Brangūs draugai,
šiame „Siriaus“ leidinyje pateikta medžiaga, pašvęsta vaikų auklėjimui pagal Marijos Montessori metodą.
Šio metodo pagrinde yra Pakylėtųjų Valdovų Mokymas, perduotas per Mariją Montessori,- visiškai naujas požiūris į vaiką ir santykius su juo.
Dėkojame Tatjanai Timinskajai iš Iževsko, paruošiusiai šią medžiagą.
„Galima žiūrėti į ateitį.
Kol kas reikia kreiptis tik į vaikus.
Tik juose teisėta darbo pradžia.
Tiesdami naują kelią, tik vaikuose surasite pasitikėjimo jėgą“.
Agni-Joga. Morijos sodo lapai
Marijos Montessori Metodas
Štai jau beveik šimtas metų Marijos Montessori vardas prikausto prie savęs nenuilstantį pedagogų ir mokslininkų dėmesį daugiau nei aštuoniasdešimtyje pasaulio šalių. Žinoma kaip žymi mokslininkė ir humanistė ji sukūrė sistemą, kuriai nebuvo ir nėra lygių pasaulinėje patirtyje. Europa, Amerika, Indija, Kinija, Japonija – tūkstančiai Montessori mokyklų atidarytos po visą pasaulį. Kas gi daro Montessori metodą tokiu patraukliu? Jis nuostabiai technologiškas, apgalvotas, tikslingas ir apima ne tik intelektualių sugebėjimų vystymąsi, bet ir būsimų „dvasios šarvų“. M. Montessori iš tikrųjų surado unikalų darbo su kiekvienu vaiku būdą. Montessori klasėje vienu metu būna iki 20 vaikų ir tuo pačiu vaikas dirba individualiai pagal savo asmeninius planus. Vaikai kuria save per tikslingai nukreiptą veiklą. Knygoje „Mano metodas. Pradinis apmokymas“ Marija Montesori aprašo visiškai kitokią mokyklą. Kitokią pagal savo tikslus, mokymosi būdus, atmosferą ir viso vaikų gyvenimo organizavimą.
Šis metodas nestato sau ankstyvo vystymosi tikslų, kaip tai populiaru šiandieną, arba visapusiškai išsivysčiusio ir socialiai aktyvaus žmogaus paruošimu, kas dar labiau tradiciška mums. Ji netgi nekovoja už žmogiškųjų sugebėjimų atvėrimą. Bet siūlo laisvos asmenybės paruošimo metodą, atsakingos už savo gyvenimą ir likimą, savarankiškumo ir žinių gavimo palaikymo metodus. Ji pataria ne mokyti, o išsaugoti įgimtą vaiko motyvaciją įsisavinant supantį pasaulį, kalbant apie tai, kad aukščiausiu pedagogo meistriškumu yra mokėjimas pažadinti sielos atmintį ir padėti prisiminti tas žinias ir užduotis, kurias vaikas jau atsinešė su savimi į įsikūnijimą; palaikyti jo siekį būti savarankišku ir atsakingu mokiniu iki gyvenimo pabaigos. Marijos Montessori metode pamoką pakeičia laisvas vaikų darbas, tiesiogine šių žodžių prasme mokslo žinių pagrindus darbas, ar tai būtų gimtoji kalba, matematika, geometrija arba piešimas ir muzika. Specialiai laisvam vaikų darbui įrengtoje mokymo erdvėje galima stebėti jų minčių judėjimo paslaptingumą, unikalaus kiekvieno vaiko vystymosi kelio atsivėrimą. Pradinė Montessori mokykla panaši į fantastinį vaikų teatrą su savo specialiomis dekoracijomis, kur pats svarbiausias ir išmintingiausias žiūrovas tik vienas – mokytojas. O vaikai – aktoriai, vaidinantys kiekvienas savo niekad nepasikartojantį augančio žmogaus vaidmenį. Montessori sistema pasiliks negyvu didaktinės medžiagos rinkiniu, neduodančiu užsibrėžtų rezultatų , jeigu išimti iš jos patį svarbiausią, o būtent – giliai išmastytą ir jausmingą filosofinį pagrindą. Ji suteikdavo vaikui ypatingą aukštą reikšmę ir kalbėjo apie rimtą būtinybę studijuoti vaikystės fenomeną ir mokytis iš vaiko pasaulio supratimo ir dieviškosios būtybės pasireiškimo. Marija Montessori viena iš pirmų padarė išvadą tame, kad vaikai nepanašūs į suaugusius. Jie – kitokie. Toks, iš principo kitas, nei iki šiol buvo priimta, vaikystės supratimas keičia ir suaugusių su vaikais tarpusavio santykių būdus. Priverčia skaitytis su jais ir gerbti jų teises, suprantant, kad vaikai irgi dirba, kurdami žmogų savyje. Jiems atiteko, galbūt, pats sunkiausias uždavinys, juk jie neturi nieko, išskyrus vidinį potencialą. Bet jie turi viską įvykdyti pasaulyje, kuris, tame tarpe ir dėl suaugusiųjų kaltės toks sudėtingas.. Vaikas atėjo pas mus iš aukščiausios harmonijos ir tvarkos(bet dažnai mūsų suaugusiųjų dėka papuola į betvarkę ir mūsų pasaulio, mūsų butų, mūsų vidinės būsenos chaosą). Marija Montessori norėjo kurti savo metodiką, stebėdama vaiką natūraliomis sąlygomis ir suprantant jį tokį, koks jis yra ne mūsų suaugusiųjų lūkesčiuose. Ji susimąsto, kaip galima stebėti vaiką, jeigu jis kaip automatas vykdo tik tai, ką nurodo auklėtojai ir mokytojai. Šiomis sąlygomis vaikai neturi galimybės save išreikšti ir todėl visiškai neįmanoma pažinti tikrąją jų sėkmingo apmokymo prigimtį. M. Montessori besąlygiškai tikėjo vaiko išmintimi, tuo, kad jis ypatinga būtybė, sugebanti praturtinti suaugusįjį, padaryti jį geresniu, išmintingesniu ir artimesniu suprantant gyvenimo pradinius pagrindus. „Viskas mūsų mokykloje remiasi tuo, ką parodė patys vaikai. Mes ėjome paskui vaiką ir jis mums pasufleravo, kaip organizuoti ir sukurti mokyklą, kiek vaikų turėtų būti vienoje grupėje…“Taip palaipsniui pas M. Montessori kristalizuojasi jos pirmas pedagoginis kredo: humaniška pedagogika įmanoma tik tada, kai vaikui suteikiama veiksmų laisvė, ir sulaiko jį tik ypatingais atvejais. Žmogus iš pat pradžių laisvas. Montessori „Vaikų namuose“ vaikai tampa laisvais nuo pirmų jų atvykimo minučių. Bet tai nereiškia, kad ten karaliauja pilnas chaosas. Laisvė – būtent ji leidžia kurti vaikui patį save. Montesori laisvę pavadino „vystymosi proceso raktu“. Gaila, kad montessorinė laisvė ne visada būna suprasta tėvų ir pedagogų. Laisvė nereiškia, kad mes galime daryti viską, ką panorėsime, ypatingai vaikams. Vaikai yra dar savo kūrybos ir savirealizacijos būsenoje. Leisti vaikams daryti viską, ką jie panorės, reiškia pasmerkti juos kaprizų ir kasminutinių norų nuolaidžiavimui. O tai visada veiks griaunančiai jiems patiems, supantiems žmonėms, supančiai aplinkai. Iš tikrųjų būti laisvu reiškia mokėti save kontroliuoti, kad daryti tai, ką nusprendei, o ne tai, ko staiga užsimanei. Kad vaikas galėtų išauklėti savyje tokią vidinę discipliną, suaugusieji turi būti tvirtais, teisingais, nuosekliais numatydami atitinkamas ribas, pradedant nuo ankstyvųjų vaiko metų ir toliau. Tėvai gali spręsti, ką vaikas pats pasirenka, ar pusryčiams valgyti apelsinus ar obuolius, bet jis negali nieko nevalgyti. Vaikas gali pasirinkti padėti ruošti pusryčius arba padengti stalą, bet jis negali visai nepadėti.
Ikimokyklinėje grupėje vaikas gali rinktis, su viena ar kita medžiaga jis dirbs, bet jis negali trukdyti dirbantiems vaikams. Pradinėje mokykloje vaikas gali pasirinkti tyrinėjamą temą ir partnerius darbui. Bet jis negali nieko neveikti diena iš dienos arba paprasčiausiai kalbėtis apie kažką tai su draugais. Pagal Montessori nuomonę iš tikrųjų laisvu žmogumi galima laikyti tą, kuris savarankiškai daro laisvą sąmoningą pasirinkimą ir, kas nemažai svarbu, prisiima atsakomybę už savo pasirinkimo pasekmes. Kai ji kalbėjo apie laisvę, ji būtinai paminėdavo jos ryšį su atsakomybe ir disciplina. „Mums būtina laisvė, kad treniruotumėme savo atsakomybę, mums būtinas sugebėjimas būti atsakingiems, kad taptume iš tikrųjų laisvais“. Discipliną ji taipogi traktuodavo kaip aktyvumą, kuris kontroliuojamas ir reguliuojamas paties vaiko ir numato veiksmus, jo paties nusprendžiamus, o ne įperšamus iš išorės pedagogo. Tam, kad šitai suprasti, būtina suprasti, kad disciplina nėra tapati nejudrumui ir susikaustymui. „Paprastai mes vaiką laikome disciplinuotu tik nuo to laiko, kai jis taps tyliu, kaip nebylys ir nejudančiu, kaip paralyžiuotas. Bet – tai naikinimo asmenybė, o ne drausminga. Marija Montessori siūlo nepaprastai tikslų ir gamtą suvokiantį metodą darbui su jaunesniaisiais mokiniais laisvo vystymosi sąlygomis. Ypatingais gali pasirodyti Montesori daktaro svarstymai apie laisvės supratimą auklėjant vaikus, laisvo mokymosi, laisvos mokyklos. Ji, pavyzdžiui, tvirtina, kad mes, suaugusieji, „nesame nei vaiko išorinių formų kūrėjais, nei vidinių. Gamta, kūrimas – štai kas viską valdo. Jeigu mes tai suprasime, tai, atitinkamai, priimsime už pagrindą principą „netrukdyti natūraliam vystymuisi“ ir, vietoj nesuskaičiuojamų klausimų apie charakterio, proto, jausmų formavimąsi, suformuluosime vienintelį visos pedagogikos klausimą: kaip suteikti vaikui laisvę. Laisvė – unikali priemonė maksimaliai išvystyti asmenybę, charakterį, protą, jausmus, o tuo pačiu duoti pedagogams ramybę ir galimybę stebėti augimo stebuklą. Ši laisvė, pirmoje eilėje, atlaisvina suaugusiuosius nuo sunkaus melagingos atsakomybės krovinio ir numanomos baimės“. Laisvas vystymasis įmanomas tik tada,kai nėra jokių kliūčių. Ir pedagogas turi išvalyti erdvę nuo visko, kas trukdo asmenybės sužydėjimui. Jei mes auginame gėlelę, mes nelaukiame iš jo tų savybių, kurių nėra jo prigimtyje! Mes stengiamės aprūpinti расточку pačias palankiausias jo rūšiai sąlygas. Taip ir mokytojas ruošia erdvę, kurioje išauga žmogus. Šitame jo uždavinys.
M.Montessori susimąsto ne tik pedagoginėmis technologijomis. Įdėmiausiai ji nagrinėdavo mokymą kaip vieną iš svarbiausių pasaulio pertvarkymo priemonių:“Pedagogo negali nejaudinti dvasinė pasaulio būsena“. Dėl to humanistinių Montesori pažiūrų apogėjumi tapo jos iškelta KOSMINIO AUKLĖJIMO idėja. Pirmo etapo vedančioji idėja – tai vystymosi, gamtos į žmogų įdėto, sąlygų sukūrimas. Vadovaujantis kosminiu planu, Kūrėjas apdalija kiekvieną vaiką „kosmine užduotimi“, ir žmogiškojo auklėjimo tikslas – sukurti sąlygas, kuriose vaikai sugebės jas prisiminti ir realizuoti. Šiuo pagrindu M. Montessori iškelia esminę jai idėją apie tai, kad tradicinis auklėjimas neleidžia vaikui nustatyti savo kosminės užduoties ir trukdo jos įvykdymui. Vaiko gyvenimas pavirsta į konfliktą tarp jo paskirties ir to pasirinkimo, kurį jis daro dėl sociumo įtakos – kultūrinių aplinkybių ir apmokymo. M. Montessori keldavo mintį apie tai, kad vaikas dėl artumo su pirmine kosmine būtybe yra jos laidininku ir mokytoju suaugusiajam, atsitraukusiam nuo šio pirminio šaltinio. Montesori įsivaizdavimo apie kūrimo planą rėmuose pačiu svarbiausiu tampa vietos ir žmogaus vaidmens nustatymas. Ir didesne dalimi klausimas ne tame, ką jis daro, o ką jis turi daryti, kame jo gyvenimo prasmė ir užduotis. Tai, savo ruožtu, kelia klausimą apie vertybių hierarchiją, apie auklėjimo moralinį pagrindą, kaip asmeninės atsakomybės už asmeninės kosminės užduoties sprendimą, o taipogi apie misiją, pavestą jungtiniam žmonijos protui. Ir ši atsakomybė formuojasi vaike ne pamokančių pokalbių ir pamokslavimų keliu, o netiesiogiai – kaip paruoštos aplinkos filosofija, taip ir pedagogų elgesiu visiems jos elementams.
Savo kalboje apie pasaulį tarptautinėje konferencijoje Ženevoje Montessori tvirtina akivaizdžią jai tiesą: „…Visa žmonija tiek glaudžiai susijusi, kad išreiškia lygtai vieningą energiją, kiekvienas turi įnešti savo indėlį į visų egzistavimą“. Ji kalba apie tai, kad tarpusavio ryšio su viskuo pripažinimas, priverčia suvokti bet kuriuos žmogaus veiksmus arba kaip bandymą harmoningai vystyti šiuos tarpusavio ryšius, arba į nešti į juos haosą ir griovimą. Visuotinio tarpusavio ryšio ir atsakomybės motyvas tampa kosminio auklėjimo Montessori metode vedančia kryptimi ir vystosi jos knygose „Auklėjimas naujam pasauliui“ ir „Žmogiškojo potencialo formavimas“.
Kai Montessori klausdavo, kas tai yra Montessori metodas, ji atsakydavo: „Metodas, pagrįstas vaiko laisvu pasirinkimu paruoštoje aplinkoje“. Tokiu būdu, šių dviejų faktorių sujungimas yra pagrindu. Iš vienos pusės, laisvė chaotiškoje aplinkoje neatneš rezultato; iš kitos pusės, jei yra medžiaga, bet nėra laisvės – irgi nėra rezultato. Mes turime suvokti ir prisiimti atsakomybę už tai, kad pirmuose etapuose mes vaikams esame laidininkais, gidais fiziniame pasaulyje. Jie ateina pas mus “ne susiorientavusiais” energetiniais krešuliais, jie tiesiog stato save iš to, kas juos supa. Pasirūpinkime tuo, kad jų ekskursija į žemę būtų įdomi, saugi, ir vystanti. „Vaikas iki gimimo – fizinis embrionas, o po gimimo iki šešių metų- dvasinis embrionas“. Elkitės su juo, kaip su krištoliniu indu, jums duotu saugojimui kuriam-tai laikui. Vienas iš Montessori metodo apibrėžimų – tai išorinė pagalba sielos vystymuisi.
Mūsų laiku „apsiskaitę“ tėvai labai dažnai painioja tingėjimą, disciplinos nebuvimą, nemokėjimą ilgai kažkame tai susikaupti su genialumu, su kūrybiniu mąstymu, su indigo fenomenu. Laisvę – su disciplinos nebuvimu, neišauklėjimu ir maištu. Taip, vaikas turi teisę būti laisvu, bet ne kitų laisvės ir diskomforto dėka; ne ta laisve, kurios sinonimas – visko leistinumas ir ribų nebuvimas. „Pasirinkimo ir laisvė tai dvi vieno medalio pusės“. Pasirinkimo laisvė gali būti išreikšta ir realizuota konstruktyviai ir teisingai organizuotoje aplinkoje ir bendroje kūryboje su raštingu ir dvasingu mokytoju. Todėl neskubėkite kaltinti vaiką, paklauskite savęs: “Ką aš darau ne taip?“
Labai svarbiu aspektu Montessori metode yra gilus, nuoširdus, tikras vaiko gerbimas( o ne pseudo gerbimas, kurį mes dažnokai deklaruojame). Kame tai pasireiškia? Visų pirma, pagyrimų ir nuobaudų nebuvime bendrai priimta prasme. Ši tema labai sudomino mane ir kaip mamą, ir kaip psichologą, ir kaip žmogų… Kažkaip tai iš karto viskas galvoje paaiškėjo. Mes, rusai, pripratome prie emocionalaus, manipuliacinio savo vaikų, darbuotojų, giminaičių auklėjimo pagal principą :“tai juokiuosi, tai raudu“, „prievarta – bet giminė“, „botago ir sausainio metodas“ ir t.t.
Ir be galo vaikui išskirdami kokią tai emociją, įvertinimą, mes jį darome priklausomu nuo dėmesio energijos gavimo( teigiamos arba neigiamos) iš išorės. Priprasdamas gauti energiją iš išorės, vaikas palaipsniui pamiršta Vidinio Mokytojo balsą(apie kurį taip daug kalbėjo Montessori) ir pradeda ieškoti vedlių ir autoritetų išoriniame pasaulyje, tapdamas, tokiu būdu, vis labiau ir labiau nuo jų priklausomu. Ir su tokia savybe, daugelis, klajoja į suaugusiųjų gyvenimą. O vaikystėje pasėta priklausomybės būsena, į kiekvieną praaugo savaip, tapdama pančiais ant jūsų kojų. Nejaugi mes šito palinkėsime savo vaikams? Ne veltui sako, kad „vaikas- tai suaugusiojo žmogaus gimdytojas“, turint omeny, kad visi mūsų pasiekimai ir nesėkmės gimusios iš vaikystės.Buvo maloniai nuostabu sužinoti, kad Montesori aplinkoje vaikui nereikalingi padrąsinimai ir pagyrimai, kad džiaugsmo energiją jis gauna nuo pačio darbo proceso. Tai labai stipriai vysto tokią savybę kaip savigarbą. O save gerbiantis žmogus, visų pirma, gerbia kitus, antra, jo neįmanoma nei įskaudinti, nei nubausti. Jam nesvarbu, pagirs jį ar išbars, pastebės rezultatą, ar ne, jis gauna gilų vidinį pasitenkinimą nuo tarpusavio šokio su Vidiniu Mokytoju darbo-kūrybos procese. Toks vaikas, augdamas, dirbs ne dėl pagyrimo ir ne publikai. Jo darbas ir kūryba bus pašvęsti Kūrėjui, Gyvenimui, Žmonėms. Neatskirkite vaiko nuo jo Vidinio Mokytojo, ir jis ne žodžiais bus pažįstamas su tokiomis sąvokomis, kaip Tarnavimas, Įšventinimas, Nuolankumas ir „nepertraukiamo darbo džiaugsmu“.
„Jei apmokymo procese mes neišlaisvinome vaiko Sielos, mes nieko nepadarėme“
M. Montessori
Medžiagą paruošė
Tatjana Timinskaja, Iževskas
Naudojama literatūra:
1. Meri Ellen Manc paskaitos (Sankt-Peterburgas 2007m.)
2. Marija Montessori „Mano metodas“
3. M. Montessori „Kiti vaikai“
4. Sniežinsko Montessori-centro medžiaga.
