kad atrodė ir galo jai nėra, iš šios pusės dalijo parką į dvi dalis. Ir kiek tik apėmė akys visur matėsi maži nameliai, keletas ežerų, o už jų vėl miškas iki pat plikų uolų.
Peizažas baigėsi rūsčiai ? pilkomis uolomis. Jame nebuvo to džiaugsmingumo ir linksmumo, kuriais aš gėrėdavausi kiekvieną rytą, bet žavesio buvo nė kiek ne mažiau. Aš, aišku, viską pamiršau, išėjau į balkoną ir dar labiau nustebau, apžiūrėjęs balkono ir paties namo konstrukciją.
Balkonas laikėsi ant dviejų kamienais persipynusių medžių, augusių prie pat namo sienos, o namo siena, kaip ir jis visas, buvo uola, kurioje buvo iškirsti ir įruošti kambariai. Padvelkė amžių glūduma. Pirmą kartą mačiau tokius medžius, kurie laikė namo balkoną. Stori, galingi, gumbuoti, jie tiesiog skendo žieduose. Didžiulės kvepiančios kekės priminė alyvas, bet buvo daug stambesnės ir apelsinų spalvos.
– Tu taip nustebęs, Liovuška, kad net neperskaitei užrašo virš įėjimo, o jis ne mažiau nuostabus nei namas-uola.
– Atleiskite, I. Aš taip peršoku nuo vieno netikėtumo prie kito, kad praleidau patį svarbiausią, nors Jūs man kalbėjote apie užrašus.
Pradėjau ieškoti užrašo, bet nieko neradau, tik meniškus ornamentus. Jau norėjau pereiti į kitą kambario vietą, kai man pasirodė, kad imu skirti du ornamentų atspalvius. Įsižiūrėjęs dar įdėmiau, radau ir trečią oranžinį atspalvį ir aiškiai pamačiau pali raidžių kontūrus, bet kaip tos raidės jungėsi, niekaip negalėjau suvokti. Pagaliau įžvelgiau tris užrašus, vieną po kitu, ir net sušukau iš džiaugsmo, kai supratau pirmuosius žodžius:

“Nesiek suprasti prasmės gylio ten, kur nesulauki pagalbos iš savo paties savitvardos”, – lėtai, bet neužsikirsdamas perskaičiau pirmąjį tamsiausio atspalvio užrašą pačioje apačioje.

“Žiūrėdamas į žmogų, nematuok jo dvasios ir aukščio, bet atverk jam savo dvasios dovanas ir džiaugsmą”, ? skaičiau antrąjį užrašą.

“Nustėręs iš baimės, neieškok žinių. Tik bebaimis randa duris į tiesos šventovę”, ? baigiau skaityti trečiąjį užrašą virš durų.

Jau nusisukau nuo įėjimo, o žodžiai vis dar degė mano širdyje lygiai taip pat, kaip širdyje tebesaugojau, lyg ugnies ženklus, pirmojo įėjimo į Ali kambarį žodžius.
– Dabar perskaityk užrašą virš balkono durų. Manau, tu jį perskaitysi taip pat lengvai, – tarė I. uždėjęs man ant peties ranką.
Kaip keistai dabar pasijutau! Pirmą kartą mane apėmė kažkoks naujas jausmas. Aiškiai jaučiau, kaip nuo I. į mane liejosi jėga, tarsi vėrėsi mano dvasinės akys.
Iš pradžių virš balkono durų visiškai nieko nemačiau. Vientisa geltono medžio siena atrodė vienspalvė. Nebuvo nieko panašaus į ornamentą, jokio atspalvių skirtumo.
Staiga lyg elektros kibirkštis kažkas lengvai šmėstelėjo akyse. Pagalvojau, kad, matyt, ryški saulė pakenkė mano regėjimui. Jau norėjau užsidengti akis ranka ir pasiskųsti I. savo savijauta, kai pastebėjau, kad kibirkštis ant sienos įsižiebė, išsitiesė į lazdelę ir akimirksniu virto didele degančia raide, po jos sekė antra, trečia ? ir aš perskaičiau ištisą žodį. Visa mano siela prisipildė laimės. Negalėjau pajudėti iš vietos. Kiekviena naujai įsižiebianti raidė teikė man tokį susižavėjimą, tokį tyrą džiaugsmą, kokius jausdavau tik vaikystėje, ant brolio Nikolajaus rankų. Perskaičiau frazę:

“Kerštas, meilikavimas, pavydas ir veidmainystė užgeso širdyse tų, kurie čia įėjo. Tas, kuris skaito ugnies ženklus, pažadino savyje ugnį. Vieną kartą perskaitęs ugnies žodį, mokinys daugiau negali tuščiai leisti laiko. Jo kalba praranda smerkimo ir kandumo geluonį.”

Užrašas užgeso. I. pasuko mane į kairę ir aš iš karto pamačiau visą degančių žodžių eilutę:

“Kelias – pats žmogus. Jo veikla – jo amžių gyvenimas. Kiekvieną akimirką jo ramybė liejasi į aplinkinių širdis. Nesumažindamas ugnies savyje, mokinys perduoda savo šviesą kiekvienam sutiktajam, jeigu savo ugnį įvaldė mylėdamas. Ir stiprėja kiekvieno harmonija, ir auga sutiktojo bebaimiškumas.”

Kuo toliau skaičiau, tuo labiau augo mano laimė, mano pagarba. I. pasuko mane į dešinę ir aš vėl pamačiau visą žodžių eilutę, degusią ne ta vienodai geltona ugnimi, kuria degė mano anksčiau perskaityti užrašai, bet čia išvydau tikrą spalvų ir šviesos efektą. Žodžiai degė kaip nuostabus fejerverkas balta, mėlyna, žalia, geltona, oranžine, raudona ir violetine ugnimis.
Vaizdas buvo ypatingai patrauklus, ugnelės virpėjo ir žaižaravo spalvomis, tarsi persiliedamos viena su kita. Neturėjau jėgų atsiplėšti nuo šio reginio, ir jeigu ne lengvas I. prisilietimas prie mano kaktos, kuo jis tikriausiai norėjo man priminti, kad aš čia atėjau ne grožėtis, o skaityti, tai taip ir būčiau “gaudęs varnas”. Sutelkiau visą savo dėmesį nuo gražaus reginio į raides ir lengvai perskaičiau:

“Nėra žmonių – tyro vandens perlų. Išsilaisvinimo kelias eina visais spinduliais, kurių yra septyni. Kiekvienoje sąmonėje yra visų septynių užuomazgos, bet vyrauja kuris nors vienas. Tas, kuris turėjo jėgų įeiti į šį šviesos namą, turi savyje atgijusį kiekvieno spindulio aspektą ir todėl gali kiekviename matyti jo šviesą ir ramybę. Prieš kiekvieną atviros visų septynių spindulių durys. Nė vienas nepaliktas be dėmesio. Pasiruošęs žmogus – pasiruošęs ir jo Mokytojas.”

Nuostabios ugnys užgeso. Aš pats sau staiga pasirodžiau pilkas, viskas aplink lyg apsiblausė, išbluko ir net skaisti saulė švietė ne taip ryškiai.
I. nusivedė mane į balkoną.
? Tu perskaitei, Liovuška, vadovaujančius žodžius, skirtus įžengiantiems į antrąją mokinystės pakopą. Ar supratai iš šių užrašų, kad pagrindinės ašys, laikančios ant savęs visas kitas šios pakopos savybes žmoguje, tai: pirmoji ? visiškas bebaimiškumas ir antroji ? visiška savitvarda. Kokie talentai besivystytų žmoguje, kokias didžias dvasios ir širdies savybes jis beturėtų, jeigu jo bebaimiškumas nėra visiškas, jeigu jo savitvarda neatvedė jo į pilną ramybę visomis gyvenimo akimirkomis, jis neįžengs į antrąją mokinystės pakopą. Antrosios pakopos mokiniui jo susitikimo su žmogumi akimirka ? pats svarbiausias ir reikšmingiausias jo paties dvasios veiksmas. Ne tai svarbu, kaip, dėl ko tu susitikai arba koks žmogus pas tave atėjo. Svarbu, kaip tu sugebėjai įnešti į jo aurą savo šviesą ir prasiskverbti iki jo šviesos. Svarbu, kaip į jį įsiliejo tavo meilė ir ramybė, tavo jam paguoda. Antrosios pakopos mokiniui jau neegzistuoja žmonių moralinio kodekso nuostatai, vien žemės nuostatai. Jam tėra Meilės nuostatai, viso Gyvenimo nuostatai. Jo poelgiai garbingi, kilnūs ir nuostabūs ne todėl, kad moralės nuostatai iš jo reikalauja elgesio etikos, bet todėl, kad jo dvasia susiliejo su Amžinybės ugnimi ir jo poelgiai tegali būti tik vienybės grožis, nes jie yra jo paties Amžinybės veiksmai, savyje nešiojamų, jo atgijusių Vienatinio aspektų veiksmai.
Aš neklausiu tavęs, ar tu pasiruošęs įeiti į tą šventovę, kuri vadinasi “antroji pakopa”. Jeigu nebūtum pasiruošęs, tu nebūtum perskaitęs ugninių užrašų kambaryje. Tik negalvok vienpusiškai. Neįsivaizduok, kad čia tu sutiksi tik tuos, kurie gali patys skaityti ugninį raštą. Anaiptol ne taip. Antrojoje pakopoje negali būti kitokių žmonių kaip tik tie, kurie pasiekė bebaimiškumą ir visišką savitvardą. Tai neginčijama tiesa. Tik kaip jie juos pasiekė, koks buvo jų išsilaisvinimo kelias, kokios jėgos juose išsivystė, be šių dviejų nekintančių ašių, – tai jau kiekvieno asmeninis kelias, ypatingas, individualus, nepakartojamas.
Retai kada žmogus ? antrosios pakopos mokinys – pats skaito ir rašo ugnies žodžius. Dažniausiai, tiksliau, visada, jis turi galimybę gauti žinią iš globėjo per kokį nors kitą laidininką, kurio kelias prasideda nuo psichinių jėgų vystymo. Tavo kelias prasidėjo nuo jų. Tu – laimingas savo globėjų draugas ir tarnas, gali padėti jiems palengvinti gyvenimą tiems, kurie eina greta tavęs, jų dvasiniam augimui šiame sunkiame žemiško įsikūnijimo kelyje. Priešais tave plyti vienas iš laimingiausių žemės kelių – džiaugsmo kelias. Tu niekada neatneši žmogui liūdnos žinios, bet visada įeisi į jo būstą ramybės ir pagalbos pasiuntiniu. Įžiebdamas tavo talentų laužą, didysis Gailestingumas įveda tave į naują žemės veiklos ir prasmės suvokimą.
Šiandien tu perskaitei: “Žiūrėdamas į žmogų, nematuok jo dvasios ir aukščio, bet atverk jam savo dvasios dovanas ir džiaugsmą”. Priimk, mano brangus ir mylimas drauge ir broli, šiuos didžius žodžius kaip savo pilkos kasdienybės gaires. Kiekvieno susitikimo metu atmink savo laimę: tu gyveni žinodamas, tu gyveni laikydamas Mokytojo ranką savo rankoje, tu gyveni apsuptas ištikimų saugotojų ir pagalbininkų, ir jų ištikimybė tau visada priklauso nuo tavo ištikimybės jiems.
I. balsas, jo veidas ir visas kūnas taip švytėjo, kad man net kambarys atrodė šviesesnis. Mes išėjome iš kambario, kvepiančiais laiptais vėl nulipome žemyn, pasukome į alėją, kurią pro balkoną palaikiau eglių alėja. Dabar pamačiau, kad tai buvo kedrai, savo sakų aromatu prisotinę visą aplinkinę erdvę.
– Koks nuostabus Gyvenimas! – sušukau visiškai pamiršęs save, žmonių asmenybes ir savybes, man dabar skambėjo tik vienintelis visatos himnas: Pergalingos Meilės himnas.
Mes ilgai ėjome alėja, kartais sutikdavome nusilenkiančius I. žmones, bet niekas nepertraukė mūsų tylos. Dabar buvau taip susiliejęs su visa gamta, kad tiesiog būčiau negalėjęs klausytis žmogaus balso. Man atrodė, kad matau, kaip auga gėlės ir žolės, kaip medžių kamienuose ir spygliuose cirkuliuoja gyvybė. Taip tylėdami priėjome alėjos pabaigą ir priekyje jau matėsi ežeras, bet I. pasuko į kairę, mes perėjome per ilgą grotą ir išėjome į visiškai netikėtą peizažą.
Išvydau tokią pačią salelę kaip ir mūsų Bendruomenės dalyje, kurioje buvo baltasis Ali kambarys. Salelę su galingų plačialapių palmių alėja, kuria mes dabar ėjome, taip pat jungė tiltelis.
Kai tik užlipome ant tiltelio, pro geltonai žydinčių medžių, tokių pačių kaip ir tie, į kuriuos rėmėsi I. namo balkonas, tankmę pamačiau tikslią Ali namelio kopiją, tik ryškiai oranžinės spalvos. Nieko neklausinėjau I. Siauru takeliu per geltonųjų medžių tankmę mes išėjome į gražią laukymę, mirgėjusią įvairiaspalvėmis gėlėmis ir iš visų pusių supusią namelį.
Čia mūsų pasitikti atbėgo baltas povas, o nuo namo sienos pakilo pagyvenęs vyras rytietiškais rūbais ir su oranžine čalma. I. su juo maloniai pasisveikino, pasikalbėjo jo kalba, kurios aš nesupratau ir dar kartą įsitikinau savo nemokšiškumu. I. sustojo priešais namelį ir tarė man:
– Čia tu pamatysi tą gyvą Ugnį, kurios žodžius skaitei mano uždarame kambaryje. Tas kambarys ? mano darbo vieta, mano susitikimų su visais mokiniais, einančiais mano spinduliu, vieta. Tik ne kiekvienas, kuris turi jėgų į jį įeiti, turi pakankamai jėgų ir širdies tyrumo, leidžiančių įžengti į šį namą ir būti privestas prie Amžinybės ugnies. Ugnies Jėga – negęstančios Meilės Jėga ? užsidega raidės mano kambaryje, kur tu jas skaitei. Tuo tarpu šiame name ta šventa Ugnis dega ant altoriaus. Įeiti į kambarį, kuriame Ji dega, gali tik tas, kuris pats pasiekė jau niekuo nepajudinamą tyrumą ir ištikimybę. Niekieno gailestingumas, niekieno pagalba negali padėti žmogui ten įeiti. Tik pats žmogus savo dvasios jėga gali ten įeiti. Skaityk, drauge, kaip tave sveikina pirmasis užrašas virš įėjimo į namą. Šis užrašas kinta ir duodamas žmogui taip ir toks, kaip jo paties veikla jį per amžius nuaudė.
Pakėliau galvą į viršų ir pirmiausia pamačiau baltą povą su nuostabiai išskleista uodega, auksu švytinčia saulėje. Nustebau, kaipgi aš iš karto nepastebėjau tokio gražaus paukščio, kai apžiūrinėjau įėjimo duris ir temačiau virš jų tik apvalų išgaubtą langą, kurį dabar uždengė povas. Virš jo švytinčių uodegos plunksnų ugnimi degė:

“Įeik saugodamas amžiną atmintį apie savo veiklą per amžius. Tave čia pasitinka dėkingumas ir palaiminimas tų, kuriuos tu kažkada, labai seniai, išgelbėjai. Jų širdys trokšta atiduoti tau savo dėkingumo pareigą ir savo ruožtu tapti tau, keleivi, apsauga ir pagalba.”

Mane giliai sujaudino pasveikinimo žodžiai, nes nesitikėjau, kad jie bus skirti asmeniškai man. Aš jų nesuvokiau, bet pažvelgęs į I. iš jo veido supratau, kad visi klausimai išsispręs toliau.
Tik kaip aš tai supratau, nė pats nežinau. I. jau nebuvo tas I., kurį taip gerai pažinojau, kurį mačiau švytintį jo kambaryje uoloje. Tai buvo nežemiško pasaulio būtybė. Nuo jo dvelkė dieviškumas, pranokstantis visas fizinio grožio ir meilės sąvokas. Jis visas buvo vientisa Meilė, kurioje jau negalėjau egzistuoti kaip atskira sąmonė, bet aš suvokiau jį, nes pakilau į aukštesnės sąmonės įkvėpimo pasaulį, kuriame žodžiai, kaip buitį nusakantys simboliai, jau neturėjo prasmės.
I. paėmė mane už rankos ir nusivedė laiptais, kaip man pasirodė, iš jaspio, į viršų. Laiptai, sienos – viskas bylojo apie neįžvelgiamą senovę. Ne ėjau, o tarsi skridau, toks lengvas man atrodė mano kūnas.
Kai užlipome į viršutinę laiptų aikštelę, žemai lenkdamiesi I. prie mūsų priėjo du vyrai ilgais lininiais rūbais, sujuostais auksinėmis virvelėmis. Nepažinau jų, ir tik kai vienas iš jų paėmė mane už rankos, atpažinau Nikitą. Dieve mano! Kaip jis galėjo taip pasikeisti? Jo plaukai žilstančiomis garbanomis krito ant kaktos, kaklo ir tarsi rėmino nuo saulės tamsiai įdegusį veidą.
Pažvelgiau į antrąjį vyrą, taip pat paėmusį mane už rankos, ir dar labiau nustebau. Tai buvo Zeichedas-ogly, arabas vedlys, padovanojęs man povą ir visą laiką rodęs man tiek daug neužtarnauto dėmesio.
Abu jie nusivedė mane į kambarį, kuriame buvo baseinas su tekančiu vandeniu. Parodęs, kad reikia lipti į jį, Nikita tarė:
– Leisk man, kaip vaikystėje Kaukaze, nurengti tave ir padėti atlikti apsiplovimą šiame vandenyje prieš apsivelkant šventus rūbus ir einant į altorių salę. Tu pamiršai mane, tiksliau, nepažinai mums susitikus prie ežero. Esu laimingas galėdamas grąžinti tau savo dėkingumo amžių pareigą. Norint įžengti į antrosios pakopos mokinių tarpą, tau reikalingi du laiduotojai. Įeiti į pakopą galima tik savo asmeninėmis pastangomis, bet meilės pagalbą žmogui gali suteikti visi jo draugai. Leisk man atlyginti tau savo karminę skolą ir šią laimingą tavo gyvenimo akimirką tapti tavo tarnu bei draugu. Prisiimu laidavimą už tave ir būsiu amžinu tavo susierzinimo žaibolaidžiu ir apsauga. Iš anksto į savo aurą sutrauksiu visus tavo pykčio ir ūmumo smūgius, kad tavo savitvardos vystymasis nė valandėlei nesutriktų.
– Aš savo ruožtu, – tarė arabas, – su džiaugsmu laiduoju už tave, atsilygindamas tau už gyvybės išgelbėjimą nuo tamsių jėgų. Kažkada aš buvau neūžauga, ir tu, dar mažas vaikas, paslėpei mane tarp savo žaislų ir uždengei savo kūnu nuo mirties. Dabar aš palengvinsiu kiekvieną tavo susitikimą su liūdnaisiais, suimsiu į save dalį jų sielvarto, kad tavo džiaugsmas galėtų laisvai skverbtis į jų širdis.
Kai aš išlipau iš baseino, kurio vanduo buvo beveik karštas, abu mano draugai aprengė mane tokiais pačiais kaip jų lininiais rūbais, sujuosė auksine virvute, šukomis sušukavo mano plaukus. Kojas apavė tokiais pačiais kaip jų geltonais sandalais. Paėmę už rankų, privedė mane prie durų, kur manęs laukė I. Jis taip pat buvo apsivilkęs baltai, bet jo rūbai buvo iš tokios medžiagos kaip ta, kurią Ali dovanojo mano broliui puotos dieną K. Jo rūbų apačia, šonai, rankovės buvo išsiuvinėti auksu. Ant galvos buvo oranžinių gėlių vainikas, o rankose – lazdelė, kurią jau mačiau miško aikštelėje, išlaisvinant neūžaugas. Kai priėjau prie iki galo atidarytų durų, ant grindų, po kojomis, pamačiau degančias raides:

“Mano namai – visur. Žmogaus širdis – mano namai. Čia ramybės ir šviesos namai. Čia įeinantis ras duris tik tada, kada sukurs savyje mano namus. Be baimės ženk į mano ugnies jūrą, jeigu tavo širdis tyra. Mano liepsna nesudegins tavęs, bet užgrūdins tavo kalbos aiškumą ir jėgą.”

Žengiau tiesiai ant degančių žodžių tikėdamasis, kad raidžių ugnis apdegins, bet, mano nuostabai, vos palietus ją koja, ji akimirksniu užgeso.
Dabar I. paėmė mane iš mano laiduotojų rankų ir privedė prie vieno iš kelių aukštų oranžinio marmuro stalų, tokios pačios formos, kokį mačiau Francisko kambaryje, tik ten jis buvo beveik raudonas, tiek daug marmure buvo rausvų ir raudonų gyslelių.
I. pakėlė stalo dangtį ir po juo pamačiau žemą aukurą, kuriame degė ugnis ir priešais kurį stovėjo aukšta topazinė taurė, joje kunkuliavo skystis, taip pat ugnies spalvos.
I. panardino lazdelę į taurę su skysta ugnimi ir prinešė ją prie liepsnojusios aukuro ugnies, kuri ryškiai plykstelėjo, po to tarsi kažką niūniuodamas, ko aš nesupratau, palietė lazdele mano viršugalvį. Tai, aišku, nebuvo smūgis, bet šis prisilietimas sukėlė tokį viso mano organizmo sukrėtimą, kad aš neišsilaikiau ant kojų ir suklupau. Abu mano laiduotojai uždėjo savo rankas ant tos vietos, kurią palietė lazdelė, ir aš pajutau, tarsi iš manęs į jų rankas teka energijos srovė.
Jie padėjo man atsistoti ir atsuko nugara į I. Dabar I. palietė mane du kartus po abiem mentėmis. Šį kartą lazdelės poveikis buvo taip pat stiprus, tačiau aš ne tik išsilaikiau ant kojų, bet ir pajutau labai keistą jausmą, tarsi už mano pečių išaugo sparnai. Į mane įėjo nauja jėga ir aš vėl pajutau, kaip mane su mano laiduotojais susieja nematomos, bet stiprios gijos.
I. pats atsuko mane veidu į aukurą. Dabar ugninis skystis taurėje jau nekunkuliavo, iš jos spirale kilo žalios spalvos liepsnos, o ugnis už taurės pasidalino į tris liežuvius: viduryje – oranžinis, iš kairės – baltas ir iš dešinės – žalias.
Panardinęs lazdelę į taurę, liepsnojusią žaliomis spiralėmis, I. prinešė ją prie žalio ugnies liežuvio. Šis ryškiai plykstelėjo, visa lazdelė tarsi užsiplieskė žalia liepsna, po to I. prinešė ją prie balto ugnies liežuvio ir balta ugnies liepsna įsiplieskė ant lazdelės greta žalios. I. prinešė lazdelę prie oranžinio ugnies liežuvio, ir ant lazdelės susidarė liepsnos trišakis: žalia liepsna – centre, balta ir oranžinė – iš šonų.
I. paėmė nuo aukuro ten gulėjusį auksinį skeptrą ir, vienoje rankoje laikydamas lazdelę, o kitoje skeptrą, pakėlė abi rankas į viršų, tebeniūniuodamas tai, ko aš niekaip negalėjau suprasti.
Staiga aiškiai išgirdau: “Florentieti, Florentieti, Florentieti”, – triskart pakartotą man brangų mano mylimo ir tolimo draugo vardą.
Tą pačią akimirką išvydau Florentietį baltais rūbais, stovintį už aukuro.
“Ali, Ali, Ali”, ? vėl išskyriau I. niūniavime. Akimirksniu išvydau Ali, stovintį greta Florentiečio.
Jau pasiruošiau, kad I. dabar iškvies ir jaunąjį Ali, ir mano brolį Nikolajų, bet nuo Florentiečio kaktos, gerklės, bambos, menčių bei širdies nusitiesė žalio atspalvio ugninės gijos ir susijungė su žalia lazdelės liepsna.
Nuo Ali iš tų pačių vietų nusitiesė baltos ugnies gijos ir susijungė su balta lazdelės liepsna.
I. prinešė skeptrą prie lazdelės liepsnų, pasigirdo stiprus sausas traškesys ir visos liepsnos nuo lazdelės perėjo ant skeptro bumbulo, o užgesusią lazdelę I. padėjo ant aukuro. Nuo paties I. – vis iš tų pačių vietų kaip nuo Florentiečio ir Ali ? į skeptrą nusitiesė oranžinės gijos. I. iškėlė skeptrą aukštai virš galvos ir užtraukė kažkokią mantrą, kuriai akompanavo nuostabi muzika.
Baigęs mantrą I. pasisuko į mane, aš ir mano laiduotojai atsiklaupėme ir skeptras palietė mano galvą. Mane užgriuvo tarsi perkūno trenksmas, visas suvirpėjau, bet tai truko tik akimirką.
Mano laiduotojai padėjo man atsistoti. Dabar jaučiausi stiprus, atnaujintas, tarsi iš karto paaugęs – tarsi visos mano sausgyslės būtų išsitempusios, visi nervai ir raiščiai išsilaisvinę iš kažkokio sunkio. Jaučiausi taip neįprastai, tarsi iki šio momento gyvenau pilnas mazgų ir gumbų, o dabar viskas išsivalė, atsivėrė visos poros ir aš kvėpuoju, jausdamas, kaip kambario atmosfera susilieja su kiekviena mano kūno ląstele. Pažvelgiau į I. ir pamačiau, kad skeptras jo rankose užgesęs, o visi trys liepsnos liežuviai dega ant jo viršugalvio, tarp jo vainiko oranžinių gėlių.
Ugninės gijos, jungusios mane su Florentiečiu, Ali ir I., iš pradžių plonos, virpančios, dabar buvo virtę tikromis ugnies srovėmis. Aiškiai jaučiau, kaip jos skverbiasi į mano kūną, atgaivindamos mane, palengvindamos mano naują būseną, kurdamos manyje harmoniją. I. apkabino mane, privedė prie aukuro, paėmė mano rankas ir tarė:
– Saugok šių rankų tyrumą, joms duota džiaugsmo jėga perteikti ugnies žodį greta einantiems.
Jis uždėjo savo rankas ant mano akių ir vėl tarė:
– Saugok savo akių tyrumą. Gyvenk lengvai, suvokdamas žemės sielvartą kaip neišvengiamą išsilaisvinimo etapą. Nė viena liūdesio ašara teneišsilies iš tavo akių, nes kiekviena ašara ? dvasios silpnumas, egoizmo protrūkis, nors žmogui ir atrodo, kad jis verkia ne dėl savęs, kad užjaučia kitą. Pilnai užjausdamas, žmogus iš savo širdies lieja drąsos jėgą, ir tik tokia užuojauta padeda atsistatyti svyruojančiai sutiktojo harmonijai. Tavo dvasios akims lemta matyti žmogaus vidinį, dvasinį pasaulį. Saugok savo fizinių akių tyrumą, kad buitinės meilės uždanga neužtemdytų tavo dvasios akių regėjimo. Eik, tyru dvasiniu ryšiu susijęs su tais Šviesiosios žmonijos darbininkais, kurie tau dabar ištiesia savo pagalbą, apsaugą ir meilę prieš Amžinybės Ugnį. Neškis jų ugnies kibirkštis savo dvasioje ir širdyje ir perduok jas sutiktiesiems ne aukštomis idėjomis ir žodžiais, bet per savo pilką kasdienybę nešk greta einantiems gerumą, ramybę ir poilsį. Tu jau negali asmeniškai reaguoti į darbus ir žmones. Kiekvienas susitikimas – tai vis tavo Tėvų, dabar tave įsisūnijusių, kelias į Vienatinį per visus tavo susitikimus. Tau nėra kito kelio žemėje, kaip tik bebaimiškumo ir drąsos tiltu vesti sutiktuosius į tą ugnies ratą, kuriame dabar stovi.
I. balsas nutilo. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau, kad aplink mus ant grindų dega trispalvis ugnies žiedas, apjuosęs mus ir aukurą aukšta ugnies siena.
I. paėmė mano rankas ir panardino jas į ugnį ant aukuro. Vėl akimirkai suvirpėjau, bet tuoj mane apėmė palaiminga tylos, laimės ir didžiausios meilės būsena. I. palenkė mano galvą tarsi triskart panardindamas ją į ugnį, o aš dar labiau krūpčiojau visu kūnu ir vėl rimau – lyg augau ir kilau savo dvasia.
I. apkabino mane, priglaudė prie savęs – ir aš kartu su juo iškilau į kažkokius aukščius, kuriuose daugiau jau neskyriau, kas buvau aš ir kas buvau ne aš – nerandu žodžių perteikti savo palaimingos laimės pojūčiams.
Kai atsipeikėjau, buvo toks jausmas, lyg aš vėl būčiau įlindęs į žmogaus kūno futliarą. Ankstesnė būsena buvo tokia lengva, džiugi ir palaiminga, kad dabar vėl pajutau žemės trauką ir savo svorį.
Apsidairęs pamačiau, kad aukuras jau uždengtas marmuriniu dangčiu, kambaryje buvo tik I. ir mano brangūs laiduotojai, Nikita ir Zeichedas. Niekur daugiau nemačiau savo aukštų globėjų ir draugų – Florentiečio ir Ali. Kažkodėl prisiminiau, kaip laive per audrą mačiau Florentietį, švytintį tokiu pačiu baltumu, kokiu jis man švytėjo ir čia prieš keletą minučių.